Sigitas Birgelis
       Eilėraščiai

„Raudų mūša...“
„krūtys lyg du žirgai...“
„pasakyk, kas esi...“
„bėgu į ją...“
„kas vakarą saulėje...“
„laikas nuima rudenį...“
„supasi atgal...“
„negimusių tėvų...“
„Fenikija pelenuose! Nemirtinga...“
„Kas apmokys mirusiuosius...“
„100 kartų nekaltai pradėtas...“
„Aukoja save“

Į viršų

* * *

Raudų mūša
Bangų atšvaitai
Bučinių pasimatymai
Už vandenynų

Tikėjimu ateik
Sprogimu išnyk
Gelmių klausome
Alsavimą šlovinam

Į viršų

* * *

krūtys
lyg du žirgai
šuoliuoja suknelėje
tarp skruostų

siūbuoja
atneša smėlio dienų
ilgesio antplūdžių
vilties atoslūgių

Į viršų

* * *

pasakyk, kas esi
kokios spalvos tavo naktys
kokio skonio bučinys

– – –

krenta lapai, sapnai
lenkiu tave kaip taurę
uostau kaip žiedadulkę

Į viršų

* * *

bėgu į ją
kaip į pasimatymą
atvirkšti toliai, sapnai
vos girdžiu jos balsą

jūron veržiasi akmenys
atbulom rankom
atbula širdimi
debesys išmeta gintarą

Į viršų

* * *

kas vakarą saulėje
vaikščioju krantu, tavo kūnu
debesyse renku gintarą
iš mano į tavo gyvenimą

tavo krūtų reljefas
lyg lūpų ugnikalnis
lauks paskutinės
mano gyvenimo dienos

Į viršų

* * *

laikas nuima rudenį
nuo metų kupros
juslios prarastos dienos
išmestos į kalendorių

kertės saulėje
lyg motinoje
gyvenu, vaikščioju
po apnykusius laukus

Į viršų

* * *

supasi
atgal
durų
girgždesys

apvalus
gabalas rasos
laikinai
amžinas

gyvenimas
pievoje
pratęsta
moterystė

Į viršų

* * *

negimusių tėvų
vaikai
gyvenimu
sveikina mirtį

pirmosios meilės
sėkla
kūdikiuose
gramdo tėvų gemalą

Į viršų

* * *

Fenikija pelenuose! Nemirtinga
Mirties lūpose!
Niekieno neapklausta?!

Virš sekundės tarpsnio,
Uždaryta mediniame karste,
Penkių žvaigždučių viešbutyje?!

Klausk!
Malda tavęs ieško! Kaip
Griaustinis žaibo, kelrodis – kelio.

Tuščias tuštybių liežuvis.
Teologinis nejaudulys.
Varpą keliantis grūdų taikinys.

Nesakyk! Gal išgirs
Savo žmonos vyro buvimą,
Taukų išmaltą po nakties.

(Napoleonui atėjus, pastodavo,
Bėgdavo Šilainėn ežerų verpstės.)

Iki antrinės krūtų bangos
Apjuosdavo jos išnyrančius dvarus.
Išnaktų viltis, užmačių netektis.

Pradėk! Jau viskas!

Į viršų

* * *

Kas apmokys mirusiuosius
Keliu trumpiausiu
                 Dangun kastis?

Karstą kokiom
                 Vinim kalti?

Žemėje po dangum
                 Irimą pradėti?

Po kiek metų
                 Dangų pasiekti?

Bedarbių gretas
                 Papildyti...

Į viršų

* * *

100 kartų nekaltai pradėtas
be nuodėmės

bjaurastis nepateisina net gyvasties
vėjadulkių, tų, kur tavo klystkely

bamba, kuri suteikia gyvybę
lydėdama į toloką mirtį

mirštame nuogi nudvasinti
nuo kūno, kaip išlukštenti saldainiai

sugrįžtame pasiilgę biodinaminės širdies
neturės skruzdės tylėjimo, tylintis

antimaterinis šauksmas, gyvybė, tegul ji
nereikalauja gyvenimo, atsikračiusi
                              širdies geluonies

Į viršų

* * *

Aukoja save
žviegianti kiaulė.
Ištempta iš tvarto,
užnerta ant snukio,

be pusryčių, kaulėta.
Dešros, nugarinės
grąžina atgal
tėvo veidą,

palinkusį prie šerių.
Ant šiaudų, kepurėje,
kiaulėje išaukštintas,
atsistoja tarp naujagimių.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt