INDAS, KURIAME NEGALIMA PASISLĖPTI NUO PASAULIO KERŠTO
       Marius Ivaškevičius. Kam vaikų? 1996 rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

       Paimi į rankas jaunojo rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus pirmąją knygą „Kam vaikų“ ir prisimeni vieną iš amžinaatilsį išeivio E.Cinzo teiginių: „Laikausi seno požiūrio – literatūra yra grožis“. Pavartai, pamąstai ir negali su tuo nesutikti: taip, tikrai patiri nemažą estetinį pasitenkinimą. Skaitydamas susiduri su apsiskaičiusiu ir savo darbą išmanančiu, nagingu žodžio kalviu. Novelėse yra ir naujas požiūris į Lietuvos istoriją („dukart už karalių Mindaugą“), galbūt savotiškas Kobo Abe „Žmogaus dėžės“ interpretavimas („Šaldytuvo dėžė“), šis bei tas, galimas daiktas, pasiskolinta iš Tele–3 „Kalniečio“ („Brolis Ričardas“) – apstu visko, ko tik širdis užsigeistų. Svarbu ir tai, kad įvairuoja ne tik siužetinė įvairovė, bet ir formos nevienodumas: nuo griežtos, preciziškos novelės iki plataus ir neapibrėžto lyrinio išsisakymo. Galima surasti tokių vietų, kur, rodos, sakinys gimdo ir paskui save tempia kitą sakinį, o tas, savo ruožtu, dar vieną – ir taip iki begalybės. Tas tęstinumas, banguotumas, iki galo neišsakomos mintys tartum chaotiška lavina užlieja skaitytojo sąmonę: „Ten, kur moteris, kuri maudosi, banga turi pirštus, penkis ilgus, kiek sulenktus ir iš tų pirštų pro nagų stiklą žvelgia penki jos vyrai. Jų veidai įsirėžę į nagą, kiek nustebę, meilūs. Bet tai tik veidai žiūri į moterį bangos akimis. Patys vyrai toli, pirštų gilumoje, kuri toliau už bangą... („Moteris, kuri maudosi“).“ Beveik uždaras ratas.
       Gal tik per dažnai nuo vienaskaitos „aš“ vis mėgstama pereiti prie to visų kadaise pamėgto „mes“. Kažin, ar autorius jaučiasi tiesiogiai atsovaująs savąją kartą, ar paprasčiausiai nesugeba išsivaduoti iš epochos „primestų“ sąvokų. O gal tik baimė ar nenoras atsakyti už savo mintis.
       Šiuolaikinė lietuvių literatūra, būtent: proza, smulkioji proza, kokiu tik sugeba greičiu vis juda artyn ir artyn prie poezijos. J.Ivanauskaitė su savo gražiais ir poetiškais palyginimais, tegu ir R.Gavelis savo gana grubiu vulgarumu rašantis ne ką mažiau plastiškesniais vaizdiniais. Galima dar bandyti lyginti L.S.Černiauskaitės ir R.Šerelytės pirmąsias knygas, tačiau M.Ivaškevičius aplenkia juos visus. Kur dingo senos, geros epinės novelės siužetas? „Kiek tik galima toliau nuo klasikos!(?)“ – ar tik ne panašų šūkį kadaise buvo iškėlę susibūrę „keturvėjininkai“. „Et, ką ten ta didžioji epikė Žemaitė...“ – dažnas numotų ranka. Novelistikos raida nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios smarkiai pažengė į priekį, gerokai aplenkdama bet kokį prozos žanrą. Lyrinis išsisakymas pirmuoju asmeniu, tegu ir be aiškaus siužeto irgi imtas laikyti novele. Tai gal dar iš viso, sekant M.Ivaškevičium, reikėtų pradėti vengti didžiųjų raidžių („Pasaka“), iš skyrybos ženklų palikti tiktai kablelį ir daugiaprasmius daugtaškius („Į baudžiavą“), o gal iš viso galima apsieiti jų? O tada ar ne lengviau būtų skaitytojui, jei visa tai būtų parašyta ir išspausdinta strofomis. Tuomet būtų galima deklamuoti, mokytis atmintinai, skaityti vienišais vakarais, ir sakytumėme, kad išleistos 3 poetų „PK“, o ne dviejų poetų ir vieno prozininko.
       Gal ir pakankamai kvaila yra bandyti kelti tokio pobūdžio problemą, tačiau faktas apie tokį poezijos ir prozos susiliejimą, kad M.Ivaškevičius per PDR–96 poezijos naktinius skaitymus visiškai įtapdamas į ritmą skaito ištrauką iš savo novelės, kalba pats už save. Kai kas gali prisiminti ir B.Radzevičiaus sakinius, ilgumo vos ne per visą puslapį, tačiau juose bent yra siužetinės ir apmąstymų linijos, o ne vien „receptai iš tautosakos“.
       Poezijoje taip, garsų semantika turi didelę reikšmę: su ja susiduri vos ne kiekvieno poeto kūryboje. Tuo paremtas eilėraščio rimas, metras, pagaliau intensyvinamas arba lėtinamas ritmas. Prozoje, manyčiau, tą funkciją turėtų atlikti skyrybos ženklai ir pastraipos: juk būtent jie padeda užakcentuoti ir užaštrinti kampus.
       Prisiminus vieno rusų roko dainininko žodžius: „Čia yra kažko, kuo sprogdinamas pasaulis“, apie M.Ivaškevičiaus PK galima kalbėti taip arba bent jau panašiai, tačiau ar tai yra proza (turėjau omeny – novelistika) norėčiau, smarkiai abejoti. Aišku, keikvienas gali turėti savo nuomonę ir argumentuotai užginčyti, kalbėti apie prozos ir poezijos susikirtimą, ribas ir paribius, bet toks rašymo būdas turbūt vis dėlto nėra lizdas, kuriame galima pasislėpti nuo pasaulio keršto.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt