|
<< Atgal
Gražina Cieškaitė
Eilėraščiai iš knygos ANTGAMTĖJE KLAJOJANTI ŠVIESA
Atspindėtas dangus mėnesienoje veidrodžiu tapo...
Būties tamsa yra juoda kaip vynas...
Iš proto einanti žiauri tikrovė...
Tyla iš tylos
Iš žodžio į žodį
Tarp juodųjų žvaigždžių
Išeitis
Mintis kaip gyvenimas
Salomėjos šokis
Į viršų
***
Atspindėtas dangus mėnesienoje veidrodžiu tapo,
rojaus sodų šviesa nusileido ant angelo kapo
ir bekūniai dievai iš senovės šventovių žiūrėjo,
kaip žmonijos vaizduotės akli tvariniai, nužydėję
mitologinės saulės tarytumei kosminės auros,
arba juodosios skylės, visatoje dieviškai kiauros,
kai dangus atspindėtas jis veidrodžiu amžinu tapo
ir nukrito žvaigžde ant pražilusio kūdikio kapo.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
***
Būties tamsa yra juoda kaip vynas,
ir jį nūnai su pranašais išgėręs
išvydai tu: auksinis vynuogynas
rugpjūčio naktį amžinybėj žėri
nelyg kadaise mylimosios kūnas,
užbūręs kaip dvasia minties valdovą,
išvydusį: virš jo baltos karūnos
susitvenkė mirtis lemtingai kovai.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
***
Iš proto einanti žiauri tikrovė,
vienatvėje šviesa, o nepamiršiu
sapnų lemtingai amžinų: prieš srovę
naktis judėjo, sudrumstė paviršių
ir atspindį širdies, į tamsa kritus
tenai, kur tavo kūną tarsi bangą
jaučiau per naktį, kol išaušo rytas
vienatvei mano prieš beribį dangų.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Tyla iš tylos
Kaip tyla iš tylos muzika iš garsų begalybės.
Metafiziniai žodžių vargonai, filosofiniai dydžiai,
kuriuose pažinimo akmuo ar tavoji galva... Tu neši
nematomą karūną tarytum pasaulis baigiasi su tavimi,
o alkanasis, taip trokšti valdyti...
Visa jūsų padermė persmelkta šito šėtoniško noro,
kaip moteris gimdyti geidžia tu žudyti norėtum...
Baisūs geidimai jūsų, širdys pragaro įrankiai.
Pasaulį kiekvienas pradeda nuo savęs, aš sakyčiau.
Gimstama tūkstantį kartų, vienintelė būna mirtis...
Nepadės elgetautojo auksas, pakaustyto asilo išmintis,
tavo skurdas nemirs su tavim, išmintis nebus nugalėta...
Ten, kur turtas ten jūsų širdis! parašyta dvasioje, ieškant
perlų dugne. Nesustojančius žodžių valandos jos pasakys
apie mus gal daugiau nei likimo vienatvė,
kurioje nukryžiuoti mes mąstom už visą pasaulį.
Kaip mintis iš minties muzika iš garsų tobulybės,
metafiziniai žodžių vargonai, šventasis tylos judesys...
Apmąstyk savo mintį prieš paleisdamas ją į erdvę.
Laikas ir erdvė jų trauka ir yra judėjimas.
Dėsnis be dėsnio, štai ir sutvėrei save it pasaulį...
Paleisk į orbitą pirmąją savo mintį, tylėk,
te mūsų padermę smelkia noras šventasis klausytis.
Žodžiai jungiasi, šventoji trauka juos suartins.
Laikas erdvės begalybėj materiškai pavaldus minčiai,
mirtis ir mintis, jos pavaldžios tiktai amžinybei,
judančiai begalinio greičio versmėj... Tu mąstysi:
pasaulį kiekvienas pradeda iš savęs ir ne sau.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Iš žodžio į žodį
Nematomas pranaše, šito pasaulio netekęs,
aukojasi tavo dvasia, kaip į šviesulį lekia
pilki angelai į jos liepsną bežadę, pavirtę
nakties pelenais jie įamžina meilę, o mirtį
įamžini tu, kai iš žodžio į žodį sugrįžęs
sapnuoji kad kala tave prie liepsnojančio kryžiaus,
ir plaka ugnis tavo širdį tarytum išplėšus,
ir apsupa žmonės tave nuodėmingi ir plėšrūs.
Įamžinti tiesą nuo kryžiaus liepsnojančio tarti:
Jūs meilę praradę, ir jūsų vienybė bevertė...
Gims kūdikiai naktį dvigalviai... Pasaulis beprotis...
Beždžionėmis arsite... Dievui nelemta aukotis
Nematomas pranaše, šito pasaulio netekęs,
vidurnaktį uždegi tu žaižaruojančią žvakę,
pilki angelai kaip drugiai į jos liepsną bevėję...
Kai viskas nutolsta, prie žemės dangus priartėja.
Tu žvakę ranka gesini, ir nuo skausmo suplakus
tavoji širdis tarsi purpuro angelas lekia
į dangų nūnai begalybėj liepsnojantį kryžių.
Įamžini meilę iš Žodžio į žodį sugrįžęs.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Tarp juodųjų žvaigždžių
Tarp juodųjų žvaigždžių pasiklydusi, meile, sustojai
ir pasaulį sutvėrusi tu gyvenai kaip šventoji,
o suskambo juoda valanda, kai į širdį įžengus
Maja magija sudrumstė tavo vienuolišką dangų,
tarsi tinklas jos šydas, pro jį suboluodavo kartais
nebūties dykuma tau pavirtusi pragaro vartais.
Tu žvelgei į žvaigždes Majos magijos šydą nuplėšus,
amžinybės dugne jų pavidalai nykūs ir plėšrūs,
spindulinė migla, iš kurios išsivystyti turi
žmogiškoji lemtis, ją įkvėpusi žmogų sukūrei,
o naivus tvarinys, o vienintelis grožio vienovėj...
Jo širdim gyvenai, į mintis šviesdama įsibrovei...
Ką regėsi jose? Savo grožio pilnatvę beribę.
Tas naivus tvarinys panašus į sparnuotą būtybę,
jis praranda tave, tarsi savo šešėlį pamiršta
ir užvaldo tamsa jo banguojantį kraują o tirštą
nuo vienatvės kančių... Tu sutvėrei jį vienišą, lauki
tarp juodųjų žvaigždžių tarsi brolio nuplėšusi kaukę
jam nuo veido skaistaus: pažiūrėk į mane! Ir sužino
mirtingasis žmogus savo ateitį: jungsis žvaigždynai
į vainiką nakčia, tu žiūrėsi į jį atsigręžus
lyg į tamsą, kurioj suboluos amžinybės miražas.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Išeitis
Išeiti iš proto vidurnaktį tarsi iš kūno,
klajoti virš viso pasaulio kartu su dvasia,
žinoti, kad kraujas atspindintis meilę nebūna
gilesnis už širdį jo dugnas dievą mintyse.
Kai tverdamas būtį bedaiktę kaip simbolį aiškų
regi amžinybėje formas gyvybių, kurių nežinai
išėjus iš proto it kūno vienatvėje vaikšto
sapnuojanti mūza ji myli tave amžinai.
Jos dievišką veidą tarp žodžių ne kartą regėsi,
užmerks tau akis ir savęs pamatyti neleis...
Tu būsi jos vergas, asketas vienatvės griuvėsiuos,
išeisi į saulę iš kūno vidurnaktį meilės keliais.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Mintis kaip gyvenimas
Kančioje tu ieškojai sparnuotos minčių tobulybės,
o angele aklas, vos šitą pasaulį išvydęs,
ir ką suradai? Tiktai kosminį pragaro maištą...
Ieškojai šviesybės dugne tu karališko vaisto,
kol jungėsi tavo sapnai į peizažą bekraštį.
Kai širdį kaip rožę tau demono kraujas aptaškė,
mylėjai tu žmogų lemtosios akimirkos vergą,
kuris šio pasaulio iliuzijom laisvėje serga
lyg daiktą kiekvieną norėtų paversti į auksą...
O angele vienas, žinojai kančių tesulauksi.
Praėjo mirtis kaip gyvenimas, laikas išnyko.
Esi tu nematomas žemėj. Nuskynei vainikui
boluojantį žiedą lelijos. O būki ir lauki t
avęs neklaidins svetimoji paklydėlio kaukė.
Ieškojai visur tu sparnuotų minčių begalybės...
Žinok, amžinasis, pasaulis tarytum dvilypis,
nes Blogis ir Gėris beviltiškai čia susipynę...
O kas juos atskirtų, vien savo šešėlį užmynęs?
Tu nuodą pažinęs tarytumei vaistą, kurs gali
gyvybę grąžinti į tuštumą tarsi dalelę,
kurios gelmėje lyg bekūnę gyvybę patyrus,
mintis kaip gyvenimas, dvasios judėjimas tyras,
tamsybę praskleidus, o tarsi chaoso regėjus
nematomą formą lyg įsčias pasaulio Idėjos
O gėris kaip blogis? O meilė? O mylinčio akys?
Mintis tarsi žvakė, gyvenime, dieve plaštakės...
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
Salomėjos šokis
Juoda ugnis jos įsčiose plevenus
į širdį skverbėsi, o kūnas ėjo
liepsnos ratu ir tai tebuvo menas,
bebalsis miegas įsčiose Tvėrėjo,
nyki galia: nematomą regėti
pasaulį tą, kuris lemtingai tapo
begalvio pranašo kapu žvaigždėtu,
o šokanti tamsoj ant meilės kapo...
Jos atvaizdas nūnai atsispindėjo
miruolio akyse, tarytum kvietė
ją šventojo dvasia iš kūno ėjo
ir šokančiai širdies netekus, švietė
jau iš Anapus... Prarastą tikrovę
pamiršusi, savęs nesigailėjo...
O ta, kuri jo gyvastį išrovė
ji atvirom akim sapne gulėjo.
Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|