|
<< Atgal
JURGIS BLEKAITIS
***
Algimantą Mackų pažinojau artimai ir visai
nepažinojau. Per daugelį susitikimųpokalbių, bendrų išvykų, pobūvių draugų ir
jo paties namuose Čikagoje, po kelių bendrų Santaros stovyklų buvome suartėję,
susidraugavome artimai ir jaukiai. Ir jo žuvimo smūgis buvo vienas iš skaudžiausiai
pajustų. Ir vis dėlto dabar, stengdamasis grįžti prie jo, vėl skaitydamas jo
kūrybą, jo straipsnius, nuotolio šviesoje matau, kad jo nepažinau. Ir tikriausias to
nežinojimo ženklas, kad žmogaus, bičiulio, dažnų diskusijų bendro dar vis nesugebu
suvesti į viena su jo poezija. Žmogų ir pajutau ir pamilau, o jis man savo ruožtu buvo
labai draugiškas, paprastas ir šiltas. Tik tam tikras mandagus jo atidumas leido man
pajusti, jog esu amžium žymiai vyresnis, ir mūsų draugavimas negali būti toks
visiškai be užtvarų, koks esti kartu augusių ir brendusių amžininkų.
O poezija ir tai reiškia, kas buvo svarbiausia
jam ir apie jį dunksojo kažkur nuošaliai, apgaubta miglų ar nakties, kaip tie
Vilniaus mūrai dunksojo Maironiui. Aistis, Radauskas, Nagys, Sutema tokie
neatskiriami nuo savo eilėraščių, kaip Škėma, Katiliškis nuo savo prozos. O
Mackusžmogus man vis dar nesueina į aštrų fokusą su jo neornamentuota kalba.
Dėliodamas prisiminimų nuotrupas ir jo eilėraščių fragmentus, dabar bandau sustatyti
vientisą, aiškų paveikslą.
Jaunuolis, kurį prisimenu iš ankstyvųjų Čikagos
dienų, atrodė man toks geras mamos sūnelis. Tvarkingas, švarutis, tamsiai mėlynas
kostiumėlis ką tik iš valyklos, skruostai ką tik iš karšto vandens ir muilo,
spindi rausvumu, lygūs, tamsūs plaukai kuo drausmingiausiai prigludę prie galvos
nė vienas nepasišiaušęs, ir niekas neišduoda būsimų pasišiaušusių žodžių.
Mudviejų pažintis buvo paviršutiniška, ir tik vienu atveju man teko Algimantą lyg ir
kiek pagloboti. Tai tačiau gal ir buvo pradžia vėlesnės abipusės šilimos.
Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo kelių
atsitiktinių susitikimų su poetinių polinkių jaunuoliu, kai pradėjau protarpiais vėl
buvoti Čikagoje. Miestas man pasirodė neatpažįstamai pasikeitęs, turiu galvoj
lietuvių ateivių įsitvirtinimą jame, ypač suklestėjusiame Marquette Parke, ir
atgaivintoje pažintyje su Algimantu Mackum jau buvo išnykęs ir globos reikalingasis
raudonskruostis jaunikaitis. Bendrų draugų būry dabar susitikdavau 30 metų vyrą, jau
nebe juokais priimtos poezijos knygos Jo yra žemė autorių, Margučio radijo
darbuotoją bei to vardo žurnalo redaktorių, Dalios Sruogaitės sumanytosios ir vedamos
literatūrinės radijo valandos Pelkių žiburėlio artimą bendradarbį, veiklų
visuomenininką santarietį. O asmeniškame gyvenime jis buvo jau radęs bendrakeleivę
talentingą menininkę, kaip jis pats gilią ir atsakingą Dalią Juknevičiūtę,
kurios formavimuisi lemiamos įtakos bus padaręs Lietuvoje likęs jos idealizuojamas
tėvas, didelis teatro režisierius Romualdas Juknevičius.
Teatrą, beje, mėgo abudu, nors skirtingai prie jo
ėjo: ji profesionališkai, su valingu atsidėjimu, nustūmusi į šalį dailę ir
pasirinkusi sceną savo gyvenimo esminiu siekiniu. Jis kaip stebėtojas iš šalies,
jautrus ir entuziastingas. Juodu drauge važiavo žiūrėti Tyrone Guthrie pastatymų
Minneapolin ir pasakojo apie juos kaip retą meninį išgyvenimą, sujaudinusį, kaip
atsimenu, jį ne mažiau negu ją. Tad mūsų bendri pokalbiai dažnai sukosi apie
teatrą, kaip ir literatūrinę to meto sceną, ir iš jų ryškiai atsimenu: apie tai, ko
jis pats siekia, ką nori išreikšti, Algimantas nekalbėdavo.
Jis pritraukė mane arčiau prie santariečių
veiklos, į Margučio žurnalą, ir manau, tai jo dėka buvau pirmą kartą
pakviestas dalyvauti SantarosŠviesos stovyklos literatūros vakare. Iš to atvejo man
įstrigo ir, tiesą sakant, gerokai nustebino, kaip Algimantas tada mane pristatė
klausytojams. Kalbėti jis mokėjo lengvai ir sklandžiai, žodžių neieškojo, sakiniai
plaukė lygūs bei apvalūs, be užsikirtimų ar pauzių. Bet stebino ne tas savim
įsitikinęs, laisvas įgudusio viešo kalbėtojo būdas stebino tai, ką jis
pasakojo. Vaikystėje gyvenęs jis Vilniuje, mėgdavęs, sėdėdamas ant palangės,
žiūrėti į Gedimino gatve praeinančią žmonių srovę. Ir tai nuo tada jam į akį
įkritę du bičiuliai, kurie dažnai pavakare mėgdavę pasivaikščioti tais
šaligatviais, vienas ilgas, kitas trumpas. Tą įprastinį gatvės vaizdą esą sudarėme
mudu su Antanu Rūku. Nuo tų vaikystės dienų tad jis mane ir atsimenąs.
Visa tai skambėjo natūraliai, gal truputį priminė
kokios apysakaitės pradžią, bet viena bėda neturėjo nieko bendra su tikrove. Ne
tik tokių mudviejų su Rūku pasivaikščiojimų niekada nebuvo, bet suabejojau aš tada
ir ta palange į centrinę įstaigų, kavinių, viešbučių, krautuvių gatvę. O
pasakojimas tikriausia niekam abejonių nesukėlė, tik man vienam. Ir nežinau, ar
pačiam Algimantui atrodė, jog visa tai buvo, ar jis tik didesniam vaizdumui pasinaudojo
savotiška poetine laisve. Pasakaitė apie du bičiulius jaukiai atliko savo
pristatomąjį vaidmenį, ir ko daugiau bereikia? Rodos, niekad ir nesukau Algimantui
galvos dėl to.
Kitu atveju Santaros stovykloje Algimantas paliko man
didelį įspūdį jau visai jokių klaustukų nesukeliančia prasme: jis su dideliu
tikrumu ir dvasiniu pakilimu, beveik čia tiktų sakyti su aistrumu, su įkvėpimu,
sakė ištraukas iš savo paskutinio kūrinio Chapel B. Be galo gaila, kad tas
skaitymas liko neįrašytas. Su laiku tas neornamentuotas Algimanto eilių pobūdis
tapo man artimesnis, bet tada dar buvo gerokai svetimas. Prisipažinau jam, jog jutau
didelę poetinę jėgą, jo neabejotiną tikrumą, bet, kiek mane liečia, jis galėjo
būti skaitęs vengriškai ar kuria kita kalba, kurios nesuprantu. Gal todėl, kad sakiau
tai be pašaipos, o veikiau apgailestaudamas savo nesupratimą, Algimantas nė kiek
neužsirūstino (o esu girdėjęs liudijant, jog buvęs net labai jautrus bent kiek
kritiškam žodžiui), ir mudviejų gerų santykių ir toliau negaubė joks šešėlis.
Priešingai, tolydžio mes labiau suartėjome. Kada beatvažiuodavau Čikagon, tarp
bičiulių, su kuriais būtinai susitikdavau, buvo Algimantas pas jį namuose, pas
Bylaičius, esame kartu važiavę Mariaus ir Zinos Katiliškių lankyti, pravedė jis su
manim ilgoką pasikalbėjimą ,,Margučio programoje teatriniais klausimais, bendravome
Santaros stovyklose.
Negaliu atsikratyti prietaringo jausmo, kad mirtis
prie jo iš tikrųjų sėlino, lyg būtų grėsminga būtybė, įasmeninta jėga,
pasiuntusi jam ne vieną savo artėjimo signalą. Antano Škėmos kraupus ir beprasmis
žuvimas tuoj po to, kai jis paskutiniam savo gyvenimo vaidmeny pavaizdavo beprasmišką
žuvimą, sukrėtė daugelį, ne vien tą pranašingą spektaklį Santaros stovykloje 1961
metais stebėjusius, kuriems Škėma gal ir buvo artimiausias. Bet niekas turbūt taip
skaudžiai neišgyveno, kaip Algimantas Mackus, labai aukštai vertinęs Škėmos drąsią
kūrybą. Jeigu būtų galima parodyti, kas lietuvių literatūrinėje kūryboje
labiausiai bus paveikęs Mackų jo avangardėjimo kely, tai būtų tikriausiai Škėma.
Šiaip Algimantą labiau savo įtaka veikė Vakarų poetai ir vadinamojo absurdo teatro
kūrėjai. Po šio lemiamo spektaklio tai buvo Škėmos pastatyta Kosto Ostrausko
Pypkė sekančią dieną, sekmadienį, Algimantas kalbėjo apie tai, ką jam
reiškė Škėmos kūryba: lietuvių literatūros avangardą, kuris, pasak Mackaus,
pirmoje eilėje kreipiasi į žmogų, nesukaustytą konvencijom, nesukaustytą
štampais. Pasisakymo proga buvo Škėmos 25 metų kūrybinio darbo minėjimas. Bet
buvo ir kita, dar nežinoma proga; žuvimo nebe už metų ar dienų, bet už kelių
valandų. Ir po to žuvimo Mackus vėl kalbėjo: ,,Antano Škėmos atsiskyrimo aplinkybės
peržengė visas absurdiškumo ribas. Jo atsiskyrimas buvo daugiau negu pats labiausiai
rafinuotas likimo, atsitiktinumo arba dievų triukas. Ir kiek toliau: Antanas
Škėma herojišku paprastumu išliko tiesus ir teisus prieš savo kūrybinio žodžio
tiesą.
Bet pagrindinis Algimanto Mackaus requiem Škėmai
buvo drauge stipriausias jo poetinės kūrybos paskutinysis rinkinys. Jame Algimantas
Mackus visu veidu atsisuka į paskutinę žmogaus problemą žemėje, į mirtį, ir ne
vien į tragišką Škėmos žuvimą, kuris jam susipina su Federiko Garcia Lorcos
kūriniu apie toreadoro žuvimą, tapusį tarsi paminklu paties Lorcos žuvimui jis
veidu atsisuka į artėjantį savo žuvimą, net aplinkybėmis pakartojantį Škėmos.
Toje mirties estafetėje buvo dar ir tarpinis
bėgikas. Netrukus po to, kai Detroite buvo palaidotas Julius Kaupas, Čikagoje Algimantas
Mackus papasakojo man apie paskutiniąsias Kaupo akimirkas. Jis lankėsi Čikagoje.
Pasijutęs silpnai, jis prigulė mažame kambarėlyje, kur stovėjo Algimanto rašomasis
stalas ir kur Mackus susikaupdavo rašydamas, paprašė vandens. Algimantas nuėjo
virtuvėn, grįžo su stikline vandens ir rado Julių nebegyvą.
Berods tais pat metais, kurių gale pats Algimantas
žuvo, kartą atvykęs Čikagon, radau jį aprišta galva. Lengvai susižeidė automobilio
nelaimėje, vežamas Margučio radijo vadovės Lilijos Vanagaitienės. Kiek atmenu,
tuo metu fiziškai jis buvo menkai to paskutinio skambučio pritrenktas, tačiau jo
bendra nuotaika buvo prislėgta, paniurusi.
Vėliau galėjo būti gal apie Padėkos dieną
kai, atlikęs savo pareigas Čikagoje, dar turėjau ištisą laisvą dieną. Buvo
nuvargęs, kažkokia nejudria ūkana aptrauktas eilinės darbo dienos rytas. Iš Gedimino
ir Dalios Bylaičių namų, pas kuriuos visada apsistodavau, patelefonavau Algimantui. Ir
jis neturėjo ūpo kažkokiam darbui rodos, su žurnalu. Nutarėm susitikti ir
važiuoti į muziejų. Nuobodžiu ir nuovargiu prasidėjusi diena palaipsniui virto
ilgiausia mudviejų drauge praleista ir labiausiai mus suartinusia. Pradžioj atkėlė mus
nuo žemės paveikslai, su jais susieti prisiminimai. Jis sakė prie Chagallo seniau
skirdavęs pasimatymus Daliai. Aš pasakojau jam apie dažnus čia vaikštinėjimus su
Radauskais, rodžiau Henriko ypač numylėtus impresionistus. Gana prigirgždinę
muziejaus parketą, pro liūtus nusileidom žemyn ir, perkirtę Michigan avenue, įkritom
į prietemoje skendintį, tuo metu pustuštį barą. Kažkaip labai smagiai pylėsi ir
putojo daniškas alus, ir mudu ilgai ir plačiai šnekučiavomės viena iš kitos
besiliejančiomis temomis. Jos, tos mūsų šnekos, draugiškai putojo ne prasčiau negu
alutis, kurį nesiliovėme gyrę ir gėrę. Ir tik prisimena dėl savo įkyrumo viena
detalė: iš margos automatinės muzikos dėžės vėl ir vėl dainavo Nat King
Cole, kviesdamas į Route 66. Išėjome jau sutemus, nenorėjom skirstytis per
geras, pakilus buvo ūpas! užgriuvom dar mielų bičiulių šeimą, ir ten
Algimantas, įsikandęs žodį ,,pakilus, ragino mus drauge kelti į viršų jau nebe
alaus taurelę. Nuotaika tačiau žaižaravo ir toliau, niekada neatslūgusi. Tai buvo
mano artimiausios bičiulystės su Algimantu diena paskutinė, kada mačiau jį gyvą.
Tiesa, nemačiau nė mirusio. Po fatališkos nelaimės, vėl jam važiuojant kartu su
Vanagaitiene, kada abu žuvo, Algimantas buvo per daug sužalotas, karstas nebuvo
atvožtas. Kažkas visai tarp kitko pasakė, jog nelaimė įvykusi prie Route 66 tęsinio
per Čikagą, ir aš prisiminiau alaus bare įkyriai šaukusią dainą.
Iš visų mano atsiminimų apie Mackų ryškiausias
ir buvo paskutinis prietaringų sutapimų vėrinys, susiliejęs į pusiau nujautimą,
pusiau vaizdą plėšrios prie jo sėlinančios mirties. Todėl ir jo poezijoje
labiausiai su jo, kaip žmogaus, pajaustąja esme man susiriša jo vis dažnėjusieji ir
stiprėjusieji žodžiai apie mirtį. Jo paties įsisąmoninta ar ne, jo nuojauta buvo
makabriškai taikli.
Dabar, mėgindamas atsieti bet kokius asmeniškus
įspūdžius apie žmogų ir pasikliauti vien jo kūrybiniu žodžiu, matau jį, kaip
gimusį lyriką, kuris palaipsniui bandė objektyvizuoti savo išgyvenimus, nuotaikas ir
mintis, surasti tiems giluminiams sluoksniams, kuriais kiekvienas esame nepakartojamas ir
vienas, tokią formą, kuri subjektyviai, neišvengiamai ribotai vieno asmens patirčiai
suteiktų platesnės apimties galiojimą; kuri aš paverstų daugeliui savu
mes; kuri taptų kartos ir laiko išraiška. Ir nėra paradoksas, kad tam poetas
visada eina pačiu esmingiausiu būdu iš savęs ir per save.
Kai Algimantas gimė, šis mūsų šimtmetis žengė
savo 32-uosius metus, ir apie to laikotarpio vidurį buvo ištikęs Europą didžiulis
sukrėtimas, pasaulinis karas, iš pagrindų pakeitęs žmonių ir tautų likimus. Pačiam
Algimanto gyvenimo keliui buvo atseikėti sekantieji 32 šimtmečio metai, ir jų vidury
taip pat buvo nusiautusi žemę milžiniška audra, Antrasis pasaulinis karas, dar
smarkiau sukrėtęs gyvenimą, o mirtį pavertęs ne vien fronto karių, bet ištisų
miestų betarpiška realybe. Gležname jautraus berniuko amžiuje Algimantui teko
išgyventi įprastinio gyvenimo žlugimą, pamiltojo Vilniaus ir krašto netekimą,
stovyklinį ištremtųjų dienų netikrumą, laikinumą, kūrimąsi gąsdinančiai
svetimame, ligi tol egzotiškai skambėjusiame krašte Amerikoje. Visa tai buvo rupi,
žeidžianti aštrumu, sunkiai įprasminama medžiaga, iš kurios nuolaužų jis bandė
lipdyti poeziją. Jei sutiktume, kad poezija yra grožio ekstraktas iš žmogaus gyvenimo
tiesos, vargiai besitikėtume iš tokio amžiaus sūnaus harmoningo, saulėto pastato. Už
save ir už visus tuos savo bendralaikius, kuriems buvo lemta panaši rūsti gyvenimo
pradžia, Algimantas leidosi ieškoti tinkamai aštriabriaunių, žaizdotų vaizdų ir
žodžių. Tvirtėdamas jis vis labiau tapo ne vien savęs, bet visos savo kartos
reiškėju. O toji karta nebepriėmė ramesniais laikais susiformavusių balsų,
liudijusių nebegrįžtamai sunaikintą, tokią elegiškai plaukiančią, bet saulėtą,
tikėjimu paremtą, pastovią buitį, kuri, kaip jaunieji žinojo, tebuvo žiauri
apgaulė. Algimantas ir pats savy atsikratė to jau nebegaliojančio palikimo, paskelbęs
Pagėgio slapyvardžiu jaunuoliškas savo Elegijas ir sparčiai nuėjęs nuo jų
tolyn.
Taip, jis ėjo tolyn ne žingsniais, o šuoliais.
Galėtum manyti, kad antrąją knygą, Jo yra žemė (1959 metais), rašė kitas
žmogus. Joje Mackus dar kietai kovojo su įdiegtais įsitikinimais, ieškodamas savo
tikėjimo, savo prasmės, savo poetinio kelio, kurdamas naują žodyną, artimiau
apčiuopdamas savitą ritmiką. Dar po kelerių metų (1962) išeina jau grynai mackiška
knyga dvigubu pavadinimu Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai,
pavadinimu, kuris jau pačiu savo kampuotumu, negrakštumu yra iššūkis ir programa.
Tradicinės grožybės ir švelnybės ryžtingai išmestos pro langą: netašytumas,
nepuošnumas tampa poetiniu principu; pašalintų dailiųjų žodžių vieton braunasi
pikti, pašaipus šauksmai; skundas užauga iki dramatiško protesto intensyvumo; tik
liaudies dainų atgarsiuose leidžiama praskambėti lietuviškajam lyrizmui.
Su šia knyga Algimantas Mackus tampa savo
bendraamžių, bendraminčių vėliavnešiu. Per ją kalba ir toji Mackaus prigimties
dalis, kurioje atpažįstame visuomenininką, santarietį, žurnalistą, arba, kaip jo
kolegos apibūdina, idėjų žmogų.
Jau po Algimanto mirties išėjusiame (1965) reauiem
Antanui Škėmai Chapel B, laidotuvių koplyčios pavadinimu, pasiekia poetas savo
brandžiausią ir ekspresyviausią, itin įtaigų, veržlų kūrybinį apogėjų. Atvirai
tatai pabrėždamas nuorodose, poetas skolinasi motyvus, ritmus, intonacijas iš Vakarų
poetų Lorcos, Dylano Thomas, Celano, drąsiai kurdamas savitas variacijas, vesdamas
platų dialogą su kitomis kultūromis. Tai galutinis Algimanto Mackaus išsivadavimas iš
bet kokių paveldėtų, jį siaurinusių rėmų tiek idėjine, tiek formine prasme.
Deja, Chapel B tapo poeto requiem pačiam sau,
ir mes tik galime spėlioti, kur ir kaip toliau jis būtų vystęsis. Gali būti, jog
atsikratymas kalbos ornamentais, beieškant pilnutinės tiesos, tebuvo pradžia. Jau ir
toji išsiveržusi pradžia daugeliui atrodė vienu didžiausių išeivijos poezijos
laimėjimų, tad kokių dar aukštesnių viršūnių pažadas liko nuožmiai sulaužytas,
jam žuvus? Cituojant paties Algimanto žodžius, Škėmai žuvus, jo atsiskyrimo
aplinkybės peržengė visas absurdiškumo ribas. Jo atsiskyrimas buvo daugiau negu pats
labiausiai rafinuotas likimo, atsitiktinumo arba dievų triukas.
[1981]
Mackus, Algimantas. Ir mirtis
nebus nugalėta. Vilnius: Vaga, 1994.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|