Vytautas P. Bložė

RUDUO
Eilėraščių poema

I
Barbutė miega patvory iškėlus kuprą
šaltas rudens vėjas ateina, peršoka tvorą ir sustoja gale kapo
štai tau ir kryžius, už vienos rankos bekabantis Išganytojas
mūsų nelaimių kupra – nesitikėk nieko
nieko tarp mirties ir tarp gyvenimo
nieko sau, pasakytum, vis dėlto vėjas
pasėmęs kastuvą atkasa jos pelenų grožį
dvasios turtą, kapeikinį apdarą
laibakojai gandrai atsvyruoja fortepijono dangčiu
lėta kapinių muzika – iš beržo tošies ir iš pavasario alkio
miegok ir sapnuok, kad aš
surišu tau gėles, tavo kojas, kad neprisikeltum
iš kasdienybės, balasto, kapų šiukšlyno, skriaudų
pilies bokšto langų, pakeliamųjų tiltų
atvirukų, rūbų spintų, pernokusių uogų
šalto rudens vėjo, Kristaus ir gandrų išdurtom akim

1980.IX.3.
 

II
abu vaikštinėjom po turgų tuščiom kišenėm
akimis rydami saulėj prisirpusius sodų vaisius
ir moterų prieglobstyje paskerstas daržoves
mūsų likimas toks kaip tų uogų
uogų švenčių dienom, kada bityne
rūksta dūlis, kvepia dūmai ir pikis
ir švenčių muzika iš senoviškos plokštelės
ir kartus apynių alus, parneštas iš lauko
taiklus šūvis į širdį paveikslo kamputyje
iš kur išplėšta skiautelė vėjuje
plevėsuoja virš mirusiųjų akių

alkanomis akimis skaitome veiduose savo kainas
trūkčioja lentpjūvėje pjūklas, įtempti dantys
žvilga be darbo, krūptelėk, išsigąsk
tai mano tėvas stovi vienmarškinis vidury turgavietės
ir vėjas plevena jo kojas ilgas ir linkstančias
ir vėjas plevena mus ilgus ir linkstančius
ir vėjas plevena mūsų vardus ilgus ir trūkinėjančius
skaitant pritrūksta seilių, sausa burnoj
ir bitininkas pristatinėjęs prekystaly pašiūrėje
gelstančio laukų medaus ąsočius
siūlo mums paragauti mirusiųjų ambrozijos

mes nepirksime, neturime pinigų
mes badaujame penkta diena Marso kalendoriuje
bet vis tiek jis siūlo paragauti paveikslo kampučio
tai mano tėvas ištiesia man palaižyti skruzdėlynų nokinto medaus
į medinį šaukštą išdrožtą iš savo linkstančių kojų kaulų
ir patepa mūsų akis plunksnele, kad ramiai užmigtume
vidury turgavietės, kad mus užgesintų sniegas
didelius skausmo vaikus, ieškančius to ko neturim
to ko neradom savy tarpusavy sutrūkinėję
ir suskilę prakaito lašuos varvantys
ant šalto laiko, gelsvo stiklo, medaus lašelio ant liežuvio

1980.IX.8.
 

III
sunkvežimiu išnirome iš nakties
sunkumas nukrito po kojų ant įsišaknijusio ausin asfalto
dabar rytas čiupinėjo mus šlapiais pirštais
liesdamas jautrias krūtinės vietas kaip Wattaux paveikslus
iš jų rėmų užklupo mus jūros muziejus
su pasinėrusiu žalčiu many
šnabždančiu suvalgyti visas tas žuvis akvariumuose
mums neturintiems su savim nė cento
nė pfenigo, nė pašto ženklo, nė seno balno
ant kurio tymo pasirašyta žuvų kaulais
virstančių metų, karų su švedais, Šiaurės ir Pietų
karo, tarp Petro I ir Petro II, kur
mirę žuvys virsta kriauklėmis ir kur jų balsai
negirdimi švilpia vėjuje lyg vėlės
pridėjus ausį prie ausies, kriauklę prie rakovinos
širdį prie balno ir antpečius prie Vazos

restorane, besisupančiame, sename burlaivyje
mes negėrėme per naktį, tarp daugybės laivų
jūrų uoste nesimeldėm graikų ir romėnų dievams, nešaudėme
                                                                           iš patrankų
kanalų, fosų retransliacijoje, mes išlikome
ligos pakirsti, alkani, pavargę, suplyšę, ak kokie juodi
mūsų batai, siaubas, tik tiek
tegaliu pasakyti klupdamas kojomis
ant stogo augdamas, siaubas, toje žvejų sodybėlėje
paveikslų galerijoje, kurios nespėjome baigti
du mūsų šešėliai liko neįstiklinti
juodi kaip marių lynai, prieštvaniniai šešėlių skeletai
stovi mums skersai gerklės, bučiuojantis
tau vis labiau ir labiau skaudant dešinę akį
per kurią aš turiu išvysti pasaulį

1980.IX.8.
 

IV
vėjas glosto nuo jūros
kylančius debesis, glosto
tai, kas nėra vėjas, kas
nėra aš, nėra tu, nėra
mūsų, tarp mūsų
kalbant kitų balsams ir tylint
liepos žiedų meduje, bičių duonelėje
keptoje seno uosto tamsių plytų mūrų kepykloje
pasąmonėje restauruojamoje iš nieko
to, kas yra medis
kas yra molis, kas yra žiedai
vaškas, laiškas iš niekur, žaibas
iš įpratimo, rankšluostis iš
stalčiaus, eilės iš galvos ir durklas
iš krūtinės

1980.IX.8.
 

V
liūdni Lenkijos įvykiai
vyksta mumyse užsibaigdami
pirštų galais ir nagais nukarpomais
nuo gaublio, kurio sudėtyje
nėra druskų, silikatų, švino ir nerimo
mumyse vyksta tai, kas išnyksta
iš viso to, kas yra, kas
žydi lauko gėlėj, absoliučiai ramiai
spindi ankstyvo vakaro žvaigždėj, susimąstęs
sėdi ant lango, nežinomas
laukia ir nesulaukia
mūsų jau nebegrįžtančių žemyn, namo
kur mūsų kapai atviri, prikelti kitam gyvenimui
vardan to, ko nebuvo
nebus ir nėra, vardan to, kas
lieka kitapus eilučių, kitapus lauko gėlės, kitapus
Lenkijos įvykių

1980.IX.8.
 

VI
suvalgiau šaukštelį vaško ir ieškau kažko plastiško
ko trūksta man: plačių vaizdų, panoraminių
parko medžių, Wattaux paveiksluose
išpuoselėtų pramogų, tame rozariume
mirė iš šalčio jo siela, lietingą ir šaltą vasarą
nerasdama kvapo
pasiilgau panoraminių paveikslų, plačių
pastoralių, ramių sodžių aukštais stogais, moterų
grįžtančių iš tremties ilgom skarom
kramtančių mano sielą ir atrajojančių
vakaro prieblandą, mano alkį, mano grįžtančią viltį
norą gyventi, šiurpiai jaučiamą skausmą ir išvemiamą
pasibjaurėjimą savim

1980.IX.8.
 

VII
diletantiškai miegi, pasidalinusi
laivo kajutę į du priešingus polius
kurie supasi po galvą iš jų viename
Suvalkijoj prigėrusios bulvės ir bebrai
bėgantys per lietų ta kryptim
kurion rodo pasienio žemėlapis, kitame
kampe stovi spąstai išalkusiom
pelėm, prigėrusiom šlapią vasarą su neužderėjusiais
laukais, šlapiom bulvėm, šlapiom kasom, pelėm
sliekais ir kurmiais, paukščiais ir selekcininkų bandymais
išvesti mus iš veislės
atsparios sau patiems ir vėjams ir ašaroms
kurios užtvindė kuprines
vasarotojų, mūsų pačių
uogos, lūpos, dantys, sapnai
dviem poliais, galvą šiaurėn padėjus
žliaugia vanduo

1980.IX.8.
 

VIII
Kolė nedrįso paklausti, ar aš norėčiau džinsų
tas ukrainiečių jūreivis, plaukiojantis viduržiemio jūromis
Kolei verčiau eiles atgal į prozos kalbą
ir jis šypsojosi Trojos griuvėsiams, tam vienišam milžinkapiui,
                                  matomam iš jūros, praplaukiant laivu, tuojau
                                                                                  už Dardanelų
aš vaikščiojau skuduriniais džinsais, jis man norėjo atiduoti savus
tačiau bijojo liesti tos temos
bijojo Rembrandto, van Gogh'o, Goya'os ir Polifemo
bijojo empiriško daiktų paviršiaus skurdo pasakoje
paskui paklausė, išplaukdamas iš atminties
ar nenorėčiau per jį išsiųsti (laiško ar šiaip ko)
kiek bus po du nuotraukoje, kur Dantės kapas
turistai finikiečiai, romėnų kareiviai
amerikietiškom uniformom, trikampiais žandikauliais
ką nors išsiųsti
iš atminties išplaukdamas pakartojo
jaunos vietnamietės meilę uoste, uždraustos
gėdingos, jaunos karo prostitutės
meilę skitų klajokliui, sudužusioje vazoje
kuriančiam burtų miestus, japonės
laišką, hieroglifus Ezros Paundo rankraštyje
ir mano baimę, kad visame tame
yra kažkas nenatūralaus, kaip baimę
sapne jaučiant kad jau nubundi
slenkstyje tarp dviejų tikrovių: tavęs
ir manęs

1980.IX.8.
 

IX
ir vėl artėja žiema, padvelkia
šaltas šiaurys pro marškinius
pučia iš gerklės mėlyną žiemių orą: prie tilto
antys garksi, neklausk kodėl aš čia
kodėl neskrendu Pietų Australijon, kur arti
ašigalis, kodėl
Pietų Lietuvoj žiemą neužtenka sniego padėklams
rugiams, stebulėms, varnalėšoms. Ir tik šiemet
tokia baisi šlapia vasara, negi liksim be medaus
be nuotaikos, be duonos
negi žiemą gulėsiu aukštielninkas prakaituodamas
kosėdamas ligi penkių ir po penkių ligi šešių
ir po šešių ligi aštuonių, negi
mano vidaus paukščiai, mano bitės, mano motinėlė
mirs badu, iššals, ištuštės lig pavasario
psichinė mano šeima, irzli ir pikta ir pavargus
ypač kai lietus, kai dargana, kai pelės
įsimeta, kol ją išbalzamuoji, kai korių peteliškės
įsimeta, naikindamos
šonkaulius ir juos jungiantį vašką, kai naktį plėšikai, kaip
                                         karo metu svetimi pavargę kareiviai
nusineš avilį ir išplėš kapuose ligi paskutinio korio
mano žiedų ląstelėse, poetinio audinio pynėse
tiek daug spragų, jog gėda prieš juos
slapta suvalgančius kapinėse mano kūną
mano korius, nūnai ištuštėjusius
kupinus siaubo. Cha-cha! Tik juokai
kokia graži jūra aplink, stoviu ant tilto
pasilenkęs po tiltu jungiančiu mane su savim
trumpalaikės meilės valandomis

1980.IX.11
 

X
Bėgiojom po turgų, šlitinėjom po miestą
vemdamas viską mačiau, nes stovėjau
čia pat už alyvų krūmo arba už kampo
buvo be galo bloga, sunku iš naujo
išmokti valgyti. Alkanas rašiau
laiškus įvairiems
pasaulio bitininkams, šaukdamasis pagalbos
krapščiau paskutinius skatikus iš vekselių
iš neparašytų ir išeikvotų
taupomųjų knygelių trečios laidos klasėje
kuri į pietų pusę mano vaikystės mokykloje kur sugrįžome
                                                                         mes iš kapų
purvini ir pavargę, tačiau liekni, nes tikėjom gyvenimu
o dabar vėjui barbenant ir skutantis ir sukantis
tuščioje vaikiškoje karuselėje seno grafo išnuodytam parke
plūduriuojant pripūstoms antims ligi kelių
stovint bažnyčios bokštui
aš suklumpu ir dedu galvą ant altoriaus
ant savo maldos su ašaromis, surauktų maldos antakių
aptemusio žvilgsnio: o gamta!
aš tavo: duok man dar kelis metus blaivaus proto, paskui pasiimk
visą mane, su popieriais ir be popierių
noriu sudegti: tai dėl to bėginėjam po turgų
skambinam telefonais į visus kampus, siunčiame laiškus
pavėjui, iki kelių įbridę
į jūrą stovime tarpduryje
iš kur jau buvome išmesti į šaltą kapinių krantą

1980.X.11.
 

XI
galėčiau
nurenginėti numirėlius, skrosti jų
vidaus pasaulį, pilną papūgų ir hiacintų, kalbėtis
su jais apie jų kančias prieš mirtį ir po
mirties grįžti gyvųjų tarpan, tarp eilučių
tarp pjuvenų, tarp sienos ir laikrodžio, po sienų
apmušalais mūsų laukia
neregima karalystė, galėčiau
plauti jų veidus, kvapniaisiais aliejais
įtrinti kojas, kad pailsėtų
išvaikščiotais takais grįždami ieškoti
sodybose, dvaruose, priemiesčiuose, prie geležinkelio
palikto veršio, vakarėjant, artėjant į mus šešėliams
kurie dosnūs, rudeniniai, kaip dideli
sodai kolūkio laukuos, galėčiau
siūti žaizdas, balzamuoti, lyginti
mirusiųjų rūbus prieš pokylį kapinių svetainėje
iš kur jau išskrido mano kregždės, galėčiau
sėdėti jų tarpe atsišliejęs į skaudžią sieną
į skaudžią sielą įsigilinęs galėčiau
išvirsti dūmais iš kamino, pasislinkti
guldant skrodimui, galėčiau
jų neapleisti nelaimėje, būti su jais kartu ir kentėti
šaltį, vienatvę, puvėsį, trūnijimą
kirmėles ir sliekus, nes tai visų likimas arba kremacija
dūmais iš nieko, iš savo burnos, savo popiergalių
viską galėčiau dėl jūsų ir su jumis, tačiau
dabar vėlu, aš grįžau atgal, išspjoviau
mirtį šikšnosparnio pavidalu, ji neša
tau mano laišką, aš dėl tavęs
visko atsisakiau. Nesistumdykim: mirusieji tarp gyvųjų
tylūs ir ištvermingi, liks nepastebėti
amžinybėje, atmetę mirtį, po katastrofos

1980.IX.12.
 

XII
dunksi ir dunksi, tai tik manevrai, ne taip
susisegiau savo brezentinį švarką, dunksi ir dunksi
į praskrendantį lėktuvą, kuris tempia
kitą paskui save ir į tą
šaudoma iš tylaus, sterilaus ir tuščio
Paul'io Delvaux miesto, kuriame
tik kelios (pasikartojimas) nuogos moterys
beviltiškai stovi, saulė mane nušviečia
matantį visa tai, nes aš rašau
ant popieriaus gulėdamas, o po manim
žemė, o virš manęs dangus, kuriame
nė debesėlio užuojautos, tai paskutinė diena
tau išvykstant iš viduramžių, tarp nežinomų
prancūzų tapytojų darbų, tarp gotikos ir
renesanso, nieko nelieka, tik vienaragis
mažytis šuniukas po damos kojomis, o danguj
tuo tarpu dunksi ir dungsi
Delvaux palauks, jo darbai neišparduoti
stovi man prieš akis, keisdami
mąstymo kryptį, man belieka
klauptis kopūstų vagoj ir melstis
vėjui, lietui, žaibui, kuris dunksi, rašyti
kasdien atvirukus ir siųsti tolumon, kur mano mecenatas
A.S. jau pamiršo mane ir jau neberuošia
kibirėlio medaus kiauriems mano plaučiams pavaišinti
niekas nežino, kad aš grįžau
vėsų vidurnaktį, išvėmiau
juodą gyvatę, rupūžę, žaltį, baimę, siaubą
ir įsitikinimą, kad tai pabaiga
be pabaigos, kuri dunksi ir dunksi many
negyvam Paul'io Delvaux mieste

1980.IX.12.
 

XIII
kelionė aplink stalą, kol nuvirtome pastalėn
atsimenu, aš tada žiauriai gerdavau
ir nevalgydavau, dabar jau valgau
(tačiau vemiu) ir nebegeriu, aš sotus
to miesto išmetamų žarnynų ciano kalio
to nuo kurio viduriavo ir mirė Benvenuto Čelinis
aš apsivaliau, atgailaudamas
sėdėdamas Buddhos poza, meditavau
visų žiedų išgertą pievų rasą, visus paukščius
užmuštą ir sutrėkštą širšę, kuriai užsakiau
kaip Ivaškievičius savo dvylikametei dukrelei
užsakė parvežti jai iš pajūrio kurorto
kriauklelių rėmelius nuotraukai
pasistatyti ant stalo, apie kurį aš
svajojau, neturėdamas lovos, neturėdamas
kėdės ir švarko ant jos pakabinti sėdint
prie išplėšto knygos puslapio, kurio aš nedrįsau
niekam rodyti, nes Buddha
neleido man: parvežk man kriauklelių
rėmeliams, miegančiai mano galvai
sapnuojant mane ir tave dar mokykliniuos
rašinėliuose, dvylikos metų mergaite
iš Ivaškievičiaus laiško namo
jau po tavo ir mano mirties

1980.IX.12
 

XIV
išsiuntei mūsų rūbus
paštu į kitą pasaulį, kuris
čia pat baigiasi ir prasideda
su mumis, nes nėra praeities
kaip ir rytdienos sėdint savo tarpe
ir ieškant sėkmės apibrėžimo

mes ten apsirengsime ir sėdėsime
ant kapinių tvoros, žiūrėdami į lauką
iš kurio grįžta miestelėnų karvės, o ir mes iš gimnazijos
grįžtam su žaketukais
žiūrime sėdėdami po žydinčiom alyvom
ant kapinių tvoros, kur ošia
mirusiųjų liepos mums virš galvos ir kur jų paukščiai
ir jų balsai čiauška vėl apie mus
išsiųsk ir mano baimę, aš ją praradau
ir pieštuką, aš bailiai piešiu
bites renkančias medų, drugelius
gainiojamus paukščio, arklius
stovinčius pievoje ir išnyrančius
iš atminties, kol nušoksime ir nueisime
per mažą miestuką Šeduvą, po kurio grindiniais
taip gražiai trinksėjo mirusiųjų ratai ir kurių gėlės
žydėjo po langais mūsų visų vaikystėje

1980.IX.12.
 

XV
secesijos grožio ieškodamas, tiesiau rankas į miegantį miestą
neurasteniškai atviras ir peršviečiamas
rugienų lietaus ir perpučiamas
jūros vėjų tartum vasarnamis
ant mano kranto: aš tuščias
nukabinėti paveikslai many ir sukrauti į dėžes
išskridimui (šiemet vėluoja išskristi paukščiai, bus ilgas ir
                                                                            šiltas ruduo)
krūmai šlapi sverdi many, aplodismentai
viena ranka be antros: kaip žvilgsniu sulaikyti
jūroje tolstantį laivą. Stoviu
prie gražiai restauruoto šimtmečio pradžios namo
secesija, taip, secesija, sako Barbutė
ir svaigsta, nes jai tai didžiausias grožis
kaip išjudinti savy išmestą laivą, seklumos sunkios
galva dar sunkesnė, kaip visad
pasijutau niekam netinkamas, visko bijantis
tai tik reminiscencija, sakau A.B., kuris lydi mane
su Mariuku, kurio per didelis batukas
vienas krinta nuo kojos ir jis ją pameta
lipdamas laiptais į pėsčiųjų tiltą, tada linksmai išgėręs kažkoks
                                                                       išstybęs žmogus
linksmai juokiasi, matydamas šią Pelenuko
išdaigą, laimingo kelio jums! – šūkteli, šūkteli ir šypsosi
ir mandagiai išsilenkia, secesija, secesija, sakau
secesija, subtilus ir rafinuotas
įnoringų linijų menas, secesija, many
secesija tavy, A.B., Mariukas, tu ir aš
mažu keltu keliamės į užmarštį, kur mus sups
laikas, sugrįžtantis, dovanos
neatpažįstamos ir į brezentą suvyniota
krūpčiojanti širdis

ir tada virš visos netvarkos, atsitiktinumų
iškyla tavo secesija, veržimasis
nuo atšipusios tikrovės, į švarų
meno pasaulį, kuriame kaip tuščioj rudens kavinukėj ant kranto
mes sėdim nieko neimdami
o paskui aš stoviu lauke ir laukiu jūsų
visų, pro šalį slenka ražienos, traukiniai, mašinos
žmonės stovėdami
nyksta, mes grįžtame
į tuščią vasarnamį, iš kur mums nebūnant
išnešė vasarą kapų link, išnešė atgiedoję
be mūsų, žiūrėti
vienas kitam į akis, Mariuk, tai tavo batukas
padėk jį ant vasaros kapo, tegul lietus
jį prilyja, mes ten pamerksime savo žvilgsnius
prisiminimui, vasaros garbei, kuri
buvo tokia nedosni ir kurios šermenyse
mes nedalyvavome, secesija, secesija, užmik
neurasteniškai jautrus bus miegas
per vasarą, per rudenį, per atlapus
prikalta prie virbų tvoros secesija

1980.IX.13.
 

XVI
šiandien trylikta, tuo ir baigsime
rytoj tu išskrendi su paukščiais
į lenkiškų knygų mugę, kur galbūt
mūsų laukia neišdalytos pusdykiai reprodukcijos, atskiri žodžiai
išlikę puslapiuose be pagražinimų
krūpčiojantis tinkas ir varvantis prakaitas
ir varinė kanonada dar iš gausybės karų
pro kurių griuvėsius prasikala mintys, lyg iš
miegančiųjų galvų, tų kurie neišliko
piešiniuose, tas bombos užmuštas jaunas poetas
per lauką bėgęs kartu su dėde, paskui
jų pomirtinį dialogą (prieš galutinę mirtį)
kartoja jauni studentai sustoję prie lango
išvyk, aš liksiu vienas, tuščiom ir išverstom kišenėm
išverstais viduriais ir galva, išverstom mintimis
tuščiam kurorte vienas staugsiu prie jūros
grįžtant vėjui iš vakar į šiandie, iš nežinios
į nežinią, vienas klūposiu
ant lovos susikaupęs, užsikabinęs kambarį
sau ant kupros, kuriame
laimingas mano voras laiko mane ant siūlo
viršum Visatos, vienas
kauksiu per miegą, nubusiu
pašoksiu prie lango ir uždarysiu
visa, kas ne taip, visa, kas išbiro
pro rankų pirštus ir toliau
alksiu ir alksiu, kaip tie račiai
pakorę ant ąžuolo širdis
sudie! sudie! ak sudie!

1980.IX.13.
 

XVII
audra šėlo ir šėlo (pusę penkių grįžau iš kažkur, buvo be
                                                                         penkių šešios
kai pastebėjau veidrodyje save, o taip, prisimenu
tada mes rūkėm cigaretes su hašišu, dar ankstyvos jaunystės
                                                                         metais, norėjosi
degint save, atidžiai įsižiūrėti kaip dega

kelias apie pusę šešių, tu sakai, kad tada
aš savo paties name įėjau į savo veidrodį
šėlo audra, mes rūkėm cigaretes su hašišu
ir gėrėm savo kartėlį (valandą vėliau

kažkas paskambino iš prekinių traukinių stoties ir aš
                                             prisiminiau savo vaikišką vežimėlį
kurį tėvas atidavė į bagažinę, kai mane vežėsi pirmąsyk į
                                                                         Kėdainius
į didelį nematytą seną miestą pilną radvilų ir škotų
laikrodininkų ir kino teatrų ir mažų sodelių prie vasarnamio
                                             tipo namelių, kuriuos supo rudeniniai
                                                                         slyvmedžiai ir obelaitės

aš (jau pats atidaviau dviratį į bagažinę) vos dvylikos metų
įsimylėjau į lietuvių kalbos mokytoją, blondinę ilgais gražiais
                                                               plaukais, burmistro dukterį
ir man buvo gera, kad niekas nežino, kaip stipriai aš myliu
kaip matau tik ją visur, vietoj knygų ir vietoj sapnų

audra šėlsta ir šėlsta (pusė devynių) jau aš vienas tuščiam
                                                                         vasarnamy
kur dar vakar klegėjom prie vengrų vyno ir lietuvių olandiško sūrio barstydami iš akies pokalbius apie Žiūrus ir Zervynas,
                                                                         Neravus ir Ratnyčią
ir tu pasakojai viską, tarsi pats būtum užmušęs tą mokytoją,
                                             o juk užmušė peiliu ne mokytoją ir ne tu

o tik pamišęs alkoholikas (16° C) pritrūkęs pinigų gerti toliau
kankino karvę, reikalaudamas pinigų (- kur pinigai,
        šaukė jis, kur pinigai? kur taupomoji knygelė? po mėšlu?)
nužudė peiliu ta vargšą prokvaišį senį, kuris jau kovo mėnesį
                                    varydavo tariamą karvę į ganyklą, plakdamas
                                                        priešais save tuščią oro tarpą
nužudė kol milicija be pistoleto bėgo abiejais krantais, o jis
                                    viduriu upės, šaukdamas, stok! mano karvė

karvė dabar atsirado, surišo jo rankas jo paties diržu, nes
                                                                          neturėjo antrankių
(lygiai tą pačią valandą įsodinau tave į autobusą ir tu
                                                       išvažiavai, palikusi mane vieną
galvoti apie mokytoją, kuri jau paseno Kanadoje, ganyti tuščią
                            karvę, kankinti save plėšiant iš savęs nesamus
                                                        pinigus, grįžti, ramiai nusirengti,
                                                                     įeiti atgal pro veidrodį
hormoninis mūsų hašišas, vėl staugs, kaip artimoj vaikystėj
                                                                           valtys prie prūdo

ir tuščias vasarnamis kuriame aš gimiau ir čiulpiau vežimėly
                                                                                    hašišą

1980.IX.14.
 

XVIII
manęs ieškojo kažkoks senas pražilęs žmogus, apsigerbęs
                                                                          XVIII a. rūbais
ilga barzda (žila), ilgais tiesiais plaukais (baltais baltais kaip
                                                               akyse kad būna juoda)
nesupratau, ko jis norėjo (pakabinau palaikį paltą)
aš fotografas, jis sakė, norėčiau padaryti jūsų, kaip rūmų
                                                    kapelmeisterio, keletą nuotraukų

jūros fone, arba prisiminimų fone, jis kalbėjo: aš kalėjau su jūsų
tėvu (jis tebegyvas mano nuotraukose) turtų buhalterijos apskaitai
po karo pasilikau kurį laiką Vorkutoje, ten vedžiau foto-
                                                                         mėgėjų būrelį
paskui vėl išsiskyriau, dažnai girdžiu įspėjamuosius
                                                               (ir jūs girdite) balsus

jie daug man papasakoja apie save, aš to nepasakyčiau, reikia
pasikalbėti, visa tai iškyla
nuo to laiko kai prieš 550 metų Lietuva ėmusi mažėti
ir trauktis nuo jūrų lig jūrų

supratau, kad jis pamišęs, padėjo man pakvietimą
ateit apžiūrėt indų dievo Indros fotoparodą
pakvietime buvo jo paties nuotrauka, tokio gilaus veido, tokių
                                  liūdnų akių, tokias tik ramūs pamišėliai turi
paslėpę savy ar po savim, po savo pėdom, kepure arba pirštinėm

prisipažinau jam, kad buvau savo laiku pamišęs, jis labai
                                                                           apgailestavo
kad neužrašiau visko, ką galvojau ir ką mačiau tos dvasinės
                                                                           laisvės laikais
kad nedariau haliucinacijų nuotraukų
jisai turi jų visą kolekciją

jeigu norėsite, aš jums parodysiu, rūmų mūrininke, jis pasakė
secesijos meno vingiuose mes rytoj susitikime
lygiai dvyliktą valanda po mirties
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės šešėlių karalystėje,
                                                                          pasikalbėsime

1980.IX.16.
 

XIX
visi apleido seną ir liūdną vasarnamį (tik žvirbliai čirškia po
                                   alyvų krūmus, po krintančias liepų šakas)
tik kartais kažkoks nežinomas paukštis atskrenda (matau jį
                                                   žemyn pro langą žiūrėdamas tarp
                                                           storų liepų šakų) jos plonėja
augdamos, kai mane vaikystėje pirmą kartą atnešė tėvas
                                                           pakabinti po liepa
senam hamake, šešėlyje, suptis ir miegoti skersvėjuje

paskui gulėjau kniūbsčias ant vagonų stogų, per tunelį
                                                   paskendęs dūmų kamuoliuose
važiuodavau alkanas kaip šiandien, ieškoti kaime maisto
(vieniša gulbė ilgu ilgu kaklu šiandien skrido prieš šiaurų vėją
                                                           žemai žemai prie pat bangų)
paskui nepažįstamos rudeninės tylios moterys apsistojo
                                     vasarnamy, bet jis liko šaltas ir svetimas joms

siunčiau atviruką po atviruko, negerų spalvų (šalta nuo jų)
šiandien nesimaudžiau ir grįžęs neužmigau senam tėvų hamake
tarp paukščių kaip žilas Milašius Prancūzijos miestelyje, visai
                                                                     šalia Paryžiaus
iš to krašto visi mes kilę, iš to paties vasarnamio

kuriame aš vaikštau per miegą, leidžiuosi laiptais žemyn
ko? – paklausia telefonas. – Turiu reikalą, atsakau
turiu reikalą, noriu paskambinti sau, miegančiam pakartam
                                                                    po liepa hamake
noriu išgirst tėvo balsą ir palinkėt saldžių sapnų

vasarnamy miega rudeninės bailios provincijos moterys
žiūri į mane su baime dėl mano brezentinio švarko
japonų imtynių stiliaus mąstymo
ir žvilgsnio, kuriame nyksta trumparegystė ir supasi vaikystės
                                                                     tėvų dvaro pievos

klaidžioju po pajūrio kurortą
artėjant pirmai šalnai, mėnesiui trinant pirštus
metams atgal nebegrįžtant
man šąlant skersvėjuje hamake

1980.IX.16
 

XIX a
kapų varteliai, girgždinami vėjo, nuošalus kampelis, padūmavęs
amžių žalvaris, ir paukštelis
cieksi krūme: kiek čia jų, kiek čia jų
klaidžiojusių, ieškojusių, susitaikiusių

dar vaikas ilgėjausi to, mėgau jas
vešlias ir žydinčias, kapines
mėgau namus, didelius, su daugybe kambarių
su tamsiais, apleistais ir užgriozdintais užkaboriais

miestelyje yra ir kitos kapinės: kareivių
kaip nyku, kaip graudu pagalvojus
kiek jų svetimoj užkariautojų žemėj
guli be sąnarių, be galvų, be pagalvėlių

be kryžių. Naktimis jie ramstosi mano vaikystės
pasakų ramentais ir bando
pėsčiom žygiuoti nuo Klaipėdos lig Gusevo
lig Černiachovsko psichiatrinės, kur vėjas ir lietus

guli pririšti prie narų, narkotizuojami tamsiais
preparatais, žmonės žmonės, ak jie trokšta
trokšta lietaus ir vėjo, nakties tamsos, žvaigždelių
aukštoj padangėj, lėktuvo: gatvelė po gatvelės

užkariaujama, tiksliau: išgriaunama, kad vėl atsinaujintų
sapnuose restauruota, bet aš nubudęs
viską pamiršdavau, maišydavausi su tikrovėje
esančiais, toli nuo kapų gyvenančiais, būsimų vaikaičių

protėviais. Mane jau daug kas (šis nugeltęs
krūmas, dūmas iš kamino, paukščiai)
žadino ir žadino, purtė mane sanitarai
kadaravosi galva užsimerkusi arba baltom

žiūrėdama, bet siela negrįžo, nežinau nežinau, kelintoj
padangėj, kelintam pasauly ji žaidė
vaikiškus žaidimus savo, pilstė smėlį ir sėkleles
kasinėjo apie karvių tvartą

nubusdavau tarsi nokstanti saulėgrąža ir paukščiai
lesdavo mano akis, iš kurių byrėdavo sėklos
sūrios ir skaudžios, bet siela
nepasisėdavo ir nesudygdavo nykiuose vienatvės tyruose

– sugrįžk namo! sugrįžk! – šaukė tėvas, mosuodamas
                                                           mandolina ir smuiku
sugrįžk į tuščias kapines, kur dabar tik lauko pelių
urveliai apleisti, kaip kas rudenį, nieko juose, tavo podėliuose
tik ruduo, ruduo,-vienintelės tavo įkapės

skubu tolyn ir tolyn, tekinas pajūrio takučiais
tiesiai prieš žiemių vėją, per lengvai apsirengęs
būdavau, gulėdamas ir ilsėdamasis, dabar tik
pjauna mane valandos lyg pjūklo dantys

malkas, rašiau, žydintys krūmai, vėlės rašiau
čiauška ir čiauška prieš išskrisdamos
peržiemoti kur Egipte tarp piramidžių
kur aš sėdėjau ant kranto. Sunku mums

bet vienas kitą palaikom, ramentais, sutrupintais sąnariais
remiamės į kits kitą, kas sveikesnis, kas dar vaikštom
vaišinamės pasidalindami
pasitikėjimu, dausų ilgesiu. Verčiamas puslapis

dvelktels į veidą tau, primindamas kaip kadaise
skaitei visa tai dar vaikas, ne viską suprasdamas
tuo tarpu kai senolė
ruošdavosi bažnyčion, išpažinties ir komunijos

ji nieko tau neatsakinėdavo
bet jos raštuoti senoviniai rūbai kalbėjo patys už save, tu tik
nemokėjai įvertint, dabar nebėr to, vaikystės nei gražių
paauglystės metų, praleistų pas senolę, ak

rašai kas į galvą ateina, nepaisydamas
kas išeina, renkasi, kaupiasi
kaip audros debesis, kaip sąvartynas, virš kurio
šmėkščioja pelėdžiukės tykodamos graužikų. Nežinau nežinau

gyvename šalia strateginių kaimų, dunksi ir dunksi
kol išsprogsta vėlyva šalta aušra, dunksi ir dunksi
kiekvieną rudenį čia vasaroji, nakčia kur
vėjas pasisuka, dabar pučia tiesiai tau

į vaikystės langus, vienas kiek pravertas, ant kabliuko
jis trinksi ir girksi. Neiškentęs keliesi
– Viešpatie, atleisk man nepritapėliui –
keliesi ir uždarai ir užkabini vartelius

1980.IX.8. (1995)
 

XX
parblokštas ligos guliu
vidury plyno lauko, lietus
skalbia mane: iš mano kreivos burnos
teka kraujo srovelė ir visi viduriai mano
pūva, juose girdėti
muzika valgių, kuriuos surijau
per purviną savo gyvenimą: žalčiai, gyvatės, rupūžės
sliekai, askaridės, vištos
žuvys, veršiai, jaučiai
kiaulės, triušiai, avelės
kiškiai, stirnos, briedžiai, šernai
karveliai, grybai, žemuogės
morkos, kopūstai, agrastai
bulvės, pipirai, druska –
visa tai skamba many baisia gedulo muzika
pūvant mano viduriams, kurie pilvakalbystės
menu kalba taikliomis frazėmis, išgąsdina mane
jau nebeturintį nuovokos kas aš

ką aš sunaikinau? kiek žmonių aš suvalgiau
kiek minčių užkišau savo vidurius, bjauraus
saldaus melo, falsifikuoto medaus
nuo kurio gaišta bitės
tarp slenkančių atgal mano plaukų, kuriuose
jau nebeturi kur slėptis
žalčiai, gyvatės, rupūžės
sliekai, askaridės, vištos
žiurkės, žuvys, veršiai
kiaulės, katės, ežiai
mangutai, barsukai, bebrai –
ir balų šliužai kipšai
išropoja tuščiam lietuj vidury lauko
per lietų fejerverko apšviesti tartum
Hofmano parkų šventėse pamišus mano prosenolių aristokratija

kiek aš surijau žmonių
užsikrėsdamas jų ligom, jų gašlumu
rajumu, jų Rabelais, jų išvemiamais gėrimais
dabar visa tai vėjas plauna
lietus šluosto, žemė užgeria
purvu. Kiek laiko alsuosiu
steriliai užrišta burna, savo paties skrodime
ieškodamas nusikaltimo
įrodymų: visa tai liks be pėdsakų
mano paraše, kurį mėčiau
kaip savo pėdas, painiodamasis
ir įmantriai pasirašydamas
ant sužiedėjusios duonos
ant dvokiančios mėsos
ant perrūgusio pieno
ant nuodingos žuvies. Ir tik supuvus antis
atskridusi tekštelėjo į balą šalia mano dangaus katafalko
aptaškydama mane baudžiavos laikų prosenelių prisiminimais
kurie kaip šlapia uodega šliaužė paskui visus
dangstė jų langus nuo vėjo, pro kurį įeidavo
sunkvežimių šviesos, perkūnijos garmėjimas
baisūs padangių atrūgos ir traukinių
susidūrimai ir sudegę
juodaodžiai lavonai, laivai
kur kokas verda mums smalą: išpilstykite mane į puodelius
kai aš atvėsiu, užgerkite mane
stipria arbata ir jei skaudės
man vidurius, užgerkite kažko slidaus
jau ne iš mano kūrybos, nes aš
buvau sunkiai virškinamas, sirgau
opalige, kraujavau atrajodamas
vaikystės žarnų žaizdas, kurias padarė
neatsargūs žmonės, kuriuos aš rijau

sustatykite tuos puodukus į lentynas
į tuščias voratinklių aptrauktas
be mano nuotraukų, kurios nutrūko
nebetelpant išpurtus mano objektyvui
tarp mano aligatorių ir buivolų
šermukšnių ir kataklizmų

ateik pasėdėt, kai praeis lietus
toj vietoj iš kur aš nueisiu
tau per kojas, skruzde pavirtęs
prigėręs savo skysčiuose
ateik pasėdėti ant akmens
po kuriuo mano dvasia
nieko jau nebepakelia
ateik pasėdėti, toj vietoj, kur aš išnykau
šlapioj, dar vos pradžiūvusioj
iš kur manęs neliko nė kvapo
kuris man susibodo, ateik
padėk galvą man ant krūtinės
paklausyk kaip ošia laukas
kaip meldžiasi jūra, kaip kartoja mane
saulėlydis, kaip vėjas
užpusto mano nugaros pėdsaką kopose
gyvų žmonių kapuose

1980.IX.18.
 

XXa
tas žilas manęs ieškojęs žmogus
klūpojo rūsyje tarp biliardo lazdų, apsigerbęs
keistai, šovė pro šalį, paskui švelniai paėmė mane už rankos
ir visa kas glūdėjo tamsoj nusitaikė į mane

vos nupiešiau šį jo, su mano tėvu kalėjusio fotografo, vizitą
ką tik pasirodžiusiam A.Ž., šis kaip mat sumojo
kas tai per paukštis: jau buvo spėjęs jį čia, seną pažįstamą,
                                                         gatvelėje sutikti. Kitados jam
į Vilniaus krašto laikraštį

keistuolis tas bandė nešioti pornonuotraukų montažus su
rusų tankų nuversto Lietuvos prezidento bei jo žmonos
užsodintom galvom. Na, o paskui jau, prie vokiečių, vėl
pornoporelių veidus keitė

jau į Stalino galvą su ūsais. – Aš išvariau jį tada
jokiuose kalėjimuose, sakė A.Ž., su niekuo jis nesėdėjo
kažkaip išsipainiojo
ar atsipirko

1994.IV.
 

XXI
iš tūkstančio medžio lapų mane kaip pageltusį medžio lapą nuplėšk
mane kaip tuščią lapą
iš puslapių savo išplėšk
neprirašiau savęs iki kaklo, netatuiruota širdis
raudona: ant bedugnės krašto kiekvienu spurdėjimu krinta

išvelėk mane, išlygink, nešiok lyg nublukusį rūbą
per lietų pridenk japonišku savo skėčiu
išdžiovink ant aukšto, balkone, sode tarp medžių
mano nebeištvermę, mano lūžtantį stuburą, mano prarastą balsą

įtarinėjau save visa kuo, visa kuo pasitikėjau
per daug – provokatoriais, niekšais ir suvedžiotojais
klaidžiojančiom klystžvakėm automobilių kapinėse
gatvių susidūrimuose, kapinių skruzdėlyne

vėlu jau pradėti iš naujo: išplėšk mane ir užbrauk
pabruk man žemę po kojomis, skląstį po galva
atmintį po marškiniais, kaip iškaseną
restauruok, kad vėl prisikeltų

nykioj tuštumoj pavasariniai puslapių lapai
lūpų krebždesiai, prigimties simptomatika
juvelyrinis braižas – akmenskaldžio genio kantrybėje
ir išmestų į krantą jūreivių pėdsakuose

paėmiau iš tavęs, išskyrus pasitikėjimą savim
likdamas be nieko, pasitikiu visais
ir ypač myliu
vargšus išverstakailius būrus: iš Donelaičio metų per lietų

važiuojančius Karaliaučiun, išvežančius
mane parduot, triskart išsižadėt ir pamiršti
tokiam nevykėliui, sakyk, taip ir reikėjo

1980.IX.20.
 

XXII
dienų dienas neišeinu iš proto
proto pakraštį pasivaikščioti šlapiom ir apsemtom rugienom
nusiprausti šiltam karvės mėšle, kad užgytų žaizdos
jos žarnyne, mano širdy, viduriuos mano

dienų dienas, naktų naktis guliu (neišeidamas pasivaikščioti
                     neišnešioju su savim ir šių savo rašomų puslapių)
elektros šviesa įsigeria į mane lyg į sugeriamąjį popierių
                                                                       blakės kraujas
vaikšto many nakčia
kažkas po tuščią vasarnamį, pamišęs fotografas

nutraukia mane, mano pėdsakus ir vėl pratęsia
už suartų laukų rugių sėjai
mano vasarnamio stogas linksta nuo debesies
prie debesies ieškodamas žaibo

pamišėliui fotografui įsikūnyti
antižmogiškoj veikloj, antgamtiniam stebėjime
jo, maniako ir šarlatano, pastangų
užfiksuot kompromisą šviesos ir tamsos kaip susikompromitavimą
pomirtiniam teismui, nes dar gyvas esu miręs

tiek to apie tai, dabar geriau
apie rudenines rožes, gražiai nešamas
moterų vystykluose, vaikų šypsniuose
iš po apykaklių išskrendančių paukščių

mes išskridome, aš ir tu iš čionai
kur atostogavome nuo darbų, paskui buvome užklupti lietaus
paskui pamišusio fotografo, paskui jūros
paskui mus einančių galvijų maurojimo

išskridome į savo gimtinę iš paukščio plunksnų
į lizdus grįžome margais kiaušinėliais
supomės pakrantės nendrėse, kol vakaro drėgmė
pergėrė kojas lig kelių ir ėmė skaudėti nuogi neužgrūdinti kūnai

pamišėlio fotografo darbuose mes išliksime
atsirėmę į uolą rankomis, suklastotais
kūnais ir mintimis, sukeistom galvom
pornografinėse pozose, demaskuojančiose mus

dėl to kenčiu ir žudausi kas vakarą
nusiimdamas akinius nuo viso to
ką taip aiškiai matau ir kas jau sutemsta
akyse draugų jau išduodančių mus ir pasitraukiančių nuo mūsų

į visas šalis sapnuojant per miegą
iš po kojų išslysta žemė, išduodanti mus
bijanti mūsų jau nebemąstančių, sapno administracijoje
užtrunkančių karvių skubėjime grįžti laiku ir pigiai atiduot
                                                                              savo pieną

jau išeisiu turbūt, jau išeisiu
tik netikėkite fotografijomis
iškreiptais veidrodžiais, neobjektyviais objektyvais
virpančių pirštų pėdsakuose jau užfiksuoti ne mes

kompromisinė mistifikacija
kompromitacijos baimė, egzistencializmo liga
trukdė man nueit ir pasakyt visą tiesą
atitinkamam komitete apie save, savo antrąjį aš

1980.IX.20.
 

XXIII
būdavo kad temperatūra pašoka ir prasideda kosuliai
ir negaliu šlapiais baltiniais pereiti per kambarį, iš kambario
                                                                          į kambarį
persitempti čiužinį kuris visas kiaurai permerktas
nuo vėjo slapstantis, kuris (keliskart per naktį) įsiveržia pro langus

į girią ir krečia sniegą, ieškodamas kažin ko
rausiasi tarp spyglių, ežio žiemojimo kameroje
kuris pasišiaušia visas many ir nustoja plakti
tik perplaka, perplaka mane iš grietinėlės į dalgį

atsisakau, tarsiu jiems, cukraus ir druskos, Sacharovo ir Solženicino
jie stelbia gyvybę ląstelėse, ligotas mano kūnas
išprakaituoja jais ir šlapi marškiniai
džiūsta ant šlapio čiužinio (apversk ir sukeisk kitą kojų galą)

be cukraus ir druskos, visa ką mes suvalgome
turi būti švaru, be neapykantos puvėsių
senos sodybos malkinėj, kur ant įsispyrusio ožio
supjaustome save puslapiais, surišame ir išdaliname

paskui kaip Suvorovas pašokame sveiki iš patalo naujai batalijai
pereinam Alpes, pasiekiam Kilimandžarą
tik dabar pamatau, kad kambarys pilnas bičių
tiksliau širšių, kurios išvirsta iš mano lūpų

cukrų pakeisiu medum, druską petražolėmis
nuodus niekuo, vyną įsikūnijimu
prakaitą darbu, išgaunamu iš čiužinių daužymo kieme ant skersinio
kabėsime saulės tekančiame krašte, ne, ne Japonijoje ir ne Kinijoje

lentpjūvėje, garaže, sandėly
tarp cukraus ir druskos maišų, triumų labirintuos
kaimo krautuvėse, iš kur žmonės išsiskirsto
išnešiodami viską savy

1980.IX.20.
 

XXIV
sėdėsiu ir atitinkamoje įstaigoje
atsakinėsiu, kodėl ir kaip aš sutikau pozuoti
pamišėliui fotografui eilėraščiuose apie save
nuogas ant sniego, jūroje besimaudydamas nuogas

nuogas tarp grybų, tarp negyvų daiktų
negyvoj gamtoj, deformuotose landynėse, mansardose, lavoninėse
tarp nupraustų ligonių
saulės voniose

išsilydė skambus metalas iš varpinių
iš krūmų ir dantų, irklų ir dilbių
kojų ir sąnarių, rankų ir riešų
iš akių ir kampų, iš akies

žiūrint aky ir mąstant iš akies
stovėsena įsiminta mintinai sumindo mano minčių
maištas tai, dar pora žodžių, išsakysiu lig dugno
savo karčiąją taurę, atitolink ją, tardytojau

1980.IX.20.
 

XXV
iš kiauro mano skrandžio vėl varva mano kraujas
raudonais vyno lašais ant gulinčios statulos
padarytos iš bičių vaško, bičių iš vaško
padarytų iš manęs

be pasipriešinimo perduodu save bitėms
jų aviliams apkamšyt savo plaukus
barsčiau vėjų metais pavėjui
ir pamečiui pamečiau nebesurasdamas

aguonos savo galvą, pabirai išbyrėdamas
pats pasisėjau slaptažodžiais, Žolinių krapylais, bičių gaudymui
spiečių nukirstais medžiais, motinėlėms
perdirbtais septyniais kalavijais

tvyrančiais iš po sniego per žiemą
kurių brangrankenas nulesa sniegenos
šiaurės paukščiai, čia vasarojančios žiemą
miega sau bitės savo įsčiose, kardų makštyse

atšipusiose, atiduodu save visą sau ir savo
nevaikams (jau suaugusiems), kaip palikimą
karčių prieskonių, po besaikio medaus vartaliojimo
apsalus žemei

atiduodu save visą jai, bičių motinai
perų ir perų karalystėje, tranzistorių
zirzėjime, sargybos pasikeitime
lavonų išvilkime ir nuogų numetime nuo laktos

lyg nuo tramplino į metakosminę erdvę
kur nesvarumo būklėje zirzia skafandrų netekusios mūsų sielos
kosminėje stotyje laikinai pailsėdamos
zirzia į negrįžtamą avilį

1980.IX.20.
 

XXVI
minkšta širdis neturi kur pasislėpti
lenda po akmeniu lyg kurmis, žiūri į akis
neregėmis akimis: jai badas
nesugrąžino regėjimo, nei pra-pra-pra, nesuteikė praregėjimo

dėl to nebeatskiria tikro brangakmenio nuo to po kuriuo lenda
pasislėpt nuo Hirošigės lietaus, įkypai
aukšto medinio tilto polių, jūros įlankoje
aukštam ir siauram atviruke krintant kriokliui

jo lašuose, jonizacijoje, galvanizacijoje
daužantis į krūtinę kumščiu, graudenant minkštą širdį
kailinius imtis: už pakarpos ir išvilkti
į dienos šviesą šaltą rudens naktį, miega pjovėjai

užbaigę vasaros darbus, apipjaustę
vaismedžių šakeles ir apraišioję
kiškių pagraužtus pirštus ir kojas
stovinčias per amžių amžius vis toj pat savo nesavo vietoje

guli ir ilsisi amžių pjovėjai, kombainai
užkimę subruzda iškrintant likusiam grūdui
šikšnosparniui nunešant jį vaikams
pažaisti, aukštyn kojom miegančiame kombaine

laukų darbai baigti, namų darbai dar tęsiasi
palaiko mus fabrikai, darbininkų kvartalų
priemiesčiai, aukštieji mikrorajonai
Žemieji Paneriai ir Šančiai, žmonių drausmė ir įtampa

iš aukštai, iš aukšto, žiūrinti į mus
įtempimo linijose pereinant į transformatorius
išliekant savim, jiem skirtu, darbo žmogui
išliekant savim, man nesibaigiant

1980.IX.20.
 

XXVII
tai aušra virš girių, jos tekėjimas išilgai upės
jos tikėjimas į mane, man išgiežiant eilėm visa pikta
dėl visa pikta ir ne, ne šiaip sau, o tačiau
aušra lyg ašara susimaišiusi su aušra

man vis tiek, aš tariau, aš skubu
iš čia grįžti į čia, kur čia mums besuspėti
paskui lėktuvus, išskrendančius iš čia
į pietus, su paukščių sielomis, mirštančiais vasarotojais

randu jų išmestus drabužius ant kranto
tarp jūros šešėlių, gerai išskalautų kūnų
nebėr su mumis, ląstelėms besikeičiant
kasmet sugrįžtam čia nauji ieškot savo prarasto aš

1980.IX.20.
 

XXVIII
saldieji pipirai, kartieji pipirai, paprika
daugiau nebeprekiausiu savim, pasirašydamas
pipirais, rašomosios taurės dugne
mano kvapas lyg rudenio rūkas tvyro nesisklaido

nors šiandien saulėta ir iš anksto
kyla lėktuvai aukštyn ir aukštyn virš mūsų visų
dangus, po mumis visais žemė, po mūsų visų
paliks. Tad skubėkime

grįžti pas tuos, ką neišdavėm (tegul jie išduoda
mum savo pasitikėjimą, neišsiduodami
seka mūsų knygas ir rankas, žiūri iš tolo
laukdami mūsų pasirodymo valgykloje ar kavinėje

kur mūsų tiek metų nebuvo, išduoda atgal mums
kadais paliktą saulės grąžą, garaže likusius litrus
tvarkos, vardan pasitikėjimo, vėl apsikabinkime
rusiškai, triskart barzdom paliesdami skruostus, kuriais ritasi

nesūrios mūsų ašaros, atmesdami krikščionybę
krikščioniškai susitaikome) grįžti pas tuos, ką išsaugojom
ką apgynėme, gražiai pypkiaudami, prasitardami
tik puse žodžio, kad neišsprūdus viskam

nebeduosiu pipirų sau, žaliųjų nei raudonųjų
senoj vietoj gyvendamas šauksiu naujai gyventi
nežaisti artimųjų likimu, kad nesuvedžiočiau
pasitikėdamas ir per atvirai išsipasakodamas

tariamoj savo kūryboj, kuri iš esmės
yra tik savęs pridūrimas prie visa to
kas yra realioj tikrovėj (išsaugant save nerealų)
tvirta ir nepajudinama (išskyrus save)

1980.IX.20.
 

XXIX
visiems atvirai kalbėjau, kad pirksiu medaus
kad pirksiu vieną paveikslą to, pas kurį veltui viešėjau
prieš čia atvykdamas, prieš penkias dienas, kad noriu
nusifotografuoti

laikas bėga, kad įamžinčiau daiktus savo fone
laikas bėga, ir aš sugrįžtu į daiktus
savo fone išlaikančius mano atmintį
tad nutariau

išlikt fotonuotraukoje, koks tebesu
jau nusipirkęs falsifikuoto turgaus medaus (perdirbto cukraus)
paveikslą (jį dailininkas švelniai dovanojo man)
vilnonių siūlų (sutaupytų už prabadautus pinigus veltui)

tada pasirodė tas makrofotografas
surežisavo tikrovės falsifikaciją
su XIX a. baldais pakrautais vagone, siunčiamais man į
                                                            paskutinę gyvenimo stotį
su trim dovanotais paveikslais (parodai pasibaigus
                                            išsiunčiamais man nežinomu adresu)

su medumi, bičių duona, vašku, siūlais, gintaro vėrinėliu tau
                                                                                ant kaklo
su slaptu šnabždesiu, kalbomis apie pasitikėjimą
tais kurie nukentėjo ir kenčia tarpusavy neskriausdami vienas kito
lagerinės kultūros griuvėsiuose

sekiau tą viską savo psichonuotraukose
kurias staigiai išdidindavo makrofotografas
baltais siūlais siūtas mano gyvenimas, su medkibiriu ant kaklo
                                            ir tavo kryželiu perdirbtu į cukrų

dėl to ir kenčiu dabar, dubliuojamas maniako ir šarlatano
paskutiniajam teisme bus vėlu pasiaiškinti
už akių per akis visų akyse būsiu pasmerktas
jo neišdavęs, pamišėlio makrofotografo (provokatoriaus)

1980.IX.20.
 

XXIX a
A.Ž. vedasi mane šviesiais
dangaus kalneliais ir giraitėmis. Vedasi vedasi, ogi žiūriu
sostas, o tame soste pats Viešpats besėdįs. Garbė garbė, sakau
Viešpačiui! A.Ž. pasilenkia ir kužda jam:
– ką su tuomi (atseit su manim) daryti
gal reiktų kokią atgailą, bausmę kokią jam, ar kokią karmą
uždėt? ar kokių nors jam įpareigojimų
užkraut? O Viešpats, toks ilgaplaukis gražus barzdotas jaunikaitis
nė nepažvelgęs į mane, atsako:
– geriau tegu jis grįžta į savo lovą ir miega toliau
ir nubudau savo lovoje

1994.V.
 

XXX
svarbiausia nejausti neapykantos
žemei, kuri virš manęs
kalnams, kurie po manim
žmonėms, kurie neteisingai
apspardė mane ir paliko
prisikėlimui – tai atpirkimo
kelias, gerai
tada plakite mane dar skaudžiau
vasaros lietaus kruša
ant obelų, deginkit mano padus
kraujo pudra, skaudžiom tortūrom
vaišinkite mane tulžim iš perdžiūvusio butelio
ir vainikuokite erškėtrožes mano skambančia galva
žmonių, kurių aš neapkenčiau, nebuvo
tik girdėjau apie juos, bet vos palietę mane savo dalgiais
jie tapdavo geri man, man gulint žolėj ir laižantis
šuns seilėmis savo įsikandimus

visa tai taip gera, jog pasišiaušia plaukai iš džiaugsmo
ir šiurpas nueina pagaugais už pervažos
kai aš šaukiu pro traukinio langą kieme žaidžiantiems vaikams
mane patikrino žmonės neapykanta savo
mane įžeidinėjo niekšai, mane skriaudė draugai
kad tik išlikčiau, jie sakė, kad tik išlikčiau
šiukšlyno kirmėlė, dirvos varputis
suanglėjus trandis, pagraužtas riešutas
kad tik pažinčiau kaip grūdas pūvančioj dirvoj savo puvimą
savo prisikėlimą švariais žiemkenčių daigais

1980.IX.21.
 

XXXI
dėl to ir laimingas esu, kad šaukiu
bravo, dangaus vairuotojai, bravo
o aš tebemyliu ir tuos
kurie galvojai kitaip

o aš tebemyliu musmirę, augančią sau, bet nuodingą
žmonėms (nereikia jos duoti šunims nei musėms)
o aš pažįstu grybus
nes valgiau, kad patirčiau apsinuodijimą

dabar žinau – haliucinacijos
nuo iščiulptų žmonių širdžių pradedant
ir baigiant šlapiomis eilėmis
pilnomis kelnėmis, kurios gražiai per siūles išbluko tarpukalnėse

šaukiu, kad atsisakau
maisto, narkotikų, šliurių, guminių lazdų
kvitų, riukzakų, naftalino, kanopų
kuriom gali atsispardyti
kai per tave važiuoja lyg per dundantį tiltą

valio šakių akrobatikai
virtuvės meilei, peilių serenadai
staltiesėlių susižinojimui tolimais šviesos signalais
prieš miegą

prieš karą pasisakiau jau ne kartą
po karo tebesu. pacifistas, pacifikatorius
dabar kariauju tik pats su savim
kaip laivas tramdantis savo įgulos maištą

iškarti karininkai mano, supasi vietoje burių
ir aš juos glaudžiu prie savo stiebų rėjų rankomis
apglėbti bandau visus, gyvus ir užmuštuosius
ir nebepataisomus, užmuštuosius, pataisau jiem galvas po
                                                  pagalve ir plunksnas rašalinėse

ir tik dėl tų, kurie net po mirties kupini neapykantos
verkiu ir šliurpčioju seilėmis, varvant snargliams
iš dangaus vaduotojų lūpų, varvant
akumuliatoriams, kurių pristabdytas tekėjimas
sieros rūgštim grįžta į žemę

1980.IX.21.
 

XXXII
būdamas dvasioje absoliučiai sterilus
po ilgo badavimo ir nieko nevartojimo
kyšių neėmimo, gulėjimo su rūbais
nuogo maudymosi

būdamas absoliučiai sterilus
idėjiškai užgrūdintas ir tvirtas
kaip vaškas atlaikęs karščius ir nesušalęs
ligi pusės sniego prikimštas

noriu jaust savyje ir tuos, kurių nėra many
kurie guli šalia manęs duobėje sušaudyti
grindinyje pamesti, išnešti ir užlyginti
po asfaltu

noriu jaust ir tuos savyje susiteršusius
valgančius ir geriančius, nuodingais vaistais
apsiašarojusius, netikinčius
jokiais idealais

prarandančiais viltį, ultima vox, paskutiniojo teismo dienoj
prieš išžaginimą pasisakančius nuolatos
moteris, kupinas atsitiktinių vaisių
gražioj turgaus ekspozicijoje, ciklopedijoje

noriu kalbėt purvinom lūpomis, būdamas sterilus
kaip Zeno vienuolis po praregėjimo grįžtantis į turgavietės
                                                                smuklę gert su visais
dainuot su visais, dalintis jų kasdienybe
ir taip niekada ir nejausti, kad esi švarus, sterilus praregėjimas

niekada ir nejausti
kad galėjai kalbėti ne jų vardu, ne jų lūpomis
ne jų tamsumu, ne jų kerštu, ne jų pagaliais
mušančiais tave kaip bizoną, ant kurio tu joji

nešdamas juos dantyse

1980.IX.21.
 

XXXIII
dėl to ir nekalbėsiu niekada kaip pranašas
(kalbėjau kaip pseudopranašas, apsišaukėlis, net apsišikėlis)
kalbėsiu tai, kas baisu, neleistina, nedovanotina
o jūs pasibaisėkite patys ir nustebkite, kad aš tik grožiuosi tuo

kad jūs pasibaisėjote, kad piktinatės, kad uždraudžiate
mane vaikams savo sveikintis ir susituokti
pašto stotyje, laukiant arklių, kurie kaip paprastai vėluoja
penkiolika šimtmečių

toks ir buvo mano tikslas, pasakyt visą tiesą, o dabar
atsisveikinu, arkliai paduoti
veš mane man juos valgant, lašas po lašo iškalant
visa tai, ką jūs sugromuliuojate patys

ačiū už kantrybę vežėjau, mane stotyje pasitiks
jau ne Barbutė, o vargšė mano mergšė
man vienam tepažįstama ir apdorota
pagal mano skonį

kaip Holmsas veisiuosi bitėmis
iš klinčių uolų eksploatuodamas medų, išdalijamą lauko gėlėms
lietaus lašams, uodams ir bitėms
užteks mano kraujo

dabar nusiprausiu vazelinu, persirengiu ir pasikabinu
savo rūbus stalčiuje, nusiimu
žilą peruką (Barbutė nustebs pamačius mane) nuo savo statulos
vis dar tebelaukiančios mano sugrįžimo

1980.IX.21.

Bložė, Vytautas P. Ruduo: eilėraščių poema. – Vilnius, Baltos lankos, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt