<< Atgal
Gražina Cieškaitė
Eilėraščiai iš knygos TYLOS ŽYDĖJIMAS
O medžių šešėliai...
Miško siela
Regimybės
Poetai
Bodleras
Avilio mirtis
Orfėjaus monologas
Euridikės monologas
Valanda, kai esi
Į viršų
***
O medžių šešėliai
Vaikystės sapne
Tartum durys.
O durys vaikystės sapne,
Papuoštos rugiagėlėm...
Trys kilometrai nuo miesto
Verkė mergaitė,
Kad nemoka nupinti vainiko
Ir uždėti ant debesio.
Neverk!.. Nereikia.
Surask miške du šulinius
Kai atsigersi,
Nupinsi vainiką
Ir uždėsi ant debesio.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Miško siela
Raudonos properšos miškų...
O aš ten giliai giliai.
Mane sapnuoja naivūs dievdirbiai.
Kiekvienas medis tikisi kasryt
Manas akis iš naujo pamatyt.
O aš ten giliai giliai,
Kur mano plaukus glosto dievdirbiai.
Tarp ąžuolų šaknų,
Tarp bėgančios žolės,
Tarp prarastų dienų
Tylės.
Tylės.
Tylės.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Regimybės
Kada prasideda meilė?
Žmonės išeis
ir į medžių šešėlius žiūrės
jie skaidriam vandeny.
Kada prasideda žodžiai?
Žmonės ateis
ir į medžių šešėlius žiūrės
jie tamsiam vandeny.
Prasideda meilė,
prasideda žodžiai
ir šešėlių nebėr
nei skaidriam, nei tamsiam vandeny
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Poetai
Poetai juokias, verkia, pranašauja
nemylimi, prarandantys, keisti.
Jiems visos akys pakartoja saulę.
Agonija jų širdyse skaisti.
Jie myli sapną, išdavystės nuodą
dažnai pajunta taurėse, dažnai
Mylėdami jie visad išsiduoda
ir kalba: Nieko, meile, nežinai!..
Jie kalba, kalba, jie pasako viską
ir nepasako visko niekados,
ant rankos jaučia tylų žiedą tviskant
jame rasa nuo slepiamos raudos.
Poetai, spinduliai, pasaulio kerštas,
daiktų ir sielų virpanti grėsmė,
kur liejas kraujas begalybėn karštas,
kad visą širdį pervertų giesmė,
sparnais užkloja mylimosios rūbą,
kuris nakties šlamėjime nubus,
ir savo meilę išpažinti skuba,
kur niekad išsipildymo nebus.
Poetai juokias, verkia ir maištauja
nemylimi, vadinami vaikais,
pasauliui savo meilę atnašauja,
pasiūlo neapykantą juokais.
Keisti poetai: kuo labiau jie geidžia
pasiekt iliuziją tuo myli nekalčiau.
Paskui į savo meilę susižeidžia
Aš jų mintis liūdėdama skaičiau.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Bodleras
Tos pykčio gėlės amžina, lemtinga
Vaivorykštė virš miegančiųjų geismo.
Gėles jie renka vėl kas naktį. Sninga.
Teisėjai grįžta prakeikti iš teismo,
Tapytojai karietomis į lūšną,
Sapnuotojai ant sujauktų
paklodžių
Prancūzija! Ne kalavijai lūžta
Poetai plėšia purpurą nuo žodžių.
Girti laivai... Madonos pilsto vyną.
Krauju ataustas vakaras virš Senos.
Poetai skolą mirusiam grąžina
O tu jauti: kaip auksas tau iš venos
Vėl žodžiai plūsta karūnuotos dulkės!
Ir plunksną valdo nerimas beprotis.
Poetai plėšo purpurą tai gulkis
Ant jo ramus. Ar gali vėl kartotis
Agonija, pasąmonėj dvilypės
Tos pykčio gėlės jos gyvybei ruošis.
Mirtis akla, tamsi nuo begalybės...
Arčiau, ugnie, kol nesukaustė grožis!
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Avilio mirtis
Ar iš ryto tai buvo, ar naktį niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Tik naktį atbėgo mergaitė,
pasėdėjo prie mirusio avilio
ir bijojo valgyti medų
kaip paliktą bičių skausmą.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Orfėjaus monologas
Prisiliesk prie manęs paslaptim, nugalėta aistros,
paslaptim nugalėta išduok mano ilgesį tyrą.
Aš ilgėjausi meilės kaip jūros ošimas tikros,
kai bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.
Aš ilgėjaus tavęs ne paveikslų tamsybės, kuri
mus palieka nakčia tarp daiktų ir jų laikino grožio.
Tu pasaulio sode mano širdį kaip vaisių turi
neprinokusį vaisių jį šakos nuo žvilgsnio dar gožia.
Tu pasaulio sode mano kraują paverski medžiu,
mano kūną užmiršk jis tik stelą vienatvėj tau neša.
Aš kas naktį kitur, aš kas naktį alsuoju, girdžiu,
kaip iš laikrodžių laikas į nebūtį stingdamas laša.
Ir bijau praeities ji atrodo tarytum gamta,
pagimdyta šviesos ir tausojanti savo karūną,
Mano meilė tyli ji, pilnatvės gėlėm apjuosta,
nusižemina sapnui, kad būtų tenai, kur nebūna.
Mano meilė rūsti ji apsvaigsta nuo savo kančios
ir sapnuoja pasaulį praeinančio kraujo miražą.
Prisiliesk prie manęs. Aš kaip sniegas visatoj keičiuos
ir matau tavo ilgesį tobulą, nuopuolį gražų.
Bet praeina viltis ir jau žodžiai bejėgiai, deja,
ir jau siela bejėgė pradėti pasaulį iš naujo.
Tartum paukštis kenčiu spindulingų jausmų danguje
Prisiliesk prie manęs, išsigandusi laikino kraujo.
Prisiliesk prie manęs kaip dangus: jo sunki lapija,
jo lemtinga šviesa nesuartina sielų, kai kūnas
tartum žodžio skiemuo. Aš tarnauju pasauliui, deja,
ir bedugnėj regiu paskutinių šventuolių karūnas.
Prisiliesk prie manęs paslaptim ji aistros nepajaus,
ji boluos danguje ir stebėsis išeinančiu kartais.
Mano sielą prakeiks, mano siela pasaulį užjaus,
kai sutiks ne tave ties liepsnojančiais pragaro vartais.
Bet jei būsi ten tu ji pasaulį paniekins, deja,
nusijuoks ir užmirš jo skliautų sidabrinę karūną.
Tai gyvenk mano sielos šviesoj ir jausmų danguje,
kad prarastum gamtoj savo tobulą, žudantį kūną.
Nes gyventi paskirta stebuklui, kol kraujas taurus,
kol iš meilės žiedų vis pini savo nuopuolį tyrą
Aš bijau tik savęs, nes paniekinau laiko kerus
ir bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Euridikės monologas
Nekalbėkime žodžiais, nes žodžiai yra nebūties
paskutinė klaida. Nekalbėkime vystančiu kūnu.
Aš apvogčiau tave, bet palikčiau tau lašą vilties,
nes be jos net ir meilės po degančia saule nebūna.
Aš apvogčiau tave, bet esu jau pati apvogta
netikėsi, bet klupau ties žudančiais pragaro vartais.
Įsikūnijo sieloj pavidalu tavo gamta,
ir pasaulis netobulas širdgėlą nuodija kartais.
Aš apvogčiau tave, tavo lyrą klasta ir nuodais
apkerėčiau staiga, tu manęs nesuprasi tai šventa,
nes tu raudi su ja ir tiki jos liūdnais apžadais,
tavo ašarų man jau regėti visatoj nelemta.
O raudosi, raudosi, kai mano pavidalas nyks
tartum žydras vaiduoklis, nuodais apkaišytas ir jaunas;
mano žvilgsnį tenai užmarštis abejingai sutiks
jos ledinė strėlė tyloje su regėjimu kaunas.
Neraudok praeities, neraudoki pavidalų tų,
kurie nuodija sielą, pasaulį pranokdami kartais.
Aš einu tyloje nebūties apgaulingu krantu
ir sustoju viena ties liepsnojančiais pragaro vartais.
Mano dieve Orfėjau, pažvelk į mane, kol esu,
kol regiu tavo sielą ir giesmę girdžiu nelaimingą.
Mano kraujo dugne nuo alsavimo tavo tamsu
ten išnyko širdis ir pavidalas mano sustingo.
Mano dieve Orfėjau, kaip keista, kai skiria gamta,
kai mirtis ir žiedai pakartoja praeinančių grožį.
Mano dieve Orfėjau, tik meilė dar būna šventa,
kol į šviesą palinksta gyvatėmis apjuostom rožėm.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
Valanda, kai esi
Ir klaidina tave iš spalvų pasirodantis baltas,
ir pažadina vėl augmenijos vėluojantis balsas,
nesuprantamos linijos, pirštams paklusę ženklai.
Taip toli valanda ir pasaulis, prie žemės prigludęs,
geležiniai keliai, delnuose nepranykstančio rūdys
ir ledinis dangus, į tave pažiūrėjęs aklai.
Juoduose lašuose gal tik jūros, o gal mėnesienos
iš gamtos apdarų tau netinka šešėlis nė vienas.
Tavo laisvės našta, keistas nerimas žemei trapus.
Bet nebus jau sulaikančio mosto. Įsidega vėjas.
It vieninga širdis tavo žodžiuose meilė skaidrėja.
Ir nuauksina tylą rugsėjis pro medžių lapus.
Kas kartoja tave nesulaukti sugrįžtant. Jau lieka
spinduliai atviri, gal dar akys, numaldžiusios nieką,
į pasaulį parodanti blėstančio vaisiaus ranka.
O kartoja tave ne tylus išsigandusio riksmas
valanda, kai esi, valanda, kurioje pasiliksi,
valanda išeities, ne žalojanti kūnus trauka.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai.
Vilnius: Vaga, 1975.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|