|
<< Atgal
Kazys Binkis
AUTOBIOGRAFIJA
Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau
parovejy ir šilely. Grybaudavau, žuklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau
sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo
ir paukščiukai pasigerdavo.
Su vaikais retai tesimušdavau.
Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai
ir principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės.
Be galo mėgdavau gaisrus ir vaidinuoklius, kurių
savo akim daugybę esu matęs. Už tai iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas.
Sodžiuj turėjau nekokią renomė, kuri net iki
šiol nepasitaisė. Praminė mane vėjavaikiu. Toksai vardas man be galo patikdavo,
nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau.
Knygų gaudavau iš tėvelio ir iš Papilio klebono
kun. Prialgauskio bibliotekos. Vienažinskio dainos, Robinzonas Kruzo ir Šventųjų
Gyvenimas buvo geriausi mano jaunystos draugai.
Kitus 14 metų mokiaus... Buvau įvairiose
mokyklose, pradedant Papilio liaudies mokykla ir baigiant Berlyno universitetu, bet nė
vienos nebaigiau, išskyrus vieną - gyvenimo mokyklą, kurią pasiryžęs esu eit iki
grabo, t.y. kol pabaigsiu.
Dalyvavau įvairiuose judėjimuose,
užiminėjau įvairiausias vietas ir galų gale įsitikinau, kad tėvelis teisingai vieną
kart yra pasakęs, kad iš manęs nieko gera neišeisią. Bet, tiek to.
Pirmą kart gimiau 1893 m., mirti, kiek pamenu, nė
karto visiškai nenumiriau.
Iš naujesniosios poezijos
antologijos Vainikai. Kaunas, 1921 m.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|