Marius Burokas

Eilėraščiai iš knygos „BŪSENOS“

Į viršų

SAVĘS APOLOGIJA

esu strėlė Sebastijono kraujyje
kaulinis pieštukas
išslydęs iš pirštų
nesuvaldomo rašymo berserko

esu save apsibrėžęs
nustatęs sau vietą ir laipsnį
galios jie
kol krisiu į nežinią

esu sidabrinis vamzdelis
įstatytas žodžiui į gerklę
su švilpesiu veržiasi oras
pro mano angas

esu iš portretų pranykęs
natiurmortuose smarkiai geriąs
nuo kuklumo nemirsiantis

esu
apie save jau girdėjęs

Berserkas (arba berserkeris) – senovės skandinavų mitologijoje nepaprasta jėga apdovanotas, nesužeidžiamas mūšyje karys. Berserkai buvo laikomi apkerėtais arba šventojo pamišimo apimtais ir netgi mirtinai sužeisti kovodavo.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

***
vėl šlapdriba, ruduoja kambariuos
užsigulėjusių daiktų minkštimas.
– juk lauki potvynio? – ji klausia.
aš tyliu. už lango
ketvirtas metų laikas
ir plikas jūros dugnas sklidinas
žuvėdrų ir krabų. mėsos
raudonis gėlėse. dygus
nervingas „mes“ pripildęs erdvę.
jis baigia piešti – atsitraukia.
tyliu stebėdamas pašaipiai
ryškėjančią tave pastelėj
ir nykstančią – lange, dvilypė esatis.
tariuos žinąs visus ryšius tarp jūsų
ir kaip iš čia pasprukt. planuoju
žmogžudystę. kiek nervinuos.
galvoju
supjaustyt baigtą tavo atvaizdą
pasent ūmai lyg Dorianas Grėjus
išslyst nepastebėtas
palikti šiuos namus. išeit.
ir kai riaumodamas sugrįš vanduo
aš būsiu jau toli. anapus.
drėgnos akių rainelės žvilgesy.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

***
Sapnas – slidi vynuogė
dalis sekundės tarp nuosprendžio
ir vaizdo. Augančio kristalo
silpnas traškesys. Garsas burnoje
prieš pabundant –
tarsi raktas
nuo namo mažame miestelyje
birželio mėnesį –
(suslūgęs karštis, dulkina šviesa)
kur slepiasi žvynuota
mano mylimoji –
palieski nuluptą vynuogę ranka
aklinoje tamsoje
nebijoki – tai
tik romanas.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

TVENKINYS. PAVASARIS

po žaliu vandenženklių ledu
boluoja vienišo signifikanto kaulai
it žuvys kūdikiai
boluoja
pasaulio stiklo prispausti

fajansu mėlsta vaizdas
ir šerkšnas mūsų
(šalčiu įlaužtos nosys
veidai barzdose pasiklydę)
atmintį palieka

iš požymių:
paburkę sąnariai
nejaukios šypsenos
ir atsakas

– „aš nežinau...“

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

***
Mes dažnai pusryčiaujame už miesto
ir juokiamės – dvi lipnios seserys
kolenkoro viršeliais – Gnosis ir Sophia.
Dulkės, sudžiūvę vabzdžiai, driežai,
vėjas ir moterys – štai pusryčiai.
O štai žmogus – juoda dėmelė kailyje,
gėlė kilpoje – tolsta.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

LYDERIS

Vieną rytą, skusdamasis,
nuo veidrodžio nubraukęs garus, pajuto,
kaip iš gerklės dygsta kaklaraištis, kaip tinsta
veidas, tarp kojų išsirango užtrauktukas,
o perlamutrinės sagutės paskubomis kietėja
rankogaliuose. Ginklanešio neprireikė.
Kvepėdamas tipografija ir muilu,
spauda ir klijais,
žvaliai žengė į priekį
ir pasikorė plakato tarpdury.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

TRUMPIAUSIA PJESĖ

         to lady Macbeth

štai ledi –
Leideno artipilnė stiklinė
nejaukiai iškreipianti erdvę
gąsdinanti žirgus ir vyrus
apsunkusi krauju įsakymais
riebia žąsiena

štai veiksmas –
dešimt tūkstančių žąsų
pasklidusių po karalystę
baltuojančių savigraužos sniegu
ant žemės viržiuos asmenuos
godžių kvailų niekingu
dergiančių

o štai ir autorius
už nugaros slepiąs rankas
karjeros viršūnėje:
grūdai sandėliuose
lavonai rietuvėse
ant stalo spėriai džiūsta
         rašmenys

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

A.

– Taip, – atsako jis, – ir kodėl – nežinau.

Kadaise perpjovė obuolį,
o tik dabar tave sutikau.
Slidžių sėklelių žuvys susiglaudžia.
Ašmenys juda atgal.
Taip tiksliai sutampam –
minkštimas į minkštimą.

Taip tiksliai vėliau išsiskirsim.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

kats

Užsimerkęs matau tave
nervingai rūkančią
katę ant įkaitusio skardinio stogo
mažam balkonėly
liesom uodų sukandžiotom rankom

deginamą iš vidaus
kol aš miegu
kol gatvėse lieka
tik vėsa ir medžiai
taksi ir girtuokliai

mes nesikalbam
mes nesimylim
gyvenam šalia
tarp nuogų sienų
su senais tapetais

naktimis slepiuosi miege ir gėrime
rytais vogčiom išsėlinu
pro duris

bijodamas ir tikėdamasis
kad grįžęs neberasiu

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

SKALBYKLA

Tiek šviesiaplaukių mergaičių
lankstančių apatinius drabužėlius
skalbimo mašinų gaudesys
neonas
TV žinios

Vogčiomis žiūriu į jas
atliekančias apeigas
pintinės pilnos apatinių
kvepiančių skalbimu
kvepiančių kūnu

Tokios rimtos
tokios gražios
ir užsimiršusios mergaitės
manęs nepažįstančios mergaitės
pasilenkusios ties kupinomis pintinėmis

Svetima kalba
svetimi kūnai
svetimas aš
paskubomis grūdantis
savo drapanas
į skalbyklės gerklę

Suspausta krūtine
Vienišas
visiškai nuogas
lietuvių poetas

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

URVINIAI

Visi tie žmonės, pasilikę sėdėti
automobiliuose, popiet,
prieš pasibaigiant, baigiantis darbui.
Valandą, dvi, tris.
Nubraukia sudrėkusias rankas
į kelnes, į sėdynę.
Rūko, žiūri į niekur.
Jaučiasi lėtai virškinami.
Viduriuose, esančiuose kituose viduriuose,
japoniškoje, vokiškoje dėžutėje,
esančioje Dievo dėžutėje.
Su daugiasluoksniu įpakavimu,
papuoštu telekomunikacijų palydovais.
O toliau, toliau neaišku, nesiekia akis.
Valandą, dvi.
Tada lėtai užsiveda ir pasuka
iš šalutinės gatvelės.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

TIE, IŠ VIRŠUTINIO KULTŪRINIO SLUOKSNIO

1.

Užuot pasisveikinę jie visada ima šaudyti.
Dažniausiai būna pavasario rytas, vaikai
jau mokykloje, žmona dar miega, o tu
valgai sausus pusryčius prie atviro lango
saulėtoje virtuvėje, net neįtardamas,
kad tavo kišenėje guli slapti popieriai.
Jie ima šaudyti.
Valstybė nerangiai atgręžia
plieninę savo nugarą, užmerkia akis.
Lieki vienas.
Viskas žuvę, sakai, ir bėgi.
Reikia mokytis vaikščioti lynu, sakai,
ir treniruojiesi.
Neteisiuosius pamokęs, ramiai atsidūsti,
išsitiesi kiek ilgas.
O tada ateina fariziejai geltonais
gumuotais lietpalčiais ir tave,
mano Jėzau, nužudo.

 
2.

Tipai atsiknojusiais švarkais, moterys,
plikai skutančios galvą – spalvingas,
skardinis smurto pasaulis.
Vešli kūninga dažyta mirtie, ir tu,
susiglamžęs sekly prarūkytais dantim..
Aš – mažos parduotuvėlės didvyris.
Aš – privataus verslo savininkas.
Aš – bernas garbanotais plaukais.
Mano obuoliai pigiausi.
Manasis pistoletas rūksta.
Aš šelpiu nuolatos senutę Friedmann,
todėl, niekšai, jums nenusileisiu:
            lėtai lėtai krinta gilzės
            lėtai lėtai ant drabužių
            pražysta rūgščios gėlės...
Oh, doctor Raymond Moody, –
aš matau šviesą. Viešpaties
traukinys artėja, jaukiai cvangsi
šaukšteliai į teisiųjų lėkštutes.

Ir doro veido nuo tamsaus neatskirsi.

 
3

Dviese, trise, kartais keturiese
mušame žmones. Pražiodytas kūnas
ant baltų plytelių. Susitraukusios angų
gėlės. Akiniai,
pražydę parko žolėje, mėnesienoje...

Ak, tas triukšmas ir įniršis!
Tas šliurpsintis garsas, žnektelėjimas,
kauksmai, gracingas kaulų trupėjimas!
Šokis tamsoje – ištisa smūgių choreografija,
smurto baletas
lygus dviems akademinėms valandoms...

Mūsų kūnai gaudžia – karšti ir stangrūs.
Siela gieda. Darbas užbaigtas, kriauklėje
perlo nebuvo.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

STEEL JACKET

                   gyvatė nauja realybė
                   nauji žodžiai įslysta:
obsesija agresija stelažai žaliuzės
šaltais žiedais
apraizgo kūną –

atlaikyki krūtine
atlapota vėjui sūriam
atlaikyk kai į ataką pulsiu
                      rėkdamas
         negražiai prasižiojęs
ir savo kaulais bei mėsa
nesupratimo uždangą pramušiu
                                        krisiu – –

piko valanda
                      – – krentu

    – – krentu

o prie centrinio banko stovi
nepadoriai aukštai iškėlęs koją
arklys su raiteliu
ir gęstant akiai neatspėsi:
                  šarvai ar oras
              maršalas ar maišas –

šaligatvis paliečia odą

aš riedu –

                  riedu –

žalia kur dangiška šviesa
ir tyliai kviečiančiai supypsi
man automatiniai varteliai
– – – – – – – – – – – – – – –
geldele mano geldele
širdele mano širdele
atsibusi svetimoj dūšioj...

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

lietuviai

1.

kas ten beldžias į duris?
– reporteris
kas ten veržiasi pro langą?
– reporteris
kas spragsi ir akina,
zyzia, ūžia ir blykčioja?
– reporteris
kas kalba kalba kalba
už tave, o po to sugrūda
juodą ilgą daiktą į burną?
– reporteris
ką sapnuoji, kai pabundi
rėkdamas; nuo ko
šaltas prakaitas išpila?
– reporterį; nuo reporterio
ką randi grybaudamas,
į parduotuvę eidamas,
ar kai susivėlęs, nepasiruošęs
į balkoną išlendi?
– reporterį
o ką pamatai saulėtą rytą,
kai atsikandęs šviežios
traškios bandelės, kavos
gurkštelėjęs
laikraštį atsiverti?
– save?
ne, suklydai
skaityk iš pradžių

 
2.

– Žinai kas ten trypia
į grindinį smarkiai
kas šoka neleistiną šokį
naktim ir dienom
taškydamas seiles
vis sukas ir sukas

– tai žmonės einą pro duris
tai durys sakai
durys banko
stambaus didelio banko

– kodėl jie ten eina
visi jie ten eina
ką randa tie žmonės
viduj?

– jie pinigus ima
jie pinigų duoda
juos keičia
ir leidžia

– o kam?

– taip reikia
kitaip negyvensi
nė kiek
nė trupučio
dienos nepratempsi
nei valgyt nei gert
nei važiuot negalėsi
iš vieno taško į kitą
daryti to
niekas neleis

– be pinigų?

– be jų, be mielųjų

– aaaaa

 
3.

kaip norėčiau aš būti
rozenkreiceriu mama
ir gyventi slapčiom rūsyje
pilyje neprieinamoj
niekam

turėčiau ašai
daug gerų ketinimų
neištariamą pavardę
kaimus valstiečių

ritualus atlikčiau
magistrui prisiekęs
prie žvakių šviesos

o rytą pakilčiau
į kuorus į bokštą
patį aukščiausią
apsiaustą plaikstytų
šiaurys pentinai
skeltų kibirkštis

gera
gera

kas širdžiai maloniau gali būti
kai niekas nežino
koks slaptas ir geras esi

 
4.

       man gėda dėl saulėlydžio užsieny

       Visbiui

sėdžiu ant suoliuko
prie jūros
už dešimties minučių
į ją panirs saulė
klykauja paukščiai
mindžiukuoja
raudonomis kojelėmis
ant apgliaumijusių akmenų
nešalta
malonus vėjelis
saulė vis slenka žemyn
aš netgi turiu alaus
apsidairau ar niekas nemato
ką gali žinoti kaip šitoj šaly
gal lauke gerti negalima
neduok dieve policija
nieko               tuščia
žmogus ką tik praėjo
gurkšteliu paskubom
saulė vis žemiau
pro šalį eina pagyvenęs vyriškis
sportine striuke
nusuku žvilgsni į šalį
imu švilpauti
kam jam žinoti ką čia veikiu
tiesiog sėdžiu
pavyzdžiui pavargau eidamas
arba esu giliai susimąstęs
nieko negeriu
niekuo nesigrožiu
praeina
saulėlydis žilpina akis
tuoj tuoj nusileis
pro šalį eina dvi merginos
juokiasi
nusuku žvilgsnį į šalį
imu švilpauti
kam joms žinoti ką čia veikiu
tiesiog sėdžiu
nieko negeriu
niekuo nesigrožiu
jos kikendamos nutolsta
iš manęs juokiasi
apsidairau
nieko             tuščia
žmonės ką tik praėjo
gurkšteliu paskubomis
saulė vis žemiau
pro šalį eina...

man gėda dėl saulėlydžio užsieny

 
5.

         klausimynas

kodėl niekas neduoda
ko noriu
už dyką?
kodėl vynuogės rūgščios, tvora aukšta,
o šeimininkas piktas?
kodėl, Dieve,
nuo mūsų nusigręžei?
kodėl Lietuva
ne nuo jūros lig jūros,
ir kur, po galais,
dalis mūsų etninių žemių?
kodėl neturiu aš
Golden Visa, IBM, Rolls Royce
ar Klaipėdos Baldų?
kodėl aš bijau ir laikausi
tik įstatymų ir valdžios vykdomosios,
o ne katekizmo tiesų?
kodėl dėl visko kalti
žydai ir komunistai?
kas iš tikrųjų yra mano kaimynas
ir kam jis dirba?
kodėl aš nemoku naudotis
automatine indų plovykle?
kodėl mane nuolatos
kas nors seka?
kodėl per televizorių
nieko nerodo?
kur dingsta pinigai?
pele, pele, pas ką žiedas žydi?
kur aš padėjau savo mėlyną
megztinį, juodą švarką
ir pilkas kelnes?
kada pagaliau
visa tai baigsis?
ką?

et,
eime į barą,
žiūrėkime,
kaip už lango lyja
ir mirtinai
nusigerkime....

na,
eime?

aš statau.

 
6.

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

tau suvynioja
tu įsidedi

vėl įlipi užmoki ir grįžti
vėl išlipi atsidarai ir užeini

o ten

atkemši arba supjaustai
apsirengi arba išverdi
matuojiesi arba kepi
geri arba grožiesi

taip dieną
savaitę
na mėnesį
arba metus
ištverti galima
priklauso nuo
kol vieną rytą
atsibundi
atsidarai
ir išeini

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

 
7.

         mes – uodai ir poetai

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas...

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt