<< Atgal
Onė Baliukonytė
Eilėraščiai iš knygos LAUKINĖS VAIVORYKŠTĖS
Balto ir keisto. Didelio didelio...
Svirnus pripylė ir į žemę kasė...
Kai nešim šviesą...
Kai nukris, kai sudegs visos žvaigždės...
Negirdėsi. Bus tylu nežmoniškai...
Kokia tu keista...
Ir vėl iš tyko suanglėja medžiai...
Į viršų
***
Balto ir keisto. Didelio didelio
Tarsi akmens pasidėti po galva.
Sustok. Iš tolo klausyk, ką kalba.
Žiūrėk, ką vyrai neša ant skydo.
Tik nebijoti. Tiktai nebijoti.
Juokeis pribėgus. Sakei, kad gera.
Išaušus arklius parveda. Aria.
Aparia lapkritį. Aparia gruodį.
Mes dar sapnuosim, kaip rudenį lyja.
Kaip aikštės tuščios. Kaip žaizdos maudžia.
Sustok užminsi. Dega po medžiais
Raudonos žvaigždės tarsi žarijos.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Svirnus pripylė ir į žemę kasė
Kviečių geltoną sėklą. Kaip šviesa.
Tu neik pro šalį vienas išsigąsi,
Ilgai nešiosies ugnį akyse.
Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.
Didžiulis vėjas, keistas virš visų.
Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.
Ir man baisu. Ir man labai baisu.
Jau senių akys vis arčiau prie žemės.
Jau girgžda durys. Lubos ir stalai.
Ir tik dabar pamatė, kad gyveno,
Kad rašė, kad kalbėjo negerai...
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Kai nešim šviesą.
Kai garsiai juoksis. Atsigręš į mus.
Kai ant kalvos sustosim
Ir giedosim.
Bus saulė.
Pats vidurdienis tada.
Sunkiausias metas
Ir geriausias metas.
Kai nešim šviesą.
Paslėps vaikus ir langus uždarys.
Ir pas duris
Stovės su kirviais.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Kai nukris, kai sudegs visos žvaigždės,
Kai neliks danguje nė vienos,
Kas sėdės ir raudos, ir dainuos
Ištuštėjusių miestų aikštėse?
Tuoj sutems. Uždarykit duris.
Kyla vėjas, ir renkasi debesys.
Nežiūrėk! Nežiūrėk... Akys
Nepažįstamo keisto žvėries.
Niekas mūsų dabar neapgins.
Nei malda. Nei giesmė. Nei tylėjimas.
Ir mano gražiausi eilėraščiai
Tik šešėliai ant juodo vandens.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Negirdėsi. Bus tylu nežmoniškai.
Ko bijai? Bijai bijai bijai...
Kaip virves eilėraščius vijai,
Kaip kanapės susivijo žodžiai.
Ir dabar pati jau nežinai,
Kur tiesa, kur melas. Galas galas...
Tam, kas buvo. Ir ieškosi amen
Žodžio to kaip laukuose akmens.
Tik šiltai aprenkite vaikus
Vakare jau bus vėlu. Užmiršit,
Kad norėjot visą dieną mirti,
Ir miegosit ramūs be sapnų.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Kokia tu keista,
Mano nakties svajone.
Rytui atėjus,
Aš jau bijau tavęs.
Valtys parplauks,
Pilnos žuvų negyvų.
Ar tau nesunku, žmogau,
Žiūrėti į jų akis?
Tu nekalbėk
Žodžiai tokie tušti.
Žodžiai banalūs
Niekam daugiau nepadės.
Riksmas tegu.
Riksmas virš akmenų,
Virš mūsų galvų
Tegu sužydės juodai.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
***
Ir vėl iš tyko suanglėja medžiai.
Pajuosta rankos. Uždarai duris.
Save už stalo sodini kaip svečią
Pačiam didžiulės žemės vidury.
Toli už girių pirkių šviesos keistos.
Šunų lojimas ir žmonių šneka.
Paskui kas naktį vėl sapnuoji gaisrą,
Vėl glostai liepsną virpančia ranka.
Baliukonytė, Onė. Laukinės vaivorykštės: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1971.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|