TEKSTAI.LT – tekstai – Vytautas P. Bložė

<< Atgal

Vytautas P. Bložė

Poemos iš knygos „NOKTIURNAI“

Tyras šaltinio vanduo
Žiemos gatvė
Don Žuanas
Paukštis laisvėje
Niekas

Į viršų

TYRAS ŠALTINIO VANDUO

muziejų eksponatai užkasti po žeme
virš žemės reprodukcijų rūkas

tūkstančiai dviračių
slenka laukais kas naktį
sunkvežimių kolonos užgesintom šviesom

dieną slidžios lėktuvų rankos čiupinėja tuščius kelius
aklos pilotu akys
priekyje nėra garso

karas tęsiasi dvidešimt metų
svarbiausia žiūrėti aukštyn, svarbiausia sekti kūdikių
akis, kad susidūrus žvilgsniams suprastum
kada lakūnas tave pastebėjo, svarbiausia
sekti veidais krintančias bombas

krautuvininkas iš Kalifornijos
visą vasarą po krūtine
skubios bankinės operacijos
priešpiet skrandžio operacijos
vėlai vakare
dukterys ištekėjusios

moteris išėjo šaltinio vandens
šaltinis užterštas, jame amputuoti nagai

išėjo kito šaltinio
kas naktį pabunda ligoninės, evakuotos į lietų

kaukolių trepanacija
plytos ir kaukolės. Pašėlusiai norisi miego
motinos supa užmuštus kūdikius

žilas barmenas rausiasi fojė po Šiukšlių dėžes
pats save apkabina rankomis lyg mimas
klaidingai suprastas
savo trisdešimt sidabrinių atgauna Kristus

laikas praranda trečią matavimą, ištįsta lyg
kramtomoji guma

ilgais plaukais, ilgais liūdnais pirštais
išėjo šaltinio vandens

aš savo kambaryje
negeriu, nerūkau
maitinuosi lempų šviesa
atsitiktiniais garsais

moteris išėjo šaltinio vandens, išvažiavo per rūką
dviračiu, išskrido lėktuvu per lietų
žodžiai, žodžiai, žodžiai
švies, išduodami, kur aš

karas tęsiasi, karas dar tęsis ir tęsis

gilzes čiulpę vaikai jau sukasi ratu zenitinių kėdėse
kare gimę vaikai jau užaugo
merginų krūtys lyg pilnatys, lūpos – delčios,
akys – įstriži horizontai

jas reikia glamonėt ir mylėti
reikia pradėti kūdikius
kad gimtų kare gimusiųjų vaikai

o pasauli
siurrealistiniam tavo veide hienos grimasa

žmogus važiuoja dviračiu
džiunglėmis važiuoja per lietų
mirtinai išvargęs
jo veidu srūva tyras šaltinio vanduo

šviesa – mirties ženklas
tamsa užgydo žaizdas

išnyksta tamsoj, tūkstantis pirmas, išnyksta tamsoj

1967

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

ŽIEMOS GATVĖ

Nr. 1

v – v – v
z – z – z
v – z – ž –
padajut listja
zastylaja mogilu

kto pročtiot mojo imia
kotoroje ja sam už nie proiznošu

X.16

Nr. 2

Dobilui Pigagai

šviesa užsidega, o mano siela užgęsta –
pasakė draugas
atsigulęs šalia

šviesa
tiems, kurie ridinėja
kamuolius požemio rūsiuose

dausų dumplės
iš dantų, iš kaukolių

siela inkrustuotoj dėžutėj
ant jos kortos, visų rūšių, žmonių veidai

virš jų balnas
jie pažaboti

taip! jeigu į pragarą

bet aš joju į kalnų grandines man ant rankų
į tolimą rūką

ant beprotnamio narų jis prakaitavo pomirtiniu
prakaitu
šviesa užgęsta, o mano siela užsidega

X.23

Nr. 3

v krainiem slučiaje nad etim domom my možem
podniatj bielyj flag –
iškošė kitas –
violončelės futliaras
kažkuo panašus į žmogų

miegojo žmogus, nepabusdamas savo balse
permetęs lieptą į laivą, plaukiantį okeanais
seserys iš knygos lapų darė jiems kepuraites
jie saulės bijojo labiau nei savęs

bet jų nerimas veltui, jų pamišimas
veltui: violončelė perpjauta gerkle
žąsis švokščia ant sniego
ir baltas rašalas sunkiasi į raudoną rašalą

sutaupyk mane sau, sesuo, Viešpatie, juk mes broliai
nutraukiame apsupimą
nutraukiame tavo chalatą, baltą, ir iškeliame
virš beprotnamio, vėjas į ją, tavo burę

lai plaukia laivas, baltas vėjas
violončelė
jūra
laivas

X.25

Nr. 4

nereikia pralenkti kitų, nei savęs –
pasakė jis, bėgdamas žemyn nuo kalno
ir pėda buvo ilgesnė už žingsnį
aštri ir smaila

kiti neatsiliko, ardė save
per pusę perlaužė lazdą lyg paplotėlį
bet jos atspindys liko akyse žvilgėti
ak, spindulėliai!

paskui jau, prie nuversto medžio
pajuto, kad lenkia save
kūnas parkrito į kažką atsitrenkęs
o šešėlis visu ūgiu tebebėgo

dabar
taip lengva
įkvepiu baltą saulę, iškvepiu jos šešėlį
kuris lenkia ir lenkia mane

X.26

Nr. 5

žiemos peizažas, pro šakų ažūrą
trapus sausainis, juodas
ir tu ateini ir žiūri, rausvas žvilgsnis
liečia mano rankas švelniai, tartum su ašara

ir gaila man tavęs, atėjusios prie to namo
padėti rožę, kuri
nuvyto ir nubyrėjo
keliais kąsniais viską surijo naktis

atleisk, jeigu aš neturiu jau nieko
kas mane pateisintų, degraduoja
ruduo mano sieloje
girdėti knarkimas, palata miega

kas pirmas? kas antras?
kas trečias?
iššoks pro langą: iš kur, jie klausia
o aš pažįstu tavo rankas, pažįstu

liūdnas akis, žeme
nedirbama, nemylima, nevaisinga
žeme, nuo kurios užsidaręs savy
nuėjau

X.29

Nr. 6

Breigelio žiemos vaizdai
daugybė paveikslų
kurie pynėsi
versdami griūti

veidu į priekį
veidu į nugarą
Kristaus istorija
kiekvienas gali suprasti savaip

į ją galima sugrįžti
iš visų paveikslų
kada tiki
kad geriausia yra – kūdikėlių žudymas

jau prasideda – šaltam sniege
storos mūro sienos, vakare spingsulės
oras žvaigždėtas, išjojo išžudę
vaikus, visus, tai mūsų dvasios pasaulis

aš žiūriu į save veidrodyje ir matau
šakų ažūrą
tarp mėnulio delčios ir žvaigždės
kuri atves mus į čia

sniegas, pirmas sniegas
žingsniai tamsoj, ilga nakties tamsa
pirmas sniegas akyse
ir krinta iš akių juodos snaigės

užverčiu juodą knygos lapą
sudie, mylimoji, tavo skeletas išbluko
balti rožių žiedai, baltos girliandos, balti pūkai
kažkas pervėrė peiliu savo pagalvę

XI.1

Nr. 7

galva guli ir ilsisi
ir paukščiai suskrenda ir šokinėja po šakeles
šokinėja po galvą
ir tu padedi švelnias rankas ant jos

o aš nueinu sau
kur po tiltu garlaiviai praplaukia, irkluotojai
renuariškai grakštūs šventiniai rūbai
ir virš visko neša kelneris padėklą, ant jo vaisiai

gundantys
atstumiantys
vaisiai kurių negalima suvalgyti
neša galvą ant to padėklo

aš nueinu, nes žinau, kad nėra many nieko
turiu išplėšti
visa tai, kas atvedė tave čionai
kad liktų tuščias padėklas, gražiai sudėvėtas karstas

atimk iš manęs ateitį
atimk plytų spalvą
atimk paukščių lengvumą, atimk
kalnus, kurie yra laisvė

numirti
arba gyventi
aš padedu ant paveikslo avinėlį
bičių spiečių ir keturias meškeres, visas

sudie sudie, rankos suspaustos
sudie sudie, pro grotų plyšius
sudie sudie, matyti tolimas miestas
sudie

XI.2

Nr. 8

variagų laivas
valstybė
su burėmis
korano skaitymas

karavanai
jau pakeitė kryptį, sudužę laivai
atpustomi: tik rožė
lieka žydėti

daugybė vergių, krikščionių, daugybė
daugybė pasmerktųjų patys
nusižudo, persipjaudami lynus
ir laivas vežamas jau dugnu

žuvys, apvirtę laivai
šalta naktimis, žvaigždės
virš dykumos
pamiršę savo motinas, garų pirtis

pasilenk prie manęs, odaliska: man virš galvos
turbanas
gaublys, skepetaitė, vaškinė žvakė
pasilenk prie manęs, mano verge, ištikimiausia
nelaisvėje

iš to viralo
kuris banguoja ir plaka kranto pušis
iš to viralo tas kitas
Tigras ir Eufratas, apjuosia mane ir suriša

pėsčias į Meką Mediną
Pranašas
liepė man pasnikauti ir aš sunaikinu
save: tūkstančius pėstininkų

mano odaliska kvepia laukine baime, medum
mano odaliska: ji niekada nepagimdys
sūnaus: užpustė jo pėdsakus jūra
vergas

esu aš savęs, nes viską
palietęs nesiimu: man nieko nereikia
tik ta imperija, tik ta dinastija
man liko tik laivas variagų: ramus mano karstas

XI.6

Nr. 9

iš lengvo išplaukia valtis
skirdama paukščių švendres
sietynas
virš tavo krūtinės

tik tiek
kranto dangus priplaukęs išsiima vazos žiedus
miršta kvapas, virvė
tu patrauki, suskamba varpas

mano slaptas šešėlis
kitoj pusėj sienos priešais mane
kas aš? kas tu?
padalijusi mus ir išskyrusi

nusirita maišas šieno per čerpes
žnekteli žemėn, ir tai ne maišas
asilai
neėda to šieno

kryžiumi tavo plaukai
kryžiumi kojos
ir sniegas rieškutėmis ant veido
tirpstantis alsavimas, sniege

mano slidi šypsena
žvilgsnio raktas iš senos arklių kojų spynos
mano algebra
mes už skaičių ribų

didžiulis džiaugsmas kaip mėnuo pateka
ir tirpsta stiklinėje nuodai
lieka
maža liekana: pasaulis

jau be mūsų

XI.7

Nr. 10

neatneša medis savo viršūnės padėti man ant kelių
pirmas raukšles veide užpustė sniegas
neatneša medis savo viršūnės
man

medis lieka sukaustytas
vidury lauko
išplėšta jo šerdis
aš atnešiau save čia

randu save ir nerandu
savęs, kur
tyloj meldžiuosi
saulei

dvigubas pagrindas veidui
suturėk mane
iškirsti medžiai sudeginami, išskrenda į pietus
paukščiai ir jų lizdai lieka many

XI.14

Nr. 11

mano marškiniai su ligoninės štampu
klausa pažeista. Lig šiolei
jaučiu, kaip vaikšto kūnas po mano sielą
galbūt

einu ratu ir sustoju
kur eglių šakos ties pirkia
arba jūra nebetelpanti į paveikslą
audros metu išsiliejanti

pastovėk šalia manęs. Tu irgi
sau patarnauji, ne Dievo, tarnas savęs
esi, štampas tavo marškiniuos
tik sieloje jų nėra

priimsim islamą, mokysimės
skambinti arfa
bare tamsu, išdaužyti langai
duoda kraujo plazmą

tūkstančiai blakių
per šventųjų nugaras
kieno tai kūnas? Mano nukirstas kūnas

praranda viltį sugrįžti
remiasi pečiais, nukirstom galvom
tai Judita, žiaurioji
jai atiduokim save

aš jos jau seniai neturiu
nukabinu paveikslą
mano prasmė neišaiškinta, ibn-al-M
mano aš, stiklinis aš, dūžtantis

išgerk iš manęs
išliek mane
išsaugok mirties grožį
apgink

paveikslas liks sieloje
plazma tekės iš akių
rėmai platės ir platės
rėmai sujungę mus į vieną paveikslą

XI.15

Nr. 12

varnų kranksėjimas priemiesčio pušų viršūnėse
šiaurės vėjas, vakaras, šąla
mano pečiai atsilikę
slysta tamsa

nuo debesies
o tu stovi prie vartų ir verki
nes šaltas vakaras ir varnos lange
nutolsta

kas ateis? „Labas vakaras, mesjė Gogenai
labas vakaras“: tai ne aš

aš tik laukiu ir skaičiuoju iki trijų
trys varpinės, trys veidai, trys ašaros
baltas sniegas iš lėto krinta, pradeda pustyti
neša sniegą rankomis vėjas supjaustytas

vėjas prikaltas prie deimanto
gamta atkuria vėl save
išeina mažas krosniakurys, pila į vežimėlį anglį
maišo anglį su sniegu

susimaišė
varnų kranksėjimas su tavo rankomis
susimaišė sniegas ir anglys
prabėgo daug metų mums atsisveikinant

obuoliai
ir miegas, natiurmorte
kur šalia spingsulės žila galva

apkabink savo atmintį, visa, ką pakėlei
išgyvenai, tik atsimeni, kaip viskas tolima
kaip tolimi mes nuo savęs, kokius atsimename
ne tuos gyvenimo metus, visai ne tuos, ne tuos

1973.XI.16

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

DON ŽUANAS

Tobulo grožio nėra.
Aš buvau kvailas svajotojas.
Nėra meilės! O tiek dėl jos atstūmiau širdžių!
Gana: vesiu: turtingą našlę.

Šiandien pakviečiau vakarienės
komandoro statulą, iš kapinių,
donjos Anos tėvą, kurį kadais nužudžiau
jo paties sode, žilą senį.

Gonsaleso de Uljoa kapas, rūsys,
kur užkluptas pasislėpiau
nuo samdytų galvažudžių,
manęs visoj žemėj ieškančių.

O, donja Ana!
Per vėlai supratau,
kad tobulas grožis
tai tu.

Mus skiria tėvo lavonas
ir tavo išsiuvinėtos rožės,
kurias aš, tave atstumdamas,
patariau tau vienumoj siuvinėti...

Beldžias kažkas į duris
tartum kūjo trenksmu.
Tai akmeninis paminklas
atžengia marmuro laiptais.

„Jau daug naktų nemiegu dėl tavęs, –
rašo man mano tėvas, –
ką nors nukaudamas dvikovoj,
tu prarandi dalį sielos.“

O taip!
Mano siela suakmenėjo.
Tėvo laišką
suplėšau į skutelius.

Aš jas pamiršdavau greit.
Tik jos manęs nepamiršdavo.
Vienuolynan, upėn, sielvartan
grimzdavo jų balti kūnai.

Prigulė lyg šunes žvakių liežuviai.
Vėjo šuoras. Ėmė rūkti.
– Štai ir aš, don Žuanai,
tu mane kvietei, – tarė statula.

– Džiaugiuosi, kad atvykote.
Akmeninis svety.
Ei, paže, daugiau žvakių!
Auksuotą krėslą! Pabėgo pažas.

Menu tėvo žodžius,
kai atstūmiau pirmąją sužadėtinę:
– Tu renkiesi žmoną,
kaip žinovas paveikslą.

Pamilk visa širdimi,
pažvelk į moterį meilės akimis,
ir ji pasirodys tobula.
Štai kelias į laimę. –

Ir pridūrė: – Man baisu su tavim.
Rytą aplankęs tarė tėvas: –
Sudie, sūnau, šiame pasaulyje
nebepasimatysim. –

Tai buvo šį rytą,
ir aš pagalvojau:
paseno tėvas,
laikas ir jam tarti tiesą.

– Jus mokat siuvinėti rožes, donja Ana?
Šis darbas sušvelnins
liūdesio valandas.

Ji suprato,
išdidžiai atsistojo
ir nuėjo
į rūmus.

Žudikai pamatė ir puolė vytis.
Pasislėpti nėr kur. Iš dešinės ir kairės mūro sienos.
Vėjas į akis bloškia dulkes.
Loja šunes. Kažkas skubiai užrakina vartus.

Atsišlieju į sieną.
Brangiai parduosiu gyvybę.
Staiga – karieta pro šalį.
Atplėšiu duris. Ten dvi damos.

Įšokau. Sukliko. Sukirto žirgams.
Išgelbėtas!..
– Kam dėkot už gyvybę? –
Donja Ana?!
Ne keršijo, o išgelbėjo! ,,...Dangus jus nuteis...“

– Duok ranką, don Žuanai,
jeigu džiaugiesi, kad atėjau.
Tu tiek rankų prašei ir atstūmei!
Duok paspausti tau ranką! –
Akmeninis svečias lėtai paima man ranką
ir suspaudžia lyg gniaužtais.

Ak, donja Ana!
Gal tavęs niekuomet ir nebuvo?
Laimė, meilė, ištikimybė?
Kur jis, tobulas grožis?

Vaškuotos grindys
prasiskyrė po kojom.
Akmeninis svečias ir aš –
mes garniam abu bedugnėn.

Tobulo grožio nėra!
Aš buvau kvailas svajotojas.

1974.X

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

PAUKŠTIS LAISVĖJE

                  Per mane tu dalyvavai kuriant vieną
                  kitą drobę, – jos netgi per audrą dvelkia
                  ramybe.
                                V i n c e n t as v a n G o g a s

niekas neverkia
vėjas paryčiui

I.6

kur vienuolis ilgaplaukis linkčioja melsdamasis
juodoji madona
upės

I.7

mažyte kriauše, verkianti vėjuotą naktį
kai stambūs lašai lyg vaisiai krinta ant avilių stogų
stogai po žaliais medžiais
po dūmais, rūkstančiais viršum jų

varge, pjuvenos, dujokaukės
susikrimtę išpjaustyti mediniai veidai
laiškai iš po akmenų, tylinti
žemė, ištikima, ir durpė, rūkstanti, nebyli

sukasi centrifugos, lietus
sukasi virš galvų, apsisuka
ir žaibai keisti gale laukų į kaimą
į varvantį aiškiaregį, kuris byloja

apie tarnaitę, užsimušusią dviračiu
prie šventoriaus kampo
raudonarmiečių sunkvežimis, ratai, ta pati, katafalkas
plečiasi ir plečiasi kapinės, viršum stogų

žvakės
vėjo žingsniai per stalą
lydiniai
plokštės

I.11

ieškok teisybės, įsikniaubk į krūtinę ir verk
nelaimės siluetas lange
nemirsiu, ne, mano pažadas tikras
lūkesčio valandą ištirps citrina stiklinėje

bičių spiečius ūš liepoje, kuri žydės
išeis motina, pašauks pusryčių (iš kapų balsas)
ir tu nueisi basomis kojomis šokinėdamas per savo
vaikystę

užguitas veidas, baisus, šiurpus, tu neatsiliepi
negirdi motinos, nušauti guli kiškiai virtuvėje
ant grindų
iš teisybės šaknų išauga melo asfaltas

ir pasaga prikalta prie kaktos tam, kuris eina į rojų
įrodo teisybę
įrodo nemigą
įrodo skurdą
įrodo neįrodoma

po varpine
kurios varpai skendi ežere
kartų lėktuvai, dvišakiai sparnai
įgyjamos patirties likučiai
apdulkėjusios smilgos prie kelio

suklumpa po ąžuolu
atėję pasimelsti

bitės šešėliui liepoje
motinos balsui iš vaikystės kapų
ir tau, verkiančiai, kumšteliais suspaudusiai
marškinius man ant krūtinės
įsikniaubusiai

pasižadu: aš nemirsiu

I.12

iš tikrųjų, kur nuogas kūnas, kur minties paveikslas,
kur tvarstis
per pusę perrištas žiedas, bet juk tai pumpuras
nėra pasitikėjimo, katė ir paukštis
katė narvelyje – paukštis laisvėje

aš gyvenu visuos kambariuos, visuos pirštuos
be savo namų, be savo kampo
be savo narvelio, paukštis laisvėje
sapnuoju upės vandenyje savo atvaizdą

o būk teisinga, gatvių valytoja
sodininke, parduodanti surištas gėles
į puokštę, į erdvę mėlynėje
į namus visuos kambariuos, į getą

nėra čia mirties, nėra mirties po alyvomis
kaltai, replės, laužtės, žirklės plaukams garbanoti
valerijono šaknys, duodamos katei narvelyje
valerijono kvapas, po audros, vėjuje

grąžink man vaikystę, grąžink tėvo sukaltus avilius
dildes, drožles, bičių medų, pupelių virkščių kvapą
tai mes virtuvėje ant cementinių grindų aižome
pupeles
rūksta žibalinė lempa, kvepia vaikyste, mieguistu
tyliu vidurnakčiu

tai katė, tai paukštis, valerijonai
popieriniame maišelyje ant šėpos
tai katytis girtas raitosi iš juoko
jis rado sau kvaišalą

tada uždarė jį į paukščio narvelį
tada vežė jį ratais tolyn ratu vis arčiau ir arčiau
kol žemės rutulys pasibaigė
kitapus dvaro sodo
šalia pakelės kryžiaus, su nukryžiuota kate

o paukštis laisvas, šventoji dvasia, Dievo pasaulyje
paukštis laisvas žiūri pro grotas
kaip katinas dvesia vasaros kaitroje
kaip baltą jo kailį apkrinta sniegas

sniegas ant Kristaus kepurės
ant Mahometo lazdos
ant Budos charakterio
absoliutaus nieko nesupratimo

tai mano pupelės, česnakai, pikis, medus
vaško koriai, saulės lydomi veidrodžio krosnelėje, aš
nepanašus į save, dar nematęs tavęs, dar
tebelaukiantis
kad tu ateitum, vienintelė, karalaitė, ant žirnių,
ant pupelių, ant riešutų

sudie, ačiū tau, tu atėjai
sudie, vėlai sulaukiau, jau nebebuvo
jau aš miegojau po žirniais, po pupelėm, po riešutais
nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas

kūdikis mažas, paukštis, katinas
narvelis sau pačiam, ratas savyje
daiktas savyje, sau nepažįstamas
aš, žirnis, pupelė, riešutas

I.13

blėstančiuos laužuos sudeginti prisiminimų šešėliai
ir kančių konvulsijos pasitraukia įpiečiau
dvelkia vėjai pavasariniai, iš meldų pakyla paukščiai
Kiršino dugne durpių vandens karalystė

tartakas, lentpjūvė, kelias per pervažą
nukasti grubų kalneliai, jau po vandeniu, po užtvanka
prunkšdamas stirninas bėga, muistosi, bėga
kol sukniumba ant ledo ir slidinėja ir slidinėja

ilgiuosi tavęs, man taip tavęs reikia
čia žmonės girti, nušautas Dievo sūnus
ir aš baruosi su jais įrodinėdamas, kad negalėjo
būt gėręs
viskas buvo sušalę, jis tegalėjo sužeistas ryti sniegą

ilgiuosi tavęs, stirninas, iš miško, buvo nušautas
jo vėlė atsitrenkė ragais į pakelės beržą
iškrito Dievas iš medžio su pyragu rankoje
ilgiuosi tavęs, pasiilgau tavęs, verkdamas

nebeišgelbėsi, sako, žmonijos, iš po ledo žuvis,
iš po ledo
žuvęs ant masalo žuvies sugautas žmogus
nušauti jie guli eilėmis ant ledo, aikštėj prieš
bažnyčią
ir šokinėja varnas nuo vieno kaktos ant kitos

nurenka nuo žiedų pirštus, nuima laikrodžius
nuo valandų, ištraukia iš atminties kalendorius
dabar jau bėga prunkšdamas stirninas kitapus
debesies pašvaistėje
stoviu, išsiilgęs tavęs, miške prie laužo
mėtydamas žariją iš vienos rankos į kitą

ilgiuosi tavęs, tyliai sakau, kad neišgirstum
kad neateitum čia, kur aš tik ir gyvas tuo ilgesiu
ilgiuosi tavęs, po tiek dienų apledėjimo
dega knygų laužas lentynoje, vaikšto sargybinis

bėk, stirnine, bėk, nesuklupdamas, neatsitrenkdamas
ragais į tavo krūtinę, į tavo lūpas
bėk, stirnine, bėk, ilgesys begalinis
vienintelė, iš jų visų, paskutine
bėk

1976.I.17

iš šiapus ir anapus horizonto
iš trilapio dobilo, iš ryto rasos
iš pakelės kryžkelėje numesto akmens

upė
tavęs ir manęs
iš tarp mūsų esančių malūnų ir lentpjūvių
iš siuvamų mašinų ir karšyklų
iš cukraus, iš miltų, iš miegančio pagalvio

tu stovėjai tada mano vaizduotės prisiminimuose
ten, kur nebuvo tavęs, kur nebuvo manęs
kur lentų tvora, kur pakrypę vartai
ir išbėga vaikutis risdamas ratlankį

miške prisirpo uogos, pribrendo riešutai
miške iškrito pirmas sniegas, pirmi stirnų pėdsakai
ir šunes bėgantys ir lojantys žemyn žemyn

tu miegojai kitapus ledo upėje
stovėjai kitapus veidrodžio kambaryje
sėdėjai kitapus paveikslo sienoje
ėjai kitapus viso to, kitapus paskutinio puslapio

maldaknygėj, kuria aš netikėjau
stovėjau bažnyčioje ir žiūrėjau kaip krinta saulės
spinduliai pro vitražą
tu buvai kitapus klausyklos, kitapus altoriaus,
kitapus vargonų muzikos
kitapus manęs, koks aš dar turėjau būti, kitapus

koks aš nebuvau, o tu esi
nedrąsi ir baili, keista ir išsigąstanti
to, kas yra tiesa
juodas pasaulio dumblas
mirties tyla po kapų varpais

švebeldžiuodama ištarei: aš
Dieve padėk tau
Dieve padėk tau
padėk

mirtis yra kiekvienam vaisiuje
kiekvienam vaisiuje esi tu
esi duonoje, esi ramunėje, esi svogūno žiedelyje
tik aš jau esu už viso to, toli

kaip nepasiekiama ir negrąžinama vaikystė

I.19

nutūpę paukščiai, laikinas inkilas, varžtai
troba perpjaunama per pusę ir padalijama
šulinio dugne, tabletės nuo galvos
nuimtos pasisveikinant kartu su kepure

kartu su plaukais, skalpas
nuimtas sau pačiam, galva pasidėta po kojų
vakaras, po kojų, medžiai, po kojų
gamta sveikina po kojų iškastą duobę

klausyk? girdi? krebžda pelės
mano pilve, portfelis su lašiniais
trys pūrai kviečių, girdi? Jaučiaragis
vaikšto ir jaučia, kad jį rytoj pjaus

pjaus, girdi? galandami peiliai
dvaro kalvėje juodi suodini veidai
eketėje supasi pasaulio vaizdas
mes, vaikai, maudomės žydkapiuose kartu su senais
vaiduokliais

girdi? gaisras, girdi? širdis plaka
girdi, savo skalpą pažinęs sustoju turguje
kur vežimai, atbulai pastatyti arkliai
skaito laikraščius ratuose, kuriais uždengti pomidorai

vardas mano? aš. Pavardė? ne–aš
laukdamas pavasario išgyvenau per žiemą
jaučiaragio skalpas, jaučiaragio kepurė
kirmija vartai į sodą kartu su obuoliais

tau ant krūtinės malda, tau ant krūtinės žiedas
tau ant krūtinės vežimas, pilnas šieno ir malkų
tau ant krūtinės aš, skaitantis laikraščius,
valgantis pomidorus ir žiūrintis tiesiai
į bažnyčią, iš priekio

ji statyta kaip kumetynas, kaizerininkai uniformuoti
nusitraukė kartu su manim
jau nusiėmę skalpus kairėj rankoje ties krūtine
aš supratau: užeinu tiesiog į bažnyčią

pro praviras karšyklos duris, Kristus su vailokais
stovi ir kalbasi su keliais žydais tarpkojyje
prieinu prie jo (jis ant kryžiaus) ir nuimu skalpą
mano rankos kruvinos, jose erškėčių vainikas

girdi? aš čia, girdi? tarpe mūsų
nieko nebuvo, du likusieji žydai
pastatė kopėčias ir užlipo
į karvelidę: balandžiai mes esam, balandžiai

I.23

paprasčiausią ramų kampelį numirti
ramų kampą, savo, iš kur nebūtum ryt išmestas
gatvėn
iš kur ryt tavęs neprašytų kraustytis
o kad turėčiau ramų kampelį numirti

ramų kampelį ir daug ką: žirkles
veidrodį, ausis, rankas ir kojines
ir žiurstuką maudymuisi, tau
ir lūpų pieštuką ugniai užpūsti

o kad turėčiau nors dalį savo skausmo
skausmo, kuris atsispindėjo upely man einant pro
šoną
skausmas, kuris gulėjo upelio dugne
sakydamas, kad jis ne mano

o žmonės gyvena nejausdami savęs upelio atspindyje
nerasdami savo liūdesio, nepažindami jo po lietaus
kai jis nuplauna alkoholį, rutiną, anemiją, miegą
dirbant ir keliantis kasdien kasdien ir po darbo

o, kaip aš mėgstu save
mėgstu save kramtyti ir knaisiotis po savim
mėgstu save, pažįstamą sau, matyti upelyje
arba savo kampe save savaip išvedžiojantį

mėgstu maryti save
man patinka jo skausmo šešėliai pro langus
iš svetimo buto
pažįstu butelio kainą, joj pamerktą širdį
pažįstu barsuką plaukiantį upeliu

jie nelaimingi, nepavydžiu jiems
jie kenčia daugiau negu aš
bet priprato būt kariami ir nebepastebi
ir skausmas jiems kasdieninis barsuko miegas

matau tave upelio krante nusirengiančią
aš ne jo undinė, aš ne jo, ne barsuko
aš gimiau skausme pagimdydama skausmą
ir kančia mus sujungė upelio dugne valio

ten rasime savo kampą numirti
ir mūsų sielos plauks upelio paviršiumi
lyg du jauni dievai, ir kūnai gulės žolėj
ir tik drabužiai pakils į dangų, ugnies drabužiai

mes nepažinom to
aš įžengiau į save ligi pusės
kita pusė liko vandenyje
kuris stovėjo kampu prieš mane

gėlių žiedeliai išsiskleidė
žvaigždutėmis iš mūsų kūnų porų
ir liko trejybė: kūnas, siela ir rūbas, nesulaukęs
manęs
ir verkė vienišas kampas

aš tebebijojau savo lavono
savo parašo, savo paso, savo antkapio
aš tebebijojau savo pirmos raidės
aš turiu paskutinę (E. T.) raidę

valio! valio monotonija
pomirtinė rutina, kasdienybė, aš praradau save
aš buvau
po mano mirties manęs nebėr

ačiū tau, tu perėmei mano atvaizdą
kitoj pusėj vandens, atsispindėjai manim
tu perėmei mane
ak, kaip gera numirti iš naujo

iš naujo kampo
tavo kojų kampe
kančios žiedeliai žvaigždutėmis
žydi mano burnoj

III.14

10.

per didžiąją pertrauką, kai parbėgdavau duonos
ir sviesto
sviesto į didžiulę užpustytą padangę, kur sukosi
Grįžulo Ratai ir kur žvaigždės
šnypštė garais lyg dvaro kalvėje
staiga į vandenį replėm pamerkta karšta geležis

o Dieve, kokia žiema, kokios pusnys
o Dieve, kokia vasara, kokie apdulkėję medžiai
karšti bruko akmenys po minkštu padu
einant per dvarą, pro tvartus, maudytis į Kiršiną

į vyrų maudyklę, šalia žydkapių
kitoj pusėj upės
nykus ir tuščias laukas, šlaitas, kalva, nė trobelės,
nė griovio, tik laukas
sugniaužtas kumštis rankoje smogti į veidą

ir tas drovumas mano, amžinas, tas paraudimas
ir pianino klavišai, kaip milžino dantys, iš kurio
vidurių eina muzika
ir bažnyčios bokštas, pro langą, ir mano liūdnos
ašaros vakare

ir toks nuobodumas, ir toks nykumas
kitapus upelio, kitapus žydkapių, kitapus žiemos
laukų
ir giminių sustoję žvilgsniai į mane
bet aš viską jau supratau ir dėl to liūdėjau

sveika, mano vakariene, mano piene su žemuogėmis,
mano duona
sveika mano sutema, mano tylus atsikėlimas naktį
ir sėdėjimas ant šulnio, uždengto, ir net gulėjimas
ir žvilgsnis vėl į žvaigždes, ir griežlė, ir žiogai

dabar nenueičiau į dvarą, grindinio akmenys jau
atšalę
ir šunes, aš jų nebijau, tačiau jie lodami
dar prikels ką, dar išgąsdins
tegul miega kapinėse mano sesuo, mano tėvas
ir motina

kol išryškėja aukštos klebonijos liepos ir gandralizdis
ir ten pat aušra, tas kapų prisikėlimas
vieniša ištiesta ranka iš to bulvių kapčiaus
ir kurmio balsas
ir mano muzika, jau mandolinos, tokia nuoširdi
ir taip nusibodus

pagaliau dvelkteli šaltis, aušta, reiks vėl bėgti į lovą
kur tarnaitės knarkimas, ir tik aš savųjų
nesurasdavau
žydkapių kapinėse, aš supratau tik jų keiksmažodžius
jų krautuves, jų vaikus, jų mėsą, vežimus ir arklius

ta pati lova, atvertas langas, ta pati
žiemą vasarą, tos pačios žvaigždės
iš dvaro kalvės, iš dvaro dumplių bažnyčioje
kurioje vargonai, kuriais groti aš nemokėjau
ir niekad nebuvau grojęs

užtruko didžioji pertrauka, užtruko
papjauta karvė, užtraukė babytei akį balta plėvė,
užtraukė
dar dvi mėnesio dienas į šią Kiršino pusę

jie viską žinojo, tik aš nieko
jie viską žinojo, tik aš ne
jie viską žinojo, o kad aš išgirsčiau
gaisrą savo sieloje: juodos duonos su sviestu

grįžtu išsimaudęs žydkapiuose
koks trumpas alyvų žydėjimas
kokia trumpa naktis, kokie trumpi pirštai
vaikiški pirštai, tokiai didelei klaviatūrai

tik krinta pjuvenos ant mano delnų
tik vėl užmiegu iki skambučio
o kai nubusiu, nė aš pats nežinosiu ir netikėsiu
kad visa tai jie patikėjo man

kam?
man
kam ir kodėl?
kodėl?

VI.5

11.

vasarvidžio sapno stebėjimas
lėtas tylus kuždesys
miegančių bičių, po laka, sunkėjimas
ir artėjanti šviesa per naktį

griežlės balsas iš tavo tarpukakčio
ašaros balsas iš tavo vardo
klumpantis ožkytis iš tavo ragų
iš tavo ragų ir nagų, palauksime

palauksime, kol visa tai išnyks tolumoje
tu gyveni kitur, aš esu čia, tarplysvyje
tu siūlai man alyvinius obuolius, jie tokie minkšti
per minkšti mūsų kūnai, per daug neužgrūdinti
eiti kalnais kaip achajai ar kaip danajai
kaip Pugačiovas, vežamas narve lyg erelis atmušęs
sparnus

sparnus į debesis, į tavo krūtinę, į tavo rankas
į tavo širdį ir lūpas, į tavo
skreitą alyviniai obuoliai danajų soduose

danajų soduose susikryžiuoja
žinojimas ir nežinojimas, aiškus
nepastabus, tam narvelyje visas pasaulis
vyturys, švyturys, raganiški stebuklai

muziejuje, kur mūsų laiškai
kur tavo lūpos, nuspuogijus kakta
per tave aš dabar žiūriu į pasaulį
neišduok manęs, neišduok, neišduok, neišduok

mes dviese narvelyje
supinsim kartu savo plaukus į vieną kasą
ir iš tos kasos imsim paskutinius pinigus
pragyvenimui, ne mirties išlaidomis, toli gražu ne

ant vienos kasos mus pakars – griežlės čirškėjimą
ir žiogų muzika ir senas šulinys su svirtimi
pakars kitame svirties gale, kad semtumėm tyrą
vandenį
iš Velykų sodo, kuriame geltoni viščiukai

geras vanduo, atsigerkite žmonės, geras
daiktas kalbėti nupieštam paveiksle
geras daiktas laukt Pugačiovo
kuris ištrūks iš narvelio ir išlaisvins mus vieną
nuo kito

VI.6

12.

o mano teisybe, mano prarasta teisybe
o mirštanti mano duktė, kanarėle
o mirštanti svajone tarp laukų pasiklysti
o reto susitikimo vaisiau

jau taip nebegraudu, nors graudu, graudu, graudu
jau taip nebemiela, nors šešėlis krinta iš paskos
stovi Valjechas ant trikojo Nemuno pakrantėje
stovi trikojis ant jo kaktos kai jis guli

kitame krante muitininkai
kitame krante ištvirkėlės
Nemunas išsilieja su širdies plakimu
su nuplaktais baudžiauninkais Nemunas išsilieja

vienadienis žiedeli
dukrele save sau paaukojusi
vidury Nemuno einanti žemiau vandens paviršiaus
mes buvome išskirti visą gyvenimą Nemuno

paklausyk kranklių, jie pakelia tavo sparną
paklausyk kranklių virš girios virš miegančios
paklausyk jie saugo tavo karstą
kai tu viena dar maudaisi, dar plauki nusiminimuose

stiklinį tavo karstą
stiklines tavo akis
stiklinę tavo širdį
stiklinėje

išgėrė muitininkai iki dugno
tylėjo krankliai, tylėjo karabinai
pailsę kareiviai gulėjo ir maudėsi
karštam stikle, kurį išpūtė rutulėliais

po vienu beržu, kuris išaugs iš tavo kapo
aš nemaniau kad išliksiu
man galvą smaugia traukžolės ir kitos šaknys
upių šaknys aukštupiuose, žmogaus šaknys kelionėse

o kanarėle, iš stiklo, o dūžtantis paukščio čiulbėjime
tu išskridai tarp muitininko pirštų, kai jis žiūrėjo
į didelę mėnesieną, dvikojai jie jau dvikojai
Sesari, jie dvikojai, po kuriais dega ugnis

stiklinių akių sriuba
stiklinių plunksnų švytėjimas
stiklinė ranka paduota stikliniam delnui
stiklinio Dievo

stiklinis amen, sudie
visų žodžių stipriausias yra žodis amen
visų gražiausias, Sesaris Valjechas
per 111 dienų jis viską parašė ir mirė (per tiek
pat dienų)

ateik, dukrele, išgirsk
mano maudžiančią širdį, mano psichiką
kuri yra be skyrybos ženklų
to, kas yra

tik tai, ko nebėr
tik tai, ko nebėr arba kas jau krinta pro pirštus
ir dūžta
juokiuos aš, juokiuos ir juokiuos
koks didelis muitas! Stiklinėje

stiklinis kraujas
tavo, dukrele, baltas stiklinis kraujas
tai muitininkai mėlyną akių tavo sriubą
ir ištvirkėlės ir ištvirkėlės joms nupins vainikėlį

sudie, stikline dukrele
nieko nėr tau sunkesnio kaip mirti
stiklo karste, jau be akių, be pavargėlių
kur neša mėlynas žibuokles tavo motinai

tu to niekuomet nebeišgirsi

VI.7-8

13.

nežinau kas mūsų laukia: tavęs ir manęs
nežinau kur mūsų pastogė, vijokliais apaugus veranda
nežinau kur mūsų vanduo iš tėvo šaltinio
nežinau kur mūsų akmuo, kapo duobė

nežinau nežinau nežinau, tu nepasakyk
neišburk, neišskaityk iš dangaus
klūposi prieš šieno vežimą viena
ir niekas neės iš tavo rieškučių, neieškos
paslėpsniuose

jau šienapjūtė! dėde, kelkis iš kapo plakti dalgio
žeme, kelkis iš žemės teisingai sudaryti
durpynų stačiakampius, kūdras varlėms ir lydžiams,
atėjusiems neršti ir likusiems
o! tas vienišas užpelkėjęs ežeras

visomis jėgomis stengiuosi būti linksmas
nepasiduoti, nepalūžti, visomis jėgomis
rašau žodžius iš po trintuko nubėgančius
nupjautus kaip žolė ir suvytusius

kaip ta Puškino gėlė knygoje
visos jūs, mano gėlės, suvytote nepasodintos
stalčiuose, man pačiam gromuluoti bemiegę naktį
atpigo jūsų žolė šūkiams ir sutikimų vartams

kur mano namai, ieškau kasnakt mintyse
kur mūsų vijokliai, jau viduramžiuose apaugę mūsų
namus
tėvo šaltinis, į kurį aš pažvelgęs matau seną
veidą, savy atpažįstu tėvą
tik nežinau kur jo akmuo, kapo duobė

koks trumpas žolynų metas pievose
koks trumpas! Jau žaginiai
jau žaginiai, po kuriais nuo lietaus pasislėpė
mažytis dangaus gabalėlis: mėlynos mano dukros
akys

kiekvienas kitur: tėvas sau, aš sau (atlikęs nuo
Sibiro)
arklys sau, žmonių vežimas sau, leidžiasi saulė sau
paskutinis vežimas, į klėtį, pilnas maišų ir žarijų
iš sudeginto Jėzaus, kai jis

numirė verkdamas

kodėl tu mane apleidai
mano tėve, mano dukrele, mano sesuo
kodėl jūs apleidote tokią trumpą žolynų pievą
viskas taip staiga: kvapai, žiedai ir dalgis

jį išplakė mano širdis
INRI
niekas nepasityčiojo
įdavę nendrę į ranką, kuri virpėjo vėjuje
nieko nėra silpnesnio už nendrę, galvoja žmogus
nieko nėra silpnesnio už žmogų, galvoja Dievas

visos trys kartos
trys kortos
muštà, muštà, muštà – nešvarus šis lošimas

ar taip, lošėjau Dostojevskį?
ar taip, Folkneri, jau rugpjūčio šviesoj?
ar taip, evangeliste Matai, ar taip?
TU gerai įvaldęs citavimo meną

nieko aš necituosiu: trumpas žolynų metas

VI.8-9

14.

išplėšė svirno stogą ir išnešė sergantį žmogų
nes iš to, kas nieko neturi, bus viskas atimta
ir atiduota tam, kas turi

žaliavo vyšnios, bangavo pasikėlę javai
visas kaimas ilsėjosi, jau nebebuvo sulos
jau nebebuvo laiko galvoti

paskui pro skylę stoge nuleido ligonį su neštuvais
ir maišai grūdosi aplink norėdami jį pamatyti
ir maišais buvo užverstos durys ir prieklėtis

ir saulė patekėjo pro stogą ir vėjas įėjo pro stogą
ir stovėjo kampe nustebęs glostydamas savo sulysusius
šonus
ir vos tik atsikvėpė, sulaikęs kvapą, pabiro spaliai,
siūbavo voratinklių musės

aš įėjau pro stogą, kur buvo daugybė knygų
ir knygomis buvo užverstos durys ir prieklėtis ir
mano galva
ir man prakirto galvą ir išnešė knygas lauk

stoviu nusiminęs, apsėstas, demono kvapą sulaikęs
ir čia staiga tu ateini pro išplėštą širdį mano krūtinės
vidun
ir aš jaučiu švelnų tavo žvilgsnį ir tavo rankas

ir niekas neturi teisės kalbėti
ir niekas neturi teisės juoktis
ir niekas neturi teisės – turėti teisę

ir tu stovi visa apiplyšusi virš pajūrio kopų
ir oru brendi basomis kojomis
ir tu šypsaisi keistai nepraverdama lūpų
ir tavo nuogas krūtis paliečia bangos

ir aš stoviu nuogas
mano galva pridengta skyle stoge
iš mano rankų byra grūdai ir smėlis

atnešk visa tai atnešk
ligoniams – duonos ir meilės
paprastos meilės savo artimui, biblinės

upelis tekėjo per tris eilutes
kitam krante dainavo dainą
dainavo dainą girti maišai

aš paguldžiau tave ant tuščio maišo, ant neštuvų
ir vagys pakėlė tave ant virvių ir iškėlė pro išplėštą
stogą
ir nusinešė tave kaip didžiausią laimėjimą mano

ir aš pasakiau: kelkis, pasiimk savo maišą ir eik
ir tu puolei Karaliui į kojas
Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlės
aš, Marija iš Magdalos
iškelta pro plyšį stoge sinagogoje

pro plyšį širdyje
pro eketę
šaltos kaip ledas širdies

kuri lūžo
ir joj paskendo bažnyčia ir dvaras
ir dabar tik audros metu bangos išmeta

pjuvenų pilnus maišus
kurie pakyla ir bėga
kol vėl sukrinta į ežerą, į Genezaretą

į delnus tau
pamišėliai
geriau sukristų į ežerą

o dabar jau pro stogą kyla liepsnos
iš tavo akių, iš tavo burnos, iš tavo krūtinės
liepsnok, liepsnok mano žeme, mano kapo duobe,
amžinoji, liepsnok

liepsnok
tu skaisti Marija iš Magdalos

VI.10

15.

mažytis ugninis paukšteli
tupintis šalia traukinio, kuriuo pravažiuoja zuikiai
niekam nėra uždrausta važiuoti atskiram kupė
niekam nėra uždrausta visai nevažiuoti

visai nevažiuoti iš kiemo, kuriame šulinys su
svirtimi
ant jos varna, virš varnos mėnulis
virš visa ko aš
dar visai mažas vaikelis nusifotografavęs
su džiovininku Poškum

praėjo daug metų, ir toj fotografijoj įdubo mano
skruostai
atsikišo nosis, apžėlė smakras
kvailute, tu šiandien išvažiavai
gražiu sijonėliu savo pačios pasisiūtu

žydai daugiausia gyveno prie stoties
tai buvo žema vieta, aplink drėgna
nepažinau to gerojo tiltininko ir kailiadirbio
savo dėdės laidotuvėse
ir jis išėjo užsigavęs, nesėdo prie stalo

tik traukiniai prabėgdavo pusračiu aprėždami mus
tavo akutės dar buvo užmerktos
tu dar buvai mažytis laibas žiedelis
arba kvepianti jazmino šakutė, kuri trindavosi
vėjui pučiant į langą

ak, tas jazmino krūmas, kaip jis kvepėdavo
valgydavom vakarienę lauke, tėtė skambindavo
gitara
ir mažas miestelis klausydavosi atsiklaupęs
ūkčiojančio paravyko, šalia Lepšikalnio, durpyne

patikdavo šilti žiemos vakarai
su rogutėmis leisdavomės žemyn prezidento gatve
ir vos nepatekdavom po jo arkliais
nes mūsų šuniukas dar buvo nušautas

tu dar buvai mažytė sniego boba
ant mano permirkusios nugaros, tu dar buvai
mano prisiminimas, tu dar buvai
sprogstanti katinėlių šakutė per Velykas

tu dar buvai manim
o aš tavim negalėjau būti
pas miškų urėdą kartais vakarieniaudavom
ir nakčia eidavom pėsti namo

tu tada buvai nakties tamsa atplaukianti iš ganyklos
tu tada dar buvai didelis akmuo ganykloje
tu tada dar buvai dagilis
tu dar tada buvai dilgėlė

tu tada dar buvai mūsų karvė
svirtis kieme, smėlis ant kurio mes žaisdavom
tu tada dar buvai smėlis, kurį aš valgydavau
tu dar tada buvai nusidaužtas mano kelis

paskui aš girdėjau tėvą kalbant apie cicilizmą
(o Dieve! kokia gera santvarka, niekas nežinojo)
vargšų paguoda, turtingųjų mokykla
idealiai žemiškai tvarkai, tėvas suprato geriau už
mane

tu dar tada buvai pirmoji išgirsta lakštingala
tu dar buvai pirmasis nuraudimas
pirmasis nusimaudymas Šušvėje
ir paskutinis nusikaltimas dieną

vėjo kuris mušė telegramą
telefono stulpais su pagaliu
rankoje, nešėsi dailią kraitelę
pilną grybų, padengtų gėlytėmis

tu dar tada buvai aš
renkanti ir verianti viską į rožančių
ko nebuvau kalbėjęs
nė skaitęs, nė girdėjęs

tu užsidengi akis, tau gėda
nuogai prieš mane, prieš tėvo gitaros garsus
prieš užgriūvantį traukinį, prieš išvežimą
prieš daugybę metų, kurie suskilę į mėnesius

ilgėjausi tavęs, labai
pamėlo mano piršta
pamėlo mano lūpos
nuo mėlynių

akinančioj šviesoj
tu guli ant bėgių
saulė šviečia į tave
laikrodis eina

Dieve Dieve, sustabdyk traukinį
virš jo sprogsta karklo šakutė
dar tolimas tolimas laikas
sustabdau laikrodį

tu išvažiuoji kad būtum arčiau manęs
slysta šviesos ledu prie Komaro dvaro
eina kosėdamas džiovininkas komunistas Vaicekauskas
jį paskui išmetė iš partijos prie rusų ir sušaudė
prie vokiečių

tokia buvo žvaigždžių muzika
toks buvo pelėdos plasnojimas, nepalikęs garso
tu nebuvai nė vienoj kulkoje
nė vienoj rožančiaus šakelėje

tu jau buvai kadugio kvapas

VI.22

16.

oi kam tau reikėjo mane kviesti
iš stiklinio karsto su klaviatūra
iš stiklinio karsto kilo garas
šmėklų pasaulis, vienatinis

ilgas kelias, sniego rogės, varnai
skrisdami tempia roges, tai jų kvapas
tai jų pasilinksminimas
kas šeštadienio vakarą

aš atgijau
atsitiesiu
su tavo nulaužta šakute rankoje
su kačiukais

kuprota moteris žemė
sėdi savo troboj ir verda žoles
varnai skrenda skrenda, ir rogės sustoja
aš žiūriu iš aprasojusio karsto

tu prieini, nosinaite nušluostai
mano kaktą, manęs nepriims žemė
nepagirdys užsimiršimo žolėm

tik pamirštu savo vaikystę
ji vis sunkiau beprisikelia
neprisikelia jos praradimas
į ežero dugną įmesta šukė

kvailute, mus priims žemė
tu būsi jai tarnaitė
aš ramiai miegosiu
ir sapnuosiu

visą savo gyvenimą
iš mažosios raidės
iš naujos
aklos egzistencijos

paleiskit, varnai, mano karstą
paleiskit kristi į žemę
ir sudužti į stiklo šipulius
kurių vieną radau ežere

tau teks iššveisti Žemės puodus
Sibilės garai susuks tau galvą
ir tu jau nusisuksi nuo manęs
ir sapne aš tavęs nepažinsiu

žeme, žeme, žeme, žeme, žeme
žeme, mes sužieduotiniai
o sužiedėjusi sužiežulėjusi žeme
sveikinimas mano ištiestoj rankoj

atsisveikinimas

VI.23

17.

Joninių naktį: moterų klyksmas: kas jas gena?
kas jas blaško toj nakty, iš nakties į naktį
moterų klyksmas vienišas ir kurtus
skaudus ir baisus dangaus pasažas

o prisimenu didelę jazminų puokštę: tarp dviejų
stiklų lange
sanitaras Jonas pasakė mums: šiandien Joninės
Joninės, Joninės viduramžiuose
pašėlęs dūkimas, gėrimas, apsipjaustymas

o kaip sunku man buvo kęsti visa tai
tu žinai, tu viena, kuri mane nori sekti
pralaimėjau laivus, pralaimėjau jūras
man niekas nepadės atgauti save

save išsiplaku, pats numatau savo ateitį
tu žiūri abiejomis akimis į mano vieną akį
joje savižudybės nė pėdsako
noriu gyventi: ilgai ilgai

išleisti ką parašiau: kad tau būtų lengviau
ant savo pečių nešti visa tai
moterims klykaujant, išgąsdintom avim
kurios žino savo piemenį, pažįsta jį iš balso

bus išrikiuota garbės sargyba
tau praeiti pro mane
kur beprotnamyj nepaprasto grožio jazminų puokštė
lange
prie pat grotų jazminų puokštė

o mano vaikyste! stebėjimas, mokymasis
giminių veidai, keli centai ledams
Joninės, dėdė Jonas
į kregždžių lizdai prie jų klėties

o diena, o diena, o naktie, o naktie
tu stebuklų viršūnė, kurioje stovime
kur garbės sargyba veidrodyje
tavęs ir manęs, darbštute mano bitele

jau nežinau, kaip tau teks skirtis
(tie moterų klykavimai paguodžia mane, beprotį)
ta garbės sargyba, nusileidus žaisliniam lėktuvui
utėlės eina sparnais, maži maži žmogučiai

bitute, tavo rankų darbai, tavo siuvimas
siuvinėjimas, mezgimas
ir visas mano raštų nešiojimas iš vieno turgaus į kitą
ir tavo tylėjimas, amžinas tylėjimas, kas bebūtų

ar jau greit auš: nustojo moterys klykauti
žemės carai, karaliai. Jono evangelija
perskaityta per trumpiausią naktį
ir parašytas tekstas: „Išsiskyrimas“

žeme žeme, kokia tu dosni pasauliui
kokia dosni rūpesčiams
visas tavo margumas, geneli
visa mano trumparegystė

ir jaučiu tik pačią didžiausią nelaimę
kaip man reikės palikti tave klykaujančią
tave tylinčią, liūdesiõj valandoj laukiančią
iš už akmens, jau po akmeniu

paskutiniai tie žodžiai: „Vargas jums!“
o iš tikrųjų mums, ne jums
mes pasirašėm krauju atsižadėti to, ko nepalikom
namie
o Joninių naktie, beprasme ilga naktie, laukiant

bitele, tavęs laukia gėlės
laukia mezginiai (moterų klykavimas)
laukia rūpesčiai bičių korio
(skambino iš kaimo antrininkas: mes važiuosim
tenai)

kvepia mėlynas rašalas, raidės
mano žodžiai beprasmiai nakty
jeigu ji nebūtų trumpiausia naktis
būtų mano kaltė

VI.24

18.

ryšiai jų nekokie, keturi kromai, dvi vaškinės lėlės
varpelis kabantis palubėj, pušų siluetai už miesto
ir gandras, braidantis ežero seklumoj
mes į jį žiūrėjom nuo liepto

koks gražus sklandytuvas, ištiestos kojos
guli kas ant lentos, kas gali maudosi
kas mazgoja numirėlius, ką atneša gandras
kiek daug smulkių ir tuščių mus supa

neįvykdytas mano gyvenimas
neįvykdytas, neatiduotas
niekam nebuvo taip lengva
artėja jau galas lentos, ir gandras išneša numirusius

oi gandre gandre, paukšteli smulkus
nebraidžiok po mano dūšią
joj plūduriuoja lenta, ne stalas
mano baisus atbukimas: nuovargis?

taip mes abu pavargom
dabar aš laukiu to sklandytuvo
kuris nusileis kaip plaštakė užustalėje
ten sėdės dvylika apaštalų ir aš

atleisk man, atleisk tuščiažodžiavimą
neįmanomą prisiminti vaikystę
tas paukštis, tas gandras, naminis
padaras: paukštis laisvėje jis, ar ne?

ne tas pats, ar ne sapnas
(kodėl sapno informacija neturi žinių apie mano
tėvo ir sesers mirtį
kodėl aš juos tebematau
ir dar tariuosi su jais)

daug kas pasaulyje pasikeitė
aš suradikaulėjau
einu dešinėn ir kairėn
uždaru ratu, parabole, palyginimu

palyginimu, bitute, palyginimu
savęs dabar: su savim praeity
tavęs dabar: su tavim praeity
gandro: dabar, t. y. ateity

ateitis kieno rankose?
mes tik niekieno
mes tik paežerėj plauname kojas
aliejais, ir tu jas plaukais nušluostai

nušluostai varpus, kurie turi skambėti
nušluostai tris spalvas, kurios nubluko trigubai
daugiau negu mes
nušluostai man akis ir kaktą
savo pačios rankomis

uodai jas bučiavo
lanka jau žydėjo
ir šienas kvepėjo
žalia spalva

VI.26

19.

darausi nepataisomas
vis mažiau rūpi rytdiena: mes lyg tie Dievo paukščiai,
kurie nežino ką les
koks virš galvos stogas? kas žino kokia skarda
griaudžia vietoj griaustinio, atsidauždama į lietaus
lašus

dar neseniai: visi kiti signalai: amalas, ugnies
kamuolys virš galvos
pamišimo žymė: gyvenimo kaina
tik tu, mano varguolėle, lyg skruzdėlaitė kruti
tempdama už save didesnį kąsnį namo

kvepia vakaras kadugiais: saulėlydis
uodai ant nuogo kūno, tegul atsigeria
tai jų rašalas, tai jų gyvybė
ir tik gyvulių gaila, besiganančių miške

laukiniai karveliai burkuoja, gerai neapversdami
liežuvėlių
saksofonistas, Kung-Fu stiliumi
šūkavimai ir šūkavimai ir paprasta bedvasė muzika
tamsus žmonių primityvizmas

yra tik viena tikra jėga pasaulyje
žmonės nebijantys savo kraujo, kuklūs asketai
žmonės, kurie gali būti miške pririšti prie medžio
nuogų uodų mirčiai

vasara vasara, pabiras
miesto horizontas: žaidynės: žmonių perteklius
ir apima tada jūros ilgesys
plačios ir didelės, šaltos ir šėlstančios, ramios ir
įtartinos

visi keliai veda į jūrą
ir veda skruzdžių pulkus miškais
partizanai, kaip jie troško jūros
plačios ir didelės, gaivalingos ir ramios,
nesitraukiančios

ir mes svajojam apie ją
nors ji man uždrausta, kaip ta Lodzės leidykla
svajojam, nes akims jau įgriso karštas vasaros
smėlis
dulkės ant krūtų ir ant lūpų, saulėkaitoje ir
mėnesienoje

jūra jūra, šauk ir šauk, mano spurdantys plaučiai
jau nebebijo tavęs, žmonija, išsiliejanti, surenkanti
kiekvieną upelį, kiekvieną lašą
be tų, kurie išdžiūsta saulėj arba paukščiai juos
surenka

jūra, jūra, motina visko, užmiršau, kaip tu graikiškai
bet vis tiek kaip Heinė šaukiuos tavo, pramote, tolių
jūra, jūra, o! kaip toli tu nuo žemyno
nuo tų kadugėtų kalnelių ir karštų dykviečių smėlių

mes su tavim dvi valtys
ir visi kurie ne ta ranka žegnojatės ir imate duoną
ir visi kurie stovite Viešpaties kairėje
jūra mus išgelbės, jūra

jau nebe tas pasaulis, jūra, jūra, jau nebe tas
tu mano skruzdėlyte mažoji, kur lipi per mano delną
noriu ploti, ir tu neleidi man
ir vis tiek aš vis labiau ir labiau nepataisomas

VI.26-27

20.

jau įgrisau pats sau, belaukdamas to praregėjimo
to sprogimo savo viduj, kai šukės byra iš akių ir
iš pirštų
ir prikrinta pilni takai parkuose
ir vėjas pusto pamažu ir atkasa takus kapų sargai

jau nebėr to įkvėpimo, to pašaukimo
kada girdi viską už miško, girdi tarp žvaigždžių
girdi kaip stuksena genys tavo krūtinėje
ir kaip toj drevėj zylė susuka lizdą

skriskite mano paukščiai iš mano burnos
aš plunksnų graužikas, užkimęs nuo nedėgulio
kuriuo vaikystėj mane švytravo lyg parnešamą
Velykinę ugnį
kad užsiplieksčiau ir uždegčiau visus namus

jau nebėr to (nors niekada netikėjau
taip kaip dabar tikiu tavim, mano valtie
nešama žemyn ir žemyn, kol jūros ertmėj iškyla
ir ima plaukti į kalną)

jau nebėr tų basų kojų pėdsakų
to sudiržusio pado ir nevalytos burnos
skriskite skriskite mano paukšteliai iš kurmiarausių
pempės klykiančios mano širdy

už vasarojaus, už žalio šilo, senų kaimo kapinių
palaidota mano širdis dar vaikystėj išplėšto korio
kurį aš čiulpiau iš burnos išspjaudamas vašką ir
mėtydamas pėdsaką
spjaudžiau kad rasčiau kelią namo į vaikystę

iš tikrųjų iš tikrųjų sakau: iš Kūčių valgių
iš Velykinių tų margučių iš kūno skausmo
iš pirmo pripūsto futbolo, kietai uždarytų langų
išskrenda paukščių lizdas ir žiūri aklon padangėn

o niaukiasi niaukiasi pusė dangaus, mėlynas debesų
kraujas
jo nenuleidus negalima valgyti jo
ir plyksteli aštri šviesa per visą klaviatūrą
pamačiau kokia tai dermė, vargu tik ar įsidėmėsiu

tu stovėjai maža ir plona kaip viksva
mano pilna grožio svirtie, pakėlus išdidžią galvą
tu stovėjai, mano šokinėjanti kiele, ieškanti mano
galvą, tu gulėjai neišsimiegodama
kartu su manim

tu šaltini, tu gaisre, tu baltojo žirgo kamanos
tu neišpasakytos eilės, tu akuote gerklėj
tu ašara krintanti ant mano rankos
tu kuri meldies už mane, mano vaikyste

ir kai mes kartu man sunku ir gera
ir kai mes ne kartu man kažko
neramu, mano kuliamoji arkline
mano manieže, išjodinėjamos kamanos

tiek jau to, tų paukštelių, jie išlėkė man iš burnos
rėkdami ne savo balsu
kalėdami ne savo lizde
mano krūtinės kalėjime mano širdis

jau tuščias lizdas, ir jau nebėr tų balsų
tų barnių, to alaso, to neramaus miego
kai švintant perkūnija laukia manęs savo maldoj
likimas mano paties, mano nesuprastas, atsimetęs

tai tu, tai aš pats, visą save suvalgęs
susipjaustęs save viksvomis, neapsiskutęs
einu ir mano plaukai velkasi paskui mane, kad tu
užmintum
bet tu kaip šešėlis nieko nepalieti, nors esi visur –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

1976.VI.27

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

NIEKAS

tuose rūmuose niekas negyveno
niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo
laiptais
niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais
niekas, netgi aš

kaip dūmas
vėjo bloškiamas ir nukreipiamas
šešėlių rate
besisukančių nuo šviesos ir saulės

išnykdavo
be pėdsakų, sniege, už kapinių, gale sodo
ar
iškrisdavo šlapiais suodžiais prie kryžkelės

laikas
įsiūbuodamas keitė metūges, žemės rūbą arba
sunkiai girgždėdavo tekintoje
rašomojo stalo kojoje, nė žingsnio

pirmyn nei atgal
po stalu
o spintoje sukabinti šešėliai, o ant sienų paveikslai
o kamarose lašinių paltys

niekas jų nelietė
tik sienom lipanti pelė
žiūrėjo į pakartus lašinius, tik jos
dantukai ten: ji išsirinkdavo kas kam

nieko nedomino
įteisinta
mirusioji gamta
tylus gyvenimas

tik iš rūsių
pavargę ir išblyškę bulvių sielos
žiūrėjo pro grotas į tolstančias žvaigždes
ir stiebėsi į apšarmojusias vinis ir durų rankenas

arkliai stati miegodavo nakčia
ir niekas
nė nesapnavo ubago žebrikės
tik kas sekmadienį
arklių muštynės

aš toks nykštukas blogomis akim
padėtomis ant dubulto virtuvės lango
žvelgiau
į nieką

svirtis kas rytą kilo, nusileisdama
vakarop, iškeldama
kibirą
žemės

trumpom žiemos dienom išleisdavo paukščius į kiemą
dienodavo
varvėdavo nuo tvarto stogo, kaspinai
plasnodavo ant parištų sparnų, jie neišskrido į dausas

kaip žmonės
kurie numirę likdavo gulėt ir išsižioję
knarkdavo
kol baigdavo gyvenimišką sapną, išeinantį per
prakaitą kaktoj ir kryžkelių raukšles ant rankų

tarp žvakių
uždegtų baidyt šešėlių tamsai
vaiduokliškai suūžavusiai pūgai
užklupusiai juos naktį kelyje

kada namuos
rytais kas atsikasinėdavo takus
nuo vieno kapo ligi kito
ir taip ligi koplyčios

kol traukiau aš iš skrandžio degtukus
norėdamas užkurti krosnį
iš jos pakilo zylių debesis
ir nusileido ant balanų ir ant malkų

girdėdavos
šešėlių choras iš koplyčios ir paveiksluos
lyg sujudėdavo kažkas
iš mirusios gamtos, medžioklės scenų ir batalijų

apeinamų kaip stacijos
ir aš
dar tik nykštukas augančioje rankoje, kuri
gal išmaldos prašys, gal susigniauš krumpliuotai
                                                         maldai arba
        kumščiui, grasinančiam pro langą man atgal
        kol apie kojas man šešėlis mano
        kasdien iš naujo sukdavosi lyg
        vijoklis apynys apie negyvą kartį
        prie lango įsmeigtą į šulnio renginėlį

blogom akim
aptraiškanojusiom per miegą
žiūrėdavau, kaip gražiai
tie gyvulėliai klaupiasi per pakylėjimą ant priešakinių
kojų

žiūrėk, jau pasipjaudavo kas nors
ant blėkos kojom į duris gulėdavo ant stalo
jei paukštis, nukirstais sparnais, o artimieji, kaimynai,
giminės, pažįstami
giedodavo, ratu aplink susėdę, nuo lūpų braukdami

putojantį salyklą
kartų alų
kur lyg dvasia, įkalinta statinėj
išmušdavo voles jiems iš dantų
ir imdavo jie kaukti kaip vilkai

kol vieną dieną žiūrim: iš to miestelio galo, kur
Amerika
per patį vidurį, vadinas, per Kaukazą
kitan galan, kur už upelio, per tiltelį
Berlyno kumetynas, – į tą kauksmą
jau bėga

kas?
niekas
ir nešasi rankoje
neuždegtą žvakę

grabnyčia
pasaulio pabaigai, šio nesamo, kur niekas
nė negyvena ir kur viskas
virsta į dulkes, nepalikdamas nė krintančio šešėlio
sau iš rankų

anachronistiškai jau atplėštų nuo laiko
tik iš po antpečių ir antveidžių
nuo balkonų žemyn
krinta vijoklinės kopėčios

bet niekas nesustoja
ir pašarvotieji skubiai pernešami iš menės
į pusrūsį, kur jiems
nebegirdėti paukščių čirškesys virtuvėje

jų dvasia
išskėstais sparnais
tarp
apsnigtų iškamšų šalia gaublio

lyg siūlą susiraizgiusi tarp pirštų
bandau vyniot
atgal šešėlį savo, jis man apie kojas
taip susivijo, jog virstu iš klumpių

mažų, nykštukiškų, ak, atsitokėjęs
glaustausi apie karvių šonus, kai jau po sumos
jos eina iš bažnyčios, ar klausaus arklių
kai jie

kalbėdamiesi traukia iš po
sniego baltumo staltiesės pakreiktą kūčių šieną –
vienam
ilgesnis, kitam
trumpesnis šiaudelis – kieno koks gyvenimas

centurijos
erelis
išriedėjo
iš kaukolės, jų visa krūva, lyg paveiksle ant lentynos
sudėti kiaušiniai

visa kapa
klojime iš po šiaudų
ir šimtinė
kazokų

ugnis! Plykstelėjo
bet niekas neparkrito
tik ant kelio į dvarą, kur niekas negyveno
degė žvakė

ar tik ne grabnyčia
viskam? –
sujudo
paukščių iškamšos ant lentynų, kur ant gražių lovų

gula dulkės, nuo balkonų
krinta vijoklinės kopėčios, virtuvėje
čirška paukščiai. Ereliai palesinti. Kepenimis.
Paveiksluose jau

liturginiais rūbais
šešėliai
iš spintų
krinta žemėn, ilgėdami

žalia žolė
ir vešlūs rožių krūmai
ir niekas nepalaidotas
nei kambary, nei sodo takelyje, nei tarp delnų
dirstelėjus vėjui

kas?
niekas
dega many
kai tamsu

1965-1979

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt