TEKSTAI.LT – tekstai – Petras Babickas

Petras Babickas
Eilėraščių rinkinys „Geltona ir Juoda“

Trumpa pasaulio istorija
Auto poema
Ekspresas
Didaktiška autobiografija restorane
Nusiminusiam jaunuoliui
505-as
„Vienam prancūzų uoste...“
Sutemos
Nelli
Geltona ir Juoda

Viršelį ir iliustracijas piešė autorius

Į viršų

TRUMPA PASAULIO ISTORIJA
(pripažinta netinkama pradžios mokykloms)

           Pasauly yra du poliai:
Pietų
ir
Šiaurės,
be to, vienas ekvatorius;
gyventojai — broliai:
vieni artistai, kiti statistai,
ir vienas neetatinis dekoratorius.
Dekoratoriui priklauso
         vasara,
                   ruduo,
                            žiema,
                                     pavasaris;
statistai artistų klauso
ir būna:
           karai,
                   atentatai,
                                kovos,
                                          revoliucijos,
                                                           imperatoriai,
                                                                             diktatoriai.
Buvo keletas ypatingai garsių artistų,
Pvz.: Cheopsas, Aleksandras Makedonietis, Atilla, Cezaris, Napoleonas...
Buvo taip pat neblogų statistų,
jų vardas — legionas.
Per didžiuosius spektaklius,
kuriuos rengdavo skubotai
be suflioriaus ir šviesos efektų,
artistai kartais vaidindavo su gerokais defektais.
Nenuostabu, tada nebuvo meno kritikos,
nebuvo scenos meno draugijų,
nei filharmonijų,
ir spektakliai ėjo nereguliariai...
Bet kartą suvaidinus
3-jų veiksmų dramą:
„Revoliucija“,
visi statistai,
pradedant šiokiom tokiom damom,
įsigeidė būti artistais...
Iš to kai kam kilo reklama,
be jos šiandieną nieko nežinosi,
taip pat ir be metalo,
kuris vadinasi „Auksas“,
tai yra tokia geltona blizganti masė,
kurią visi artistai ir statistai
kasė
ir iš rankų vieni kitiems tąsė.
Buvo net susikūrusi atskira klasė —
„Aukso stabų“,
bet dėl publikos pastabų
iš vietų
oficiališkai užsidarė.
Kadangi buvo statistų,
kurie be spektaklių,
šiaip kokius darbus darė, —
vieni arė,
kiti juos barė,
tai kilo vadinamosios tautos,
Pvz.: lietuviai,
                     rusai,
                              madjarai,
                                            bavarai.
           XX amžiuje,
po misterijos, kuri vadinosi
„Pasaulio atjauninimas“,
ir buvo vaidinama debiutui
vieno serbo studento,
tokioms, aukščiau minėtoms tautoms,
buvo pradėta mokėti
dividendai
už anas repeticijas,
kada vieni arė,
kiti juos barė.
Bet dividendas buvo mažas,
ir todėl tų tautų prezidentai
pareikalavo padidinti procentus...
ir štai vienas daktaras,
o gal docentas,
įlipo į artistės namo balkoną
ir paskelbė:
— Ponai statistai,
Jūs dabar nebe artistai, o
proletarai!...
Ai, kas tada pasidarė:
repeticijos ir spektakliai
ėjo veik kasdieną
su anšlagu,
visur užsidegė raudonos iliuminacijos,
didžiulis teatras
G. P. U.
su džentelmeniška gracija
įrengė ton-filmą
ir atidarė baleto mokyklą,
ta proga kažkas pasakė didelę oraciją,
kurią baigė žodžiais:
„...vergijai galas!
Tegyvuoja, patys žinote, kuris,
Internacionalas“!!!
Klausytojai padarė oratoriui ovaciją.
Pasauliui iš pradžių tai buvo sensacija,
bet greit kritika įrodė,
kad tos iliuminacijos
nieko bendro su menu neturi,
o tėra tik nešvarios
revoliucijos gaisrininkų
machinacijos.

(Pakartojimas)
Vadinas:
tarp statistų ir artistų atsirado
proletarai,
o tarp jų visų —
nešvarios machinacijos.
Tuo ir pasiekė pasaulio istorija
XX amžiuje
kultūrinio brendimo kulminacijos...
Deo gratias!

Į viršų

AUTO POEMA

Kiekvieną dieną, maždaug šeštą ryto, aš matau vieną vaizdą — jums, tur būt, taip pat matytą:
	iš garažo, atatupstas, truputį klupdams išrieda autobusas.
Godžiai kvėpuoja ryto skaistų orą milžinas „Triangelis“ (autobuso toks vardas), užgimęs, rodos, jis New Jorke, perplaukęs pernai vandenyną, o nūn čionai Kaune jis savo plieno nervus, širdį, muskulus, žodžiu, jaunatvę mėgina.
	Garaže daug mašinų, tarp jų yra ir ji: grakšti, jauna, mažutė, šviesiai gelvai dažyta; ir nors jos juodos šinos, kaip ir kitų mašinų, bet ji visai kas kita...
Jis — trys šimtai dešimtas (K 310), ji — tiktai šešta (K 6); Jis — didelis ir rimtas, vežioja žmonių šimtą, o ji — tiktai šešta ir, rodos, iš kaprizo garažan atvežta.
	Jį valdo kitas jis — malonus, jaunas, rimtas; jo numeris taip pat K 310 (trys šimtai dešimtas), o ją, ją — šeštąją, valdo ji. Ji numerio neruri, bet jos žvilgsnys, kaip prožektorius, jos balsas, kaip motoro ūžesys, jautri, kaip detektorius, žodžiu — De Soto Six.
Ir štai kai kartą ji, šeštoji, iš garažo ritos, autobusas, gramozdiškai jai kelią užstojęs, tarė: labas rytas!
	Ir jo žvilgsnys pagavo josios žvilgsnį, jų širdys sudrebėjo, tos širdys, kurios iš plieno, ir tos, kuriose kraujas; ir nors tai buvo dieną, bet nors jai ir jam staiga kažkas skaisčiai sušvito, lyg, rodos, būt nukritęs iš tolimų dausų ugnies meteoritas. — — — — — — — — — Tai, kol kas viskas. Dabar truputį geografijos ir biografijos:
Jis vežiojo publiką reisu „Rotušė — Panemunė“, ir nė vienas — nė vienas visoj Lietuvos respublikoj nesužinojo, kad jo širdy šiandieną pražydo skaisčiosios ramunės... Tiktai ramunės, ne daugiau — (jis buvo neturtingas ir oranžerijos neturėjo), kitų širdyse žydi rožės, o jam pakako josios grožio, matyto skaistų rytą...
	O ji? O ji gracinga, nuostabiai rami, aplankė daug kontorų, visur linksma, žavi, grožėjosi ji oru, pavasario garsų užburtu, ir tik akimirką pajuto rytą, žvilgsnį ir kažką sieloje sukurtą... — — — — — — —
Prabėgo radio banga savaitė, mėnuo, metai... Ir štai, kai vakar prie garažo jis mainė autobusui ratą, atėjo ji ir kitas jis — (garažo savaininkas, vadinamas jo ponas). Keistai šypsodamas tas kitas sėdosi prie vairo — tas kitas pakartoju, ir... išvažiavo be jo svajonių gairių mašina K 6-oji. Žiūrėjo jis, kol ji išnyko, šypsotis pamėgino, nusijuokė: „Kas aš, kas jis“?.. Ilgai stovėjo vietoj ir vis dar netikėjo, kad ji, kuriai jis laimės pilį, kukliai svajodamas iš vargo kūrė, kad ji, kurios žvilgsnys taip nuostabiai jo sielą būrė, kad ji jau jo nemyli... Ranka pamojo: — Tesižino!.. Motoras krūpčiodamas ūžia; signalą spaudžia — tyli, staigiai pasuko vairą... Kažkas skaudžiai krūtinėn dūrė... — Ei, trys šimtai dešimtas, užmiršai kepurę!
	Tą dieną jam nevyko: triskart gedo motoras, ir publika supykus jam šaukė choru: „Taisyk“! Ir niekas nesužinojo, nė vienas visoj respublikoj, kad jo širdy, tenai, kur pašaliniams eiti griežtai draudžiama, nuostolių rubrikoj, krauju ar raudonu rašalu, kaip kam patinka, gerbiamieji, kažkas įrašė: (kas, net jis nesužinojo) žodelį: „dovanoju“.
Nakties tamsoj vis svaigstančia galva klajojo jis kvėpuodams miško orą, o rytą, rytą 310 auto motoras liko šaltas, šaltas kaip publika, ir niekas niekas visoj respublikoj nesužinojo, kodėl alyva ir benzinu kvepianti krūtinė plyšo... plyšo, kaip stiklinė. — — — — — — — — — — Kai vakare pastatė ji mašiną į garažą, pagalvojo: kur jis, 310-as? Jis buvo, rods, gražus deja, truputį gal per daug ramus ir rimtas. — — — — — — — — — — — —
	Motorą remontavo penkias dienas — šiaip taip užtaisė skylę, paskum visą išvalė, alyvos įpylė.
— Kaip keista — tarė jai jis, tas kitas, sugrįžęs kartą iš operos, — iš visų garažo tarnautojų, tas šoferis buvo sąžiningiausias, ir vis dėlto suskaldė man mašiną pačią brangiausią... Hm, atrodo, kad tyčia motore padarė skylę. Juokinga, tiesa? Na, ko tu tyli?
	O ji, primerkusi blakstienas tarė jam: — Paliki mane vieną... — — — — — — — —
Jis, kuris valdė 310-tą, grįžo miestan tik po metų, taip pat kuklus ir rimtas, ir niekas, niekas visoj Lietuvos respublikoj nesužinojo, kad šio ramaus artojo krūtinėj pražydusios ramunės jau senai nuvyto, nes kol reise „Rotušė — Panemunė“ gatvės netaisytos, maža laiko svajot ir širdį žiedais kaišyti...
	Kartą aš (jo nuolatinis pasažiras) paklausiau: — Žaizdos nebėr? — Kur? — Nagi širdies motore — O, niekis! Širdies mašina eina be remonto kartais šimtą metų... — Taip, taip, — pertraukiau, — bet kartais meilės fronte, signalo nepamatę, mes skubame atakon ir kovą jau à conto, kaip autobuso ratą, į pajamas įrašom. O jis nusišypsojęs parodė parašą: — Prašom... „Prašom su šoferiu nesikalbėti“. Tai buvo mandagu, bet netikėta. — — — — — — — — — — Prie vairo pamačiau geltoną chrizantemą, bet tai jau, gerbiamieji, kita tema.

Į viršų

EKSPRESAS

Žmogui gimė ideja, gležnutė, kaip vasaros vėjas, dar virpanti... Kažkas pabeldė į duris kartą, kitą, tris. — Na, kas naujo, vis dirbate? Mintis padarė žmogų galingą. Mintis sukrėtė visus, kas buvo abejingi...
	Prieš šimtą metų žmogaus ideja davė plienui toną. Prieš šimtą metų raumeningos vyrų rankos tarp Liverpulio ir Mančesterio nutiesė stebuklą. Taip, gerbiamieji,
o kiek yra žmonių milijonų, kurie nežino, kad 1830 metais pirmasis įvykdęs drąsiąją svajonę, pirmasis padaręs kraštą, suvartojantį daug lietuviško bekono, turtingą ir laimingą, suteikęs pasauliui naują kultūros pabūklą, kuris apkaustė geležiniais nervais irstančius žemės šonus, — buvo Jurgis Stefensonas.
	Švelnutis marių vėjas dažnai audra praeina; nuo meilės šypsenos netoli lig grimasos, ir jau šiandie, po šimto metų, žemė gieda plieno dainą, o gelžkeliais važiuoja žmonių masės. Ir dunda nuolatos be poilsio be galo žemė visa, ir 24 valandas per parą neužsidaro galingo internacionalo kasa.
Nuo Tokio per Maskvą ir Berlyną, Sugriebę Romą, Peštą ir Ankorą, visur be jokio sentimentalaus pritarimo skamba geležinkelių choras.
	Ir žmonės, kurių sąžinė šiaip visiškai gryna, žino, kad ir už vandenyno tas pats daros, nes toks jau mūsų amžiaus tempas: Radio! Elektra! Garas!!!
Kai vienas perka akcijas ir darosi galingas, kai kits per auksą daros ponas... Pilieti, dėmesio! Jei dar nesi perdaug valstybės iždui tu skolingas — lankyk kino, teatrą, ringą ir... pirk pasenusį žiam amžiui patefoną...
	Tu jo garsuos paskendęs jausi šypsnį anų pašėlusiai romantiškų laikų, kada nebuvo nei asfalto, nei cepelinų, nei radio, nei auto, nei televizijos, nei futbolo, nei kino, nei rūbų reformuotų, kada gyvenimas, kaip upėj luotas, ramiai pleveno senovės papročiais ugdytas, sunormuotas. O dabar? Nuo kaimo iki kaimo, nuo miesto iki miesčiūkščio, nuo Poliaus iki Poliaus, iš Indijos per SSSR ir mus matuoja vargšės žemės tolius ekspresas — jaunas, virpantis, gajus. Penki vagonai taip maloniai supas, o jų puošnumas, rodos, kad salonai! „Nekelkit triukšmo! Ša! Tyliau... Sučiaupkit lūpas: — čia miega ponai“.
Garvežys, jaunas žirgas — garvežiui pati jaunystė, neveltui jį pažabojęs valdo, kad kur nenuklystų, buvęs Lietuvos artojas, o dabar jau mašinistas!
	Mašinistas taip pat jaunas, širdyje skaisti jaunystė: kilnūs žodžiai, gražios mintys. Jo ekspresas tolį piauna, dūmai išsigandę tysta, krosnis žėri, kaip auksinė: — Ei jūs, broliai! Ko žibintus užgesinę tamsoj tūnot? Ar negirdit? Ar nematot? Štai kultūros progresas — ekspresas! Skelbkim kovą ištižimui, degeneratam! Po šimts perkūnų! Skaitykit naują gyvenimo pulsą visi, visi, visi. Jis rodo 120 minutėje! Jei nesuprasit laiko dvasios — prapulsit! Visi mes kažkuo esam anksčiau buvę, aš pats buvau artojas. Dabar ekspresą valdau! — Istorija nesikartoja... Pirmyn! Už naują gyvenimą galvą guldau! Aš ilgiuos laimės taip pat, kaip jūs! Mano širdis lietuviška... Ech, broliai, t. y. atsiprašau, ponai biznieriai, supraskit mano darbą šunišką!
Kai eksprese mašinistas, garvežy, neišdykauk: liepia — švilpki, liepia — stoki, trauk ir lauk! Garvežy, tu vos buvai padirbtas, atsieni tą fabriką raudoną, tolimoj Italijoj... Ar tu tada galvojai, kad teks vežioti milionus beveik pusėj žemės sijono, pusėj talijos? Ar galvojai, kad dundėsi Lietuvoje, kur pievų kvapas taip primena medų, kur jaunimo daina tokia nuoširdi, tirpdo sielvarto ledą, kur kaimo šunyčiai pasišokėdami tave, ekspresą, veja ir skalija? Tu buvai vos tik nudažytas, ir tavo kūnas nuostabiai spindėjo. Ach, kaip brangus tau buvo darbo rytas, kai tu judėt pradėjai!... O nūn kas naktį ir kas dieną nuo Sibiro lig tolimo Madrido — tu skrieji ūždamas per kalnus, per rugienas, nuo vakaro lig ryto. Ir esi sveikas, puikiai nusiteikęs, ir tavo nervai laiko pasiutiškai daug laiko — Tikrai neveltui tave gamino Europos specai po sunkiu presu — ekspresui. Aš tavo vietoj neišlaikyčiau metų, ir nors mano širdis jaunoji, — taip pat šioks toks ekspresas, — bet stinga jai to tavo patvarumo, to svarumo — tavo plieno. Ir štai kodėl ramyės ilgesy klajoju aš tavy nors su žmonėm, bet vienas...
	O tu, mašiniste, atsimeni tą laiką, kai buvai dar artojas? Ar ne tiesa, kaip maloniai kvepėjo rugių laukias tada, kai kaip vaikas tave glamonėjo toji, kuri savo meilę nūn kitam kartoja?.. Taip, taip, nenusimink, išlygink kaktos ruožus, žiūrėk į kelią, tiesų plieno kelią... Ne tau, matyti, buvo skirtas tas takelis, kurs vedė jos darželin. Atsimeni, tai buvo tada, kai tu ekspresu dar nevažinėjai, tada, kai šeštadieniais ar šiaip šventę pas ją jaunimo tarpe laimę gužinėjai. O paskum, paskum pamiškėj su ja klajojai ir svajojai... (kaip gi be to?!) Tai buvo nesenai, netoli, Kretingoje... O dabar? Prisipažink, juk per retai tu ją matai... Nenuostabu, kad ją aplanko kitas ir šventą ir šiokią dieną Tiksliai, kaip tvarkaraštis tavo ekspreso. — — — — — — — — — —
— Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, — gieda keistą dainą ratai. Mašinistui nyku, pikta. Kažkas slegia jam krūtinę... Dairos: — Tegu bus kas buvę: šitas reisas paskutinis! Taip? ? !
	Tyli kelias geležinis, jam vistiek... Nėr jam nei motinos, nei mylimosios, nei tėvynės...
Wagon-lit maloniai supa, ir ekspresas — kaip drakonas; skamba jo penki vagonai, muša taktą geležinį... Rodos, būta tik Berlyne, štai jau Kaunas, Palemonas... „Mašinistas, tur būt, girtas“ — kalba ponai. Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, — gieda tvirto plieno ratai... Mašinistas tikrai girtas, juk tvarkarašty paskirta Kretingoj jam būt aštuntą, bet ekspresas siuste siunta, dunda žemė, skamba ratai, Pulmano vagonai supas. Wagon-lit gerokai krato... — Ar pasiuto mašinistas, didelės stoties nemato! — Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta — gieda klaikią giesmę ratai... — Stoki, stotis! Nesustojo. — Stok, kita jau! Švilpia vėju. — Mašiniste, kas tau daros? — Ei! — Neduok garvežiui tiek garo! — Suvaldyk save ir jį! — Ko drebi? — Juk gražuolė Kretingoje vis dar laukia, vis svajoja, ko pasiutęs taip skubi? Na, tai kas, kad anksti rytą iš jos kiemo jojo kitas, kakoks naujas, nematytas; buvo tai užklydęs svečias, svečias, svečias — pakeleivis... Mašiniste, nebūk kvailas! Uždaryk ekspreso pečių — anglių gaila! Atsimink, kiek daug keleivių tu veži... Beje, ji meili, graži... Ką? Kas — svečias? Cha, atspėk!?... Na, ramiau! Nekauk, nerėk! — — — — — — — — — — — — Tra-ta-ta-ta-ta-ta-ta Akys — ratai, mintys — ratai... Švilpia kartą, antrą, trečią: — Aš parodysiu tau svečią! — — — — — — — — — — — — Ratai plečias... Tolumoje stotis, kur nereik sustoti... Ratai stoja. Ir staiga kaip lengvas pūkas traukinys nuo kelio lekia, garvežį jau dengia rūkas: — Gelbėkit! — Ach, akį, akį... — Dieve! — Mirštu! — Ratas slegia! — Velnias! — Degam! — Kas čia daros?!! ! ! !
	Iš vagonų kyla liepsnos braška medžiai, kriokia garas... Kažkas meldžias, keikias, baras...

Tur būt, tiesą sakė ponai,
mašinistas buvo girtas — abejonėm pasigėrė;
ir ekspresą kaip karolius,
pakartoju, kaip karolius
Lietuvos laukuos pabėrė...
— — — — — — — — — — — —

Jau tu tyli, mašiniste, širdyje liepsna užgesus;
garvežy tavo jaunystės nebėr dvasios?..
Atsikeltum, pamatytum, kaip ekspresas sutrupėjo,
gal suprastum, nors vėlokai,
kad be reikalo skubėjai...
— — — — — — — — — — — —
— — — — — — —
Ir vistiek, kasnakt, kas dieną
stamantriai, jaunai, gražiai
švilpia, lendami rugienas,
ugniaakiai garvežiai...

Į viršų

DIDAKTIŠKA AUTOBIOGRAFIJA RESTORANE

	— Ponas nori žinot, kodėl aš dabar toksai, papasakosiu trumpai ir atvirai.
Aš buvau dar visiškai jaunas, (mano metų vaikai dar kiaules ganė) kai išvažiavau į tolimą miestą, stambiu ratu pažymėtą žemės plane. Gyventojų ten būta trejetas milijonų¹). Manęs ten nieks nelaukė, niekas nesutiko... Man atvažiavus taip pat kas rytą miestas dėjo savo kaukę, taip pat arkliai vežimus traukė, taip pat visi kažkur skubėjo, o kad gyventojų prie 3.000.000 dar vienas prisidėjo — niekam nerūpėjo. Tuoj kitą dieną teko matyti, kaip laidojo caro dėdę: „Ot, — pamaniau, — vėl gyventojų 3.000.000 beliko...“ Staiga prieina „gorodovikas“, kitaip vadinamas „faraonu“, ir sako: „Kaip manai, „golubčik“, ar kepurės prieš caro giminę nuimt nereikia“? — Ne, sakau, nereikia — aš pagonis... Tada jis, padaręs malonią šypseną, kad smogė man su kumščiu į pašonę, jog aš tik kitą dieną atbudau — tai buvo mano miesto dirmavonė...
	Tuo prasidėjo mano karjera, pasidariau klajūnas. O, mielas, daug visokių barjerų teko „paimti“ mano kūnui. O siela vis gimtinės laukuos skraidė — tėvynės oru sotinos; per frontų frontus žmonės minas svaidė, užmiršę motinas...
Dabar esu aplankęs beveik šimtą miestų, tik vieną jų gerokai pamenu, ten man reikėjo išlaikyti meilės egzaminą... Nepasigirsiu, kad būtų jis man gerai pavykęs, bet argi galima ko gero laukti iš bolševikės?
	Atsiminiau kadaise gavęs gerą boksą iš „faraono“, nepanorėjau gaut nokautą per sijoną... — — — — — — — — — —
Dabar esu Kaune, turiu truputį darbo — gatves pašluoju reikalui ištikus... Gerai, kad mano Marė tyki ir tiki, kad iš manęs vėl būsiąs ponas ir laukia, kada loterijos valdyba įteiks man 60.000. Tada ji mielai pamestų mūsų kambarį rūkstantį, tada ji vėl lankytų „Metropoliteną“, „Odeoną“, mielai skaitytų „Trečią frontą“, gal ir teatran užsuktų pasigrožėti jo remontu... Žodžiu, drauge su dainium turėtų teisės tarti: „Pasaulin atėjau matyti saulės, ne žemės arti“...
	Ateit — tai dar teorija, matyti — tai jau praktika, kadangi mudviejų visai skirtingos taktikos, tad, kad būtų dar kiek žadėtos prieš altorių laimės iliuzijos, aš jai meluoju ir... konfūzijuos.
Man labai patinka du žodžiai: „Vynas“, dėl to, kad „In vyno veritas“ ir „Viltis“ lotyniškai „Spes“... O žmona kažkodėl vis linksniuoja žodį: „Laimė“. Kaimynai pataria išsiųsti ją į kaimą... Atsikertu: — Suspės!
	Gana! Kada buvau inžinierius ir turtingas — manau, tai tamstai neįdomu, Bet kadangi esi dar jaunas ir simpatingas vieną žinok: Gyvenimas tai — kabarė su šabloniška programa kas vakarą. Jei nori būti mylimas ir „visiems“ naudingas, nuoširdžiai patariu: Kai visi traukia gaida „do“ tam kabarė, dėl Dievo meilės, nešauki „re“!

____________
¹ Peterburgas, dabar Leningradas (Atgal>>>)

Į viršų

NUSIMINUSIAM JAUNUOLIUI
(Optimistai šią temą praleidžia — neskaito)

Jaunuoli, nepažįstu tavęs, bet žinau tavo būdą, nes pats buvau jaunas. Tu šiandie liūdi, tau biauru, nesmagu, tu įsitikinai, kad žemėj nėr teisybės, tu pajutai daug purvo, daug skriaudų, tu pamatei, kad žmonės be širdies, kad moterys mylėt tiktai turtingus moka, kad... žodžiu, šimtas „kad“... bet pagalvok, ar verta tau liūtėt ir pykt?.. Dievaž neapsimoka! Žinai juk patarlę: „Kaip moka, taip ir šoka“.
	Bet jei įgriso tau gyvybė, ir nuodais apkalbų jau soti tavo siela, ir nori tu palikti šį pasaulį,
manydamas, kad jie įvertins, kad jie supras tą auką, kad jie gailės ar kiek pasitaisys, tu klysti, jaunuoli mielas, ar tu žudysi kūną, ar parduosi sielą, vistiek tai niekam, niekam nerūpės... Gal būt, smalsumo vedini jie chronikoj žinutę paskaitys, gal vienas koks ir pagailės?.. Na — du, o gal net trys, bet daugumas tiktai ranka pamos: — Tiek tos!
	Tad kam kankintis, pykt, liūdėt? Matai, neapsimoka. Tenai, kur mes visi po keliasdešimt metų susirinksim, kiekvienas pats savąsias sąskaitas apmoka.
Tu, pvz., pradėjai 1913 metais eiti gyvenimo keliu. Sakysim, iš pradžių tave nešė, bet dabar juk jau eini vienas, na, tat eik kaip reikia. Nešauk: „Ach, pavargau, nebegaliu!“ Atsimink, kad taip keliauja visi žmonės, užtat neverk, kai kas tave nupeikia, nesidižiuok, kai giria, tik vyk į šalį abejones!
	Jei tave kas kankins, tyčiosis, skriaus, tik juokis ir tylėk, bet nesišaudyk, nesikark ir, pagaliau, nesipiauk, o kur nors pamiškėn ar palaukin pabėk, nusišypsok ir... nusipiauk! Tau reikia ūpo, ūpo ir dar kartą ūpo! Gamtoj jo yra kiek tik nori, dar, ačiū Dievui, nieks neeksploatuoja oro, tik nusipurtink, suspausk lūpas ir pagalvok: tu jaunas ir gražus (kiekvienas jaunas ir švarus — gražus), tavo energijos jokios tarptautinės konferencijos nematavo, jokių reparacijų tu nemoki, tad būk kaip futbolas — juo stipriau tave trenkia žemėn, juo aukščiau šoki! Tu kaip aeroplanas stovi pasaulio aerodrome, prieš tave dangaus ir žemės planas: nuo Nemuno lig Turkestano visai arti, bet... gelžkeliu važiuojant reiks imti pora vizų — Latvijos ir SSSR, be to, gal būt teks pajusti pasienio valdininkų kaprizų, kai jie žiūrinės tavo liesas valizas ir klausinės: „Kur? ko? kas siuntė? O ko nori“?... Ai, greit įgris tau žemės oras, nes abejonių voras tuoj apipins tavo rankas, krūtinę, strėnas, veltui madausi radio antenas, veltui tu šauksi S.O.S., kiekvienas tai girdės, bet nuramins save: „Kas man? Kiti išgelbėt jį tikrai suspės“!
Skrisk tik aukštai, aukštyn drąsiai ir įžūliai, tenai visur aukščiausios rūšies keliai netaisomi jokių plentų valdybų, bet geresni už asfaltą! Daryk jaunystės salto! Ne salto mortale, bet salto triumphale. Tada pajusi galią, pajusi burtą laimėjimo, siekimo... Na, jaunuoli, geriausio pasisekimo!

Į viršų

505-as
(Iš panelės laiško draugei).

Nesistebėk, brangioji Valia, kad taip įvyko... Pasauly būna ne tokių dalykų: kartais atrodo ramu, tyku, Žiūrėk, jau audra su perkūnais žaibus skelia... Aš nežinau, kuo sužavėjo jis mane, bet aš tikra, kad taip galėtų būti tik sapne.
	Kai Palangoj tylus vakaras, kurortininkai visumet žiūri, kaip saulė slepias už jūrų nugaros, visi: biznieriai, valdininkai, profesoriai, studentai, turtingi ir tie, kurie be centų, gražuoliai, stori, ilgakakliai, visi vienodai domisi savotišku, nemokamu spektakliu.
Kartą su manimi dviejų panelių kompanijoj, stovėjo poetas. Jūra vos čežėjo, vos liūliavo... Visi mes buvom sužavėti poetu, poetas — jūra... Tiktai staiga viena banga, lyg kažką sugalvojus... užpila mums kojas! Klykiame, juokiamės. Aš striksiu ir kvatojuos, visi aplinkui žiūri, šypsos, stebis, kad poetas, nuėmęs kepurę, šluosto mano kojas. Tik vienas — nė nekrust: įsmeigęs akis į tolį, žvilgsniu seka saulės paskutiniais spinduliais auksinamą burę. — Kas jisai? — klausiu aš poeto. — Nežinau, — nusišypsojo; — — Gal būt, tuo laivu plaukia jo mylimoji, o gal koks karštas cabalero ruošia kruviną vendetą, žiūrėkit, šautuvas prie kojų.
	Tą vakarą man buvo keistas ūpas... Paskatinta linsmų draugių, truputį įžeista, kad jis visai nežiūri, aš drąsiai priėjau prie jo, sekundę tyrinėjau ir paklausiau:
— Kas tamsta? Jis lyg pabalo, vėl greit paraudo, peržvelgė mane nuo galvos lig kojų, šyptelėjo... — Kas tamsta? — pakartojau, nors balsas truputį virpėjo. — Panele, juk matai, aš uniformoj: valstybės lėšomis aprengtas, ir numerį matai — aš — 505-as — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
	Naktis — žavėtina, šviesi, šilta, žvaigždėta... Einu pajūriu, taip ramu, taip gera... Mintys, kaip mylimo bernelio rankos glosto galvą... Erdvu, platu, dairaus, į dangų žiūriu — kiek žvaigždžių, kaip jos gražios, kaip vilioja, nesistebiu, kad kas tik širdį turi, tas svajoja.
Ach, kad būčiau aš poetė, kiek daug galėčiau pasakyti minčių, kurios sieloj gimsta čia — prie jūrų tylinčių, prie žvaigždžių mirgančių, prie miško šlamančio, kopų sapnuojančių.!
	Kalbu aš jūrai, šaukiu ir dainuoju; jausmingi žodžiai meilės giemėn pinas ir galvą degina... Lyg, rodos, įkvėpimas būtų nužengęs mano sielon: — O jūra dieviška, o jūra miela, juk tavo bangos tai — gyvybės bangos, liūliuoji tu gyvenimo verpetais ir amžius žiūri, kaip žvaigždėtą dangų...
Staiga kažkas švelniai man spaudžia petį: jaučiu milinę, šaltą diržo sgtį, girdžiu: — Panele, ką tamsta šauki naktį? Ataušo įkvėpimas kai jį taip žiauriai teisė: — Tai tamsta — nustebau — labai malonu — (pridėjau kiek ironijos), matyti pasienio milicininką, klausant jūrų simfonijos. Cha, cha cha... — Policininką, panele, — švelniai jisai pataisė. — Gerai, policininką, — kreivai nusišypsojau. — Atsiprašau, tikiu kartu juk neisim? — Prašau... — Sudiev, ponas policininke. — Ponas policininke, — pakartojau.
	Pykau be galo, — ūpau sugadintas. Galvojau: Štai koks menkniekis man gali kartais kenkti... Ir vis tas 505-as!!! — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — Atostogos jau baigias. Bėga dienos, kaip pašėlę. Prie mano vasarnamio visos gėlės peržydėjo. Šeimininkė šiandie kažkodėl labai pikta atsikėlė, vos kažką bara. Vaikas gatve prabėgdamas šaukia tėtį. Ore tvanku. Kambary tarnaitės tvarką daro... Išėjau Šventosios uosto pažiūrėti. Dešimt kilometrų man, mėgstančiai klajoti, tai gyvas niekas. Jei tiek kilometrų gyvenime būt lengva padaryti, tikrai žygiuotume nuo vakaro lig ryto...
Štai ir Šventoji — liūdnas vaizdas. Negalima vadinti žvejų uostu tos vietos, kur bangos dar labiau, kaip jūrose, putoja. Ne uostas, o daržas, aptvertas keliais pagaliais. Paklajojau, svečiavaus pas žvejus ir su paskutiniais saulės spinduliais išsirengiau namo. Deja, netrukus debesys tamsūs ir purvini, kaip batai, dangun užlipo iš už jūrų ir didelėm kepurėm užvožė saulės šviesą. Pradėjo lyti. Pradėjo šelti jūra. Skubėjau kiek galėjau... Beliko dar gal pora kilometrų, bet lyt pradėjo lyg prieš antrą tvaną. Dairaus, jokios ramesnės vietos, nors žemę rausk! Jau noriu bėgt į šalį kur miškas, bet girdžiu šaukia: žodžiai ir lietus drauge tiška, vos supratau: — Panele, prašom čia, būdelėn! Tikrai, tarp kopų mažutė, mažutė būdelė, lygiai tokią broliukas, kai dar buvo vaikas, špokams įkeldavo į obelį... Skubiai įbėgu, durys užsitrenkia, viduj tamsu, ir aš beveik glėby, bet linksma, kad čia neužlyja, niekus tauškiu: — Atleisk, tamsta, mano sugedo automobilis... Na, vienu žodžiu, ar tamstai mano šlapias apsiaustas nekenkia? Jis juokias, aš patenkinta kvatojuos, ir vėl nesąmones visokias jam kartoju: — Žinai, Tamsta, važiavom greit, mano arkliai pasibaidė, kai norėjau draugę aplenkti... Tik staiga matai, kad jis 505-as! Tada griežtai pakeičiu toną: — Atsiprašau, ponas milicininke, man nesmagu, baisiai... — „Policininke“, ne „milicininke“ — švelniai pataisė — ...nesmagu, kad... prisipažįstu... čia sutikt tamstos netikėjau... Nutrūko sakinys, būdelę vertė vėjas, ir lietus mušė taktą neblogiau, kaip operos orkestro muzikantai... — Na, žinoma, — jisai pradėjo, — mano būdelėj tokios išdidžios panelės — reti svečiai... Ai, buvo pikta! Kad ne ta audra ir ne jo platūs pečiai, tas dialogas kitokį būt turėjęs epilogą... Bet mane atšaldė ir gerokai veikė perspektyva gauti slogą. Nusprendžiau: „pyktis nereikia“. Tylėjom. Klausėm lietaus ir vėjo. Ach, kad tai būtų mano galioj, aš gamtai suteikčiau aukso medalį sudiplomu ir parašu: „Talentingiausiam ir geriausiam kūrėjui ir t. t.“. Žinai, tas staigus lietus, vėjas, jūros ūžesys buvo tokia simfonija, kad jokia filarmonija tokio orkestro iš niekur neišrašys.
	Nors buvau sušlapus ir beveik drebėjau, bet mane veikė keistas audros grožis. Klausėm... Tylėjom... Lietus vis lijo. Mūsų nepasitikėjimo žaizda pamažėl gijo: — Panele, — tarė jis — (Gera panelė! Aš buvau šlapia višta!) — — panele, gal norite rūkyti? — Ne, ačiū, gal tamstos papirosų rūšis perprasta... Stovėjom susiglaudę — buvo ankšta: būdelės plotis — kokia pusė metro... Varvėjo srovėmis vanduo nuo stogo, kūną maudė kesitas šiurpulys... Tik pagalvok: aš viena, žmonės toli, kas bus, jei taip ilgai dar lis? Žiūrėjau į jo veidą: nieko — rimtas, jaunas, matyti, doras, nes žvilgsnys gražus, balsas malonus... Giliai nutraukiamai kvepuoja, lyg rodos, kas spaustų jam kaklą... Ir keista, tą akimirką prisiminiau Heraklą...
Kol taip į jį žiūrėjau, lietus vis smarkėjo. — Atleiskit, — tarė jis, — sudiev... Reikia rajoną apeiti... — Kam eiti, juk taip lyja! — Tai mano pareiga... — Bet nieko...
	Jis išėjo
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — Tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik...
	Jau 60, jau 600, jau 6000!..
Jau šeši tūkstančiai „tik-tik“ nedrąsiai nuskambėjo... Audra tilo praplyšo debesys, sušvito mėnuo; bangos vis dar ūžė... Pažiūrėjau per langelį — tylu, tuščia pliaže; žmonės, kaip automobiliai, pasislėpė išnuomotuose garažuose... Gyvenimas! — Ponai kortuoja, ponios tikriausiai dažos. Panelė slapstosi sargybinio būdelėj... Gyvenimas! — — — — — — — — — — — — Pravėrusi duris apsidairiau: policininko niekur nematyti; norėčiau padėkoti už (vis dėlto) pastogę. Bet kaip? Palikti penkis litus, rodos, tokiam ponui maža, daugiau palikti — nepatogu. Skubiai išsiėmiau vizitinę kortelę ir parašiau: „Dėkoju nuoširdžiai, o pinigus priimkite kaipo padėkos dalį.“
	Ramiausiai išėjau.
Kodėl aš ne poetė? Dangus vis blaivėsi, debesys raivėsi, bangos apsvaigusios daužės į krantą... Ai, žmonės, žmonės, gamtos grožybes ar jūs suprantat? — — — — — — — — — — — —
	Sekmadienio rytas. Saulė skaisti, lyg tyčia nuvalyta, šviečia išsijuosus. Padariau vieną atsisveikinimo vizitą... Bažnyčioj groja vargonai, virš bokšto skraido kuosos, netrukus jau į Kauną išvažiuosiu. — — — — — — — — — — — — Einu pajūriu ir galvoju: kokia kilni gamta. Prie jūros atvykau išnervinta, pikta; šiandien jau skaidriau į buitį aš žvelgiu; šiandieną širdis plasta, rodos, laimę jaučia... Šiandieną linksma man, dainuoju ir svajoju: „Kas mūs buitis?“ Kas mūsū laimė? Ko siekiam mes gyvendami šioj žemėj? Ko taip vilioja mus slaptinga ateitis? Kodėl taip ilgimės mes saulės? Ir kodėl taip baisi mirtis?
— — — — — — — — — — — — Namie nespėjo dar tarnaitė stalo nudengti, atėjo svečias — ? ! 505-as! — Panele, aš senai vis noriu tamstą pamatyti... — Prašau sėstis, aš pasiryžus išklausyti jūsų pretenziajs. Atidariau langą, tą, prie kurio jis sėdėjo: pašėlusiai kvepėjo hortenzijos, tur būt, dėl to man galva svaigo... — Panele, ar atmeni tą vakarą, kada pajūry aš stovėjau sargyboj, o jūs kompanijoj poeto išdykavot? Žvelgiau į tamstą ir netikėtai, pajutau, kad savo laimę ir pražūtį matau...
	Nesišypsok, panele. Aš sargybinis, o tamsta kas — žinai... Suprantama, kad mano munduras valstybinis neleido ką nors kita atsakyti tada, kaip tiktai numerį, kuriuo juk pažymima kiekvienas šioj žemėj gimęs. Bet mano toks likimas, ir mums visiems jam kartais tenka lenktis: Aš esu penki šimtai penktas, o noriu būti pirmutinis! Pirmutinis — tamstos širdy, pirmutinis — mintyse, pirmutinis — gyvenime...
Kalbėti man gana. Štai tamstos dovana — dešimt litų, man jų nereik (laiškelis jūsų man brangus, kaip milijonas)! O štai — tamstai dovana: mano numeris... Kai traukinio vagone važiuosite namo, prašau, akimirką pagalvokite apie 505-tąjį, naktį, audrą ir vieną vakarą pajūry... — Ko, panele, taip žiūri? ... ir vieną vakarą pajūry, kada aš pirmą kartą iš tamstos lūpų išgirdau klausimą man brangų ir malonų... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Aš paėmiau jo numerį. Šiandieną man jis ne 505-as, bet pirmasis! Pirmasis iš visų Lietuvos, rodos, trijų milijonų... Aš myliu jį, jo kilnią širdį, drąsą... Dabar jis saugo ne tik valstybės sieną, bet ir... žmoną.

Į viršų

Vienam prancūzų uoste,
alinėj „Rose-Marie“
aš sutikau jūreivį Žaną Rį.
Jis buvo šturmanas to laivo,
kuriuo rytoj ir aš plaukiau.
Jo akys buvo blaivios,
todėl jam pasakiau:
— Turiu dar šimtą frankų,
ir laiko tiek, kiek tu;
tad eikime pas ją,
bet... eikime kartu.
Man taip jos gaila ir klaiku,
galvoj ropoja mintys
sunkesnės dar už tankus...
Aš nunešiu jai šimtą frankų,
vis tiek už juos aš meilės neperku...
Eime tenai,
dar žemės oru pakvėpuosim...
Eime, tik vaikus auklėtojai gano, —
jai paskutinę duoklę atiduosim —
Atsimeni, ką ji mums dovanojo?
— Atsimenu, — vos tarė Žan,
į ranką pažiūrėjo:
ant piršto kruvina akim rubinas dar žėrėjo.
— O tavo kur? — staiga manęs paklausė.
— Kur tavo? — pakartojo.
— Atsakymą tenai tu gausi...
Jisai tik prakaitą nuo veido nusišluostė...
Tai buvo nesenai vienam prancūzų uoste.

Išėjome.
Aludė dingo už kertės...
Šešėliai ilgi, kaip laukimas, nusitiesė po kojų.
Tylėjome...
— Sakyk man, Žan,
dabar, kada tik žemė klauso mūs kalbos,
kuris mes ją labiau mylėjome?
Ar aš, kuriam tetrūko šimto frankų,
ar tu, kuris lyg jų per daug turėjai?...
Ji tiko tau, kaip vėliava prie laivo,
laivo šarvuoto, skeliančio bangas.
Ji buvo tau ugnis ir dangus blaivus,
ir dar kai kas...
Bet ji man sakė:
niekados nebūsiu Žano...
— Taip, nesuklydo!
Ji dabar ne mano
ir ne tavo!..
. . . . . . . . . . . . . .
Tylu,
tamsu,
tik mūsų žingsniai girdis ..
Jūreiviai vaikščioja žeme menkai.
Štai vartai, tie patys kaip tada,
kai buvom dar vaikai,
ir čia baimingai plakės širdys...
Tylu. —
Skubiai į tamsų kampą sukame...
Iš dešinės, kaip scenos rampa,
spindi jūroj uosto žiburiai...
— Žan, ką darai!?
Bet jis, sukniubęs, veidą užsidengia,
ir aš juntu, kad rieda ašara per skruostą...
Tai buvo neseniai vienam prancūzų uoste.

Klaupiu prie kapo
ir meldžiuos už jos nekaltą sielą...
Šnara vėjo judinami lapai,
šalti, kaip jūra tolumoje,
bejausmiai, kaip granito uola...
Kas jiem? Pavasaris juk pasikartoja...
Jie žino, kam nūn puola...
— Žanai, gana, atleisk...
Be reikalo čia ėjom...
Juk šiaip ir mintimis
su ja pabūt galėjom...
Juk mums, jūreiviams, visur šiltas namas,
ar Hamburge, ar Jafos, ar Panamoj,
Juk tiesa, Žan, visur mums jaukus butas,
ar Genujoj, ar Havre, ar Kalkutoj?..
Tu meilės jos man pavydėjai,
tebūnie taip, gerai...
Bet man baisu... aš netikiu...

Visuomet netikėjau, kad tu tai padarei!
Dabar čionai, prie apleisto kapo
tavęs prašau, maldauju, reikalauju:
Sakyk, dėl ko ji mirė?
Kas čia kaltas?
Tu?
Aštriai akysna pažiūrėjau.
Ir vien dėlto, kad jo galva nusviro,
aš supratau...
Ir, peilį išsitraukęs, jam pirštus nukirtau...
Tuos pirštus, prie kurių rubinas jos žėrėjo.
Jisai pašoko, kraują greit nušluostė...
Tai buvo nesenai vienam prancūzų uoste.

Sugrįžome...
Alinėje tvanku, triukšminga.
Fokstrotai, tango, kūnai prakaituoti...
Tabako dūmuos pinas
jaunatvė,
meilė,
kokainas...
Nuo vakaro lig ryto
čionai parduodamos ir perkamos
jaunystės naktys,
naktys nebandytos...
Visi čionai prie karšto grogo
kalbėjo apie meilę,
tik mes tylėjom: rytoj išplaukiame,
kur, net tikrai nežinom...
Žanai, kodėl mes savo laivo
kur nors prie Indijos nepaskandinom?...
. . . . . . . . . . . . . .
Ir jūroj šelstančioj
mes esame draugai kaip buvę,
bet kaip tik matome siaurutę žemės juostą,
atsimenam kapus vienam prancūzų uoste ..

Į viršų

SUTEMOS

Vakaras. Pro kavinės langą žiūriu į einančias ponias, į stovinčius taksi... Svajingai skamba tango. Nubodu. Skaitau iškabas: „Vokiečių knygynas“, „Spaustuvė Lano ir...“ Už lango ūžia gatvės elgetynas, o viršum miesto — aeroplanai. Trumputė pauzė. Kavinėn renkas frantai, savotiškos panelės, spekuliantai... Man žinomas iš jų kiekvienas... Tai jų nešvarūs, nors auksiniai, dantys gerokai sugadino mano dieną.
	Jazz-bandas klieda įkyriais fokstrotais, o tarp staliukų šnara žodis „meilė“... Galvoje tvaikas, kvepia dūmais, šprotais, kokteiliu...
Laikrodis tolydžiai taksi... Mąstau: kas mūsų laikas? Radio šypsnys, flirto akimirka tarpe pasaulio polių... Kas mes? — Tik kažkeno žvilgsnys. Mes žmonės — broliai?!..
	Gyvename... Kažkas krūtinėj plakas; kažkas mintis į galvą mums įžiebia .. Ir einame ne ten, kur veda takas, ne tas spalvas panūdę rankos griebia.
Patinka man gyvenimo čarlstonas, patinka ir jo techniški miražai: parketas, liftas, auto, telefonas, šarvuoti traukiniai, kino, lėktuvai, sportas, dangoraižiai, elektra, patefonas, ir skubančių žmonių akių vitražai, ir retkarčiais — kurortas...
	Malonu jausti, kad mes dar sulauksim, kai visas žemės chaosas sutaps į vieną ratą, ir žmonės bus meilučiai automatai, be sausos logikos, be šypsančio cinizmo, be klasiškos kovos už būvį; malonu, kai nebus grasaus naturalizmo ir tūkstančių kitokių „izmų“, kurių įvardymas tik vargintų liežuvį.
Ir miela bus matyti ex kaimyną, švarutį, blizgantį, šviežiai valytą; ir jam padarius robotišką miną ištarti: „ labą rytą“! Ir nuostabu bus žvelgti į archyvus, kur bus suverstas šios epochos chlamas, kur bus Paryžiai, Londonai, New-Jorkai, abi Amerikos ir Indija ir Chiva... Ir du dievaičiai: Auksas ir Reklama... . . . . . . . . . . . . . . Išeinu gatvėn: velkas kojų tūkstančiai, be tvarkos, be plano. Girdžiu kažkeno frazę; „norėčiau pažiūrėt į tą mizeriją rūkstančią iš aeroplano“...
	Poros vaikšto alėjoj, aplinkui auto, vežimai, minia... — Panele, kodėl nebuvai ten? — Negalėjau... — Ne? — Ne. . Įžeistas atstumas 16 metų meilužis, palikęs panelę, tempia toliau savo dviratį... Iš už kampo, pametęs tikslų akiratį iššoka motociklas ir bac! į knygyno stiklą... Protokolas, stiklas šukės, kraujas: —Motocikliste, neliūdėk. ir motociklas, ir švarkas, ir tu pats juk ne labai naujas!
Bokšte laikrodis išmušė aštuonias, balsas tingiai pro ausis nuaidėjo... Cirke rėkia ruonis, tur būt, spektaklis prasidėjo.
	Ir vėl aš kavinėj, vėl žiūriu pro langą į einančias ponias... Po švarku širdis, o gal laikrodis caksi... — Brangusis, tai tu? — girdžiu balsą malonų... Už lango tik ponios, ant stalo tik vynas, o gatvėje — taksi...

Į viršų

NELLI

— Allo, centralinė? Panele, duokite man numerį 113—35. Ne dvylika, bet trylika, trylika. Taip. Ačiū. Allo, tu, Nelli?! Labą dienelę, atleisk, skubu, labai nėr laiko... Gal nesupyksi... Allo, brangioji, gal nesupyksi, jei aš kaip vaikas atsiprašysiu. Šį vakarą namo negrįšiu: daug darbo kontoroj, be to, lynoja — blogas oras, o dar be to yra viena svarbi priežastis. Jo pasakyti negaliu... Taip. Ją žino tiktai jis... Kas? Na gi — Jonas. Tu jį berods pažįsti? Klystu? Gal būt klystu. Na, būk gerutė, nepyk, sudiev, rašyk, t. y. ką aš čia kalbu?! Tai — niekis... nervai... Neklausyk. Sudiev, Nelli!
	Dešimta valanda nakties. Telefono centralinėj panelėms labai nuobodu, ypač kai lyja ir kai taip nervinas abonentai... Vargšės, retai kas joms pasiunčia komplimentą...
Nelli buduare tvarką daro; čia rausva šviesa, taip jauku ir miela... Salone kalba radio ruporas, paskum dainuoja dainelę:
	„... rinkau aš kelią tiesų, bet tau jį paaukoju; nakties spaltumą ir dienužių šviesą aš kloju tau po kojų...“
Staiga Nelli pakyla. Įtempti, kaip antenos nervai, jaučia kažką einant Tas kažkas — jis. Tak-tak, tak-tak — lietaus lašai? Ne, tai žingsniai!.. Klausos Nelli, klausos gatvė ir naktis...
	Skambutis prie durų: Taip jis! — Tu? — Aš... Salone radio dainuoja meilės dainą, iš kažkur girdis dar čardaš.
Naktis, naktis, naktis... Tik ji ir jis... Pasaulis liko jiems kažinkur toli, kas jiems, kad dar labiau subiūra oras? Nejaučia jie, kas eina iš kontoros... Ir šypsos židinio surūkęs molis, jis matė daug ir dar daugiau matys... Laikrodis muša vienuoliktą; jis žiūri alkanu žvilgsniu. kaip slenka laiką piaudamos jo strėlės; staiga salone krinta gėlės... — O Nelli — kas tau? Bet ji rankas maldaujamai iškėlus į kojas vyrui puola: — Nešauk! Sustok! Kalta čia vien tik aš!..
	Lyg išsigandęs, tyli radio ruporas, akimirką nebeskamba čardaš ..
— O, Nelli, Nelli, mirštu, — vos girdimai jai šnabžda Jonas. — Klausyk: kažkur, kažkas ir nežinia net kam štai groja serenadą, o Nelli!.. Ar tu atsimeni, juk tai Tosselli, tai maršas mano tolimai kelionei? . . . . . . . . . . . . . .
	Rytą bute, kur telef. 113—35, policija rado neišjungtą radio ruporą, sulaužytą gėlę ir du lavonus. Miesto dienraščiai pasigėrėdami skelbė jų vardus. Tai buvo Nelli ir Jonas. . . . . . . . . . . O jis kalėjimo grasioj tamsoj dažnai atsimena melodiją Tosselli, ir lūpos tolydžiai kartoja: Nelli... Nelli...

Į viršų

GELTONA IR JUODA
(Studentiška tema).

Ji buvo geltonplaukė, jis — juodas kaip čigonas. Veikimo vieta — melsvas miškų fonas, laikas: pavasaris, naktis. Ji. Jis:
	—Tavo akys kaip plaštakės, lūpos — degantys rytai... Ach tos akys, akys, akys! Ar mane dar tu matai?
Ji:
	— Mano brangus, mano mielas, ši pavasario naktis, tiesa, žavi mūsų sielas, bet tyliau, kai kas matys, (po pauzės) „... Aš būsiu ištikima, kaip gali būti ištikimos Ievos“...
O toluma, o tyluma, o žydinčios pavasario pievos! Jo akyse — Atlanto okeanas ir lūpos taip kietai suspaustos: „Tu mano, mano, mano, mano“!? — Brangusis, kam dar klausti?...
	Toliau — šablonas. Tas pats visur ir visada, kol neišsprendžia klausimo: „kada“, kol netaria užburto žodžio: „Taip“, „Yes“, „Tak“, „Da“!!!
Ji buvo medikė, o jis humanitaras; kai esame studentai, tai Dievas žin, kas mūs širdyse daros: gyvename iliuzijom — be cento, nelaimės — garas. Kalbėjo jis, kalbėjo su fasonu: „Brangioji, mūsų širdys plaka unisonu, tik duoki mūsų laimei toną“...
	Kažkur aidėjo patefonas. Nenuostabu, kad to pavasario naktis vienam studentui davė žmoną... * * * Prabėgo metai, keisti metai, vilingi kaip srovių verpetai... Jis lankė lekcijas, o ji gulėjo lovoj nusilpus, alkana, ligota... Ir kartą, kai atėjo jis, nedrąsiai ištiesė jam sausą rankos kotą ir nervingai šypsodama paklausė: — Ką reiškia mano sapnas? Mačiau aš skaisčią saulę, bet ji kitiems vis švietė, ir aš buvau tiktai šešėlis juodas... Paaiškink man: kas yra juoda ir geltona? Gailiai pašvelgusi į jį pravirko, lyg mažutis vaikas. Ramino jis: „dar viskas bus gerai, dar neatėjo mūsų laimės laikas...“ Bet juto, kad netikras balso tonas. — Geltona? Hm. Daug kas yra geltona... Štai, pvz., tavo kasos, be to, auksiniai pinigai, medaliai, bananai, apelsinai, pieštukai, batai vasariniai, kiniečiai, vagonai Shell benzino, medžių lapai rudenį...... — O juoda? — Juodi — puodai, vienuolių rūbai, kai kurių žmonių sąžinė, naktis, asfaltas, kaminkrėtis, frakas, automobilių šinos ir šiaip visos mašinos... — — — — — — — — — — Ji mirė nuostabiai ramiai, kaip medžio lapas rudenį... Ir paskutinį kartą žvelgdama į jo juodas akis vos ištarė: „Palaimintas pasaulis, skausmu penimas, dabar tikrai žinau, kas yra gyvenimas“. — — — — — — — — — — Jis liko amžinas humanitaras ir pats jau drąsiai duoda meilės toną... Nors nežinia, kas sieloje jo daros, bet vis dėl to manau, kad ji juodai geltona.

„Geltona ir Juoda“, Kaunas, Minijatiūra, 1930 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt