TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Dž.R.R.Tolkinas

       DVI TVIRTOVĖS
       (ištrauka)

       – Taip, Lipčius ir Dvokčius, kaip sakiau anksčiau, – pridūrė Semas, – kuo Priešo žemė labiau artėja, tuo stipresnis darosi Dvokčius. Prisiminkite mano žodžius: jei mes ir pereisime tunelį, Golumas nepaleis savo Mielojo, nepadaręs kokių nors nemalonumų.
       – Mes ten dar nepatekome.
       – Dar ne, bet būkime pasiruošę visokiems netikėtumams. Dvokčius iš karto nugalės, jei tik Golumas ras mus snaudžiančius. Jūs, šeimininke, gulkite ir pamiegokite, o aš pabudėsiu ir pažiūrėsiu, kad niekas be Semo žinios į jus nesikėsintų.
       – Miegoti! – svajingai pasakė Frodas ir atsiduso, lyg dykumoje būtų išvydęs miražą, – netgi čia aš galėčiau miegoti.
       – Tai ir miegokite, šeimininke. Padėkite galvą man ant kelių.
       Taip juos ir surado Golumas, po kelių valandų atropojęs takeliu, dūlavusiu priekyje. Sunkiai kvėpuodamas ir nusvarinęs galvą, Semas sėdėjo atsirėmęs į akmenį, o ant jo kelių padėjęs galvą, kietai miegojo Frodas. Vieną ranką Semas laikė padėjęs ant šeimininko kaktos, kitą – ant krūtinės. Miegančiųjų veiduose švietė ramybė.
       Golumas pasižiūrėjo į miegančiuosius, ir jo liesas, alkanas veidas įgavo keistą išraišką. Žibančios akys užgeso ir tapo blausios, pilkos ir pavargusios. Skausmo banga sutraukė jo kūną ir Golumas nusisuko į tunelio pusę, purtydamas galvą ir įsigilinęs į vidinį ginčą. Po to jis lėtai atsisuko ir lėtai ištiesęs drebančią ranką atsargiai palietė Frodo kelį – prisilietimas buvo beveik glamonė... Jei kas būtų jį pamatęs tą akimirką, būtų palaikęs senu, susitraukusiu hobitu, kurį laikas ir vienatvė pavertė pasigailėtinu alkanu padaru.
       Tačiau pajutęs prisilietimą Frodas sukrutėjo ir kažką per miegus sumurmėjo. Semas akimirksniun pabudo ir pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo Golumas, „besikėsinantis į šeimininką“, kaip pagalvojo hobitas.
       – Ei, tu! – rūsčiai šūktelėjo Semas, – ką čia darai?
       – Nieko, – tyliai atsiliepė Golumas, – puikus šeimininkas!
       – Neabejoju. O kur tu senas niekše šmirinėjai, ką?
       Golumas atsitraukė, ir po jo sunkiais vokais vėl tvykstelėjo žalia šviesa. Susitraukęs Golumas buvo panašus į vorą, išsprogdinusį akis. Trumpa švelnumo akimirka dingo ir niekada daugiau nebegrįžo.
       – Šmirinėjai, šmirinėjai! – sušnypštė jis, – hobitai tokie mandagūs, taip. O puikūs hobitai! Smygolas veda juos slaptais keliais, kurių niekas nežino. Jis pavargęs, jis ištroškęs, taip, ištroškęs, bet jis juos veda ir ieško takų, o jie sako „šmirinėja“. Labai puikūs draugai, o taip, – mano mielasis, labai puikūs!
       Semas pajuto sąžinės graužimą, bet įtarimai nesumažėjo.
       – Atsiprašau, – tarė jis, – aš atsiprašau, bet tu mane prikėlei ir aš elgiausi per aštriai, nes neturėjau užsnūsti. Štai misteris Frodas, jis pavargo, todėl užmigo, o aš pažadėjau pasaugoti, na ir... bet kur buvai tu?
       – Šmirinėjau, – kerštingai atsakė Golumas su tebedegančia akyse žalia ugnimi.
       – Na, gerai, gerai, – minkštai atsakė Semas, – tai tikriausiai ne taip jau toli nuo tiesos, bet mums būtų geriau šmirinėti kartu. Kiek valandų? Ar šiandien dar šiandien, ar jau rytoj?
       – Rytoj. Bent jau buvo rytoj, kai hobitai nuėjo miegoti. Labai kvaila, labai pavojinga miegoti, jeigu tik vargšas Smygolas nešmirinėtų saugodamas.
       – Man rodos, aš tuoj pavargsiu nuo to žodžio, – atsiduso Semas, – reikia pažadinti šeimininką.
       Jis švelnias nubraukė plaukus nuo Semo kaktos ir švelniai sušnibždėjo:
       – Pabuskite, misteri Frodai! Pabuskite!
       Frodas sujudėjo, atmerkė akis ir nusišypsojo virš savęs išvydęs Semo veidą.
       – Anksti mane keli, ar ne, Semai? – paklausė jis, – juk dar visai tramsu.
       – Čia visada tamsu, – atsakė Semas, – bet sugrįžo Golumas, misteri Frodai, ir jis sako, kad šiandien jau rytoj, todėl rėktų keliauti. Laukia paskutinis žygis. Frodas giliai atsikvėpė ir atsisėdo.
       – Paskutinis žygis! – pakartojo jis – sveikas, Smygolai! Radai ko nors užkąsti? Pailsėjai?
       – Nei maisto, nei poilsio, nei nieko Smygolui, – pasakė Golumas, – jis senas niekšas, jis šmirinėja.
       Semas pliaukšterėjo liežuviu, tačiau nieko nepasakė.
       – Neišgalvok sau vardų, Smygolai! – tarė Frodas, – tai neprotinga, kad ir kokie jie būtų – teisingi ar ne.
       – Smygolas turi priimti tai, kas jam duodama. Šitaip jį pavadino malonusis ponas Semiumas, hobitas, kuris žino tiek daug.
       Frodas žvilgterėjo į Semą.
       – Taip, pone, aš taip pasakiau, nes staiga pabudęs pamačiau jį visai šalia. Aš gailiuosi, bet turbūt tuoj nesigailėsiu.
       – Tada užmirškime apie tai, – nusprendė Frodas, – klausyk, Smygolai, ar mes galėsime toliau rasti kelią vieni? Tunelis visai šalia, ir jei kelias paprastas tai mūsų sutartis, galima sakyti, pasibaigė. Tu atlikai tą, ką žadėjai, ir esi laisvas: laisvas eiti, kur nori, tik ne pas Priešo tarnus. Vieną dieną aš ar tie, kurie mane prisimins, atlygins tau.
       – Ne, ne, dar ne!! – sušuko Golumas, – o ne! Jie neras kelio patys, ne, ne, tikrai neras! Dar yra perėja. Smygolas eis kartu. Nei maisto, nei poilsio, nieko... Kol kas...

       vertė Andrius Tapinas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt