TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

       PIKANTIŠKI HIPERSTAČIAKAMPIAI
       Donaldas Apanavičius. Pikas. 1997 vario burnos Vilnius.

       Esu suinteresuotas, kaip vienas iš publikuojamos poezijos semantinių adresatų, transportuoti į šią prorecenziją savo subjektyviąją impresinę „piko“ projekciją (juolab, donde perdido el libro? – anot ispanų). Todėl šis mano naratyvinis diskursas nėra konkreti tekstologinė D.Apanavičiaus knygelės analizė, o tik eksperimentiškai transformuojama „piko“ formalistinė ir semantinė kvintesencija į prorecenzijos formą bei naraciją. Recenzuojant tai, ką hic et nunc ir recenzuojame, privatinis, nekvestionuojamas aspektas yra forma. Poezijos leksika, formos atžvilgiu atliekanti tik ministrancinę funkciją, absiriboja permanentiškai reglamentuotu žodžių kiekiu, iš kurių sintaksiškai valentingiausias, be abejo, yra substantyvas „abrikosas“. Tuo apie sintaksę galima būtų ir baigti, nes kitokių jos ekspozicijų knygelėje lyg ir nėra. Beje, abrikosais elementariai (genialu kas paprasta) suformuojama minimalistinė aliteracija, nes, periodiškai kartojant tą patį fonetinį derinį (fonemas a, b, r, i, k, o, s, plius fonetinės reikšmės faktiškai neturinčius afiksų variantus) aliteracija neišvengiama net matematiškai. Bet grįžkime prie primatinio aspekto. Tekstų formos ir editorinio dizaino konjunkcija – akivaizdi. „Pikas“ – maksimaliai rezultatyvios autoriaus bei redaktoriaus–leidėjo (šiuo atveju tai yra viena peroną) kooperacijos rezultatas. Komparatyvistikai vertinant, naujasis „Vario burnų“ produktas impresyviau sukuria originalumo efektą nei ankstesnieji. Šį išskirtinumą, žinoma, akcentuoja ir ryški tekstualinė diferenciacija tarp Donaldo ir kitų „Vario burnų“ autorių, pvz., Lauros Klivytės. Tad laikas pažvelgti į „pikantiškuose“ tekstuose eksponuojamą naratoriaus imago mundi. Forma nemelavo: autoriui norėtųsi žvelgti į universumą, pro hiperkvadratinį objektyvą, bet nūn tepavyksta tik pro hiperstačiakampį, o ir pasirinkti kadrai visi jau seniai užpatentuoti ir saugomi pseudoinovaciniame archyve. In nomine sentimentalaus eksperimentinio modernizmo, bėgiojama išmindžiotais trekais ir generuojamas ariergardinis avangardas, bidimensinis kubizmas ir barokinis futurizmas. Sutinku, tai labai kategoriška suma sumarum, bet vien jau dėl prorecenzijos struktūros ji nėra totaliai fundamentali bei infinityvi – hiperstačiakampiai turi tam tikro pikantiškumo, tad perskaitykite ir pratęskite šiuos stračiakampius savo mentaline substan...

M A N T
A S G I
M Ž A U
S K A S
 

 
D.A.:

„ka
ži
n
g
e
r
a
i


ti
rave
liu
žinai
lai
ka...

Padus
sepia
žvie
gia
išsiskyrus
undinė
greitas
karstas
riedlentė

jo
jo.

„Sepia Turas“

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt