TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

Henrikas Algis Čigriejus

Novelės iš knygos „Varna braukia ašarą“

Lijundra
Per bulviasodį
Tyliai leidžias...
Dailininkas

Į viršų

Lijundra

       Lionginas pardavė jaučiuką ir gavo daug. Bet mes nemėgstam skaičiuot pinigų kito kišenėj. Gavo tai gavo, gavo tikrai ne už dyką. Dabar jis štai stovi prie tokios daržinėlės ir prūdo, galvodamas apie labai gerus dalykus. Vėjas taip sodriai šniokščia gluosnely, virš prūdo ledo šiaušias vasario vanduo, pakraščiuose pilna visokio lig pusės įšalusio šlamšto. Tai mūsų nevalyvumo liudininkai. Bet Lionginas nežiūri į juos, jis dar kartą persiskaičiuoja pinigus. Mat tiems bjaurybėms tai baisiai patinka. Savi pinigai tai savi, bet Lionginas užlindęs už tokios daržinėlės. Savos sąskaitos su savais pinigais tai jau geriau suvis vienam. Už jaučioką jis gavo tikrai atsakantį užmokestį, ir tą reikėjo dabar protingai išskirstyti į dalis. Šita –„už kepurės lankelio“ (ta pirmiausia), šita bus rudajam Švobai (tai sena skola), o štai ši – į šeimos biudžetą. Didelę gniūžtę gaus Lionginienė ir protingai tylės. Tylės, nes klausimas „O kiek pasislėpei?“ – visai neprotingas. Nieko tu čia neišsiaiškinsi, nes niekas nieko negal padaryti, kad kas jau pasaulyje yra šitaip, būtų kitaip. Lionginienė su savo Lionginu šiam pasauly jau pasitrynusi, šioj žemelėj jinai su juo jau ganėtinai susipažinusi.
       Iš tos sąskaitos, kuri Liongino finansinėje sistemoje turėjo kodą „už kepurės lankelio“, jis nusipirko du butelius. Juk neš skolą, o skola sena, o rudasai Švoba pašėliškai mėgsta... Mėgsta ir Lionginas. Jis ir pats apie save šitaip sako: „Baliuose aš tol sėdžiu, kol man stalo iš panosės neišneša.“ Tai, gali sakyt, ir teisybė. Sėdi jisai ir dainuoja visas tas dainas, kur girdėti per radiją. Ir Lionginui atrodo, kad jis dainuoja geriau. Ir vėl reikia sakyti, kad Lionginas nelabai klysta. Kai kurias dainas Lionginas savotiškai perkuria, prideda savo pabaigas, t. y. kadencijas, kuriose, kaip visi žinom, ir glūdi visa poezijos bei muzikos jėga.

Kur tu bebūtum, kokioj šaly,
Už man durnesnio nesurasi...

       Lionginui atrodo, kad tai labai gerai pataisyta. Jis sėdi kur nors, sakysime, vasaros naktį vienišas prie vienišo, po liepomis palikto stalo. Visi jau miega – kas daržinėj ant šieno, kas tvankiam kambary, Šeško Broniukas prie kokio žaginio – visiems kvaišalėlio vaikomi sapnai galvose tik dūksta, o jis sau sėdi ir pats vienišas nė kiek nesijaučia. Su juo gi daina. Ir dainuoja jisai, kiek leidžia jėgos. Ne, baliau, taip greitai tu man nesibaigsi! Tai šitaip, sakykim, vasarą ir tai tik pavyzdžiui. O dabar jis eina tiesiausiu keliu pas rudąjį Švobą.
       Jau baigias žiema, bet vėjas šiandien nuo šiaurės neša per lygumą labai žvarbią drėgmę, rodosi, tuoj prasidės lijundra ir tuoj tuoj ateis vakaras. Sniego šiais metais nedaug, žemė tokia tamsi ir kieta, tokia nejauki. Per šitokią dabar Lionginas eina.
       Kai jis atsidūrė pas Švobas, buvo dar gana šviesu, tik jau įkyriai kirto šalta lijundra. Švobų gryčioje garų buvo tartum pirtyje dūmų, rasojo visi langai, baisioje tvankoje dideliame puode kažkas, garsiai kunkuliuodamas, virė. „Kokią šunieną dabar jie ten verda?“ – toptelėjo Liongino galvoje, nors palubėj ant mūrelio užmatė jisai ne šunio, o tik neseniai nuluptą, dar pakraujavusį, ant šakumėlio ištemptą ir džiovinti užkeltą triušio kailiuką. Tie garai, tas visas šutas, susimaišęs su drėgno drabužio kvapu, tas pakraujavęs kailiukas bais nepatiko Lionginui. Nors klok pinigus, apsigręžk ir eik. Bet kur tu taip greitai išeisi. Ne tokio jau Lionginas būdo. Visur jam yra tekę sėdėti, dar visur jisai sėdės, visur savi patogumai ar nepatogumai. Tiktai kalėjime Lionginui būtų sunkiau apsikęsti. Bet štai ten tai niekas tavęs neklausia –apsikenti tu ar ne.
       – Ak Liongin, ką tu čia dabar sugalvojai? Kam čia reikia? – abu Švobos, pamatę ant stalo statomą butelį, lemeno apsimestinius etiketo žodžius. Juk garuose sušvito trys poros akių. Trys poros – mat švietė ir Liongino. Jau.
       Užkandai buvo padėta senos, bet geros naminės dešros. Stalas buvo kaip reikiant, tik Lionginas kartkartėm vis negalėjo atsikratyti minties, kad puode verda kažkia bjaurybė. Svieteliau tu mano, kokios čia dabar fanaberijos? Iš kur dabar toks jautrumas, lyg būtum kokia panelė ar studentė? Galėsi, jei nenorėsi, iš to puodo ir nevalgyti. Dar, žiūrėk, nieks ir nesiūlys. O be to, negi jau toks išrankus pasidarei, ko tik nesi suėdęs?
       Et, gal geriau jau uždainuok arba padeklamuok.
       O, uždainuoti ar padeklamuoti Lionginas galėdavo bet kada (net ir po to, kai kokiam gyvulėliui tekdavo gyvybę atimti). Patiko jam Salomėja Nėris ir Jonas Jakštas, o eiliakalį, kuris buvo kilęs iš to paties kaimo, jis buvo linkęs patraukti per dantį. Nes neskambėjo to eilės, jokios melodijos toms negalėjai pritaikyt. Lionginas labai gerai nusimanė apie literatūrą ir dainuodavo tik įspūdingas dainas. Dainuodavo, išvežiodamas pašarus, dainuodavo pačiose fermose. Jis tik ištiesdavo ranką, ir karvės bei teliukai jau žinodavo, kad reikia klausytis. Išeidavo toks teatras, kurį galėtume pavadinti skrajojančiu Liongino teatru. Ak, skrajojančiu gal ne – Lionginas paprastai avėdavo labai sunkiais batais.
       Taigi Lionginas visko matęs ir visko pridaręs. Ir viskas jame buvo nepagadinta. Artistas. Kai kas gal norėtų pataisyti – IR artistas. Na, sakykime – IR, bet reikalo tai iš esmės nekeičia, nes niekas niekad gerai nežino, kiek ko į žmogų įkrėsta daugiau – balto, juodo, pilko. Arba spalvoto.

       Butelis seko, bet kalba dorai nesirišo.
       – Tu, Lionginai, kaip jau prie fermų, pasakyk, kas tas naujasai zolotechnikas? Kaip jis tau?
       – Va vyras!
       – Tai jau kažin... Kažin... Susitikau aną dieną – na, nepasakyčiau, kad būtų durnas. Durnas nedurnas, bet toks kažkoks... Toks labai draugiškas...
       – Va vyras!
       Zootechnikas buvo aptartas, nes Lionginas jau du kartus tėškė šauktuką. Antrąkart net su nervu.
       Tada Švoba nutarė aptarti savo gyvenimą. Kalba žadėjo būti ilga, ir todėl dar kartą Lionginui šūstelėjo į nosį beužsimirštąs puodų kvapas. „Tuoj aš važiuosiu į Rygą. Tuoj tuoj...“ O mėlynus langus vis grėsmingiau ir grėsmingiau draskė aštri lijundra. Lionginas nieko nesakė, jis tik neaiškiai tarsi per kokią sieną girdėjo, kaip aiškinąs Švoba, teisinas dėl kažko rudasai Švobelė, lyg Lionginas būtų koks nuodėmklausys, o ne artistas. Ištraukė Lionginas dar vieną butelį, lyg prašviesėjimo, lyg dar kažko gero laukdamas, lyg norėdamas perprašyt savo laimę. O juk Lionginas moka šimtą dainų, bet kur dabar jos? Nė vienos galvoje. Jis tik staiga prisiminė, kaip kartą, kai jau labai vėlinos į mokyklą, su mamele skrynioj ieškojo kojinių. Išvertė visą – nėra tų, nors pasiusk. Išlėkė Lionginas tada į mokyklą, basnirčia į medpadžius įsispyręs. Ak tu, galvele, ak tu, skrynele. Lionginas šyptelėjo ir atsistojo. Gal kiek pagailo butelio – galėjo gal to nebetraukt iš kišenės. Bet kas padaryta, padaryta, negi nuo stalo imsi ir kišies atgal?
       Švobos labai jo nelaikė, pažino jie Lionginą: tas gali sėdėti, kol stalą jam iš panosės išneš, bet jei jau pakilo eiti, tai eis.
       Vėjas, kaip ir pirma, pūtė nuo žiemių, tik dar stipriau, lijundra kirste kirto, laimė dar, kad į nugarą, medžiai ne švokštė, o tik braškėjo, ir kelias buvo slidus kaip niekad. Bet Lionginas pasijuto labai laimingas. Nakties jis nebijo, tamsos irgi ne, viskas aplinkui čia sava, kas čia tau gali nutikti, nėra čia nei šmėklų, nei ginkluotų žmonių, o slidūs keliai – tie gal ne pirmas kartas. Kaip ir ne paskutinis. O svarbiausia – niekas šioje naktyje nedvokia. Lionginas pajuto, kaip smagiai stuktelėjo pakaušin išgerta degtinė.

Prie mažo namelio,
Kur dienos žydėjo,
Baltieji keleliai
Vėl mane parves...

       Jis praslidinėjo pro kalvę. Akys, apsipratusios su tamsa, gana aiškiai matė kad ir drumsto dangaus fone šį jo bičiulio Jurgio darbo pastatą. Būtų čia Jurgis dabar, gal pakaustytų... Būtų kaip tik.
       O kur keliukas į jo sodybą? Gal čia, gal ne čia? Lionginas traukė pašėliškai gražią dainą apie tėvynę, dainą, kurią mums sukūrė pats Benjaminas Gorbulskis. Ir pajuto po kojomis arimus. Taip jau visada – nuryk tik kokį lašelį, tuoj po kojom ne tai, ko reikia. Arimai buvo siaubingi. Lionginas svyrinėjo ir griuvinėjo. Trūkinėjo ir jo daina. Griūvant paprastai privalu nusikeikti, ir štai dabar į dainuojamosios poezijos posmus nemandagiai brovėsi trumpi, bet galingi, visiems žinomi įterptiniai žodeliai. Jų reikia, bet muziką vis dėlto jie gadina.
       Tamsoje nebesimatė jokio medelio, jokios daržinėlės. Nebebraškėjo šalimais joks augalas. Lijundra telžė tik į arimą. Lionginas pagalvojo, kad gal geriau reikėtų nebe dainuoti, o surėkti. Bet kam tu čia rėksi? Ką čia dabar prisirėksi – vienas iš tų mirksinčių žiburėlių tai tikriausiai jo, betgi nebesi koks vaikas. Ir kas jau čia taip baisiai atsitiko? Nieko. Tik va tas prakeiktas arimas. Ar nevertėtų prisėsti ir pasilsėti?
       Tokios lijundros žmonės nebuvo dar matę. Tokios neprisiminė net patys seniausieji. Rytą pasaulis atrodė tartum visas iš stiklo, braškėjo stori avietynai, lūžo pusiau keistos stiklinės žolės, plyšo silpnesnių medžių šakos, kai kurie medžiai griuvo skersai kelių. Pasak radijo, tokia lijundra ėjo per visą Lietuvą.
       Na o Lionginas? Kaip ta karalaitė stiklo karste, jis ant arimų gulėjo po ledo gaubtu. Artistas. O jau tenai, tam pasauly, kur stichijos nebesiaučia, sėdėdamas su kitais ant minkštos amžinos žolės klausėsi, kaip šventasai Antanas, aukštai iškėlęs erdvėlapį, aiškino mažiau mokslų ragavusiems, kas tokiais atvejais kaip štai vakar ten pasidaro, kokios oro srovės ten išlenda, perlenda, nulenda, kaip tenai susipina ir susimezga, kad jau ir jie, šventieji, kartais ir labai prašomi, nebe kažin ką begali pakeisti.
       O Liongino atminty tik plūst gražiausia daina:

       Mažoj stotelėje
       Beržai man laimės linki...

       Bet balsiai iš karto jis neuždainavo, nutarė palūkėti, kol paskaitininkas paskelbs pertrauką.

       Čigriejus, Henrikas Algis. Varna braukia ašarą: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

       Per bulviasodį

       – Na, dar žingsnelį, dar žingsneliuką. No! No, kabalda!
       Pavargę jau buvo abu – ir Balys, ir kuinas. Nors darbo to, rodos, nedaug – kiek čia to sklypelio, kai privažiavę šitiek talkininkų: abu Balio sūnūs, abi marčios, vaikai. Dar brolio studentas. Taigi tik juokas, kai puolė visi – kaipmat ir po bulviasodžio.
       Tie visi štai jau namie, prausiasi, erzeliuoja, jau iš virtuvės per primenę į kiemą ir net ligi lauko nušokinėja visokių gardžių kąsnių kvapai, jau tenai pabaigtuvės.
       Tik prie paskutinės užverstinos vagos dar stovi du seniai –Balys ir arklelis. Ne tik vieni, bet ir ganėtinai prisitašę. Balys mat nuo ryto, talkai dar nė neprasidėjus, neiškentė su jaunaisiais neparagavęs. Ir paties darbo metu dar ragavo. Kur tada jau nebus pavargęs. Metai jau nebe tie, žmogau.
       Balys kaip Balys, bet va arklelis. Arklidės vargdienis, arklidės veteranas, atliekantis visus visų sklypelių darbus. Kam ne kam, o šitam tai iš tiesų atseikėta per akis. Kitus arklius Kastantas Butkus, arklininkas, gal kiek „pataupo“ kitiems, rimtesniems kolūkio darbams, o šitą „pensininką“ visada skiria posodybinių sklypelių reikalams. Tad ir imasi jį visi, ir vedasi. O dabar pats bulvių sodinimo metas. Gegužės švenčių proga suvažiuoja į tėviškes tomis dienomis laisvi nuo savo tarnybų kaimiečiai miestiečiai – sūnūs, dukterys, žentai... Darbo žmonių šventę geriausia yra paminėti prasmingu darbu.
       – No!
       Bet arklys stovėjo – sustojo, ir baigta. Nors tu jį užmušk. Balys, smigtelėjęs giliau plūgelį, priėjo prie savo draugo galvos. Tarsi norėdamas prabilt į to protą – žodžiu, susitarti.
       Arklio mina buvo apatiška, sartis tik markstėsi, o šonai, kur aiškiai aiškiai matėsi grobiai, tik pūtės ir traukės, tik pūtės ir traukės. Lyg pasiruošę išpumpuot net ir pačią gyvastį.
       – Kaip armonika, – pasakė Balys, – kaip Baltuškos kalvės dumplės. Bet ką aš dabar padarysiu – baigti tai reikia. Tu tik pasižiūrėk: nebe kažin kas beliko, viskas jau padaryta, jau tik paskutinė paskutinė vagelė!
       Aukštų beržų apsuptoje sodyboje iš lengvo plaikstėsi melsvokas dūmelis, o prie inkilų dūko varnėnai. Gražiausiai pašvilpaudami. Vienas kitas nedidelis debesiūkštis aukštybėse kad ir praplaukdavo, dienos neniaukė, diena buvo rami ir šilta.
       O užvagoti jie vis dėlto baigė. Kai rodės, kad jau nebebaigs.
       Nebebaigs? Kaip nebebaigs, taip nebūna. Negi galėjo Balys pasakyt arkliui: tiek jau to – nebegali, tai nebegali, einam namo. Taip, bra, nebūna.
       – Matai, jau ir po visko, – tarė Balys, pabaigos laukęs nė kiek ne mažiau kaip ir kabalda, – dar tik partempsim plūgelį ir jau galėsim užšvęsti.
       Partempė, plūgelį Balys atrėmė į plūktinio tvarto sieną, sarčiuką nusivedė prie šulinio. Kibiro paviršiuje pačiaupsėjęs lūpom šaltą šulinio vandenį, sartis tarsi pabūgo: kaip trenks man dabar tas ledinis it akmeniu į senus dantis.
       – Gerk, gerk, – sakė Balys.
       – Tai pagaliau baigėt, – Balienė šaukia nuo slenksčio, – eik tik greičiau į vidų, kotletai kad neatauštų visai.
       – Neatauš, pirma Butkui arklį nuvesiu. Bet kokią stiklinę, kad nori, duok ir dabar.
       Išgėrė dvi. Kai dar paprašė trečios, Balienė:
       – Vesk tik tą arklį, kad jau vedi. Neprapuls tavo stiklinė, nebijok.
       Keliuku pro sodelį jie išėjo į arklidę. Balys norėjo dar užsėst ant sarčiuko, bet nebesėdo – ką čia vargdienį bevarginsi. Va viena pasaga kaip kliba, gal pirma užsukti pas kalvį. Bet kalvis šiandien irgi bulves sodina, pas jį irgi miesčionys, irgi, žiūrėk, jau pakaušę. Tegul žinosi Butkus.
       Buvo jau popietė, šviesi ir jauki, pilna vieversių, pilna įstabaus nubudusių laukų kvapo. Į žemę grįžo žalumas, dabar toks skaistus, kad iš anksto darės net gaila – jis gi tuoj ims tamsėti. Viskas čionai tik šitaip.
       Sartis prunkštelėjo, pasuko galvą patvinusio upeliuko pusėn.
       – Ak, tu dar nori? Einam.
       Balys su arkliu priėjo ramiai plūstantį vandenį. Upeliu plaukė pavasaris.
       Ir prisiminė staiga Balys vakarykštį pokalbį prie stalo namie. Buvo jau gana linksmi ir gudrūs. Balio vienas sūnus smarkiai mokytas, tai štai jis prie to stalo pradėjo pūst arabus, esą Indijoj ar kur ten žmonės tikį, kad po mirties mirusiojo dvasia persikelianti į kitą žmogų ar šiaip į kokį gyvą sutvėrimą. Gali net ir į medį. Ir Albertas padainavo dar tokio ruso dainą:

A jesli tup kak derevo,
Rodišsia baobabom
I budeš baobabom tyšču let,
Poka pamrioš...

       Rusiškai sunkokai besigraibančioms moterims mokytasis dainą paprasčiausiai perpasakojo – na, jei esi durnas kaip tas baslys, tai atgimsi kaip pasiutusiai ilgaamžis medis, baobabas... Ir baobabas būsi gal tūkstantį metų, kol jau nusibaigsi. O moterys ir juokės, ir pečiais gūžčiojo.
       Bet pagaliau... Balys pasižiūrėjo į geriantį arklį. Bet pagaliau: numirsi, o mirti vis tiek vieną kartą teks, ir įsikraustysi kad va ir į šitą. Na, ne į šitą, o šitokį, į šitą gal įsigrūdęs jau kitas; įsigrūdęs ar įgrūstas, tai tu – į jo kumeliuką... Kad viskas būtų iš pradžių... Ta murdalynė be galo ir krašto. Be jokio pasilinksminimėlio, be jokio suėjimo su giminėm ir pažįstamais. Nei tau klėčių, nei tau seklyčių... Talkos talkos, o kur patalkiai?.. Ir pakinkys tave, ir turėsi tu arti, akėti, vagoti bulvėms vagas. Gal net šitame pačiame lauke. Ir pūtuosi, ir bus tavo šonai panašūs į armoniką ar kalvio Baltuškos dumples. Ir iš tavo šonų armonikos girdėsis tiktai švokštimas – še tau muzika...
       – Matyt, kad jau man pasimaišė, – pasakė Balys garsiai.
       Arklys pakėlė galvą.
       Na, į arklį dar pusė bėdos, bet jei į paršą? Kriuksėtum dienų dienas, vis kvykdamas ėdalo. Koks tas ėdalas, koks tas ėdalas?! Oi, tada tik jau greičiau lauk galo.
       – Matyt, kad jau man tikrai pasimaišė, – vėl pasakė Balys garsiai.
       Šeško lieknelyje klykavo pempės, šoko ore ir vartės. Ne, nesilinksmino jos tenai – ten jau pasirodė, ko gero, koks katinas ar šuva.
       Nenorėtum būti nei valkata šunim, nei katinu.
       Balys uolus katalikas nebuvo, kur jis tau bus, bet dabar tai prisiminė: ė, o mūsų tikėjimas tai tokių dalykų žmonėms į galvas negrūda. Ir bambizų ne – kaimynė Gurauskienė tai bambizėlė, kartais važiuoja savo bažnyčion į Biržus. Jei ten ką panašaus kalbėtų, galgi pasakotų, moteriška jinai šneki, bet ne. Ne! Vis dėlto mūsų kraštuos gyventi geriau. Visada viokiais būdais visokiuos reikaluos visur visur laikykis tik savo krašto.
       – Prie saviškių geriausia, ar ne?
       Arklys linkt.

       Saulė dar buvo gana aukštai, ir Balys pagalvojo: va, parvesiu arklelį, bet jam poilsio dar nebus, ateis dar pas Butkų jo kitas; yra gi ir tokių talkininkų, kurie tik popiet išsirango į talką. Galų gale nebūtinai iš kokios tinginystės, gal nuėję arklidėn laisvo „pensininko“ negavo. Gerai, kad Balys saviškius pribakino anksčiausiai. Visus ir tą savo pliuškių, kurs tokią negudrią mintį į galvą įmetė. Buvo jau ir pamiršęs, bet kai pasiliko su gyvuliu vienas...
       Balys pradėjo skaičiuoti, kiek dar galėtų būti pageidaujančių arklio. Kazėnas – ne, Petrauskas – ne, Šeškas – su tuo visko gali būti. Ir su Kundrotu visko.
       Sartis žiūrėjo į svarstantį Balį ir taip pat, rodos, mąstė.
       Ir rodos, jam rūpėjo, kad Balys sugalvotų ką nors protinga. Ir Balys sugalvojo.
       – Einam, žinai ką, namo. Einam, aš sėsiu prie stalo, yra atvažiavę ir Egidijus, ir Albertas, oi, tas man mokytas, pasišnekėsim, kad net... Kad net ir nebežinau, kaip ir besakyti. O tau aš kūtelėje irgi duosiu šio to, Butkui tave pristatysiu ryt rytą. Einam.

       Čigriejus, Henrikas Algis. Varna braukia ašarą: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

       Tyliai leidžias...

       „Tai jau, be abejo, sergu, tai jau tikrai, – sako sau toks Jurgis Mašalas, – va kaip prikibo daina su žodžiais ir su melodija, nebepaleidžia, kad ją kur visą naktį:

       Tyliai leidžias pavargusi saulė,
       Paskutiniai šešėliai dienos...

       Vakar, ieškodamas kokio žiūralėlio ir spaudydamas televizoriaus pultelį, pataikė į „Sveikinimų koncertą“, ten kaip tik ir dainavo tą senų laikų dainą. Vaikai ir debesis anūkų tokiai vienai sukaktuvininkei, prisakę visokių graudalų, dovanojo ir šitą „tyliai besileidžiančią“.
       O daina tik capt ir prikibo prie Jurgio. Kaip piktas pinigas. Skamba ir skamba štai visą beveik naktelę. Verties ant vieno šono, skamba, verties ant kito – vis tiek nesiliauja. Koją pradėjo gelti, netrukus švis. Jau pavasaris, nakties vis mažiau ir mažiau, o poilsio reikia vis tiek, poilsis juk ne kokia pramoga.
       Ak, ta daina, Jurgis buvo tada dar vaikas, ją visur dainuodavo per gegužines, per vakaruškas, per krikštynas ir vestuves, per patalkius. Dainavo jauni, dainavo pagyvenę, dainavo miško vyrukai. O gal kartais ir stribukėliai.
       Banali ta daina, labai banali, ypač kai išgirsti ją šiandien. Bet kaip jai nebūti banaliai – joje gi dainuojama tik apie tai, kas yra. Kas iš tiesų buvo. O jei dar tai, kas yra ar kas buvo, dar ir rūpi, tai kartota ir kartota. Bet kas būna, kai ką nors kartoji ir kartoji – gi baisiausiai nuzulini. Atsibosta ligi gyvo kaulo.
       Ir tada įsireikia laiko, na, tokio, per kurį atskrenda buvusios dienos, seniai matyti veidai, vaizdai bei vaizdeliai. Jurgio pusseserė Aldutė šią dainą kaip, žinoma, ir kitas užvesdavo labai aukštai, ir Jurgis kartą pasakė: „Aldonė spiegia.“ Oi, kaip nepatiko šitas pasakymas Aldutės mamai, beje, Jurgio krikštamočiai. Labai rimtą miną nutaisiusi, labai rimtai ji Jurgiui atsakė: „Aldonė spiegti nemoka.“ Štai šitaip – spiegti nemoka, moka dainuoti.
       Jau nebe švito, jau buvo visai prašvitę. Jurgis priėjo prie balkono ir plačiai atidarė jo duris. Padvelkė vėsa, ir Jurgis pasipurtė. Bet tai buvo ne vien ankstyvojo ryto šaltukas, žmogų jau ėmė kažkokia liga. Jurgis tai suprato iš prikibusio ir nebepaleidžiančio per sapną ar prosapnį vaizdo – kai susergi, visada šitaip. Šį sykį tai buvo ne vaizdas, o nudainuota nudainuota anų laikų daina.
       Sulojo šuva, pasigirdo įsakmus jo šeimininko balsas.
       – Eina jau dergti pasaulio, – suniurnėjo Jurgis. –Jau. Kas juos sutramdys, tuos šunininkus?! Ir kaip? Didžiausio šuns savininko tu neužkabink – gausi grąžos, kad niekad nebenorėsi, tokie yra visur visagaliai. Na, jei neužkabini tokio, tai moterytės su pekiniuku subarti irgi nebeišeina. Sarmata, didelio privengiant pulti mažesnį. Kaip čia dabar.
       O kad pikta, tai pikta.
       Ai Teresėle, tu bent greičiau parvažiuotum. Galėtume ir pasibarti. Ir niekam blogo neatsitiktų. Bet garas išeitų.
       Buvo dar tik po penktos, grįžęs į patalą, Jurgis užsitraukė antklodę ligi smakro. Užsimerkė. Bet daina neatstojo:

       Galbūt viską pasauly pamiršiu,
       Bet tavęs, mylimoji, niekados...

       Po galais, o kur, tiesą sakant, dabar jo Jadzė? Kaip ji kažin atrodo dabar? Jaunyn tai nė vienas mes neinam. Seniai seniai Jadzytė jau bematyta.
       Jurgis pašoko, į galvą plūstelėjo keista idėja – kai tik išauš visiškai, reikia paskambinti į darbą ir pasakyti: viskas, sergu, baisiausia temperatūra, beveik mirštu, viskas, šią savaitę manęs tikrai nesitikėkit... O pačiam – į stotį ir pirmyn! Ir apvažiuoti visus draugus. Per Šiaulius, per Panevėžį, per Biržus... Įspūdingas išeitų kruizas.
       Dar kartą su visais pasimatyti, su kai kuriais tai ir atsakančiai nukaušti.
       Ką reiškia – dar kartą? Ką, ar čia jau koks kaip ir atsisveikinimas? Prieš mirtį po galais? Jurgis pasipurtė:
       – Baik, egzaminai ant nosies, o matematikas važiuoja senų draugelių lankyti. Apsimetė sergančiu ir išlėkė. Na, šitokio pokšto gal niekas čia dar nebuvo iškrėtęs. Jau ir rimtai, matyt, susirgau... Oi.

       Galbūt viską pasauly pamiršiu,
       Bet tavęs, mylimoji, niekados...

       Ir kažin, ką jau žmona pagiedotų. Nors šią savaitę ji tikrai dar neparvažiuos, betgi nėra dalykų, kurių apie savo brangųjį jinai nesužinotų. Anksčiau ar vėliau.
       Nors...
       Prasivartęs nuo šono ant šono, su ta blūdo dvasia galvoje, pagaliau sulaukęs septintos, Jurgis kėlėsi, nusiskuto pykdamas ir išslinko į darbą. Skaudėjo galvą ir purtė šaltis. Bet Jurgis vis tiek išėjo. Nenorėdamas galutinai susigadint nuotaikos, temperatūros nesimatavo. Tos yra vis tiek, o daktarų tai gal jau nesišauksi.
       Pirmadieniais, laimė, jam pamokų nedaug, kaip nors iškentės.
       Už langų ėmus šniokšti gaiviam pavasario lietui, dvyliktokams šiandien jis iš tikrųjų buvo kirvis. Tai žinoma – kai mokytojas negaluoja ir yra prastai nusiteikęs, gero nelauk. Nuotaikomis, ypač jau prastesnėmis, visi mes linkę pasidalinti.
       Iš mokyklos išėjo dar gerokai prieš pietus – po pirmųjų dviejų pamokų. Debesys jau skirstėsi, pro minkštus jų patalus žvalgėsi saulė, švietė gaivi žaluma ir spindėjo balos – gražiau jau gal ir nebebūna. Tik ta galva tokia sunki, ir vis nukrečia šaltis. Nekas.
       Užsukti į kokį bariuką ar kavinaitę? Matyt, kad taip.
       Įsmuko į nelabai prašmatnią užeigėlę. Buvo manęs pasiimt penkiasdešimt gramų baltos paprastos. Bet pasiėmė šimtą. Et, kas jau bus, tas, blogiau galgi ne.
       Kavinukė beveik tuščia, tik prie poros stalelių sėdi malonūs žmogeliai, atsigauti užbėgę statybininkai.
       Pageidaudamas paramos, įėjo bomža. Prislinko prie vieno stalelio, prie kito. Rodos įkrito į delną keli lengvi balti pinigėliai.
       – Trūksta man keturiasdešimt kapeikų, – tarė jis Jurgiui.
       – Kapeikų seniai nebėra ir nebebus, reikėtų jau tai žinoti, –Jurgis lyg pyktelėjo, bet valkatai davė litą.
       – Atsiprašau, ponas, atsiprašau ir dėkui.
       Greit brūkštelėjęs litą kišenėn, valkata atkišo Jurgiui ranką. Ranka buvo purvina, panagės baisios. Bet Jurgis ją paspaudė. Ir dar labai nepasidygėdamas – pusę savojo šimtgramio jau buvo nugėręs. Jis pamatė, kaip šitam žmogui nenuskilo. Bet ir pagalvojo: „Kažin, kada buvo daugiau ubagų –Valančiaus ar mūsų laikais?“
       Kai vėl išėjo į gatvę, diena buvo dar labiau nušvitusi. O atsisėdęs ant šaligatvio ir nugara atsirėmęs į sieną, baisiausiai brūzgindamas savo gitarą, tarsi norėdamas ją sudraskyti, šaižiu balsu garsiai garsiai rusišką, gal net padugnių dainą plyšojo lenciūgais apsikarstęs skustagalvis. Prie jo sukiojosi ir mergiotė, kaišiodama praeiviams atverstą kepurę: „Padėkite muzikantams...“
       Jurgis tik mostelėjo atgalia ranka – eik šalin.
       Medžiai spindėjo ir tyliai džiaugėsi. Tiesa, ne visai tyliai – žvirbliai juose žvaliai dalinosi įspūdžiais. Priėjęs prie vienos liepos, Jurgis paklausė:
       – O kaip jūs čia? Aš tai čia toks kaip ir ne savas.
       Na, ne savas ne todėl, kad šiandien pasiligojęs, ne savas jis čia visą laiką. Saulė, ir ta jam teka ir leidžiasi ne tose pusėse kaip kadaise namie kaime. O juk šitiek jau metų. Nepasisuka žemė čia taip, kad saulė galėtų žmoniškai per dangų keliauti.

       Tyliai leidžias pavargusi saulė...

       Ak, dabar saulė ta dar tik vidudienio šviesulys, ligi laidos dar toli.
       Po galais – reikėtų kur nors pas ką nors užsukti – eiti namo ir drėbtis į patalą labai nesinori. Gal nuvažiuot į Antakalnį pas dukterį? Betgi dukters tai dabar nerasi, vaikus nuvedusi į darželį, jinai visą dieną bus klinikoj. Gal pas kokį bičą? Bet kad tie turi ką veikt ir be jo – paprasta gi šiandien diena, nei kokia šventė, nei ką.
       O sueiti reikėtų. Kaip tas sako, verkiant. Kol dar esam. Nieks negali pasakyti, kol dar čia būsim. Štai nebėr Alberto. Buvo buvo ir nebėra. Ir niekada nebebus. Turi žmogus vieną datą ir staiga žiūrėk – jau, brač, su dviem. Ir tada jau viskas.
       Ir Jurgis pradėjo skaičiuoti nebesančius. Nebėr tėvų, nebėr žmonos tėvų, žmonos abiejų brolių, kiek nebėr iš giminės tėviškėj... Kiek kaimynų, net mokyklos ir studijų draugų jau... Jau...
       Tėviškės nebėra.
       Ė, ten tai saulė tekėdavo rytuose, o leisdavosi vakaruose.
       Bet kai prieš tave balutėje maudosi ir pasišokinėdami džiaugiasi gyvenimu žvirbliai, ar taip jau būtina galvot apie mirusius? Žinoma, kad nebūtina, tik kad tos mintys bjaurybės taip įžūliai lenda į galvą.

       Paskutiniai šešėliai dienos...

       Dainos nuotrupa galvoje draikėsi nelyginant dūmas gryčioj, kai kaminas prastai traukia.
       Na tai kur dabar? Tik jau ne namo. Jurgis nė nepajuto, kaip užsuko į parduotuvę ir nusipirko plokščią brendžio buteliuką. Labai gerai pritaikytą nešiotis kišenėje. Gal tada štai šitaip – eini šen bei ten ir vis kilsteli nuotaiką, gerą padarydamas dar geresne.
       Pala pala – tiesiog gatvėje, tiesiai iš buteliuko? Galgi nei šis, nei tas? Be to, taip daryti net draudžiama. Yra, rodos, toksai įstatymėlis.
       Bet kaip tik todėl, kad nei šis, nei tas ir kad draudžiama, gal dar įdomiau.
       Jurgis staiga prisiminė vieną, gana komišką savo draugo dailininko istoriją. Tasai jo draugas turėjo mat laimės pabuvoti sovietiniame konclageryje. Net septynetą metų. O žinomas toks dalykas – dailininkai ir muzikantai ar tau lageryje, ar kariuomenėje buvo šiaip ar taip savotiškai privilegijuoti. Tas Arėjas su savo likimo draugu ruseliu, irgi dailininku, lageryje turėjo net atskirą patalpą, taip sakant – dirbtuvėlę. Piešdavo jie tenai plakatus, transparantus („Į laisvę su švaria sąžine...“) ir tepdavo visokias kitokias tepliones. Bet ir dar – iš fotografijų jie tapydavo savo viršininkų, viršininkų žmonų ar draugių portretus. Štai kartą viena viršininkienė, mieliems dailininkams už gražų portretą atsidėkodama, atnešė visą stiklainį spirito. Atnešti tai atnešė, bet kur dabar jį paslėpti? Sargų bei norinčių ištiesti nagus į tokį gėrį daugybė. Ir tada tas Jurgio draugas ir tas ruselis sugalvojo: stiklainio su spiritu niekur neslėpti, o tik paprasčiausiai sumerkti į jį teptukus. Žinoma, koteliais į apačią. Dar įlašinti kokį lašelį spalgenų sunkos, suprask – rausvumas tai nuo dažų...
       Koks viršininkas užsukęs patraukia nosim, pakraipo galvą – kas čia po galais, lyg ir spiritėliu atsiduotų, bet kur?
       Ir Jurgiui užėjo pašėlęs noras padaryti taip, kaip baisiausiai netinka. Savaime suprantama, išvengiant pareigūno, kuris pasakytų: „O kas čia dabar? Kas jūs? Rodos, kad inteligentas. Kas kas? Mokytojas? Na, trūko tiktai dar šito. Gal greit pradėsit ir per tvoras laipioti?“
       Per tvoras? Kartą gi šitaip jau ir buvo. Tikrai tikrai. Pirmaisiais ar antraisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Eina Jurgis gatve Palangoj, na, ta, kuri lygiagretė su jūra, ir susitinka buvusį kadaise savo istorijos mokytoją. Dabar jau senuką. Taip smagu. Pasidžiaugę susitikimu, eina sau abu, šnekučiuojasi. Ir štai ties jau nebesančio komunistų Centro komiteto vila tam anam mokytojui kad šaus į galvą mintis: „Ko čia mums eit šitokį linkį lig jūros, lipam per tvorą ir tuo gražiu taku per teritoriją tiesiai...“ Bet kelią pastoja vartai. Gražūs vartai, geležim išpinti. Ir tokia graži saulutė vartuose, jos žiedas kaip tik kojos pėdai įstatyti... „Ką jūs, mokytojau, ką jūs? – sako suglumęs Jurgis, – nei šis gi, nei tas.“ O seniokas: „Lipam tik ir nežiūrėk nieko, lipam ir – tiesiai.“ Jurgiui nei bėgti, nei rėkti – iš tiesų juk nei šis, nei tas, bet palikti vieno seno savo buvusio mokytojo, rodos, ir neišeina. Neišeina. O čia pat ir policininkėlis, jaunas toks, dailus. Ir jo kepurės lankely jau nebe milicininko ovaliukas, o mūsų policijos Vytis. Teritorija vis dėlto dar tebesaugoma. „Vyrai vyrai, suaugę žmonės, ką dabar darot?..“
       Policininkučio jie nepaklausė, per tuos tvoros vartus persikabaroję, paliko skėsčiojantį rankomis ir nuėjo po tiesumai. Bet Jurgį tada tai lydėjo baisi sarmata. Ak, jei būtų užsigeidę šitaip va, sakykim, drąsiai pasielgt, „cekašnikams“ valdant, kitas dalykas, o dabar...
       Taigi per tvorą jau lipta.
       Jurgis patraukė pakrante. Po didžuliais topoliais tiesės šilti šešėliai, upė plaukė taip ramiai, tarsi visas pasaulis būtų neatsižiūrima taikos karalystė. Gražių namų eilė anapus upės priminė, kad Vilnius ne šiaip sau koks miestelis, o didelis Europos miestas.
       Ak, iš kur tie vaikai taip gudriai žino – matyt, kokioje knygelėje aptikę: kas negalima – negalima, bet jei labai nori, tai galima...
       Ir Jurgis apsidairęs, tiek jau to – reikia ir pasisaugoti, siurbtelėjo iš buteliuko. O pagalvojęs, kad nėr ko čia labai taupyti ir kad vieta labai kaip tik, nieks nesimaišo ir nemaišo, ištuštino ligi dugno. Kiek pasipurtė, bet nieko. Ir plūstelėjo per krūtinę ne tik šiluma.
       O iš nugaros į patį pakaušį papūtė vėjo gūselis. Jurgio plaukai lengvučiai plonučiai, bet gana ilgi staiga atsistojo visu ūgiu. Gražiai pasišiaušė tas Jurgis. Čia mat yra dar ir šitaip: jei tavo plaukeliai tokie, tai vėjas visada, į kurią tu pusę beeitum, pūs tiktai į pakaušį. Čia dėsnis, o su dėsniais nei tu susitarsi, nei pasigalynėsi.
       Iš priekio moteris su mergyte. Toji gana garsiai motinai:
       – Žiūrėk, mama, pabaisa eina!
       Jurgis šyptelėjo moteriai ir mergaitei, o kai prasilenkęs kiek atsitolino, nutarė, kad dainos, kuri taip baisiai maišos po galvą, nereikia toje galvoje laikyti kaip uždarytos. Tegul išsiveržia į laisvę. Ir jis uždainavo:

Tyliai leidžias pavargusi saulė,
Paskutiniai šešėliai dienos,
Galbūt viską pasauly pamiršiu,
Bet tavęs, mylimoji, niekados...

Mergiūkštė tai išgirdusi atsigręžė:
– Mama, pabaisa dainuoja.

       Čigriejus, Henrikas Algis. Varna braukia ašarą: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

       Dailininkas

       Biržų krašto kelių po smarkesnių lietų labai nepagirsi. Tokių gražių žodžių, kuriais liaupsinamas biržiečių alus, šio Žiemių Lietuvos kampo keliams nerasi. Rasi visai kitokių. Ypač, kaip jau sakyta, smarkiau palijus. Ar vasarai einant į pabaigą.
       Plentai yra plentai, vieškeliai – vieškeliai, jie žvyruoti, jais net ir gilų rudenį ratai gali riedėti pasišokinėdami. Bet vien jais nevažinėsi, tenka įsukt ir į šoninius kelius, keliukus ir į šunkelius.
       Nekas rudeniop apie Biržus ir pėsčiam, ir važiuotam.

       Be perstojo lijo visą dienelę ir tik vakare debesys ėmė trauktis ir plyšti. Kaip sunkūs drėgni skudurai jie vartaliojosi viršum šaltos šaltos, blyškiai geltonos pašvaistės. Vėlyvoji giedra buvo ne tik šalta, bet ir atrodė grėsmingai. Jau buvo smagu pagalvot ir apie šiltesnį drabužį, ir apie ugnelę po vakarienės puodu.
       Piktoko Margio lojimo lydimas prie vienų namų priebutėlio pasirodė nepažįstamas žmogus.
       Pasibeldė, įėjęs labai mandagiai pasisveikino, lyg atsiprašydamas žvilgtelėjo į savo kojas.
       Nedidukas, kresnas, apvalaus tarsi vaikiško veido, garbanotais, nuo lietaus dar labiau susitaršiusiais (visai nesusitaršę tokie niekad nebūna) plaukais. Neaiškios spalvos švarkelis, pilki marškiniai. Ant nugaros – kuprinė. O jau sulytas sulytas. Ėjo, matyt, tik per didžiausius šuorus kur po medžiu prisiglausdamas. Iš kur čia dabar šitoks? Gal koks spekuliantas ar komedijantas. Šiaip ar taip – nebaisus. Tuo labiau, kad basas. Kelnės atsiraitotos ligi pat kelių, stovi dabar prie slenksčio baltom kaip numirėlio kojom.
       – Na tai jau prašom toliau, – sako jam šeimininkė.
       Seniau gan dažnai užeidavusius ubagus tai tuoj sodindavo prie ugnies, tuoj imdavo klausinėt, kas girdėti, kas kur atsitikę. Po pasaulį su terbom vaikščiodami ir šunis lodydami bei tiems blakstienas kapodami, ubagai daug matė ir daug žinojo. Tai ne iš savo laukų neišklystantys, darbais apsivertę, darbų nukamuoti ūkininkai.
       Krosnelėje bežioravo tik anglys, taigi prie jos svečias ir nesodintas. O tas iš karto:
       – Einu iš toli ir man dar reikia tolokai. Lig pačių Biržų.
       – O, lig Biržų tai jau kažin ar šiandien begalit nueiti.
       – Tai va, gal tada, sakau, galėčiau kur daržinėj...
       – Ai, kam čia daržinėj, – sako jam šeimininkas, prakaulus aukštas vyras, – kam čia dabar daržinėj, apnakvinsim jus ir gryčioj, matom gi, kad ne žiulikas. Bet reikėtų jums gal ir persirengt. Šlapias kaip žiurkė.
       Gana greitai surado tam žmogui ir sausas, nors ir smarkiai per dideles kelnes, ir vilnones kojines. O paskui, žinoma, pakvietė ir prie stalo. Buvo jau kaip tik vakarienės metas, tie ateinantieji beveik visada pataiko.
       Tai jau ir sėdi jie – tas prakaulis šeimininkas, du jo sūnūs, vienas jau bernų bernas, kitas dar vaikas ir paauglė mergiūkštė; šeimininkė prie stalo galo, nes jai vis reikia ko nors ir prie krosnelės, ir prie spintos.
       Svečias iš to gerumo, kad dabar taip maloniai šyla permirkusios ir pavargusios kojos, galėtų jau čia pat vietoj net sėdom užmigti.
       Mergiūkštė nuo atėjusio svetimo žmogaus neatitraukia akių – toks jis jai įdomus. Kažin, kas jis per vienas.
       Prieblandoj jaukiai šypsojosi lempa, o sėdintieji – nepasakysi, kad būtų labai kalbūs.
       – Mano vardas Jonas, – sako atvykėlis, pagaliau gal jau reikia ką nors apie save prasitarti.
       – O, – sako šeimininkas, – aš irgi Jonas. Tai jau taip – Jonų gal ir pas mus ne mažiau negu Latvijoj.
       – Ė, ten tai jei ne kiekvienas, tai bent kas antras Jonas.
       Sėdėjo jie prie bulvienės, o ne prie alaus ąsotėlio, todėl ir kalba rišosi vangiai.
       Na, jei žmogus nenori pasakotis pats, iš kur eina, koks jis paukštelis, tai gal taip ir reikia. Už liežuvio netrauksi. Matai, kad ne perėjūnas koks, ne valkata, ne plėšikas – ir gerai. Ir ne iš kalėjimo. Iš kalėjimo būtų nukirptas, o šitas garbanotas kaip aviniukas.
       – Tai mat kokia vasara, buvo labai gera, užteko visko, o dabar, matyt, prasidės ir ilgieji lietūs.
       Apie ilguosius lietus reikia pamąstyti tylom.
       – Kur tu rudenį be lietaus, – sako vėl šeimininkas. – Dar ne visai ruduo, bet ir rugpjūtį vasaros nebenorėk. Laimė, viską susiglobėm.
       Svečiui gal ir nėra labai įdomu – susivežė jie dobilus, rugius ar kitą dar gerą į pastoges ar ne. Tai tada gal pats tegu papasakoja kokių įdomesnių dalykų. Bet kad jis toks pavargęs ir, be abejonės, galvoja tik apie patalą. Nesvarbu apie kokį – minkštą ar kietą, svarbu, kad atsirastų vietelė galvai priglausti.
       Nuvedė tą žmogų į kamarėlę prie didžiojo kambario. Šių namų senelė vasarą čia miegodavo. Palubėse – vaistažolių šluotelės, galvūgaly – lentynėlė su kantičkom. Langelis ne per didžiausias, bet šviesos jai, matyt, užtekę.
       Šeimininkė apie senelę Grasildą bent keliais žodžiais neužsimint negalėjo, o tas Jonas iškart ir be didelių aiškinimų suprato, kad čia kažkieno mielas kampelis. O ar ta moteriškė dabar dar gyva, tik kažkur, o ne į amžinatilsius išvykusi, nesvarbu.
       Kai šeimininkė su lempa išėjo, kambarėlis paskendo į tirštą jau tamsą. Viršum galvos švelniai kvepėjo vaistažolės – tokia nusiskainiota ir pasitaupyta vasara.
       Jos nežinai kada gali prireikti. Priglaustasis apčiuopom susiradęs lango kabliuką, jį atkabino ir stumtelėjo rėmą. Atsargiai, nes ką tu žinai su ne savo namų langais, gal tie vos besilaiko. Langelis girgžtelėjęs atsivėrė, kaip koks malonus burtas į veidą padvelkė rugpjūčio naktis. Visai netoli tyliai ošė topolis. Tą pažinsi iš kvapo.
       Ten prie stalo Jonas manė, kad užmigs vietoje, o kai jau kris į kokį nors patalą, tai kris kaip užmuštas. Bet va – dabar miegas taip žiauringai nebeėmė. Tasai topolis, apie ką jisai ten?
       Žmonės gyvena čia savo gyvenimą. Be abejo, ne be rūpesčių. Dabar tai čia ramu, taip ramu, kad to ramumo net ir baugoka. Tvarkingas šis ūkininkas. Ir šviesus, kaip matyt net iš karto, bet va – ne mažažemis. Vadinasi, nebeilgai jis čia ūkininkaus. Gal už metų kitų, o gal net ryt poryt lauks jo kelionė. Ne savo noru ir ne ten, kur kviečia kokie ūkiški reikalai.

       Rytas ir tirštas rūkas. Kibirai tarška rūke; trinksi durys, visuose namuose jau dunksena lengvesni ir sunkesni žingsniai.
       Keleivis pašoko iš malonaus šilto patalo, užsitraukė plačias ne savo kelnes ir vis dar basas – jo batai ir visi kiti drabužiai likę virtuvėj ant krosnies – išėjo į priebutį. Rytas.
       Prie šulinio susitiko vyresnįjį šeimininko sūnų, pasisveikino sumušdami rankom. Berniokas įpylė į dubenį ledinio vandens.
       Ū ū... Bet šiandien, šiaip ar taip, dar vasara, o čia vasaros prausykla. Ant stulpelio su įkaltais į šonus pagaliukais kabo rankšluosčiai.
       – Kokie gražūs jūsų rankšluosčiai, – sako svečias, – kaip gražiai išsiuvinėtos raidės.
       – A, tai čia nuo labai dar seniai. Na, gal ir ne nuo labai seniai, bet kol mes, vaikai, dar buvom maži, Kaziukas tai visiškai... Tėtis laikrašty perskaitė, kad jei nenori susirgti trachoma, tai turi šluostytis tik savo rankšluosčiu. Tik savo. Mama ir išsuvinėjo mūsų raides. Raidė „K“ prie visų, mes mat Klingos, tokia mūsų pavardė, o kitos tai: „V“ – Vytauto, taigi mano, „L“ – Lionytės, sesers, „J“ –Jono, vyriausiojo, bet jo nebėr... „K“ – Kaziuko, to mažojo. Mes save taip ir vadindavom: Lekas, Vukas, Jakas, Kakas... Bet jums aš atnešiu naują. Kaip išsimiegojot?
       – Karališkai; kaip sakytų prancūzas – ant abiejų ausų. O rankšluosčio nereikia ir taip jau aš čia toks...
       – Nereikia, kaip nereikia? – Ir Vytautas, peršokdamas priebučio laiptelius, nėrė į kambarį.

       Gryčioje kūrenos ugnis, ir prie jos, ant mažo suolelio sėdėdama, mergiūkštė aižė pupas. Žinodama, kad namie dabar svetimas žmogus, apsirengusi kiek spalvotesne bliūzele – mėlynadryže. Dėl vakarykštės prie stalo jai buvo šiek tiek sarmata. Aižė greitai, viena kita pupa, žinoma, turėdavo nukristi į šalį, į kokį palovį, kad paskui augdama pridarytų visokių juokų.
       – Labas rytas, panele.
       Ir moka gi tie ateinantys pasakyti. Panele...
       Panašiai kaip tas Vukas, ir svečias liuoktelėjo į kamarėlę, kur buvo jo kuprinė, ir grįžo nešinas nemažu bloknotu. Pasičiupo kėdę, atsisėdo prieš dirbančiąja, atsivertė bloknotą. Rankoj staiga iš kažkur atsirado pieštukas.
       –Jūs, panele, nekreipkit į mane dėmesio, dirbkit, kas jums reikia, ir viskas.
       Mergička baisiausiai nuraudo ir norėjo lyg prieštarauti.
       – Nesisarmatykit ir nesijaudinkit.
       Mažajam berniukui oi kaip norėjos užeiti svečiui už nugaros ir pasižiūrėti, kaip tas seserį dabar pieš. Kad pieš Lionytę, tai aišku, betgi įdomu, kaip tai daroma. Tačiau jis stovi prie stalo kampo ir nedrįsta net pajudėti.
       – Eikš, – sako jam svečias Jonas, – ateikš, pamatysi.
       Iš lėto, lyg prisibijodamas kokios klastos, Kaziukas eina prie dailininko. Tik kad tas darbas jau beveik baigtas.
       Svečias mat ilgai nesikrapštė, mikliais grakščiais judesiais jis bemat nupiešė tą pupų aižytoją. Tik švyst švyst. Vyrioko ranka popierium, sakytumei, čiužinėjo.
       Būna juk pasauly dalykų, kurie šiaip žmogui atrodo tarsi kokie stebuklai.
       Dar nesusėdus prie pusryčių, popieriaus lakštas jau buvo perėjęs per visų rankas.
       – Ir nupaišyk tu man šitaip!
       – Ir dar taip greitai, čik čik – ir še!
       Lionytė raudona raudona.
       – Tai šitą paveikslą mums gal ir paliksit?
       – O kaip jau kitaip, kaip kitaip gali būti? Čia mano toks „ačiū“.
       – Na ką jūs, ką jūs... Pas mus žmonės kartais nakvoja, mes gi prie plento.
       Seniau tai pašėliškai daug būdavo tų nakvynykų – žydai lupatnikai, ubagai... O dabar tai turėsim prisiminimą, tokio paveikslo čia niekas neturi.
       Per pusryčius valgant bulves su spirgais svečias dar taip pasiaiškino:
       – Toks, matote, čia dalykas... Dailininkas tai aš beveik iš tikrųjų; „beveik“ sakau todėl, kad ašai dar tik mokaus. O po šiuo „paveikslu“ pasirašyti galėčiau – visi dailininkai taip daro. Ar garsūs, ar nelabai, ar šiaip tik visai šiokie tokie. Bet aš gal geriau nepasirašysiu, geriau gal nereikia.
       – Kaip jau jums išeina, kaip išeina.
       – Toks, matote, čia dalykas... Protelio man neužteko, ir aš prikišau nagus, kur nereikia. Atsakančiai prikišau... O kur, tai bala nematė. Ir va tenka dabar man kiek pasislapstyti... Kur nors sprukti. Kur? Gal, sakau, pas gimines? Pas juos ir traukiu, nors jaučiu, kad niekai... Kur tu Lietuvėlėj tokioj...
       Pusryčiautojai tik žiūri ir tyli. Mat koksai čia nakvynykas.
       – Kodėl jums dabar apie tai pasakoju? Na, pasakoju, ir tiek – matau, kokie jūs žmonės. O sugriebti nori mane, žinokit, tik jau ne už kokią vagystę ar šmugelį. Ir nieko ašen neužmušiau, niekam aš nieko blogo nepadariau. Niekam niekam!
       Klausantys supratingai palingavo galvom.
       Svečias Jonas kiek patylėjęs:
       – Betgi ir jums...
       – Ir mums, berneli, ir mums, – sako šeimininkas Jonas, tasai prakaulis, – tik mums nėr kur pabėgti. Kur tu pabėgsi su namais, su medeliais, su gyvulėliais? Nebent va šitie, – jis mostelėjo galva į vyresnįjį sūnų ir mergičką, nebent šitie... O tas mažasai, na kur jis vaikelis... Kaip jau bus, taip.
       – Ai, tik nereikia per daug griaudintis, – sako šeimininkė, – dar visi esam čia ir sočiai dar turim visko. O kas bus paskiau, pamatysim.

       Čigriejus, Henrikas Algis. Varna braukia ašarą: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt