|
<< Atgal
Daiva Čepauskaitė
Eilėraščiai iš knygos NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA
Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi...
Štai atsiriša saulė blausi ir be garso nusirita...
Lopšinė mylimajam
Nebūna ryto po nakties, sakau, nebūna...
Noriu pasakyti
Vėl užkasime dieną kaip vaiką, užgimusį veltui...
Kaip gyveni?
Tošmašų religijos apmatai. Gintaras Beresnevičius
Ragana
Prasidėjus pirmam griaustiniui...
Kai vakaras, kai banaliau nebūna...
Jau laikas gultis...
Ten, kur mūsų nėra
Poezija
Į viršų
***
Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi,
nei atsakymų, jokio aiškumo, nei ženklo tvėrėjo,
ten tiktai vienišiausia tauta ir liūdniausioji rasė,
nebyliųjų gentis ir aklųjų banda ten praėjo
ten tušti kambariai, labirintai ir menės belangės,
ten paliaubos be priešo ir prieangis be šeimininko,
negyvena ten netgi šikšnosparniai, pelės nei angys,
nesilankė ten vagys, net dulkės tenai nesirinko
ten jokių pranašysčių, o tai, ką matai tiktai tūris,
jis neprimena nieko nei miško, nei jūros, nei pievų,
ir jokios ten reikšmės, intelekto nei literatūros,
ir jokios ten poezijos nėr ir nebus, ačiū dievui
o tas juodas taškelis vidur tuštumos ir absurdo
tai vadink jį kaip nori, jo gali iš viso nebūti,
gal tai ašaros sėkla? gyvenimas gal? jokio burto...
utėlė? ar vinies galvutė?...
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Štai atsiriša saulė blausi ir be garso nusirita
už kalnų sąvartyno gimdyti ateinančios datos,
mes numojam ranka ir per naktį vartojame spiritą,
sparčiai degantį laiką ir visą kvailumą visatos
mes neturime nieko ir nėr kur žemiau nusižeminti,
mes neturime nieko, nei brolių, nei broliško kapo,
tik eiliuotą popiergalį tėviškės išvietėj šlamantį,
na ir ką padarysi, kad taip jau šį kartą sutapo
tai tokie mūsų popieriai, tokios tokelės ir duomenys,
mes numojam ranka, ir jau neskubam netgi į stotį,
nes pro mus pravažiuoja siaurukai plačiosios visuomenės,
mes numojam ranka, nes jau esam seniai suvartoti
atsiskaitę su moterim, publika, sąžine, erkėmis,
atsiskaitę su laisve, didžiuojamės toks mūsų kelias,
mes numojam ranka ir taip godžiai, taip vaikiškai verkiame,
kad nebūtų taip pikta ant savo mažutės ląstelės
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
LOPŠINĖ MYLIMAJAM
Durneli, tu mano
durneli,
vienudu gyvi telikome,
visi seniai mirę,
nuprausti, nuskusti,
sušukuoti, nugrimuoti,
apraudoti, palaidoti,
tvarkingai išrikiuoti,
gėlėmis apkaišyti,
ilsisi ramybėje
be jokios rizikos.
Vienudu niekaip
negalime numirti,
krentame žemyn galva
vis į tą patį dangų,
vis iki kito karto.
Akių kampučiuose
budi dvi kanarėlės,
skirtingos kaip dvi
vieno žmogaus akys,
durneli, tu mano
durneli,
šiąnakt ir vėl niekaip
negalime numirti,
šiąnakt verkiu kanarėlėmis,
ir mano ašaros čiulba.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Nebūna ryto po nakties, sakau, nebūna,
gali ilgai žiūrėti prisimerkęs,
atsidalina nuo dangaus bespalvio kūno
tik šešios oro prisisiurbę erkės.
Tik šešios žvaigždės suropoja į žvaigždyną,
ir kas iš to, jei nieko tai nereiškia.
Kažkas gražiai tą spiečių pavadina
ir tik pagrindžia mintį aiškią
nebūna ryto. Ir visi benamiai knarkia,
sapnuoja moters antakį laibutį.
Nebūna ryto niekada, juodasis sarge.
Tik švinta. Bet ir to negali būti.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
NORIU PASAKYTI
Noriu pasakyti myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau nekenčiu.
Noriu pasakyti nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau į sveikatą.
Noriu pasakyti labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjęs.
Noriu pasakyti sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau lyja.
Noriu pasakyti šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau akmuo.
Noriu pasakyti skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau sriubos nori?
Noriu pasakyti kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau nieko, nieko.
Noriu pasakyti gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu nenoriu.
Noriu pasakyti noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau geras oras.
Noriu pasakyti be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Vėl užkasime dieną kaip vaiką, užgimusį veltui,
taip nelauktą nenorimą dieną, tik duotą gyvent,
ir styrosim po vieną lyg vėjo išlaužyti meldai,
viskas lieka tamsoj, po dangum, ir nė atspindžio ant.
Uždangstysime langus pagalviais ir saules nuleisim,
nes pagalvių daugiau, nei sugulusių miegui galvų,
ir sapnuosim žvaigždes su numirėliais tom pačiom teisėm,
o nubudę šalia apgraibom vis ieškosim gyvų.
Ir suradę bent vieną netarsim nei mielas, nei labas,
tik tylėsim ilgai, kol prisnigs į akis bei rankas.
Girgžda lapkritis sunkiai lyg didelis drėkstantis grabas,
Ir telaukiam tik tiek, kad ištartų kas nors na ir kas.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
KAIP GYVENI?
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
Du kartus apie beprasmybę.
Tris kartus nieko negalvojau.
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį.
Sudėliojau praradimus.
Pasidžiaugiau atradimais.
Apžvelgiau įvykius.
Apmąsčiau kontekstą.
Įvertinau objektą.
Suradau sąsajas.
Išsiaiškinau priežastis.
Pagerbiau tylos minute mirusius.
Atsidusau dėl mylimo.
Pagalvojau apie motiną.
Persirengiau.
Gerai, sakau, gerai.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
TOŠMAŠŲ RELIGIJOS APMATAI.
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Langra tošmašų dievas,
apie kurį žinoma tik tiek,
kad jis vienintelis iš dievų
nėra dievas
(šia aplinkybe stebisi
net patys tošmašai).
Yra daug dalykų,
kurie esti nežinia kodėl,
ir jei gerai pagalvosime,
pastebėsim, kad nežinia kodėl
yra kazlėkai.
Pasimelskime grybų dievui,
kuris nuolatos yra miręs,
kaip nuolatos yra mirę grybai.
Žinome dvi maldas,
tačiau jas reikia slėpti,
bet dar liko daug maldų,
kurių nežinome,
ir jų nereikia slėpti.
Susėskime ratu ir gerkime
sunkų juodą alų,
po šešiolikto kaušo mums pasirodys
Armahaukas svarbiausias dievas,
toks didis ir galingas,
kad net nežinia, ar jis yra.
Nieko nėra.
Dangus pasiekiamas karpantis nagus.
Dangus pasiekiamas nesikarpant nagų.
Dangus ir nagai neturi nieko bendra.
Dangaus nėra.
Nagų nėra.
Didžiausias tas dievas,
kuriuo abejoji.
Ir gražiausia malda jam
Armahaukai,
juk tavęs nėra,
mūsų sielos liūdi.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
RAGANA
Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Prasidėjus pirmam griaustiniui,
pasibaigus pirmoms šalnoms,
prisuksime pirmą gegutę,
užspausim paskutinį žodį,
sulaužysim pirmą taisyklę,
pasitiesim paskutinę nugarą,
pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,
paskutinio gyvenimo pirmą sekundę
pradėsime tėvą, motiną, juoką,
pažinimo vyšnios kauliuką,
pradėsim vaikus
ir nebaigsim
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus vanduo vertikalus
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,
taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj vilty,
vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,
ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,
pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą
gyvenk, jei nori, jeigu ne gyvenk.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
***
Jau laikas gultis,
tik palauk, aš apsirengsiu
visus rūbus, kuriuos turiu,
visus lig vieno,
suknias ir marškinius,
ir kailinius storiausius.
Manęs bus daug,
aš būsiu didelė,
sunki aš būsiu,
galvosi tai bent moteris,
tiek darbo
turėsi ligi ryto,
kol išlukštensi
spenelį, rusvą, mažą
tarsi kregždės
šūdeliukas.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
TEN, KUR MŪSŲ NĖRA
Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.
Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,
nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,
nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,
nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.
Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,
nuogi elniukai po atolą ganos,
mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus
išverda puodą dieviškosios manos.
Ten patį Dievą ima už parankės
du angeliukai švelniai neįgalūs,
ten visos mintys turiningai brangios,
ten susitiksim greit ir vertikalūs.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
POEZIJA
Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5% riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai.
Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
