|
<< Atgal
Gintaras Beresnevičius
Tekstai iš knygos PABĖGĘS DVARAS
Žmonės, ausys ir pupos, arba
kas yra kas šiame Dievo pasaulyje
Apie regėjimus ir praregėjimus
Graudžios istorijos apie
moliuską Titą
Gyvenimo smulkmenos
Sublimacija, arba chandra
lietuviškai
Į viršų
Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas
šiame Dievo pasaulyje
(Apie tai, ką
Jūs žinojote, bet niekada nedrįsote paklausti)
APIE ŪMĖDES
Ūmėdė tai toks grybas, pasižymintis
nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų
rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą
grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos
kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.
APIE KATINUS
Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai
iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu
rašyti apie katinus.
APIE PUPAS
Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą
siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami;
tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas
mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.
APIE DEGTINĘ
Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas
Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį
ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad
šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo
užmačias, neaišku apie tai yra visokių nuomonių.
APIE PAUKŠČIUS
Paukščiai tai tokie dangaus sparnuočiai,
juos sukūrė Dievas, kaip ir angelus, bet paukščiai tai ne angelai, todėl jie
pavydi angelams ir mėto į juos kankorėžiais. Deja, toli gražu ne visada paukšteliams
pavyksta numušti kokį gražų, storą angelą, tad vargšai paukšteliai kakinasi
mažais ir nusilpusiais angelėliais, bet tai visiškas mailius, ir paukšteliams dėl tos
smulkmės netgi gėda.
APIE DRAMBLIUS
Drambliai yra tokie juokingi padarai didelėmis
ausimis; jie silpni, baikštūs ir bijo žirafų, nors kodėl verta bijoti žirafų,
žmonėms nėra žinoma. Žmonės kadaise mokė dramblius nebijoti žirafų, bet jos
žmones už tokį dalyką labai išbarė, tad žmonės daugiau taip nebesielgia.
APIE ZEBRUS
Zebrai yra juokingi padarai mažomis ausimis; jie
taip pat bijo žirafų, bet ne taip labai kaip drambliai; todėl retsykiais tarp zebrų ir
žirafų kyla karai visa laimė, kad Lietuvoje šiodvi žvėrių grupuotės negyvena,
kitaip besikaudamos labai ištryptų Lietuvos miestų parkus, ypač būtų skaudu dėl
Alytaus parko jis tarsi pačios Gamtos pritaikytas žirafų ir zebrų kovoms, ir šios
gentys tokios palankios aplinkybės negalėtų nepastebėti.
APIE ŽMONES IR AUSIS
Zebrų ausys nepaprastai mažos, bet jeigu kokiam
nors žmogui šautų į galvą turėti zebro ausis, iš jo aplinkiniai labai juoktųsi.
Tačiau pasaulyje viskas labai laikina, o visi dydžiai santykiniai, nes, tarkime, žmogus
su pelytės ar net kokios žiurkės ausimis keltų ne mažesnį aplinkinių
susidomėjimą. Tad nelabai aišku, kaip tiems aplinkiniams įtikti, net tokia
smulkmena kaip ausys jiems visada kliūva.
APIE VOVERYTES
Voverytės tokie baisūs padarai nenusakomomis
ausimis, kurie patys nežino, ko nori, tačiau jiems atleidžiama viskas, nes jie turi
dideles pūkuotas uodegas.
APIE ŽIURKES
Žiurkės irgi baisūs padarai nenusakomomis
ausimis, bet jas visi persekioja, nes žiurkės nelipa į medžius, neturi pūkuotų
uodegų ir nesibučiuoja su žmonėmis. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad žiurkės
bučiuotųsi su žmonėmis, tačiau pastarieji aikštijasi ir su žiurkėmis
nesibučiuoja.
APIE GRYBUS APSKRITAI
Grybai neturi ausyčių, bet jei gerai
įsižiūrėsime, geram grybui tų ausyčių ir nereikia. Geram grybui dera surasti gerą
moterį, kuri jį paimtų ir padarytų jam viską, ko reikia grybui iš moteries. Bet tai
yra šių dviejų padermių paslaptis ir mes į ją nesigilinsime.
APIE LĖLYTES
Lėlytės tai jau visiškai nesuprantamas
dalykas, apie jas nedaug tėra žinoma, bet mokslininkai, tyrinėję lėlytes, yra
apskaičiavę, kad lėlyčių labai gražios kojos. Tada lėlytės pribėgo prie
mokslininkų ir labai juos subarė, nes sakė, kad tie mokslininkai yra antifeministai ir
kad jų pačių kojos ne kitokios. Taip jie ir susitarė.
Finis
Beresnevičius, Gintaras.
Pabėgęs dvaras: esė, romanas. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Apie regėjimus ir praregėjimus
APIE VIENĄ TOKĮ
Kažkas vaikšto po namus, toks liesas.
Gestikuliuoja, Čiaudėja, rėkauja. Galiausiai pradingsta.
APIE ŽMOGŲ, KURIS PARKRITO IR APALPO
Vienas žmogus netyčia parkrito ir apalpo, o
apalpęs pastebėjo, kad jo kojos yra nepaprasto ilgumo; viena siekė Paryžių, o antroji
šlavė padanges. Deja vos tik tai pastebėjęs, jis taip pat pradingo suvisam.
APIE ŽMOGŲ IR ROPĘ
Kitas toks žmogus išėjo į lauką ropių rauti;
jis rovė tas ropes ir rovė, o viena ropė jam galiausiai prisipažino, kad ji yra
užburta karalaitė.
Tas žmogus taip susijaudino, kad net pradėjo verkti
iš laimės. Jis laistė tą ropę ir visaip su ja kalbėjosi, o ropė užaugo ir
ištekėjo už tokio princo, o tą žmogų pakvietė į vestuves pabroliu.
APIE ŽMOGŲ SU DALGIU ANT PETIES
Vienas toks žmogus susipyko su visais draugais ir
pavirto akacija, idant juos įskaudintų, bet draugai iš jo visaip tyčiojosi ir
kalbėjo, kad jis esąs tik beržas svyruonėlis ir jokia akacija, tai tada tas žmogus
nusiėmė nuo peties dalgį ir savo draugus ilgai vaikė miškais ir kloniais ir
galiausiai gerai juos pamokė.
APIE ŽMOGŲ, PAKILUSĮ Į ORĄ
Vienas žmogus priėjo prie kito žmogaus ir
tyliai į ausį jam pasakė tokį žodį, ir jie abu akimirksniu pakilo į orą ir
nuskrido; tą žodį netyčiom išgirdo maža mergaitė; ištarė jį patyliukais ir taip
pat nuskrido; nei tų žmonių, nei mergaitės niekas daugiau nebematė, o žodis tas buvo
GZI.
APIE ŽMOGŲ, PAGAVUSĮ ŠĮ BEI TĄ
Kitas toks žmogus sugavo žvėrį, katiną ir
paukštį; tačiau tuoj pat visi trys pabėgo, nes tas žmogus dviem rankom negalėjo jų
visų nulaikyti; o tada tas žmogus viskuo nusivylė ir dėl kompanijos taip pat pabėgo,
tačiau pikti to žmogaus draugai jį sugavo ir kaip bėglį pasodino į belangę.
APIE DU ĮSIMYLĖJĖLIUS
Vienas žmogus pabučiavo savo mylimąją ir,
geriau įsižiūrėjęs, pamatė, kokia ji graži; tada jis pabučiavo ją dar sykį; ir
mylimoji įsižiūrėjusi paregėjo, kad tas žmogus labai gražus, ir pabučiavo jį net
du kartus iš eilės, o tas žmogus suprato, kad dabar savo mylimąją turi pabučiuoti
keturis kartus, ne mažiau, o jo mylimoji jam atsakė penkiais bučiniais, o jis nutarė
ją pabučiuoti šešiskart, ir taip jie ėmė bučiuotis ir bučiuotis, kol viena tokia
geroji fėja, kurią sužavėjo tų žmonių meilė, su burtų pagalba užkėlė juodu ant
aukštos uolos, kad jie ten laimingai gyventų; ir tada ta geroji fėja nuėjo namo, o
tiedu įsimylėjėliai ir dabar ten sėdi, tik labai plūstasi, nes negali nulipti.
APIE ŽMOGŲ, PATYRUSĮ NUOSKAUDĄ
Kitas toks žmogus patyrė nuoskaudą ir priėjo
prie savo dėdės, norėdamas pasiguosti, tačiau tas dėdė kaipmat nugriuvo; tada tas
žmogus nuėjo pasiguosti medžiui, bet šis nuvyto ir nususo, tada tas žmogus nubėgo
pasiguosti Saulutei, o ta užgeso.
APIE ŽMOGŲ, KURIS BANDĖ MĄSTYTI
Dar toks žmogus sėdėjo ant tokio daikto, o po
to susimąstė ir iš jo neliko nė šlapios vietos, o tas daiktas nuėjo sau.
APIE TOKĮ ŽMOGŲ, ARABĄ
Vienas toks arabas priėjo prie palmės ir jau
norėjo į tą palmę įlipti, bet palmėje sėdėjo tokia beždžionė, tai tas arabas
nuėjo nuo tos palmės.
APIE ŽMOGŲ IR MEŠKĄ
Vienas toks žmogus ėjo miško takeliu, tik
staiga tą žmogų pagavo meška, tačiau kaip tik tą akimirką pakilo baisus viesulas ir
jau būtų nunešęs tą žmogų; laimei, jis spėjo įsikibti į meškos gaurus ir
viesulas jį nunešė visiškai netoli, iki tokio kalnelio.
APIE ŽMOGŲ IR JO DRAUGĄ
Vienas toks žmogus turėjo draugą, bet sykį
pamatė, kad jo draugas pasibaidė ir ėmė lėkti miškais, kalnais ir kloniais, ir nors
tas žmogus tuo vaizdu susižavėjo, jis nutarė daugiau niekada nebeturėti draugų.
APIE ŽMOGŲ IR PEMPĘ
Kitas toks žmogus ėjo miško takeliu ir pamatė
pempę, tačiau ta pempė taip tą žmogų sugraudino, kad tas žmogus tesugebėjo
pasakyti: Ak tu pempe, pempe, ir tą pačią akimirką prasmego skradžiai žemę.
APIE DAR VIENĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ
Dar vienas žmogus taip pat ėjo miško takeliu,
kol pamatė pempę; tas žmogus taip pat susigraudino ir apsiverkęs teištarė; Ak tu,
pempe pempe, o ta pempė ėmė ir prasmego skradžiai žemę.
APIE TREČIĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ
Pempės vaizdas sugraudino ir trečią žmogų,
tačiau tas žmogus iš graudulio tą pempę suvalgė ir tą pačią akimirką netikėtai
pavirto oposumu, jį pagavo medžiotojas ir parnešė žmonai lauktuvių, o ta žmona
prasmego skradžiai žemę su visu oposumu.
APIE ŽMOGŲ, KURIS PURTĖ MEDĮ
Vienas žmogus pribėgo prie tokio medžio ir kad
ims jį purtyti, kad ims! Ir tik po gero laiko tas žmogus suprato, kad jis purtė ne tą
medį, o visai ką kita!
APIE ŽMOGŲ, KURIS NEPURTĖ MEDŽIO
Tačiau kitas žmogus pribėgo prie stalo,
pačiupo pieštuką ir ant lapo pripiešė visokių baisybių, todėl geriau jis jau
būtų purtęs medį.
APIE ŽMOGŲ, KURIS BUVO LABAI TYRAS
Vienas toks žmogus buvo toks tyras, kad per jį
buvo galima kiaurai matyti, o jo tyrumas buvo toks, jog kiaurai persišviesdavo to
žmogaus drabužiai, ir jo pažįstami labai apgailestavo, kad tas žmogus nėra moteris.
APIE ŽMOGŲ, KURIS NUKENTĖJO PER SAVO SMALSUMĄ
Vienas toks žmogus išgirdo labai įdomų garsą
ir nuėjo pasižiūrėti, kas tą garsą skleidžia, o nuėjęs pamatė tą garsą
skleidžiantį policininką, o tas policininkas tą žmogų labai aprėkė ir sudavė jam
lazdele. Šitaip tas žmogus nukentėjo per savo smalsumą.
APIE ŽMOGŲ, KURIS NUĖJO PAMIEGOTI
Vienas žmogus nuėjo pamiegoti ir taip giliai
užmigo, kad atsibudęs pastebėjo, jog yra nugrimzdęs į patį vandenyno dugną ir pro
jį plaukioja visokios lydekos, o vardas to žmogaus buvo Aleksandras.
APIE ŽMOGŲ IR KRUOPAS
Vienas toks žmogus per neatsargumą išsivirė
kruopų; jų išėjo tiek daug, kad tas žmogus, dalį jų suvalgęs, neištvėrė ir
parkrito; po to atsikėlė, dar šiek tiek pavalgė ir vėl parkrito; tada suprato, kad
tų kruopų jam nepavyks suvalgyti, išėjo į laukus bei miškus ir ten apsigyveno, mito
šaknelėmis, dažnai verkė ir labai bijojo pareiti namo, kur stovėjo kruopų
dubenėlis, o bijojo visai be reikalo, nes tas kruopas jau buvo suvalgiusi tokia žiurkė.
APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮBRIDO Į UPĘ
Vienas žmogus įbrido į tokią upę, o ta upė
buvo tokia srauni, kad pagavo tą žmogų, parsigriovė ir nusinešė, o nunešė jį net
į Kiniją, kur jį išgriebė iš vandens ir liepė būti chunveibinu; tas žmogus
neturėjo kur dėtis ir, kaip buvo liepta, tapo chunveibinu; tačiau visada, kai tik
chunveibinaudamas užeidavo kokį upelį, brisdavo į jį, laukdamas, gal srovė nuneš
atgal, namo, tačiau to neįvyko; tą žmogų jo draugai chunveibinai praminė Pu Fu Bjao,
o tai reiškia Draugas, atvykęs srauniuoju upokšniu iš tolimųjų kraštų
prisidėti prie Trijų gvazdikų revoliucijos būrio skyriaus Sanj provincijoje; į
istoriją tas žmogus įėjo kaip garsaus posakio autorius juk būtent jis išrado
posakį: Dukart į tą pačią upę neįbrisi, klaidingai priskiriamą vienam
graikui.
APIE TAI, KAIP ATSIRADO HERMOPOLIS
Ėjo toks žmogus, vardu C., kuris buvo rūstus,
labai piktas, iš jo lūpų kampučių dribo putos, jos liejosi į upelius, upeliai
liejosi į upes, upės įtekėdavo į jūrą, o palei žiotis statė miestus; vieną tokį
pavadino Hermopoliu.
APIE APSIRIKIMĄ, RENKANTIS PROFESIJĄ
Buvo toks siuvėjas, jis nutarė pasistatyti vėjo
malūną ir statė dvejus metus ir dvi dienas; po to papūtė vėjas, siuvėjas įsikibo
į malūno sparnus, gerai įsisiūbavo, įsisupo ir pasileido skristi; tačiau niekaip
negalėjo nusileisti; iš pradžių jis nustebo, o paskui ėmė graužtis, o jau
skrisdamas virš Kaspijos jūros, apimtas nevilties, jis pamanė, kad verčiau būtų
gimęs televizijos diktoriumi.
APIE BAISIĄ TOKIO ŽMOGAUS KELIONĘ
Toks žmogus nuvyko į Arabiją; jis tenai matė
tokį didelį puplaiškį, kad net negalėjo jo apeiti, ir visas suprakaitavęs bei
apšašęs grįžo namo.
APIE VIENĄ TOKI ŽMOGŲ
Buvo toks žmogus, o vardas jo buvo Chcipalkinas,
ir dėl tokio jo vardo niekas nenorėjo su tuo žmogumi draugauti, tik jam dėl to visaip
priekaištaudavo, ir tas Chcipalkinas nenoromis tapo atsiskyrėliu, apsigyveno žeminėje,
daug meditavo ir meldėsi, tačiau ir tada jo niekas nesuprato ir laikė Chcipalkiną
partizanu.
APIE KITĄ TOKĮ ŽMOGŲ
Kitas toks žmogus apsilankė Markučiuose, ten
matė puškiną ir ilgai jį gaudė, bet puškinas Subačiaus gatve pabėgo ir dingo
didmiesčio džiunglėse, tada tas žmogus nuėjo į vaivą, ten iš liūdesio atsigėrė
degtinės, o tada pamatė du puškinus, po to tris ir keturis, puškinai jį pagavo ir
nebepaleido; nuo tos dienos tas žmogus vaikšto drauge su aštuoniasdešimt trimis
puškinais; jie visi vos sutelpa į troleibusą ir važinėdami labai barasi.
APIE ATSITIKIMĄ PARKE
Žmogus, vardu H., sėdėjo parke ant suolelio,
sėdėjo vis labiau ir labiau, sėdėjo ir sėdėjo, o po to griuvo nuo to suolelio, ir jo
kritimas buvo baisus, sudrebėjo žemė, medžiai suošė, pakilo didžiulis vėjas,
žmogus, vardu H., prasmego, o pro prasivėrusią skylę buvo galima įžiūrėti
Australiją; matėsi, kaip iš ten smalsiai žiūrėjo kengūra.
APIE ŽMOGŲ IR KIŠKUTĮ
Vienas toks žmogus pamatė kiškutį, ir tas
kiškutis buvo toks gražus, kad žmogus neapsikentęs ėmė jį glostyti ir visaip
glamonėti, bet kiškutis ūmai pridergė tam žmogui į sterble, įkando į nosį ir
pabėgo, o tada tasai žmogus praregėjo, kad tai buvo ne kiškutis, o baisus drakonas, ir
tą supratęs ėmė prašyti pažįstamų, idant nuo šiol jį vadintų Jurgiu.
APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮLIPO Į MEDĮ
Kartą toks žmogus įlipo į medį ir norėjo
savo mylimajai nuskinti Mėnulį; tačiau už bausmę jį apniko utėlės, ir tasai
žmogus baisiai kasydamasis nukrito ant žemės, o jo mylimoji išbarė jį už
nevalyvumą ir paliko.
APIE ŽMOGŲ, KURIS MOKĖJO PAUKŠČIŲ KALBĄ
Buvo toks žmogus, kuris suprato paukščių
kalbą ir nesunkiai susikalbėdavo su kuosomis, tačiau atsitiko taip, kad jo kalbos ėmė
nebesuprasti žmonės ir vieną kartą neapsikentę pasodino tą žmogų į belangę, ir
kuosos labai iš jo juokėsi.
APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS SUSIPYKO SU KATINU
Vienas toks žmogus susipyko su savo katinu, o
jiedu abu labai mėgo kavą, ir tas žmogus vis virdavo ir virdavo kavą, o katinas
pribėgęs iš pykčio ją išgerdavo, ir žmogus nespėdavo jos nė paragauti, ir greitu
laiku tas žmogus mirė iš troškulio.
APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS PRAKEIKĖ SAVO
GERUMĄ
Buvo toks žmogus, vardu Obzlmauskas, kuris kartą
nusipirko blyną, tačiau blynas pasirodė labai karštas, ir jis tą blyną trumpam
atidavė elgetoms, kad tie elgetos tą blyną kiek pauostytų, o elgetos tą blyną
kaipmat sudraskė į smulkius šmotelius ir suvalgė, todėl tam žmogui beliko prakeikti
savo gerumą.
APIE GATVIŲ MUSELĘ
Buvo toks žmogus, vardu Dubeltuvka, jis buvo
garsus tuo, kad jį nuolat pervažiuodavo troleibusai; šis žmogus labai dėl to pykdavo,
vydavosi kiekvieną tokį troleibusą ir grasindavo jam kumštele, o tie, kurie
važiuodavo troleibusu,
gardžiai iš to žmogaus juokdavosi, tačiau
ilgainiui jis visiems nusibodo, ir dėl to žmogaus įkyrumo jį praminė Gatvių
musele, o jis vis bėgdavo paskui troleibusą, sakydamas aš jums parodysiu, o
tie, kurie važiuodavo troleibusu, juo netikėdavo, kol vieną dieną jis visus juos
sukandžiojo iki mėlynumo ir visi keleiviai sunkiai susirgo; nuo to laiko atsirado garsus
priežodis: Troleibusu važiuok, bet ir Gatvių muselės neužmiršk.
Beresnevičius, Gintaras.
Pabėgęs dvaras: esė, romanas. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Graudžios istorijos apie moliuską Titą
1
Moliuskas Titas sumanė tokį dalyką; jis
atsisėdo, pagalvojo, tačiau pasamprotavęs nutarė, kad jo sumanymas niekam tikęs.
2
Moliuską Titą pamatė katė; ji pribėgo prie
Moliusko Tito ir norėjo jam įkąsti.
3
Moliuskas Titas pamatė bitę ir sudėjo apie ją
tokį eilėraštį:
Kas įkando katei koją?
Katei koją kando bitė.
4
Moliuskas Titas ėjo šaligatviu; ant tvoros
tupėjo katinas.
Koks tu didelis, pagarbiai pasakė Moliuskas
Titas.
5
Moliuskas Titas priėjo prie veidrodžio ir ten
pamatė tyvuliuojančią jūrą.
Neįtikėtina! tarė sau Moliuskas Titas.
6
Moliuskas Titas suprato gėlių kalbą; jis
laistydavo gėles, o jos sakydavo: Laistyk, laistyk!
7
Moliuskas Titas nerado namų; tiesa, prie vieno
namo buvo parašyta Moliuskas Titas gyvena čia, bet tai buvo tiesiog
nesusipratimas.
8
Moliuskas Titas pamilo moterį, o moteris, apie
tai patyrusi, prarado savitvardą.
Tu tik Moliuskas Titas, paaiškino ji ir ėmė
jam draskyti akis pirštais.
9
Moliuskas Titas atrado gamtoje tokią skylutę;
pavargęs jis ten įlįsdavo ir stipriai užsimerkęs tupėdavo ilgai, ilgai, kol,
kiek atsipeikėjęs ir sukaupęs jėgas, vėl išlįsdavo į paviršių.
10
Moliuskas Titas surado titnagą ir ėmė skelti
iš jo žiežirbas; taip elgdamasis jis atrado, kad kai kurios žiežirbos panašios į
kometas, ir susimąstė.
11
Moliuskas Titas pagalvojo, kad jo sąmonė tuoj
pat aptems; bet tai buvo klaida; jo sąmonė neaptemo.
12
Moliuskas Titas nė nesuvokė, kas įvyko; jis
paprasčiausiai stovėjo iki kaklo vandenyje, o tas pasibaigė.
13
Moliuskas Titas labai nemėgo skaičiaus 13.
Jis baisus, tas skaičius; verčiau žmogus jo nė
nebūtų išradęs, kartais pagalvodavo Moliuskas Titas.
14
Moliuskas Titas nejautė pagarbos varliagyviams.
Jie tokie slidūs, paniekinamai kalbėdavo jis.
15
Moliuskas Titas nuėjo į dangų.
Moliuskai Titai, Moliuskai Titai, sakė jam
kažkas.
Sveikas, Moliuskai Titai, tik ir sklido iš visų
pusių.
Beresnevičius, Gintaras.
Pabėgęs dvaras: esė, romanas. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
Gyvenimo smulkmenos
PJESĖS |
Parašė menestreliai ir trubadūrai,
kūrę ir kentėję ištisą naktį, siekdami kilnių
Literatūrinių Laurų, kuriuos suvalgė
markizas visai be Reikalo |
JeruzalėKairasBombėjusBangkokasvėl Jeruzalėvėl
BombėjusVilniusParyžiusvėl Bombėjusvėl Kairasvėl Vilniusvėl
Bombėjusvėl Bombėjusvėl Bombėjus
Knygos leidimą parėmė iliuminatų ir rozenkreicerių slaptieji
fondai bei nuo seno žinomos organizacijos, tokios kaip:
KGB, CŽV, GRU, BPZ, ZCP, DRP, PDR;
ZBZ, LLB, BBL, LBL, ŽPZ
taip pat Gerieji skautai samariečiai, timūriečiai ir Bolekas
su Lioleku, Plėšikas Rumcajsas, Tadas Blinda, Ekibastuzo
šachtų darbuotojai, Škotų sijonėlių siuvėjų profsąjungos
skyrius Edinburge ir pan.
BAISI PJESĖ
Už nuleistos uždangos girdėti balsai
KVAKIUTLIS. Man labai baisu, Vincuk. Man gėda.
VINCUKAS. Ir man labai baisu ir gėda. Aš bijau
žmonių.
KVAKIUTLIS. Ir man jie baisūs, Vincuk.
Uždanga pakyla
KVAKIUTLIS. Oi!
VINCUKAS. Oi.
KVAKIUTLIS. Aš užmiršau tekstą.
VINCUKAS. Iš tiesų tie žmonės labai baisūs.
Verčiau eiva namo.
KVAKIUTLIS. Gal eiva.
Uždanga nusileidžia
VINCUKAS. O gal vertėjo pabandyti? Gal būtų
pavykę?
KVAKIUTLIS. Gal iš tiesų vertėjo?
Uždanga pakyla
VINCUKAS. Ar dabar geriau?
KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne geriau, Vincuk.
VINCUKAS. Gal pabandytume? Bet nieko mums neišeis.
KVAKIUTLIS. Iš tiesų nieko mums neišeis. Mudu
pernelyg drovūs.
Uždanga nusileidžia
VINCUKAS. Ar dabar gerėliau kiek?
KVAKIUTLIS. Ne, nė kiek ne gerėliau.
Uždanga pakyla
VINCUKAS. Ne, nieko neišeis.
KVAKIUTLIS. Neišeis visiškai nieko.
VINCUKAS. Kokia gėda. Mudu pražuvome.
KVAKIUTLIS. Visiškai su tavimi sutinku, Vincuk.
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (kreipiasi į publiką,
įnirtingais gestais išprašinėja ją iš salės). Eikite iš čia! Eikite! Uždanga
užsikirto! Nežiūrėkite į mus! Nežiūrėkite! Maldaujame! Eikite, eikite namo!
Eikite, mums gėda!
UŽDANGA
PJESĖ APIE KĖDES
VINCUKAS (jautriai). Mane jauną pakerėjo
gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės mane paukšteliai, bitės, gėlės visa tai,
kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilau dangų ir žemę, žolę ir debesėlį
baltapūkį.
KVAKIUTLIS (kreipdamasis į publiką, be
intonacijos). Jį jauną pakerėjo gyvenimo gražumas; jaudino nuo mažumės jį
paukšteliai, bitės, gėlės visa tai, kas gražu, kas juda, auga, žydi. Pamilo jis
dangų ir žemę, žolę ir debesėlį baltapūkį.
VINCUKAS. Pamilau ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą
geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilau moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilau
ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.
KVAKIUTL1S. Pamilo ir gyvulėlį, ir šiaudo stiebą
geltoną, ir ramunėlę pievoje. Pamilo moteriškę ir Mėnulio taką vasarojuje. Pamilo
ir tylų vakarą dviese, Saulei užu miško besileidžiant.
VINCUKAS. Pamilau ir dienos giedrumą, ir sniego
pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilau gyvenimą ir jo viliones.
Vincukas patylėjęs griūva nuo kėdės ir
miršta.
KVAKIUTLIS. Pamilo ir dienos giedrumą, ir sniego
pūgą, rytą ir vakarą, šaltį ir šilumą. Pamilo gyvenimą ir jo viliones.
Patylėjęs griuvo nuo kėdės ir mirė.
Kvakiutlis patylėjęs griūva nuo kėdės ir
miršta. Įbėga Vincutė. Sutrikusi dairosi ir sėdasi ant kėdės.
VINCUTĖ (patetiškai). Patylėjęs griuvo nuo
kėdės ir mirė!
Vincutė patylėjusi griūva nuo kėdės ir miršta.
UŽDANGA
PJESĖ APIE CHLOROFILĄ
KVAKIUTLIS. Ištyrus šios molekulės sandarą,
paaiškėjo, kad ją sudaro chronoplazma, chlorofilas ir jungiamoji medžiaga
plastilinas.
VINCUKAS. Niekada nepatikėsiu.
KVAKIUTLIS. Būk kaip kūdikis, būk naivus. Ir
suprasi.
VINCUKAS. Aš labai naivus. Bet chronoplazma...
KVAKIUTLIS. Pagalvok apie septynis Tėbų narsuolius.
Vincukas galvoja
KVAKIUTLIS. Na?
VINCUKAS. Neišėjo.
KVAKIUTLIS. Kas neišėjo?
VINCUKAS. Visą laiką galvoju tik apie Šešis, o
septintas vis kažkur pasislepia, ir negaliu surasti.
KVAKIUTLIS. Bet ar dabar tau paaiškėjo, Vincuk?
VINCUKAS. Taip, dabar man paaiškėjo.
KVAKIUTLIS. Eikš, Vincuk, tave pabučiuosiu už tai (bučiuoja).
VINCUKAS. Ačiū tau dar kartą, kad man taip gerai
paaiškinai apie chronoplazmą. Bet plastilinas?
KVAKIUTLIS. Koks plastilinas? Aie ką tu kalbi?
VINCUKAS. Taigi tas, kuris jungia chronoplazmą ir
chlorofilą!
KVAKIUTLIS. Tu manai, kad molekulėje jungiamoji
medžiaga plastilinas?!
VINCUKAS. Ne, nemanau.
KVAKIUTLIS. Pagaliau. Buvau jau pabūgęs, ar tik
neišėjai iš proto.
VINCUKAS. Ačiū, kad manimi taip rūpiniesi.
KVAKIUTLIS. Aš tiesiog negaliu kitaip.
VINCUKAS. O tu manai, aš galiu?
Abu susigraudina, susiima už rankų ir eina.
Staiga iš viršaus sugriaudėją Balsas.
BALSAS. Kur judu einate!?
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Mudu einame į valgyklą
pavalgyti.
BALSAS. Na, eikite, eikite.
Vincukas ir Kvakiutlis, susikabinę rankomis,
išeina.
UŽDANGA
KITA JUODA PJESĖ
VINCUKAS. Buku buku.
VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk čiuku čiuku.
VINCUKAS. Čiuku čiuku.
VINCUTĖ. Nesakyk taip. Sakyk oilialia.
VINCUKAS. Nesakysiu.
VINCUTĖ. Sakyk!
VINCUKAS. Užmušk nesakysiu.
Vincutė užmuša Vincuką
VINCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus). Sakykit
buku buku.
ŽIŪROVAI (choru). Buku buku.
VINCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit čiuku čiuku.
ŽIŪROVAI. Čiuku čiuku.
VINCUTĖ. Nesakykit taip. Sakykit oilialia.
ŽIŪROVAI. Nesakysim.
VINCUTĖ. Užmušiu (užmuša).
Vincutė dar kažką daro, bet niekas nemato ką,
nes žiūrovų nebėra.
UŽDANGA
PJESĖ APIE PINIGĖLĮ
VINCUKAS (randa pinigėlį). Radau
pinigėlį! Radau pinigėlį!
VINCUTĖ. Atiduok man! Atiduok man!
VINCUKAS. Neatiduosiu tau! Neatiduosiu tau!
VINCUTĖ (verkia). Kam tau tas pinigėlis?
VICUKAS. Pirksiu didelį laivą ir būsiu Nojus.
VINCUTĖ (piktdžiugiškai). Tai ir būk, tai
ir būk, tai ir būk!
VINCUKAS. Pati tu nei šiokia, nei tokia.
VINCUTĖ. Ir kaip tave tokį žemė nešioja.
VINCUKAS. Nesižemink taip.
Vincukas apžiūrinėja pinigėlį ir ūmai
sušunka
VINCUKAS. Rupūžė!
VINCUTĖ. Kas atsitiko?
VINCUKAS. Ogi pinigėlis netikras.
VINCUTĖ. Ogi pinigėlis netikras.
VINCUKAS. Tai ko mes pykomės?
VINCUTĖ. Mums nebuvo dėl ko pyktis. Mudu buvome
neteisūs.
VINCUKAS. Tu teisi. Mudu išties buvome neteisūs.
VINCUTĖ. O kas, jei dabar užeis baisus potvynis?
Kaip mes išplauksime?
VINCUKAS. Teks plaukti Krauliu.
VINCUTĖ. O kas tas Kraulis?
VINCUKAS. Taip vadinasi baltas garlaivis.
VINCUTĖ. O kuo vardu žalias garlaivis?
VINCUKAS. Žalias garlaivis vardu Brasas.
VINCUTĖ. Tai gal jau eime į prieplauką?
Abu nueina. Staiga baisiai sužaibuoja ir
sugriaudžia.
VINCUKAS. Baisiai sugriaudė ir sužaibavo!
Pradeda smarkiai lyti.
VINCUTĖ. Pradėjo smarkiai lyti!
Prasideda baisus potvynis.
VINCUKAS. Prasidėjo baisus potvynis!
VINCUTĖ. Laikas plaukti. Aš plaukiu žaliu
garlaiviu, pavadinimu Brasas.
VINCUKAS. O aš baltu, jo pavadinimas Kraulis.
Abu plaukia ir moja žiūrovams.
VINCUKAS ir VINCUTĖ. Ir jūs plaukit, paskęsite! |
Žiūrovai irgi pradeda plaukti, vyrai baltais garlaiviais,
kitaip Krauliais, o moterys žaliais, arba Brasais.
Iš pradžių visi plaukia žiūrovų salėje, po to darniai
išplaukia į gatvę ir paskui Vincuką ir Vincutę plaukia
gatve, vėliau prospektu, toliau plaukia už miesto,
moterys Brasais, vyrai Krauliais, kol žalioje pievelėje
prasideda gegužinė, bet jei potvynis tikras,
tai visi plaukia, kol prigeria. |
UŽDANGOS NEBEREIKIA
PJESĖ APIE KATINĄ
VINCUTĖ (gailiai). Kam paėmei mano
katiną, katiną?
VINCUKAS tyli.
VINCUTĖ. Mano katiną kam tu paėmei? Katinėlį? (palaukusi,
verksmingai). Kam katiną, katiną mano paėmei? (nubraukia ašarą). Kam?
Katiną, katiną kam paėmei mano?
Nutyla. Abu sėdi, žiūrėdami priešais save.
VINCUTĖ. Mano katiną, katiną paėmei tu kam? (patylėjusi).
Kokiu tikslu?
VINCUKAS (ūmai pašokęs). Ša!
UŽDANGA
PJESĖ APIE GIRTUOKLIUS
KVAKIUTLIS. Tikrovė pranoko visus mano
lūkesčius. Aš pajutau, ką tai reiškia, ir visiškai nesirūpindamas dėl galimų
pasekmių padariau tai, kas, mano nuomone, seniai pribrendo.
VINCUTĖ. Ak, lelijos yra gražios, bet girtuokliai
bjaurūs ir nesimpatingi. Aš visus juos uždaryčiau į belangę. Jie privemia pilnas
gatves.
VINCUKAS. O juk dora dar niekam nepakenkė. Verčiau
jie susiburtų į kokią pamaldžią draugiją.
KVAKIUTLIS. Visa tai, be abejo, turėjo prasmę. Aš
susidūriau su rimtomis kliūtimis, man prieštaravo, tačiau aš sugebėjau įveikti
visus trukdymus, paprasta logika įveikiau savo kritikų argumentus. Galų gale manimi
patikėjo.
VINCUKAS. Nors aš ne Leninas, bet man juokai
patinka.
VINCUTĖ (isteriškai). Vemia jie kaip! (apsiverkia).
KVAKIUTLIS. Taip aš pasiekiau savo tikslą ir dabar,
apžvelgdamas nueitą kelią, matau, kad elgiausi teisingai. Galų gale nebuvo kitos
išeities.
VINCUTĖ (raudodama). Vemia ir vemia!
VINCUKAS (ramina ją). Tam jie ir girtuokliai,
nesikrimsk. Jie to neverti.
VINCUTĖ (kreipiasi į žiūrovus, piktai). Ir
jūs visi girtuokliai! Prisigeriate, po to šlaistotės po gatves ir vemiate! (apsivemia).
AUTORIUS (išeina į sceną ir lenkiasi).
Štai daugmaž ir viskas, ką aš norėjau pasakyti.
ŽIŪROVAI (ploja). Ačiū, ačiū!
Keikdamiesi skirstosi į rūbinę.
UŽDANGA
PJESĖ APIE ŽMOGŲ PRIE JŪROS
KVAKIUTLIS. Vincuk, norėčiau, kad man
papasakotum kokį nutikimą iš savo gyvenimo. Aš dabar kaip tik turiu laisvo laiko.
VINCUKAS. Mielai. Vieną kartą aš kažkur nuėjau,
bet pargriuvau ir visiškai nieko neatsimenu. Tai man įstrigo į atmintį.
KVAKIUTLIS. Taip, tai įdomi istorija.
VINCUKAS. Atsimenu dar vieną nutikimą. Tik apie jį
norėčiau pasakoti trečiuoju asmeniu.
KVAKIUTLIS. Kodėl trečiuoju?
VINCUKAS. Manding, tai turėtų sustiprinti
pasakojimo įtaigumą.
KVAKIUTLIS. Aš jau nekantrauju. Pasakok. Tikriausiai
bus nepaprastai įdomu.
VINCUKAS. Vincukas kartą priėjo prie jūros ir
pamatė tokį žmogų; tas žmogus priėjo prie pat jūros kranto, įsisiūbavo ir ėmė
suktis ratu, modamas rankomis ir šluodamas dangų kojomis; jis sukėlė tokį vėją, kad
jūra sušniokštė, medžiai suošė, linkdami prie žemės, o debesų skivytai lėkė
dangumi it pašėlę.
KVAKIUTLIS. Tai turėjo būti labai įspūdinga.
VINCUKAS. Aš ir pats taip manau.
KVAKIUTLIS. O kas atsitiko paskui?
VINCUKAS (pamąstęs). Neatsimenu.
KVAKIUTLIS. Tas žmogus tikriausiai nuėjo.
VINCUKAS (įsitempęs). Niekaip negaliu
atsiminti.
KVAKIUTLIS. Galvok labai įtemptai.
VINCUKAS (galvoja labai įtemptai). Vis tiek
neatsimenu.
KVAKIUTLIS. Na, tiek to.
VINCUKAS. Žinai, aš irgi manau, kad tiek to.
UŽDANGA
PJESĖ APIE BURTUS
(VINCUKAS ir KVAKIUTLIS sėdi ant kėdžių)
KVAKIUTLIS. Ateik čia, Vincuk.
VINCUKAS. Negaliu.
KVAKIUTLIS. Kodėl negali?
VINCUKAS. Mane užbūrė Vincutė. Verčiau tu pats
ateik.
KVAKIUTLIS. Negaliu, mane laiko nežinoma jėga.
VINCUKAS. Tikriausiai tai burtai. O gal tave tiesiog
traukia Žemė?
KVAKIUTLIS (pamąstęs). Žinai, gal tavo
tiesa. Gal mane tiesiog traukia Žemė.
VINCUTĖ (išeina, kreipiasi į publiką).
Štai kaip kai kuriuos asmenis traukia Žemė.
VINCUTĖ lenkiasi.
UŽDANGA
BAISI PJESĖ
VINCUKAS. Aš nutariau nusišauti, Vincute.
VINCUTĖ (pritariamai). Nusišauk. Tik
palūkėk, aš atsinešiu kirvį, bliūdą ir balėją (atsineša).
VINCUKAS. Tai aš jau...
VINCUTĖ. Nieko nepadarysi, šaukis.
VINCUKAS. Tačiau kam tu atsinešei bliūdą, kirvį
ir balėją?
VINCUTĖ. Kai tu nusišausi, aš tave sukaposiu
gabalais ir gerai paslėpsiu.
VINCUKAS. O kam?
VINCUTĖ. Kad niekas nerastų.
VINCUKAS (nesupratęs). Supratau. Na, atia.
VINCUTĖ. Atia. |
VINCUKAS šaunasi. VINCUTĖ pasiima kirvį
ir kapoja Vincuką gabalais, gražiai sudeda į bliūdą
ir balėją, po to išvelka už scenos. Girdisi varstomų
šaldytuvo durelių garsas, trinksi indauja. |
VINCUTĖ (ateina, šluostydamasi rankas
rankšluosčiu. Dairosi). Būta čia to darbo! |
UŽDANGA
PJESĖ APIE PABAISĄ
VINCUKAS (juokiasi).
KVAKIUTLIS. Ko tu juokiesi?
VINCUKAS (toliau juokiasi).
KVAKIUTLIS (griežtai). Kas tave juokina?
VINCUKAS. Mane juokina toks vardas
Kitaigorodcevas.
KVAKIUTLIS. Tokio vardo pasaulyje nėra. Tai
pavardė.
VINCUKAS. O koks yra pasaulyje vardas?
KVAKIUTLIS (mąsto). Pasaulyje yra vardas
Tatjana.
VINCUKAS (nustebęs). Taigi, Tatjana
Kitaigorodcevas. Kas gi tai galėtų būti?
Baisus dundėjimas. Scena aptemsta.
KVAKIUTLIS. Kas tai? Aš stebiuosi...
VINCUKAS. Užėjo niaurios sutemos. Kažkas dunda. Ir
man smalsu, kas čia vyksta.
Tamsiai raudonoje šviesoje pasirodo Pabaisa.
PABAISA (riaumoja). Tai mano vardas Tatjana
Kitaigorodcevas. Kas mane šaukė? Kas pakvietė mane iš pelkių ir sutemų karalijos?
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (išsisukinėdami). Mes
nešaukėme.
PABAISA. Šaukėte, šaukėte.
VINCUKAS (dairosi į šalis). Tikriausiai tai
kas nors kitas. Mudviem nė į galvą nebūtų atėję tamstos šauktis.
KVAKIUTLIS. Išties! Juk tamsta toks negražus.
PABAISA. Aš judu suėsiu.
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS (sunerimę). Neėsk
tamsta mūsų! Įvyko nelemtas nesusipratimas.
PABAISA (mąsto). Tiesiog nesusipratimas?
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Taip taip, tiesiog
nesusipratimas!
PABAISA. Aaaa... Na, tai aš eisiu namo. Nieko
nepadarysi. Viso gero.
VINCUKAS ir KVAKIUTLIS. Viso gero, viso gero.
Pabaisa išeina.
VINCUKAS. Buvo čia ko bijoti.
KVAKIUTLIS. Aš irgi visiškai neišsigandau.
VINCUKAS. O dabar galime ramiai pasėdėti ant
kėdžių.
KVAKIUTLIS (pritariamai). Taip, pasėdėkime. |
VINCUKAS su KVAKIUTLIU sėdi ant kėdžių.
Žiūrovai irgi sėdi ant kėdžių, kol kada nors jiems
tai nusibos ir jie ims skirstytis. |
UŽDANGOS NEBUS
PJESĖ APIE KEKUMĄ
VINCUKAS. Tikiuosi, mes abu puikiai atsimename
intelektualius mudviejų pokalbius. Esame aptarę labai daugelį dalykų. Esame kalbėję
apie mokslą, gyvates, Kafką, žirnių auginimo meną, uigurų abėcėlę. Esame
kalbėję apie viską.
KVAKIUTLIS. Tu visiškai teisus. Esame aptarę visus
pasaulyje esančius dalykus. Mūsų išminčiai nėra ribų. Mes net nebeturime daugiau
apie ką mąstyti.
VINCUKAS. Bet mes galime savo išmintį dar pagilinti
ir praplėsti.
KVAKIUTLIS. Kokiu būdu, Vincuk? Šis klausimas man
yra įdomus.
VINCUKAS. Galime kalbėtis apie tokius dalykus, kurie
iki mūsų niekam pasaulyje nebuvo žinomi. Tarkime, niekas pasaulyje nežino, kas tatai
yra Kekuma.
KVAKIUTLIS. Negali būti. Kažkas, žmogus arba
demonas, gali apie tai ką nors nusimanyti.
VINCUKAS. Tu klysti. Niekas to negali žinoti. Žodį
Kekuma aš pats sugalvojau ką tiktai.
KVAKIUTLIS. Aš vis dėlto laikausi savo nuomonės.
VINCUKAS. Nesilaikyk.
KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.
VINCUKAS. Nesilaikyk.
KVAKIUTLIS. Laikysiuosi.
VINCUKAS. Tu nepaprastai klysti ar tik nebus
tavęs kas suklaidinęs.
KVAKIUTLIS. Aš pats tau galiu pasakyti, kas yra
Kekuma ką tik patyriau regėjimą ir viską supratau.
VINCUKAS. Cha cha! Aš nepatikliai juokiuosi!
KVAKIUTLIS. Tačiau žmogus, patyręs, kas tai yra
Kekuma, išeina iš proto.
VINCUKAS. Aš ir toliau nepatikliai juokiuosi!
KVAKIUTLIS. Tada aš įsižeidžiu. Tu netiki manimi.
Todėl aš tau niekada gyvenime nepasakysiu, kas tai yra Kekuma.
VINCUKAS. Ačiū tau. Esi tikras draugas. O jau
maniau, kad pasakysi ir man teks išeiti iš proto.
KVAKIUTLIS. O gal vis dėlto pasakyti? Aš
susimąsčiau ir dvejoju.
VINCUKAS. Nesakyk, nesakyk! Aš šaukiu!
KVAKIUTLIS (iškilmingai). Kekuma tai yra...
Kekuma yra... |
Ūmai stoja tamsa. Aklina tamsa scenoje ir salėje.
Tolesnis veiksmas vyks visiškoje tamsoje. Išjungiamos
šviesos visame teatro pastate, rūbinėse, bufetuose ir pan.
jei įmanoma, teatrą supančiose gatvėse ar dar geriau
mieste taip pat išjungiama elektra. |
VINCUKAS. Aš verkiu ir kenčiu siaubą.
KVAKIUTLIS. O aš jaučiu artėjančią Kekumą.
KEKUMA (artėdama). Aš einu, aš einu, aš
einu... Aš jaučiu žmonių kvapą...
VINCUKAS. Atrodo, mes nuėjome kiek per toli.
KEKUMA (kraupiu balsu). Aš užuodžiu
daugybę mažų žmogučių... daug mažų skanių žmogučių... ham, ham, ham...
VINCUKAS. Užteks jau, užteks.
KVAKIUTLIS. Tikrai užteks.
VINCUKAS. Gal eime namo.
KVAKIUTLIS. Iš tiesų eime.
TEATRO DIREKTORIUS (kreipiasi į žiūrovus).
Ponios ir ponai, be panikos! Svarbiausia, nedekite šviesos. Kekuma tamsoje prastai mato.
Prašome išeiti iš salės tamsoje. Nedeginėkite žiebtuvėlių nei degtukų. Tai gali
blogai baigtis. Taip pat stenkitės nekvėpuoti Kekuma geriausiai užuodžia
kvėpuojantį ar kalbantį žmogųųųųųųų...aaa...
KEKUMA (neskubėdama, oriai). Niam niam niam. |
Žiūrovai patyliukais, organizuotai skirstosi iš salės.
Čia galima užrakinti teatro duris, užremti langus,
kad būtų įdomiau. Kekuma gaudo žiūrovus ir juos valgo.
Išlikę patiria katarsį. |
UŽDANGOS NEMATYTI
Beresnevičius, Gintaras.
Pabėgęs dvaras: esė, romanas. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
SUBLIMACIJA, ARBA CHANDRA LIETUVIŠKAI
Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima
tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant
visai.
Ko tu tikėjais, klausiu. Visos jos tokios.
Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.
Ne, jis nori guostis.
Sunku man, sako.
Visiems sunku, aiškinu, krizė mat.
Klausyk, sako jis, aš turiu ne tik šnapso.
Dar ir Walterį. Atvažiuok, pašaudysim.
Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?
Jis turi du litru degtinės. Maschadov
vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis
kažką šneka, kodėl ji jį paliko.
Geriau anksčiau nei vėliau, randu paguodos
formulę. Jis dar kažką pasakoja.
Sunku man, aiškina.
Kur Walteris, klausiu, kur tas
Walteris?
Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti
greičiau galėtų moteriški piršteliai, aiškinu, kulkos byra tarp pirštų.
O ji sukištų, pritaria bičiulis. Spyna laksto
kaip kumelė gerai pateptas, gerai prižiūrimas Walteris. Įkalam dar po du šimtu,
išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.
Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, už
lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras
ginklas. Makarovas šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po
kiekvieno šūvio iš Makarovo reikia nusitaikyti iš naujo, Walteris pila
tiesiai. Dar po šimtą?
Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats
pleškina į sandėliuko duris.
Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą?
maga paklausti, be kažko susidroviu.
Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.
Pasakoju apie savo įspūdžius, šaudant iš
granatsvaidžio, bičiulis surūgsta: neturi granatsvaidžio šiuo metu, susikompleksuoja.
Bet turiu dėželę granatų, sako. Atkemša
antrą dvilitrį. Atidaro dėžę. Geros granatos, RGD, numerio neatsimenu. Gal RGD 42?
Kieme mėtyti granatų nevalia, kaimynai
kuoktelėję, dar paskųs. Pasiimam naują dvilitrį Maschadovo ir einam į
miškelį. Granatų dėžė primena diplomatą. Atidarę sukaišiojam sprogdiklius.
Žinai, aš buvau ją įsimylėjęs sako
bičiulis.
Jeigu esate svaidę granatas miškelyje ar, tarkime,
parke, gerai žinote, kad tai ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo
žvilgsnio. Medžiai kliudo.
Sėdime ant kelmo, mėtom granatas. Nieko čia
baisaus, tik nusitaikyti reikia. RGD uboinaja sila, lietuviškai gal žudymo jėga
maždaug 5-7 metrai, ne taip jau daug. Nors šiaip 20-25 metrai. Gali nutėkšti tą
granatą dešimt metrų, tik nosį nubalnos. Po dvidešimtos granatos man netgi nusibosta.
Bičiulis tą pajunta ir pasiūlo desertą skeveldrinę granatą. Skirta mėtyti iš
apkasų, skeveldros lekia 200 m. Prieš šviesdami, pasislepiam už medžių, bet
skeveldros apdrasko striukes.
Kad jas kur, nusikeikiam vyriškai ir rusiškai.
Moteris, skeveldras... striukes...
Grįždami atgal pyškinam į pušis, iš seno gero
medžioklinio Winchesterio.
Mylėjau aš ją, sako bičiulis.
Granatų, ir tų nebeliko. Bet kiek žvaigždžių...
kiek žvaigždžių...
Iš Walterio nupilu kažkokį krūmą... kulkos
sminga taip intymiai, tiesiog jauti, kaip tavo ranka prasitęsia šūvyje. Aš suprantu
saldofonus, aš pats saldofonas. Bičiulis mesteli granatą, laikytą užantyje, nuo
netikėtumo aš net šokteliu. Mudu juokiamės. Ak, tie vyriški pokštai...
Aš ją mylėjau, Viešpatie, sako jis.
Aš ne Viešpats.
Negaliu tau padėti. Į žvaigždes pažiūrėk, kas
jos prieš moteris...
Žinau, sako jis, aš skaitau Platoną.
Nietschę skaityk, patariu, tai sveikiau.
Jis sviedžia dar vieną granatą.
Skaičiau, sako.
Žinau, kad skaitei.
Mes skambinam kurvų telefonu, užsisakom po
blondinę baltarusę. Niolikos, trisdešimties, trisdešimt šešių tokie
pasiūlymai. Brunetės kažko nesinori.
Stovime prie sodo vartelių, laukiame... valandą,
pusantros. Nieko.
Ak! sako jis. Taigi aš sąrašuose. Jų
sąrašuose. Jų telefonuose esmi. Aš juk policininkas. Jokių mergų, jei bent...
Metam po granatą, jau paskutinę, tiesiai į kiemą.
Aš ją mylėjau, sako jis.
Matyti.
Sutikčiau jau ir su brunete. Žinau, kaip tau
skauda. Labiau nei musėms, kurias tu pili iš Walterio, lubos darosi akytos.
Šūvių pažadinta, ateina tavo mama ir atima pistoletą. Profesionaliu judesiu išima
apkabą, ir vėl, sako... kas ir vėl?
Miegokit, vaikiai, sako ji ir išeina.
Bičiulis juokiasi po antklode.
O granatų aš dar turiu, sako jis. Po
pagalve.
Beresnevičius, Gintaras.
Pabėgęs dvaras: esė, romanas. Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|