TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Gintaras Beresnevičius

       Tekstai iš knygos „PABĖGĘS DVARAS“

       Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas šiame Dievo pasaulyje
       Apie regėjimus ir praregėjimus
       Graudžios istorijos apie moliuską Titą
       Gyvenimo smulkmenos
       Sublimacija, arba chandra lietuviškai

Į viršų

       Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas šiame Dievo pasaulyje

                 (Apie tai, ką Jūs žinojote, bet niekada nedrįsote paklausti)

 
       APIE ŪMĖDES

       Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

 
       APIE KATINUS

       Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.

 
       APIE PUPAS

       Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.

 
       APIE DEGTINĘ

       Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.

 
       APIE PAUKŠČIUS

       Paukščiai – tai tokie dangaus sparnuočiai, juos sukūrė Dievas, kaip ir angelus, bet paukščiai – tai ne angelai, todėl jie pavydi angelams ir mėto į juos kankorėžiais. Deja, toli gražu ne visada paukšteliams pavyksta numušti kokį gražų, storą angelą, tad vargšai paukšteliai kakinasi mažais ir nusilpusiais angelėliais, bet tai visiškas mailius, ir paukšteliams dėl tos smulkmės netgi gėda.

 
       APIE DRAMBLIUS

       Drambliai yra tokie juokingi padarai didelėmis ausimis; jie silpni, baikštūs ir bijo žirafų, nors kodėl verta bijoti žirafų, žmonėms nėra žinoma. Žmonės kadaise mokė dramblius nebijoti žirafų, bet jos žmones už tokį dalyką labai išbarė, tad žmonės daugiau taip nebesielgia.

 
       APIE ZEBRUS

       Zebrai yra juokingi padarai mažomis ausimis; jie taip pat bijo žirafų, bet ne taip labai kaip drambliai; todėl retsykiais tarp zebrų ir žirafų kyla karai – visa laimė, kad Lietuvoje šiodvi žvėrių grupuotės negyvena, kitaip besikaudamos labai ištryptų Lietuvos miestų parkus, ypač būtų skaudu dėl Alytaus parko – jis tarsi pačios Gamtos pritaikytas žirafų ir zebrų kovoms, ir šios gentys tokios palankios aplinkybės negalėtų nepastebėti.

 
       APIE ŽMONES IR AUSIS

       Zebrų ausys nepaprastai mažos, bet jeigu kokiam nors žmogui šautų į galvą turėti zebro ausis, iš jo aplinkiniai labai juoktųsi. Tačiau pasaulyje viskas labai laikina, o visi dydžiai santykiniai, nes, tarkime, žmogus su pelytės ar net kokios žiurkės ausimis keltų ne mažesnį aplinkinių susidomėjimą. Tad nelabai aišku, kaip tiems aplinkiniams įtikti, – net tokia smulkmena kaip ausys jiems visada kliūva.

 
       APIE VOVERYTES

       Voverytės – tokie baisūs padarai nenusakomomis ausimis, kurie patys nežino, ko nori, tačiau jiems atleidžiama viskas, nes jie turi dideles pūkuotas uodegas.

 
       APIE ŽIURKES

       Žiurkės irgi baisūs padarai nenusakomomis ausimis, bet jas visi persekioja, nes žiurkės nelipa į medžius, neturi pūkuotų uodegų ir nesibučiuoja su žmonėmis. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad žiurkės bučiuotųsi su žmonėmis, tačiau pastarieji aikštijasi ir su žiurkėmis nesibučiuoja.

 
       APIE GRYBUS APSKRITAI

       Grybai neturi ausyčių, bet jei gerai įsižiūrėsime, geram grybui tų ausyčių ir nereikia. Geram grybui dera surasti gerą moterį, kuri jį paimtų ir padarytų jam viską, ko reikia grybui iš moteries. Bet tai yra šių dviejų padermių paslaptis ir mes į ją nesigilinsime.

 
       APIE LĖLYTES

       Lėlytės – tai jau visiškai nesuprantamas dalykas, apie jas nedaug tėra žinoma, bet mokslininkai, tyrinėję lėlytes, yra apskaičiavę, kad lėlyčių labai gražios kojos. Tada lėlytės pribėgo prie mokslininkų ir labai juos subarė, nes sakė, kad tie mokslininkai yra antifeministai ir kad jų pačių kojos ne kitokios. Taip jie ir susitarė.

       Finis

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       Apie regėjimus ir praregėjimus

       APIE VIENĄ TOKĮ

       Kažkas vaikšto po namus, toks liesas. Gestikuliuoja, Čiaudėja, rėkauja. Galiausiai pradingsta.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS PARKRITO IR APALPO

       Vienas žmogus netyčia parkrito ir apalpo, o apalpęs pastebėjo, kad jo kojos yra nepaprasto ilgumo; viena siekė Paryžių, o antroji šlavė padanges. Deja – vos tik tai pastebėjęs, jis taip pat pradingo suvisam.

 
       APIE ŽMOGŲ IR ROPĘ

       Kitas toks žmogus išėjo į lauką ropių rauti; jis rovė tas ropes ir rovė, o viena ropė jam galiausiai prisipažino, kad ji yra užburta karalaitė.
       Tas žmogus taip susijaudino, kad net pradėjo verkti iš laimės. Jis laistė tą ropę ir visaip su ja kalbėjosi, o ropė užaugo ir ištekėjo už tokio princo, o tą žmogų pakvietė į vestuves pabroliu.

 
       APIE ŽMOGŲ SU DALGIU ANT PETIES

       Vienas toks žmogus susipyko su visais draugais ir pavirto akacija, idant juos įskaudintų, bet draugai iš jo visaip tyčiojosi ir kalbėjo, kad jis esąs tik beržas svyruonėlis ir jokia akacija, tai tada tas žmogus nusiėmė nuo peties dalgį ir savo draugus ilgai vaikė miškais ir kloniais ir galiausiai gerai juos pamokė.

 
       APIE ŽMOGŲ, PAKILUSĮ Į ORĄ

       Vienas žmogus priėjo prie kito žmogaus ir tyliai į ausį jam pasakė tokį žodį, ir jie abu akimirksniu pakilo į orą ir nuskrido; tą žodį netyčiom išgirdo maža mergaitė; ištarė jį patyliukais ir taip pat nuskrido; nei tų žmonių, nei mergaitės niekas daugiau nebematė, o žodis tas buvo GZI.

 
       APIE ŽMOGŲ, PAGAVUSĮ ŠĮ BEI TĄ

       Kitas toks žmogus sugavo žvėrį, katiną ir paukštį; tačiau tuoj pat visi trys pabėgo, nes tas žmogus dviem rankom negalėjo jų visų nulaikyti; o tada tas žmogus viskuo nusivylė ir dėl kompanijos taip pat pabėgo, tačiau pikti to žmogaus draugai jį sugavo ir kaip bėglį pasodino į belangę.

 
       APIE DU ĮSIMYLĖJĖLIUS

       Vienas žmogus pabučiavo savo mylimąją ir, geriau įsižiūrėjęs, pamatė, kokia ji graži; tada jis pabučiavo ją dar sykį; ir mylimoji įsižiūrėjusi paregėjo, kad tas žmogus labai gražus, ir pabučiavo jį net du kartus iš eilės, o tas žmogus suprato, kad dabar savo mylimąją turi pabučiuoti keturis kartus, ne mažiau, o jo mylimoji jam atsakė penkiais bučiniais, o jis nutarė ją pabučiuoti šešiskart, ir taip jie ėmė bučiuotis ir bučiuotis, kol viena tokia geroji fėja, kurią sužavėjo tų žmonių meilė, su burtų pagalba užkėlė juodu ant aukštos uolos, kad jie ten laimingai gyventų; ir tada ta geroji fėja nuėjo namo, o tiedu įsimylėjėliai ir dabar ten sėdi, tik labai plūstasi, nes negali nulipti.

 
       APIE ŽMOGŲ, PATYRUSĮ NUOSKAUDĄ

       Kitas toks žmogus patyrė nuoskaudą ir priėjo prie savo dėdės, norėdamas pasiguosti, tačiau tas dėdė kaipmat nugriuvo; tada tas žmogus nuėjo pasiguosti medžiui, bet šis nuvyto ir nususo, tada tas žmogus nubėgo pasiguosti Saulutei, o ta užgeso.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS BANDĖ MĄSTYTI

       Dar toks žmogus sėdėjo ant tokio daikto, o po to susimąstė ir iš jo neliko nė šlapios vietos, o tas daiktas nuėjo sau.

 
       APIE TOKĮ ŽMOGŲ, ARABĄ

       Vienas toks arabas priėjo prie palmės ir jau norėjo į tą palmę įlipti, bet palmėje sėdėjo tokia beždžionė, tai tas arabas nuėjo nuo tos palmės.

 
       APIE ŽMOGŲ IR MEŠKĄ

       Vienas toks žmogus ėjo miško takeliu, tik staiga tą žmogų pagavo meška, tačiau kaip tik tą akimirką pakilo baisus viesulas ir jau būtų nunešęs tą žmogų; laimei, jis spėjo įsikibti į meškos gaurus ir viesulas jį nunešė visiškai netoli, iki tokio kalnelio.

 
       APIE ŽMOGŲ IR JO DRAUGĄ

       Vienas toks žmogus turėjo draugą, bet sykį pamatė, kad jo draugas pasibaidė ir ėmė lėkti miškais, kalnais ir kloniais, ir nors tas žmogus tuo vaizdu susižavėjo, jis nutarė daugiau niekada nebeturėti draugų.

 
       APIE ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Kitas toks žmogus ėjo miško takeliu ir pamatė pempę, tačiau ta pempė taip tą žmogų sugraudino, kad tas žmogus tesugebėjo pasakyti: „Ak tu pempe, pempe“, ir tą pačią akimirką prasmego skradžiai žemę.

 
       APIE DAR VIENĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Dar vienas žmogus taip pat ėjo miško takeliu, kol pamatė pempę; tas žmogus taip pat susigraudino ir apsiverkęs teištarė; „Ak tu, pempe pempe“, o ta pempė ėmė ir prasmego skradžiai žemę.

 
       APIE TREČIĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Pempės vaizdas sugraudino ir trečią žmogų, tačiau tas žmogus iš graudulio tą pempę suvalgė ir tą pačią akimirką netikėtai pavirto oposumu, jį pagavo medžiotojas ir parnešė žmonai lauktuvių, o ta žmona prasmego skradžiai žemę su visu oposumu.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS PURTĖ MEDĮ

       Vienas žmogus pribėgo prie tokio medžio ir kad ims jį purtyti, kad ims! Ir tik po gero laiko tas žmogus suprato, kad jis purtė ne tą medį, o visai ką kita!

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NEPURTĖ MEDŽIO

       Tačiau kitas žmogus pribėgo prie stalo, pačiupo pieštuką ir ant lapo pripiešė visokių baisybių, todėl geriau jis jau būtų purtęs medį.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS BUVO LABAI TYRAS

       Vienas toks žmogus buvo toks tyras, kad per jį buvo galima kiaurai matyti, o jo tyrumas buvo toks, jog kiaurai persišviesdavo to žmogaus drabužiai, ir jo pažįstami labai apgailestavo, kad tas žmogus nėra moteris.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NUKENTĖJO PER SAVO SMALSUMĄ

       Vienas toks žmogus išgirdo labai įdomų garsą ir nuėjo pasižiūrėti, kas tą garsą skleidžia, o nuėjęs pamatė tą garsą skleidžiantį policininką, o tas policininkas tą žmogų labai aprėkė ir sudavė jam lazdele. Šitaip tas žmogus nukentėjo per savo smalsumą.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NUĖJO PAMIEGOTI

       Vienas žmogus nuėjo pamiegoti ir taip giliai užmigo, kad atsibudęs pastebėjo, jog yra nugrimzdęs į patį vandenyno dugną ir pro jį plaukioja visokios lydekos, o vardas to žmogaus buvo Aleksandras.

 
       APIE ŽMOGŲ IR KRUOPAS

       Vienas toks žmogus per neatsargumą išsivirė kruopų; jų išėjo tiek daug, kad tas žmogus, dalį jų suvalgęs, neištvėrė ir parkrito; po to atsikėlė, dar šiek tiek pavalgė ir vėl parkrito; tada suprato, kad tų kruopų jam nepavyks suvalgyti, išėjo į laukus bei miškus ir ten apsigyveno, mito šaknelėmis, dažnai verkė ir labai bijojo pareiti namo, kur stovėjo kruopų dubenėlis, o bijojo visai be reikalo, nes tas kruopas jau buvo suvalgiusi tokia žiurkė.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮBRIDO Į UPĘ

       Vienas žmogus įbrido į tokią upę, o ta upė buvo tokia srauni, kad pagavo tą žmogų, parsigriovė ir nusinešė, o nunešė jį net į Kiniją, kur jį išgriebė iš vandens ir liepė būti chunveibinu; tas žmogus neturėjo kur dėtis ir, kaip buvo liepta, tapo chunveibinu; tačiau visada, kai tik chunveibinaudamas užeidavo kokį upelį, brisdavo į jį, laukdamas, gal srovė nuneš atgal, namo, tačiau to neįvyko; tą žmogų jo draugai chunveibinai praminė Pu Fu Bjao, o tai reiškia „Draugas, atvykęs srauniuoju upokšniu iš tolimųjų kraštų prisidėti prie Trijų gvazdikų revoliucijos būrio skyriaus Sanj provincijoje“; į istoriją tas žmogus įėjo kaip garsaus posakio autorius – juk būtent jis išrado posakį: „Dukart į tą pačią upę neįbrisi“, klaidingai priskiriamą vienam graikui.

 
       APIE TAI, KAIP ATSIRADO HERMOPOLIS

       Ėjo toks žmogus, vardu C., kuris buvo rūstus, labai piktas, iš jo lūpų kampučių dribo putos, jos liejosi į upelius, upeliai liejosi į upes, upės įtekėdavo į jūrą, o palei žiotis statė miestus; vieną tokį pavadino Hermopoliu.

 
       APIE APSIRIKIMĄ, RENKANTIS PROFESIJĄ

       Buvo toks siuvėjas, jis nutarė pasistatyti vėjo malūną ir statė dvejus metus ir dvi dienas; po to papūtė vėjas, siuvėjas įsikibo į malūno sparnus, gerai įsisiūbavo, įsisupo ir pasileido skristi; tačiau niekaip negalėjo nusileisti; iš pradžių jis nustebo, o paskui ėmė graužtis, o jau skrisdamas virš Kaspijos jūros, apimtas nevilties, jis pamanė, kad verčiau būtų gimęs televizijos diktoriumi.

 
       APIE BAISIĄ TOKIO ŽMOGAUS KELIONĘ

       Toks žmogus nuvyko į Arabiją; jis tenai matė tokį didelį puplaiškį, kad net negalėjo jo apeiti, ir visas suprakaitavęs bei apšašęs grįžo namo.

 
       APIE VIENĄ TOKI ŽMOGŲ

       Buvo toks žmogus, o vardas jo buvo Chcipalkinas, ir dėl tokio jo vardo niekas nenorėjo su tuo žmogumi draugauti, tik jam dėl to visaip priekaištaudavo, ir tas Chcipalkinas nenoromis tapo atsiskyrėliu, apsigyveno žeminėje, daug meditavo ir meldėsi, tačiau ir tada jo niekas nesuprato ir laikė Chcipalkiną partizanu.

 
       APIE KITĄ TOKĮ ŽMOGŲ

       Kitas toks žmogus apsilankė Markučiuose, ten matė puškiną ir ilgai jį gaudė, bet puškinas Subačiaus gatve pabėgo ir dingo didmiesčio džiunglėse, tada tas žmogus nuėjo į vaivą, ten iš liūdesio atsigėrė degtinės, o tada pamatė du puškinus, po to tris ir keturis, puškinai jį pagavo ir nebepaleido; nuo tos dienos tas žmogus vaikšto drauge su aštuoniasdešimt trimis puškinais; jie visi vos sutelpa į troleibusą ir važinėdami labai barasi.

 
       APIE ATSITIKIMĄ PARKE

       Žmogus, vardu H., sėdėjo parke ant suolelio, sėdėjo vis labiau ir labiau, sėdėjo ir sėdėjo, o po to griuvo nuo to suolelio, ir jo kritimas buvo baisus, sudrebėjo žemė, medžiai suošė, pakilo didžiulis vėjas, žmogus, vardu H., prasmego, o pro prasivėrusią skylę buvo galima įžiūrėti Australiją; matėsi, kaip iš ten smalsiai žiūrėjo kengūra.

 
       APIE ŽMOGŲ IR KIŠKUTĮ

       Vienas toks žmogus pamatė kiškutį, ir tas kiškutis buvo toks gražus, kad žmogus neapsikentęs ėmė jį glostyti ir visaip glamonėti, bet kiškutis ūmai pridergė tam žmogui į sterble, įkando į nosį ir pabėgo, o tada tasai žmogus praregėjo, kad tai buvo ne kiškutis, o baisus drakonas, ir tą supratęs ėmė prašyti pažįstamų, idant nuo šiol jį vadintų Jurgiu.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮLIPO Į MEDĮ

       Kartą toks žmogus įlipo į medį ir norėjo savo mylimajai nuskinti Mėnulį; tačiau už bausmę jį apniko utėlės, ir tasai žmogus baisiai kasydamasis nukrito ant žemės, o jo mylimoji išbarė jį už nevalyvumą ir paliko.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS MOKĖJO PAUKŠČIŲ KALBĄ

       Buvo toks žmogus, kuris suprato paukščių kalbą ir nesunkiai susikalbėdavo su kuosomis, tačiau atsitiko taip, kad jo kalbos ėmė nebesuprasti žmonės ir vieną kartą neapsikentę pasodino tą žmogų į belangę, ir kuosos labai iš jo juokėsi.

 
       APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS SUSIPYKO SU KATINU

       Vienas toks žmogus susipyko su savo katinu, o jiedu abu labai mėgo kavą, ir tas žmogus vis virdavo ir virdavo kavą, o katinas pribėgęs iš pykčio ją išgerdavo, ir žmogus nespėdavo jos nė paragauti, ir greitu laiku tas žmogus mirė iš troškulio.

 
       APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS PRAKEIKĖ SAVO GERUMĄ

       Buvo toks žmogus, vardu Obzlmauskas, kuris kartą nusipirko blyną, tačiau blynas pasirodė labai karštas, ir jis tą blyną trumpam atidavė elgetoms, kad tie elgetos tą blyną kiek pauostytų, o elgetos tą blyną kaipmat sudraskė į smulkius šmotelius ir suvalgė, todėl tam žmogui beliko prakeikti savo gerumą.

 
       APIE GATVIŲ MUSELĘ

       Buvo toks žmogus, vardu Dubeltuvka, jis buvo garsus tuo, kad jį nuolat pervažiuodavo troleibusai; šis žmogus labai dėl to pykdavo, vydavosi kiekvieną tokį troleibusą ir grasindavo jam kumštele, o tie, kurie važiuodavo troleibusu,
       gardžiai iš to žmogaus juokdavosi, tačiau ilgainiui jis visiems nusibodo, ir dėl to žmogaus įkyrumo jį praminė „Gatvių musele“, o jis vis bėgdavo paskui troleibusą, sakydamas „aš jums parodysiu“, o tie, kurie važiuodavo troleibusu, juo netikėdavo, kol vieną dieną jis visus juos sukandžiojo iki mėlynumo ir visi keleiviai sunkiai susirgo; nuo to laiko atsirado garsus priežodis: „Troleibusu važiuok, bet ir Gatvių muselės neužmiršk“.

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       Graudžios istorijos apie moliuską Titą

       1

       Moliuskas Titas sumanė tokį dalyką; jis atsisėdo, pagalvojo, tačiau pasamprotavęs nutarė, kad jo sumanymas niekam tikęs.

 
       2

       Moliuską Titą pamatė katė; ji pribėgo prie Moliusko Tito ir norėjo jam įkąsti.

 
       3

       Moliuskas Titas pamatė bitę ir sudėjo apie ją tokį eilėraštį:
       Kas įkando katei koją?
       Katei koją kando bitė.

 
       4

       Moliuskas Titas ėjo šaligatviu; ant tvoros tupėjo katinas.
       Koks tu didelis, – pagarbiai pasakė Moliuskas Titas.

 
       5

       Moliuskas Titas priėjo prie veidrodžio ir ten pamatė tyvuliuojančią jūrą.
       Neįtikėtina! – tarė sau Moliuskas Titas.

 
       6

       Moliuskas Titas suprato gėlių kalbą; jis laistydavo gėles, o jos sakydavo: „Laistyk, laistyk!“

 
       7

       Moliuskas Titas nerado namų; tiesa, prie vieno namo buvo parašyta „Moliuskas Titas gyvena čia“, bet tai buvo tiesiog nesusipratimas.

 
       8

       Moliuskas Titas pamilo moterį, o moteris, apie tai patyrusi, prarado savitvardą.
       Tu tik Moliuskas Titas, – paaiškino ji ir ėmė jam draskyti akis pirštais.

 
       9

       Moliuskas Titas atrado gamtoje tokią skylutę; pavargęs jis ten įlįsdavo ir stipriai užsimerkęs tupėdavo – ilgai, ilgai, kol, kiek atsipeikėjęs ir sukaupęs jėgas, vėl išlįsdavo į paviršių.

 
       10

       Moliuskas Titas surado titnagą ir ėmė skelti iš jo žiežirbas; taip elgdamasis jis atrado, kad kai kurios žiežirbos panašios į kometas, ir susimąstė.

 
       11

       Moliuskas Titas pagalvojo, kad jo sąmonė tuoj pat aptems; bet tai buvo klaida; jo sąmonė neaptemo.

 
       12

       Moliuskas Titas nė nesuvokė, kas įvyko; jis paprasčiausiai stovėjo iki kaklo vandenyje, o tas pasibaigė.

 
       13

       Moliuskas Titas labai nemėgo skaičiaus „13“.
       Jis baisus, tas skaičius; verčiau žmogus jo nė nebūtų išradęs, – kartais pagalvodavo Moliuskas Titas.

 
       14

       Moliuskas Titas nejautė pagarbos varliagyviams. Jie tokie slidūs, – paniekinamai kalbėdavo jis.

 
       15

       Moliuskas Titas nuėjo į dangų.
       Moliuskai Titai, Moliuskai Titai, – sakė jam kažkas.
       Sveikas, Moliuskai Titai, – tik ir sklido iš visų pusių.

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       Gyvenimo smulkmenos

       PJESĖS

Parašė menestreliai ir trubadūrai,
kūrę ir kentėję ištisą naktį, siekdami kilnių
Literatūrinių Laurų, kuriuos suvalgė
markizas visai be Reikalo

       Jeruzalė–Kairas–Bombėjus–Bangkokas–vėl Jeruzalė–vėl Bombėjus–Vilnius–Paryžius–vėl Bombėjus–vėl Kairas–vėl Vilnius–vėl Bombėjus–vėl Bombėjus–vėl Bombėjus

Knygos leidimą parėmė iliuminatų ir rozenkreicerių slaptieji
fondai bei nuo seno žinomos organizacijos, tokios kaip:
KGB, CŽV, GRU, BPZ, ZCP, DRP, PDR;
ZBZ, LLB, BBL, LBL, ŽPZ
taip pat Gerieji skautai – samariečiai, timūriečiai ir Bolekas
su Lioleku, Plėšikas Rumcajsas, Tadas Blinda, Ekibastuzo
šachtų darbuotojai, Škotų sijonėlių siuvėjų profsąjungos
skyrius Edinburge ir pan.

       BAISI PJESĖ

       Už nuleistos uždangos girdėti balsai
       KVAKIUTLIS. Man labai baisu, Vincuk. Man gėda.
       VINCUKAS. Ir man labai baisu ir gėda. Aš bijau žmonių.
       KVAKIUTLIS. Ir man jie baisūs, Vincuk.
       Uždanga pakyla
       KVAKIUTLIS. Oi!
       VINCUKAS. Oi.
       KVAKIUTLIS. Aš užmiršau tekstą.
       VINCUKAS. Iš tiesų tie žmonės labai baisūs. Verčiau eiva namo.
       KVAKIUTLIS. Gal eiva.
       Uždanga nusileidžia
       VINCUKAS. O gal vertėjo pabandyti? Gal būtų pavykę?
       KVAKIUTLIS. Gal iš tiesų vertėjo?
       Uždanga pakyla
       VINCUKAS. Ar dabar geriau?
       KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne geriau, Vincuk.
       VINCUKAS. Gal pabandytume? Bet nieko mums neišeis.
       KVAKIUTLIS. Iš tiesų nieko mums neišeis. Mudu pernelyg drovūs.
       Uždanga nusileidžia
       VINCUKAS. Ar dabar gerėliau kiek?
       KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne gerėliau.
       Uždanga pakyla
       VINCUKAS. Ne, nieko neišeis.
       KVAKIUTLIS. Neišeis visiškai nieko.
       VINCUKAS. Kokia gėda. Mudu pražuvome.
       KVAKIUTLIS. Visiškai su tavimi sutinku, Vincuk.
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (kreipiasi į publiką, įnirtingais gestais išprašinėja ją iš salės). Eikite iš čia! Eikite! Uždanga užsikirto! Nežiūrėkite į mus! Nežiūrėkite! Maldaujame! Eikite, eikite namo! Eikite, mums gėda!

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE KĖDES

       VINCUKAS (jautriai). Mane jauną pakerėjo gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės mane paukšteliai, bitės, gėlės – visa tai, kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilau dangų ir žemę, žolę ir debesėlį baltapūkį.
       KVAKIUTLIS (kreipdamasis į publiką, be intonacijos). Jį jauną pakerėjo gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės jį paukšteliai, bitės, gėlės – visa tai, kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilo jis dangų ir žemę, žolę ir debesėlį baltapūkį.
       VINCUKAS. Pamilau ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilau moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilau ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.
       KVAKIUTL1S. Pamilo ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilo moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilo ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.
       VINCUKAS. Pamilau ir dienos giedrumą, ir sniego pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilau gyvenimą ir jo viliones.
       Vincukas patylėjęs griūva nuo kėdės ir miršta.
       KVAKIUTLIS. Pamilo ir dienos giedrumą, ir sniego pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilo gyvenimą ir jo viliones. Patylėjęs griuvo nuo kėdės ir mirė.
       Kvakiutlis patylėjęs griūva nuo kėdės ir miršta. Įbėga Vincutė. Sutrikusi dairosi ir sėdasi ant kėdės.
       VINCUTĖ (patetiškai). Patylėjęs griuvo nuo kėdės ir mirė!
       Vincutė patylėjusi griūva nuo kėdės ir miršta.

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE CHLOROFILĄ

       KVAKIUTLIS. Ištyrus šios molekulės sandarą, paaiškėjo, kad ją sudaro chronoplazma, chlorofilas ir jungiamoji medžiaga – plastilinas.
       VINCUKAS. Niekada nepatikėsiu.
       KVAKIUTLIS. Būk kaip kūdikis, būk naivus. Ir suprasi.
       VINCUKAS. Aš labai naivus. Bet chronoplazma...
       KVAKIUTLIS. Pagalvok apie septynis Tėbų narsuolius.
       Vincukas galvoja
       KVAKIUTLIS. Na?
       VINCUKAS. Neišėjo.
       KVAKIUTLIS. Kas neišėjo?
       VINCUKAS. Visą laiką galvoju tik apie Šešis, o septintas vis kažkur pasislepia, ir negaliu surasti.
       KVAKIUTLIS. Bet ar dabar tau paaiškėjo, Vincuk?
       VINCUKAS. Taip, dabar man paaiškėjo.
       KVAKIUTLIS. Eikš, Vincuk, tave pabučiuosiu už tai (bučiuoja).
       VINCUKAS. Ačiū tau dar kartą, kad man taip gerai paaiškinai apie chronoplazmą. Bet plastilinas?
       KVAKIUTLIS. Koks plastilinas? Aie ką tu kalbi?
       VINCUKAS. Taigi tas, kuris jungia chronoplazmą ir chlorofilą!
       KVAKIUTLIS. Tu manai, kad molekulėje jungiamoji medžiaga plastilinas?!
       VINCUKAS. Ne, nemanau.
       KVAKIUTLIS. Pagaliau. Buvau jau pabūgęs, ar tik neišėjai iš proto.
       VINCUKAS. Ačiū, kad manimi taip rūpiniesi.
       KVAKIUTLIS. Aš tiesiog negaliu kitaip.
       VINCUKAS. O tu manai, aš galiu?
       Abu susigraudina, susiima už rankų ir eina.
       Staiga iš viršaus sugriaudėją Balsas.

       BALSAS. Kur judu einate!?
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Mudu einame į valgyklą pavalgyti.
       BALSAS. Na, eikite, eikite.
       Vincukas ir Kvakiutlis, susikabinę rankomis, išeina.

       UŽDANGA

 
       KITA JUODA PJESĖ

       VINCUKAS. Buku buku.
       VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk čiuku čiuku.
       VINCUKAS. Čiuku čiuku.
       VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk oilialia.
       VINCUKAS. Nesakysiu.
       VINCUTĖ. Sakyk!
       VINCUKAS. Užmušk – nesakysiu.
       Vincutė užmuša Vincuką
       VINCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus). Sakykit buku buku.
       ŽIŪROVAI (choru). Buku buku.
       VINCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit čiuku čiuku.
       ŽIŪROVAI. Čiuku čiuku.
       VINCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit oilialia.
       ŽIŪROVAI. Nesakysim.
       VINCUTĖ. Užmušiu (užmuša).
       Vincutė dar kažką daro, bet niekas nemato ką, nes žiūrovų nebėra.

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE PINIGĖLĮ

       VINCUKAS (randa pinigėlį). Radau pinigėlį! Radau pinigėlį!
       VINCUTĖ. Atiduok man! Atiduok man!
       VINCUKAS. Neatiduosiu tau! Neatiduosiu tau!
       VINCUTĖ (verkia). Kam tau tas pinigėlis?
       VICUKAS. Pirksiu didelį laivą ir būsiu Nojus.
       VINCUTĖ (piktdžiugiškai). Tai ir būk, tai ir būk, tai ir būk!
       VINCUKAS. Pati tu nei šiokia, nei tokia.
       VINCUTĖ. Ir kaip tave tokį žemė nešioja.
       VINCUKAS. Nesižemink taip.
       Vincukas apžiūrinėja pinigėlį ir ūmai sušunka
       VINCUKAS. Rupūžė!
       VINCUTĖ. Kas atsitiko?
       VINCUKAS. Ogi pinigėlis netikras.
       VINCUTĖ. Ogi pinigėlis netikras.
       VINCUKAS. Tai ko mes pykomės?
       VINCUTĖ. Mums nebuvo dėl ko pyktis. Mudu buvome neteisūs.
       VINCUKAS. Tu teisi. Mudu išties buvome neteisūs.
       VINCUTĖ. O kas, jei dabar užeis baisus potvynis? Kaip mes išplauksime?
       VINCUKAS. Teks plaukti Krauliu.
       VINCUTĖ. O kas tas Kraulis?
       VINCUKAS. Taip vadinasi baltas garlaivis.
       VINCUTĖ. O kuo vardu žalias garlaivis?
       VINCUKAS. Žalias garlaivis vardu Brasas.
       VINCUTĖ. Tai gal jau eime į prieplauką?
       Abu nueina. Staiga baisiai sužaibuoja ir sugriaudžia.
       VINCUKAS. Baisiai sugriaudė ir sužaibavo!
       Pradeda smarkiai lyti.
       VINCUTĖ. Pradėjo smarkiai lyti!
       Prasideda baisus potvynis.
       VINCUKAS. Prasidėjo baisus potvynis!
       VINCUTĖ. Laikas plaukti. Aš plaukiu žaliu garlaiviu, pavadinimu Brasas.
       VINCUKAS. O aš baltu, jo pavadinimas Kraulis.
       Abu plaukia ir moja žiūrovams.
       VINCUKAS ir VINCUTĖ. Ir jūs plaukit, paskęsite!

Žiūrovai irgi pradeda plaukti, vyrai – baltais garlaiviais,
kitaip Krauliais, o moterys – žaliais, arba Brasais.
Iš pradžių visi plaukia žiūrovų salėje, po to darniai
išplaukia į gatvę ir paskui Vincuką ir Vincutę plaukia
gatve, vėliau – prospektu, toliau plaukia už miesto,
moterys Brasais, vyrai Krauliais, kol žalioje pievelėje
prasideda gegužinė, bet jei potvynis tikras,
tai visi plaukia, kol prigeria.

       UŽDANGOS NEBEREIKIA

 
       PJESĖ APIE KATINĄ

       VINCUTĖ (gailiai). Kam paėmei mano katiną, katiną?
       VINCUKAS tyli.
       VINCUTĖ. Mano katiną kam tu paėmei? Katinėlį? (palaukusi, verksmingai). Kam katiną, katiną mano paėmei? (nubraukia ašarą). Kam? Katiną, katiną kam paėmei mano?
       Nutyla. Abu sėdi, žiūrėdami priešais save.
       VINCUTĖ. Mano katiną, katiną paėmei tu kam? (patylėjusi). Kokiu tikslu?
       VINCUKAS (ūmai pašokęs). Ša!

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE GIRTUOKLIUS

       KVAKIUTLIS. Tikrovė pranoko visus mano lūkesčius. Aš pajutau, ką tai reiškia, ir visiškai nesirūpindamas dėl galimų pasekmių padariau tai, kas, mano nuomone, seniai pribrendo.
       VINCUTĖ. Ak, lelijos yra gražios, bet girtuokliai bjaurūs ir nesimpatingi. Aš visus juos uždaryčiau į belangę. Jie privemia pilnas gatves.
       VINCUKAS. O juk dora dar niekam nepakenkė. Verčiau jie susiburtų į kokią pamaldžią draugiją.
       KVAKIUTLIS. Visa tai, be abejo, turėjo prasmę. Aš susidūriau su rimtomis kliūtimis, man prieštaravo, tačiau aš sugebėjau įveikti visus trukdymus, paprasta logika įveikiau savo kritikų argumentus. Galų gale manimi patikėjo.
       VINCUKAS. Nors aš ne Leninas, bet man juokai patinka.
       VINCUTĖ (isteriškai). Vemia jie kaip! (apsiverkia).
       KVAKIUTLIS. Taip aš pasiekiau savo tikslą ir dabar, apžvelgdamas nueitą kelią, matau, kad elgiausi teisingai. Galų gale nebuvo kitos išeities.
       VINCUTĖ (raudodama). Vemia ir vemia!
       VINCUKAS (ramina ją). Tam jie ir girtuokliai, nesikrimsk. Jie to neverti.
       VINCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus, piktai). Ir jūs visi girtuokliai! Prisigeriate, po to šlaistotės po gatves ir vemiate! (apsivemia).
       AUTORIUS (išeina į sceną ir lenkiasi). Štai daugmaž ir viskas, ką aš norėjau pasakyti.
       ŽIŪROVAI (ploja). Ačiū, ačiū!
       Keikdamiesi skirstosi į rūbinę.

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE ŽMOGŲ PRIE JŪROS

       KVAKIUTLIS. Vincuk, norėčiau, kad man papasakotum kokį nutikimą iš savo gyvenimo. Aš dabar kaip tik turiu laisvo laiko.
       VINCUKAS. Mielai. Vieną kartą aš kažkur nuėjau, bet pargriuvau ir visiškai nieko neatsimenu. Tai man įstrigo į atmintį.
       KVAKIUTLIS. Taip, tai įdomi istorija.
       VINCUKAS. Atsimenu dar vieną nutikimą. Tik apie jį norėčiau pasakoti trečiuoju asmeniu.
       KVAKIUTLIS. Kodėl trečiuoju?
       VINCUKAS. Manding, tai turėtų sustiprinti pasakojimo įtaigumą.
       KVAKIUTLIS. Aš jau nekantrauju. Pasakok. Tikriausiai bus nepaprastai įdomu.
       VINCUKAS. Vincukas kartą priėjo prie jūros ir pamatė tokį žmogų; tas žmogus priėjo prie pat jūros kranto, įsisiūbavo ir ėmė suktis ratu, modamas rankomis ir šluodamas dangų kojomis; jis sukėlė tokį vėją, kad jūra sušniokštė, medžiai suošė, linkdami prie žemės, o debesų skivytai lėkė dangumi it pašėlę.
       KVAKIUTLIS. Tai turėjo būti labai įspūdinga.
       VINCUKAS. Aš ir pats taip manau.
       KVAKIUTLIS. O kas atsitiko paskui?
       VINCUKAS (pamąstęs). Neatsimenu.
       KVAKIUTLIS. Tas žmogus tikriausiai nuėjo.
       VINCUKAS (įsitempęs). Niekaip negaliu atsiminti.
       KVAKIUTLIS. Galvok labai įtemptai.
       VINCUKAS (galvoja labai įtemptai). Vis tiek neatsimenu.
       KVAKIUTLIS. Na, tiek to.
       VINCUKAS. Žinai, aš irgi manau, kad tiek to.

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE BURTUS

       (VINCUKAS ir KVAKIUTLIS sėdi ant kėdžių)
       KVAKIUTLIS. Ateik čia, Vincuk.
       VINCUKAS. Negaliu.
       KVAKIUTLIS. Kodėl negali?
       VINCUKAS. Mane užbūrė Vincutė. Verčiau tu pats ateik.
       KVAKIUTLIS. Negaliu, mane laiko nežinoma jėga.
       VINCUKAS. Tikriausiai tai burtai. O gal tave tiesiog traukia Žemė?
       KVAKIUTLIS (pamąstęs). Žinai, gal tavo tiesa. Gal mane tiesiog traukia Žemė.
       VINCUTĖ (išeina, kreipiasi į publiką). Štai kaip kai kuriuos asmenis traukia Žemė.

       VINCUTĖ lenkiasi.

       UŽDANGA

 
       BAISI PJESĖ

       VINCUKAS. Aš nutariau nusišauti, Vincute.
       VINCUTĖ (pritariamai). Nusišauk. Tik palūkėk, aš atsinešiu kirvį, bliūdą ir balėją (atsineša).
       VINCUKAS. Tai aš jau...
       VINCUTĖ. Nieko nepadarysi, šaukis.
       VINCUKAS. Tačiau kam tu atsinešei bliūdą, kirvį ir balėją?
       VINCUTĖ. Kai tu nusišausi, aš tave sukaposiu gabalais ir gerai paslėpsiu.
       VINCUKAS. O kam?
       VINCUTĖ. Kad niekas nerastų.
       VINCUKAS (nesupratęs). Supratau. Na, atia.
       VINCUTĖ. Atia.

VINCUKAS šaunasi. VINCUTĖ pasiima kirvį
ir kapoja Vincuką gabalais, gražiai sudeda į bliūdą
ir balėją, po to išvelka už scenos. Girdisi varstomų
šaldytuvo durelių garsas, trinksi indauja.

       VINCUTĖ (ateina, šluostydamasi rankas rankšluosčiu. Dairosi). Būta čia to darbo!

       UŽDANGA

 
       PJESĖ APIE PABAISĄ

       VINCUKAS (juokiasi).
       KVAKIUTLIS. Ko tu juokiesi?
       VINCUKAS (toliau juokiasi).
       KVAKIUTLIS (griežtai). Kas tave juokina?
       VINCUKAS. Mane juokina toks vardas – Kitaigorodcevas.
       KVAKIUTLIS. Tokio vardo pasaulyje nėra. Tai pavardė.
       VINCUKAS. O koks yra pasaulyje vardas?
       KVAKIUTLIS (mąsto). Pasaulyje yra vardas Tatjana.
       VINCUKAS (nustebęs). Taigi, Tatjana Kitaigorodcevas. Kas gi tai galėtų būti?
       Baisus dundėjimas. Scena aptemsta.
       KVAKIUTLIS. Kas tai? Aš stebiuosi...
       VINCUKAS. Užėjo niaurios sutemos. Kažkas dunda. Ir man smalsu, kas čia vyksta.
       Tamsiai raudonoje šviesoje pasirodo Pabaisa.
       PABAISA (riaumoja). Tai mano vardas Tatjana Kitaigorodcevas. Kas mane šaukė? Kas pakvietė mane iš pelkių ir sutemų karalijos?
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (išsisukinėdami). Mes nešaukėme.
       PABAISA. Šaukėte, šaukėte.
       VINCUKAS (dairosi į šalis). Tikriausiai tai kas nors kitas. Mudviem nė į galvą nebūtų atėję tamstos šauktis.
       KVAKIUTLIS. Išties! Juk tamsta toks negražus.
       PABAISA. Aš judu suėsiu.
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (sunerimę). Neėsk tamsta mūsų! Įvyko nelemtas nesusipratimas.
       PABAISA (mąsto). Tiesiog nesusipratimas?
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Taip taip, tiesiog nesusipratimas!
       PABAISA. Aaaa... Na, tai aš eisiu namo. Nieko nepadarysi. Viso gero.
       VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Viso gero, viso gero.
       Pabaisa išeina.
       VINCUKAS. Buvo čia ko bijoti.
       KVAKIUTLIS. Aš irgi visiškai neišsigandau.
       VINCUKAS. O dabar galime ramiai pasėdėti ant kėdžių.
       KVAKIUTLIS (pritariamai). Taip, pasėdėkime.

VINCUKAS su KVAKIUTLIU sėdi ant kėdžių.
Žiūrovai irgi sėdi ant kėdžių, kol kada nors jiems
tai nusibos ir jie ims skirstytis.

       UŽDANGOS NEBUS

 
       PJESĖ APIE KEKUMĄ

       VINCUKAS. Tikiuosi, mes abu puikiai atsimename intelektualius mudviejų pokalbius. Esame aptarę labai daugelį dalykų. Esame kalbėję apie mokslą, gyvates, Kafką, žirnių auginimo meną, uigurų abėcėlę. Esame kalbėję apie viską.
       KVAKIUTLIS. Tu visiškai teisus. Esame aptarę visus pasaulyje esančius dalykus. Mūsų išminčiai nėra ribų. Mes net nebeturime daugiau apie ką mąstyti.
       VINCUKAS. Bet mes galime savo išmintį dar pagilinti ir praplėsti.
       KVAKIUTLIS. Kokiu būdu, Vincuk? Šis klausimas man yra įdomus.
       VINCUKAS. Galime kalbėtis apie tokius dalykus, kurie iki mūsų niekam pasaulyje nebuvo žinomi. Tarkime, niekas pasaulyje nežino, kas tatai yra Kekuma.
       KVAKIUTLIS. Negali būti. Kažkas, žmogus arba demonas, gali apie tai ką nors nusimanyti.
       VINCUKAS. Tu klysti. Niekas to negali žinoti. Žodį Kekuma aš pats sugalvojau ką tiktai.
       KVAKIUTLIS. Aš vis dėlto laikausi savo nuomonės.
       VINCUKAS. Nesilaikyk.
       KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.
       VINCUKAS. Nesilaikyk.
       KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.
       VINCUKAS. Tu nepaprastai klysti – ar tik nebus tavęs kas suklaidinęs.
       KVAKIUTLIS. Aš pats tau galiu pasakyti, kas yra Kekuma – ką tik patyriau regėjimą ir viską supratau.
       VINCUKAS. Cha cha! Aš nepatikliai juokiuosi!
       KVAKIUTLIS. Tačiau žmogus, patyręs, kas tai yra Kekuma, išeina iš proto.
       VINCUKAS. Aš ir toliau nepatikliai juokiuosi!
       KVAKIUTLIS. Tada aš įsižeidžiu. Tu netiki manimi. Todėl aš tau niekada gyvenime nepasakysiu, kas tai yra Kekuma.
       VINCUKAS. Ačiū tau. Esi tikras draugas. O jau maniau, kad pasakysi ir man teks išeiti iš proto.
       KVAKIUTLIS. O gal vis dėlto pasakyti? Aš susimąsčiau ir dvejoju.
       VINCUKAS. Nesakyk, nesakyk! Aš šaukiu!
       KVAKIUTLIS (iškilmingai). Kekuma tai yra... Kekuma yra...

Ūmai stoja tamsa. Aklina tamsa scenoje ir salėje.
Tolesnis veiksmas vyks visiškoje tamsoje. Išjungiamos
šviesos visame teatro pastate, rūbinėse, bufetuose ir pan.
jei įmanoma, teatrą supančiose gatvėse ar dar geriau –
mieste taip pat išjungiama elektra.

       VINCUKAS. Aš verkiu ir kenčiu siaubą.
       KVAKIUTLIS. O aš jaučiu artėjančią Kekumą.
       KEKUMA (artėdama). Aš einu, aš einu, aš einu... Aš jaučiu žmonių kvapą...
       VINCUKAS. Atrodo, mes nuėjome kiek per toli.
       KEKUMA (kraupiu balsu). Aš užuodžiu daugybę mažų žmogučių... daug mažų skanių žmogučių... ham, ham, ham...
       VINCUKAS. Užteks jau, užteks.
       KVAKIUTLIS. Tikrai užteks.
       VINCUKAS. Gal eime namo.
       KVAKIUTLIS. Iš tiesų eime.
       TEATRO DIREKTORIUS (kreipiasi į žiūrovus). Ponios ir ponai, be panikos! Svarbiausia, nedekite šviesos. Kekuma tamsoje prastai mato. Prašome išeiti iš salės tamsoje. Nedeginėkite žiebtuvėlių nei degtukų. Tai gali blogai baigtis. Taip pat stenkitės nekvėpuoti – Kekuma geriausiai užuodžia kvėpuojantį ar kalbantį žmogųųųųųųų...aaa...
       KEKUMA (neskubėdama, oriai). Niam niam niam.

Žiūrovai patyliukais, organizuotai skirstosi iš salės.
Čia galima užrakinti teatro duris, užremti langus,
kad būtų įdomiau. Kekuma gaudo žiūrovus ir juos valgo.
Išlikę patiria katarsį.

       UŽDANGOS NEMATYTI

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

       SUBLIMACIJA, ARBA CHANDRA LIETUVIŠKAI

       Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.
       Ko tu tikėjais, – klausiu. – Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.
       Ne, jis nori guostis.
       Sunku man, – sako.
       Visiems sunku, – aiškinu, – krizė mat.
       Klausyk, – sako jis, – aš turiu ne tik šnapso. Dar ir „Walterį“. Atvažiuok, pašaudysim.
       Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?
       Jis turi du litru degtinės. „Maschadov“ – vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.
       Geriau anksčiau nei vėliau, – randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.
       Sunku man, – aiškina.
       Kur „Walteris“, – klausiu, kur tas „Walteris“?
       Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau galėtų moteriški piršteliai, – aiškinu, – kulkos byra tarp pirštų.
       O ji sukištų, – pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris“. Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.
       Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, – už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas“ šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo“ reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris“ pila tiesiai. Dar po šimtą?
       Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.
       Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? – maga paklausti, be kažko susidroviu.
       Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.
       Pasakoju apie savo įspūdžius, šaudant iš granatsvaidžio, bičiulis surūgsta: neturi granatsvaidžio šiuo metu, susikompleksuoja.
       Bet turiu dėželę granatų, – sako. Atkemša antrą dvilitrį. Atidaro dėžę. Geros granatos, RGD, numerio neatsimenu. Gal RGD 42?
       Kieme mėtyti granatų nevalia, kaimynai kuoktelėję, dar paskųs. Pasiimam naują dvilitrį „Maschadovo“ ir einam į miškelį. Granatų dėžė primena „diplomatą“. Atidarę sukaišiojam sprogdiklius.
       Žinai, aš buvau ją įsimylėjęs – sako bičiulis.
       Jeigu esate svaidę granatas miškelyje ar, tarkime, parke, gerai žinote, kad tai ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Medžiai kliudo.
       Sėdime ant kelmo, mėtom granatas. Nieko čia baisaus, tik nusitaikyti reikia. RGD uboinaja sila, lietuviškai gal žudymo jėga maždaug 5-7 metrai, ne taip jau daug. Nors šiaip 20-25 metrai. Gali nutėkšti tą granatą dešimt metrų, tik nosį nubalnos. Po dvidešimtos granatos man netgi nusibosta. Bičiulis tą pajunta ir pasiūlo desertą – skeveldrinę granatą. Skirta mėtyti iš apkasų, skeveldros lekia 200 m. Prieš šviesdami, pasislepiam už medžių, bet skeveldros apdrasko striukes.
       Kad jas kur, – nusikeikiam vyriškai ir rusiškai. Moteris, skeveldras... striukes...
       Grįždami atgal pyškinam į pušis, iš seno gero medžioklinio „Winchesterio“.
       Mylėjau aš ją, – sako bičiulis.
       Granatų, ir tų nebeliko. Bet kiek žvaigždžių... kiek žvaigždžių...
       Iš „Walterio“ nupilu kažkokį krūmą... kulkos sminga taip intymiai, tiesiog jauti, kaip tavo ranka prasitęsia šūvyje. Aš suprantu saldofonus, aš pats saldofonas. Bičiulis mesteli granatą, laikytą užantyje, nuo netikėtumo aš net šokteliu. Mudu juokiamės. Ak, tie vyriški pokštai...
       Aš ją mylėjau, Viešpatie, – sako jis.
       Aš ne Viešpats.
       Negaliu tau padėti. Į žvaigždes pažiūrėk, kas jos prieš moteris...
       Žinau, – sako jis, – aš skaitau Platoną.
       Nietschę skaityk, – patariu, – tai sveikiau.
       Jis sviedžia dar vieną granatą.
       Skaičiau, – sako.
       Žinau, kad skaitei.
       Mes skambinam kurvų telefonu, užsisakom po blondinę baltarusę. Niolikos, trisdešimties, trisdešimt šešių – tokie pasiūlymai. Brunetės kažko nesinori.
       Stovime prie sodo vartelių, laukiame... valandą, pusantros. Nieko.
       Ak! – sako jis. – Taigi aš sąrašuose. Jų sąrašuose. Jų telefonuose esmi. Aš juk policininkas. Jokių mergų, jei bent...
       Metam po granatą, jau paskutinę, tiesiai į kiemą.
       Aš ją mylėjau, – sako jis.
       Matyti.
       Sutikčiau jau ir su brunete. Žinau, kaip tau skauda. Labiau nei musėms, kurias tu pili iš „Walterio“, lubos darosi akytos. Šūvių pažadinta, ateina tavo mama ir atima pistoletą. Profesionaliu judesiu išima apkabą, „ir vėl“, sako... kas „ir vėl“?
       Miegokit, vaikiai, – sako ji ir išeina.
       Bičiulis juokiasi po antklode.
       O granatų aš dar turiu, – sako jis. – Po pagalve.

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt