Feliksas Breimeris
eilėraščiai iš rinkinio „Skambantis laikas“

Peizažas
Gimtinės keliu
Ir taip kiekvieną Joninių naktį
Fatalistas ir čigonė
Toreadoras miršta
Auto biografija
Mūsų dienų lakūnas

PEIZAŽAS

Ant lauko didelio, plataus ir juodo
Mes stovim 3:
Aš,
Susikūprinus trobelė
Ir neišmatuojama naktis.

Ramu aplinkui.
Suakmenėjime paskendo visa.
Ir mano žvilgis paklajojęs susitinka
Būrelį debesų,
Į vakarus smagiai ištysusį.

Kaip antvožas,
Tamsus, apakęs skliautas.
Tamsus, kaip giltinės akių urvai.
O mes —
Mes 3 šalies ištremti paukščiai,
Mes — užmiršti paklydėliai.

Toli, toli —
Suspinksi žiburys.
Sužibteli,
Ir žūva, kaip vidurnakčio melsva žvakelė.
Ant lauko 3,
Mes 3,
Mes 3 keleiviai,
Keleiviai didžio kosmo,
Keleiviai niekad nesiliaujančiojo kelio...

Į viršų

Šiandieną grįžtu tau aš, kaime,
Aš, tikras didmiesčūnus.
Sūnus vėjavaikis, paklydęs,
Kaip gandas nerimo lakus.

Šiandieną grįžtu tau aš, kaime.
Krūtinėje man plazda tavo dar dvasia,
Su baltais topoliais, su liepoms žilagalvėms,
Su aukso rože, kaip širdis, skaisčia.

Šiandieną grįžtu tau aš, kaime.
Nubudo gyslose man tavo kraujas,
Pakvipęs, kaip ir tu, bijūnais,
Skaistus, kaip maldos ryto naujo.

Šiandieną grįžtu tau aš, kaime.
Šiandien aš tavo, šiandien tu mano!
Šiandien aš — laivas, kurį į krantą
Nušvitę bangos artyn vis gena!..

Į viršų

Šią naktį lygiai dvyliktą
Iš miško glūdžios tamsumos
Tarytum koks eretikas
Paparčio žiedas suliepsnos.

Vėl juodų kipšų tuzinas,
O raganų su šluotoms trylika
Šoks apie žiedą sukdamies
Ispanų segediliją.

Vėl subraškės seni klevai
Ir žalias miškas nerimaus.
Tik vėjas sau skraidys linksmai
Tarp žemės ir dangaus.

Gal vėl atklys užžėlusiais takais
Drąsuolis, girtas kaip alus,
Ir lauks čia laimės, kol... ateis
Rytų saulėtekis gražus...

Šią naktį ūžaus visą dvyliktą,
Kol raudongalvis sugiedos.
Bet aš, ramus kaip skeptikas,
Miegosiu lig aušros.

Į viršų

Burk, čigone!
Aš matau, akyse paslaptis išalkus žiba...
Tavo kortos — baisios raidės, juodos ir raudonos.
Paskaityk iš mano laimės knygos,
Kada man giltinė paskambins telefonu.

Eilės kortų — juodas kaspinas, raudonos gėlės.
Gal iš kiekvienos dešimakės akutės
Į mane žiūri aukso kilogramas...
O gal, kaip radio, man pranašauja žūtį
Negailestingoji pikų dama...

Tark, čigone, pirmą neatmainomąjį mago žodį!
Man vis tiek, ar jis fortissimo skambės, ar triste.
Tark greičiau!
Ar skrajoti laimėj, ar į bedugnę kristi!..
Tark, čigone!.. Aš klausau!

Į viršų

Jaunatvės kraujuose paplūdęs
Ir paskutinį kartą stingstančiom akim apmetęs savo dulcinėją,
Ispaniškos mirties arenoje Ispanijos toreadoras
Į mistikos nirvaną sielą lieja.

Geltonos smiltys maino veidą,
O priešas kruvinais ragais įnirtęs švaistos.
Ten guli numestas Toledo plienas,
Čėpsta sudraskytas jo senų kovų senasis draugas — purpurinė skraistė.

Toreadore, jau už cirko mūrų gęsta saulė,
Į vakarus jau krypsta bokštų ilgiai.
O tu guli ir miršti, kaip pajacas,
Kad tik pasotintum 1.000.000 žvilgių.

Ach, kiek kartų tavo baisią kovą
Perverdavo Ispanijos gražuolių akys.
Linkėjimai, pavydas, maldos, keiksmas —
Kiekvieną tavo žingsnį ir kiekvieną tavo šuolį sekė.

Sena Ispanija tave palieka,
Sena Ispanija dar šaukia paskutinį kartą —
Drąsiau, toreadore, į areną!
Garbingai kautis ir garbingai žūti — verta!..

Už cirko mūrų gęsta saulė.
Į vakarus ištiesia bokštai savo ilgį.
Ispaniškoj arenoj miršta jau Ispanijos toreadoras,
Krauju pasotinęs 1.000.000 žvilgių.

Veltui nerimsta segedilijos akordai,
Veltui triumfo maršas piausto orą.
Ispanų riksmas jau nebeprikels šiandieną
Ispaniškai numirštančio toreadoro.

Į viršų

Dirbtuvė.
Plienas.
Aliuminijus.
Ir pasiutimas.
Spiaudo tik ugnies liežuviai,
Dusliai žiovauja mašinos,
Ir tarp chaoso gimsta jis —
Eilinis
Naujas
Metališkas metalo kūdikis.

Pardavė.
Nupirko.
Mėginsime! — Pirmyn asfaltu!..
Jau 90! — Akyse taškas.
Praūžę pirkios
Supiausto horizontą nebe tokį baltą
Ir dalį jo į veidą teškia.

Naktis ir stichija.
Elektros akys šviesios
Kaip peiliai tamsą perveria
Ir ant asfalto rausvas linijas patiesia.
Tempo!
Greiiau namo!...
Plienas švilpia.
Greičiau! Greičiau!
Asfaltas ima sukti kilpą...
Dar!
Jau 120!... ir kryžkelis!
Į kairę! Ne, tiesiog!
Stulpas! Ir...
Jis pražydo liepsnomis.

Į viršų

Šiandieną, nusišluostęs metų dulkes,
Aš vėl jaunatvės mašinistas.
Prie orlaivio, kaip velnias, rodos, pultum,
Nors reiktų į utopišką Neptūną skristi.

Ei, draugės, lekiančios mašinos!
Jūs man — energijos gyvasis penas.
Jūs dainomis man plieno drąsą užauginot,
Jumyse sumetalinta dvasia rusena!

Žinau — pavojus lydi mano kelią
Ir giltinė aplinkui debesyse nuolat švilpia,
Ar priešo kulka mano kaktą skelia,
Ar apsuku mirties aš devinjuostę kilpą.

Šiandien gyvenimas — pasiutęs tempas!
Šiandien gyvenimas rekordų šuolius meta!
Kol protas išradimą atitemps dar —
Mes kauksime toliau lenktynių ratą!

Pirmyn, žuvėdra geležine!
Pasaulio taurė jau į mus sužiūro!...
Greitėjimas tik vieną tašką žino:
Šiandieną mes laimėti turim!

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt