TOMAS S. BUTKUS

       TAŠKAS

       taškas yra pati geriausia pradžia, jis neverčia sustoti klausytis susitapatinti, tai pati geriausia vaizduotės paletė gilų vasarvidį akinančiame rytmečio raibuliavime, tolumoje išvysti judantį daiktą kuris galėtų būti visai čia pat. pridžiūvęs ant stiklo mašalas varna horizonto liniuotėje o gal traktorius kramsnojantis dirvą. negali pasakyti kuris iš jų tikresnis. atvirose erdvėse mažiausias niekis įgijęs trauką tampa tavo žiūrėjimo lauko riba kurią ištrina atėjusi audra debesys mintys. tai tobulas tuštumos grožis tobulas vienišumo ašmuo (iš ten iš ten visos mintys) toks nepasiekiamas aplinkos pokyčiams ir svetimas rytmečio plienui kuris tėra tik dailus ir nekaltas to grožio atspindys. dar pastebi keistą antikūnį. balta rakštis danguje lydima savo trajektorijos plieninio paukščio kurio viduje atsiveria visai kiti šio nuostabaus taško paviršiai. vandenyno bazaltas virpančios rankos iškirstas pakrantės kontūras šalia jo užlipdyti miškų monotoniniai gaurai namukų trinkelės ir debesys debesys. iš apačios tos pūkų kolekcijos tarsi vientisas skydas slopinantis saulės jėgą atitolinantis nuo dangaus žvaigždžių meteoritų. tačiau debesys iš viršaus tarsi mintys išdrabstytos po visą dangų ir tu vaikščioji jais bandydamas atlipdyti miestą atsikąsti išgirsti išvysti tai kas niekada nieko nereiškia kas niekada nėra daugiau kaip pradžia ir taškas. užmigdantis po savimi siūruojantį pramonės kaminyną kranų šleifą bloškiantį tave nuo vieno paveikslo į kitą.
       taškas yra žmonės judantys jame taško greičiu. taškas yra pinigai ir visa kas už juos nupirkta ir parduota. tuo pačiu tai bažnyčios kupolas ir šuns ausies būgnelis sūdantis virpesius sklindančius Viešpaties spengimo vyzdžiu. nors šalia ramiai spengia neužmigdomas miestas vietovardis skaičiai. nors šalia ramiai juda patirtys įpročiai fobijos. visas spenglovaizdis atsiduoda judėjimu nors spenglos yra visiška pragarmė tiems kurie niekada nebegali sustoti. taškas tai guolis vairalazdė žibintas. išmetamasis vamzdis liudijantis tai kad taškas juo judant yra nepriklausomas nuo mūsų suvokimo apie jį. beje kaip ir nuo bet kokio kito suvokimo apie tai kas juda aplink. taškas yra pati universaliausia kalba. be skyrybos ženklų gramatikos veiksnio ir tarinio. be bendruomenių tiriančių jos įtaigos jėgą. be knygų be datų be išlikimo istorijos. be viso to kas sukurta vardan pasiteisinimo motyvacijos ir tylos pėdsako. taškas yra kilimėlis. sėdintis jaučia lyg būtų užlipęs pirštų galiukais ant adatos. žiūrintis jaučia lyg būtų akies tinklaine lietęsis židinio. vemiančio sudegintos praeities ugnimi. taškas rūksta kol sudega. taškas veržias į kambarius ir tarp pelenų taškas įkaitęs ligi raudonumo taškas atšalęs ligi kinivarpų ir perkalimų ligi stigmų ir šakopjovų ligi metinių sluoksnių ligi ratilų išsklidusių po visą medinę tikrovę. po visą nesibaigiančių raibuliavimų erdvę. taškas arti. dabar tai kiras skraidinantis savo plunksnas nors prieš akimirką buvo dūmas kopos gūbry nusigiedrijus. rytoj taškas bus tai nuo ko atsibusi. nuo to kas gali būti blogiausia, bet pabaiga nieko nežymi nieko neduoda. po to viskas kartojasi nuobodžiai abejingai įtaigiai, kol vystantis saulės saldumas vėl neužlieja šios padangės. šios praviros kriauklės nešamos iškritusio perlo link.

       Literatūrinis kultūrinis almanachas „BALTIJA“, Klaipėda, 2003 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt