|
<< Atgal
KOSTAS OSTRAUSKAS
ALGIMANTAS
Žvelgiant romantiškai, poetas privalo
būti susikuitęs, netvarkingas, pasimetęs, užuomarša, nepraktiškas, nerūpestingas
ir, žinoma, tankiai kilnojantis čerką arba bent vyno taurę. Jeigu tikrai taip,
Algimantas Mackus nebuvo poetas. Tiesa, stiklelį, taip pat ir alaus butelį jis kilnojo
nesikuklindamas. (Su vynu, rodos, nesiterliojo.) Toli gražu nevengė ir karčemos.
Kartą, mudviejų bičiulystės pradžioje, bene pirmą kartą pas jį ilgiau buvojant,
ėmė jis neatlaidžiai tempti mane į smuklę atsigaut. Šiaip gėrimo nesikratęs,
tačiau niekad neturėjęs entuziazmo smuklėms, bandžiau spyriuotis. Veltui teko
pasiduoti. Jo žmona Dalia diskretiškai mane įspėjo: Būk atsargus su Algimantu
tokia išvyka viena smukle nesibaigs... Taip ir buvo ėjome mudu per jas tarytum
stacijas. Ir bala žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu ne vienoj, mano laimei,
netikėtai sutiktas bičiulis, išgirdęs ir išklausęs mano pagalbos šauksmą,
Algimantui protestuojant prieš visą pasaulį, jis parvežė mudu paryčiais namo.
Išgėręs Algimantas tapdavo kartais gana nekalbus,
net niūrus. Tačiau kur kas dažniau atvirkščiai labai šnekus, tiesiog plepus,
linkęs prieštarauti, ginčytis, karingai kautis dėl tuščio nieko. Sykį, SantarosŠviesos
suvažiavimo metu, jau užmynęs ant kamščio, taip pristojo viešai kažkokiu klausimu
prie svečio, būsimojo Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo, jog kaimynams teko
gerokai pasidarbuoti, kad atstotų ir užsirauktų. Tačiau tai buvo bene vienintelis
Algimanto tos romantiškosios poeto sampratos bruožas. Net ir tie jo išgėrimai
buvo, galima sakyt, su razumu kažkaip lyg ir netrukdė tinkamai funkcionuoti jo
įsipareigojimams ir darbams. Atmenu, kaip jis piktinosi ir kartu apgailestavo, kad vienas
aktorius teilsis jis ramybėje, turėjęs vaidinti mano ,,Kanarėlės
premjeroje, ėmęs dėl nugėrimų vėluotis, o vėliau ir iš viso nebeateiti į
repeticijas. Teatlieka, kalbėjo režisieriaus padėjėjo pareigas einąs Algimantas,
pirma ką įsipareigojo, o paskui, jei nori, tegirtuokliauja.
Šiaip Algimantas buvo visiška priešingybė anam
romantiškajam poetui jis buvo ir nesusikuitęs, ir tvarkingas, nepasimetęs ir
ne užuomarša, gana praktiškas (tik automobilio neturėjo ir nemokėjo vairuoti gal
čia ir buvo jo nelaimė?) ii rūpestingas, ir pareigingas, vadinasi, vis dėlto joks
poetas.
Nežinau nė vieno, kuris būtų leidęs tiek daug
laiko atlikdamas savo rytmetinį tualetą lyg dama: jis skutosi, prausėsi,
maudėsi, šnirpštė ir šnypštė, krenkštė, kosėjo ir gargaliavo (tarp kitko,
turėjo gerą tenoro balsą) atrodė, niekada nebaigs. Kai pagaliau išeidavo iš anos
vietos, net blizgėjo švariausiai nusiskutęs, dvelkia odekolonu, apkirpti juodi
lyg varnos švarkas plaukai rūpestingai sušukuoti, kone sulaižyti. O kai
apsirengdavo švarūs švarutėliai balti marškiniai (kartą pas mane juos keitėsi
tą pačią dieną bent du kartus iš ryto ir pavakare), kelnių kantas tartum
skustuvas, o juodi batai lyg veidrodis pasižiūrėk, ir save išvysi.
Sėdim keliese po Škėmos laidotuvių,
apgailestaujam jo mirtį, o mūsų šeimininkas jis, sako, neva didelis
originalas nei iš šio, nei iš to parodo į Algimantą ir neva juokais
maždaug šitaip taria: Nesuprantu, kaip Dalia Juknevičiūtė Romualdo Juknevičiaus
Juknevičiaus! duktė galėjusi ištekėti štai už šitokios išvaizdos
personos! Tik pažiūrėkit, kaip jis atrodo. Net briliantinas varva. Negi tai poetas? O
Algimantas sėdi ir tyli. Tada, rodos, stebėjaus ir gailėjaus, kad jis tylėjo.
Šiandien galvoju: gal ta jo tyla buvo iškalbingesnė negu tariamas sąmojus šeimininko,
užmiršusiu, kad jis šeimininkas, kuris neabejotinai supainiojo originalumą ir
tikrą sąmojų su palaidu liežuviu ir skonio stoka.
Kur švara, ten ir tvarka. Algimanto darbo kambarys
(tikriau, kambarėlis) nieko, ko nereikia, viskas savo vietoj. Rašomasis stalas
neužverstas nei popieriais, nei knygom tik keletas lapų, pieštukas, plunksna.
Knygos keliose lentynose dailiai sudėliotos, nedidelėj spintoj už stiklinių durų
tvarkingai išrikiuotos. Jų nedaug. Kokios? Neatsimenu. Išskyrus vieną jis tada
užgulęs skaitė Martino Esslino The theatre of the absurd (1961).
O kur tvarka, ten dažnai ir kitos labai
nepoetiškos dorybės, kurių Algimantas tikrai nestokojo.
Argi tai poetas?
Taip jau viskas susiklostė, kad Santaros (vėliau
SantarosŠviesos) knygų leidyboje pirmąja knyga tapo mano Kanarėlė, o
Algimantas neoficialiu jos techniniu redaktoriumi. Laimingas tasai autorius, kurio
rankraštį per visas teksto rinkimo ir laužymo kalvarijas tarsi už rankos vedė
Algimantas. Žiūrėk skambina beveik vidurnaktį, jau po visų dienos darbų mudu
skyrė apie 800 mylių ir klausia: Sakyk, ar šitam sakiny čia kartais ne klaida? Gal
neapsižiūrėjai? O kitą vėlų vakarą: Klausyk, sulaužius šitą teksto vietą, labai
neestetiškai atrodo va to puslapio pati pirmoji eilutė vos vienas žodis tartum
girtas kybo ant bedugnės krašto. Ar negalima būtų tą sakinį šiek tiek praplėsti
arba sutrumpint? Žodžiu, rūpinosi beveik iki pedantiškumo, negailėjo nei laiko, nei
triūso tartum tai būtų jo paties knyga. Kiek žinau, lygiai taip pat kruopščiai
ir sąžiningai jis palydėjo per spaustuvę ir kitas tos leidyklos knygas. Jau vien dėl
to SantarosŠviesos knygų leidimo fondas vertas jo vardo. Nė kiek ne mažiau
rūpesčio ir nedėkingo darbo jis įdėjo ir ruošiant tos pačios Kanarėlės
premjerą, talkininkaudamas kaip ,,režisieriaus padėjėjas (šiuo atveju kur kas per
iškilmingas titulas) bėgiojo, lakstė po visus kampus, atlikdamas įvairius
juodus darbus. O juk nebuvo jam jokio reikalo imtis tų darbų. Tačiau kartą
įsipareigojęs, pažadėjęs, laikėsi žodžio, stengėsi ištesėti pažadą kaip
galima geriau.
Aišku, ne poetas.
Bene ryškiausiai tos dorybės pasireiškė
darbuojantis Margutyje redaguojant žurnalą ir ypač ruošiant bei vedant
radijo programą. Čia kaip tik reikėjo tvarkos bei organizuotumo, išradingumo ir
skonio, reikėjo griežtai ribotam laike tiksliai sudurti visus galus ir sugebėti viską
preciziškai, skubiai, laiku atlikti. Teko kartą su juo nukakti į stotį programos
pokalbiui. Jis ten jautės lyg žuvis vandeny: programą vedė laisvai, kone gracingai
čia kalbėjo, čia skaitė, čia suko plokštelę, kartais tuo pačiu metu
suspėdamas dar ir dūmą truktelti, kažkokius signalus mostu už stiklo sėdinčiam
stoties inžinieriui siuntė... kaip tikras profesionalas. Viskas ėjo kaip laikrodis
buvo pasiruošęs iki paskutinio sakinio, iki paskutinio taško. O kai programą
baigė, atsipūtęs tarė: Tai va. Akivaizdu buvo jo neslepiamas pasitenkinimas, beveik
pasididžiavimas.
Joks poetas.
Šiandien vėl prisimenu, kaip mudu tada grįžome
iš radijo stoties po to pokalbio ir plepėjome, gerai nusiteikę, apie viską ir apie
nieką. O po kelerių metų... tas pats Lilijos Vanagaitienės vairuojamas
automobilis, tas pats kelias... ir staiga tavęs nėra taip beprasmiškai,
taip skaudžiai ir taip makabriškai. Absurdas. Tikriausiai ir tada tu buvai švariai
nusiskutęs, dailiai susišukavęs, balti baltutėliai marškiniai...
O vis dėlto Tu, Algimantai, poetas neblogas
poetas.
P. S. Beje, sakyk: ar Tau neišėjo į
naudą, kad Škėma žuvo? Ir žuvo taip, o ne kitaip. (Tikiuosi, šis klausimas
mažiau akiplėšiškas negu anas, po Škėmos laidotuvių Tau tėkštas, atsimeni?
manau, mudviejų bičiulystė duoda man šiokią tokią teisę kreiptis į Tave
kartais ir pernelyg atvirai, net nemandagiai.) Juk be Škėmos mirties nebūtų buvę ir
Tavo Chapel B. Pagaliau ar Tu nemanai, kad jūsų abiejų makabriška mirtis iš
tokių gyvenimo netikusių išdaigų, kaip žinai, kuriama mitai ir legendos nepadėjo
judviejų reputacijai? Kaip Tau, Algimantai, atrodo, žvelgiant iš Amžinybės, t.
y. iš tobulos perspektyvos?
Mackus, Algimantas. Ir mirtis
nebus nugalėta. Vilnius: Vaga, 1994.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|