Onė Baliukonytė

Eilėraščiai iš knygos „VILTIS“

Einančiam
Poetas
Kaip prasišviečia širdys...
Po gaisro
Bodleriškasis
Kasdieniškas eilėraštis
Iš nieko sukurti pasaulį...
Viltis

Į viršų

EINANČIAM
                 G. C.

Iš kur tu eini? Pasaulio kuriam krašte
Tavo namai, žmogau pavargusiu veidu?
Kas tave myli beprotiškai šitaip, jeigu išleido –
Kad jau niekada negrįžtum?

Kur tu eini? Ten, už mirties toliau,
Ką tu įžiūri akim karščiuojančiom? Kokie
                                                         miražai
Tave vilioja, Šaukia tave? Lašas
Kraujo išdegina žemėje žolę.

Kas tu esi? Glosto aštriais spinduliais
Sielą apnuogintą vidudienių žvaigždės
                                                        blyškios.
Į tavo širdį atsidaužia peteliškės
Ir krinta laimingos tyliai...

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

POETAS

Ir mirštantis Rembo neras
Tavęs, o žeme pažadėtoji...
Prekijas vėl parduos poetą.
Bet užtekės žvaigždė tyra

Viršum paženklintos kaktos,
Beprotiškai liūdnų miražų,
Dulkėtų Notre-Dame vitražų
Ir jo Ofelijos baltos.

O amžinoji lelija,
Ar beprisimeni poetą,
Išplaukusį į Niekur?.. Girtas
Jo laivas visad kelyje.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

KAIP PRASIŠVIEČIA ŠIRDYS...

Taip dainuoja girti. Ir negirti – iš ilgesio.
Taip giliai vidudienį uždega šviesą
Pabudusiam vaikui – gyventi kad nebijotų, –
Tarytum žiūrėti į savo negražų veidą.

Kad sėdėtų paskui prie svetimo vaišių stalo –
Penktas tarp keturių. Tarp dviejų – trečias.
Nekviestas ir nelauktas – svečias, –
Kad juoktųsi su visais, raudotų parėjęs tyliai.

Taip ir aš su tavimi – eilėraštį
Šitą rašydama – gyventi kad nebijotum.
Kad pamatytum, kaip prasišviečia širdys
Pro žmonių žodžius – skaudžiai tarsi pro odą.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

PO GAISRO

Pro sienas prasimuša riksmas –
Kaip kraujas pro odą.
Atiduoda, parduoda, išduoda
Ne triskart, ne triskart, ne triskart –

O šimtą tūkstančių kartų.
Laužavietės – gyjančios žaizdos.
Vėl meilę ir ilgesį žaidžia
Ant tolimo pasakų kranto.

Be nieko, be nieko – tik širdį
Tarytum sulaužytą žaislą
Slepi nuo visų. Po gaisro –
Užaugti. Užmigti. Užmiršti.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

BODLERIŠKASIS

Ir skleidžiasi gėlės, jau pasmerktos mirti, –
Pardavę sparnus vienadieniai drugiai.
Ir šoka ant kalno paklaikę rugiai,
Ir šaukiasi dalgį – lyg prarastą viltį.

Mes dangų sapnuojame jūros dugne.
Viršūnėj aukščiausioj bedugnė mus traukia.
Ir krintam kas naktį. Apsvaigusią auką
Tylėdama puola likimo ugnis.

Akli ir kurti, su širdim negyvom –
Mes trokštam mylėti. Bejėgiškais kūnais
Sapnuos ant šešėlių šešėliai užgriūna.
Bijodami lygiai nakties ir dienos.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

KASDIENIŠKAS EILERAŠTIS

Spalvoti vaivorykščių tiltai sugriuvo, pranyko.
Dabar jau ir lietūs – tik lietūs, ir sniegas –
                                                    tik sniegas.
Ir šildo ne širdys – ugnis paprasčiausia ir
                                                    vynas
Pigus. O už sienų triukšmingi kaimynai

Kas vakarą barasi. Verkia kas vakarą vaikas.
Ir laša vanduo iš sugedusio krano. Ir laikas –
Sekundžių suma vis mažėjanti. Įmintos mįslės.
Žiedų jau nelauki – džiaugiesi subrendusiais
                                                    vaisiais.

Rašai apie meilę – ne pirmąją vaikišką viltį
(O mano juokingi spalvoti vaivorykščių
                                                    tiltai...),
Bet tikrą, kasdienišką, taip nepanašią į
                                                    meilę –
Kai miršti kasnakt ir kas rytą prisikeli tyliai.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

IŠ NIEKO SUKURTI PASAULĮ...

Iš nieko sukurti pasaulį. Du vieniši,
Du ieškantys vienas kito gyvens čia
Saulėtą ilgą naktį. Paukščiai
Giedos paveiksle ant sienos. Medis pražys,

Per pusę perskeltas žaibo, dviem šerdimis,
Dangaus pačiam vidury – lauke žvaigždėtam.
Taip žydi akimirką akmenys, žmonės, lietūs
Po laiko amžina širdimi,

Du mylintys vienas kitą. Du vieniši,
Iš nieko sukūrę pasaulį, sapną, likimą.
Erškėtrožės baukščios – rožių vaikai
                                                 laukiniai.
Tylūs kaip riksmas žodžiai, kuriuos rašai.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

VILTIS

Atstumai. Susipynę kūnai.
Suaugę širdys ir veidai.
Ugnis negimsta – gimsta dūmai.
Vaikai negimsta – tik vardai.

Šešėlis veržias į šešėlį.
Tyla į tylą. Tarp dantų
Sugirgžda riksmas – tartum smėlis.
Tarp tu ir aš, tarp aš ir tu –

Atstumai. Susipynę kūnai.
Suaugę širdys ir veidai.
Ugnis negimsta – gimsta dūmai.
Vaikai negimsta – tik vardai.

Šaknis išplėšusi lyg medis
Iš žemės – vėl atgal krinti.
Kaip upė – vėl grįžti į pradžią,
Pilna beprotiškos vilties.

Baliukonytė, Onė. Viltis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt