Algimantas Mackus

Eilėraščiai iš rinkinio „IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA“

Ryžių rinkėjos gyvenimas ir mirtis (filmo detalė)
Netikėjimas
Kriauklės ant moterų ašarom sudrėkusio kranto
Mano gyslos tau yra stangrios
Erškėtis, įaugęs vaikystėn
   dedikacijos mirčiai ir meilei
Dievo motina
Upė, tėvas, upė
Paskenduolė
Po draugystės
Tikrovė vaikystės detalėj
Miestas
Litanija
Į apvalią spalvą
Hermetiškoji daina
Pokalbis su mirusiais vaikais
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
Vinjetė
Hermetiškoji daina su refrenu
Į tobulą įtampą
   augintiniai
Variacijos ironiško sapno tema
Baladė apie gerąjį Johną
   Chapel B
Antanui Škėmai
Mirtiškoji
V
Triumfališkoji

Į viršų

RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS
(FILMO DETALĖ)

– Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys – ,,ne šitų plantacijų vanduo“
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),

bet aš tikėjau, kad prajojant
tiesos dar niekas nepasakė prie vandens,
kad niekas netiki stikliniais žodžiais
pro šalį jojančio piemens.

Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių,
ir tiek gyvenimo nedaug!
Plantacijų platybėj lyjant,

gyvenimą aš saujomis rinkau... –
O tas piemuo prajodamas sugrįžo
pas ją – apklotą audeklu ir ryžiais.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

NETIKĖJIMAS

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM
SUDRĖKUSIO KRANTO

Tavo laisvieji vergai – Tavo laivų irkluotojai
stambiom, raumeningom rankom
į jūros gilumą leidžia inkarą
giedodami, kad Tu esi jūros gilumas
ir kad metamas inkaras yra ne metalas,
bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.

Giedodami jie brenda į krantą.

Jų sausos kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Ant savo nuogų, raumeningų pečių
jie neša didelį krovinį.

Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys
su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą...

Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas
ir jų barzdoti veidai, kurie seka
kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.

Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Nuo savo nuogų, raumeningų pečių
jie numeta krovinį.

Nustebusios moterys
žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta.
„Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos“.

Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.

Žvejų moterys norėtų pakelti
suskirdusias plaštakas ir mojuoti
giedantiems vyrams už duoną
ir pilnas žuvų statines.

Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto.
Ir jų pamaitinti vaikai
žaidžia kriauklėmis.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS
Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?

Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys,
nes jomis alsuoja žemė.

Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,
bet nenoriu būti ameba.
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio
ir lėto žvaigždžių degimo.

Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.

Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidurnaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.

Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN

Jeigu negrįžčiau – išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
ilki raudonumo įkaitintą vynuogę
ir vieną kraujuojantį krūmą,
kurį palietei savo gyslota ranka.

Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:
trapias žiemos mėnesių žymes –
tirpstantį kovo sniegą,
kuris Tau primintų mano verkimą,
kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,
palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.

Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias
ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? –
Tavo paliktą karūnos erškėtį?
Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,
kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

dedikacijos mirčiai ir meilei

DIEVO MOTINA

Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo.
Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę.
Dangus pasilenkė prie tavo kūno
ir angelai grožėjos tavo krūtimis.

Iš tavo kūno niekada negimdžiusio
šiandieną tavo Dievas sotinas.
Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko:
kiekvienas esam savo Dievo motina.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

UPĖ, TĖVAS, UPĖ

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais
medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.

Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko
bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais
jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.

Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę –
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį –
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenim svajojančią
mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų
paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

PASKENDUOLĖ

Tu troškai turėti savo upę:
ant kranto sudėti rūbus
ir nuoga žaisti vandeniu.

Tavo upė atėjo prie tavęs:
ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis
ir basų kojų pėdos.

Dabar tu turi savo upę:
tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas
ir tavo upę atidavė tau.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

PO DRAUGYSTĖS

Dabar tu esi šaknis,
kurios medis – supjaustytas ir sukūrentas.
Dabar tu esi kriauklė,
aklom akim žvelgianti
į brangius krovinius
plukdančią jūrą.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

TIKROVĖ VAIKYSTĖS DETALĖJ

Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims,
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.

Tikrovė nelauktai šiurpi, kaip mūsų protėviams
„Nuo bado, maro ir ugnies išgelbėk, Viešpatie!“
jau plėšia paskutinį mano žaislą –
prisiminimą iš vaikystės...
...arkliai, nulaužta koja stirna,
žirafos, popierėliais aplipdytos,
ir pelė kvailom akim...
„Dabar esi tu didelis. Jau džiaukis“.

Dabar ir lygumos artėja į mane...
Visi krūmokšniai... Juodžemiai...
Ir juodžemy nutilusi širdis...

Aš netariu nė žodžio.

Aš žinau – aš negalėjau išeiti...

Mūsų karstan suguls veidai ir rankos,
ir mūsų karstą paukščiai klykdami lydės.
Mūsų karste užges diena ir pėdos
pavirs į vieną aidintį ir begalinį žingsnį.
Mūsų karstan suguls visi prisiminimai ir žaislų skeveldros,
tabako pirmas dūmas, pirmas mama ir pirma sumindžiota
varlė,
ištįsęs ligi miško sliekas, voverė prie plento ir
nukritusi skuja...

Paliks tiktai ant namo sienos užklijuoti žodžiai:
„Mes išnuomojam butą. Butas su baldais.
Šeimininko vanduo ir apšildymas.
Kreipkitės nuo 12 iki 24
arba nuo 24 iki 12 valandos“.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

MIESTAS

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
Į seną miestą grįžta šmėklos,
Į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
Į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

LITANIJA

Amžinas gedulas
pelėsių žaliuojantis kvapas
Amžinas gedulas
šilti mėnesienos žingsniai
prieš išlyjančią kūnų aistrą
Amžinas gedulas
įsivaizduotas nemirtingumas
prieš kaupiantis sniegui
Amžinas gedulas
prieš visa kas su pradžia
Amžinas gedulas
prieš visa kas be pradžios
Amžinas gedulas
prieš amžiną Dievą
Amžinas gedulas
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas
amžinas amžinas amžinas.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Į APVALIĄ SPALVĄ

Žmogišką išdidumą –
kampuotą vėją
žaliuose krūmokšniuose,
rausvuose agrastų ovaluose
prieš kraujo sukrešėjimą, –
atleisk.

Žmogišką vienatvę –
negrįstoj gatvės linijoj
riedantį kaimiečio vežimą
su grūdais iš gimtojo derliaus
prieš rudenio šalną, –
atšauk.

Neornamentuotą kalbą –
išsunktą akių mėlynumą,
užgriautą žaislų apvalumą
prieš dangaus sulėtėjimą, –
užgniaužk.

Generacijos neapykantos –
kliedinčios vaikystės,
pamišimo dėl duonos,
geltonų plaukų,
prižarstytų apkaso druskos, –
nebeatimk.
Per vėlu.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

HERMETIŠKOJI DAINA

1

Į avilį nebelėk,
medaus nebenešk,
bitele pilkoji;

koris išvalgytas,
avilys išdraskytas,
bitele pilkoji;

sudegink sparnus,
geluonį įleisk,
bitele pilkoji;

valandėlę gyvenk,
ir ramios tau mirties,
bitele pilkoji.

 
2

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Kapai buvo arti –
ji nespėjo pažinti liūdesio.

Mano mergaitė buvo jauna.
Karstą pakasiau aš, –
jinai– nepatyrė vienatvės.

Kalbėjau su karsto medžiu,
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.

 
3

Maitinuos savimi:
sąnariams – kondoras,
sąnariams esu hiena.

Skausmą dedikuodamas sau,
sapnuoju homoseksuališkus angelus,
lesbianiškas teresėles.

Į ugnį –
kraują draskomų sąnarių –
paneriu galvą.

Raukšlėmis vinguriuoja sliekas,
akimis puola vėsa
hermetiškan ritualinin indan.

Braido aukštom pusnim
anapus prisikėlęs Dievas.

 
4

Kai pavargęs nuo prisikėlimo,
Kristau, ieškosi poilsio,
aš būsiu patogus karstas:

kondoras stiprus, hiena alkana,
sąnariai įskausminti
iki neskausmo.

 
5

Iš visur sugrįžtu neišėjęs.
Naktimis ieškau gimtųjų namų.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, –

niekas manęs iš jų neišneš
nė karste, nė mirty.

 
6

Šitą beprotišką žemę,
šitą skausmo išsiveržimą,
šį lėtą kerštaujantį žudymą,
šią neapykantą teisinu,

tiktai – kad nebūčiau toks kvailas,
kad naktimis neieškočiau namų
visai prakeiktai, išklydusiai generacijai,
kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų,
lesbianiškų teresėlių:

tokioje tremtyje
būčiau per silpnas
net neapkęsti.

 
7

Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą.
Bitele pilkoji, į avilį nebelėk, –
avilys išdraskytas, koriai išvalgyti;
nesibaigiantis kartos prakeikimas –
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS

Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.

Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.

Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose

Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką

Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės

Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.

Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;

už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

POKALBIS APIE NEGYVŲJŲ GIMIMĄ

Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas:
Dievas su mumis,
Gott mit uns.

Transcendentiška mėnulio šviesa
liaudiškai filosofuoja
ties užvertais saulužės langais.

Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.
Nepastebėta atėjo žiema,
nepastebėtas iškrito sniegas.
(Sninga, angele, sninga.)

Žiema – tai laikas gimdyti,
tai laikas iškankintame plote,
tai laikas mėnesių šaltyje
svetimų sezonų ir kūnų
artėjančią šilimą
jausti ir justi.

(Ar negyvi vaikai
nereikalingi tikėjimo, angele?
Ar negyvi vaikai
nereikalingi pasakų?)

Iš atsargos pašaukti –
Gott mit uns –
būriuojasi angelai.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

VINJETĖ

– Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume...
– Cha, cha.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

HERMETIŠKOJI DAINA SU REFRENU

Jaunas Teresės liemuo
negyvas keliasi iš žemės
apsidairyti šimtmečio.

Suvaikėjęs Poseidonas
sveria jūros lašus
užtroškusiem vaikam,
nešantiem savo kūnus
vogčia į kapus.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio
numeta savo kūnus,
nelaukę krikšto.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Neišplaukė jų mirę tėvai
su vaškinėm komunijos žvakėm,
neišnešė gimtojo namo,
neišnešė krikšto rūbo
sielai paliudyti.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Užtroškę vaikai
sapnuodami skęsta
gėluos šuliniuos.

Mirštančiųjų procesijos gieda.

Dairykis, Teresėle, vaikystės,
dairykis neišraudojamo,

pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.

Jaunas Teresėlės liemuo
(mirštančiųjų procesijos gieda)
negyvas grįžta į žemę
apsidairyti vaikystės.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Į TOBULĄ ĮTAMPĄ

Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina klausytis kojoto vaitojimo,
kondoro sparnų plėšraus monologo,
mirtino hienos kvatojimo.

Negyvenamą salą apleido
tigrai, panteros ir liūtai,
negyvenamą salą apleido
taurūs plėšrieji.

Čia niekas daugiau neateina gimdyti:
čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti,
uždegti laužą į šiaurės pusę,
kad ledas ištirptų,
kad pelėsių žaliuojantis kvapas
prisikėlimo dienai išliktų
liaudiškuos senolių kapuos.

Čia niekas daugiau neateina gyventi:
čia ateina pažinti žemės pervertiškumą,
rokiruotis tobulam lentos išdalinime
vieną vieninteli kartą
prieš vienintelę tobulą įtampą;
čia ateinama supaprastėti
prieš dangaus tribunolo
iš kalno paskelbtą sprendimą.

Negyvenamą salą apleido
išteisinti taurūs plėšrieji,
negyvenamą salą apleido
jų plėšrumo tobulas skausmas.

Omnipotencijos kupini kojotai,
omnipotencijos kupini kondorai,
omnipotencijos pilnos hienos
prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
naujam absurdiškam kūriniui!

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

augintiniai

I

Apvalėja mėnulis,
o saulė skęsta,
ir džiaugsmas palieka
pomirtiniams vėlių žaidimams.

Iš mirusios jūros dugno
aš vis dar iškeliu
ant deginto molio plytelių
užrašytus hieroglifus:

tavo kapo vieta
                            vieniša –
be medžio,
               be paukščio,
                           be vasaros.
Tik lino antklodėm išklotos lovos
kaip karstai
                ant tų marių mariųjų.

Išblankusioj molio plytelėj
iš siaubo sustingsta
žvilgsnis augintinio akių,
supratusių raštą
apvalėjančio mėnulio,
skęstančios saulės,
bedžiaugsmio vėlių žaidimo.

Ant tų marių mariųjų
supasi lovos,
laukiančios kūno.

Ir mirtis pagaliau
                    baisi.

 
III

Juodų mėnulių šviesoje
įnirtę blaškosi sidabro augalai,
savęs draskyt atsigula
sidabro žvėrys.

Įsižiūrėk į tąją valandą,
augintini sūnau:
į naują rasę teka
sidabrinis kraujas.

Kentėti nekaltybę pasmerktos,
iš medžio ir metalo liekanų
sudėstytos mergaitės
vidurnaktyje perskaptuoja
savo kūnų formas.

Sidabro bei mėnulio šviesoje
ar gera liesti medį ir metalą,
jei kūną mąstantieji kūnai guli
sudraskyti karo cirko laukuose,
jei įnertus ir piktas liūdesys
su neapykanta nesantykiauja?

Iš tuštumos laike,
iš tuštumos erdvėj
beprasmiškai sugrįžta
stūgaujantis balsas.

Augintini sūnau:
ir mano rasė nepatyrė džiaugsmo,
ir mano rasė santykiaudavo griuvėsiuose,
kai, šviečiant fosforinėm katinų akim,
mergaičių žuvusiųjų kūnuose
vėliausiai mirdavo aistra.

Įsižiūrėki į vidurnaktį,
augintini sūnau:
kas mirę šiandien – vakar buvo gyva
mėnulio baltojo šaly.

Neliki svetimas, augintini sūnau.
Neskirtas santykiauti su gyvaisiais,
apsižvalgyk vidurnaktinės gūdumos!
Sudėstytuos mergaičių kūnuose
vėliausiai sumedės aistra.

Juodų mėnulių šviesoje
savęs draskyt atsigula sidabro žvėrys.
Juodų mėnulių šviesoje
augintinių ateina rasė.

Į balsą vėl atsako mirę kūnai.
Įskaudinti taiklaus fatališkojo šūvio,
įniršta žvėrys
iki paties gyvenimo gelmių.

Juodų mėnulių šviesoje
lunatiko medžiotojo kakta
į piktą rasę sukrešėti grįžta
sidabrinis kraujas.

Skausmingai atsiremki savo rasės,
augintini sūnau!
Sidabro augalai ir žvėrys
šnekės gimtąja su tavim kalba:

,,...girelėj augo
žalia liepelė.
Tai ten laivelis tavo,
tai ten irklelis klevo“.

Ar bus kalta tavoji rasė,
kad sieloj skausmo liks
daugiau nei kūne?
Ar bus kalta,
kai, šviečiant tarp griuvėsių fosforinėm katinų akim,
vėliausiai mirs aistra
iš medžio ir metalo liekanų sudėstytuose

moterų kūnuose?

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

VARIACIJOS IRONIŠKO SAPNO TEMA

Tavo sapnas bus apvalus ir minkštas:
iškels iš erdvės tavo kūną,
kad tobulai sapnuotum
apelsino skonį.

Saulės pluoštas apelsino žievėj!
Žemės syvai apelsino žievėj!

Visų šventųjų litanijos,
visi sakramentai,
užtarėjai medalionuose
būriuojasi pasižmonėti.

Uždengs tau akis nuo dangaus pastovumo,
kad sapnas būtų perfekcija.

Ar nebuvo graži Dievo ranka
kai ji glostė angelo plaukus
ar nebuvo gražus Dievo veidas
kai tau įbruko stiklo akis

Saulės pluoštas apelsino žievėj

Žmonėkitės visų šventųjų litanijos
žmonėkitės sakramentai

Žemės syvai apelsino žievėj!

Minkštas ir apvalus primestos ironijos sapnas:
čiulpi apelsiną, išbrinkusį saulėj,
nes toks galėjo būt
ir tavo žemės skonis.

Angelo plaukus glosčius ranka
visais įsakymais ir sakramentais
atgal sugrąžina
tavo kliedintį kūną į erdvę,
kad tobulai iškentėtum, augintini,
apelsino ironiją.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

BALADĖ APIE GERĄJĮ JOHNĄ

1

Auksakalbė Johno burna,
auksaburnis Johno kalbėjimas,
žili Johno plaukai.

Bandas laukines
Pranciškaus šventumui
Johnas ganė mylėdamas.

Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Derliaus dvasių vardais
Johno protėvis krikštijo
baltųjų medžiotojų skalpas.

Baltųjų medžiotojų skalpos
aistringai šnekėjo Dievo baltumą.

Medžiotojų kaulai buvo balti,
bet vidurnaktis buvo juodas,

o Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas.

Vidurnakčio valandą Johno kūnas virpėjo lietuj,
vidurnakčio valandą Johnas išrengė savo kūną Afrikos
                                                                         mėnesiui.
Vidurnakčio valandą Johnas šnekėjo Dievo
                                                                viršspalviškumą.
Vidurnakčio valandą Johnas Dievui pasiūlė skalpą.

Tą vidurnakčio valandą Johnas tapo augintiniu.

 
2

Nyksta Afrikos okarinoj
gero sakytojo kūnas.
– Afrika, mano Afrika,
kodėl tu mane apleidai?

„Dvylika vartų į šiaurę,
dvylika vartų į pietus,
dvylika vartų į rytus,
dvylika vartų į vakarus!“

Aleliuja rytai, aleliuja šiaurė,
aleliuja Jeruzalė, aleliuja Johnas!

Bunda Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas.
– Duok dešinę, Lorde,
mes būsim draugai.

Skuba Afrikos džiunglėmis
Johno protėvio kojos,
traukia Afrikos būgnais
kariautojų giminė.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

– Lorde, o Lorde, tai Tu
išdavei Judą
ir bizūnais nuplakei
protėvio sielą.

Į duonmedžio šaknis,
į gilų mėnesio karstą
palydėjau protėvį.
Okarina švilpiniuodamas
atleidimo melodiją,
gyniausi dvasių.

– Lorde, o Lorde, kam Tu
atvėrei mano protėvio
neužgijusią žaizdą?

Virpa Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas.
– Protėvi, mano protėvi,
kodėl sugrįžti?

Ir plaka Afrikos saulėje
gero sakytojo kūnas
bizūnais protėvio sielą.
Traukiasi Afrikos džiunglėmis
išsigandę kariautojų dvasios.
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

,,Dvylika vartų į šiaurę,
dvylika vartų į pietus...“
– Imk dešinę, Johne,
mes būsim draugai.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

– Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei savo likimą:
sidabriniam danguj
jau šviečia Afrikos mėnuo.

Lyja atogrąžų lietūs,
krauju prakaituoja mačetė.
– Lorde, o Lorde, tai Tu
prisišaukei Judą.

,,...dvylika vartų į rytus,
dvylika vartų į vakarus!“
Lordas sveikąja ranka
pakelia okariną;
atleidimo melodiją švilpdamas,
meldžiasi protėvio sielai:

sidabriniam danguj
pranyksta Afrikos mėnuo.
Traukiasi Afrikos džiunglėmis
išsigandę kariautojų dvasios.
Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė!

Bunda atogrąžų saulėje
gero sakytojo kūnas,
diegia Lordo ranka,
išaugusi kaktusu.

Kitą melodiją švilpk,
sakytojau, okarina!

Nyksta žemyno žemėlapy
gero sakytojo kūnas:
– Afrika, mano Afrika,
kodėl tu mane apleidai?

 
3

Johne, sakytojau Johne,
kas užmerkė tavo akis
tokį virpantį vakarą,
kas pažeidė strėlėmis
tirštėjantį mėnulį
virš liūdną melodiją švilpiančios
Afrikos okarinos?

– Lorde, o Lorde, tai Tu
numetei mano bronzinį kūną.
– Lorde, o Lorde, tai Tu
pamaldumo ekstazėj pabūgai
Afrikos džiaugsmo.

– Pasiimk, sakytojau Johne,
anūko kalbantį būgną
apskaičiuoto džiaugsmo herezijon.

Afrikos prieblandoj snaudžia
tingūs smaugliai.

– Pasiimk, sakytojau Johne,
jų plėšrų, vulgarų lėtumą.

Dvylika vartų į rytus
rojaus miškams.
Dvylika vartų į šiaurę
rojaus giedantiems paukščiams.
Dvylika vartų į vakarus
rojaus mėnuliui.
Dvylika vartų į pietus
bronziniam Afrikos balsui.

– Johne, svetimšali Johne,
ko žvalgaisi kapo akmens,
ko žvalgaisi prisikėlimo?

– Lorde, o Lorde, tai Tu
pakėlei savo trišakį veidą.
– Lorde, o Lorde, tai Tu
šnekėjai narcizų kalba.

– Johne, svetimšali Johne,
tai tavo dvasėjantis kūnas
meta bronzos šešėlį
ant žvilgančio trišakio veido.

Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes naktimis tenai žydi alyvos.
Pasiimk, svetimšali Johne,
juodaodį sapną,
nes tenai – tik balta ir mėlyna.

– Johne, svetimšali Johne,
nėra kapo akmens – nėra prisikėlimo.

– Lorde, o Lorde, tai Tu
tvirtai užkalei karstą.
– Lorde, o Lorde, tai Tu
pabūgai kapo akmens.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

Chapel B

ANTANUI ŠKĖMAI

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio:
pavasary saulužė ištekėjo
už svetima kalba prašnekusio mėnulio.
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę:
vidurnakty išslinko mergina
slapta sumalt padienio darbo grūdus.

Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių
ir dūžta atsimušę į cementą vakare.
Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviną puolė išbadėjus mergina,
netekus ašarų išverkti savo daliai.

Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai:
pelėsių kronikon ir išnykimo daton
surinko žilas Vilniaus antikvaras.
Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai:
į prievartą paklojo Marija –
į krikštą – savo kūno liemenį.

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon:
netekus žado, klupo negrė Marija,
suspaudus ankštą amuletą rankom.
Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių:
dainuoja sausrą negrė Marija
lelijų, ledo ir lietaus kalba.

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:
su saule atsikėlė mergina,
su sauluže atsigulė į patalą.
Mirtis yra prieš juodą arba baltą
alyvų kalną ir ugnies pamokslą:
dainavus sausrą, gimdo Marija
į mirtį, kaip išnykusį gamtovaizdį.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

MIRTIŠKOJI

Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija              Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija                    Ten vaikšto mirtis
Jie renkasi vyrus Marija                     Ir kirviais iškirtusi duobę
Įsako ilsėtis Marija
Vidurnakčiais atneša laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Liepsnojančioj saulės laidoj
šaukiasi gaisro kaimynai
Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija
Motina liko viena
Iš darbo tėvas negrįžo
Tarnaitė seniai ištekėjo
Kai baigėsi karas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Kasyklose kasa anglis                     Ir užkasa
plaukus Marija                     Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę                   Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia                 Ir skaito
vidurnakčiais laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Į vėstančio vakaro lietų
ji dairos išlyjančio veido
Liepsnojančioj saulės laidoj
tėvas iš darbo negrįžo
Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija
Seno apsiausto sagas
kelionei siuva Marija
Ir laukia pavargusių žingsnių
į laiptus duris atsivėrus
ir laukia pilkoj atvirutėj
labanakt iš Vilniaus Marija
pilkoj atvirutėj Marija.
Plantacijų šmaikštus bizūnai prakerta
odą Marija               Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija                  Ten stovi mirtis
Ji geria ir geria degtinę                     Nuo saulės akis prisidengus
ji moteris renkas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Paliepia sukąsti dantis
rėkti įsako Marija
Kad Lenkija dar nepražuvo              pilkoj atvirutėj Marija.
Šmaikštūs bizūnai                  rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija

Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija                Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę                        Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia                     Pilkoj atvirutėj
                                                                          iš Lomžos
labąnakt dainuoja Marija

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

V

Ne miegui miegoti susirenkam
į miegamuosius,
ne sapnui supilti atsinešam
smėlį ant kūnų.

Ne sapnui sapnuoti susirenkam
į miegamuosius,
bet mirčiai patirti sukrintam
į paruoštą guolį.

Dvokia audros išmesta
žuvis ant ežero kranto.
Zvimbia ir zvimbia
musės įkyrios per naktį.

Mūsų lytis atbaigta:
vaikams nebeturime žemės.
Išlaidota mūsų šeima išsiskirstys
į kaulus ir dulkes.
Tėvas balsu išraudos palikimą,
paliktą Vilniaus bažnyčioj.
Siurbias ir siurbias drėgmė
į tuščią šeimos sarkofagą.

Mes kalbame nykstančiais žodžiais
merdinčios mūsų kalbos.
Pilas vanduo į laivus –
jais išplaukė mūsų šeima.
Tuščioj, išardytoj krantinėj
niekas nelaukia sugrįžtant.
Mes kalbam išgelbėtais žodžiais
mirusios mūsų kalbos.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

TRIUMFALIŠKOJI

Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai numirę neatsigrįš,
alkūnėm griaučius parėmę.
Šiaurės mėnulio šiaurės akis
spindės virš buvusio kūno.
Kaulus surinks, bet jų nesudės
kaip žodžio – raidės prie raidės.
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta.
Moterys šauks lyties kaip lietaus
lygioj išdžiūvusioj žemėj.
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę.
Dulkes surinks, bet jos neuždengs
sutraiškyto kūno liemens.
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta.
             Vyrai daugiau negrįš į namus.
Už laiko laikrodžiam plakant
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos
bus nakčiai klojamos lovos.
Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt