TEKSTAI.LT – tekstai – Alis Balbierius – Tekstai apie viską ir nieką

TEKSTAI.LT

Alis Balbierius

TEKSTAI APIE VISKĄ IR NIEKĄ
(FRAGMENTAI)

       išeitis
       mintys
       dabar
       menas
       tao
       lapai
       pilies sapnas
       pinigai
       fotografija
       galerų irkluotojai
       epitafija mirčiai

i š e i t i s

       Išeitis visada ateis, netgi tada, kai neturėsi jokios išeities. Likimas nėra lenktyninis žirgas, kuriuo lekia sėkmė arba baigtis.
       Pagaliau tu nesi tas tobulas žokėjas, kad bandytum bent sykį ją aplenkti.
       Žinodamas, kad išeitis visada ateis tokia, kokia ji tau lemta, ramus žiūrėk, kaip teka upė arba saulėje lydosi miestai.
       Ir pabandyk neišbėgti į girią, kai tavyje netikėtai sustaugia nerimo vilkolakis.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

m i n t y s

       Mintys kaip raktai, kaip smiltys gigantiškam laikrody smėlio.
       Yra tūkstančiai spynų, kurių jos niekada neatrakins, nors jaučia, kas už tų durų padėta.
       Yra tūkstančiai pasaulių, kuriuos jos atrakina, bet jie niekam nereikalingi.
       Mintys kaip raktai, vietoj smiltelių byra gigantiškam laikrody smėlio.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

d a b a r

       Vis galvojai – rytoj, atidėdamas.
       Vis galvojai – rytoj, su srove nebūties nutekėdamas.
       Bet rytojaus nėra – tik dabar ir tik vakar.
       Tas rytojus, kuris vėl išauš, bus tik naujas dabar ir šiandieną.
       Ateities juk nėra, ją sukūrė vaizduotė, pro grotas dabar nuolatos į pasaulį žiūrėdama.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

m e n a s

       Meno nėra.
       Tai žodis iliuzija, žodis vaiduoklis ir žodis kerėtojas.
       Yra tik daiktai, kurie atgamina kuriančiojo dvasią kitose dvasiose.
       Svarbu, kad išliktų dvasios, kad zombiai padorių žmonių veidais neužkariautų viso pasaulio.
       Tarkim, kad menas yra, bet tai tik nebylus dvasių susitarimas dėl lošimo taisyklių.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

t a o

       Kelias, kuriuo einame, ir kelias, kurs pats eina.
       Kitas keliauja be žingsnių tolyn, erdvėj ir laike, nejudėdamas.
       Kelias yra visur, viduje ir išorėje, ten, kur nieko nėra arba yra viskas.
       Miriadai kelių yra taškas, į kurį jie ateina ir iš kurio jie išrieda.
       Tą pačią akimirką, bet kuriame laike, bet kurioje erdvėje.
       Vieni keleiviai keliauja kūnu, kiti keliauja dvasia.
       Kartais kryptys sutampa, bet tai tėra nereikšmingos detalės.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

l a p a i

       Naktį lapai tampa šikšnosparniais: jų pulkai sklendžia žemyn soduose, parko žibintų šviesoje ir girių mėnesienoje.
       Sklendžia žemyn, sušlama, suplasnoja vėjy – į juodą žemės dangų lyg paukščiai į pietus.
       Lapų tėvynė ta pati, kurią aš kas dieną mindau kojomis.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

p i l i e s s a p n a s

       Ką sapnuoja pilis, kai ežero mėlis šaltas ir pilnas geltonų lapų monetų?
       Ryto rūke kyla kuorai, žvelgia tuščios langų akiduobės.
       Nendrės kaip strėlės, ajerai kaip kalavijai; juos pakanda amžių šalna, ir nebegirdėt nei švilpesio, neberegėti žvilgėjimo.
       Tik debesys kartais it sidabro šarvai žaižaruoja saulėlydy – be kunigaikščio, be karaliaus veido.
       Rūkas grimzta į dumblą, išsisklaido virš nendrių, geriasi gilyn į akmenų sielas pilies pamatuose.
       Sapnas baigiasi, o regėtojas tolsta pakrante vienišas su vaizdinių kuprele.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

p i n i g a i

       Sunaikink viso pasaulio pinigus, bet žmogus vis viena suras, kam melstis ir tarnauti.
       Paversk pinigais viso pasaulio medžių lapus, ir medžiai beregint taps nuogi, nors visi žinos, kad taip neturėtų būti.
       Laissez faire* apologetai sako, kad pinigai yra tobuliausias ir totalinis žmonijos išradimas.
       Pinigai kartais primena dievą, kuriam visi vienodai meldžiasi – krikščionys ir musulmonai, tikintieji ir keikiantieji.
       Pinigai yra vienintelis žmonijos tikėjimas, prieš tūkstančius metų paskelbęs visoms religijoms iki šiol neįkandamą tikėjimo vienovę.

*Laisvoji ranka (pranc.)

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

f o t o g r a f i j a

       Krinta ryto šviesa, rudenė, pro rūką: ir štai šoka joje gatvės grindinys, lyg besvoriai griūva namai, magiškai švyti po nakties rūko sudrėkęs kelias. Keli nukritę sidabriški lapai ant juodo grindinio. Šviesoje, stebuklingoje, tekančioje, kintančioje.
       Platus medžio šešėlis lyg bedugnė tau užtveria kelią: sustoji ir pakeli akis į visumą.
       Viską šią akimirką – šį peizažą, šią gal nepasikartosiančią šviesą, užfiksuoja siela ir protas. Daug geriau negu fotografija. Bet fotografija išlieka, ją gali kartoti ir kartoti, didinti ir mažinti. Pagaliau ji išliks ir po tavęs, gal bevertė, niekam nereikalinga popieriaus skiautė, bet išliks.
       O iš atminties, iš sielos ši akimirka išsitrins, vos nuleisi akis ir peržengsi medžio šešėlį.
       Taip jau buvo tūkstančius kartų, ir tai tu per daug gerai žinai.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

g a l e r ų i r k l u o t o j a i

       Mes esame keisti ir nesuprantami sau ir kitiems.
       Savo rankomis smaugiame prigimtį, užsilipdome ausis vašku ar cementu, kad tik negirdėtume jos priešmirtinio klyksmo. Paslepiame ją į patį giliausią pasąmonės šulinį. Ir imamės irklų kiekvienas savo galeroje, ir irkluojame iš visų jėgų šioje absurdo jūroje, kurią vadiname visuomenės gyvenimu. Irkluojame savo noru, nečaižomi prižiūrėtojų rimbais ir neprirakinti prie laivo jokiomis grandinėmis.
       Irkluojame apsiputoję ir pridusę, kruvinais delnais suspaudę irklus, paaukoję save kas savo naudai, kas visuomenei, kas šeimai arba ateičiai, kas šlovei arba pareigai.
       O tikrosios mūsų prigimtys rauda giliai – lyg kadaise sukrauti pumpurai ant nebegyvo medžio šakų, kurie niekada netaps žaliais lapais.
       Kažkas išmetė mus į šitą absurdo jūrą, be grandinių prirakino prie galerų ir tarė: būkite kaip visi.

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

e p i t a f i j a m i r č i a i

       Mirtis egzistuoja tik tol, kol tu gyveni.
       Ji absurdo ir nevilties, baimės ir įkvėpimo šaltinis.
       Vienintelis variklis, varantis bet kokią gyvybę iš proto: kurti, veikti, dirbti, daugintis, nes laikas apibrėžtas, o jo trukmė – nežinoma.
       Esu šiandien, bet rytoj galiu nebebūti. Pasaulis pilnas atsitiktinumų ir nenumatomų pavojų. Bet let's go*, kol esi, kol mirtis egzistuoja ir verčia tave it vergą vis įnirtingiau irkluoti gyvybės galeroje.
       Laikas teka per smegenis ir širdį, bet šiandien aš giedu: liūdesį ar neviltį, svaigulį ar protą, džiaugsmą ar būties vienovę.
       Kaip paprasta: mirties nebebus, kai numirsi.

* Eime (angl.)

Balbierius, Alis. Tekstai apie viską ir nieką. – Vilnius: Regnum fondas, 1998.

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt