TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Gintaras Beresnevičius

       Fifaičių karalius ir jo dvaras

Ponios M. gimimo naktis
Profesorius E. eina praustis
Ferdinandas susipažįsta su babaušiu
Profesorius E. ir kiti
Kaip babaušis babaušiavo ir kas po to atsitiko
Didžioji laikrodininko kelionė
Visi išplaukia laivu
Pasakojimas apie įstabius įvykius Misisipės pakrantėje
– Keli smulkus nutikimai, plaukiant upe, –
Kelionė baigiasi

Į viršų

       Ponios M. gimimo naktis

       Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau ji buvo gimusi naktį, tad gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.
       Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele ir linksmai dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Bet ją pažįstančių žmonių kaip tik ir nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia, ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia jas dainuodama taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.
       Tačiau staiga prasivėrė sodo varteliai ir atvažiavo elektrinis traukinys Kaunas-Vilnius. Iš jo išlipo senas ponios M. pažįstamas, vokiečių profesorius E. Jo švarko ir marškinių sagas buvo ką tik išplėšę žiaurūs muitininkų pirštai, ir pro praskiepą buvo matyti vakaro gaisuose raudonuojanti vokiečių mąstytojo bamba. „Kaip toj dainoj“, – pagalvojo sau ponia M.
       – Czesc, stara! – sušuko mąstytojas E. ir pakštelėjo poniai M. į vieną tokią vietą. – Šimtas metų, šimtas metų!..
       – Šimtas septyneri, pone profesoriau, nesimatėme nuo atmintinojo 1891-ųjų rudens.
       – Išties atsimintinas yra tas ruduo. Vargu bau jį prisiminsiu, nes užmiršau viską, kas vyko iki 1903-iųjų Kalėdų...
       Taip kalbėdamas profesorius E. bergždžiai mėgino rašyti knygą, kurią jis laikė kairėje rankoje. Knyga vis nukrisdavo ant žemės, ir profesoriui galop pabodo lankstytis.
       – Mat ją babaušiai, – tarė profesorius.
       Tuoj pat pažeme atšlamėjo toks babaušis, pasigriebė knygą ir nubindzeno, taręs, kad dabar turėsiąs ką skaityti savo rūselyje niūriais žiemos vakarais. Tokių ir panašių profesorių babaušis buvo matęs šimtus milijonų. Į viską jam buvo nusispjaut, toks jis buvo patyręs. Deja, turėjo silpnybę – mėgo geras knygas, o profesoriaus E. knyga, kadangi dar neparašyta, buvo gera.
       – Tu man šlykštus, profesoriau, – familiariai tarė ponia M. Eik vidun, pasivaišink degtine ir užkąsk.
       Profesorius gražiai padėkojo ir nuėjo, kur akys veda. Ponia M. paglostė galvą traukinio mašinistui ir pasiteiravo:
       – Ar sunku yra traukinį vairuoti?
       Tą ji pasakė ne be tam tikros užuominos ir, išmaukusi taurelę karčiosios, treptelėjo koja.
       – Dėkoju, ponia, už pasiinteresavimą. Ne, nėra sunku traukinį vairuoti, jei tik staigus posūkis nepasitaiko. Jei posūkis staigus, traukinys, žinia, nulekia nuo bėgių ir – į gamtą. O ten stirnos laigo, paukščiai čiulba, o ir grybas kur ne kur beaugąs. Tarp kitko, apie grybus. Viskas būtų gerai, jei ne garsusis traukinių grybas, ėdąs kiekvieną traukinį – susisuka jis lizdus tambūruose ir kitose bjauriai dvokiančiose atkampiose vietose, augina ten savo kolonijas, tos plinta po visą traukinį, net langus, net sėdynes apninka jis, piktasai. Nėra būdo su juo kovoti – priešingai, anas viską ėda, net žmogų, netyčia traukiniu bevažiuojantį, apninka, akies mirksniu suryja. Geležinkelio bendrovė didžiulius nuostolius kenčia, kainas didina – niekas negelbsti. Juk traukinių grybas nieko nepagaili – tas, kuris iš ryto į Vilnių važiuoja, vakare nebegrįžta, nes jį grybas užgraužia pakeliui, kur nors palei Kariotiškes, o prie Vokės, žiūrėk, tik griaučiai ant suolų bestyrą. Paneriuose valytoja įlipa, bemat juos nuskobia, nučiustija, idant institutams visokiems parduotų – iš to ir gyvename, bet nauda tai menka, nes atgal niekas bilieto neperka. Taigi nėra sunku traukinį vairuoti, tačiau keleivių mąžta – grybas mat juos suryja, varguolius. Baisus dalykas, ponia. Tačiau geležinkelio valdyba priversta tai laikyti paslaptyje. Išaiškės, kad traukiniuose siautėja grybas, ir tie reti keleiviai, kurie dar ryžtasi važinėti traukiniu Kaunas-Vilnius, mes šį užsiėmimą, net kaulelių nebegaudami bankrutuosiva. Ajajai, ponia, bėda bėdą veja, o ponia dar klausiate, ar sunku yra traukinį vairuoti...
       Prapliupo raudoti mašinistas jaunasai. Ašaros papt papt byra, gerklė didžiu balsu rėkla. Ponia M. pažvelgė į jį tyru žvilgsniu, net žąselė, pro šalį savo reikalais kėblinusi, pagaugais nuėjo, klaikiai kvatodama.
       – Gaila man tavęs, mašiniste, – tarė ponia M. – Toks jaunas, o jau niekuo nebetiki, vilties nebeturi. Neliūdėk, viskas susitvarkys, pamatysi.
       – Netikiu, ponia, – niūriai, bet tvirtai atsakė mašinistas. – Grybas stipresnis už žmogų.
       Mašinistas pabučiavo poniai M. ranką ir vogčiomis nusibraukė šykščią vyrišką ašarą.
       – Atia, ponia, – tarė jis. – Man laikas. Trinktelėjo traukinio durelės, sužviegė stabdžiai, ir traukinys nurūko.
       Ponia M. sekė jį akimis, kol tik turėjo jėgų. Laimei, kaip tik jėgoms baigiantis vėl prasivėrė sodo varteliai ir pro juos įžengė žmogus su peteliške. Jis įdėmiai dairėsi aplink.
       – Atsiprašau, ponia, – nesveikai blizgindamas akis paklausė, – ar nematėte čia elektrinio traukinio Kaunas-Vilnius?
       – Tai aš atsiprašau, – atkirto ponia M. – Esu sena ir bjauri, ir tamstai galbūt nemalonu į mane žiūrėti.
       – Nieko, dabar tamsu, – mandagiai atsakė atvykėlis. – Be to, aš pripratęs. Prie visko pripranti, kai dirbi deratizatorium-dezinsektorium. Štai, žiūrėkite!
       Su šiais žodžiais deratizatorius iš vidinės švarko kišenės ištraukė flakoną, atsargiai, dviem pirštais paėmė peteliškę ir papurškė. Peteliškė bjauriai susiraitė ir dvokdama nukrito ant žemės.
       – Ką tamsta darai? – susidomėjo ponia M.
       – Noviju graužikus, – atsakė deratizatorius, nutaisęs žiaurų veidą. – Dabar šit ieškau elektrinio traukinio Kaunas-Vilnius, noriu jį išpurkšti. Deja, mudu nuolat prasilenkiam.
       Ponia M. kurį laiką pasigrožėjo gražia svečio kalba ir tarė:
       – Elektrinis traukinys grįš po kelių valandų. Jis turi išvežioti mano svečius. Ir jūs būkite svečias. Eikite į vidų, ten išgerkite bei užvalgykite. Susipažinsite su profesoriumi E., aptarsite kelias žmoniją kankinančias būties problemas.
       Svečias mandagiai padėkojo ir nuėjo sodo takeliu, vinguriuojančiu tarp tujų ir pinijų. Ponia M. vis mosavo jam nosinaite. Kai svečią prarijo tamsa, ponia M. net susigraudino, klausydamasi tamsos ryjamo žmogaus bruzdesio. Ir vėl susimąstė. Ateis kas nors dar, o gal jau nebe?
       Ponia M. žėruojančiomis akimis žvelgė į tamsą. „Kas yra naktis?“ vėl pamąstė ji, tačiau atsakymo nesulaukė. Ją ėmė kankinti vienatvė. Pro apšviestus langus sklido puotos garsai, skambėjo krištolas, šokių muzika. Ponia M. susigraudino pagalvojusi, kad ten, jos namuose, linksminasi, o ji savo gimimo naktį stovi prie nuosavų namų slenksčio, it būtų išvaryta.
       – Tai kas tamstą išvarė? – paklausė iš nežinios išlindęs Ferdinandas. – Ko tamsta neini į savo gimimo nakties balių?
       – Tamsta esi nemalonus, ir paties veidas nekelia pasitikėjimo. Nesupranti tamsta moters širdies. Kankina ją nesuprantami polėkiai, Ferdinandai.
       – Niekų kalba, – tarė Ferdinandas, glamonėdamas ponios M. blauzdas. – Eime vidun, sušoksime kadrilį.
       – Koks gražus namas! – jausmingai sušuko ponia M., žvelgdama į visaip išpuoštą ir išdabintą rūmą sodo gilumoje.
       – Nieko nuostabaus, ponia, – tarė Ferdinandas. – Jį statė pats Vivaldis.
       – Nejaugi Vivaldis buvo architektas?
       – Ne, ponia, mūrininkas.
       Taip besišnekučiuodami jiedu įėjo į namą. Šveicorius juos nurengė. Besirengdama ponia M. pastebėjo, kad Ferdinando pilvas išbertas.
       – Kodėl tamstos pilvas nusėtas spuogais? – iš smalsumo ponios M. kūnas nuėjo pagaugais.
       – Mane išberia kiekvieną kartą, kai tik pameluoju, – pasiaiškino Ferdinandas. – Tokia jau mano prigimtis.
       – Panašiai ir man, – prisipažino ponia M. – Kai man būna smalsu, kūnu nueina pagaugai. Mudviejų prigimtys panašios. Mudu galėtume būti graži pora.
       Ferdinandas šį žodžių žaismą nuleido negirdomis. Jiedu susikabino rankomis ir įėjo į svetainę, kur sėdėjo profesorius E. ir kažką pats sau postringavo.
       – Eime kitur, – pasiūlė Ferdinandas.
       – Kur kitur? – ponios M. kūnu nuėjo pagaugai.
       – Nesvarbu, – atšovė Ferdinandas, ir jam išbėrė pilvą. Jie nuėjo kitur. Ten buvo dar gražiau. Ponia M. nusiramino ir paskubomis uždainavo. Ferdinandas ėmė griežti smuiku.
       – Taip gražiai smuikas griežia, – apsidžiaugė Ferdinandas. – Eime, ponia, sušoksime kadrilį.
       Ponia M. noriai su viskuo sutiko. Jiedu pašoko kadrilį. Smuikas griežė taip maloniai, kad net širdis apsalo.
       – O dabar, Ferdinandai, – tarė ponia M., – pasipiršk man. Ferdinandas atsikrenkštė ir pasipiršo. Po to kiek pailsėjo, atsigėrė degtinės ir pasipiršo dar kartą.
       – Nežinau, – droviai sumurmėjo ponia M. – Galutinio atsakymo dar neduosiu. Turiu dar pamąstyti. Bet tamsta gali turėti vilties.
       – Ar galiu atsipjauti lašinių bryzelį? – pasiteiravo Ferdinandas.
       – Ir tu tokią akimirką dar galvoji apie lašinius? – pasipiktino ponia M.
       – Apie lašinius galvojau dar piršdamasis, – atvirai prisipažino Ferdinandas, ir jo neišbėrė.
       Ponia M., tą pastebėjusi, sušuko:
       – Tai tu gviešiesi mano gero? – Ir jos kūnas nuėjo pagaugais.
       – Tataigis, bau, – patvirtino Ferdinandas, ir jo vėl neišbėrė.
       – Išeik iš mano namų, – rūsčiai tarė ponia M. – išeik ir niekada nebegrįžk.
       – Išeisiu ir nebegrįšiu, – pažadėjo Ferdinandas. Ir jo vėl neišbėrė. Jis oriai nulipo žemyn, pasiėmė iš šveicoriaus kojines, apatines kelnes, petnešas, marškinius, kaklaraištį, švarką, skrybėlę, paltą, šaliką, pirštines ir dar šį bei tą.
       – O tamstos kelnės? – nustebo šveicorius.
       – Ak! – sušuko Ferdinandas, – labai ačiū. O čia jums už triūsą.
       Taip kalbėdamas jis įspraudė šveicoriui į delną prakaituotą, sumaigytą geltonų lašinių gabalėlį ir švilpaudamas gražią melodiją išėjo.
       Tačiau prasivėrė langas, ir ponia M. persisvėrusi sviedė akmenį į Ferdinandą. Tasai, kliudytas galvon, parkrito. Ponia M. patenkinta sukrizeno. Ji atsirėmė rankomis į palangę ir sužiuro į tolį. Jau aušo. Tolyje buvo matyti elektrinio traukinio griaučiai, kuriuos tebekramsnojo grybas. Grikšt, grikšt, – buvo girdėti geriau įsiklausius.
       Ponia M. pajuto nuovargį. Nuėjo prie stalo, atsipjovė lašinių bryzelį. Krimst, krimst – krimto ji lašinius. Grikšt, grikšt – grikšėjo grybas.
       Vis arčiau ir arčiau. Krimst krimst, grikšt grikšt.
       Įsiklausyk, skaitytojau!

Į viršų

       Profesorius E. eina praustis

       – Ar tamstos nekamuoja meilė man? – gražiai pasiteiravo ponia M., įsitaisiusi fotelyje ir ritmingai siūbuodama koją.
       – Nekamuoja, – atsakė profesorius E., sklaidydamas laikraštį. Mat stengiuosi kasdien daryti rytinę mankštą ir atlieku psichohigieninius pratimus. Todėl man niekas nebaisu.
       Ponia M. iš padilbų nužvelgė profesorių, droviai gurkšnojantį arbatą.
       – Na na, – dviprasmiškai tarė ji ir pliaukštelėjo delnais. Ūmai iš už sofos, ant kurios sėdėjo profesorius, išlindo kaulėta būtybė ir ėmė kutenti jam pažastis.
       – Kas tatai yra? – nustėręs sušuko profesorius.
       – Tatai yra meilė, – svajingai atsakė ponia M. – Dabar ji tamstą kamuos.
       Iš tikrųjų, profesorius kutenamas net raitėsi. Neištvėręs jis pašoko nuo sofos ir įsistebeilijo į keistą būtybę, apsisiautusią gėlėtu chalatu. O ta neleido laiko veltui. Profesorius gavo tokį niuksą, kad atatupstas nulėkė iki pat sienos ir skaudžiai dunkstelėjo pakaušį.
       – Kaip skambiai dunkstelėjo tamstos pakaušis, – pasigėrėjo ponia M. – Tamsta gali turėti puikią muzikinę klausą.
       Profesoriui nespėjus nė atsitokėti, gėlėtas chalatas vėl sušmėžavo jam prieš akis, ir galingu kabliu jis buvo patiestas ant grindų.
       – Kaip kamuojasi, vargšelis, – atsiduso ponia M. Profesorius, neatgaudamas kvapo, pajuto stiprų spyrį. Būtybė atitraukė koją ir vėl taikėsi jam į pilvą. Profesorius susirietė ir, pajutęs priešininkės blauzdą, ją trūktelėjo. Būtybė su trenksmu krito ant grindų. Profesorius paskubomis atsistojo ir, kol meilė kėlėsi, spėjo smogti jai kaire ranka į smakrą ir beveik išsyk dešiniąja stipriai stuktelėjo į pilvą. Ji sustaugė ir susmuko. Profesorius griebė būtybę už kojos, išvilko pro duris ir smarkiu spyriu ištrenkė laukan.
       – Tamsta nužudei savo meilę! – pasibaisėjusi sušuko ponia M. Profesorius uždusęs tvarkėsi kostiumą.
       – Verčiau, ponia, sužaiskime šachmatais, – pareiškė profesorius.
       – Tamsta esi kaip reta nemalonus, – nutarė ponia M. – Jokių šachmatų. Na, nebent vieną partiją.
       Grakščiai siūbuodama klubais ji atnešė šachmatų lentą.
       – Gražiai siūbuoja tamstos klubai, – pagyrė profesorius E. Jiedu sužaidė partiją iš šešių ėjimų.
       – Matas, – pasakė profesorius E.
       – Nesikeikite, pone, – suirzo ponia M.
       – Ką jūs, – atšovė profesorius. – Matas – tai toks techninis terminas. Jį vartoja šachmatininkai.
       – Ak, verčiau išeikime į balkoną, – tarė ponia M. Ji išėjo į balkoną. Profesorius, nudelbęs akis, kažkodėl trypčiojo vietoje ir nesiryžo peržengti slenksčio.
       – Nežinau, ponia, kaip jums tai pasakyti, tai labai asmeniška... bijau, kad nesuprasite...
       – Sakykite, profesoriau, viską sakykite, – susijaudino ponia M. Moters širdis viską supranta.
       – Matote, aš, galimas dalykas, turiu blogą akį.
       – Ką tai galėtų reikšti? – sutriko ponia M.
       – Aš nužiūriu balkonus... Būna žmonių, kurie nužiūri gėles – ir jos vysta, nužiūri kiaules – ir jos dvesia. Aš nužiūriu balkonus – ir jie krenta... Todėl eidamas gatve stengiuosi nežiūrėti į viršų.
       – Negali būti, profesoriau! Negi jūs, mokslo žmogus, galite tikėti tokiais niekais? Mano balkonas tvirtas – tik pažvelkite...
       Profesorius, nevalingai paklusdamas ponios M. mostui, dirstelėjo pro balkono duris. Staiga moteris suklykė, ir tą pačią akimirką pasigirdo baisus trenksmas. Profesorius E., susiėmęs galvą, puolė laiptais žemyn. Apačioje, dulkių debesyje, tarp betono nuolaužų ir gelžgalių rypuodama sėdėjo ponia M.
       – Ar neužsigavote, ponia? – pasiteiravo suplukęs profesorius.
       – Tamsta esate baisus žmogus, – oriai tarė ponia M. – Aš apsibrozdinau ir susiplėšiau savo gražiąją suknelę.
       – Nebežinau, ponia, ar kada man atleisite... – profesorius E. ištiesė ranką, padėdamas damai atsistoti.
       – Ir aš nežinau, – susimąstė ponia M. – Gal jau niekada, o gal ir atleisiu. O kol kas eikime prie upės nusiprausti veidų.
       Ponia M. paėmė profesorių už rankos, ir jiedu nuėjo.
       Profesorius jautė, kad geruoju nesibaigs. Jis pastebėjo, kad ponia M. nepasiėmė nei rankšluosčių, nei muilo. Bet jau buvo vėlu. Kokia dešimta valanda. O profesorius E. bijojo tamsos ir pabėgti neišdrįso.
       Taip jiedu ir nusiprausė veidus.

Į viršų

       Ferdinandas susipažįsta su babaušiu

       Ferdinandas stovėjo prie upės, stebėdamas visokius pakrantėje vykstančius dalykus. Ūmai jo ramybę sudrumstė tęvas balselis.
       – Tikrai nenorėčiau tamstos trikdyti, – tarė babaušis, tampydamas Ferdinandą už skverno, – tačiau esu ypatingai smalsus. Todėl pageidaučiau sausainio.
       – Nesąmones šneki, tamsta, – nemaloniai apstulbęs atitarė Ferdinandas ir pabūgęs ėmė eiti atatupstas, o dar ir pagaugais.
       – Jei tamsta neduosi man sausainio, sugrius anava tas tiltas, su šiais žodžiais babaušis rankute parodė tą tiltą.
       Ferdinandas pajuto šaltą Nebūties prisilietimą. Tačiau buvo per vėlu. Tiltas nei iš šio, nei iš to ėmė svyruoti, palinko ir su trenksmu tėškėsi į upę. Pažiro purslai, burbulai ir kitkas, kas tokiais atvejais dera. Ferdinandui tai savotiškai patiko. Jis apkabino babaušį per pečius.
       – Šaunus tu, babauši. Matau, su tavimi nepražūsi. Draugaukiva!
       – Draugaukiva! – su džiaugsmo ašarėle atsiliepė babaušis. – Tačiau aš nežinau, kaip draugauti su žmonėmis. Mat, kaip galima pastebėti, aš nesu žmogus.
       Ferdinandas žvilgtelėjo į babaušį ir išties pastebėjo.
       – Tataigis, – susimąstė jis. – O su kuo tu jau esi draugavęs?
       – O, aš draugauju su tokiu fifaičlu, – ūmai nušvito babaušis. Tik nežinau, ar babaušių ir fifaičių draugystė panaši į žmonių ir babaušių draugystę?
       Ferdinandas vėl ėmė mąstyti, tačiau jam ne itin sekėsi. Tada jis nežinia kodėl sutrypė vietoje, pašoko ir garsiai sušuko:
       – Hp! Bržlchp! Hp!
       – Kodėl tamsta sušukai ,,Hp! Bržichp! Hp!“? – pasmalsavo babaušis.
       – Neturiu nė menkiausio supratimo, – susikrimto Ferdinandas.
       – Gal tai padeda mąstyti?
       – Tai kad ne, – atsiduso Ferdinandas ir staiga vėl pašoko į orą šaukdamas: – Hp! Bržichp! Hp!
       Babaušis liūdnai pažiūrėjo į Ferdinandą.
       – Atsiprašau, – susigėdo tasai. – Daugiau taip nedarysiu. Tai kaip žagsulys.
       – Nieko, pasitaiko, – tarė babaušis ir staiga persigandęs sustojo. – Bet juk žagsulys – užkrečiama liga?
       Tačiau atsakymo jis nesulaukė, nes tą pačią akimirką abu pašoko į viršų, plačiai išskėtė rankas, sulenkė kelius ir sutartinai sušuko:
       – Hp!! Bržichp!! Hp!!
       – Kkk... kodėl ddd... du šauktukai? – sumiksėjo babaušis, kai jiedu nusileido ant žemės.
       Ttt... todėl, kkk... kad mudu ddd... dviese, – atsakė Ferdinandas. – Bet mikčiojimas, pasirodo, irgi užkrečiamas...
       Taip jiedu ir nuėjo žagsėdami, mikčiodami, o kartkartėm pašokdavo aukštyn, baisiai sumosuodavo rankomis ir sušukdavo:
       – Hp!! Bržichp!! Hp!!
       Nuo aukšto kalno į juos liūdnai žiūrėjo profesorius E. „Labai žvalūs jaunuoliai, – su pavydu pagalvojo jis. – Reikėtų su jais susipažinti.“
       Ir, bjauriai keikdamasis po nosimi, nuėjo miegoti.

Į viršų

       Profesorius E. ir kiti

       Profesorius E. atsibudo ir rūsčiai sušuko. Iš rūsio atbėgo toks fifaitis, pasitursino, pasitursino ir išbėgo vėl.
       Profesorius E. nustebo. „Kas tai galėtų būti per padaras, tas fifaitis? – pagalvojo jis. – Gal tai kokia protinga būtybė, ieškanti su manimi kontakto?“ – profesorius net susijaudino ir išmuštas šalto prakaito iššoko iš lovos. Laimei, prakaitas kelis kartus nepataikė, o tai profesoriui būtų buvę riesta. Jis išsivirė kavos, išgėrė, gražiai pakosėjo ir nulipo į rūsį.
       – Ar čia gyvena toks fifaitis? – pasiteiravo profesorius E. ir pridūrė: – Jis galbūt ieško su manimi kontakto.
       Deja, niekas neatsiliepė. Tik kopūstai statinėje pradėjo dar labiau smirdėti.
       – Tikriausiai pajuto šeimininką, – tarė fifaitis.
       Profesorius nusivylęs apžvelgė palubę. Palubėje tarp voratinklių kabėjo Tatai. Profesorius pažvelgė žemyn, tačiau ir tarp stiklainių nieko nepamatė.
       – Matyt, būsiu apsirikęs, – tarė profesorius. – Gal tai buvo visai ne fifaitis. Einu, paskaitysiu, ką apie fifaičius rašo enciklopedija. Profesorius atsigėrė vyno ir išėjo.
       – Smalsus tas mūsų profesorius E., – pasakė babaušis. – Jo smalsumas žavi mane. Jis toks tyras.
       – Smalsumas ar profesorius? – paklausė fifaitis.
       – Šaltinio vanduo, – atšovė babaušis.
       Babaušis nulipo nuo kopūstų statinės ir priėjo prie fifaičio.
       – Ar tai tu? – paklausė babaušis.
       – Ne, ne aš, – tarė fifaitis. – Man visada sunku identifikuotis, o šiandien ypač. Gal aš visai ne fifaitis. Gal aš koks Tristanas ir Izolda.
       – Tu gali būti arba Tristanas, arba Izolda, – pamokomai prabilo babaušis, – bet niekuo gyvu ne abu drauge.
       – Aš juk sakiau, kad turiu problemų su saviidentifikacija. Tu to nesuprasi, juk tu babaušis.
       – Tada nueik ir pažiūrėk, ką apie tave rašo enciklopedija. Juk profesorius kaip tik nuėjo į kabinetą paskaityti apie fifaičius.
       Babaušis su fifaičiu susikabino rankomis ir nuėjo pas profesorių E.
       – Sėskitės, – tarė profesorius E., įnirtingai sklaidydamas knygą. – Viskio, martinio, brendžio?
       – Prašyčiau raugintų kopūstų, – tarė babaušis.
       – Man visko po truputį, – mandagiai paprašė fifaitis. Profesorius E. atidarė barą ir ištraukė didelį plaką šieno.
       – Deja, – nuliūdo jis, – aš pasikarščiavau. Neturiu viskio.
       – Tada martinio ir brendžio, – nusileido fifaitis.
       – Neturiu ir šių gėrimų. Esu labai neturtingas.
       – Kodėl tad pasisiūlėte mus pavaišinti?
       – Paprasčiausias svetingumas, – tarė profesorius. – Lietuviškas svetingumas.
       – Tamsta lietuvis? – pritariamai paklausė babaušis.
       – Ne, aš profesorius, – atsakė profesorius. – Mokslas neturi tautybės.
       – O svetingumas? – toliau domėjosi babaušis.
       – Svetingumui svarbiausia nuoširdumas, o ne tautybė.
       – Tamsta turėtumei būti labai nuoširdus, – nutarė babaušis. Nuoširdus ir svetingas, kaip tikras lietuvis.
       – Aš profesorius, – pasakė profesorius.
       – Atsiprašau, – atsiprašė babaušis.
       – Nieko, atleidau, – tarė profesorius. – Lietuviai labai atlaidūs. Babaušis, stovėdamas prie durų, šnipštelėjo fifaičiui:
       – Nepameni, ar profesorius nepakvietė mūsų atsisėsti?
       – Nepamenu, – atsakė fifaitis.
       – Tad jeigu dabar atsisėstume, būtume nemandagūs?
       – Nemandagūs, – pritarė fifaitis.
       – Tada atsigulkime, – išsprendė problemą babaušis.
       Jiedu atsigulė. Babaušis atkimšo trilitrį stiklainį brendžio ir gerokai gurkštelėjęs perdavė fifaičiui. Profesorius rausėsi enciklopedijoje.
       – Radau! – sušuko jis. – Bet apie fifaičius čia labai mažai. Profesorius priėjo prie lango, kad ant knygos kristų daugiau šviesos, ir perskaitė:
       „Fifaičiai. Turi problemų su saviidentifikacija. Todėl labai smalsūs. Gyvena rūsiuose ir kt. Iš to, kad jie ir patys abejoja, kas jie tokie ir ar apskritai jie yra, galima spręsti, kad jų nėra. 1867 m. lordas H. Browningas iškėlė hipotezę, kad fifaičiai gali būti siejami su legendomis apie Tristaną ir Izoldą. 1871 m. Kelne išleistame tritomyje fifaičiai priskiriami kaukų-bezdukų genties porūšiui“.
       – Kokiame tritomyje? – šnipštelėjo fifaitis?
       – Išleistame Kelne, – atsakė babaušis. Profesorius skaitė toliau:
       – Taškas.
       Jis užvertė enciklopediją ir susimąstė.
       – Tad ar yra fifaičiai, ar jų nėra? – susirūpinęs paklausė fifaitis.
       – Apie tai ir mąstau, – atsakė profesorius. – Gamta pilna paslapčių.
       – Tamsta mėgsti gamtos paslaptis? – pasidomėjo babaušis.
       – Žinia, mėgstu.
       – Tad aš esu gamtos paslaptis, – paaiškino sau fifaitis. – Bet ar tai gali padėti saviidentifikacijai?
       Staiga ant profesoriaus stalo sučirškė telefonas.
       – Klausau, – tarė profesorius. Minutėlę pasiklausęs, jis perdavė ragelį fifaičiui, tardamas: – Čia ieško tokio fifaičio.
       – Aha, – atsiliepė fifaitis.
       – Čia lordas Browningas iš enciklopedijų redakcijos. Mes rengiame naują tritomio leidimą.
       – Ar to, kuris išėjo Kelne 1871 metais?
       – To paties. Norėčiau paklausti, kaip dauginasi fifaičiai? Pumpurais, o gal kaip asiūkliai?
       – Kaip asiūkliai, – atsakė fifaitis.
       – Ačiū, – tarė lordas Browningas.
       – Atsiprašau, – pertarė fifaitis. – Kaip tarti tamstos pavardę? Browningas ar Brauningas?
       – Braunykas.
       – Ačiū, – tarė fifaitis ir padėjo ragelį.
       – Kodėl tu jį apgavai? – paklausė babaušis. – Juk tu nesidaugini kaip asiūklis.
       – Tačiau asiūklis toks gražus žodis, – svajingai atsakė fifaitis. Į duris pasibeldė.
       – Prašau, – nervingai sušuko profesorius.
       – Ačiū, – atsiliepė už durų ir nušlepsėjo tolyn.
       – Na, mums jau laikas, – pasakė babaušis.
       – Dar pabūkit, – nenuoširdžiai pasiūlė profesorius.
       – Ačiū už vaišes, – padėkojo fifaitis.
       – Viso gero, – tarė profesorius. – Užeikite dar. Jis priėjo prie palangės ir žvelgė, kaip fifaitis su babaušiu išeina pro duris ir palengva tolsta sodo takeliu.
       – Įdomu, ar man nepasivaideno? – pasiteiravo savęs profesorius ir įsiklausė, gal kas atsakys. Bet niekas neatsakė. „Iš tiesų neatsako, ar man vaidenasi?“ - pagalvojo.
       – Ir vis dėlto gamta pilna paslapčių, – ryžtingai tarė jis. Profesorius klausėsi, kaip židinyje spragsi pliauskos. Mintys vijo viena kitą rateliu, net galva ėmė suktis. Kad ją sustabdytų, profesorius įsikando švarko atlapą. Galva sustojo. Profesorius pasižiūrėjo į ją.
       – O gal dar pasivyčiau juos? – ūmai tarė profesorius. Jis pažvelgė pro langą. Tolumoje paskutinį sykį šmėkštelėjo du perregimi kontūrai.
       – Palaukite, – sušuko profesorius, – palaukite! Fifaitis ir babaušis kantriai laukė profesoriaus. Šis uždusęs pribėgo prie jų ir tarė:
       – Eime prie upės, pasėdėsime.
       – Ilgai tamstos laukėme, – su švelniu priekaištu pasakė fifaitis.
       – Geriau vėliau negu niekad, – pamatęs, kad profesorius drovisi, babaušis paėmė jį už parankės ir visi trys, susikabinę rankomis, nuėjo.

Į viršų

       Kaip babaušis babaušiavo ir kas po to atsitiko

       Babaušis, fifaitis ir profesorius sėdėjo ant upės kranto.
       – Žiū! – pratarė babaušis. – Upe kažkas plaukia! Iš tiesų, upe kažkas plaukė. Profesorius, geriau įsižiūrėjęs, pasakė:
       – Man regis, kažkur esu aną matęs.
       – Aną tu matei rūsyje, kabantį palubėje, – priminė babaušis.
       – Kas tad anas yra?
       – Anas yra Tatai. Šit jau ir praplaukė, nebematyti. Profesorius atsiminė ir palingavo galva. „Mat kaip atrodo Tatai“, – pamanė jis. Ir kažką užsirašė į knygutę.
       Visi sėdėjo toliau, žiūrėdami į upę. Fifaitis mąstė apie tai, kas jis toks, profesorius – apie būtį (kaip tik šią akimirką profesorius ją prilygino tekančiam upės vandeniui), o babaušis nesivargindamas tiesiog stebėjo upę.
       – Mąstyk apie ką nors, babauši, – subarė ponia M., prisėsdama prie jų. – Mąslus žmogus atrodo didingai ir kelia malonų šiurpulį.
       – Aš ne žmogus, – atšovė babaušis. – Aš neturiu apie ką mąstyti, o ir nemoku.
       – Tada paremk galvą ranka ir nuduok mąstantį žmogų.
       – Bet aš babaušis. Juk sakiau.
       – O ką veikia babaušiai, jeigu jie nemąsto?
       – Jie babaušiuoja.
       – Tai pababaušiuok.
       Babaušis, lyg to ir telaukęs, akimirksniu pradėjo babaušiuoti. Ponia M. persigando.
       – Užtenka, užtenka! – šaukė ji, mosuodama rankomis. Net fifaitis pasijuto nejaukiai:
       – Gerai pažįstu babaušį, bet nemačiau jo šitaip babaušiuojant... Gana jau, gana!
       Babaušis pyktelėjęs pasitikrino:
       – Tai ar man babaušiuoti, ar nebabaušiuoti?
       Ponia M. ir fifaitis patarė jam daugiau nebabaušiuoti. Babaušis liovėsi, tiesa, nenoromis. Visiems išsyk palengvėjo. Tik profesorius, visą laiką įdėmiai stebėjęs, kaip babaušiuoja babaušis, atrodo, nusivylė ir, sunkiai atsidusęs, atidėjo savo užrašų knygelę. Visi sėdėjo žiūrėdami į upę, tik jau niekas nebemąstė, ponia M. nieko nebekalbino, o babaušis nebebabaušiavo.
       Tuo metu upėje pasirodė nedidelis plaustas, nupintas iš karklo vytelių. Profesorius vėl puolė prie užrašų knygelės. Fifaitis pagalvojo, kad šis plaustas, ko gero, nepanašus į fifaičių plaustą, nes fifaičiai, jeigu apskritai jie būtų, plaustus statytųsi kažin kaip kitaip, o babaušis tik vargais negalais susilaikė mažumėlę nepababaušiavęs. Tik ponia M. neištvėrė ir sušuko plaukiančiajam plaustu:
       – Suk šen, keleivi, ir papasakok nuotykius, kuriuos patyrei šioje upėje!
       – Aš ne žuvis, – atsiliepė keleivis, – kad pasakočiau savo nuotykius šioje upėje.
       – Tad papasakok šiaip ką nors, – sukonkretino ponios M. prašymą profesorius E.
       Plaustas priartėjo prie kranto, ir keleivis tarė:
       – Tiek jau to, papasakosiu, bet turiu mažai laiko, mat manęs laukia rūmuose.
       – Kokiuose rūmuose? – nesveikai susidomėjo fifaitis. – Gal fifaičių karaliaus?
       Į šį nemandagų klausimą keleivis neatsakė.
       – Aš galiu jums papasakoti pamokantį nutikimą, kurį neseniai patyriau Kauno mieste, - tarė keleivis, priartėjęs prie sėdinčiųjų, tačiau taip ir neišlipęs į krantą.
       – Kauno miestas yra gražus, – tarė profesorius. – Mes sutinkame klausytis. – Fifaitis ir babaušis pritariamai linktelėjo.
       – Tačiau Paryžius nepalyginamai gražesnis, – nuliūdo ponia M.
       – Tai ar jūs klausysitės, ar nesiklausysite? – ėmė nervintis keleivis.
       – Pradėkite, pone, – maloniai tarė ponia M.
       – Taigi, – tarė žmogus nuo plausto, – tai bus įspūdingas pasakojimas, kurį norėčiau pavadinti taip:

Į viršų

       Didžioji laikrodininko kelionė

       Užėjau pas laikrodininką, nešinas senu moterišku „Slava“, kuriam buvo nulūžusi ašelė. Paknaibęs laikrodį, už stalelio sėdintis žmogus, nepakeldamas į mane akių, tarė:
       – Nulūžusi ašelė. Detalių nėra. Ašelių nėra. Reikės keisti balansą. Šešiasdešimt.
       Man pasidarė drovu ir aš tariau:
       – Ašelę turite. Bet nekeisite ir balanso. Aš jus pažįstu. Nuplėšite už balansą, o iš tiesų vietoje ašelės įsprausite degtuką. Taip būna.
       Laikrodininkas nustebęs sužiuro į mane:
       – Ar pats ne laikrodininkas būsi?
       – Ne, – atšoviau. – Aš tiesiog labai protingas.
       Laikrodininkas pasimuistė ir ėmė krebždėti, nagais gremždamas sieną. Galų gale jis tarė:
       – Mėgstu protingus žmones. Užeik, pasikalbėsim.
       Jis įsivedė mane į mažą kambarėlį, nusėtą laikrodžių draiskanomis ir sulaužytais degtukais. Nubraukęs nuo stalo šūsnį laikrodžių, patiesė švarų laikraštį ir pastatė didelį butelį degtinės.
       – Noriu papasakoti tau vieną istoriją, – tarė jis. – Paslaptingą, neįtikėtiną istoriją, kuri man atsitiko kadaise jaunystėje palei Janczės upę.
       – Jūs buvote Kinijoje? – susidomėjęs paklausiau.
       – Ne, – atšovė jis. – Viešpatie apsaugok. Visą gyvenimą pragyvenau Kaune. Taigi klausyk. Kartą, kai buvau jaunas ir taisiau tik žadintuvus, vienas draugas, toks šiaučius, pasiūlė drauge su juo nukakti prie upės. Pasivaikščiosim, sakė, prie vandens prieisim, pastoviniuosime, pasišnekučiuosime, gal ir akmenėlį kokį paspirsime. Ką žmogus žinai, kas tavęs kelionėje laukia.
       Kvailas buvau, jaunas dar – sutikau. Sėdome mudu į tramvajų ir važiuojame. Iš Vilijampolės per tiltą lekiam į Žaliakalnį, Savanorių prospektu, Tvirtovės alėja, po to pro Šeštą fortą, – o pagalvok, tramvajumi! Koks greitis! Vėjas tik švilpia, ūžia, plaukus taršo. Aš jau grįžti noriu, man baugu darosi. Bet žinia, kelionė tolima, neišlipsi bet kur, pasiklysi. Tad važiuojam toliau. Pro Mickevičiaus slėnį, pro stotį, Vytauto prospektu, per Senamiestį – žiū, jau ir Santaka. Išlipom mes, dar tebesvyruojam nuo greito važiavimo. Susikabinome rankomis ir patraukėme Kauno pilies link. Ėjom ir ėjom, ėjom ir ėjom. Ilgai ėjome. Gerai, kad anksti ryte išėjome - kitos dienos popietę pasiekėme Kauno pilį. Ten pasižvalgėme, užkandome, pasėdėjom, kiek nusnūdom. O po to – vėl į kelią, link paties Nemuno. Pakeliui, nepriėjus Jurgio bažnyčios, naktis užklupo. Pasislėpėme žolėje ir pradrebėjome visą naktį. Kitą pavakarę pasiekėme Jurgio bažnyčią ir vėl nutarėme kiek pailsėti. Toliau tik ryte keliavom. Ir – tik dvi dienas kojomis mynę jaunam gi, žinia, jėgų pakanka, - pasiekėme žiląjį Nemuną. Sunku apsakyti, kaip mes džiaugėmės, kaip juokėmės, kaip dainavome. Ir ėmėm vaikščioti – į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal – kiek širdis geidė. Radęs akmenėlį, menu, paspyriau jį, net į šalį pariedėjo. Radome pagalį – didelį, ilgą, keturias valandas palei jį ėjome, o galo vis nesimatė. Pavargome, pailsome, bet kiek patyrėme! O ir baimės prisikentėti teko. Mat vieną dieną žolėse, per du metrus nuo mūsų, katė prašniokštė – būtume kuris krustelėjęs – galas, su tavimi dabar nekalbėčiau. Tikra katė! Mačiau ją taip, kaip tave dabar matau – arčiau nebūna. Štai kiek esu matęs, vaikine.
       Senasis laikrodininkas globėjiškai patapšnojo man per petį.
       – Na taip, nieko neprikiši, – tariau. – Tai bent nuotykis. Bet nuo kada, tamsta, Kaune tramvajai važinėja?
       Senis nustebo.
       – Ar tu nežinai? Gal tu iš provincijos? Taigi mūsų, nykštukų, tramvajus!
       Dabar savo ruožtu nustebau aš.
       – Tai jūs nykštukas?
       – Argi nematyti? – apstulbo laikrodininkas.
       – Atleiskite, bet koks jūsų ūgis?
       – Metras šešiasdešimt.
       – Bet juk tai ne nykštuko ūgis?
       – O aš juk pats didžiausias nykštukas Vidurio Europoje! – išdidžiai paaiškino laikrodininkas.
       – Aaa... – nutęsiau. – Na, dėkui, man metas.
       – Ar laikrodį paliksi? – pasiteiravo laikrodininkas, slėpdamas po stalu pokalbio pradžioje ištrauktą butelį, kurio taip ir neatkimšo.
       – Ne, ačiū, – mandagiai atsakiau aš. – Degtuką pats įkišiu. Viso labo.
       – Viso geriausio, jaunuoli, – tarė laikrodininkas. – Tau dar viskas prieš akis. Kai rašysi memuarus, neužmiršk ir manęs aprašyti! Ne kasdien tokį patyrusį žmogų matai.
       – Būtinai aprašysiu, – pažadėjau ir iškeliavau į kanceliarijos parduotuvę pirkti rašymo priemonių.
       Na ir ėjau, na ir ėjau! Dvi dienas, dvi naktis... Pačia Laisvės alėja, nuo laikrodžių parduotuvės iki pat kanceliarinių prekių...
       Bet apie visa tai papasakosiu kitą kartą.

Į viršų

       Visi išplaukia laivu

       Tai taręs keleivis ilga kartimi atsistūmė nuo kranto ir ėmė tolti. Pašnekovai pamojavo jam, šio bei to palinkėjo ir sėdėjo toliau.
       – Graži sakmė, – nubraukė ašarą ponia M. – Net už širdies griebia.
       – Turiu validolio, ponia, – prisipažino profesorius E.
       – Pats sprink, – nemandagiai atkirto ponia M. ir susijaudino į nosinaitę.
       Fifaitis vėl užsisvajojo:
       – O gal jis tikrai nuplaukė į fifaičių karaliaus rūmus? Ak, jeigu aš žinočiau...
       – Ar fifaičiai turi karalių? – pasiteiravo babaušis.
       – Mes net nežinome, esame ar mūsų nėra, – liūdnai atsakė fifaitis. – Iš kur galėtume žinoti, ar turime karalių, ar ne?
       – Graudus fifaičių gyvenimas, – vėl apsiverkė ponia M.
       – Jei fifaičiai turėtų karalių, aš norėčiau jį ištirti ir aprašyti, – sunerimo profesorius. – Tai būtų graži knyga. Vadintųsi „Fifalčių karalius ir jo dvaras“. Galbūt ją net išverstų į kokią kitą kalbą.
       – Jei tamsta imtumeis tyrinėti fifalčių karalių, – pasipiktino fifaitis, – jis lieptų tamstą uždaryti į belangę.
       – Štai kuo tu baigsi, profesoriau E., – piktdžiugiškai konstatavo ponia M.
       – Visi mes kuo nors baigsime, – nusifilosofavo profesorius.
       – Beje, – sukluso babaušis, – pradeda lyti.
       Išties virš galvų sugriaudėjo ir iš juodo debesio pasipylė lietus.
       – Laimei, kad manęs galbūt nėra, – apsidžiaugė fifaitis. – Kitaip labai sulyčiau.
       Lietus palijo ir baigėsi. Visi, galbūt išskyrus fifaitį, buvo šlapi. Po dangaus skliautu sutvisko vaivorykštė.
       Tada pasirodė JIE.
       JIE ėjo vorele, nusidriekusia nuo vieno horizonto krašto iki kito. Atrodė, kad procesija niekada nesibaigs. Visi JIE buvo panašūs vienas į kitą. Kiekvienas eidamas kūreno po švedišką krosnį.
       – Vasarą po lietaus visada taip, – paaiškino babaušis.
       – Vis dėlto kiekvieną kartą net šiurpas nukrečia, – prisipažino ponia M. – Įdomu tik, kur JIE eina?
       – Galimas dalykas, JIE eina į Sargasų jūrą neršti, – garsiai pamanė profesorius.
       – Tamsta esi vulgarus, profesoriau, – subarė jį ponia M.
       – Neršti nėra vulgaru, – atkirto profesorius. – Neršti yra dora. Tačiau jų ginčą nutraukė fifaitis:
       – O aš manau, kad JIE eina pas fifaičių karalių.
       – Jeigu visi eina pas fifaičių karalių, tikriausiai tai reiškia, kad fifaičių karalius rengia puotą ir kviečiasi svečių? – labai sunerimo ponia M. – Ar gerai elgiamės čia sėdėdami, ar nevertėtų eiti ir mums? Jei mes nepasirodysime, fifaičių karalius gali labai supykti.
       – Tačiau jis mūsų nekvietė, – nepritarė babaušis. – Jis net nepažįsta mūsų.
       – Bet jeigu pažinotų, – tvirtai pareiškė ponia M., – būtinai pasikviestų. Juk mes tokie malonūs.
       – Žinoma, – tarė profesorius E. – Ta proga aš jį ištirčiau.
       – Karalius tave už tai pasodintų į belangę, – kandžiai priminė ponia M.
       – Aš jį ištirčiau mandagiais klausimais ir periferiniu regėjimu, oriai atsakė profesorius E. – O po to išmatuočiau liniuote.
       – Įdomu, – pasakė babaušis, – ar fifaičių karalius turi ąsotį seno gero vyno?
       – Tokių ąsočių fifaičių karalius turi labai daug, – net nesuabejojo fifaitis.
       – Tai ko mes laukiame?! – sušuko visi trys vienu balsu.
       – Matyt, pakeleivingo laivo, – nutarė fifaitis. – Tačiau atsiminkite, kad fifaicių karaliaus gali ir nebūti, kaip ir pačių fifaičių. Jūs galite išplaukti į atvirą jūrą ir ten pasiklysti.
       – Bala nematė, – numojo babaušis, – būsime ne pirmi tokie.
       – O kas, jeigu fifaičių karalius vis dėlto yra? – retoriškai paklausė ponia M.
       – Štai klausimas, – atsakė fifaitis. – Jums tenka rinktis. Žinokite, kad pačių fifaičių galbūt nėra, o ką jau kalbėti apie fifaičių karalių. Galų gale, jei net fifaičiai ir būtų, ar nesitvarkytų jie respublikoniškai?
       – Nemanau, kad jie būtų tokie kvaili, – tarė profesorius. – Fifaičius tikriausiai valdo monarchas.
       Tuo metu iš už upės posūkio išniro laivas. Visi ėmė mojuoti ir garsiai šaukti. Tačiau laivas ir taip suko jų link. Pirmagalyje stovėjo Ferdinandas ir visiems lankstėsi.
       – Laba diena, – gražiai kirčiuodamas pasisveikino Ferdinandas.
       – O aš kaip tik jūsų ieškojau.
       – Mes taip pat ieškome pakeleivingo laivo, – tarė babaušis. Mat plauksime pas fifaičių karalių.
       – Ar į puotą, kurią fifaičių karalius šį vakarą rengia? – pasiteiravo Ferdinandas.
       – Žinia, – atsakė babaušis, drauge su visais lipdamas į laivą. Laivas pajudėjo, ir keleiviai, sustoję prie borto, žiūrėjo į pro šalį slenkančias vaizdingas apylinkes. Ūmai ponia M. sunerimo:
       – Smalsu, kaip vadinasi upė, kuria plaukiame?
       – Niekas to nežino, ponia, jausdamas savo vertę, atsakė Ferdinandas.
       – Čia gali padėti mokslas, – įsiterpė profesorius. – Galėtume pasakyti, kad ši upė būtų kažkas tarp Šyšos ir Amazonės, tarkime, Misisipė.
       – Tačiau kas gali būti bendra tarp Šyšos ir Amazonės?
       – Aš ir nesakau, kad yra kas nors bendra. Todėl ir ieškome kažko tarpinio. Vis dėlto tam tikrų bendrumų galima pastebėti. Žodžio „Šyša“ vardininko linksnio galūnė „a“, o „Amazonė“ taip pat prasideda „a“.
       – Bet didžiąja „A“, – pasakė Ferdinandas.
       – Tačiau Šyša rašoma didžiąja „Š“, – priminė jam profesorius.
       – Abiejų upių vardai prasideda didžiosiomis raidėmis, tad tam tikras bendrumas abejonių nekelia.
       – O kaip tamsta nustatei, kad mes plaukiame Misisipe? pasiteiravo ponia M.
       – Tarp Amazonės ir Šyšos gali būti tik Misisipė, – atsakė profesorius, – tereikia pažvelgti į gaublį. Be to, žodyje „Amazonė“ yra „z“, o žodyje „Šyša“ net dvi „š“.
       – Viena didžioji, – paslaugiai priminė Ferdinandas.
       – Prašau manęs nepertraukinėti, – supyko profesorius.
       – Atsiprašau, – atsiprašė Ferdinandas.
       Profesorius tęsė:
       – O iš „z“ ir dviejų „š“ kryžminant išeina dvi „s“. Kadangi dvi „s“.yra žodyje „Misisipė“, vadinasi, mes plaukiame šia upe. Ką ir reikėjo įrodyti.
       – Atsiprašau, – dar sykį atsiprašė Ferdinandas, – ar galiu padiskutuoti?
       – Padiskutuokite, – leido profesorius.
       – Man rodosi, mes užmiršome, kad žodyje „Misisipė“,yra trys „i“. Iš kur jos atsirado?
       – Labai paprastai, – atsakė profesorius. – Žodyje „Amazonė“ nėra nė vienos „i“. Tačiau žodyje „Šyša“ yra ilgoji „y“, o iš jos galima padaryti tris paprastas „i“. Taigi Misisipė iš tikrųjų yra tarp Šyšos ir Amazonės.
       Visi nusistebėjo nepaprasta profesoriaus išmone.
       – Taip svajojau kada nors gyvenime paplaukioti Misisipe, – prisipažino ponia M.
       – Tamsta apskritai esi labai svajinga, – apibendrino Ferdinandas.
       – Kokios gražios apylinkės, – jaudinosi ponia M. – Koks gražus kaimelis... Ak! - sušuko ji įsiklausiusi. – Kas ten taip gražiai gieda?
       Visi sukluso ir sustingo. Iš tiesų tarsi iš po žemių sklido galingo choro atliekamas murmurando.
       – A, – tarstelėjo Ferdinandas, – tai garsusis senio Džo kaimas.
       – Kuo jis garsus? – susidomėjo profesorius, išsitraukdamas užrašų knygelę.
       – Gal apie jį sudėta kokia graži legenda? – pasmalsavo ponia M.
       – Jūs nežinote? – nustebo Ferdinandas. – Gerai, papasakosiu, ir tai bus

Į viršų

       Pasakojimas apie įstabius įvykius Misisipės pakrantėje

       Kai kažkas pavogė Henrio O'Haros kanoją, senis Džo nesvyruodamas tarė:
       – Žinau, kieno čia darbas.
       Vakare senis Džo ryžtinga mina išėjo iš savo trobos ir pasuko Misisipės link. Jis tempėsi nedidelę žaliai dažytą patrankėlę. O'Hara sekė jį, slėpdamasis už miškais užžėlusių kalvų. Prasidėjus susišaudymui, O'Hara stipriai užsimerkė.
       Taip atsirado O'Haros kanoja. Senis Džo atitempė ne tik ją, bet ir visą plėšikų gaujos parako sandėlį, šešias dideles alaus statines ir keturiasdešimt tris nukautus plėšikus. Visas šias gėrybes jis buvo susikrovęs į kanoją Ir tempė ją net įsiręžęs.
       Visas kaimas susirinkęs stebėjosi grobio gausa bei šūvių taiklumu. Tuoj pat senis Džo buvo išrinktas kaimo komisaru ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi organizuoti iškilmes.
       Iškilmės nusisekė. Kaimas seniai tokių nebuvo matęs. Ant laužo buvo sukrauti visi keturiasdešimt trys negyvi plėšikai, visas jų parakas bei kastetai. Plėšikai priklausė Vienaakio Morgano gaujai ir dažnai siaubdavo kaimą ir jo apylinkes. Jie vogdavo pieną, pomidorus, nakčiai padžiautus skalbinius, vištas, česnakus, trempdavo pasėlius, žirnių plantacijas. Vienaakio Morgano gauja kaimui jau buvo seniai pakyrėjusi. Todėl buvo galima suprasti tą džiaugsmą, kurį patyrė valstiečiai, sužinoję, kad senis Džo nugalėjo plėšikus. Iš džiaugsmo jie net susprogdino kaip tik tuo metu pro šalį važiavusį traukinį.
       – Tai vietoj fejerverko, – sutiko senis Džo.
       Vakarop kaimo vyrai užkūrė laužą. Šamanas, užsimaukšlinęs elnio ragų karūną ir įsisupęs į grizlio kailį, šoko aplink laužą. Buvo gražu, beveik kaip per Jonines. Parsivarę bandas, atbėgo piemenys ir, susėdę aplink laužą, kepėsi bulves. Tą pamatę, žmonės nutarė išsikepti šašlykų. Laužas degė gražiai. Malkų netrūko. Moterys kepė mėsą. Vyrai gėrė alų. Sutemus laužas sumažėjo tiek, kad jau buvo galima per jį šokinėti.
       Paryčiais vieni nuėjo gulti, kiti dar sušoko „Jurgeli, meistreli“.
       – Na, laikas gesinti, – pasakė kažkuris, mostelėjęs laužo pusėn.
       Vyrai sustojo ratuku apie žarijas ir nusišlapino. Vyrų buvo geri du šimtai, tai parūko didelis garas, liepsna sušnypštė ir palengva išblėso. Jau aušo.
       – Gerai pavakarojome, – tarė Henris O'Hara. Jis pritariamai pažvelgė į horizontą. Kaip tik tą akimirką iš šiaurės vakarų nordvest kryptimi nubėgo šešiolika olandiškų šunų. Šunys bėgo išsirikiavę labai gražia vorele. Priekyje turseno išsiskėtusi kalė.
       – Iš snukio matyti – kekšė, – sumurmėjo katinas, kurio uodega ir ausys buvo išlietos iš gryno aukso. Girtas nuo plėšikų alaus katinas tupėjo ant suolelio prieš Jono Ali Babos namelį. Pro pravertą langą sklido baltų gėlių kvapas. Buvo girdėti, kaip Danutė Ali Babaitė sūdo plėšikų galvas.
       Rytas buvo gražus. Kaimo gatve prašuoliavo raitelis ant balto žirgo. Jis sėdėjo balne atbulas ir droviai šypsojosi. Henris O'Hara apspjovė žirgui pasturgalį.
       – Bravo! – tarė raitelis.
       Henris O'Hara nenuoširdžiai linktelėjo.
       Netikėtai iš už didelio eukalipto pasirodė Polio Moria veidas. Jis įdėmiai apsidairė, nepastebėjęs pavojaus mostelėjo kažkam už nugaros ir pasileido bėgti. Paskui jį išniro visas orkestras, ir jie visi kažkur bėgo, paskui pradingo iš akių. O'Hara pastebėjo, kad bėgdami muzikantai negrojo, o buvo jų geri keturi šimtai.
       O'Harai nespėjus nė pasigėrėti reginiu, pasigirdo tolimas gaudimas. Tolumoje iš už posūkio pasirodė Vienaakio Morgano gauja. Priekyje ėjo pats Morganas, už jo traktoriais „Belorus“ važiavo šeši šimtai banditų. Paskui gaują sekė kupranugarių vilkstinė grobiui gabenti, už jos – devyniasdešimt septynios prostitutės, nešinos oranžiniais skėčiais, o visą eiseną užbaigė marodieriai, kurių akys neramiai šmirinėjo po preriją. Viena akis prašniokštė pro pat O'Haros batą. Virš procesijos, padangėje, skrido sanitarinis sraigtasparnis. STOP AIDS – buvo parašyta ant jo šono...
       Tapo visiškai aišku, kad Vienaakis Morganas išsiruošė į keršto žygį. Artėjo karas. O'Hara tekinas pasileido į kaimą. Ne tik senis Džo, bet ir neprotingos moterys bei vaikai suprato, kad čia nebe juokai. Su vienintele patrankėle, ir dar žalia, visos gaujos pajėgoms neatsispirsi. Blogiausia, kad kaime iš kažkur atsirado Polis Moria su savo orkestru: visi jie lakstė kažką baisiai šaukdami prancūziškai ir kėlė paniką. Jų sutramdyti niekam nepavyko. Padėtis tapo kritiška.
       Tada Henris O'Hara, senis Džo ir kaimo šamanas susirinko į svarbiausiąjį vigvamą.
       – Ką darysime, komisare? – kreipėsi į senį Džo O'Hara. Senis Džo kažką įtemptai mąstė. Galų gale jis tarė:
       – Neįsivaizduoju.
       Visi sustingo, nes tuo metu netoli kaimo jau buvo aiškiai girdėti traktorių „Belorus“ gaudimas. Omai iš vietos pašoko O'Hara:
       – Ar nepastebėjai, komisare, kad pastaruoju laiku viskas vyko nepaprastai kvailai?
       Komisaras nustebęs sužiuro į Henrį O'Harą. Tasai tęsė:
       – Paprastai mes gyvename ramiai, bet dorai. O dabar nei iš šio, nei iš to įsivėlėme į karą, šokame aplink laužą, sprogdiname pravažiuojančius traukinius, kas ypač kvaila, nes pro mus neina joks geležinkelis... Galų gale, iš kur pas mus atsirado šamanas? – Henris O'Hara riktelėjęs pašoko iš vietos ir pirštu dūrė į sutrikusį šamaną, apsitaisiusį progai parinktu iškilmingu nagų, ragų bei plunksnų apdaru. Šamanas išplėtęs akis žiūrėjo tai į O'Harą, tai į senį Džo.
       – Mes gi neturėjome šamano, ir kuriems galams jo mums reikėtų? Iš kur jis atsirado? Vakar, kai kepėm plėšikus. Anksčiau jo nebuvo... Iš kur tu atsiradai, baidykle?
       – Nnn... neatsimenu, – ilgai stenėjęs, išspaudė šamanas.
       – Kaip tai suprasti?! – ūmai prabilo komisaras ir puolė šamaną iškėlęs kumščius. Tasai susigūžė ir kažką suinkštė.
       – Stok! – sušuko O'Hara. – Jis dar mums pravers. Tegu muša savo būgną ir tuoj pat iškviečia tą, kuris šią košę užvirė.
       Šamanas noriai griebėsi būgnelio ir ėmė barbenti į ištemptą šuns odą, murmėdamas užkeikimus. Tuo pat metu pro palapinės angą, pro plyšius, pro praurbintas brezente skylutes į vigvamo vidų dirsčiojo frakuoti orkestrantai. Atrodė, lyg angelų akys žvaigždelėmis žiūrėtų į palapinės viduje susėdusius žmones.
       Ūmai palapinėje kažkas sudūzgė, suzvimbė vilkeliu ir, sukdamasis apie savo ašį, keistai dūsavo. Palapinė pamažu prisipildė alaus tvaiko.
       – Tai jis! – sušuko Henris O'Hara ir senis Džo, kai vilkelis, sukdamasis vis lėčiau ir lėčiau, sustojo ir pasirodė kažin ko susidrovėjęs ir besigūžiąs ponaitis, vienoje rankoje laikantis pusiau nugertą alaus butelį, kitoje spaudžiantis prirašytų popierių pluoštą. Visi pašoko ir įsistebeilijo į atvykėlį.
       – Tai tu? – niūriai paklausė komisaras.
       – Atrodo... Atrodo aš... – netvirtai prabilo atvykėlis. Su jo žodžiais alaus tvaikas dar sustiprėjo.
       – Vis rašai? – nuduodamas smalsumą, pasiteiravo senis Džo.
       – Aha, – tarė atsiradėlis, – rašau. O ką?
       – Ar tu supranti, kvaily, kad rašai apie mus, o mes privalome elgtis taip, kaip tavo iškrypusiai vaizduotei šauna į galvą. Juk mus šią akimirką puola Morganas Vienaakis!
       – Na, dar neužpuolė, – vėl netvirtai sumurmėjo atvykėlis. – Bet prisipažinkite, kad buvo smagu, juk visą naktį dainavote, šokote, gėrėte alų, galų gale sprogdinote traukinius... Juk ne kasdien taip...
       – Tu, rašeiva sumautas, – pasipiktinęs šaukė komisaras. – Tu rašai, o mes turime šokti pagal tavo nusususią dūdelę!..
       Tuo metu traktorių gausmas pastebimai sustiprėjo. Rašeiva išblyško.
       – Prasideda... – sumurmėjo komisaras.
       – Klausyk, rašinėtojau, – suriko O'Hara. – Tuoj pat grįžk atgal ir viską sutvarkyk akimirksniu! Jei ne, dar spėsime tave išsikviesti ir kartu su mumis pakliūsi į Vienaakio Morgano nagus!
       Sutratėjo šamano būgnas, ir atvykėlis dingo, kaip ir buvo pasirodęs. Praėjo kelios sekundės. Staiga sudundėjo žemė, susvyravo... ir stojo tyla. Nesigirdėjo nė traktorių gaudimo. Visi, kas buvo palapinėje, puolė laukan.
       Aplink kaimą driekėsi lygūs laukai, niekur nebuvo matyti nė vieno plėšiko. Toliau, pamiškėje, sučiulbo lakštingala. Staiga iš kažkur išniro Jogaila ir, prilaikydamas plevėsuojančius mantijos skvernus, pakreipęs ausį ir įdėmiai klausydamasis, puolė bėgti giedančios lakštingalos link.
       – O Viešpatie! – sušuko komisaras. – Jis ir toliau rašo!
       Sutratėjo šamano būgnas. Visi trys užsidarė palapinėje, ir iš jos pasigirdo ilgo ir nuobodaus instruktažo garsai.
       Kaimas vėl ėmė gyventi paprastą, kasdienį gyvenimą. Apie praėjusius įvykius niekas nieko neatsiminė. Kaip visada, rytais iš dangaus krisdavo minkštai virti kiaušiniai ir kavos puodeliai, švelniai besileidžiantys ant pusryčiautojų stalų. Kaip visada, ant medžių noko kepti paršeliai ir ananasai, daržų lysvėse augo didžiuliai vėsūs vyno buteliai, sodria žaluma blausiai žvilgėdami saulės spinduliuose. Netoli kaimo tekėjo plati alaus upė, kurioje nuo pat ryto linksmai taškydavosi vyrai. Moterys gi niurzgėdavo pieno upės pakraščiuose, mat grietinėlė ne visada susiplakdavo taip, kaip joms tuo metu reikėdavo.
       Po žeme prasmegę plėšikai ėmė gyventi gražiai ir taikiai. Šamanas juos išmokė visokių dainų ir šokių, įvairiausių žaidimų; jie visaip linksmindavosi ir puošdavo vienas kitą gėlėmis. Vakarais kaimo gyventojai rinkdavosi toje vietoje, kur buvo prasmegę plėšikai, ir užsisvajoję klausydavosi, kaip giliai po žemėmis kelių šimtų vyrų choras plėšia choralus. Po kurio laiko prie jo prisidėjo ir skardžiabalsis vaikučių choras. Kaimo gyventojai pamėgo tuos vakarinius koncertus ir jau nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be jų...

Į viršų

       – Keli smulkūs nutikimai, plaukiant upe, –

       tarė Ferdinandas ir nutilo. Visi sužiuro į ponią M., tikėdamiesi, kad ji apsiverks. Tai pamačiusi, ponia M. skubiai apsiverkė.
       – Graži, tačiau ir graudi istorija, – tarė ji ir patikslino: – Visos gražios istorijos yra graudžios. Tai sakydama ponia M. nusišluostė akis.
       – Gražios yra tamstos akys, – neištvėrė profesorius E.
       – Graudžios, todėl ir gražios, – kukliai atsakė ponia M. Jiems taip besikalbant, babaušis su fifaičiu kažkur surado tarptautinių žodžių žodyną ir labai juo susidomėjo.
       – Dabar aš sužinosiu, ką reiškia protaminai, – apsidžiaugė babaušis.
       – O aš – ką reiškia propliopitekas, – tarė fifaitis.
       – Kokie niekai, – sugėdino juos profesorius. – Verčiau jūs pažiūrėkite, ką reiškia žodis obzlmauskas! Kad ir kiek žiūrėsite, tokio žodžio neaptiksite!
       Fifaitis ir babaušis ėmė sklaidyti knygą, tačiau tokio žodžio iš tiesų nerado. Profesorius E. net švytėjo:
       – Ne kiekvienas gali sugalvoti tokį žodį, kurio nėra nė žodynuose, – pasakė jis, tindamas iš kuklumo.
       – Žiūrėk, kaip ištino profesorius, – kumštelėjo fifaitį babaušis.
       – Ar kiekvienas kuklus žmogus ištinsta? – pasiteiravo fifaitis pakuždomis.
       – Jei geria daug alaus, tai kiekvienas, – tarė babaušis. – Taigi, grįžtant prie reikalo, profesorius buvo teisus: žodžio obzlmauskas nėra net tarptautinių žodžių žodyne.
       Profesorius pakreipęs ausį klausėsi fifaičio ir babaušio pokalbio ir vis labiau tino.
       – Na ir išmintingas mūsų profesorius, – pasigėrėjo babaušis. Tuo metu fifaitis įtemptai žvelgė į upę. Staiga jis sušuko:
       – Ė, žiūrėkite! Kas ten upėje?
       Babaušis žvilgtelėjo ir kiek nusivylęs tarė:
       – Ten plaukia Tatai. Aną jau esu matęs.
       – Pažvelk toliau, prie pat kranto, – šaukė fifaitis susijaudinęs. Ne ten, kur Tatai, bet tolėliau!
       – Oooo... – nutęsė babaušis.
       Profesorius nustėro, netikėdamas savo akimis.
       – Kas tai? – paklausė jis, nors ir be klausimo viskas buvo aišku.
       – Obzlmauskas, pats tikriausias obzlmauskas! Iš tiesų, palei krantą plūduriavo pats tikriausias obzlmauskas. Profesorius susigėdęs nudelbė akis.
       – Štai kaip atrodo tas obzlmauskas, – pagarbiai tarė babaušis.
       – Na ir nesąmonės dedasi šioje upėje, – piktinosi profesorius. Čia rasi net tai, ko nėra ir negali būti... Kažkoks obzlmauskas... Nenustebčiau, jei čia pat išvysčiau... kad ir kentaurą!
       Tą pačią akimirką iš pakrantės brūzgynų išlindo kentauras ir ėmė rodyti visokius ženklus.
       Profesorius atkišo jam špygą ir demonstratyviai nusigręžė.
       Kelionė tęsėsi.

Į viršų

       Kelionė baigiasi

       – Įdomu, ar jau greitai pasieksime fifaičių karaliaus dvarą? – pasidomėjo ponia M. – Juk jau kuris laikas plaukiame banguojančia jūra.
       – Gali būti, kad fifaičių karaliaus dvarą pasieksime labai greitai, – pareiškė fifaitis. – Tačiau gali būti, kad fifaičių karaliaus išvis nėra.
       – Bet tada nebūtų nė fifaičių karaliaus dvaro? – suabejojo ponia M.
       – Savaime suprantama.
       Profesorius E. nuliūdo:
       – Tokiu atveju aš negalėsiu parašyti knygos „Fifaičių karalius ir jo dvaras“.
       – Bet tamsta galėsi parašyti knygą „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus“, - pasakė babaušis.
       – Teisybės dėlei tokia knyga turėtų vadintis „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus ir jo neradome“, – dar labiau nuliūdo profesorius. – O tokios knygos niekas neskaitys.
       – Kad tokią knygą kas nors skaitytų, į ją reikia įdėti porą šlykščių anekdotų, – pasiūlė Ferdinandas.
       – Fui, – pasibaisėjo ponia M. ir apalpo profesoriui į glėbį. Profesorius ėmė ją vėduoti užrašų knygele ir tebevėduodamas atsakė Ferdinandui:
       – Bet iš tokio pavadinimo niekas nesupras, kad knygoje galima surasti porą šlykščių anekdotų...
       Tuo metu Ponia M. atmerkė akis ir atsiduso:
       – Ak, kaip aš išalkau!
       – O aš ištroškau, – pasiskundė babaušis.
       – Mes visi greitai mirsime iš bado ir troškulio, – tarė profesorius E. – Laivas plaukia atvira jūra, ir niekur nematyti kranto. Ar negalėtume pasukti atgal?
       – Deja, – atsakė Ferdinandas. – Laivas sukonstruotas taip, kad gali plaukti tik į vieną pusę. Toks jo modelis.
       – Kam reikalingas toks kvailas modelis? – pasipiktino ponia M.
       – Kelionėms aplink pasaulį, ponia, – paaiškino Ferdinandas.
       – Bet mes keliaujame į fifaičių karaliaus dvarą.
       – Kurio galbūt nėra, kaip ir pačių fifaičių. Beje, o kur fifaitis? Visi apsidairė. Fifaičio išties nebuvo.
       – Nieko nuostabaus, – tarė profesorius. – Fifaitis ir pats abejojo, ar jis yra.
       – Kokios kvailystės, – tarė ponia M. – Jei kas abejoja, ar jis yra, vadinasi, yra tas, kuris abejoja, ar jis yra.
       – Tą, kurio nėra, kaip tik ir kamuoja pačios stipriausios abejonės, – pareiškė profesorius.
       – Kodėl?
       – Matėte, kaip kamavosi fifaitis? O pasirodo – jo iš tikrųjų nėra.
       – Vadinasi, nėra ir fifaičių karaliaus, – nuliūdo ponia M. ir apsiverkė.
       – Ir mes pasimirsime iš bado ir troškulio, – priminė babaušis.
       – Pirmiau iš bado, ar pirmiau iš troškulio? – pasmalsavo ponia M.
       – Aš tai iš troškulio, – pasakė babaušis. – Labai noriu ąsočio seno gero vyno. Jų fifaičių karaliaus dvare tiek daug...
       – Ko jūs tokie sunerimę? – paklausė fifaitis. Visi krūptelėjo ir atsigręžė.
       – Ak! – sušuko ponia M. – Tai tu esi?
       – Aš jau sakiau, kad galbūt esu, galbūt ne.
       – Tai tu truputį esi, truputį ne? – paklausė Ferdinandas. – Tai yra vieną akimirką tu esi, o kitą – tavęs nėra?
       – Negalima šiek tiek būti ir šiek tiek nebūti, – tarė fifaitis. – Aš galbūt esu, o galbūt ne. O tai visai kas kita.
       – O kur tu buvai, kai mes čia kalbėjomės?
       – Ak štai kas! Aš tiesiog nulipau į apačią ir daviau nurodymus... Dabar viskas paruošta, ir aš kviečiu jus į puotą! Visi apstulbę sužiuro į fifaitį.
       – Ar laive yra restoranas? – sunerimo Ferdinandas. – Aš ir nežinojau...
       – Ne, laive yra pokylių salė. Prašau! – fifaitis šeimininko mostu pakvietė visus ir pats nuėjo priekyje, rodydamas kelią.
       – Kokia didelė salė! – nustebo ponia M. – Ir kaip ji šiame laive telpa?
       – O kur gėrimai? – paklausė babaušis sėsdamasis.
       – Arba valgiai? – pritarė ponia M.
       Fifaitis suplojo delnais. Prieš babaušį atsirado didelė amfora ir sidabrinė taurė.
       – Nežinau, ar užteks, – susirūpino babaušis.
       – Čia šešiolika litrų, – paguodė fifaitis. – Ar pageidauji dar ko nors?
       – Dar pageidauju džiūvėsėlių, – pareiškė babaušis ir tuoj pat juos gavo.
       – Noriu šampano, – kukliai pasakė ponia M. – Dviejų butelių. Ir dar noriu bifštekso.
       – O man tiesiog daug alaus, – tarė profesorius. – Ir dubenį dešrelių.
       – Aš tai norėčiau labai daug ko, – tarė Ferdinandas. Akimirksniu prieš jį ant stalo atsirado labai daug ko.
       – Mes tavęs net neįžiūrėsime, – pasiskundė ponia M.
       – Aš tuoj viską suvalgysiu bei išgersiu, – pažadėjo Ferdinandas ir išties tuoj viską suvalgė bei išgėrė.
       Fifaitis sėdėjo stalo gale ir patenkintas stebėjo, kaip visi vaišinasi. Pirmasis pakilo profesorius E.
       – Einu į denį parūkyti pypkės, – tarė jis.
       – Eisiu su tamsta, – pritarė jam ponia M. Išgėrus šampano, norisi pasižiūrėti į žvaigždes.
       Jiedu užkopė į viršų ir išėjo į denį. Po jų kojomis driekėsi didžiulis slėnis, nutviekstas deglų ir fejerverkų šviesos. Tūkstančiai žmonių linksminosi, šoko ir dainavo.
       – Kaip gražu, – susižavėjo ponia M.
       – Žiū, – suniurnėjo profesorius, degdamasis pypkę, – ir JIE čia! Iš tiesų, prie nedidelės gotikinės pilaitės būriavosi JIE, linksmindamiesi pagal savo papročius.
       – O ten, tolėliau, Tatai, – parodė ponia M.
       Profesorius įsižiūrėjo ir linktelėjo galva. Abu stovėjo pilies balkone ir gėrėjosi kraštovaizdžiu. Už jų nugarų kažkas kostelėjo. Ponia M. atsigręžė ir maloniai nusišypsojo:
       – Labas vakaras, lorde Browningai.
       – Labas vakaras, – liūdnai atsakė lordas Browningas.
       – Kodėl tamsta taip liūdnai atsakei? – susidomėjo ponia M.
       – Mat ir toliau nežinau, yra fifaičiai, ar jų nėra... O aš juk pats žymiausias flfaičių specialistas...
       – Pasiskaitykite, ką rašo apie fifaičius enciklopedija, – pasiūlė profesorius E. - Arba tritomyje.
       – Nepadės, – dar labiau nuliūdo lordas Browningas. – Jau skaičiau. Be to, aš pats ir parašiau tuos straipsnius...
       – Nepavydėtina tamstos padėtis, – apibūdino padėtį profesorius E.
       – Tačiau kaip tinka fifaičiui karūna ir raudona mantija, – nusistebėjo ponia M.
       – Tai tik atributai, – tarė lordas Browningas. – Jie nekeičia problemos esmės. Vis tiek neaišku, yra fifaičiai, ar jų nėra.
       – Sunku tiems mokslininkams, – užjautė ponia M. – Jie visiškai nieko nežino ir dėl to labai jaudinasi.
       – Tokia jau mūsų dalia, – atsiduso lordas Browningas.
       – Aš galėčiau būti labai gera mokslininkė, – pasakė ponia M. Aš juk taip mėgstu jaudintis...
       Lordas Browningas atsakydamas tik apsiverkė ir kažkur nuėjo. Tuo metu balkone pasirodė Ferdinandas su babaušiu.
       – Ar jau einame? – paklausė Ferdinandas.
       – O gal derėtų atsisveikinti su fifaičiu? – suabejojo ponia M.
       – Tačiau jo galbūt nėra, – priminė profesorius E. – Matyt, nėra ir fifaičių karaliaus, tad be reikalo tiek vargome...
       – Ką gi, – sutiko ponia M. – Eime. Ar tu, babauši, eisi su mumis?
       – O puota? – sutrikęs pasiteiravo babaušis. – Juk ji tuoj prasidės?
       – Man reikia suspėti į laboratoriją, – pasakė profesorius E. – Ten aš turiu ištirti varles ir literatūrą.
       – Tačiau fifaičių karalius... – pradėjo apstulbęs babaušis, bet nebaigė.
       – Nėra fifaičių karaliaus, – pasakė Ferdinandas. – Antraip mokslas seniai jį būtų atradęs ir ištyręs. O mes turime reikalų. Štai aš skubu į garsaus smuikininko koncertą.
       – O aš – svajoti ir verkti, – prisipažino ponia M. Profesorius, Ferdinandas ir ponia M. atsisveikino su babaušiu ir nuėjo. Babaušis žvelgė jiems įkandin, o jo skruostu riedėjo ašara.
       – Neliūdėk, – tarė fifaičių karalius, dėdamas ranką ant babaušio peties. – Jie turi teisę abejoti ir netikėti, jie laisvi.
       Trys siluetai vis tolo ir tolo, tai pasirodydami mėnulio ir fejerverkų šviesoje, tai dingdami tarp didžiulio parko šešėlių.
       – Nejaugi jie nieko nesuprato? – šniurkščiodamas paklausė babaušis. – Nejaugi jie taip ir nesuvokė, kad patys yra fifaičiai?
       – Tokie jau mes esame, – tyliai atsakė fifaičių karalius.

       Gintaras Beresnevičius. Fifaičių karalius ir jo dvaras. – Metai, 1999 Nr.2.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt