Kajetonas Azarevičius

       MANO OLOS VĖL BUS PILNOS

       Didžiulės karstinės atminties olos, viskas jau išplauta, nebesvarbu, atiduota laikui, kuris vėliau, tik jaunėjant, artėjant, lėta savo bangų mūša po truputį, po nuopjovą, po epizodą, vėl pripildys olas smulkių atminties ir nebeišvengiamybės kruopelių, nepaprastai ryškių ir žėrinčių, nors kartu ir nebe tų, tavo paveldėtų iš prasilenkiančiojo, o kitų, jau pakeistų, pagražintų ir nušlifuotų ilgamečio raičiojimosi nepabaigiamuose laiko potvyniuose ir atoslūgiuose.
       „Mano olos vėl bus pilnos“ – tarsi su liūdesiu ir užslėptu pasitenkinimu, su siaubu ir susitaikymu, palydėdamas visa gudria šypsenėle, lyg raukšle akmens odoje. Tai vyksta (ir neišvengiamai įvyks su tavimi) taip nepastebimai ir atkakliai, kaip bręsta vaisiai atokaitoje, yra statulos ir grimzta žemynai, ir tik godūs bei pilni gyvenimo savižudžiai to nesuvokia ir neįstengia patirti. Vieną dieną, žydrynei deginant akis, paskutinis epizodas atguls į savo vietą ir kaip tik tą suvokimo akimirką tarp tavo ir tolimojo Stikso krantų iškils tiltas. Tavyje sukrutės, bei tavo akimis po karštą, varvančią ir tvinkčiojančią syvais dieną pradės dairytis tikroji, neskubri, užmarštin vedanti mirtis.
       O kol kas galima tik žvelgti į vis jaunėjančius, žengiančius savo tiltu į tolimąjį krantą, net girgždančius nuo įvairiaspalvių smiltelių pertekliaus. Anapusinis vėjas pamažu vėl jas išpusto, užmaršties vanduo išplauna ir beria tau į ausis, pila ant galvos, užkalba kūną ir sielą, paklaidina įvykių ir metų galerijoje, iš kurios išsipainioji tik retą naktį, atmerktom akim žvelgdamas į lubas. Žvelgi ir su nerimu, siaubu ar ilgesiu lauki tos akimirkos, kai suvoksi, surūšiuosi, paversi savu. Dabar švaistai nerūpestingai, leidi pro pirštus, mirguliuojanti atmintis plonyčiu tinklu apglėbia miestą, pluoštai fotografijų įkrenta į grindinio ir sienų plyšius, krauju sukreša ant aštrių iškyšulių ir stiklo šukių, žvilgsniais nulipdo langus ir veidrodžius, versdama viską šūsnimis portretų, natiurmortų, peizažų, sustatytų savo plačiomis kaktomis į dulkiną sieną, tavo atminties miestelyje N, gatvėje X, name Y. Koordinatės pasimiršta ir liepsnojantis erškėčių krūmas įgauna atvirkščią reikšmę – ramybės ir gailestingo delno. Durys antspauduojamos, o paveikslai retkarčiais rodomi atklydusiam, nuvargusiam svečiui, tarsi priemonė nuo nuobodulio, kuriam tikrovė prilipusi prie lango, tokia pat efemeriška, kaip ir išgeltę veidai apgobti šydais ar gulintys ant paskutiniųjų, drožlėmis kimštų pagalvių. Retkarčiais nuo jų nubraukiamos dulkės norint parodyti visiškai svetimam žmogui, tai esti tada, kai lubos smenga į dangų, o grindys kyla į pragarą ir nėra už ko įsitverti.
       Bijai leistis toliau, troškus kvapas vos pravėrus N miestelio, X gatvės, Y namo duris, geliantis šaltis; ten net puodukas vandens gali virsti šuliniu į anapus, o kiekvienas garsas – Stikso varlių choru ir vandens lašelių cingsėjimu nuo amžinojo keltininko irklų. Pažvelgusiųjų į medūzos galvą saugykla tebelaukia tavs, slapčia raizgo savo tinklus, ir net visko išsižadėjęs, nutraukęs visus ryšius, išgriovęs visas užtvankas, perėjęs per save kardu ir ugnimi, nerasi išsigelbėjimo: tai grįžta: kvapas, žvilgsnis, nuojauta, jog kartą, (ar tik kartą?) tai buvo ir, galbūt, dar kartosis – ir bangų mūša išplauna į olą eilinę smiltelę.
       Jau dabar atiduodi duoklę slibinui, susirangiusiam požemiuose, tavo karstinėse olose, švariai išplautose žvirgždu, ugnimi ir vandeniu, pačiam tikrajam drakonui – nesuvaldomam, neatspėjamam, gniaužiančiam kruviną laiko ietį. Lankstaisi ir aukoji, nepastebėdamas arba užsimerkdamas. Beviltiškai išradinėji ir kuri slaptus ženklus, braižai juos kur benuvyktum: ant sienų, durų, rankų, danguje, akyse, popieriuje, taškydamas smiltis, kraują, rašalą, ašaras. Susikuri uždarą magišką ratą, pralaimėdamas iš anksto, aklinai užtrenki įėjimus, niekada ir niekaip negalėdamas suprasti, jog neišvengsi amžinos bangų mūšos ir suvokimo, aplankančio patį vidurvasarį, žydrynei deginant akis.
       Nebent mirtum.
       Taptum nekantriu, godžiu, savižudžiu.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt