TEKSTAI.LT

<< Atgal

Rimas Burokas

Eilėraščiai, neįėję į knygą „39 EILĖRAŠČIAI”

+ + +

noriu, girdi, noriu pabust iš gyvenimo
nors neturiu jėgų
bandau pabėgti švininėm kojom
o lapkričio liūtims pliaupiant estrados
kur iki sąmonės netekimo griežia
girti muzikantai
kraujas, lapai ir purvas,
praeiviai
jie stengias
peržengti kraujo ir purvo balas
noris klykti iš įniršio
tas lapkričio džiazas
tuščios, tamsios laiptinės
siūbuoja mano galva tarpuvartėj
liūdesys šikšnosparniu beldžias
į tavąjį langą
siūbuoja mano galva
girta į vėjo, lapų, žibintų taktą
šikšnosparnių gatve, žiurkių
gatve, palėpių gatve
siūbuoja mano galva
įtūžus liūtis
kaip motina talžo per veidą
sūnau atsipeikėk, ir rauda,
aš bėgu švininėm kojom,
mane vejas mano šešėlis
aš noriu pabust iš gyvenimo
maldauju, beldžiu
į tavąjį langą
o lapkričio džiazas vidurnakčio mieste
leisk man pabėgt, leisk man
pabusti, leisk man surasti tave,
ir išsidurti akis, užsikimšti vašku
ausis.

1976

 

+  +  +

kai šitaip aušta
patylėk širdie
nustebusi
nuščiuvusi
lyg vaikas
juk tas ateinantis
iš rūko laikas
pati didžiausia
žemėj dovana
vienodai duodama
išminčiui
kvailiui...

 

+  +  +

Voratinkly spindės žvaigždė
ir gervių virtinė budės
seniai sustojusiam laike

to laikrodžio
surask mane
namai prie marių skries
lengvi
juos vėjai neš
ir man širdy
nuo lapų krentaačių šviesu
pamiršk mane
kol aš esu
tikėk voratinkly sušvis
žvaigždė
kaip mylinti širdis

 

+  +  +

mylimoji tapo
rudenio medžiu
ir kiekvieną naktį
lietų begirdžiu
ir sena plokštelė
sukasi jame
plaukia medžių lapai
vakaro vyne...

 

+  +  +

Sidabrinė šviesa, ten, kambario gilumoj
tai jūs mano nematomas, rojali,
klausiu aš ir vakaras tarsi linkteli,
o aš bijau žvakę uždegti, nenoriu jos uždegti
Sidabrinė šviesa ten kambario gilumoj
tai jūs mano nematomas, veidrodi,
klausiu aš ir naktis tarsi linkteli,
o aš bijau žvakę uždegti, nenoriu jos uždegti
Sidabrinė šviesa, ten, kambario gilumoj
tai jūs mano nematomas, atviras lange,
klausiu aš ir vėjas tarsi linkteli,
o aš suprantu, kad žvakę vėlu jau uždegti,
vėlu jau uždegti, jau gęsta Ruduo...

 

+  +  +

... o virš manęs tik gilūs spalio medžiai
aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
kas esat jūs, o liūdesiai beveidžiai
manęs maldaujantys tik vieno prisiminti

 

+  +  +

Skausmingas visa apimantis noras
kaip nemiga beprotnamy, kaip oro,
ak paskutinį kartą jus įkvėpti
akis ir lūpas ašarom lytėti...

Kokia siaubinga nemiga už lango
ne vėjas ir tamsa, o mano veidas
šešėlių minios šiąnakt gatvėm vaikšto

Aš vienas apsibrėžęs mėnesiena,
aikštėj
Meldžiu tik vieno, jus įkvėpti
prieš kirtį
Rudens tamsos per mano
nuogą širdį.

 

+  +  +

Kai kiaurą naktį
lyja, lyja
Ir šaukiama negirdint
vienas kito
O Tuščias krantas priartėja
tykiai
koksai švelnus
nereikalingas rytas
sugrįžta į pakrantę tuščią

 

+  +  +

Tą istoriją neįdomią sau pačiam seku,
seku
ir lengviau nuo monotonijos, nuo liūčių,
kad ne kartu
Kad pakėlė mūsų tiltus, kad visur kaip
stotyse
Aš esu, kad rytas pilkas nuo švelnumo
ir tavęs
Ir pavargęs jau kaip mano veidas
tampantis migla
Tuščios, vienišos estrados tau skaitys
naktim eiles
Jos ne mano, jos nemano, čia manęs jau
nebėra...

 

+  +  +

Lapų kritimas panašus
į seną girtuoklį mano draugą
didele nosimi...
primena jis liūdną violončelę
užmirštą muzikanto apleistam kieme,
šviečiant mėnuliui groja
jos stygomis vėjas, lapai ir lietus...

 

+  +  +

Mano senas girtuoklis
draugas didele nosimi
primena didelę dėžę
nuo apelsinų su egzotiška
etikete, o ruduo į
ją primetė lapų, ten
apsigyveno maža serganti
kregždė, negalinti išskristi...

 

+  +  +

Ruduo prasideda šešėlių šventė
aš vėl tikėsiu, mylima, sapnais,
Kai stogus vėtra nuneša ir krenta
ant visko, lapai, jau pilni namai...
Kaip žmonės miršta – krėslas ir rojalis
kai žmonės rauda atviri langai
Alėja vejas moteris vualį
maištingoje agonijoj daiktai...
Ir baigiantis šešėlių karnavalui,
Nakties alėja eina naujas Po,
O mėnesiena tokia pat išbalus,
Jai gerklę perkando
vampyriškas ruduo

1978

 

+  +  +

tai šitaip aušta,
patylėk širdie
nustebusi nuščiuvusi
lyg vaikas,
juk tas ateinantis
iš rūko laikas
pati didžiausia žemėj dovana...
vienodai duodama išminčiui, kvailiui

 

+  +  +

Mirksnį apkursta pasaulis
virš visko matai akis
didesnes už lapkričio naktį
tylu... tik plaka, širdis

Ne vėjas ne lietūs, ne bangos
maža nuoga širdis,
kaip baisiai ji daužos į langus,
pamačius šitas akis,

Iš naujo velkuosi bulvarų
ryto nuklotą paltą.
Visur apkurtęs pasaulis
kiek gali akimirka tęstis.

 

+  +  +

...Aš klaidžioju senais kiemais
mėnulio aureole
virš mano liūdnos,
neprotingos galvos,
kaip vaikystės sala

 

+  +  +

Tau miegant nusvirusią ranką
pro šimtmetį glausiu ir glausiu
tuščių ir bemiegių naktų
kai miestuos užges visos šviesos
ir mes nebebūsim kartu,
šimtmetį visą naktų
tau ranką šešėliu lytėsiu

 

+  +  +

Ir miestus kaip migis aptrauks
švelnumas
ankstyvą rytą, švilpaudamas
lauksiu
vanduo ir lapai pakartoja mus
Senam kanale, vėjas aš ir saulė

Mes susitikom, nieko nebeliko
bet tavimi rytais dar švelnūs miestai
senam kanale nuostabiai ištiško
geltonais lapais plazdantis poeto

ruduo, vėl vėjuos šoka meilė
motyvo paprasta liūdna širdis
krūtinėj plaka, tik užmerk akis
kaip skamba naivios ir nedrąsios eilės

 

+  +  +

Pavasarį Vilniaus palėpėse
paskelbia naktį lietus,
klavišais tampa poetai
jais groja pirmasis lietus.

 

+  +  +

Blyškesnę už dienos mėnulį
mergaitę lietė mano rankos
Pavasario vanduo nekaltas
tiek liūdesio šviesaus neturi...

...kiek muzika gležnų pečių
kada jie krūpčioja šešėliuos
kaip ilgesingai spalio vėjuos
sutemoj jaučiu aš juos kas vakarą jaučiu

      kaip mūša pamario, pušų
ošimą, slepiantis per lietų
ją apkabinus nebeliekant
jos tarp srovenančių lašų

 

+  +  +

Beviltiškai bandau pamirštu save
grąžinti nakčiai, tuštumą kuri,
širdis ir akys, tapo per sunki
Aš nebenoriu joj matyt savęs

 

+  +  +

Lietus liūdnesnis ir švelnesnis
Už mūsų meilę ir eiles,
Ir aš dar pamenu naktis tas,
Kai be lietaus ir be manęs

Nebuvo nieko šiam pasauly,
Tik iš lapijos tamsoje,
Žiūrėjo drėgnos, jaunos akys,
Tikrai gražesnės už tavas.

Už miesto blizgantis asfaltas
Ir veidas dūžtantis lašais...
Jame ir rodos viskas aišku,
Seniai eilių neberašai

Ir nebemyli, ak liūdnokas
Lietaus pavargęs šnaresys,
Eini keliu, iš medžių juokias
Švelnus ir drėgnas spindesys...

 

+  +  +

Nusipirko ponai ir ponios
Už vyną, kaip kraujas raudoną,
Mane, ir kitus, ir Verleną
Sonetus ir mėnesieną,

Šekspyrą ir mano Silviją,
Ir tai, kuo gyvenam ir mylime,
Švelnumą ir patiklumą,
Poeto širdgėlą, rudenį...

Į purvą sumintą grožį
Už vyną, kaip kraujas raudoną,
Nupirkite mano kraują,
Parduot ir pirkti nenauja...

 

+  +  +

Jums vėjas už mane atvers vartus
į saulėtą ir tuščią sodą,
kur kapela šešėlių groja
ant lapų menuetą apie mus,

Paklydusius šiam žaidime vaikus,
lytėjusius viens kitą saule medžiuos,
jų džiaugsmas štai aplinkui leidžias,
kai spalio vėjas atveria vartus.

Ak, meile mano, visa užsimiršta,
bet argi moka saulė priekaištaut,
ji vėl su vėju kris į plaukus tau,
ir mano rankos taip mokėjo kristi...

Bandau išgirsti tavo žingsnių aidą –
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos jau ne mano veidą...

Ir tik aušra užtikusi prie stalo,
užmigusį, aplytą lapais
mane paglosto švelniai, tave
brangioji, skruostu ir už durų slepias...

 

+  +  +

H. E.

Atleiskite, aš gležnas kaip mimoza
ir mano lyrika tokia trapi
kaip senmergės širdis, kaip rudeninės rožės.
Jūs norit sužinoti kas gi ateity
bus... ne čigonė, aš poetas
ir subtiliai eilėraščiais buriu,
tai va, likimo pažadėtas
buvau jums ir dabar turiu
išliet gausybę ašarų, nors slogą
maldauju gaukite nuo jų
tokia trapi
natūra mano – senmergė mimoza

 

+  +  +

Mergaitė verkė seno palaidūno,
Jį paviliojo vakaro dangus,
Tas purpuru dainuojantis čigonas,
Su lapais šokančiais dainuokt ir šoki tu.

O senas palaidūne, už debesų ir girių
Už tolumų su vieniša žvaigžde,
Mergaite verk, kad nejauku tau būna,
valdyt lapus ir vėjus kelyje.

 

+  +  +

      Vėjas, užuolaida, sapnas, rojalis
vaikystės dulkėtas šviesus kambarys.
Ten šoka Alisa ir miršta drugelis,
Jau beldžias gyvenimas, jis išvalys
tą kambarį, trapią užuolaidą, austą
iš mėnesienų, nuims ir subirs
kaip knygoje drugelis Alisa iš skausmo,
kaip balionėlis sprogs mano širdis.

 

+  +  +

Dangus ir jūra jaukūs, kaip namai,
Jie vėl tokie, kokie vaikystėj buvo,
Ir vėjas neša nebe valtį, burę,
Tiktai. O nesantys krantai,

Lyg broliai šaukia, ak žuvėdros, plaukim,
Vėl rodo kelią, ten kur nieks neplaukia,
O miglos rytą, sesės mano blausios.
Jau tyrą ir nurimusį priglauskit.

1977.IV.21.

 

+  +  +

Aš sunkiai pabundu iš tavo veido.
Aš dar ilgai ilgai einu krantu,
Ir dūžta bangos, švilpia vėjai – tu
Nusišypsai ir viskas išsisklaido...

Šiam kambary, kur dūsta net daiktai
Ir spinduliai vidun pakliuvę miršta,
Kur aušta tik sapne iš tavo pirštų
Jauni liūdni pavasario rytai...

Aš neturiu jėgų atgal sugrįžti
Iš tavo veido, bet skaudžiom skeveldrom
Mane gyventi išmeta mūša.
Per dieną šimtąkart pasenti ir numirti.

 

+  +  +

Ak skurdas subtiliai išgraviruos
anksti veide vienatvę ir raukšles,
Ir kai rudens saulėlydis žėruos,
lyg pranašystė pro nuogas šakas,

Tame peizaže visas būsiu aš:
nuogų miškų tamsėjanti kančia
lydės, kai ant kalvos užkas
mane, taip subtiliai išgraviruos
veide vienatvę, ilgesį, raukšles,
ak, skurdas...
kaip rudens gamta...

... o virš manęs tik gūdūs spalio medžiai
aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
kas esat jūs, o liūdesiai beveidžiai
manęs maldaujantys tik vieno
prisiminti

 

+  +  +

Vėlei nešinas žibintu
atkeliaus ruduo...
Visa, kas seniai pradingo
jums nusišypsos

Vakaro sode, lyg vaikas...
akys tik liūdės...
Žemoje tylus „atleiski“
ašara virpės...

 

+  +  +

Ir skurdų praeities vitražą...
Nutvieks sena, liūdna šviesa...
Neš lapų šleifą vėjo pažas...
Rudens drabužiuose, visa

Iš naujo mirksniui, atsiskleisi...
Vitraže spinduliu gležnu...
Neš vėjų pažas lapų šleifą,
Kol uždanga užkris lietus

1976.V.31.

 

+  +  +

Šimtasis sonetas lapkričio mėnesį
Jūsų gimimo diena,

 

+  +  +

Tuštuma, tuštuma, tuštuma
tamsoje krentančių lapų
nesuprantamai liūdnos grimasos
tuštuma, tuštuma, tuštuma...

 

MĖNULIO SONETAS

Jis pateka iš tų kalnų,
kur mes po rūką klaidžiojom aidais.
Ok kam nežinome nei aš, nei tu,
tik vakaro upe mes buvome kadais...

Ak, iš tenai vis pateka mėnulis
iš aidas aido ieško kalnuose
Į Paukščių taką užsimiršus upė
nerūpestingai teka miglose

Aš taip mylėjau jus; kaip valkata mėnulį
o jis upes ir kalnus, ir miglas...
Jūs šypsotės, vadinas jau ruduo
ir iš kalnų vėl pateka mėnulis

 

 

+  +  +

...kas ten po gluosniais smuikuoja
pavasario naktį? O žvaigždės!
tai buvęs aš kažkada...

...ko šviesią rugpjūčio naktį
vėjy pravirko meldai?..
nubėgę vandens paviršium
tavo, miela, atspindys...

Šiąnakt jazminas ir mėnuo –
Žili vieniši senukai,
išėję paklaidžiot laukais...

Ruduo. Visi mes praeisim
alėja tava kaip šešėliai...
Kodėl klevo lapo vėjy
tokia kupina širdis?!

Ką reiškia rastas žiemą
klevo lapas? Šitiek laiko
tavęs, mylima, nemačiau...

Aklas vaikas išbėga į naktį,
praėjusio šimtmečio sukasi sniegas.
Ir aš ne poetas,
dabar aš tik vienišas
praeivis mieste nepažįstamam...
Mėnuo
virš gatvių kaip mano bevertė jaunystė...

 

+  +  +

Ruduo Jūsų lūpos!.. Tylite
aš mėnesienoj žaidžiu...
Džiaugsmu, kad nereikalingas
esu, kad man gražu

Išnykus, tyla gėrėtis
Jūsų lūpų šaltų
mylėti visas palėpes
ir nuolat jaustis kaltu...

O šiąnakt, kai mėnesienoj
žaidžia seni vaikai,
Ir aš žaidžiu prie sienos
tuo, ko nebėr seniai...

 

+  +  +

Dabar, kai mano švelnumas
kaip šiltas lietus išgaruojantis,
ore, dabar kai aš kaip rūkas
apyaušrio, kai jis rausvas
tiktai Mane žinojo,
ir tas įsimylėjėlis,
kuris vaikštinėja auštant
jau 200 metų krantinėmis
lietui ir rūke ištirpęs.

 

+  +  +

Dieve mano kokia pavargusi
širdis ten tamsoje
koks drėgnas šimtmečio paltas
ant mano pečių
kas tarp medžių krūpčioja
ten nuo tvardomo verksmo
toks panašus į rudenį
jis tolsta alėja į nuodingus
žibintų garus
bute be šeimininko
kiaurą naktį groja radijas
pasaulyje skęsta laivai
pateka gęsta estrados ir kino
žvaigždės
vyksta debatai dėl neutroninės bombos
transliuojama muzika įsimylėjėliams
nuverčiamos vyriausybės
Kiaurą naktį bute be šeimininko
gaudžia pasaulis
Tuo tarpu jis vaikšto
parkais švilpaudamas
motyvą iš „nuotykių ieškotojų“
(pavadinimas seniai išnykęs
iš visų pasaulio kino teatrų
afišų)

 

+  +  +

Ir begalinė vienuma žmonių
jie miega stotyse jiems amžina naktis
nuo amžinos simfonijos liūčių
užmerk akis, užmerk akis

Kaip sudėvėta ir nuvalkiota viltis
girta mergaitė, prašanti degtukų,
ji tualete pasislėpus rūko
raudodama, jai amžina naktis,
jiems amžina naktis, jiems amžina naktis,
o jie sapnuoja traukinius iš ryto
ateinančius į miestą, kur širdis
kadais ankstyvą rytą lapais krito
Nedrumskite jų miego, jie dabar
toli, jau jų nesugrąžinsit,
kai sudėvėta ir nuvalkiota viltis
jiems miegant lūpose pražysta

 

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]