|
<< Atgal
STASYS PILKA
ALGIMANTAS MACKUS IR JO BUVO ŽEMĖ!
BENDRAVIMO IR BIČIULYSTES
ATSPINDŽIAI
Tai buvo kalėdinių švenčių pirmoji diena.
Nelengvai įspėjamas sunegalavimas vertė pajusti daugelio žmonių vidinę šilumą. (O
tądien buvau susilaukęs dabar neužmirštamų aplankymų! Tikrai nelauktų bei
netikėtų.)
Akys sužibo, kai pavakary pamačiau Dalią
Juknevičiūtę-Mackuvienę, tvirtu žingsniu besiartinančią prie mano guolio. Vos kelis
žodžius spėjęs jai pratarti, pastebėjau koridorium žengiantį didžiulį vaisių
krepšį. Toji pintinė (dovanomis gausi ir nemenkai sunki) buvo paslėpusi nešančio
vyro galvą ir liemenį. Kai pintinis krepšys nusileido, pasirodė Algimanto Mackaus
šelmiškai šviesi šypsena.
Mano žinioje tebuvo viena kėdė, kurios Dalia
nepaneigė. Algimantą kviečiau prisėsti lovoje. Bet jis atsisakė, visą atsilankymo
laiką liko bestovįs.
Pasisvečiavimas užtruko neilgai: juodu turėjo
kitų įsipareigojimų. Tik anas negaluojančio prisiminimas ir šventinis vizitas
pragiedruliu išlieka širdyje.
Antradienio, 1964 metų gruodžio 29 dienos, telefono
skambutis sukrėtė: tamsus vakaras vakar išplėšė mums dvi gyvybes: Liliją
Vanagaitienę ir Algimantą Mackų!
Dar per anksti tikrais žodžiais išsakyti, koks
buvo atoveikis, koksai lydėjo pergyvenimas. Nors, vos iš ligoninės išleistas,
įsijungiau į gausią minią atėjusių su dviem negyvais (ir tokiais mūsų tarpe
gyvingais!) atsisveikinti. Nepamačiau Algimanto veido, tačiau jo vidiniai bruožai
pasilieka su manim. Asmenybės, talento ir lipšnios bičiulystės nenudylą atspindžiai.
Antanas Škėma, Julius Kaupas ir Algimantas Mackus brendo ir augo didžiajai
literatūrai. Mūsiškė rašliava liko nuskriausta. Gal net per žiauriai. Lengvi
principiniai susikirtimai ar nesutarimai niekad šešėliais neslėgė mudviejų
santykiavimo.
Algimanto Mackaus veik nepažinojau, kai, besikuriant
Pelkių žiburėlio radijo literatūrinei programai, per telefono ragelį išgirdau
jo balsą. Paaiškinęs sumanymo tikslą, Alg. Mackus raportavo: Esame nutarę, kad
tamsta skaitysi Jurgio Savickio kūrybos ištraukas.
Čia ir iškilo pats pirmasis (mandagus, bet
griežtas) konfliktas. Kas buvo toji galingoji jėga, kuri nusprendė?! Antra vertus,
Jurgio Savickio niekad nesmi interpretavęs: abejojau, kad pasiseks. Pasiūliau
bendradarbiauti, bet leidus man pačiam pildomus dalykus pasirinkti. Algimantas pasiliko
neperkalbamas, ir telefono ragelis sutvirtino mudviejų nesutarimo žodžius.
Antras konfliktas: esu išpaikintas, nesu pratęs,
kad redaktorius manuosius rašto darbus marinuotų. Pasitaikė, kad Margučiui,
kurį redagavo Algimantas, daviau amerikinės poezijos vertimų. Tie užrašai pas jį
užsigulėjo. O kitas redaktorius žalčio gudrumu jau gundė tais šedevrais jį
apdovanoti. Kaip jau įprasta, redaktoriai iš manęs dažniausiai gauna humoristinio
turinio epistolijas, todėl ir ,,Margučio redaktoriui nepagailėjau būdingo sąmojo.
Algimantas atsakė sausoku ir užsigavusio vyro laišku, pridėjęs, su iškoreguotais
rinkėjo paklydimais, atspaudų lapelius. Kai netrukus viešoje vietoje susitikome, pats
pirmas priėjo ir jautriai prašneko. Nieko nei apie šedevrus, nei apie nesutarimą
neprimindamas.
Tai buvo paskutinis mūsų konfliktas. Juos
atgaivinau, nes Algimantas savo esme buvo skirtingas naujosios generacijos atstovas. Kad
iš pirmųjų įspūdžių kiek formalus ir užsidaręs, tačiau tikrumoje jautrus,
vidujai šiltas bei nuoširdžiai bičiuliškas. Todėl analogiškai apie jį tegaliu ir
kalbėti: tik giedriai ir tebegyvo draugiškumo ribose.
*
Esu su tais, kurie teigia, jog dailininkas,
piešdamas kurio asmens portretą, suteikia pozuojančiam ne vien kai kuriuos savuosius
bruožus, bet ir perteikia originalui savąjį charakterį. Algimantas Mackus, pvz.,
siųsdamas Jo yra žemė rinkinį, man užrašė ...sugebančiam ir kasdienybėje
išlikti šventadienišku (1959.VII.29), gi Neornamentuotos kalbos generacija
turėjo užrašą: žodžio sakytojui ir žodžio rašytojui (1963.11.19).
Vaizduojasi, jog analogines dedikacijas ir su savomis knygomis pasiųsčiau Algimantui,
nes iškilni diena jautėsi jo kasdienos elgsenoje, o žodžiais džiaugėsi ir kankinosi
irgi ne vien popieriuje. Manyčiau, jog peršama teorija neapvilia.
Vienas nuotykis mudviejų santykiavimui atnešė
tarytumei kartėlį. Minėjau kuklią sukaktį. Komitetą susiaurinau: jame tebuvo vien
menų žmonės. Savaime aišku, kaip ir dera pas mus, atsirado įvykiui ,,opozicija,
kuriai vadovavo ambicingi konspiratoriai (aišku, tie, kuriems kadaise padėjau iškilti).
Į prakilnų sąmokslą buvo berods palenktas ir Algimantas. Iki tol su žmona Dalia
neapleisdavo nė vieno mano rečitalio. (Užkulisin taurių dovanų atsiųsdavo, ateidavo
jaukiais sakiniais pasidalinti.) O per sukaktuvinį rečitalį abiejų... pasigedau. Bet
kaip po to Algimantas graužėsi! Dar stipriau rodė širdies šilumą. Dar delikatesnis
buvo jo manajai personai dėmesys.
Toks giliu jautimu yra buvęs Algimantas: prigimto
taurumo ir dvasinio nedirbtinio orumo žmogus.
*
Nei Pagėgiuose, nei Vilniuje, nei išvietintų
tautiečių stovykloje tuose geografiniuose taškuose vargu ar atsirado paskata? Buvo
gal polinkis, į raštiją siekimas. Dar neapčiuopiamas, sugebėjimų nesutvirtintas.
Pirmieji poezijos bandymai neatskleidė savarankiškumo. Algimantas Mackus, mano
galvojimu, pašaukimui nusilenkė tik Chicagoje, apsisprendęs lietuvių literatūrai
skirti gyvenimą.
Jam artimiausia pasirodė poezija. Linko ir į
sceninį veiksmą (gal tik idėjų ir žodžio ribose). Gavo progą verstis žurnalistika
bei publicistika: įsijungė į mėnesinio žurnalo bei lietuviškos radijo programos
redagavimą. Greta reiškėsi, bendraudamas su jaunais liberalais, ir jų organizaciniame
darbe.
Poezijoje išsinarino iš paviršutiniškumo, ėmė
ieškoti savojo kelio. Nesuklysiu gal teigdamas, jog kadaise būdingas gyvenantiems
Paryžiuje amerikiečiams rašytojams the lost generation obalsis yra persilaužęs
ir per Algimanto Mackaus kūrybos prizmę. Lygiai ir liaudinė daina jo poezijoje surado
originalius spindulių laužiklius. Puikiai kalbą valdydamas, siekė ne vien savojo
pasisakymo, bet ir naujos žodinės išraiškos.
Užsidegusiai domėjosi teatru, bandė pažinti
naujas jo formas. Talkininkavo keliems lietuvių kalba pastatymams. Paruošė Vinco
Krėvės kūrybos vakaro sceninį tekstą (kur mintys bei žodžiai dominavo veiksmą).
Redaguodamas stengėsi į talką stoti talentingiems
pradedantiems. Iškėlė bent porą rimtų kritikų. Skleidė moderniosios mūsiškės
dailės pasiekimus.
Radijo darbe, lygiai kaip ir redagavime, atsirado
pakopos į patyrimą, į akiračių plėtimą.
Tik trumpai lankęs aukštąją mokyklą, ją
pakeitė naminiu universitetu: sistemingai ir daug skaitė, lankė parodas,
paskaitas ir pan. Galimais būdais save brandino tikrajai literatūrai.
Šios našios pastangos neliko nepabrėžtos, kai
Algimantui Mackui tapo paskirta Vinco Krėvės vardo literatūrinė už poeziją premija.
Mėgo tvarką (kai kam gal atrodė formalus ar
pedantiškas). Jo darbo kambarys visada pavyzdingai užlaikomas: kiekvienas daiktas savo
vietoje. Iš knygų nugarėlių galima spręsti apie dominančių problemų įvairumą.
Čia ir svetainėje daug grafikos bei tapybos. Be įdomių žmonos darbų, sienose
vienaamžių ieškotojų kūriniai.
Algimantas gebėjo įvairius dalykus sujungti
vieningon draugėn, mokėjo ir savo laiką tvarkyti. Su radijo programa surištam darbui
ateidavo jau popietinėm valandom, rytmečius skirdamas namų aplinkoje kūrybiniam ir
redagavimo triūsui. Buvo iškovojęs nuo transliavimo laisvus vakarus. Visur būdavo
tvirto žodžio ir stiprios pareigos vyras. Jo į literatūrą žingsniai buvo tvirti ir
sąmoningi. Fatališkai žuvo tuo metu, kai jau pradėjo jausti savitą kūrybini veidą,
kai artinosi laikas atsisveikinti su jaunatviškais klaidžiojimais ir prašnekti
subrendusio vyro potencija. Emigracinėse liūdnybėse lietuviškai raštijos gėlei
pražysti ir svaiginančią kvaptį skleisti yra laikas: morali atmosfera ne visuomet
padeda.
*
Algimantas Mackus, neaukšto ūgio, patrauklaus veido
ir susivaldymo bei elgesio saikumo žmogus, savaime kėlė simpatiją ar respektą. Dabojo
išvaizdą: visuomet švariausiai nusiskutęs, tvarkingai apsirengęs, ne per garsiai
šnekąs. Jo mandagumas nebuvo dirbtinis. Ryški pasmakrėj duobutė rodė, kad nėra
linkęs nuolaidoms. Kreipė dėmesį į autoritetingos kritikos balsą. Tuo pat metu kiek
šalčiau arba abejingiau reagavo į nepasitenkinimo ar santūresnius auditorijos
bei skaitytojų atoveikius.
Algimantas Mackus buvo liberalinio sparno
(SantaraŠviesa) adeptas. Ilgainiui tapęs sąjūdžio ryški figūra. Su savo poezijos
vakarais yra viešėjęs New Yorke, Los Angeles ir kitose vietovėse, vienminčių
kviečiamas ir globojamas. Du jo eilėraščių rinkinius yra išleidusi Santara.
Pomirtinį Chapel B (Antano Škėmos atminimui dedikuotą), nors metrika ir skelbia,
jog tai Algimanto Mackaus Vardo Knygų Leidimo Fondo leidinys, pasirodyti, be abejo,
stimuliavo irgi tie patys idėjos draugai.
Takai į pripažinimą vinguriavo ir tiesinosi jaunų
širdžių atliepimais. Emigracinės mūsų jaunesnės kartos daliai tapo savas poetas,
kurio filosofijoje bei kančiose ieškota atgarsio saviesiems nerimams, savoms
kryžkelėms gairių.
Buvo kalbų, jog Alg. Mackaus naujoviškai redaguoti
Margučio žurnalo paskutinieji dvidešimt numerių... tiražą susmukdė kuone trim
ketvirtadaliais. Betgi: ar negalime tais numeriais pasididžiuoti, jog gebėjome turėti
panašaus lygio (ar, jei norit, pobūdžio) mėnesinį leidinį, kuris kalbėjo kitokios
(ne kugelinės ar archajiškos) lietuviškos kultūros puslapiais?! Šalia Literatūros
Lankų ir anie, jau mirę, Margučio numeriai reprezentuoja tai, kuo (lygus su
lygiais!) galime rikiuotis gal ir kitų kultūriškų tautybių tarpan. Ir čia Algimantas
Mackus dar sykį pasilieka su mumis drąsus ir gyvas.
Tame pat Margutyje (1964 metų pavasarį)
redaktorius Alg. Mackus skelbė Teatrinio klausimo anketos atsakymus ar pasisakymus.
Kreipėsi ir į mane, pridėjęs lapą, prašydamas atsiliepti. Atsakiau mandagiu laišku,
tačiau griežtai atsisakydamas šioje gražbylystėje tuščiažodžiauti (anot Vydūno:
lavonų nevalgau). Algimantas pakartotinai atrašė, gundydamas apsigalvoti ir
neatsisakyti talkauti. Vėl sekė manasis atsiprašymo laiškelis.
Tačiau kai kitame spaudos organe pasirodė manoji
Teatrinės anketos peržvalga ir atžvalga, t. y. Margutyje tilpusių minčių
analiziškas perkratymas, šiuo rašiniu (manuoju įspūdžiu ir stebėjimu) labiausiai
pasidžiaugė... anądien nuskriaustas redaktorius Algimantas Mackus!
Tai toks skirtingas vyras, neeilinis charakteris,
toleravimas, kitoks į esmę požiūris.
Šios eilutės iššauktos spaudoje pastebėto
raginimo: duoti žemiško, gyvenimiško žmogaus apybraižą. Matomos čia pastangos nėra
tobulos. Tegaliu pasitenkinti tik tuo, kad bent atsidėkoju Algimantui Mackui už retą
bičiulystę, už jo pastangas iš kasdienybės iškilti ir už našų darbų barą.
Tai toks man buvo Jisai. Ir tokia buvo Jo (manuoju
žvilgsniu) žemė.
[1966]
Mackus, Algimantas. Ir mirtis
nebus nugalėta. Vilnius: Vaga, 1994.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|