|
<< Atgal
Julius Kaupas
LIUNĖS SUTEMOS DEBIUTAS
Ne kiekvieno autoriaus debiutinė knyga sugeba
pilnai atskleisti jo vidinį pasaulį, jo regimus daiktus ir jo įsitikinimus. Dažnai
kūrybinis kelias neina tiesiai į užsibrėžtą tikslą, bet vingiuoja kartais eidamas
pirmyn, kartais nuvedamas į akligatvius. Toksai yra ir Liūnės Sutemos rinkinys Tebūnie
tarytum pasakoj (Liūnė Sutema, Tebūnie tarytum pasakoj, Chicago: Terra,
1955). Jisai nėra vientisas ir jo eilėraščiai nėra vieno lygmens. Vieni jų yra
tobuliau įforminti, kiti menkiau. Kartais mažiau estetiški eilėraščiai yra šiltesni
ir artimesni. Vaizdai ir palyginimai kartais yra originalūs ir įdomūs, kartais
perdėtai įmantrūs ir dirbtini. Vietomis autorė yra sava ir nuoširdi, vietomis gi
jaučiasi, jog ji gyvena iš poezijos pasaulio, bet ne iš savo pačios gyvenimo
pasisemtais vaizdais ir nuotaikomis. Tuo būdu poetė mums neatskleidžia vientiso,
originalaus ir savito kūrybinio peizažo. Galimas daiktas, kad ji nėra gerai atrinkusi
dėtinus eilėraščius.
Vyraujantis rinkinio motyvas yra liūdnas, dažnai
pesimistiškas, vietomis desperatiškas. Autorė aprašo pasaulyje prasmės nesuradusio
žmogaus neviltį, apatiją, nusivylimą gyvenimo rutina, iš kurios, rodos, nėra jokio
išsigelbėjimo, sunkumą gyventi neturint atramos, skundą, kad nėra žmogų
suprantančios širdies. Vietomis mintis lieka ir nevisai aiški dėl nepakankamo
įforminimo. Kartais poetė eilėraštin įveda abstrakčias sąvokas ar svetimai
skambančius terminus, kai skaitytojas ten pageidautų poetiško vaizdo ar nuotaikos.
Skausmas, neapykanta, išdavimas, tuštuma, alkanumas ir panašus terminai daug kur atrodo
perforsuoti. Estetiniai ir nuotaikiniai vaizdai, iš kitos pusės, yra saviti, įdomūs ir
artimi. Prozaišku ir nedaug tepasakančiu filosofavimu skamba:
Aš noriu kovot.
Visados ir visur taip
prie atdarų durų stovėt
tie patys daiktai čia ir kitur,
ir tas pats, tas pats
Ilgesys.
Ištroškęs ir alkanas,
nepagirdomas, nepasotinamas
nei čia, nei kitur.
UžkulisiuosTuo tarpu nepalyginamai spalvingesni yra jos poetiški
vaizdai:
Langai per siauri. Dangaus pakraštys gruoduotas.
Ištysę rausvi kaminai, tartum
kojos gandrų
įšalo jame.
Saulėleidis
arba:
Skraistė pilna rudens,
raudonas vėjas plaukuose
pučiąs nuo šermukšnių...
Liga |
Iš šių palyginimų matyt, kaip rizikinga
yra įvesti abstrakčią sąvoką į eilėraštį, bandant tiksliai perduoti mintį,
nesužadinant poetinės emocijos.
Poetė vietomis yra įvedusi tam tikrą pesimizmo
manierą, kuri, atrodo, nekyla iš jos individualaus gyvenimo, bet iš įvairių poetinių
įtakų. Tai neabejotinai mažina rinkinio, o kartais ir paties eilėraščio vientisumą.
Taip rinkiniui vardą davęs eilėraštis Tebūnie tarytum pasakoj yra kartu
idealistinis, moteriškas, žadantis atramą ir prieglobstį pasauliu nusivylusiam
žmogui, bet kartu jis ir baugina mus tais perdėtai juodais gyvenimo aspektais, nuo
kurių poetė bando mus išvaduoti.
Vienas iš paprasčiausių, bet kartu ir
nuoširdžiausių eilėraščių yra Laimė, kur mergaitės su lėle išsiskyrimas
nuaidi liūdnai ir poetiškai:
Maža suplyšusi lėlė, aš nieko neturiu,
kažkur pasimetė ir paskutinė mėlyna saga
tavo skaidri akis. Mano ranka
išaugo, ir daugiau jau niekad
jinai tavęs nebepalies,
o mylima akla lėlė. |
Poetė čia semiasi medžiagos iš savo
vaikystės, bet ne iš literatūros, ir skamba savitai. Panašia rezignacija ir švelniu
liūdesiu dvelkia ir Lopšinė, Paskutinė vasaros naktis, Niekieno
žemė (pirma dalis), Vienuma, Žiemos prieblandoje ir Nuotaka. Tie
eilėraščiai gal geriausiai ir atstovauja autorės pasaulėjautai.
Vytauto Igno meninis knygos apipavidalinimas yra
švarus ir saikingas. Jo šriftas yra gal kiek nuobodokas, bet vinjetės yra įdomios ir
patrauklios savo nesudėtingumu ir ekspresingu paprastumu.
[1957] Kaupas, Julius. Raštai. Chicago,
Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997. |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|