Gintaras Beresnevičius

GYVENIMAS SU AITVARU

       Toks Z., žmogus išsilavinęs ir nekvailas, sumąstė gudrų dalyką, apie kurio žavesį išskaitė senose knygose ir dailiai iliustruotų lietuvių sakmių leidiniuose; jis nutarė įsigyti ir prisijaukinti aitvarą. Dar prieš gerą šimtmetį, šiaip ar taip, visiškai neseniai, – perskaitė jis, – aitvarai ugniniais pagaikščiais skraidydavo vasaros nakties dangumi, berdami kibirkščių ir aukso spiečius. Juos prisijaukinę žmonės neturėję vargo ir nepatyrę nelaimių kartėlio, mat aitvarai savo globėjams atlygindavę aukso monetomis ir grūdais, kuriuos išvemdavę šeimininkų klėtyse. Tasai dalykas Z. patiko, ir ne vien dėl savaime suprantamų merkantilinių paskatų. Z. mylėjo gamtą, ne tik šunis ir katinus, bet ir gamtą apskritai, Mėnulio šviesą ir Saulės šildantį skaistumą, o ir kur nors Palangos parke išvystas šuoliuojantis kiškis ar pušelės kamienu lekianti mikli voveraitė pripildydavo jo širdį nuoširdaus pasigėrėjimo ir laimės, liūdesio mėnesiais ar švelnios melancholijos valandą, prisiminus grakščius gyvunėlio judesius ir žvilgančias akeles, jam tiesiog palengvėdavo.
       Aitvarai, – mąstė jis, – yra taip pat gyvūnėliai, nykstanti ar, neduok Dieve, išnykusi rūšis, Lietuvos girių ir laukų puošmena, kadainykščio peizažo liepsnojanti detalė, ir jos atkūrimas yra paprasčiausiai viliojanti, miela ir įpareigojanti užduotis, istorijos sugrįžtis, kuriai negaila paaukoti gyvenimo.
       Žinia, viskas buvo ne taip paprasta. Z. neturėjo supratimo, kur jis galėtų įsigyti aitvarą, o galiausiai – ar jie tebegyvuoja. Keliose juodai įrištose knygose buvo parašyta, kad, pastebėjus nakties dangumi lekiantį aitvarą, reikia kryžmai sumesti švarko skvernus arba tiesiog parodyti aitvarui pliką užpakalį, – tada jis numes tau savo laimikį, pilną skreitą auksinių pinigų. Z. naktimis ėmė vaikščioti po miesto skverus ir atokesnes gatves, nusipirko ir švarką ilgesniais skvernais, ir – dėl visa ko – kelnes su užtrauktuku, kad, jei kas, nereikėtų lemtingai ilgai tramdyti išdavikiškos sagų melancholijos. Deja, šios naktinės klajonės užtruko ilgai. Aitvaras gali panėšėti į krintačią žvaigždutę, ir todėl teko dažnai eksperimentuoti. Nežinia, kiek krintančių žvaigždučių paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis su nuostaba stebeilijosi į Z. sėdmenis, ir Z. dėl to buvo netgi šiek tiek drovu, o sykį vienoje tamsioje Senamiesčio gatvelėje jį užtiko policijos ekipažas; suprantama, tuo metu, kai jis bergždžiai demontravo dangui slaptas savo vietas. Policininkai, palaikę jį iškrypėliu, nusivežė į nuovadą, ilgai peikė, barė ir mėgino atvesti į protą. Z. stengėsi viską gražiai paaiškinti, bet policininkai suprato nedaug, tik galiausiai nutarė, kad jis priklauso „Tikėjimo žodžiui“ ir visai nėra iškrypėlis, o tik sektantas, užpakalį dangui rodantis dėl grynai religinių paskatų beigi sumetimų, ir tada jį paleido, bijodami, kad patys bus apkaltinti religiniais persekiojimais. Z. tapo atsargesnis, vis dėlto viename skverelyje jį aptiko keli tikri iškrypėliai, bet apie šį susitikimą Z. stengėsi negalvoti ir jo neprisiminti.
       Galų gale Z. pastangas apvainikavo sėkmė. Kartą atšiaurią, tačiau giedrą gruodžio naktį jis pamatė dar vieną šviesos blyksnį danguje, automatišku judesiu nusismaukė kelnes, jau nieko nesitikėdamas, – tačiau viršuje kažkas subarškėjo, žybtelėjo, ir po keliolikos sekundžių Z. išgirdo švelnius sniegan smingančių pinigėlių garsus... Susijaudinęs jis net nespėjo užsitraukti kelnių, tik stovėjo ir, apsipylęs ašaromis, mojo įkandin aitvaro, kažkieko aitvaro... Taigi ilgos bemiegės naktys nepraėjo veltui, Z. įsitikino, kad aitvarai vis dėlto dar egzistuoja, nors yra nepalyginamai retesni nei koalos ar baltieji raganosiai.
       Z. kelias valandas kapstėsi sniege, kol jam pavyko rasti tris smulkias žalia patina apsinešusias varinukes, tris vokiškus Reichspfenigus, dvi monetos buvo pažymėtos penkių pfenigų ženklu, viena nukaldinta 1930, kita – 1935 m., o trečioji, net dešimties pfenigų vertės, buvo pernelyg apmūsijusi, kad įžvelgtum nukaldinimo metus. Gal koks Rytprūsių aitvaras, seniai iškratęs savo auksinius krepšius, išgąsčio bei nustebimo apimtas, paaukojo paskutiniuosius buvusių turtų likučius, kas žino, – bet Z. nepaprastai apsidžiaugė.
       Kadangi aitvarai egzistuoja, juos įmanu gauti, – nutarė Z. ir vėl įniko į juodąsias knygas. Pasirodė, kad aitvarai išsiperi iš gaidžio kiaušinio (kiaušinio, o ne pauto – įsidėmėjo Z.), o tokie kiaušiniai perkami Rygos turguje.
       Suprantama, Z. ėmė ruoštis kelionei. Toks kiaušinis turėjo būti brangus, ir Z. iš banko pasiėmė visas savo santaupas, pardavė didžiumą baldų ir dėl visa ko užstatė butą. Virpančia širdimi jis sėdo į traukinį ir išvyko į Rygą.
       Kelionė buvo kažkokia keista. Ne tik dėl to, kad Z. visos kelionės metu švelniai maudė po širdimi, lyg vykstant į pirmą ar paskutinį pasimatymą, ne tik dėl jaudulio, patirto kertant valstybės sieną, kai Lietuvos ir Latvijos pasieniečiai įdėmiai apžiūrėjo jo pasą. Keistenybės prasidėjo tada, kai jis kažkur už Radviliškio išėjo į tambūrą parūkyti, o tambūre pristojo dvi čigonės, pasiskolino iš jo dešimt dolerių, o paskui ėmė žnaibyti ir primušė. Tai išties buvo labai keista; apie šį atsitikimą Z. lyg tarp kitko užsiminė latvių muitininkams, o šie pareiškė, kad Rygos traukinyje tai gana įprastas dalykas, o čigonės patikimos – jei pasiskolino, tai ir atiduos...
       Rygos stotyje čigonės išties pasigavo Z., įžnybo jam ir atidavė banknotą, kuris, kaip vėliau įsitikino Z., buvo tikras. Z. nutarė apie šį įstabų atsitikimą daugiau negalvoti ir drąsiai žengė į Rygos miestą.
       Rygoje aušo rytas. Saulės apšviesti bokštai skleidė nenusakomą giedros jausmą, apytuštis miestas žadėjo ypatingą gyvenimo nuotykį... Z. išsyk nuskubėjo netoli stoties esančian turgun, kuris, kitaip nei pats miestas, buvo jau seniai prabudęs. Z., suprantama, nesitikėjo, kad aitvaro ar, greičiau, gaidžio kiaušiniai čia mėtysis ant kiekvieno prekystalio, bet vis tiek sielos gilumoje nusivylė. Jis žinojo, kad klausinėti reikia atsargiai, iš lėto, neužgriūvant prekeivio jam galbūt neįprastu klausimu, bet, šiaip ar taip, pašnekesio gale tekdavo ištarti „gaidžio kiaušinis, plyz“, o po šių žodžių prekeiviai šasteldavo nuo Z. Tiesa, keli juodaplaukiai latviai ereliškomis nosimis ir kalbantys kaukazietišku akcentu jam pasiūlė nusipirkti partiją „Makarovo“ pistoletų, skeveldrinių granatų dėžę, netgi KPVT kulkosvaidį podraug su 400 šovinių 14,5 kalibro, girdami jį keistais žodžiais „Odna jebionnaja pul sobaku razryvaet na tri tysiači častej, jedriona mat“... Deja, išgirdę, kad Z. tesidomi gaidžio kiaušiniais, jie nutarė, kad Z. ieško kompaktiškų branduolinių užtaisų, ir pasiūlė jam ateiti šeštadienį, kai pasiūla būna didesnė.
       Vakare visiškai nuvargęs Z. krito į viešbučio lovą, supratęs, kad gaidžio kiaušinio paieškos gali kiek užtrukti. Deja, vidurnaktį jį pažadino turguje sutikti latviai su ereliškomis nosimis, nusivežė į miške esantį pusiau slaptą poligoną ir pasiūlė jam pačiam pamėtyti jų siūlomas skeveldrines granatas. Z. suvokė, kad jo atsisakymas gali būti ne taip suprastas, ir, visą naktį mėtydamas, net pavargo. Be to, skeveldros suplėšė jo paltą, o kelios subraižė skruostus, tad rytojaus dieną, kai jis vėl, neišsimiegojęs ir apspangęs, atėjo į turgų, jam buvo net nepatogu dėl tokios išvaizdos. Tačiau jis ir toliau ieškojo aitvaro kiaušinio. Deja, veltui. Trečią ar ketvirtą dieną turguje jį jau pažino visi, vadino jį leišiu be pauto ir mėgindavo įpiršti visokių nesąmonių. Z. jautė, kad jo eksperimentas pakibęs ant plauko, tačiau kito kelio jis neturėjo. Visąlaik jis buvo neišsimiegojęs, nes naktimis jį aplankydavo ginklų prekeivos, veždavosi į poligoną, ir ten jis turėdavo šaudyti tai iš granatsvaidžio, tai iš keturvamzdžio zenitinio kulkosvaidžio, tai iki apsvaigimo mėtyti granatas, tiek fugasines, tiek skeveldrines, tiek kumuliacines. Šiuo atveju jam net būdavo pristatomi taikiniai – seni ar ne visai seni tam reikalui nurašyti šarvuočiai, o sykį atvilko net senoką, bet visai padorų tanką T-55, kurį jis su keistu, netikėtu malonumu pašovė pirmuoju granatsvaidžio šūviu. Tankas uždūmijo, užsiliepsnojo, vaizdas buvo savotiškai gražus ir didingas. Tą naktį, žvelgdamas į liepsnas, Z. ūmai suvokė, kad visi šie naktiniai šaudymai, sprogimų ir liepsnų siautulys vis dėlto yra ženklas, rodantis, kad jis artėja prie savo tikslo, nesgi aitvaro prigimtis ugninė, ir, matyt, šitaip aitvaras siunčia jam paskatinimą nenuleisti rankų ir laikytis...
       Ir išties, rytojaus rytą įprastame turgaus šurmulyje jis pamatė keistoką vaizdą - šieno kupiną vežimą; kažkoks valstietis juo važiavo nuo pat Venspilio apylinkių, kažin kodėl nutaręs, kad Rygos miestui jo šieno vežimas turėtų praversti, o jam pačiam duoti pašėlusį pelną. Z. šnektelėjo su tuo latviu, pakeikė orus ir lyg tarp kitko užsiminė apie savo rūpestį, – o latvis ramiausiai išsitraukė iš kišenės kiaušinį ir pareiškė, kad jo gražuolis milžinas devynmetis gaidys prieš kelias dienas jį padėjo; kadangi tai tam tikra keistenybė, jis atvežęs kiaušinį turgun, gal kam dėl įdomumo jo prireiksią. Z. pradėjo teirautis jo kainos, o jo širdis, nukritusi į pakinklius, duso nuo susijaudinimo ir plazdėjo kaip aitvaro uodega. Latvis ilgai mykė, maivėsi, aiškiai nenorėdamas prašyti per pigiai ar pernelyg brangiai, ir galiausiai pareiškė, kad pigiau nei už du latus to kiaušinio neparduos niekada, kitaip tegu jį Perkuonas nutrenkia, bet, aišku, galima ir pasiderėti. Z. nusipirko tą kiaušinį ir strimgalviais išbėgo iš turgaus, nors jo pažįstami prekeivos bandė sustabdyti, rodė jam keistą juodą lagaminėlį ir sąmoksliškai mirkčiojo.
       Kelionė atgal buvo lyg slogus sapnas, nes Z. beprotiškai bijojo muitininkų, galinčių atimti iš jo tą kiaušinį; tik gerokai už Joniškio jis pagaliau atsipūtė, bet niekaip negalėjo užmigti, nes bijojo netyčiomis sutraiškyti kiaušinį, kurį šiltai laikė užantyje. Šiaip ar taip, Z. žinojo, kad dabar viskas tik prasideda, kad aitvarą reikia išperėti. Ir dar – sakmės teigė, kad aitvaras laikosi ūkyje, tai tiesa, bet tame ūkyje turi būti ir gaspadorius, ir gaspadinė.
       Pasak senųjų mokymų, gaspadorius, įsigijęs aitvarą, turėjo pareiti namo, palaukti, kol žmona išeis pasitikti, ir ištarti lemtingus, skalsą ir laimę lemiančius žodžius: „Velnias tau į širdį, žmon, o turtai į namus“ ar ką nors panašaus. Gaspadinė apsirgdavo, ir kvaraba ją kamuodavo visą laiką, kol aitvaras būdavo namuose, bet tai, žinia, ne taip jau svarbu. Auksas nėra blogai. Taigi Z. turėjo vesti.
       Išlipęs iš traukinio, jis dar perone kelis kartus pasipiršo sutiktoms moterims, bet jos nuo jo bėgdavo į šalį. Z. manė, jog tai dėl to, kad jis savaitę nesiskutęs ir apsivilkęs drabužį, liaudyje žinomą kaip fufaikė. Jis kiek apsitvarkė, išėjo į prospektą ir vėl ėmė pirštis. Deja, rezultatai nebuvo geri; Z. buvo atstumtas kokius tris šimtus kartų, jis net nebeįstengė suskaičiuoti. Vis dėlto neprarado vilties, ir viena moteris, kelios minutės po vidurnakčio aptikta gatvėje, davė sutikimą amžiams būti drauge. Z. pasisamdė taksi ir su savo būsima gaspadine važinėjo po visas miesto bažnyčias, ieškodamas kunigo, kuris galėtų juos sutuokti, bet užsimiegoję, apstulbę kunigai atsisakinėjo, remdamiesi kažkokiomis aiškiai išgalvotomis priežastimis. Tačiau paryčiui jiedviem pavyko surasti kunigą, kuris, savotiško somnambuliško šoko ištiktas, manydamas, kad sapnuoja slogų košmarą, juodu sutuokė tuščioje, beprotiškai šaltoje bažnyčioje. Ceremonijos metu Z. tegalvojo apie kiaušinį, kurį jis spaudė pažastyje, tad šiek tiek kūprinosi, o kunigas, apspangusiomis akimis stebėdamas jaunųjų porą, ėmė blaivytis iš miegų, tad iškart po ceremonijos Z. teko strimgalviais sprukti iš bažnyčios; laimė, kiaušiniui per skubą nieko neatsitiko, jaunosios jis irgi neužmiršo išsitempti, taigi viskas baigėsi gerai.
       Jiegu atvažiavo pas Z., jis ištarė reikšmingą frazę ir išsyk ėmė ruošti patalėlį kiaušiniui. Apklojo jį laikraščiais, vata, visais bent kiek šilumos suteikti galinčiais daiktais ir atsargiai atsisėdo viršuje. Aitvaro kiaušinį, jo žiniomis, rekėjo perėti keturiasdešimt devynias dienas, tai yra septyniskart po septynias, bet po visų išvargtų bėdų tai rodėsi tiesiog kaip atilsis. Z. žmona zujo aplink, nedavė jam ramybės ir kažko neaiškaus pageidavo, bet Z. nutarė šitą nelaimę pakelti lygiai taip pat stoiškai, kaip ir kitas aitvaro ieškojimų bėdas, jis, trokšdamas sielos ramybės, su ja tiesiog nesikalbėjo.
       Septynios savaitės prailgo, bet Z. žinojo, kad visi vargai atsipirks šimteriopai. Žmona maišėsi aplink, kliūdavo už kojų, kai Z. paskubomis bėgdavo į tualetą. Su tam tikru tyrinėtojo pasitenkinimu jis pastebėjo, kad gaspadinė vis labiau menksta, kosėja, skundžiasi visokiausiais skausmais. Aitvaras artėjo, ir jo artėjimą džiaugsmingomis valtornomis paskelbė gaspadinės kvaraba. Z. nuolankiai atsidavęs perėjo aitvarą, ir galiausiai vieną dieną kiaušinis skilo.
       Tai atsitiko kelios dienos prieš numatytą laiką – juk Z. aitvarą šiltai laikė nuo pat Rygos... Ūmai kiaušinis pats ėmė skleisti šilumą, netgi karštį, užsiliepsnojo ir skilo su dideliu trenksmu bei liepsna. Z. vos spėjo pašokti, kelnės parūko dūmais, bet jam niekas neberūpėjo. Iš kiaušinio lukštų, rangydamasis it pasakų džinas, pakilo aitvaras. Pirmosiosmis akimirkomis jis atrodė kaip ugninis driežas ar salamandra, bet netrukus įgavo kontūrus, iš pradžių blyškius ir permatomus, vėliau - apčiuopiamus ir kūniškus... Tai buvo ir ugninis gaidys, ir liepsnojantis driežas, ir įkaitusios anglies raudoniu žėruojantis žmogus. Ir visa tai drauge.
       Tai buvo aitvaras.
       Eksperimentas pavyko, mitinei būtybei buvo suteiktas pavidalas, ji gimė. Z. triumfavo. Tai buvo jo valanda, jo laimės sekundė. Visi vargai pasimiršo. Visos bėdos nebeturėjo reikšmės. Alcheminė transmutacija įvyko. Z. turėjo savo aitvarą.
       Aitvaras pakilo, apsidairė, dirstelėjo į Z. ir atsisėdo į fotelį, kuris tą pačią akimirką užsiliepsnojo. Aitvaras to visiškai nepaisė, tik paprašė Z. cigaretės. Apstulbęs padavė rūkalų pakelį ir norėjo pridegti, bet aitvarui to visiškai nereikėjo; iš jo kūno nuolat pliūpčiojo liepsnos, o ir fotelis po juo degė, tad Z. paduotas žiebtuvėlis buvo visiškai nereikalingas, beje, prie aitvaro priartėjęs jis paprasčiausiai sprogo. Z. atgavo amą, nulėkė į vonią ir šiaip taip, šlakstydamas iš kibiro vandenį, užgesino fotelį. Aitvaras nepatenkintas suurzgė. Atsistojęs ugninėmis pėdomis perėjo kambarį, palikdamas kilime išdegintus pėdsakus, priartėjo prie televizoriaus, kuris akimirksniu sprogo. Z., nepaisydamas svylančių rankų, nugrūdo aitvarą į vonios kambarį, kur jo ugninė prigimtis galėjo pridaryti mažiau bėdų, ir šiaip taip užgesino liepsnas kambaryje. O aitvaras melancholiškai rūkė, sėdėdamas ant vonios krašto, ir paprašė Z., kad tasai iškeptų jam kiaušinienę. Iš dviejų tuzinų kiaušinių, – paaiškino jis. Kaip tik tą akimirką iš poliklinikos grįžo gaspadinė, ir, kol ji apstulbusi stebeilijosi į pajuodusias svetainės liekanas, Z. įbruko jai į rankas banknotą ir liepė parnešti tiek kiaušinių, kiek ji pakels.
       Jis mėgino pasišnekėti su aitvaru, bet tasai tik dūmijo (cigaretės jam užtekdavo dviems užsitraukimams) ir nesileido į kalbas, kol negaus kiaušinienės. Per kelias minutes aitvaras surūkė savaitines Z. cigarečių atsargas, ir, kai atėjo žmona, ją vėl teko siųsti, parduotuvėn, šįsyk trijų blokų cigarečių. Aitvarui netiko nei „Prima“, nei „Klaipėda“, jis pareikalavo „Marlboro“. Kol gaspadinė grįžo, aitvaras sušlemštė kiaušinienę, surūkė bloką cigarečių ir pareikalavo ugninio vandens. Kai Z. žmona, laistydama kelią ašaromis, nuėjo pirkti degtinės, Z. pamanė, kad šis eksperimentas gali kaštuoti kiek daugiau, nei jis buvo numatęs. Antra vertus, pilnas aukso monetų skreitas su kaupu atpirktų išlaidas... Vakarop, jiems begeriant šeštą „košerinės“ butelį, Z. mandagiai pasiklausė aitvaro, ar jis nenorėtų kartais padaryti to, ką daro visi save gerbiantys aitvarai, tai yra atgabenti šeimininkui aukso. Aitvaras supyko, ėmė prikaišioti Z., esą tas tegalvoja apie savo smulkias, niekingas problemas, surūkė paskutinį bloką ir, pasiėmęs pusbutelį, nuėjo miegoti į vonią. Z. irgi užmigo, bet sapnavo visokius beprotiškus košmarus.
       Rytą Z. pažadino beldimas į duris – pasirodo, aitvaras telefonu užsisakė keturias picas ir kiaušinienę iš keturiasdešimt aštuonių kiaušinių; taip pat degtinės ir dėžę kubietiškų cigarų. Z. sukrapštė paskutinius pinigus, bet jų neužteko, taigi atidavė savo ir žmonos laikrodžius, savo pašto ženklų kolekciją ir vietoj trūkstamų pinigų mėgino įpiršti „tik šiek tiek apdegusį fotelį“, bet picerijos pasiuntinukas jo arogantiškai atsisakė. O aitvaras nieko neėmė į galvą, kimšo kiaušinienę, užsikąsdamas pica, kramtydamas dar sugebėjo rūkyti cigarą. Z. pavyko susitarti su aitvaru, kad jis nedegintų sofos, aitvaras rūgščia mina sutiko, tačiau sofa po patogiai įsitaisiusiu aitvaru kad ir nedegė, bet vis tiek rūko ir svilo. Aitvaras ėmė kalbėti apie lenčo metą, po kurio jis tikėtųsi pusėtinų pietų ir kelių dėžių kubietiško romo, juolab kad ir cigarai baigiasi... Z. gaspadinė, vaitodama ir graibstydamasi už šonų, juodu paliko, nors Z. kažkokios keistos atgailos pagautas pasiūlė jai prisiminti, ką gera ji su juo patyrusi, ir persigalvoti.
       Aitvaras skundėsi badaująs, bet Z. jam aiškiai pasakė, kad pinigų nebesą ir kad po langais jau dūzgia antstoliai, nes butas yra įkeistas. Aitvaras žvilgtelėjo pro virtuvės langą, tuo įsitikino ir pūstelėjo į antstolius ugnį, bet Z. jam atvirai pasakė, kad ši gentis labai gausi ir jų visų nepadegsi. Vienintelė išeitis – pilnas skreitas auksinių pinigų, pageidautina ne kokių caro auksinukų, bet, tarkime, nors ispaniškų XVII a. pradžios dublonų, nes jie turi ir numizmatinę vertę.
       Aitvaras labai susinervino, pareiškė, kad jis laikosi postmodernistinio aitvarizmo principų, kad laikai nebe tie ir panašiai, o į visiškai logišką Z. pastabą, kad postmodernistiniam aitvarui ir jo pašėlusiems pomėgiams reikalingi pinigai, aitvaras atšovė, jog žmonės, neturintys pinigų, telaiko kates ar kokius kitus nereiklius bei neprotingus gyvius, kaip kad žiurkėnai ar triušiai. Trumpai tariant, Z. susibarė su aitvaru, ir po ilgų ginčų vis dėlto jiedu susitarė, kad aitvaras šįvakar išskris savo aitvariškais reikalais jam težinoma kryptimi ir atneš gausybę pinigų, daug skambančių monetų. Z. mielai būtų sutikęs ir su banknotais, tačiau suvokęs, kad ugninėse aitvaro letenose jie akimirksniu suanglės ir virs pelenais, šio ketinimo atsisakė.
       Sutemus jie išėjo į balkoną, atsisveikino, aitvaras užlipo ant turėklų, atsispyrė ir, virtęs ugniniu pagaikščiu, nuskriejo dangopi. Z., susiradęs kiek ilgėlesnę cigaro nuorūką, atsisėdo pajuodusian fotelin ir ėmė mėgautis nepaprasta ramybe beigi neįtikimo nuotykio pojūčiu.
       Aitvaras parsirado paryčiais, stenėdamas iš nuovargio. Jis atitempė du kibirus žvangančių monetų ir keikdamasis susmuko ant linoleumo, kuris, žinoma, tuoj pat užsidegė. Vos užgesinęs gaisro židinius, Z. apsvaigęs panardino rankas į saldžiai žvangančių ir maloniai sveriančių monetų vėsumą.
       Bet pirštai pirmieji pajuto apgaulę. Z. įsižiūrėjo į monetas ir apstulbo – tai buvo aštuntojo dešimtmečio pavyzdžio alavinės lenkiškos dešimties ar dvidešimties zlotų monetos, seniausiai išėjusios iš apyvartos. Ant vienų buvo pavaizduotas Mikalojus Kopernikas, ant kitų Jogaila... Du artipilniai kibirai beverčio alavo... O aitvaras peikėjosi ir jau suko savo mėgstamą telefono numerį – pica į namus. Ir alus – į namus. Ir degtinė – į namus. Z. nuėjo pas kaimynus, pasiskolino beprotiškai daug pinigų ir apmokėjo užsakymą. O aitvaras pasakojo apie kelionės vargus, rūkė „Davidoff“ ir šlemštė picas. Z. nežinojo, ką ir bedaryti. Tai buvo daugiau nei bankrotas.
       Trapi Z. viltis žlugo, kai jis rytojaus dieną nuėjo pas pažįstamą numizmatą. Tasai už puskibirį monetų su Jogailomis pasiūlė keturis litus, už kibirą Kopernikų – du. Z. neturėjo kitos išeities; jis viską pardavė už pasiūlytą kainą, nupirko dvidešimt nedidelių kiaušinių, grįžęs namo ėmė kepti kiaušinienę, kurią išbadėjęs aitvaras surijo pusžalę. Šių skurdžių pietų metu kaimynai, norintys atgauti savo pinigus, kamavo durų skambutį.
       Beliko atvirai pasišnekėti su aitvaru. Z. išdėstė jam visas aplinkybes ir ypač pabrėžė, kad be keliolikos kilogramų aukso jie neišsisuks. Aitvaras berods suprato, kad dalykas rimtas, ir išskrido nelaukdamas nė sutemų. Po pusvalandžio jis grįžo ir išties atnešė kibirą aukso. Tai buvo juvelyriniai dirbiniai, žiedai su briliantais, akvamarinais, topazais ir kitokie niekučiai. Z. suprato, kad jo svajonės pagaliau išsipildė. Aitvaras vėl paskambino telefonu, užsisakė picų, cigarų ir romo ir apstulbusiam pasiuntinukui įteikė pusantro kilogramo auksinių koljė su tegu ir nedideliais, bet deimantais. Z. saujomis aukso grandinėlių atidavė skolas kaimynams, už dvylika auksinių žiedų nusipirko dėžę degtinės, ir jiedu susėdo virtuvėje prie stalo, norėdami kukliai pažymėti tokį įvykį. Aitvaras, žinia, pūtėsi, aiškino, kad visa tai tik jo dėka, ir žadėjo Z. tokias lauktuves kasvakar.
       Deja, po kokios valandos atvyko policija ir Z. suėmė. Aitvaras spėjo šmurkštelėti pro langą. Dar buvo likęs puskibiris aukso, ir Z. nesugebėjo išsisukti. Jis suprato, kad aitvaras paprasčiausiai apiplėšė juvelyrinę parduotuvę. Z. mėgino policininkams paaiškinti, kad aukso dirbiniai jo butan atkako atsitiktinai, kad juos atnešė aitvaras, bet policininkai tik juokėsi. Z. buvo patupdytas kalėjimam ir, vienutėje grauždamas nagus, apgailėjo savo poelgius, bet podraug ir didžiavosi...
       Vieną tylų vakarą Z. dėmesį atkreipė karštas sparnų šnarėjimas už grotuoto kameros langelio. Žinia, tai buvo aitvaras. Jis mandagiai pasisveikino su Z., apgailėjo nelaimingą jo būklę ir lyg tarp kitko užsiminė, kad Z. galįs išspręsti savo problemas. Tiesa, jam reikėtų tapti aitvaru.
       Z. mąstė neilgai. Su šiuo pasauliu jį tesiejo kalėjimas. Tad užlipo prie langelio, išsyk pajuto karštį viduriuose, tapo ugniniu pagaikščiu ir išsirangė pro grotas.
       Jiedu skrido. Nepaprastos laisvės pojūtis apėmė Z. Jie skrido dangumi, palikdami paskui save ugninių kibirkščių spiečių.
       – Klausyk, – tarė aitvaras, – aš žinau vietą, kur yra daug alavinių zlotų. Skrendam?
       – Žinoma, – atšovė kiek pamąstęs Z. – Atrodo, man to irgi reikėtų.
       Du ugniniai pagaikščiai nuskriejo nakties dangumi, o apačioje, skverelyje, kažkoks nevėkšla bandė kryžmai sumesti savo švarko skvernus.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt