Rimas Burokas
Eilėraščiai

„Gyveno kartą vienas, vienas, vienas...”
„Ką reiškia sugrįžimas į palėpę...”
„Į taurę įkrenta geltonas...”
„Lietaus palaidoti žmonės ...”
„Jis buvo dar šviesesnis už dienos mėnulį...”
„Aš liksiu jums sutrešę rėmai”

Į viršų

***
Gyveno kartą vienas, vienas, vienas,
jis vardo neturėjo, o gal pamiršo jį,
Rudenėj mėnesienoj, ant seno namo sienos
kreida spalvota skėtį jis mėgdavo paišyt...

Jį, lapams krentant, lankė išblyškęs pakaruoklis,
tas irgi buvo vienas jau šimtmečiai keli,
Ištikimai mylėjo jis Damą su vėduokle
ir nuolat jos ieškojo migloj ir vandeny.

Su žvakėmis per lietų klajojo jie po miestą -
jūs tokį miestą matot tikriausiai tik sapne,
Margi gėlėti skėčiai senuos kvartaluos švietė,
šiukšlynuos rausės laimė suvargus ir sena.

Į viršų

***
Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru... Iš naujo

bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį...
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą...

Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias...

Į viršų

***
Į taurę įkrenta geltonas
rugsėjo lapas, vakarėjant,
į tuščią parką grįžta vienas
su buteliais tuščiais girtuoklis...

Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...

Į viršų

***
Lietaus palaidoti žmonės
dar bando surasti save...
O lapkričio miesto rapsodija -
jų šermenų vakare...

Jie bando surast savo meilę
skausmingai, kaip lazdą apakę...
Sustok, vakarinis praeivi,
lietus šnara mirusių gatvėj.

Į viršų

***
Jis buvo dar šviesesnis už dienos mėnulį
saulėtą žiemą... kas jį pastebėjo,
tik elgeta ir pamuštas šuva
jį draugiškai apuostė... Visą žiemą
jis dilo ir liūdnai draugavo
su elgeta ir pamuštu šunim,
kol vieną kovo rytą tesurado
jie melsvą gėlę tirpstančioj pusny.

Į viršų

***
Aš liksiu jums sutrešę rėmai,
tačiau juose mėnulis patekės
pavasarį, jam šviečiant nužydės
kvailiausios ir liūdniausios gėlės pienės...

Pelėsių žydrą miestą prisiminkit,
jo valkatas ir juokdarius -
jie šoks su pienėmis, ir aikštėje raudos
kvaila kaip jie pavasario mergaitė...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt