|
<< Atgal
Rimvydas Šilbajoris
LIŪNĖS SUTEMOS ŽEMĖJE
Liūnės Sutemos poezija, gaji, neprijaukinama,
skaudi, giliai suleido savo atkaklias šaknis į mūsų išeivijos kultūrinės sąmonės
klodą ir liks tenai, gal paskutinis gyvas ženklas, kai toji sąmonė jau bus sausa ir
kieta, kaip badmečio molis.
Išliekanti Sutemos poezijos vertė glūdi ne jos
pilietinėj funkcijoj, nors tautos atsakomybės prieš save pajautimas yra ten iškilęs
iki tragiškos aukštumos, ir ne tame, kad ji būtų lengvai prieinama platiems
skaitytojų sluoksniams, bet ištikimybėje sau, gal beveik vydūniška prasme, be jokių
kompromisų angažuojantis savo talento būtinybėms.
Čia ir mesime žvilgsnį bent į kai kurias to
talento apraiškas, taigi Liūnės Sutemos poetiką, kalbėdami balsu skaitytojo,
norinčio pasidalyti tuo, kas buvo patirta kelionėje per jos sukurtą žemę.
Viena iš anksčiausiai pastebimų Sutemos poezijos
savybių yra palinkimas autoriaus personą eilėraštyje, jo poetiškąjį aš,
pastatyti į padėtį veikėjo, dalyvaujančio eilėraščio įvaizdinės ir idėjinės
struktūros plėtotėje, bet kartu ir taip, kad jis pats, tas veikėjas, irgi būtų
įvaizdis. Atsivertę patį pirmąjį rinkinį Tebūnie tartum pasakoj, skaitome:
Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia
Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems... (p. 11, 12) |
Poetinio aš buvimas čia
patvirtinamas visų pirma tuo, kad jis turi šešėlį, savo alter ego. Taip pat
būti iš esmės reiškia būti tiltu ir medžiu, t. y. metafora. Tokio
šešėliometaforos funkcija eilėraštyje yra aktyvi: jis išsilenkia tiltu kitiems,
tyliai bestovintiems ,,prie vielom išpintų tvorų, į narvus panašių, jis stiebias
aukštyn kaip jaunas medis1, jis duoda
pavėsį. Šita eilėraščio personos tradicija dalyvauti jame kaip aktyviam įvaizdžiui
jau savaime padeda pagrindus pasakojamam žanrui, nes aš, atsidūręs eilėraščio
struktūros viduje, neišvengiamai yra ir veikėjas, žmogus, kuriam kas nors atsitinka,
kuris paveikia kitus daiktus ar žmones. Tuo būdu aš gali tapti net
pagrindiniu protagonistu savo paties tekste ir kartu veikdamas kurti įvaizdžius.
Būdamas eilėraščio persona, šis aš drauge išlaiko ir šalia stovinčio
pasakotojo rolę. Iš to, žinoma, išplaukia, kad bet kuris Sutemos eilėraštis su tokiu
veikėju gali, ir dažnai iš tiesų pavirsta, į pasakojamąjį diskursą, turintį savo
fabulą ir atomazgą. Prie tos temos dar grįšime, o šiuo metu paminėsime tik vieną
pavyzdį, kur ,,aš veikėjas, vystantis fabulą, yra taip pat ir ,,aš
poetas, kuriantis įvaizdžius. Tai eilėraštis ,,Ginuosi iš Badmečio. Jame
poetė gaisru ginasi nuo šimtmetį išbadėjusių, staugiančių
vilkų2, kurie taip pat yra jos ,,aš savotiški
antrininkai, nes po gaisro, pasotinti, jie vėl į ją sugrįžta; vadinasi, didysis
priešas visuomet buvo, yra paties savęs dalis. Bet štai posmelis, aprašantis gaisrą:
Aš ginuos. Mano miestas dega.
Trykšta kibirkštys ir pradegina
žvaigždėmis nakties skliautus.
Tirpsta bažnyčių varpai, gausdamas laša
varis į belapius miškus.
Bėga pylimais liepsnos į vilkų nasrus,
lyg atvertus vartus
šviečia ugniavietės į vilkų nasrus
lyg atvertus vartus
Aš ginuos. Mano miestas dega
siurbia karštą varį šaknys miškų,
ugnimi springsta vilkai (p. 38). |
Ugnies metafora pavirtusi didžioji poeto
aistra pradegina danguje žvaigždes. Ištirpęs varis, vėlyvo rudens lapais išsiliejęs
ant žemės, skamba ir gaudžia nepermaldaujamo laiko varpo dūžiais. O jo karštas
susisiurbimas į medžių šaknis aistringa pūvančių lapų pražūtis tuo pat
metu per gamtos procesus maitina naują gyvybę. Metaforos gimsta veiksmo įkarštyje,
poeto aš žūtbūtinės kovos metu. Rudens peizažas pavirsta drama, poeto dvikova su savimi, veikiančiu kaip aš ir kaip tojo
aš metafora vilkas3.
Sutemos įvaizdžio-veikėjo skilimas ir eventualus
susivienijimas (dažnai tik tam, kad ir vėl suskiltų; paradoksiškai, tik taip jis gali
apginti savo integritetą) arba bergždžiai nuvystantis susivienijimo troškimas buvo
pirminėmis, bet potencialiai labai produktyviomis formomis, jau matomas jos pirmam
rinkiny. Vienu pavyzdžiu paimsime eilėraštį Žaidžiu su veidrodžio šuke (p.
1516). Ten rasim ne tik tą patį skilimą, bet ir jo antrininkus pasikartojimus
ištisoje serijoje besikeičiančių įvaizdžių. Eilėraštis pradedamas taip:
Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena. |
Eilėraščio aš santykis su
veidrodžiusavimi užsimezga kaipo metaforų grandies pradžia rankoje laikomas
veidas. Pasakos motyvas: veidrodi ant sienos, sakyk, kuri pasaulyje visų
gražiausia pradeda iš savęs šaipytis, vos tik paimam pasaką rankon4. Dilema yra ta, kad galima būti savimi (viena) tik
numetus savo antrininkę metaforą, be kurios, tačiau, toji trokštama vienatvė
būtų kaip beformė tuštuma. |
Antrasis posmelis:
Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi |
transformuoja aną negražų veidą į
dangišką spindėjimą, tuo padarydamas jį ir nepatikimą svetimą. Norint būti
tikram vasara ir savimi, reikia žinoti, kad saulė yra saulė, o veidas yra veidas, bet
tada suduš spindėjimas ir prarasi save.
Trečioji atspindžio metaforos moduliacija yra
žydinti šaka:
Šaka, kurią rankoje supu
žydi, bet vaisių nemegs
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu. |
Grožio dilemą matėme pirmuose dviejuose
posmeliuose. Čia ji moduliuojasi į vaisingumo klausimą, tuomi įtaigodama ir ryšį
tarp identiteto, grožio ir kūrybos, tačiau ir vėl praradimo
aspektu5.
Toliau pagrindinė aš metafora moduliuojasi į
sugautos paukštės įvaizdį, su kuriuo ateis laisvės praradimo paradoksas: ji
užtrokš, jei glostysiu ją, svajodama būti laisva, ir tada pavirsta į laiką:
Diena, kurią rankoj turiu ją sukruvins, jei užgniaušiu ją, / ilgėdamos
būti jauna. Čia iškylantys laiko ir erdvės santykiavimai Sutemos poezijoj yra ne
mažiau sudėtingi negu santykiai tarp asmens ir jo atspindžio savo kūryboje bei tarp
kūrybos ir praradimo, bet apie tai vėliau.
Autoriaus keturguba funkcija: būti pasakotoju ir
veikėju, įvaizdžių kūrėju ir pačiu įvaizdžiu, daro tekstą sudėtingą net ir jo
paprastume, nes turinio plotmėj Žaidžiu... yra iš esmės gana paprastas
eilėraštis. Čia ir apskritai, net šioj ankstyvoj stadijoj, pasireiškia ta Sutemos
ypatybė, kad paprasti teiginiai gali dėl savo pozicijos eilėraštyje įtaigoti
simboliką, daug komplikuotesnę už patį teiginį, neprarasdami jo tiesioginės
prasmės. Štai eilėraštyje Dvi širdys langinėse (Tebūnie..., p. 18)
skaitome: Žaliai nudažytas medis / ir medžiai prie gatvės, sunkiai žali.
Tas paprastas faktas, kad matome negyvą medį, apteptą žaliais dažais, jį sugretinus
su gyvais medžiais, kurie nelyg jausdami savo ,,brolių graudų likimą, tampa
sunkiai žali, iškelia faktą iš tiesioginės būsenos į perkeltinių prasmių
pasaulį, kuriame yra galimi įvairūs iš karto net neįžvelgiami semantiniai
santykiavimai.
Tame pačiame eilėraštyje matome ir atvirkščią
procesą: medžiaginė tikrovė, užuot pavirtusi perkeltine, sumaterialėja ir tiesiogiai
paveikia medžiaginius teksto elementus, taip sakant, formuoja tikrovę:
Ir širdys dvi šešėlyje juoduoja,
ir nebedrįsta džiaugtis prastuksenę neramiai
langinių uždarytų žalią medį,
tarytumei geniai. |
Dabar jau ne šiaip sau langinės, o
langinės su širdelėmis vis vien, atrodytų, paprastas dalykas. Tačiau širdelės
reiškia meilę, tuo tarpu kažkas, kažkoks instinktas, kuris jas vedė prasikalti į
laisvę, kartu ir atgrasino nuo tos laisvės vaisių. Taigi tarp kasdieniškų langinių
ir gatvės medžių, be jokių kitų veikėjų, prieš mus užsimezga ištisa drama su
joje įsišaknijusiomis įvairiausių konfliktų ir gilių simboliškų reikšmių
galimybėmis. Jos čia dar neįsikūnija, bet dirva jau yra paruošta dramatiškoms
tolimesnės Sutemos poezijos konfrontacijoms.
Eilėraštyje Žaidžiu... pastebėtos to
paties centrinio įvaizdžio (veidrodžio) moduliacijos, per kurias pamažu susiklosto
visą tekstą vienijanti mintis, vėliau tampa viena iš mėgstamiausių Sutemos poetinių
priemonių, neretai pasiekiančių didelį ir subtilų sudėtingumą. Pavyzdžiu galėtume
paimti eilėraštį Akmuo iš Badmečio (p. 1820). Pagrindinis veikėjas,
kaip ir dažnai kitose vietose, yra autorės aš, nuolatos dvilypiškai
santykiaujantis su savo antrininku metafora, akmeniu. Šalia to, jei prisiminsime, kad
Žaidžiu... aš yra pagrindinis veikėjas, laikantis rankoje užgniaužtą
savo atspindį antrininką, kuris gali išslysti arba kurį galima ,,paleisti,
tai atpažinsime šį veikėją kitam savo atspindžio aspekte, būtent kaip tu, su
kuriuo ir vyksta dialogas:
Jei paleisi mane, išslystu naktin
pasinersiu lyg tvenkinin
ir leisiu žuvim pelekais savo plaukus šukuot,
ir leisiu vandens vijokliams
dalį savęs atmatuot,
kad tvankų vidudienį,
įbridę vaikai
turėtų ant ko atsistot,
kad nepanertų (p. 18). |
Tai pirmas variantas; jame pagrindinis
veikėjas savyje sujungia tris identitetus: aš, tu ir ,,akmuo. O veiksmo
kontekste galima prisiminti tautosakos motyvą apie tėvo nuskandintą su dvariokais
flirtavusią mergelę:
Broliai seselės ieškojo,
Po Dunojėlį braidžiojo,
Po Dunojėlį braidžiojo,Oi ir atrado seselę
Ant akmenėlio rymančią,
Ant akmenėlio rymančią.
Ant akmenėlio rymančią
Su lydekėlėm kalbančią,
Su lydekėlėm kalbančią.
Žaliais maureliais užtiestą,
Baltom pieskelėm apneštą6. |
Kita aš moduliacija primena rankoje
laikomą, užgniaužtą paukštį, kaip tai buvo viename iš Žaidžiu...
įvaizdžių variantų, bet čia tas paukštis yra akmuo, ir poetės aš savo
antrininkui grobikui jau nebepasiduoda:
Jei paleisi
ir kam tu laikai mane?
Neišlaikysi priešginą,
neišlaikysi trokštančią
Noriu būti ir esu
akmuo mestas į gyvą taikinį,
akmens aštri briauna,
akmeniui ištikima
akmenį pasirinkdama
akmenimi tikėdama,
akmenyje suradau save(ten pat, p. 19). |
Nustebina šis staigus ir rūstus
pasiryžimas visiškai ir pabrėžtinai angažuotis akmens, kieto, aštraus,
žeidžiančio, identitetui. Jį, atrodytų, gali išaiškinti tik ana liaudies dainos
potekstė, nes joje mergelę nuskandina tėvas už tai, kad ji su dvariokais
kalbėjo, vadinasi, sulaužė vieną iš konservatyvios kaimo visuomenės lyčių ir
socialinių klasių santykiavimo tabu. Iš poetės aš taško tai yra baisus
įžeidimas moteriaižmogui, jos asmeniui ir integritetui, žiaurus ir keršto
šaukiantis smurtas. Užtat akmuo, taikomas į Galijotą (kai
kuriuose kituose Sutemos eilėraščiuose į Žvėrį, prieš kurį būtina kovoti7) simbolį tos neapčiuopiamos, visur esančios, tartum
visagalės pabaisos jėgos, nelyg įsikūnijančios šventvagystės.
Paskutinis eilėraščio posmas:
Ko lauki?
Nusivyk laidyklę iš mano plaukų,
ir išsukęs aukštai virš galvos,
svieski,
paleiski mane! (p. 20) |
galutinai sujungia visus aš
įsikūnijimus: paskenduolę, žuvį, akmenį,į vieną veiksmą skrydį laisvėn,
kuris yra kartu ir tų įsikūnijimų suvestinis įvaizdis, ir eilėraščio pagrindinės
minties energinga išraiška.
Toks visuotinis savojo aš, o ir apskritai
žmogaus egzistencinis suvokimas tiesiog kosminės dvikovos ženkle veda ir visą Sutemos
kūrybą į plačiai išplitusias binarines ir binarinių pasikartojimų struktūras,
nelyg tam tikrus semantinius rimus, kur įvaizdžiai, o kartais ir didesni
struktūriniai elementai, priešinami eilėraščio personai bent keliais vienas kitam
atsišaukiančiais pavidalais. Tokios pakartojimų sistemos gludi visur Liūnės Sutemos
poezijoj ir sudaro vieną iš pačių pagrindinių jos kūrybinių metodų. Ir tai ne vien
tik metodas, bet ir tikras egzistencinis išgyvenimas, nes Sutema niekados nerašė tam,
kad tik sukurtų estetinį objektą, nereikalaujantį asmeniško angažavimosi.
Šalia semantinių rimų, rasime ir keletą kitų
binarinio įvaizdžio principų. Vienas iš jų: paimti negyvą daiktą, sakykim,
geležį, suformuotą ko nors gyvo pavidalu ir suteikti jam gyvos būtybės funkcijas,
kartu ir siekiant sukurti kitą būtį, bevardę šalį, kurion veržiasi kaip į
namus šios mūsajam pasauliui jau svetimomis tapusios figūros, nes tenai jos egzistuotų
ne kaip išimtinis, o kaip normalus reiškinys. Knygoje Bevardė šalis skaitome:
Visi vėjai pučia į Ten
Vėjarodžių skardūs gaidžiai
gieda penktai pasaulio šaliai,
Bevardei,
ir nebenutyla.Visi vėjai pučia į Ten
vėjarodžių neramūs angelai
plasnoja penkton pasaulio šalin,
Bevardėn,
ir nebegrįžta.
Visi vėjai pučia į Ten
vėjarodžių kuproti žmogiukai
tiesia ranka į penktą pasaulio šalį,
Bevardę,
ir paliečia ją (p. 41). |
Susidariusi įtampa tarp esančio Čia ir
trokštamo Ten ir išreiškia dinamiką šio eilėraščio, įvado į visą ciklą
Bevardė šalis, kuriame išsirutulioja didžioji drama grįžimonegrįžimo iš
tremties į namus. Antrasis ciklo eilėraštis (p. 42) įkūnija tiesioginių kontrastų
binarinę sistemą. Pirmosios dvi eilutės: Ten žaidžia nebeaugantys vaikai. / Vaikai
senukai žaidžia pastato vieną logišką prieštaravimą prieš kitą ir sujungia
juos abu į nebeaugančios senatvės šiurpią idėją, iškylančią kaip pasmerkimas
prieš vaiko nekaltybę. Čia autorė atima gyvam organizmui normalaus proceso galimybę,
tačiau, nežiūrint to, priskiria jam to proceso išdavas: nebeaugančiam senatvė.
Šitaip deformuoti, tie vaikai jau ženklina nebe save, o vidinius autorės jausminius
procesus, tą skausmingą paradoksą, kad įsisenėjęs prisiminimo sielvartas kartu ir
sensta, ir nesikeičia dvasioje, t. y. dvasia kartu ir sensta, ir nesikeičia.
Toliau eilėrašty:
paskendusiais laivais, rūdyjančiais šalmais
jie pamėgdžioja buvusį,
išdykusiai bežaisdamiyra tiesioginė priešprieša:
Sudužusiais lėktuvais ir automobilių laužais
jie pakartoja buvusį
rimtai bežaisdami. |
Čia efektas atvirkščias: karas ir taika,
dvi priešingybės, susilieja į vieną savo griaunančia esme. Galutinė išdava irgi
kontrastas, kuris tuo pačiu metu išreiškia ir vientisą užburtą ratą: Ir seka
pasaką jie be pradžios,/ir seka pasaką be galo.
Ciklas baigiasi įžanginio eilėraščio
pakartojimu, kuris tačiau pavirsta į kontrastą, kada autorė, aš, atsisako
sugrįžti, bet ir vis tiek veržiasi sugrįžt į Bevardę šalį, kitą Bevardę negu
toji, kurioje žaidžia tie pasibaisėtini senukai vaikai. Tame persimainyme iškyla dar
dvi binarinės, priešpriešinės konstrukcijos. Viena jų:
užkerėsiu kalvius septynbrolių keru,
kad nekaltų daugiau vėjarodžių ,
ir vėjažolėm bėgant verpetais į Ten,
užleisiu jas sausra,
užpjudysiu ugnim8 |
pastato eilėraščio personosraganos,
burtų jėgą turinčios, galią prieš jos pačios ilgesį, o kita:
ir paleisiu basakojį liūdesį
Bevardėn,
penkton pasaulio šalin |
įveda principą, atvirkščią ir kartu
lygiagretį principui, verčiančiam negyvą geležį ilgėtis ir veržtis tolyn. Dabar
žmogaus jausmas, neturintis materialios būties, pavirsta į fizinę, gyvą būtybę ir
veikia kaip raganos alter ego.
Jeigu jau galvotume apie Tolstojaus principą, kad
menas turi užkrėsti jausmu, tai gyvybinių savybių suteikimas negyvai medžiagai
ar sąvokos sumaterialinimas padidina teksto dramą ir todėl galbūt emocinį
užkrečiamumą. O iš kitos pusės, nenorminė tokių įvaizdžių būklė daro
juos ir tam tikrais barjerais, mįslėmis, kurioms spręsti gali pritrūkti emocinės
energijos skaitytojui, nepratusiam prie Sutemos nuolatinės aukštos įtampos poezijos.
Tolesniame Bevardės šalies cikle
,,Neišduodu, tiktai grąžinu randame posmelį (p. 56), kuriame binariniai principai
susijungia su tragiškos laiko tėkmės pajauta. Jis vaizduoja dvasios nebebuvimą,
gyvybės išsekimą senam prisiminimų liepte:
Grąžinu siūbuojantį lieptą,
bridusį per vaikystės upes.
Grąžinu lieptą, užmiršusį
verpetus, žydintį vandenį
ir raižančias ledą sroves.
Surambėjo širdys, išpjautos atramoj,
ir vardai nebeturi žmonių,
tik kreivas raides.
Siūbuoja lieptas vaiduokliu,
praradęs upes,
pavasario naktim skliautus. |
Įvaizdis surambėjo širdys, išpjautos
atramoj, aprašo kartu ir dvasios būsenos progresiją, ir medžio fizinę progresiją
laike, kada medis, kadaise gyvas, dabar sudžiūvo su jame išpjautom širdim. Iš tiesų
tai metafora prisiminimuose atsineštos poetinės kalbos gyvybės praradimo, ypač kada
kitas įvaizdis yra vardai nebeturi žmonių, kur fizinis mirties progreso momentas
susijungia su dvasiniu vidinės gyvybės išsekimo procesu tame pačiame surambėjusiame
medžio stuobryje, implikuojant taip pat ir nebeišskaitomumą, kaip viename Puškino
eilėraštyje ant kapo antraštė nebesuprantama kalba.
Vėlesnėse Sutemos eilėse iškyla naujas binarinis
elementas, būtent, grafinis skirtingų eilėraščio semantikos architektūros dalių
paženklinimas didžiosiomis arba mažosiomis raidėmis. Tarp vieno ir kito šrifto
susikuria strofosantistrofos santykis, panašus, kaip senovės graikų tragedijoj tarp
choro ir teksto. Štai Badmečio pradiniame eilėraštyje Niekieno žemė
tarpsniai didžiosiomis raidėmis apskritai nusako kokią nors visuotinę mintį, idėjos
modelį, tuo tarpu posmeliai mažosiomis raidėmis pereina į asmenišką tos pačios
idėjos ar išgyvenimo plotmę. Pavyzdžiui:
METAS SUSIDEGINTI. METAS SUSIDEGINTI,
KAIP PILĖNAMS PRIEŠ VERGIJĄ,
KAIP KOVOJANČIAM GETUI PRIEŠ MIRTĮ,
KAIP BUDOS VIENUOLIAMS PRIEŠ
NETEISYBĘ
METAS SUSIDEGINT IR IŠLIKT.Lieku Niekieno žemėje,
kad nebūtų daiktų,
kuriems žodžių nebėra (p. 1516).9 |
Santykis tarp žodžio ir tikrovės Sutemos
eilėse yra labai svarbus ne tik todėl, kad ir iš viso poezijoje, mene tai centrinis
klausimas, bet ir ryšium su specialia menininko tremtinio ar išeivio situacija tarp
dviejų tikrovių paliktosios ir rastos svetur, ir dviejų kalbinių klodų
atsineštinės meno kalbos, kuri daug kur nebeatitinka nei naujos tikrovės, nei naujų
išgyvenimų joje, ir naujosios, kurią dar reikia susikurti. Pastarasis procesas ypač
intensyviai ir skausmingai vyksta Sutemos kūryboje.
Yra dar ir trečias aspektas: kadangi išeivio
santykis su tikrove neišvengiamai įtraukia sąvokas ten ir čia, tada
ir dabar, tai laiko ir erdvės pajautos turi esminę rolę vystant naujas
įvaizdžių struktūras, taigi naują poetinę kalbą, kurioje turi kaip nors susijungti
visi čia prisiminti faktoriai.
Iš Sutemos poezijos jaučiasi, kad euklidinė
laiko ir erdvės samprata, kur individo sąmonė, kaip koks matematinis taškas, seka
tiesią liniją per suprantamą erdvę, jokiu būdu negali aprėpti mus šiame amžiuje
ištikusios realybės. Iš idėjinės pozicijos žiūrint, jau devynioliktame šimtmetyje
Dostojevskio Ivanas Karamazovas grąžino savo bilietą į dangaus karalystę, kur viskas
bus kada nors atleista, nes jo euklidinis protas nepajėgė suprasti, kas gali
atleisti už Dievo leidžiamas nekaltų vaikų kančias, o Sutema tiesiai ir sako: Viešpatie, neatleisk, /jie žinojo, ką darė /Viešpatie,
neatleisk, / nes žinau, ką darau10. Mat atleistinas
kerštas Žvėriui nebus tikrai kerštas, nes nereikalaus absoliutaus ir belaikio
pasiaukojimo prieš tą, anot Algimanto Mackaus, ,,besąlyginį Viešpatį.
Iš poetikos taško, neeuklidinė erdvė ir laikas
visų pirma formuojasi sukeičiant laiko plotmes:
Tai buvo rytoj.
Jau laikas jums grįžti.
Sugrįžo visi ištremtieji,
visi uždarytieji getuose,
visi kareiviai, dingę be žinios (Bevardė šalis, p. 44) |
Šis ,,buvo rytoj išreiškia kartu ir
žuvusiųjų viltį sugrįžt, kol jie dar gyveno, ir jų mirties nebeatšaukiamą
praeitį, taigi yra ir savotiškas komentaras Ivanui Karamazovui. Kitame posmelyje laiko
plotmės apskritai praranda laiko žymens savybes: tai buvo rytoj ir vakar, tarp
dviejų delčių, dviejų pilnačių... Tokia laiko samprata, įpinta į jau prieš tai
išplėtotą delčios įvaizdžių sistemą, šioje išėjimogrįžimo tematikoje tampa
ne tik aprašomuoju reiškiniu, bet ir formuojančiu, dalyvaujančiu įvaizdžių
struktūros ir jų neeuklidinės logikos sukūrime .Šia savo formuojančia funkcija
Sutemos laiko plotmės atitinka eilėraščio ,,aš rolę jos poezijoje.
Nors pokario laikasgroteskas ir laikasmįslė
pakartotinai išsisprendžia grasos ir tragedijos linkme, Sutemos talentas taip pat
pajėgia nutiesti per eilėraščio raštą subtilias ir lyriškas laiko linijas, tačiau
pasilaikydamas tą patį bauginantį laiko plotmių sukeitimą. Štai paskutinis
eilėraščio Senkapiuose posmelis (Bevardė šalis, p. 12):
Seniai nušienauti žydi ir kvepia
įraudę dobilai,
neišaugę piliarožės skleidžias
dauboj po juodžemiu sunkiu.
Vakaras plečias skliaute
drumsto vandens ratilais
ir įkaitęs saulėleidis
žėri variu |
Kvepiantys, žydintys dobilai, piliarožės
ir lėtai besiskleidžiantys vakaro ratilai danguje piešia mums švelniai
melancholišką, gražų laiko veidą. Bet dobilai, seniai nušienauti, yra kaip tie rytoj
sugrįžę žuvusieji tremtiniai, neišaugusios piliarožės po žeme yra kaip tie Sutemos
vaikaisenukai, atsigulę į amžiną atilsį, o vakaras, nelyg Čiurlionio
paveiksluose, lėtai skleidžia ratilais savo nepermaldaujamą tylos, paskenduolių amžinybę11. Taigi tebesame Žvėries
arenoje.
Vieną iš sėkmingiausių bandymų sutapatinti
įvaizdį ir laiką rasime Bevardės šalies eilėraštyje Medžioklės metas
(p. 8):
Briedžio ragai šakojasi.
Auga žiema.
Sirpsta naktim pusnyse
spalgenų uogos, ir ledėdami
noksta sakai.
Briedžio ragai, į palaukę išnešę
speigu kvepiančią miško naktį,atranda pėdas
Briedžio ragai išsišakojo.
Išaugo žiema.
Vidudienį skynime plyšta
spalgenų uogos ir išsilieja
šiltais lašais sniege.
Briedžio ragai, į palaukę išnešę
atodrėkiu kvepiantį miško vidudienį,
atranda tave |
Kada medžiai vis daugiau vėlyvą rudenį
plinka ir vis panašesni darosi į išsišakojusius briedžio ragus, auga ir gilėja
žiema. Tai gyvybės atoslūgio ženklas, lydimas, tačiau, augimo ir brendimo ženklų:
sirpstančių spalgenų, nors tuo pat metu lydimas ir mirties gyvo medžio sakų
sukietėjimo į savąjį amžiną ledą. O ir spalgenos tos sirpsta ne pavasario saulėje,
bet mirtinam žiemos speige; laiko plotmės ir vėl persikeitė, susiliejo į kažką
simboliško ir grasaus. Atsakymo ilgai nereikia laukti briedžio ragai, tartum patys
būtų medžiotojas atranda tave. Tai visai logiška, nes jeigu jie yra nuogas
miškas, tai jie ir laikas, ir užtat mirtis, kuri ir medžioja tave. Bet kas yra
tu? Spalgenų uogos ant sniego, šiltos kaip kraujas, miške, staiga plyšusios kaip
žaizda nuo šūvio. Esame tenai, matom partizano mirtį. Ir, žinoma, Sutema
būtinai pagilina šią skausmingą ironiją tuo, kad briedžio ragai mirtis
išsineša į palaukę pavasario, atgimstančios gyvybės pirmą dvelkimą, nelyg
žuvusiųjų viltį.
Kaip matome, šiame eilėraštyje yra plotmė, kurią
galima suvokti ne kaip gamtovaizdį, bet kaip už vaizduojamų gamtos procesų
išsirutuliojimo, kitoj plotmėj, vykstančią žmogaus dramą, net tragediją, kitaip
sakant, naratyvą, pasakojimą. Ir apskritai visos iki šiol pastebėtos Sutemos poezijos
savybės iš tiesų veda į prozos žanro teritoriją, tačiau ją persunkiant, kaip
sakoma, deformuojant, lyriniu pradu.
Pasakojamojo žanro užuomazgas randame jau ir
pirmajame rinkinyje Tebūnie..., kas dar kartą įtikina, jog sutemos poezija yra
išaugusi vientisa, kaip iš vienos sėklos išaugęs medis: jo šakos, šaknys, lapai,
nors pažiūrėti ir labai skiriasi nuo mažytės sėklos, tačiau potencialiai glūdi
joje nuo pat pradžios, neateina kaip kas nors prisegta iš šalies, štai, atrodytų,
tikrai lyriškas eilėraštis Paskutinis rytas (Tebūnie..., p. 20), nors ir
vaizduoja uosto panoramą, bet iš tiesų aprašo ne tai, kas yra, o tai, kas vyksta:
Kanalo vanduo metalinis.
Dusliai švilpia laivai suspausti.
Per tilto atramą slysta
Pirštai, ir vėsūs pirmi
spinduliai. Ir du juodi,
liekni kaminai atsvyruoja
per balzganą miglą. |
Skaitydami, kaip tie pirštai slysta, staiga
suvokiame, kad eilėraščio pavadinime Paskutinis rytas jau glūdi atsisveikinimas,
taigi pasakojimas apie dviejų žmonių santykius, gyvenimą, likimus, kad kažkam sakoma
,,sudieu ir išeinama į naują dieną.
Jau vėliau rinkiny Nebėra nieko svetimo
matome šį pasakojamąjį principą, pritaikytą daug platesniu, ištisas eilėraščių
serijas apimančiu mastu. Ypač ryškus tuo atžvilgiu yra ciklai Lunatiko kelionės
užrašai (p. 3341) ir Dienoraštis (p. 4256). Abu nusitiesia laike ir
erdvėje, neeuklidinėj, gimusioj pirmuoju atveju iš sapno ir kenčiančios meilės, o
antruoju iš meilės ir sužeisto sapno. Lunatiko kelionių užrašai yra tartum
iš tiesų kelionė per Lietuvą, jeigu mes galim įsivaizduoti, kad lunatikas,
atsikėlęs miegodamas vaikščioti, įžengtų ne į paprastą kambarį, bet į pasaulį,
susidedantį iš tragiško Lietuvos likimo, kur viskas yra sukurta iš prisiminimų ir
susvetimėjimo skausmo, pamačius Žvėries raudonžvaigždę karalystę. Tai tragiška
kelionė, apgaubta košmariška tyla, kur lyja raudonomis žvaigždėmis per Dangun Ėmimo
Dieną, kur atsineštas raktas negali namų atrakinti dėl naujo, pjautuvo pavidalo
užrakto, kur pažinta motina išeina Dangun, o nepažįstama, dabartinė lieka čia ir
kur aštri vilkadantė žolė okupacijos simbolis tarpsta ir naikina tėviškės
vaikystę. Dienoraštis yra iš tiesų dialogas, dedikuotas Mariui Katiliškiui,
serija intymių pasisakymų jau ir kituose rinkiniuose buvusiomis temomis.
Pasakojimo sąvoka čia tinka tiek, kad autorės aš savo sielą išpasakoja
Mariaus personažui, tiesiogiai tekste nesančiam, bet nuolatos implikuotam potekstėje.
Toks pasakojimasdialogas yra giminingas pasakojimuidramai, pasirodančiam
vėlesnėse knygose.
Badmečio eilėraščiai yra dalinai poemos.
Jie persmelkti naratyviniu pradu, nes kartu ir vaizduoja, ir pasakoja kokių nors įvykių
eigą. Savaip įdomus yra eilėraštis Tikrovė (p. 5260), kuris atrodo nelyg
gyvenimo kaip poetinio žodžio ieškojimo santrauka, kuri baigiasi egzistenciniu
klausimu: kada aš esu? / Dieną ar naktį? /Ir nežinau ar išvis aš esu. Būti,
kaip prisimenam, reiškia būti metafora, įvaizdžiu, formuojančiu įvykių eigą ir
savo ruožtu paverčiančiu juos įvaizdžiais. Šituo principu eilėraštyje susiklosto
binarinė, dviejų priešingybių nakties ir dienos drama pasakojimas apie save kaip
apie seriją vaizdų ir įvykių. Naktį autorė sako:
vaikštau namų stogais,
braukiu miegančius paukščius nuo medžių
viršūnių
ir ošiančių antenų tinklų
naktį medžioju
naktį miegot negaliu |
Ateina diena, ir agresyvaus savęs
patvirtinimo aktas pasikeičia jo priešingybe: autoriaus aš nebepažįsta savęs
ir stengiasi atitaisyti nakties darbus:
Dieną praeinu pro save,
net galvos nepalenkdama
dieną nepažįstu savęs
dieną esu sau svetima.Dieną renku su pensininkais
sužeistus paukščius miesto sode
ir matau, kaip trūkčioja jų sparnai
senukų drėgnose akyse,
mėlynais ir pilkais šešėliais
Dieną dairausi savo veido |
Šitaip identiteto krizė pavirsta į
seriją veiksmų, kurie ir sudaro pasakojimą, dramatišką savo kontrastais, bet
struktūriškai dar neatitinkantį, sakykim, prozoje apysakos ar eilėse epo, nes
nėra istorijos, nėra apsakymo su pradžia, plėtra ir pabaiga. Arčiau prie
,,žanro pilnumos prieina Vendetos poema Šimtametės žiemos užrašai (p.
5062). Ten yra fabula: užėjo šimtametė žiema karas, kur, atrodė, niekad
nesibaigs, kol po ilgų kentėjimų sniegvyžėm išbrido žvalgai / atsekti pavasario
burtaženklį . Jie žuvo, bet jų suledėjusios akys buvo pilnos
žalumos, ir žmonės suprato, kad turi ateiti pavasaris ir po šimto metų sniego
grįš taikos žolė. Šaukliai, išbėgę jų burtaženkliais prisišaukti, irgi žuvo,
bet pavasaris atėjo. Dabar, kada svaigsta galva nuo žalumos, autorė sako:
gailiuosi, kad nebuvau tarp žvalgų.
gailiuosi, kad nebuvau tarp šauklių
gailiuosi, kad antrą šimtmeti, gyvenu (p. 61).Paskutinis klausimas
poemoje lieka neatsakytas:
O kaip? Kaip jeigu bus
šimtametė sausra,
šimtametė kaitra
ir sudegins mus? (p. 62) |
Net ir čia tikros fabulos įspūdis
yra kiek apgaulingas. Veiksmas iš tikrųjų eina pirmyn ne per įvykius, bet per seriją
įvaizdžių, tarp kurių yra ir pažįstamų iš ankstesnių eilių, pavyzdžiui, Angelas
Sargas, dėl kurio jau Bevardėje šalyje Sutema skundėsi: Nesaugojo jis
manęs (p. 20) ir į kurį jinai dabar norėjo mesti sniego gniūžtę, arba tie
vaikai, kurie paseno bestatydami sniego pilis ir kurie jau buvo senukai taip pat
Bevardėje (p. 42; žr. anksčiau). Kitur atrodo, tartum būtų aprašomas veiksmas,
bet iš tiesų turim tik įvaizdį:
Šimtamečio karo kronikose
ir mirtis ir gimdyvės
Šalo, žaliavo, žydėjo, šalo
ir vėl žaliavo, žydėjo
ir dalinosi derliumi (p. 51). |
Beje, ir pati autorė nesiskelbia, kad tai
epinio pobūdžio pasakojimas. Dedikacija sako tik: RITAI neišsiųsti laiškai.
Apskritai Šimtametės žiemos užrašai sudaro
daugiau įspūdį kažkokios pasakos negu realistinio naratyvo. Ir iš tiesų liaudies
pasakų elementas labai daug reiškia Sutemos kūryboje mes jį aptinkame visur kaip
asociacijų lauką, paplatinantį ir pagilinantį autorės pagrindinį diskursą. Kai
kurios užuominos liečia liaudies dainas, kaip eilėraštyje Pergalė (Nebėra
nieko svetimo, p. 14):
Devynios upės senoj raudoj
tu esi dešimta,
paskutinį sūnų paėmusi,
su žaizda lyg erškėtrožės žiedu
šviesiuose plaukuose
devynios upės senoj raudoj
teka ramiai plačia vaga,
tu esi dešimta
srauni ir gili. |
Šis posmelis primena devynias upes senoj
mitologinėj dainoj apie dievo Perkūno nukirsto ąžuolo kraują:
O kur, mamyta mano,
Drabužius išmazgosiu?
Kur kraują išmazgosiu? Dukryte mano jaunoji,
Eik pas tą ežeratį,
Kur tek devynios upatės12.
Sutemos dešimtoji upė ir yra pati mirtis. Panašiai Vendetoj (p. 19):
ir girdžiu,
žaliam, berže gegė kukuoja,
ir jaučiu,
mano plaukus šukuoja
ne pirštai pilni žiedelių
apledėjusios šakos berželio,
skaudžiai rauna, šukuoja
atsišaukia į našlaitės raudą:
O aš nueičiau į žalią girelę, o aš pastočiau po žaliu
berželiu: berželio šakelės nemeilios, berželio šakelės
taip labai skaudžios13. |
Tai tik pora pavyzdžių iš gana gausių
Sutemos užuominų į liaudies dainas. Lygiai taip dažnai jos kūryboje sutinkame ir
liaudies pasakų personažus: Žilviną, pasakų Jonuką, dvylika brolių, juodvarniais
laksčiusių ir kt. Kiekvienu atveju tos užuominos yra transformuotos tokiu būdu, kad ir
jos pačios, ir jų prasmė tampa integruotos į autorės tekstą. Pavyzdžiui,
eilėrašty (iš Bevardės šalies) mano dvylika brolių, juodvarniais
laksčiusių, prilyginami dvylikos apaštalų ir Judoišdaviko temai, tik šį kartą
Judas suprantamas giliai ir tragiškai kaip savo paties likimo auka:
Vienas iš dvylikos apaštalų,
kuriam dar negimus išaugo medis
ir laukė jo,
ištiesęs standrias šakas.
Jis turėjo būti anas, kurio lūpom
lemtas buvo tik vienas pabučiavimas.
Vienas iš dvylikos,
paklusniai nusilenkęs
ir už tai paženklintas
sidabru ir medžiu. |
Tai šis Judas ir atsiliepia į pasaką:
Vienas iš dvylikos juodvarnių, nuolankus užkerėjime. Vėliau eilėraštyje Nieko
neišduosiu (p. 28) sutinkame ir pasakų Jonelį:
Dviejų brolių sesuo
niūniuodama lipdė iš molio ąsotį
pavasario atvertam beržui,
rudeniu apsunkusiam vynuogynui
ir trečiajam broliui,
tebelaukiamam,
Pasakų Joneliui. |
Abiejų eilėraščių tematika susipina.
Kristus Dievo avinėlis, Jonelis pasakų avinėlis, Judas Jonelis ir brolis juodvarnis.
Susidaro semantinis tinklas, nelyg poetinių vertybių siela tai, ko autorė
neišduos.
Ryšiai su folkloriniais klodais labai praturtina
Sutemos eiles kaip ir Mackus, ir kai kurie kiti poetai, ypač Lietuvoje, ji siekia tą
esminį tautinį elementą iškelti iš vien stilistinių pamėgdžiojimų plotmės į
tikrai kūrybišką asimiliaciją, kurioje liaudies mito ar dainų konkretūs įvaizdžiai
įeitų į totalinę teksto struktūrą kaip sudėtinės dalys, bendraujančios su kitomis
meninėmis priemonėmis.
Šalia folkloro, randame ir subtilius ryšius su
kitų poetų kūryba, kas apskritai ir yra neišvengiama tikro menininko darbe. Ypač
glaudūs sąryšiai būna su Algimantu Mackumi, ne tik kai kurių stilistinių priemonių,
bet ir tematikos srityje. Abu poetai dažnai kartoja sausros arba lietaus, upių ir sniego
įvaizdžius, rasime panašų radikalų nusistatymą tremties atžvilgiu, kaip jau
minėta, panašų folklorinių elementų traktavimą, taip pat ir bendrą grasią
nuotaiką, kažkokį visuotinio Slogučio pajutimą, Blogį, arba Nieką, sujungtą su
nepermaldaujamu mirties artumu. Tačiau visa tai nereiškia, kad Sutema būtų koks nors
Mackaus antrininkas, jį būtų paveikusi ar buvusi jo veikiama. Nežiūrint visų
suminėtų ir dar gal kitų panašumų, jų poetinis braižas yra visai skirtingas. Prieš
mus ne įtakos, bet dialogas suprantant, aišku, kad kiekviename prasmingame
dialoge vienas partneris įvairialypiai veiks kitą, iš to abiem turtėjant asmeniškai
ir kūrybiškai. Čia turbūt vieta ir užsiminti, kad Liūne Sutema pasižymi kaip asmuo
ir kaip poetė dideliu lojalumu savo artimiesiems, seserims minčių, jausmų,
pasaulėjautos, meno esmės ir uždavinio sampratos broliams. Jau vien atskirų
eilėraščių ar ištisų ciklų dedikacijos tai aiškiai liudija.
Gal plačiausias apibendrinantis Sutemos kūrybos
bruožas yra jos įvaizdžių struktūros raida, vedanti iš paveldėto kūrybinio
žodžio praradimo iki jo atkūrimo naujam kontekste ir su nauja semantika, vertybių
sistema. Tai procesas, kuriame atsispindi tremtis ir gyvenimas, taip pat ir daiktų
atsižadėjimas, ir sielos išsaugojimas savyje, išlaikant omeny tą sunkiai pakeliamą
tiesą, kad žodžiai yra nelyg daiktai, kurie gyvena mumyse, ir kad mes patys, ir ta
tėvynės žemė, kurią savyje nešiojame, pavirstame tais žodžiais daiktais, ir
tada miršta mumyse tėvynė, ir vaikščiojame kaip gyvi lavonai. Sutemos poetinė
tematika daugiausia reiškiasi troškimu atpalaiduoti nuo savęs tą seną ir negyvą
prarastos gimtosios žemės žodžiu išlikusį kūną, surasti naujus žodžius, kuriuose
būtų galima išsaugoti buvusią senųjų gyvybę ir kurie taptų naujuoju kūnu. Kitaip
sakant, išsigelbėsi, kada išgelbėsi žodį, kada svetimoj šaly jis bus gyvas ir savo
namuose. Kadaise buvęs mitas ir jį išreiškiantis poetiškas žodis savo gelmėje
tebeturi gyvybės, bet įprastiniai būdai juos vartoti tos gyvybės neturi yra nelyg
negyva oda paviršiuje. Iš jos išsinėrė, atsistojame prieš kitą, poetinę tikrovę,
išgautą iš buvusios, irgi tada poetinės, lavono. Tuo būdu praradimo procesas tampa
kūrybinis.
Šitos raidos išeities taškas yra trumpai
susumuotas eilėraštyje Niekieno žemė (,,Badmetis, p. 14):
Mano atsineštiniai žodžiai
nebeturi daiktų,
mano atsineštiniai daiktai
nebeturi vardų
Noriu likti Niekieno Žemėje,
kad nebūtų namų,
kad nereiktų palikti ir išduoti jų, kad nereiktų
ilgėtis namų. |
Badmetis išėjo 1972 m. ir siūlo
pesimistiškesnį problemos sprendimą, bet prieš dešimt metų rinkiny Nebėra nieko
svetimo matėsi savotiškos gairės, lyg ir vizija, to žodžio transformacijos idealo:
kai ant gatvių sudegins paskutinius lapus
ir pradės ledėli lietus,
kai gyvensime ilgąją savaitę
septynių pilkų spalvų,
jeigu dar tada mano žodžiai
bus šilti ir ramūs,
kaip vijokliai ir krūmai buvo
vidudieni mūsų kieme,
žiema galės užpustyti
kelią į mūsų namus (p. 10) |
Kitaip tariant, fizinė tremtis nustoja
svarbos, jeigu žodyje būsim namuose. Iš viso Bevardė šalis yra galbūt
optimistiškiausia knyga, kurioje jaučiasi ne vien tikėjimas naujo žodžio galimybe,
bet ir savijauta, išgyvenimas tos pergalės prieš tremtį. Jis išreiškiamas šitaip:
Nebėra nieko svetimo
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis Unijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos (p. 29). |
Ir tiesa, Sutema rado savo naują žodį.
Jis nėra nei labai jaukus, nei raminantis, bet jis turi aštrią, geliančią gyvybę,
kurios pati galutinė, lemianti apraiška vis dėlto yra šviesus kūrybos džiaugsmas.
1 Sutema L. Tebūnie tartum pasakoj.
Terra, 1955. P. 12:Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra |
Medžio įvaizdis pakartotinai
grįžta į Sutemos eiles. Vienas iš svarbiausių tokių grįžimų knygoje
Nebėra nieko svetimo (Čikaga: Gintaras, 1962), cikle Dienoraštis, kur
ankstyvasis tau ir kitiems pavirto į mano gatvės ir mano medis; visų gatvės,
bet mano medis. Žr. p. 4749. (Atgal>>>) |
2 Badmetis. Čikaga: Gintaras,
1972. Deginsiu miestą. Deginsiu savo miestą
Po kiekvieno saulėleidžio jį apauga miškai
Ir tankėja, tankėja
pro belapių medžių kamienus
laužiasi staugdami vilkai,
šimtmetį išbadėję,
ir artėja. Artėja
gynimosi valanda ir vilkai.
Deginsiu miestą. Deginsiu savo miestą. (Atgal>>>)
3 Pirminis miško gaisro įvaizdis
Tebūnie tartum pasakoj p. 45:
Miškai, jūs būtumėt sudeginę save,
ir samanom liepsnas paleidę,
lyg raudonas, liesas lapes,
per pievas, per javų laukus
į kaimus, ir veltui būtų šaukę
ir trūkę varpinėse tampomi varpai
aš būčiau išsinešus tiktai plėnis,
jei būtumėt bijoję, taip kaip aš
tą vasarą, kada dangus
buvo pasiekiamas ranka,
o žemė, žemė tolo |
Kaip matome, panašiame
vaizdinių prielaidų kontekste randame neišplėtotą mintį (neaišku, apie kokį
bijojimą čia kalbama) ir neišnaudotas dramatiško efekto galimybes. (Atgal>>>)
4 Tai taip
pat ir pirmas, vėliau dažnai pasitaikantis Sutemos atsišaukimas į tautosakos įvairius
aspektus. (Atgal>>>)
5 Tai
galima palyginti su Jono Aisčio įvaizdžiais tos pačios dilemos akivaizdoje: Žodis
žiedas, pumpure nuvytęs. / Jis numiršta į pasaulį pakeliui. Šičia Aistis
nenaudoja Sutemos binarinio metodo; jis uždusina savo žiedą nežaisdamas atspindžiais.
(Atgal>>>)
6 Lietuvių
tautosaka. Dainos. V., 1962. T. I P. 564. Šis liaudiškasis paskenduolės
motyvas svarbią vietą užima ir Algimanto Mackaus poezijoje (Augintinių žemė.
Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1984. P. 111), kur jis
suformuluotas kiek kitaip negu Sutemos, pvz.:
Pulki, mergele,
pulki, jaunoji,
į gilų vandenėlį,
kur lelija siūbuoja,
kur akmenėliai žydi,
kur debesėliai lyja.(Liaudiškoji) (Atgal>>>)
7 Bevardėje šalyje (Čikaga: Santara,
1966) tos kovos esmė glaustai išsakoma šitaip:
kai apsvaigęs savo jėga,
Žvėris įsitemps arenoj,
galėčiau aiškiai ir garsiai
išpažint atkakliųjų kalba,
kad vis dar tebetikiu
Žmogum ir Gyvenimu (p. 40). |
Sekdamas Sutemos eilėse
visuomet gresiančiu atvirkštinės identifikacijos principu, pats poetės aš taip
pat gali staiga įgyti tos fatalinės jėgos identitetą, kaip eilėraštyje Nenoriu
būti atpirkta iš to paties rinkinio:
ir teskrieja akmuo į mane,
nes esu taikinys, nes esu pradžia
visų nusikaltimų, ir kiekvienos skriaudos prieš tave,
įskaudintą, beraštę sielą (p. 58). (Atgal>>>) |
8 Čia
matome taip pat ir pirmuosius ženklus būsimų Badmečio terminų ugnies ir
sausros. (Atgal>>>)
9 Vienu
atveju antistrofos vaidmenį atlieka net svetimkalbis tekstas; eilėraštyje
Vigilija (p. 30) vieton didžiųjų raidžių cituojamas posmelis iš latvių poeto
Gunars Salinš knygos Juodoji saulė. (Atgal>>>)
10 Sutema
L Vendeta. Čikaga: Mackus, 1981. P. 14. (Atgal>>>)
11 Beje,
ir tas įkaitęs saulėleidis, žėrintis variu, jau pranašauja būsimą gaisrą
eilėraštyje Ginuosi iš Badmečio. (Atgal>>>)
12 Lietuvių
tautosaka. Dainos P. 176. (Atgal>>>)
13 Lietuviškos
dainos / Užrašė Antanas Juška. Kazanė, 1882. T. 3; perspausdinta V.,
1954. P. 283. (Atgal>>>)
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties
ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. Vilnius: Vaga, 1992.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|