Edgaras Klivis

Žalios ir žydros poema
Žmogaus su lagaminais portretas

Į viršų

ŽALIOS IR ŽYDROS POEMA

Manyje jūra,
ridinėju lyg žalią vandenį sunkioj burėj
laivų, kadai išbarstytų
srovės,
šitą sapną.

Griežtu krantu
apsigaubęs savo šaltą skystą tūrį įtūžęs
svaidau į plačias bangas
į raudono akmens
uolą.

Gamta gimdanti
pliūpsniais amžiną dangaus spalvą ir
sumaniai riečianti
sraigės kiaukutą.

Žmonės, dirbantys
noragus iš plieno kietesnio nei kalavijų,
plėšiantys aklą inertišką
gamtos pradą.

Juokingi
šitie dviašiai ratai, girgždantys ir vaitojantys,
bet nejudantys,
stovintys.

Dailidės
lyg pasaulį – liekną ir tvirtą, statantys barką,
daugiau angų, platesnius
vėjams langus.

Tik spėjau užmigt,
pokštelėjęs skersvėjis jau žaidė ir gludino
mano stuburo slankstelius,
dugne kanjono
nežinomo.

Nakties kambariai,
galėtumėt nestovėti kaip uolos pakrantėj, o leistis
nešami virš šlapių plokštumų,
užlieti mėlynumo.
Kas iš jūsų
nėra keliavęs skraidančiu kilimu, naktinių
vabzdžių posparniai
įvirpina sferą.

Tyliai
lytintis angą – sudarykim
vandens tyškusių
antologiją.

Švari
žydros prabanga – tikėjimo šaltinis
gyvenantiems žalios
purve.

Žali
egliniai korpusai, išmarginti kiaukutų ir žuvėdrų
išmatų,
išsekė veidai iš
pasakų
apie
aukso pakrantę.

Šaukia
aitrus sudegintų žolių kvapas, garuoja, dvokia
rūgšti
žemė.

Žalias
smurtingas dumblo dangus, žalios dievo musės,
gyvenam
vidurdienio
saulės purve.

Dangaus
šviesą sustyguoja kamienai, rasos, kerpių snargliai
puvėsių
amfiteatrai
ir salos.

Ežerai
žiūri, o valtininkas, nusmurgęs jau senis,

aptraiškanojusiom
žaliom akim.

Tarp pirštų
pinu šakeles ir samanas, krikštolinis dangus
nesuteptas
mano
regėjimo.

Lapais
užneštos akys springsta įkvėpę tamsaus
nakties
dangaus
rašalo.

Ydingi
brūzgynai, dvokiantis guolis, žuvies išėdos,
graužikų kaulai
pačioj
girios
aky.

Deginama
žolė dainuoja senas dainas, aštrūs viksvų
liežuviai vėjyje
tyli.

Džiaugias
beržynas – kempės išsiurbia sūriąją.
medžių
bjaurastį.

Mėlyni
ledkalniai virš stepės, gyvatės šokis
skruzdėlyne,
ugningi

užkalbėjimai.

Vabzdžių
spiečiai tragiškoj eglių skarmalų šviesoj –
niekam
nereikalingas, įkyrus
aklų
vabalų sielvartas.

Kokia
nuobodybė, po lietaus – varvančių kerpių prabanga
bet čia ir
ašaros
drumsčiasi.

Nuo to šviesulio
ryškios žalios dėmės – skraidančios salos
išdegina
smalsias
akis.

Kaip
sumaniai svaidom geometrų padargus į
žerplėjančią žydrynės
krosnį.

Ak, laive,
kad taip perskrodus šią pailgą – nuo Pietų iki Šiaurės
balkšvuojančią, virš galvos
pakibusią ašarą.

Į viršų

ŽMOGAUS SU LAGAMINAIS PORTRETAS

Štai žmogus su lagaminais
ant drėgnų perono muzikos grindų,
pilnas tamsybės ir grožio.
Šitaip susirengus išvykti,
(tą liudija orieji rytiečiai)
daiktai jam atveria
tikrąjį savo buvimą:
balandžiai sustingsta oro gipse,
tolydžio skurstantys, garvežio dūmai
palieka saleles su iškištom nosinaitėm,
o rūgščių seilių spjaudaliai
paniekinamai atsilošia, džiaugdamiesi,
jog palieka kažką, nekenčiamo, žmogus
su lagaminais yra nepaliestas,
oras, kurį jis įkvėpia,
laisvas nuo amžiaus idėjų krūvio,
burna jo nesaugo nė vieno žodžio ritinėlio
ar oringo atodūsio, simboliškai švilpiant
mašinistams – keistuolis!
Vėsi kakta nebesiilgi laurų vainiko,
šio žmogaus jau nesaugo svetima
atmintis nei sava,
jis neturi garbės, nei tėvynės
ir jam svetimas, bet koks troškimas ar įgeidis.
Traukinys trukteli į naudingąją pusę,
žmogus su lagaminais lieka stovėti
– jis mums svetimas ir nesuvokiamas,
jis mums neabejingas, bet mes jam abejingi,
tik kažkokie atsiminimų slėniai mumyse
gal atpažįsta į juos besileidžiantį.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt