|
<< Atgal
V Y T A U T A S K A V O L I S
Dar nesuradau tikrųjų žodžių atsisveikinti su
žmogum, kuris buvo mūsų generacijos balsas ir su savim nusinešė tai, ko jinai jau
nebepajėgs pasakyti.
Generacija, kuriai Algimantas Mackus priklausė,
šiandien karo lauke, nuožmaus karo su likimu, vis atsisveikindama su savo žūstančiais
anksčiau, negu bet kuriai generacijai turėtų būti lemta.
Nemiršta nereikalingieji. Tai galioja visiems, nes
kiekvienas žmogus kitiems reikalingas. Bet Algimantas Mackus buvo mūsų išeiviškajai
bendrijai labiau reikalingas negu bet kuris kitas. Jis buvo žmogus, kuris tiktai
tepradėjo duoti, o jau visada liks pačių didžiųjų tarpe.
Nėra tai vien šio momento sentimentas tarti, kad
Algimantas Mackus mūsų laikotarpiui buvo pradėjęs būti tuo, kuo pereito šimtmečio
pabaigoje nespėjo pabaigti Vincas Kudirka. Kūrybos ir visuomeninio darbo žmogus, iki
paskutiniųjų rūpinęsis kiekviena lietuviškojo gyvenimo smulkmena, visur sąžiningai
ir ištikimai ėjęs talkon, kaip niekas kitas, atsisakęs sau palikti save,
Algimantas Mackus yra paraleli Kudirkai asmenybė dar ir tuo, kad abu jie savo generacijai
davė žodį.
Algimanto Mackaus egzistencija buvo įsišaknijusi
išskirtinai jautriame skausmo, kaip pagrindinės žmogiškosios realybės, pajutime.
Žmogaus būties skausmingumą jis juto ne vien savyje pergyvenamu kentėjimu, bet ir
žmones jungiančiu įsipareigojimu kitų skausmo akivaizdoje. Šiandien mes visi esame jo
pasaulėjautos teisingumo liudininkai, jo mums paliktojo nukankinto peizažo dalis.
Šiandien mes esame pralaimėję kovą, kuri labiau
negu bet kas kita mūsų tarpe mums žadėjo atgimimo viltį. Bet pralaimėjusiųjų tarpe
nėra Algimanto Mackaus. Nepralaimi, kurie gyvena davimu, nepalikdami sau savęs, kaip
tegali tie, kurie yra suvokę, kas svarbiausia žmogaus būtyje.
Mums Algimantas Mackus išlieka ne vien savo kūryba,
nors ji ir yra iki šiol reikšmingiausias jo generacijos žodis. Literatūra mums
reikalinga kaip maistas kasdieninėje būtyje, bet ji tampa nebyli tokiu momentu, kaip
šiandien. Bet, gal ypač šiandien, mums kalba žmogaus moralinis jautrumas, nes tai yra
jo dovana amžinybei, galutinis jo atsakymas į tai, ką jis žinojo ir jo paties
laukiant.
Algimantas Mackus mums paliko tai, kuo jis gyveno
pagrindines žmogiškąsias tiesas, kurioms suvokti reikėjo praskleisti ,,egzilės
beprotiškumą. Pati pagrindinė, įsibrėžtina į savo kaulų smegenis, tiesa gi yra
žmogiškojo solidarumo pareiga tiems, kuriuos tik mes tegalime prisiminti:
Įsižiūrėki į vidurnaktį,
augintini sūnau:
kas mirę šiandien vakar buvo gyva
mėnulio baltojo šalyje. |
Balta, sidabrine stebuklo spalva Algimantui
Mackui yra nutviskusi Lietuva ir visi lietuviški daiktai. Baltojo mėnulio šalyje buvo
gyvi, kas išeivijoje tik vaidina gyvus ir kas nebeatšaukiamai yra iš gyvųjų tarpo
pasitraukę. Gyvybė, kurios nebėra, šaukiasi atgarsio mumyse. Negalima užsimiršimu
išduoti buvusiųjų gyvenimų nepasibaigusio reikšmingumo, kuris transcendentuoja
gyvybės ribotumą. Tai yra viskas, ką mes turime, kas mums tikrai priklauso, labiau net
negu mes patys priklausome sau.
Antrasis mums palikęs Algimanto Mackaus
praregėjimas: žmogiškoji dedikacija įpareigoja. Iškalbingiausiasis himnas partizanams
ir poetams, kovojusiems už savo tautos likimą, teegzistuojantiems mūsų atmintyje:
kaimo ir upės sankryžoj,
užpustytoj sniego bei saulės,
užpustytoj mėnulio šviesos,
patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo.Nespėję dedikuoti savo mirties
tobulai tragedijos atomazgai,
negyvenę didvyrių nei pamišėlių žemėse,
patetiškai glaudžiatės
seno istorijos herbo. |
Trečiasis Algimanto Mackaus mums išlikęs
praregėjimas nekaltai nukankintieji įpareigoja. Rudaakis Jurekas savo kilme yra mums
svetimas, bet jo auka įaugusi, kaip ir Sibiro tremtinių, šaukusių oro, vandens ir
duonos!, į mūsų lietuviškųjų pergyvenimų srautą:
Įkelsiu jo naivų kūną
į sidabrinį lietų,
į pušyno vėją:
tegul kartu su medžiais ir lietum,
kartu su sidabru ir žalia
ošia neapykantos neatpažinusi širdis. |
Algimanto Mackaus patriotizmas yra
universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško.
Jis yra savyje pajutęs labiausiai visuotinį žmonių giminystės pagrindą: solidarumo
įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi, kaip tik mus. Jis yra supratęs, kad
šito solidarumo negalima išduoti, kad mūsų pareiga gyventi ne vien už save, bet ir
už tuos, kurių mus jaudinanti egzistencija liko žmogų triuškinančios istorijos
plotmėje neužbaigta, užbaigimo tebesišaukianti.
[Chicago, 1965, sausio 1, 2] Mackus,
Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. Vilnius: Vaga, 1994. |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|