|
<< Atgal
Justinas Bočiarovas
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
Aš esu šeimos galva, o jisai narkomanas ir
valkata. Aš davėjas, o jis prašytojas. Aš dirbu, o jis vartoja. Visu kuo
pranašesnis aš, galėčiau viena ranka jį sutvarkyti. Na, ne viena. Dviem. Bet
galėčiau. O jis nieko negali. Tiktais prašyti. Jis visados ateina ir prašo priimti.
Aš galiu priimti. Ir priimu. Galiu ir nepriimti. Ir nepriimu. Netgi galiu nustatyti
sąlygas, kada, sakykime, priimsiu, o kada ne. Štai neseniai iškėliau sąlygą, kad
nuo šiol priimsiu tik nevartojusį. Nepatogu, bet su sąlygomis reikia skaitytis.
Atsivilko ir ėmė praustis, džiautis batus,
kojines. Paskui, apsimesdamas, kad nevartojęs, žaisti su vaikais, galiausiai vis
tiek atsisėdęs nukabino savo purviną nosį ir ėmė knapsėti. Truputį juokingos man
pastangos neužmigti, kad tik neišvaryčiau, pamanęs, kad vartojo. Nes aš viską matau
iš karto. O jam užmigus pasakiau, kad išvarysiu išsyk nubudo ir nebeužsnūdo, kol
aš miegoti nuėjau. Jis valkata. Jo oda raupsuota, jis purvinas, galintis užkrėsti
pusės pasaulio ligomis.
Mes pažiūrėjome televizorių. Labai
susinepatoginau, kai jis vienu metu juokėsi. Nes visai buvo nejuokinga, o ketinau juoktis
sykiu. Tada ėmiau pasakoti, kad negalėčiau pasielgti taip, kaip elgiasi televizijos
laidos herojai. Jisai pasakė, kad irgi negalėtų.
Galiausiai aš prisigėriau ir nuėjau miegoti.
Visada žinojau, kad nuo narkomanų reikia saugoti
VISKĄ. Vaikus, daiktus, nes jie NEŠA, visada neša. Sunki liga, kai visuomet ir be
sąžinės neša. Ir apie brolį šitai puikiai žinojau. Tačiau praplovė man smegenis
jo nešvara, ligotumas ir bendrai narkomano buvimas mano namuose. Kita vertus, vaikai
visai džiaugėsi juo, tas truputį mane apakino.
Vakarais iš automobilio visuomet išsiimdavau
automagnetolą, nes buvo labai vertinga ir kad narkomanai, išmušę automobilio langą,
nepavogtų. Jis rado namuose prieškambaryje. Paprašė cigaretės ir sako: Einu,
parūkysiu.
Po dešimties minučių aš neberadau magnetolos. Iš
pradžių pamaniau, kad taip ir galvojau, paskui įsivaizdavau, kaip pavijęs jį spardau
kerziniais batais, dar paskui supratau, kaip man stipriai gaila mano magnetolos; per
sekundę man pro akis prabėgo visos akimirkos, kaip aš gražiai elgdavausi su savo
magnetola: kaip švelniai spaudinėdavau jos klavišus, kaip garsiai garsiai klausydavaus
jos muzikos, kaip atsargiai išimdavau ją iš automobilio, kaip dailiai melsvai ji man
švietė.
Aš negaliu vairuoti be muzikos. Kiti negali vairuoti
be akinių, be batų, o aš be muzikos. Iš pradžių galėjau, bet vėliau,
įsigijęs automagnetolą, jau nebegalėjau.
Jisai nusinešė į turgų ir pardavė penkis kartus
pigiau, negu verta mano magnetola.
Ne dėl to man apmaudu.
Apmaudu, kad nėjau kartu parūkyti.
Kad priėmiau pavartojusį, nors žadėjau nepriimti.
Kad narkomanai nesustodami miršta, o jis prieš
vogdamas nenumirė.
Kad jis batus per naktį džiovino ant mano
radiatoriaus, norėdamas sausas nešti mano automagnetolą.
Kad su magnetola netekau dalelės savo širdies.
Dalies, sakyčiau. Taip. Dalies netekau.
Aš pranešiau policijai, o paskui važiavau į
Taborą, nors policininkas patarė nevažiuoti, nes ten gali užpulti narkomanai arba
čigonai. Ir aš pats supratau, kad nedera ten važiuoti visi ten bėga. Narkomanai,
iššokę iš mikroautobuso, autobuso ar taksi, lenda į mišką, už traukinių, juos
vaikosi policija, tuoj paleisdama, moterys, susileidusios, nors dar su kailiniais,
šliaužia palei geležinkelį, čigonai rūsčiai nužvelginėja, vaikai bėga leistis,
vyrai bėga leistis ir moterys bėga leistis, o po to eina atgal. Nebeskuba: velkasi gatve
ir miega. Eina ir miega. Ir visas rajonas žino, kas čia ir kur eina, ir kodėl miega, ir
kad atsibus žino, ir policininkai žino, ir aš žinau. O atsibudę jie eis kitų
magnetolų vogti. Galbūt vėl kieno nors širdį išplėšiantys. Tabore aš jo neradau.
Nes tuo metu jis buvo turguje, kur nelabai pelningai pardavė mano magnetolą.
Radau kitą dieną jį savo namuose. Buvo
susiruošęs išvykti ir baisiai nekantravo jį magnetolos šaukte šaukė. O aš jo
neišleidau. Sėdi ir dreba iš nekantrumo, o aš burnoju. Suprantu, kad sąžinės
neprabudinsiu, aš tik širdgėlą lieju. O ir širdgėla mano jam nereikalinga, dėl to
aš labai širstu. Galiausiai iškviečiau policiją. Tėvai niekaip negalėjo patikėti,
bet policija atvažiavo.
Tada mane prakeikė.
Policija jį išsivežė.
Ir aš irgi nuvažiavau su jais. Pasakė, kad neturi
nei mašinos, nei benzino mano magnetolos paieškai. Labai nusiminęs nuvykau į kitą
komisariatą, pasiėmiau pareigūną, grįžęs pasiėmiau antrankiais surakintą brolį
ir parvežiau. Magnetolos aš negavau. Ir žinojau, kad niekada nebegausiu. Ir nežinojau,
dėl ko aš čia jį tampau. Iš širdgėlos tikriausiai tampau. Pagrasiau, kad jei
nepasakys, kur magnetola, pareiškimo neatsiimsiu. O jis sakė, jog jam ir nereikia, kad
atsiimčiau. Nusiminiau. Ar kovoju prieš ką aš. Magnetolos tik trokštu.
Kitą dieną mane šaukė tardytoja, kad atvežčiau
valgyti. Pirkau dešros, bandelių, sūrelių ir šokolado. O paskui skubiai įvyko
teismas.
Turėjau atsivežti tėvus. Bevežant jie sakė, jog
tik aš taip moku ir mano giminė, kad esu prakeiktas ir kad manęs atsisako amžiams, o
teisme buvau nukentėjusysis.
Pradžioje liepė sakyti priesaikas, o po to sakė,
kad jos negalioja, o paskui barė, kad dėl magnetolos visa tai.
Prokurorė prašė penkių mėnesių, o aš su
advokate prašėme kiek mažiau, o davė penkis.
Pamąstys. Gal kitaip ims žvelgti į savo ir kitų
gyvenimus. Ar ką. Nepamąstys. Ir neims kitaip žvelgti į savo ir į kitų gyvenimus. Ir
magnetolos aš nebeturėsiu. Pikta ir visur visur tuščia.
Literatūra ir menas, 2005-03-04
nr. 3038
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|