Alis Balbierius

Eilėraščiai iš knygos „ALSAVIMŲ GIRIOS“

Piktas lietus
Juodas lašas
Dainuojančio balsas
Retorikos variantas. 1987
Būrimas peiliais
„Ežeras paukštis suglaudžia vakaro plunksnas – tai vėjas nutyla...“
„Tavo lūpos naftuotos vaikeli...“
     „bet aš noriu giesmės vandenų strazdo balso pavasarį žydro...“
Nuojauta
Neigimo dėsnis
Kranto šalis
Būtinoji gintis

Į viršų

PIKTAS LIETUS

Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago
                                                             snapas kapoja
kam veliasi kojos be kelio vien molis ir šlynas ir šlynas
o viešpatie šitokio pikto lietaus dar niekad regėti
                                                                        neteko
lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka

lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg
                                                                        miražas
tu eiki keleivi tegul judesys šiam pasauly įteisina
                                                                        dabartį
kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė
ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią

tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas
tiek amžių jis šniokščia iš tvano iš Scilių Charibdžių
                                                                        tolybės
belieka tikėt sugrįžimų daugiau negu buvo kadaise
                                                             Homero rašyta
kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų
                                                                        į kitą

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

JUODAS LAŠAS

Aš netikiu, vadinas – gyvenu.
Tik netikėdamas gali išsilaikyti
šitam laive bepročių ir kvailių
ar apsėstų nežemiškos didybės.
Aš netikiu, vadinas – gyvenu
ir netikėjimu aš priešinuos nykimui
visų tikėjimų, kuriuos seniai
mes pavertėm iliuzijų žaidimais.

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

DAINUOJANČIO BALSAS

Balsas pramuša ledą iliuzijų per kapines eina
                                                                  vidurnaktį
vėjų smuklėje geria ir kortomis lošia iš nuosavo kraujo
protą užstato ir širdį bet balsą tik sau pasilieka

vienintelę meilę išduoda dėl meilės visuotinės
užnuodija savąją taurę kad drąsiai išgertų lig dugno
bet nuodas neveikia jis pats to suprast nebegali
vinių surūdijusių niekas į delnus neįkala
o sielos kaip balso sugaut neįmanoma

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

RETORIKOS VARIANTAS. 1987

Surūdijo garbė rūsčios pilys pavirto egzotika
kunigaikštis iš gipso tau moja nulūžusiu kardo strypu
krenta girios tarytum kareivių pulkai užplanuotos
                                                           mirties užkapoti
dabartis lyg pabėgęs rekrūtas dar slapstosi mūsą veiduos

surūdijo tiesa ir jau trupa tarp teisiojo pirštų
su teisybe vogta tyliai gūžiasi gatvėj žmogus
kur ją dėt kam parduot ar įduot
                                                nes teisybė nugirdo
nes teisybė sunkiau negu žemė plačiau nei dangus

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

BŪRIMAS PEILIAIS

Laiko peiliais žaidžiu mėnesėtoj žolėj atsisėdęs
ir iš peilių likimą buriu būrimu netikėdamas
viskas ašmenys žemėj ir žolės ir žvaigždės ir sielos
vienas peiliais žaidžiu spiritinėj rudens mėnesienoj

tyliai peiliais žaidžiu neįmanomą sapną sapnuoju
blyksi ašmenys skaudūs žolynų viršūnės šarmoja
šaltas vėjas lyg voras iš plaukų mano supina tinklą
seka mėnesio kelią klastinguos dangaus labirintuos

peiliai sminga ir sminga į juodžemio kūną korėtą
bet žaidimas netenka prasmės nes negalima nieko
                                                                          atspėti
tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris
                                                                          žiūri
žaidžia peiliais keistuolis toli nuo namų atsidūręs

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

***
Ežeras paukštis suglaudžia vakaro plunksnas – tai vėjas
                                                                          nutyla.
Valties šešėlis ir vienišo žvejo šešėlis nuplaukia į rūką.
Dunksi širdis gelmėje lyg būtų dugnan atsigulus
ir jaustų atvėsiančių nakčiai pakrančių virpėjimą.

Iš rūko į rūką nugirgžda garnys – ir tavo, ir garnio
                                                     čia ilgas budėjimas.
Kantrybė čia būti, kantrybė žiūrėti ir laukti, ir laukti.
Žvejo šešėlis negrįžta, širdis nepaliauja dunksėti.
Vidurnaktį garnio sapnai apie aušrą lyg didelę
                                                            žvilgančią žuvį.

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

***
              Tavo lūpos naftuotos vaikeli
              šis upokšnis pagirdyt negali
              žalią mišką išdegino lietūs
              rūgštūs debesys Dievo palėpėj

bet aš noriu giesmės vandenų strazdo balso pavasarį
                                                                          žydro
ir žalumo miškų kurių šakos lyg pirštai per veidą
                                                                  nuslysta
jų ošimo šaly juodą negalią dvasios išgydančio vėjo aš
                                                                          noriu
amžinybės miškų noriu sau ir kitiems kai jau būsiu
                                                                  išėjęs į tolį

kliokia miestą kloakos tai pragaras kyla grumtynėms su
                                                             giedančiais genais
vystant medžiui gamtos toks vėlyvas vėlyvas žmogaus
                                                                  praregėjimas
toks beviltiškas noras sugrįžt sugrąžinti į aukštupius
                                                                         vandenis
kad nušvistų lyg veidrodis Nemunas ir žmogus ir žirgai
                                                                         atsigertų

              tavo lūpos suskirsta vaikeli
              sunkias švinas į smegenis kaulų
              ir pasiutiškai ateitį gelia
              tą kraujuojančią žaizdą pasaulio

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

NUOJAUTA

Suvienyk pulsą ir mintis
ir neįveikiama naktis
tave užties regėjimų kaskadom
ir tai ką saugo atmintis
tau vėl kartosis prieš akis
sugrįš taip visa ką esi praradęs

vaikystės sniegas ir žila
senatvė tavo žengianti šalia
vienoj sekundėj sutelpa ir kalbas
tu žvelk į jas nueinančias kartu
stiprybės semkis ir jėgų
šiai dienai prie kurios esi prikaltas

kol aidi pulsas blyksteli mintis
šakotas žaibas blėstančioj nakty
gyvenki nuojauta kad dūžta laivas
nebuvęs laikas chimera
tiesa tik tai kas dar yra
tačiau kaip rūkas vėjy išsisklaido

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

NEIGIMO DĖSNIS

Mes turime paneigt mylėdami kitus
jau muša laikas mūsų kartai
jau mestos kortos skriejančios ratu
ir švilpia vėjai aštrią mūsų tartį

kažkas išliks kažkas praloš
kažkas ramiai išlips pirmoj stotelėj
o traukinys į erdvų tolį oš
matydamas tik būsimąjį kelią

jau iškalbėtas spindesys dangaus
aksomas sutemų auksinės dienos
tačiau nekintant pojūčiams žmogaus
kartosim vėlei šilką mėnesienų

beje ir tai kas paneigta išliks
kai mus visus nuvers nuo sosto
aukšta graži ir amžina naktis
išplaukus iš visatos uosto

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

KRANTO ŠALIS

           D.

Ar atsimeni vėją – mėlyną bėgantį vorą
baltą sniegą bangų, nuputojančių kranto šalin.
Lėkė vasara, karštas rugpjūtis nelyg meteoras,
rankos virto žalčiais ir girgždėjo per smėlį tolyn.

Krito sniegas bangų, atkartodamas marmurą kūnų.
Antikiniam geltony smėlynų nurimdavo lėkus jėga.
Nereikėjo čia nieko – kas buvo per amžius, kas bus arba
                                                                                   būna
vieną sykį lemty tartum lūžtanti žaibo šaka.

Mėnesienos šviesa – ji miškus mūs minčių tyliai vilgė.
Nesapnuotų dienų akimis žvelgė žvaigždės į gelmę erčių.
Šito kranto šalies teneužneša jūržotėm virtusios viltys,
teaplenkia ją griaučiai laivų ir nafta netekties.

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

BŪTINOJI GINTIS

Aš ginuos nuo mirties baisesnės negu amžiams išnykti
aš kas dieną ginuos sielos žvakę apglėbęs delnais
kiek numirusių žengia žeme pasivogusių kūnus ir
                                                                       žvilgsnį
ir apgauna gyvuosius apraizgo lyg voras tinklais

kiek stiprybės išlikt ąžuoluos ir žolėj – atsiremti
čia antėjišku liemeniu žemėn šaknim tarsi pirštais
                                                           gyvybę sugniauži
aš ginuos nuo mirties į save lyg į šulinį žvelgdamas
ar skaidrus ten vanduo ar nekyla iš Hado nafta

Balbierius, Alis. Alsavimų girios: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt