|
<< Atgal
HENRIKAS NAGYS
[IŠ PASKAITOS AUGINTINIAI
IR SAULĖGRĄŽOS MĖNULIO ŠVIESOJE,
SKAITYTOS LITERATŪROS VAKARE, SKIRTAME
JULIAUS KAUPO IR ALGIMANTO MACKAUS ATMINIMUI] |
...Kai paskutinį kartą kalbėjau šioje
salėje, kalbėjau apie brolius svajotojus, kurie pasilieka visados su mumis. Nežinojau
ir nenujaučiau tada, kad, atsisveikindamas su Škėma, Audėnaite ir JaksTyriu, labai
greitai turėsiu atsisveikinti ir dar su dviem artimais žmonėm, kurie pirmųjų trijų
nelaimę išgyveno skaudžiai kartu su mumis. Nežinojau ir nenujaučiau, kad praeitų
metų vėjuotą kovo popietį, niūrią ir liūdną pavasario dieną, tardamas prie
Juliaus kapo, kad mano karta dar neišmoko kalbėti prie atvirų kapo duobių, turėsiu
labai greitai mokytis šito sielvartingo ir skaudaus amato gyvenimiško, o tačiau vos
pakeliamo būti savo kartos raudotojų, skelbiančiu nemirtingumą ir tikėjimą
draugystės ir rašto galia pačios mirties glėbyje. Netikėjau, kad turėsiu išmokti
to, ką mūsų žemės ilgoj, pilkoj istorijoj paliko moterys ašaruvėse ir gailiuose
raudų posmuose.
Prisimenu todėl pirmiausia, kaip Juliaus laidotuvių
pačiose išvakarėse, susėdę tylūs ir kiekvienas su savo mintim, klausėme savęs
kuris dabar? Tarsi toksai klausimas būtų buvęs visai realus ir suprantamas. Nejaukus
klausimas, tik vėl labai gyvenimiškas, nes kodėl gi mirtis, tokia dažna mūsų
raštuose, neturėtų būti ir mūsų gyvenime sutikta, kad ir keisčiausiomis bei
neįtikėtinomis aplinkybėmis? Mirtis buvo tapusi mūsų bendrininke, mūsų likimo
dalimi.
Algimantas tada sėdėjo šalia manęs ir ramiai
žiūrėjo į mūsų visų veidus. Jam mirtis buvo per kelerius pastaruosius metus tikrai
tapusi seserimi. Nebe nepažįstama viešnia ar pakeleivė. Ir kai išgirdau gruodžio 28
vakare apie jo paties mirtį, šešios minutės po septintos vakare (Škėma mirė
septintą ryto), man pasirodė jo staigus išėjimas, kaip ir Juliaus, kažkoks baisus
sąmokslas, groteskiška pajuoka ir neapsakomas melas...
...Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt
ketvirti metai buvo įrašyti į knygą, kurios puslapių mes negalėjom atversti. Tai
buvo knyga su baltais puslapiais rytdienai ir trumpais, lakoniškais įrašais vakar.
Vakarykščiuose mes dar galėjome įrašyti savo žodžius, atsiminimus, sapnus,
svajones, eiles. Rytdienos puslapius, deja, rašė kita Ranka. Atsiminimų knyga su
daugeliu tuščių puslapių yra mūsų visų dalia. Nemokame ir negalime jos pakeist ar
ištaisyti.
Toji karta, kuri dar neišmoko kalbėti prie kapo
duobių, greitai išmoksta šių liūdnų apeigų ritualą. Greičiau nei kas nors nei mes
patys norėtume ar galėtume tikėti. Karta, kuri dar nemokėjo rašyti nekrologų, mokosi
greitai.
Karta, kuri žvelgė taip tvirtai ir niūriai
nejaukion ateitin, pradeda dar niūriau ir nejaukiau žvelgti ateitin. Kaip kareiviai
kautynių metu, kai užkasamas draugas po draugo, pridengiami šalmais ir žeme ir trumpa
malda, ir vėl imamas šautuvas į rankas.
Ir rankos ir veidai apsineša žeme ir senėja.
Ir šautuvai darosi sunkesni.
Ir šalmų vis mažiau. Ir kryžiams medžių
nebėra. Ir naktys kaskart ilgesnės, o diena nebeišlaiko saulės.
Patetiška ir niūri karta. Karta, kuri nemokėjo,
neišmoko ir nemoka šypsotis. Kuri kalbėjo apie mirtį dažniau už kitus. Kuri užaugo
patrankų, gaisro, miestų ir krematoriumų dūmuose. Kuri ieškojo Dievo drauguose ir
draugystėje Dievo ir kalbėjo apie didžiąją nakties vėsumą dažniau už kitus. Toji
karta dabar pasitraukia, vienas po kito į didįjį vieškelį, eina kartu su visais
svajotojais ir savo nelaimės broliais ir valgo karčią mirusių duoną...
...Algimantas Mackus, dešimtmečiu jaunesnės kartos
žmogus ir poetas, kurio namuose mirė jo draugas Julius, buvo taipogi artimas šitai
kartai lygiai mirtyje ir lygiai gyvenime. Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks
kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo
rašyti savo paskutiniąją knygą Chapel B. Tai buvo Algimanto liudijimas
ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir
anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji, tai yra žmonės be
žemės. Ir jei jau norime tą savęs pasivadinimą dar toliau nagrinėti, buvo tai taip
pat labiausiai nuskriaustos kūrėjų kartos pasisakymas, žmonių, kurie ryžosi tęsti
istorijos jiems uždėtą naštą tęsti lietuvių rašto tradiciją. Ir Algimantas
tai darė niūriu ir kietu užsispyrimu, metęs studijas ir pašventęs tikra to žodžio
prasme visą savo laiką lietuviškam žodžiui, savo kartos balsui, savo kartos
tikėjimui, savo kartos žmogiškam ir tautiniam išpažinimui. Tiesa, daugelis
hipokritiškų akių matė toj kartoj pozą, tiesa, daugelis teisėjiškų burnų
pasmerkė tos kartos nelietuviškumą ir jų pasinešimą į svetimą pasaulį, tartum jie
būtų jiems tą savo pasaulį davę, o anie nedėkingai atmetę. Nesuprasta toji karta
gyveno ir tebegyvena, nors jos vienas iškalbingųjų atstovų jau nutilo...
...Algimanto Mackaus neornamentuotas žodis yra taip
sklidinas savo kartos tragedijos, pamestinumo kančios, kad iš kiekvieno posmo jis
šaukia į mus per Afrikos anūko, per Jureko sulaužytus gyvenimus ir likimus.
Žmogaus kančia yra universali jos negalima padalinti į savo ir kitų kančią.
Algimantas Mackus buvo kiekvienam savo draugui brolis sunkią valandą. Todėl Mackaus
posmai tokie be galo rimti ir uždari, nes po sunkiai laimėto žodžio variacijom yra
rami ir tikra, atkakliai kovojanti jauno žmogaus galia, jauno žmogaus troškimas
laimėti sau ir savo kartai vietą ir pripažinimą ne dėl garbės, bet dėlei žmogiško
būtinumo pasisakyti taip, kaip jo karta norėtų pasisakyti...
[New York, 1965, kovo 13] Mackus,
Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. Vilnius: Vaga, 1994. |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|