<< Atgal
Onė Baliukonytė
Eilėraščiai iš knygos VADUOK
Į viršų
Vanduo ir duona
Dainuoja šoka broliai, vėl surezgę naują sandėrį,
O gal, sakau, tik užsižaidę per ilgai paiki vaikai?..
Aure lyg brangiakailį pudelį jie glosto Žvėrį...
Kiek daug išeidamas blizgučių, saldumynų palikai
Jiems, Viešpatie... Bet ankšta jau erdviausioj salėj,
Bet šalta tvankoje puikiausiai apstatytų kambarių...
Aš išeinu taip pat be nieko...
Atsiduodu Tavo Šventai valiai
Ir juodo skurdo pūdymus jau nedejuodama ariu.
Veriu rožančių miško žemuoges ant smilgos
Atsižadėjimus džiugius Pranciškaus Asyžiečio...
Ir labai gailiuos,
Kad mano abejonių naktys buvo tokios ilgos,
Kad pamečiau kantrybės perlą nekantriuos keliuos.
Ir maro meto puotose daugiau nedalyvauju
Tvirtai susirišu nepriteklių sutraukytus nervus...
DABAR IR ČIA, kur vietoje konjako
siurbia pigų artimųjų kraują
Laimingi plokščiagalviai daugiaaukščiuose narvuos,
Manęs nėra daugiau... Bet žudantys ūmai sutrinka,
Ir saujos ištuštėja spekuliantų, perpirklių, vagių...
Kai švarios mintys vėl iššluoja šio pasaulio rinką,
Aš vandenį vynu pavirsiant, duona akmenį regiu.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Dar vieno Nieko dainelė
Šuniukai su damomis sotūs, laimingi...
O ponai ir ponios taip pat su šuniukais.
Ko veidas, laisvoji Tėvyne, apniukęs?
Pažvelki į tūkstančiais dvokiantį migį
Draugų keturkojų kilmingų, bekilmių,
Žaisliukų gyvų, brangesnių ir už artimą...
Jie protėvius būtų palikę be kelnių
O mums, apsukruoliams, Europą priartina!
Ak Dievo duotieji kaimynai ir giminės,
Paliaukite loję ir cypę, ir kaukę...
Kol savo narvais cementiniais dar giriamės,
Į galą gyvenimo buto sulaukę,
Ištrūkę gyvi iš skaistyklų bendrabučių,
Ramybės ir nieko daugiau nebetrokštam.
O vietoje sienų, nuo muzikų drebančių,
Galbūt dramblio kaulo atrandame bokštą
Sapnuos jei pasiseka bluostą sudėti,
Kai nervais vyniojas keiksmažodžių rožės,
Kai visą pasaulį tau ima skaudėti...
O skrendant iš aukšto devinto koks grožis!
Pabuski!.. Į sparčiai šunėjančią Lietuvą
Kasdieniškai pilkas, pavargęs, išsekęs
Grįžti nes plakatų ir laikraščių liepta...
Ir plūsta trispalvėmis ašarom akys.
Tik nulis be vieneto visiškas niekas
Esi jeigu neveda laimėn šunėkas...
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Alopecija
Pliki alergiški vaikai belaikės blyškios rožės,
Žmonių šiukšlynuose ir šiltnamiuos pražydę nelauktai...
Kūrėjas paslaptį juose atverti gilią ruošės?
Tačiau kurti jau Nemuno ir marių, ir tautos krantai.
O dvasią ir dirvas jau baigia graužti pesticidai
Lyg rūdys netikėjimo... Likimų geležie karšta šalta,
Ne bitės vėžio įkirtimą kraupų nesėkmingai gydai
Ašmenimis vilčių...
Štai paskutinė Meilės gulbė nušauta!
Ir iškimšta, ir paruošta suryti amžiaus mūsų
Raguotoms vaidilutėms, išsigimstančio pasaulio mis...
Pulkai dvigalvių veršio dydžio paauksuotų musių
Černobylio mutantų kaulų čiulpais švytinčiais išmis.
Gal išrišimo amžino Šventosios Dvasios kūrinio
Jau neverti mes godūs mėsinių ir muitinių vergai?
Kai Pranašas lyg paskutinis elgeta nugūrino
Šventoriais apšnerkštais iš gėdos tu ne pravirkai...
Ak alopecija koks paslaptingas ir egzotiškas,
Nekaltas vardas lyg laboratorijose išvestos gėlės...
Metu dangop ir šį eilėraštį net smegenys ištykšta:
Te buitimi žmogaus pikta jis užsikrėsti negalės!
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
TAI MEILĖ
Beveide ir bevarde, tu geriau visai ištrink
Mane šį trumpą žodį iš blankių buities analų.
Aistros čia ryja mėsą, geria pasitenkinimų alų,
Vidur širdies pasauliui išnuomavę plačią
malonumų rinką...
Vien kūdikiui žaltvykslei kraujo atsirakinu,
Atsivertu lyg stebuklingų rūmų vartai...
Bet kiekvieną rytą
Ne slibino troškimo neprabusti po ląstelę rytai,
Vis nepakenčiamiau iš naujo tapti moters kūnu.
It sliekas pertrėkštas rangausi jan, it kirmėlė...
Ar tas iš evangelijų, kur neturėjo nieko savo,
Todėl ir atimta iš jo daugiausia... Vos alsavo
O vėjai spiegė, ūkė, kaukė priešais kelyje:
TAI MEILĖ...
Glundu prie medžio, žaibo perskelto staiga:
Net šitokių namų nenori dovanoti man likimas?..
O vėl du besišypsantys vaikai už rankų imas,
Nuo vienas kito užsikrėsdami gyvenimu
baisia nebepagydoma liga.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Parašyta
Rašau, sapnuoju, kielės kruvinu snapu
Ardau buvimo gelžbetonį šaltą nieko...
Iš paskutinio purvino korėto kovo sniego
Nusilipdau išmintingiausią...
O neurozių lopšyje supu
Oligofreną su smegenimis žuvies lengvais.
Tarp besilaukiančiųjų nė vienos Marijos?..
Kol plėšiasi dvasia iš alkanos materijos,
Po miesto dvigubai aklais kurčiais langais
Maldauju gailesčio kalė galudienė tyli,
Nes pranašą po širdimi nešuosi, o ne vagį...
Prie slenksčio purvino man deda mano valgį
Šliaužiu pilnu artyn... Tu taip gražiai kyli!
Šauki šypsodama: ateik ateik ateik pas mus...
Ankštumas neapsakomas erdvė šviesiausia!
Kol drobule mirties žvaigždėta apsisiausiu
Dar cyptelės tvankiam kojūgaly namus
Atradusi peliūkštė siela... Bet nesigailėk:
Chaosas tėvas jos, o motina vienatvė.
Ten raitosi po nuorūkom ir spjūviais gatvė
Ir dvokia vėmalais gimtadienio gėlė...
Juodi užsąmonės varnai ten krankia vėl:
Namai narvai, tu mirtininke kanarėlė,
Tu kalinė iki gyvos galvos...
O smegenų mažiausiąjį narelį
Kaip sopa, Viešpatie... Bet gydanti srovė
Šios upės, tekančios aukštyn... Pats vidurys.
Bet pirmosios žibuoklės kalba maldą žydrą...
Ir medžių sprogstančiom viršūnėm parašyta
Aš išskrendu pro Ilgesio liepsnojančias duris.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Smaragdas
Miesto debilas balandis, plėšri prostitutė katė
Apraiškos mūsų iliuzijų, norų, troškimų dvyniai...
Kas ten žvynuotas vėl rangosi sapno kertėj?..
Kas ten dvigalvis berankis pigiam atsispindi vyne?
Ak tarakoniška meilė grubi, bet savaip tobula:
Vis kur tamsiau purviniau, kur saldžiau bei riebiau...
Nuodėmėj baigia supūti žmogelis tačiau tabula
Rasa jo snaudžiantis protas... Putą aistros nugraibiau
Nuo netikėjimo srutomis skiesto ne sykį alaus.
Tvinksta ir drabstosi dvokiančia sėkla lytis...
Reinkarnacijų purvą išsikuopiu, išsivalau
Trokštu vien jūros ir muzikos... Grįš mirtinai sulyti
Vaikiški žodžiai maldos, atbudėję lyg elgetos prie
Vartų Aušros su variokais it spjūviais keliais.
Amžius tyriausią regėjimą išprievartaus ir apries
Į Prisikėlusio taurę seilių nuodingų prileis...
Aižo paklaikęs pasaulis mane į daugybę dalių:
Šukių, skeveldrų, skiedrų... Arba skudurų, lopinių
Yrančiai uždangai Majos... Kaip nusižudyti dailiau?
Sielai šukuoju liepsnojančius plaukus pinu
Kasą ar virvę į pragarus... O horizonte tamsu.
Baigiasi ašaros, kraujas, plazma... Abejoti gana!
Žaibo, žuvėdros bent šunio žaizdoto ir parkuoto su
Ištarme: būsi rytoj kaip smaragdas karūnos gryna!
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Pilnatvė
Šiam netikram eilėrašty tu pati netikriausia.
Plėškit rūbus ir kaukes, žodžiais pavirtę žvėrys!
Vėl tamsoje pasąmonės tunelį kraujas rausia
Už milijonų šviesmečių meilė mirusi žėri...
Buvimo mėšlais apmėtyta leisgyvė tavo siela
Šliaužia artyn prie lovio šnibždėdama: neturėti...
Ant šizofrenijos laužo smegenys klaikiai svyla.
Vandenio nors lašelį sapno skylėtam rėty!..
Šiam purvinam pasaulyje tu pati purviniausia.
Kūno kloakos veriasi... O, kad užmigtum amžiams!
Norų troškimų staklėmis laiko daugiau neausi...
Tyli Dievas galaktikas kaukole tavo aižęs
Ir neberadęs branduolio, kur dauginas ydų angys.
Siaubas angelo plunksnas, gyvulio kailį šiaušia...
Kristus, atverstu akmeniu nuo tuštumos pridengęs,
Nusisuka ir nutolsta... Tu pati negražiausia.
Žvaigždės tave išvėmė kad amžinai pamirštų?
Kaip staiga susiverpia Likimo linų kuodelis...
Ir ūmai išsipašo vėl!.. Tarp liepsnojančių pirštų
Kirba raitosi dvokiančios egzistencijų dėlės.
Saulės teka ir leidžiasi, dangūs švinta ir niaukias
Ak, tai sesuo juodoji, Fata Morgana, sutvisko!
Tam alkanam beprotnamy tu buvai alkaniausia.
Visko geidei be galo... Ir prisilietei visko
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Žmogaus Našta
Pirmiausia apsinuodija pasauliu paukščiai ir poetai.
Ir tu gal paskutinį kartą laiko erdvėje suki.
Ir tau, švelniais iliuzijų nektarais vakar papenėtai,
Juodasis badmetis artyn, rūstyn, sunkyn...
Klajosi tarp beprotnamių, prekyviečių, kontorų:
Nėra Tikėjimo vien kosminis buvimų šleikštulys.
Tik niekada neišsipildančių geismų ir norų
Pavidalai vampyriški į sielą virpančią sulįs...
Tačiau priimki išmaldą tai akmenys ir plytos
Namams, kuriuos tiek sykių jau sudeginai pati...
O gailiai tyli Pranašas, ligi širdies krauju sulytas,
Prie vartų meldžia šilumos likimo giminė plati.
Tai kas, kad vakar Žemėn nukritai ir numirei
Jie, baltus kaulelius surinkę, vėl tave prikels.
Uolus gyvenimų skaičiuotojas įspraus į delną numerį:
Prie laimės užsiimki eilę atvežė naujas prekes...
Šit angelas tarpuvartėje duonos kąsnius renka...
Pasaulio apsišaukėlė šviesa išdegino jo atviras akis.
Ir šiam aukštybių tremtiniui paduoki ranką
Te tavo nepakeliama Žmogaus Našta dar pasunkės.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Kirtis
Aš niekieno... Aš to, kuris ateis
Nudirs dėmėtą nudėvėtą kailį ir palaimins.
O gal ir dar vienam gyvenimui nuteis:
Ligoto šunio ar katės benamės
Po daugiaaukščio laiptais vidury
Žmonių buvimo gelžbetoninio, grubaus ir šalto.
Užsidarykit, užsikalkit langus ir duris
Ir savo negyvybę sergėkit... Pašauto
Balandžio aš nūnai sesuo basa
Ant gruodo... Vaike, paskutinis mesi savo duona
Ar akmeniu?.. Ataskamba staiga keisti balsai:
Kas tavo bus atseikėta ir atiduota!
Tokia yra paguoda dar giliau
Nei sieloje sangsaros atmatų duobė patirti,
Kad lyg užleistas laiko pūlinys išsivaliau
Ir vėl galiu ramiai sutikti kirtį...
Bet, Viešpatie, jau taip seniai dvesiu
Prie paukščių, angelų ir gyvulių apdergto tako
Kad metai šviesmečiais pavirto...
AŠ ESU!
Nusišypsai man ir pačion širdin pataikai.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
VADUOK!
Erdvė ir kopos, laikas ir vanduo,
Ant kranto degantis erškėčio krūmas.
Visų mirčių pasaulyje sunkumas
Staiga užgriūva einantį... Vaduok!
Be žodžių klykia jo širdis baili
Kažkam, neturinčiam pavidalo nei vardo.
Suskridę šviesuliai staiga suardo
Likimų apgaulingą tvarką... Išbąli
Lyg marškinių drobulė kruvina
Visatą persmelkusi Žodžio aura
Apšvitina bevaisę proto jaurą
Ir spindi duonoj, meduje, vyne.
Ir aš jau pasisotinti galiu
Tiesiu rankas į baltą džiaugsmo riekę...
Bet amžiais alkani šešėliai rėkia
Tarp žemės dulkėm virstančių gėlių
Ir pragaro dagių ugninių... Tai
Nežinantys, kad nieko dar nežino.
Prie juodo gyvuliškų malonumų šieno
Drebėdami jie stumdosi piktai.
Palinkę vien po kojų žvelgia sau
Ir monetas į skatikus temaino...
Aukštyn pakelk negražų veidą mano
Aš mirtinai t u r ė t i pailsau.
Aš trokštu b ū t i ... Smėlis ir vanduo
Virpėdami į viena susilieja...
Ir bėga siela debesų alėja
Ir kūnas klykia jai žemai: VADUOK!
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Vėl
Gyvenimo daugyn... O nieko neįvyksta.
Tik liūdesys tamsus lyg išlaikytas vynas.
Tik siela gyvulio ir angelo meilužė vysta.
Ir po visų tuoktuvių kūnas vėlei vienas.
Gyvenimo mažyn... Ir dvasiai daros ankšta.
Atomo branduoliu suskilusi šį rytą
Ji susprogdina sunkią tavo metų naštą.
Dangaus palieka langą pradarytą...
Gyvenimo nėra... Bet rūpestingos rankos
Šit pakelia tave iš karsto tartum vygės...
Linksmi jauni griaustiniai vaikui vardą renka:
Sparnuotas kūdiki vėl savo Kryžių vykis!
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Juokais tik
Nužudžiau tave ir išsilaisvinau,
Vėl širdy lig beprotybės tyra.
Ir krauju pigus pavirsta vynas,
Gertas kryžkelėj buities... Pažyra
Šukėmis taurė mėnulio pilno.
Pasipjauti šiąnakt būtų lengva...
Nemiga ir šį troškimą pildo
Atveria venas ir atlapoja langą.
Kiekviena žvaigždė galop nukrinta.
Kiekviena žaizda pavirsta randu...
Bet kažkas juokais tik vienas kitą
Tarp dangaus ir žemės vėl suranda.
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Audra
Su jura, apsivėmusia medūzom,
Apsivalykime prieš ilgą baltą žiemą
Kaip vienuolystę... Graudžiai atsidusom:
Kiti karaliai mūsų sostus užima...
Audra?
Už mylių tūkstančio didieji molnai
Susirgę laisve mylimąsias vėl palieka,
Skaisčiausią žvaigždę ir šlykščiausią slieką
Širdy sujungdami... O visa kita monai.
Audra!
O visa kita kaukės ir vualiai,
Kuriuos nudrasko kaip lapus, nukarpo
Kaip žiedus nuo negimusios poemos kapo
Ir sielas atiduoda šiaurio valiai
Audra...
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
Kas tiki
Spalyje beržai kaip vaško žvakės
Mūsų dieviškai netikrai aukštai buičiai...
Kas padyvytų, pasektų ją iškart apakęs!
Vien žaltvykslės, vilktakiai, slogučiai
Skrydžio liudininkai o paskui teisėjai,
Atiduosią lapkričio besparnei nykai...
Užsimušime, sakei, drauge... Neištesėjai.
Kur kritau slapčia padėk vainiką
Iš praeinančio ir lengvo skausmo smilgų,
Širdį plyšusią įpynęs jan kaip rožę...
Mylimasis, argi tau dabar neilgu?
Kloja patalą ir sočią vakarienę ruošia
Moterys apsunkusios, protingos, ramios...
Neišskridusiai, tačiau nepasilikusiai
Jau per ankšta šio paveikslo rėmuos.
Susitaikymo dulkėti riebūs fikusai
Jai neauga... įsčios miestų dvokia.
Ir vampyrai, į gilius vaikų sapnus įpuolę,
Švarų angelišką jų žinojimą pavogę
Vėl apgirdo gyvuliškų norų pūliais,
Vėl apipeni gličiais lyčių drebučiais...
Dūstantis ir apsipylęs prakaitu
Jei pašoksi jau nemiki... Prakertu
Langą dieviškai netikrai aukštai buičiai
Tavo sieloj kruvinu snapu... Žudikė!
Psichė! Ragana!.. Ant laužo ją, ant laužo!
Nusijuoksiu toldama: palaiminti kas tiki
Ir slapčiausių pažadų nelaužo...
Baliukonytė, Onė. Vaduok: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1991.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|