Gintautas Dabrišius

Eilėraščiai iš knygos „VIENPLAUKIS PRIE PLENTO“

Į viršų

UŽKERĖJIMAS

Gegužis. Linksmybė sode.
Darbštūs angelėliai
meilės laiškelius per dieną nešioja.
O sparnuotos žiedų šeimininkės, padėkit!

Nuskriskit pas mano mergaitę,
saulei tekant spiečiumi nudainuokit:
užklupkite ją netikėtai –
dar vartančią sapnų knygas.

Prineškit medaus gegužinio į akis
ir į plaukus, suvilgykit lūpas,
o daugiausia į burną, kad apsaltų širdis
– į burną tiek pripilkit,

Kad mergaitė nubudus nežinotų kur dėtis.
Nei ramybės, nei vandens nesurastų
užgesint tai saldybei.
Lai ji manęs pasigenda.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

LAKŠTINGALA

Kol dar tyli, gal ką ir supranta,
bet vos išsižioja – nieko nežino:
iš lakštingalos širdies
varva pasaulis.

Mes iš ten – iš pačio dugno,
ir tik vieną kartą...
Iki kelių žieduose – iki kaklo: semia
putojantis kraujas lakštingalos.

Nupirkai mane – jau myliu. Dega –
noriu tau pasakyti ir nemoku:
tik čiulbančiom rankom apkabinsiu,
kuo toliau nusinešiu.

Šaldyk, naktie, gelbėk mane,
nes tikrai per greit tirpsta –
baigia ištirpti – beveik jau nėra
nei pasaulio, nei paukščio.

Viena tik akimirka likus, kurią
paskubėjau pridengti sparnais.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

BIRŽELIS

Kada viduvasaris raško braškes,
kada spiečiai nuo šakų nukabinami,
– nakties nebūna.
Tik paukštis patupi prie lizdo,
tik rūkas tekinom prabėga paupiais.
Muzikantų daina, saulėlydy pradėta,
iki saulėtekio liejas.
Iškvieti mergaitę šokt,
vos kelissyk apsisuki,
nori ją pabučiuot,
o ji sako:
– Jau per šviesu.
...gilina bitės korių akeles.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

IŠBUOŽINIMAS

Avižas supantis vėjas – mano.
Kaliausė aprengta mano sermėga.
Skrynios, ąsočiai, statinės ir tvoros,

Perekšlė, obuolio graužtas –
tie trys šiaudai šuns būdoj – mano!
Spardos musė muštuvyj –

Uršule, per drąsiai žengi su peiliu prie palties,
turbūt užmiršai, kieno ji?
Jau dvi musės laižo muštuvį –

Motiejau, užkelk vartus!
Barščiai verda –
elgetų pilnas vieškelis...

Šimtmetis, suskaičiavęs iki keturiasdešimt,
pridėjo man prie smilkinio pieštuką
ir liepė pasirašyt – mūsų.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

BULVIŲ GYVENIMAS

Pasikužda bulvės ir, barškindamos puodus,
darda vežimais – į karą!
Bulvė už bulvę vėliavą neša –
nepasiduosiu – nors perpjaukit pusiau.

Parako dūmai – aruodai – skandalas,
peiliai ir burnos girtos:
mieliausia namie – ant kelių mamos –
padėkit man perlipt slenkstį.

Guldom bulvę į lopšį ir supam,
ji, išvertus akis į žvaigždynus,
svajoja: numirsiu – toli nenuneškit
– vien tėviškės velėna švelniai migdo.

Palaidojam bulvę – gražiai padainuojam,
nespėjam rankas nusiplauti, o ji
jau parbėgus, prie durų suklupus:
– jūs žadėjot lietaus, o užmiršot.

Linguoja debesys – laša. Kruta šeimyna –
bulvė maitina vaikus. Pasaką seka
apie dangišką grožį, o žemę
saujom grūda į burnas mažų.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

RUDENS ARTĖJIMAS

Ryte nukrito obuolys,
iškišo gaivą kirmėlė, apsidairė,

Vidudienį grambuolys
krūptelėjo, ražieną pamatęs,

Vakare bulvė
žemėje pasimuistė,

O naktį žiogelis
paliovė minutėlę grot, įsiklausė:

– Kažkas ateina...

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

PASKUTINIS ŽEMĖS DALINIMAS

Žemę dalina!
Motin, kur kepurė!

Pirmiausia naują svirną,
paskui užsiauginsim juodbėrius –
sužvengs jie,
išbyrės pusės parapijos langai.
Greičiau, o motin,
gražesnę duok kepurę.
Vaikus dalina – šiandien parsinešim.
Vestuvės!
Šiandien su laime mus sutuoks:
žemės gausim, saulės atsipjausim,
lietus atbėgs uždusęs...
O motin,
apsikabinkime stipriau...

Padalino žemę – visi gavo,
kuris rankas turėjo.
Bet pabučiuot duonos – jaunamartės
nespėjo kaimas.
Ne nuo juodbėrių žvengimo –
byrėjo langų stiklai nuo šūvių.
Laukus iš naujo vėl matavo
tranšėjom atėjūnai,
o ir savi vaiduokliai naktimis
matavo šautuvais.

O motin motinėle,
ne tą anąsyk padavei kepurę –
vaikai mūs guli
ties kapčiumi kraujais paplūdę.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Lapt lapt diena naktis.
Kad saulė ateitų,
kad labas pasakytų,
girnas suku.

Lapt lapt žiema pavasaris:
kiūtina metai,
plaunas rankas pribuvėja,
plaunas rankas duobkasys.

Lapt lapt diena naktis,
lapt lapt žiema pavasaris –
girnas suku ir klausausi,
kaip rėkia grūdas prispaustas.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

SARGYBOJ BIRŽELIO 22

Tokia tyla,
kad net išdrįsta miškas
išleist palaukėmis pabraidžioti
baikščiausius.
Girdėt, kaip medy miegančiojo
širdies vožtuvėliai dūzgia,
kaip šaukia šaknys saulę.
Nakties medonešis jau gęsta –
įsirusena dobilų laukai...
O bundantis pasauli,
neapkaltink manęs,
kad su šautuvu prie tavęs
miegančio stovėjau.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

RAISTAS

Senasis vieškelis Sarginės
– vien duobės. Šalia – raiste
vanduo pajuodęs kaip keiksmažodis.

Iškišę galvas varlės iš vandens
perdien kvatojasi iš saulės,
per naktį spjaudo ant žvaigždžių.

Virš seno vieškelio – aukštai
naujoj karietoj, brozdindamas dangų,
praskuba žmogus.

Tik minutėlę nutyla raistas,
ir vėl dainuoja varlės:
– pasivysim.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

***
Mačiau kvailį,
pasiųstą karvės perrišt.
Jis valandą į žemę žiūrėjo –
kur kuolą kals.
Ir valandą kitą galvą užvertęs
į dangų spoksojo –
iš kur užsimos.
Paskui užsimojo
ir visa kvailio jėga
– kirto.
Ir vėl užsimojo – kirto,
ir vėl...
Jau visai sukalė kuolą,
bet vis tiek žemę mušė ir verkė.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

AKMENŲ SKALDYKLOJE

Dar purvini – dar kvepia,
bet jau aplaužytais ragais
lyg jaučiai prie skerdyklos.

Geležis kaip žiurkė sūrį
graužia
nukarūnuotus laukų viešpačius.

Į trupinius akmeninę tinginystę.
Į trupinius – iš trupinių mes padarysim
akmenį – spartuolį.

Į trupinius – dainuoja geležis.
Greičiau į trupinius,
kol nesuprato akmenys, kad reikia rėkt
– rėkt gyvulio balsu kai pjauna.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

SKALBĖJA

Du karai pragriaudėjo, o ji nuo liepto
nebuvo nuėjus – čia pat gimdė. SS divizija
kėsinos į brastą – senė kultuve tankus išdaužė:
– neleisiu – vandenį man sudrumsit.

Krauju, prakaitu – gyvenimo srutom
kultuvė kvepia.
Dar reiks porą metelių darbuotis:
– kultuvėlę, lieptą išskalbsiu...

Išdžiaustys senė visus šio šimtmečio
skudurus ir numirs.
Atsikvėps upė, o saulė prakaituos
džiovindama viso gyvenimo skalbinius.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

MIEGAS

Aš dabar medis, upė, skylė bato pade,
aš dabar migla...

Ko šūkaujat?
Ko su trimitais grūdat saulę man į akis?

Žadat patį dailiausią arabų ristūną,
žadat karūną – o aš nenoriu.

Net gražiausias munduras
galiausiai atitenka kaliausei.

Nieko nenoriu – ką jūs galite duoti:
saldžiausio juk nedalinat.

Užsimerksiu,
ir lai tyliai mane užpusto.

Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt