TEKSTAI.LT

<< Atgal

Romas Daugirdas

Eilėraščiai iš knygos „Laisvas kritimas“

 

Žiemos rytas

Jau rytas bet vis tiek žiema ir viešpaties plaktukas leidžias ant kaktos
jau emigravo iš sapnų nors neaukštai bet skridę paskutiniai
mohikanai – jų vietą užėmė ropliai
dienos kanalas užsikimšo tarsi neišsiųstais laiškais užspringusi
gerklė ir sužagsėjo geležiniais priesakais pasaulis įstrigęs tarp ketvirto
penkto rusiškos ruletės šūvio
o gal tai muzikinis ritmas kuris padės griuvėsiuose sodinti bulves
barbarams

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Tunelis

Šis tunelis sujungia naktį su naktim praslysdamas bevardžių siluetais
lyg klavišais
jo sienos dengtos būdvardžių riebia mėsa o pagrindas užsėtas
dantimis kaip palinkėjimais
ateiviams panašus į prieglaudą kur mėsmalė stiklinė volas lemputė
ir gyvenimas išsirikiuoja pagal sugebėjimus pakeist saldainių rūšį
kur čiulba talismanas pakaklėj beglobio šuns tačiau visi varpai yra
pašte – iki pareikalavimo
ir šokanti striptizą kelrodė žvaigždė paklūsta žemės traukai

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Nesibaigiantis gyvenimas

O salėje nėra eilių galinių – jos nupieštos išėjusių į tamsą srovenan-
čių šešėliais link žibinto dulkių kurios vis laša tarsi smėlio laikrodis
apie gyvenimą be skyrybos ženklų
kaip baltaveidę nesąmonę kurią įsisūnija nenusileidžiančios gulbės
kaip ašarą ant biliardo stalo ar spiralę raidos lyg kamščiatraukį
ištraukiantį suflerį kuris vienintelis sako mums tiesą
kad susitraukia tiktai oda – iki alkūnių ir kelių – kai manekenai ir
miegančios gražuolės sunaikina rūko atsargas ir užgula šviesa tarsi šarvuotis vingiuos smegenų
kad jis nesibaigia jei įvyniotas į vėliavą ir nuolat palaistomas

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Procesas

Kilometriniais koridoriais lyg per skaistyklą be durų kur vietos
mažiau ir mažiau nes be perstojo dauginas raiteliai be galvų
bet dalinami veltui arbūzai kurių viduje tik vakaro sėklos tik
pageltusios nuotraukos tik miestas jūros dugne
(be aido – lyg pelenai – nusileidęs žemyn nes neišlaikė gelbėjimo
ratų svorio)
ir apvalėja likimų kampai nes oras tirštėja kai vaikeliais laužavietes
kursto gandrai
bet sustot vis sunkiau ir sunkiau nes išbučiuotos pakelės lūpom
dažytom nes kaip varpelis stumia į priekį pakaklėj parišta granata
bet nuo riksmo žiedas išsprūsta ir vėl tikslą keičia procesas

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Tarpstotė

Jautiesi beveik amžinas nes beveik nesi
aplinkui džiūsta medžiai lyg anketos duomenys artėja pelkės
iš kairės ir dešinės lyg priešo armija bebalsė ir nebeliko to kuris
galėjo apžaist baroku pralaimėjimą lyg sausumą ant plausto
praeina metai o gal dešimt retėja oras vis labiau jo vietą pamažu
užpildo žodžiai
iš jų tau tinklą audžia voras išleisdamas į laisvę protą beformiais
krešuliais
ir juos kaip kilimą kažkas išdulkina paskutiniais „kam“ ir „kodėl“

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Žvalgyba

Kai fontanas daiktavardžių laužą gesins pageltusioj nuotraukoj
ištiesins kelius virš kapinių atminties o tiltai suglaudę sparnus
sekundes barstys ant išlygintų mūsų veidų
kai mostelės lemties vėduoklė ir pro voratinklį siužeto prasmuksim
lyg žvalgai laimingos pabaigos mylėsimės jos krešuliais išmargintam
gamtovaizdy ir žengsim dar toliau – išversim jį į kitą pusę nežinodami
kad tai negrįžtama kad nusipaišę skylę nuo šiol žiūrėsime atgal
kol lūš vėduoklė ir ištins galūnės nuo prisiminimų apie nesvarumo
būseną ir nežinomas pasaulis išsiverš iš vamzdžio pasinaudodamas
mumis kaip degalais

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Galimybė

Tada kai švietė mėnulis lyg vadovėlis istorijos kai buvai lietumi
stotyje lašnojai šauktukais į stogą o atrodė kad barbeni invalido
lazda kad išmokai pasveikti nesirgęs
kad išgaruoji nepasiekęs žemės paviršiaus kur guli vaikystė su
popieriniu varpu ant galvos kažkodėl apšaukta drugeliu kažkodėl
nutylėta į tuščią lentyną
kad milimetro trūko iki melodramos tačiau organizmas priprato
prie meilės ir pabaiga atsiskyrė lyg dulkė nuo mokyklinio gaublio
spintoje surūdijo nimbas išbluko randai ant proginio švarko ir
beliko viena galimybė išsiskirt iš kitų – karsto spalva

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Neregys

Nežinantis neapsiriks įklimpęs dabarty lyg viešbuty
su nuorūka atsirakins musių pripustytą širdį kažką apvogs
kad meilė būtų dar kaitresnė kad moteries speneliai išvibruotų
ariją apie jaunystę tarsi dantį išmuštą
ir pasiėmęs lazdą – ištiesintą spiralę isteriškai baksnos į virpantį
skeletą
kol perkošti jausmai nusklęs į nesubrendusį rugsėjį ir vardą duos
statulos nuolaužai ir parašys jį atbulai dėl flirto su istorija
ir trys paukšteliai išprotėję išvys kaip glaudžiasi į mazgą bėgiai
kaip leidžiasi iš debesų ištrauktos plunksnos
tačiau užkloja tiktai pelenus

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Metamorfozės

Gėdos stulpą pjovė nekaltas berniukas – basas įaugęs į karštą asfaltą –
pasiryžęs išdrožti degtuką ir nešiot jį iš lovos į lovą kol subręs kada
nors įsispraus į pareigas kanibalo – husaro – romantiko
laikrodžio rodyklių rapyromis gainios muses nuo dorybių kalėjimo
apkaišyto ugnelėm bengališkom ir netyčia iš meilės nežinomam dievui
keturpėsčias prisiriš prie kaklaraiščio budelio
ir asfaltas transformuosis į kažkelintąjį dangų
tačiau parašiutas neišsiskleis

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Paukščio žūties nuojauta

Grėsmingi ženklai:
1. Kelnėtos kalytės draugauja su šuniukais chuliganai naktimis purena žemę krosnies dūmai išeina per kaminą
2. Narkomanai neliečia rausvo obuolio
3. Balsinga nostalgiška muzika liejasi tarp fontano suoliukų paminklų ir kitų ne tokių neutralių vietų
(savo netektį išlieja kompozitorė nes jos pašaukimas – būti melžėja)
4. Aliteruojasi musė ir musių gaudymo indas – pagalbinė kritikos priemonė – maišas ir maištas
5. Žmogus nusirengia akliname koridoriuje jaunas menininkas laukia dėmesio pasidėjęs ant kelių kepurę
6. Akmenuoti paplūdimiai užpilami smėliu ir pūkuotom pagalvėm
7. Neieškomi nusikaltėliai ištirpsta akvariumuose tarp žuvyčių
8. Erotiškai uždusę du jaunuoliai aptarinėja parduotuvėje plaktuką – vienas formą kitas turinį

O dabar jau:
nuo neįregistruoto vėjo
trinkteli bažnyčios durys
ir prispaudžia
pasimetusį balandį

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Paliaubos

Pakanka kiek pabūti pagairėj ir kaip vėžys pradeda graužti
paliaubos su kurmiu ir neši mėginius į polikliniką ir iš anksto
žinai diagnozę ir viskas po baltais gailestingumo chalatais ir urnos
ir įkyrus vaizdas besididžiuojantis tuo kad įskilęs ir sunkus išban-
dymas silpnaprotišku švelnumu ir tada suvoki kiek telpa panosėj
beveik kaip žiebtuvėlio gynimo panoramoj beveik kaip nepra-
mušamų nuostatų manevruose beveik kaip ant delno ir nori ta
proga padeklamuoti kokį eilėraštį bet neatsimeni ir sukuri pats
ir skatinamas įgimto drovumo išstukseni jį kulnu į grumstą ir
sudirgini save eiti į reikiamą pusę į dešimtmetį po sėkmingo
bulvių skutimo
ak jau vėlu persikūnyti į triušį ir todėl prakasi juodą spalvą ir
pilką ir jų seseris ir nerūkai ir baigiasi pamaina ir papėdę užtvindo
greitosios pagalbos mašinos ir viena veža tave ant savo kapoto
kad iš baimės pasveiktum ir sukukuoja gegutė galvoj ir pradedi
ryškiai kilti nuo kapoto ir negali atsikratyti jausmo kad šitaip
jau buvo
bet nepatenkintas sukruta kurmis savo urvely ir jam įdomu ir tu
pasakoji kaip įjungti televizorių ir išjungti debesį vaiskiam danguje
ir pradeda lyti ir paliaubos baigiasi ir vėl reikia išlįsti nustūmus
kanalizacijos dangtį ir nepakliūti po mašina
bet kodėl?

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Jausmų ugdymas

Aprašas
1. ant lavoninės stalo užmirštas pyragaitis
2. tuščias flakonas
3. rūstus patrioto „ak“
4. vadovėlis savamoksliui skambinti mandolina
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(skaitytojas tęsia toliau jei nori ir netingi)
paaiškinimas: sudaužiant kaktomuša atitinkamus aprašo punktus prognozuojami jausmai:
1 ir 2 – švelnus noras gimti iš naujo
3 ir 4 – lyrinė egzaltacija
1 ir 4 – statistiškai normalus džiaugsmas
2 ir 3 – beveik neviltis
P. S. pratęsus aprašą galima ugdyti ir kitus jausmus

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Marškiniai švarkas lietpaltis

Fonas:           jau rytas kabo o naktis aukščiau o vaikas verkia tarsi jaustų
o nuodėmė gražesnė už pašvaistę o kiek susinaikinimo
palaimos turi nuopolis o vienas gretoje visad iš kito
horizonto o lankas virpa – tuoj iššaus
Fono             o surūdijusi paros veržlė o sumuštinis iš nakties ir ryto o tas
fonas:            klampojimas per sviesto lygumas o raitelis nurovęs galvą
traukdamas save o vaiko pirmas žingsnis per pašluostę
o šprotai neišgelbėję nuo proto
Fonas            o dievas subyrėjęs iki auros o senos žodžių jungtys iš
Fono             logikos asfalto o tuščias laukas tarp pavadinimo ir oro
fonui:            o vaikas tolstantis link ryto o metafiziniai kryžiažodžiai
tarp nieko ir nereikalingo

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Tvirtu žingsniu

Alvydo B. svajonių mergaitei

Ji žengė tvirtai per gyvenimą 42 numerio – sena numeracija – batais
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
(penkios eilutės apie kelią pagal klasikinius pavyzdžius)
vis atsigręždama atgal kur ant kalėdinės eglutės kabojo mokytojai
ir kiti kvepėdami sąžine blynais kreida
vis demaskuodama netikrą marmurą stebėdama saulės dėmes bet
tėvynę mylėdama
nes tik ten taip čiulba paukšteliai – atrodo kartoja 16 intonacijų
„myliu“ lukštendami šviesą mėnulio
kol jį pagrobia vienišos moterys kurios paslapčiom per
varžytines supirkinėja impotentus kaip mokomąją priemonę naujai
feminisčių kartai
bet kažkas pasilieka ir jai – bokaluose sukauptas neršto laikotarpis
praskiestas savimeilės griaučiais ir atodūsis lyg vėjas nuo suirusių kalnų –
viešpatie nejaugi daugiau nieko ir nebus

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Programa

Išmaudyk mane savo ašarom lyg algoritmais veiklos ir kelią
sutrumpink iki pirštų trijų kombinacijos
ir kad šluota tarp kojų taptų vairalazde o širdis tabaluotų lyg
amuletas užkalbėdama properšų dykvietes
išvaduok mano kraują nuo seno alaus tegu balso stygos šaudo
raugintais agurkais juk vis tiek nepritrūksim ugninio vandens šokyje
su vėduoklėmis
kai tiesa išdainuojama ant galvos užsitraukus vien kojinę ir niekas
nežino – net ateiviai iš vyrų kirpyklų ar gali medžiai išaugę ant
liežuvio tapti orientyrais neregiams
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
vesk mane vietoj rankos suspaudus šešėlį per pievas pražydusias
virš sąvartynų per prisiminimų gretas išrikiuotas smėlio karjeruos
kol išmoksim negyvent pamainom

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Išsikraustymo pojūčiai

Banguojančiai ir pratisai lyg alpulys lyg nesibaigianti dejonė lyg
meilė moteriai iš nuotraukos veria išsikraustymas iš apgyventų
teritorijų perlaužto nugarkaulio iš proto nenaudojamo beveik
iš šokių aikštelių įrėmintų ringo kanatais iš visur kur galėjai
matyti ir jausti
kaip dega šiukšlių ryšulėliai užanty pilni eilėraščių lavonų
kaip užpustytas smėlio laikrodis padeda išversti kailinius kuriuos
tu užsivilksi kai termopiliškai (baltai) dažysi juodos skylės kraštą
ir ne mozaiką bet montažą iškratysi iš viešpaties akies po langu
pasodinsi o pats nujosi ant skruzdėlės rudos mikropasaulin...
ir dulkės nusės ant tavo delno
kaip pasekmė be priežasties

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Išeitis

Ir kakta prisiliesti prie veidrodžio kad išeidamas pro akis užklotum
gedulingai plokštumą išnykusiems randams ir atakuotum viena-
reikšmiškai tas atramas lyg ledkalnius chaotiškų skeveldrų apsupty
ir nesuspėtum nesuspėtum pasiekti grindinio ūmai sugeležėjusia
dvasia kuri barškėtų atsimušdama į tirštą orą o gal dejuotų sakydama
„dar ne vėlu“ suvokdama vis apvalėjančius kampus lyg pirmą
žingsnį link absoliuto kurio nerasi netgi su šunim
todėl tikėt ar netikėt vienodai negražu todėl estetams lieka tik
sušalti ties „zero“ padala

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Orientyrai

Yra svaigi nesąmonė – beveik dangus kai gaudžia nežinojimo gelmė
lyg tuščias metalinis vamzdis kai ji užpildo ląsteles ir atomus
kai tuščia tartum šizofreniko tapyboj ar dievo galvoje prieš pirmą
sutvėrimo dieną ar tą akimirką kai lūpom liečiasi chaosas ir darna
atrodo viską užmiršai – esi dar prieš gimimą apvaisinimą prieš
pačią pradžią jei ji yra prieš erdvę ir prieš laiką
ir kad tavęs nėra – įsiurbtas į tą pačią tuštumą išcentrine jėga
jau neįmanoma savęs grąžinti į paviršių atsidurti savo kraujo
tekančiam rate ir neišleisti jo nevaldomu kriokliu – be sėklų
įgūdžių pradžios
galbūt tai orientyrai kad esi

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Iliuzija

Ateis audra kiek pavėluoto vystymosi ištrauks iš nebūties apgraužtą
iki atomo piratų vėliavą ir pastatyti pamėgins palaidotus ant kėdžių
išlydys penkto aukšto simbolius ir jie tarsi malūnai nugalėti
praleidę stadiją paminklo pradės vėl dirbt tuščia eiga tačiau bus
nulinčiuoti iki elektrono
ir padalins po dinamito plytą visiems kas veidu į gyvenimą kas
ant pastolių palei eiseną parado ir painioja be pastangų laikus

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Aklavietės palaima

Aklavietės situacija yra beveik universali. Nes geriausiu atveju balansuoji
tarp dviejų vienodai nepriimtinų pasirinkimų. Nes europinė kultūra
įrėžė disjunktyvų, dichotominį mąstymo būdą. Nes kūnas nepriklausomai
nuo mūsų valios yra įmestas į konkretų laiką ir erdvę – galimybės nors
šiek tiek juos sureliatyvinti ir išlaisvinti smegenis yra ribotos.
Savo pastabumo užhipnotizuoti europiečiai surišo pasaulį mazgais ir
įtikėjo, kad puspadis atspindi angelo garbanos šviesą. Deterministiškai įžvelgė tiesėje taškus ir pabandė save ištempti iki atkarpų. Ir nuslydo
daiktų bei racionalių figūrų paviršiumi. Šios pasižymi begaliniu
plastiškumu ir labai lengvai virsta savo priešybėmis.
Jie užprogramavo stalo kojas dvejetainėje sistemoje ir neleido joms
nevalingai daugintis. Tik keliauti į skirtingas puses ir vis smailėti.
Smailėti tol, kol pasąmonėje krustelėjusi pagunda pradės smelktis
į judesius. O tada mes pradursime tariamą blogį ir naują pusfabrikatį
pateiksime kaip gėrį. Bet visa tai bus tik nekalti etiketo nesilaikymo
žaidimai. Vargana teisybė, kaip paguoda tiems, kurie
nesugeba suklysti.
Pirmą kartą su panašių minčių užuomazgom susidūriau dar
vaikystėje – labai vizualiai. Pabėgęs iš pamokų, nuėjau į senąją
universalinę parduotuvę ir nuo antro aukšto laiptų aikštelės
pažvelgiau žemyn į chaotiškai, pusiau akmeniniais veidais zujančius
žmones. Tas vaizdas svaigino. Tada ir pradėjo aižėti mano vaikiškas
tikėjimas logika ir priežastingumu, kuriais tariamai paremta
pasaulio sandara. Atrodė, šias sąvokas sugalvojo žmonės, esantys
labai toli (ne čia), gal netgi anapus. Tiesa, toje pačioje erdvėje
stūksojo masyvios kvadratinės kolonos – inkarai, bet jie ir aplink
šurmuliuojantys žmonės buvo paralelinėse ir nesusikertančiose
plokštumose.
Galutinai tikėjimą, kad pasaulis yra jaukus ir nuspėjamas, suardė
vėliau perskaitytas neformaliosios logikos postulatas: „Jeigu visad
po nakties išaušta rytas, tai nereiškia, kad taip bus ir rytoj.“
Kur dingo pasaulio – bangos pojūtis? Jis nuplaukė ir tapo mistiškas
kaip laimė. Jį suskaldė logikos ir priežastingumo ašmenys, pasitelkę
aibę sąvokų – šiukšlių. Bangą šventvagiška skaldyti į dalis, nes
nebeliks purslų ir spalvos, energijos ir amžino tapsmo būsenos.
Banga ne tik gramzdina, bet iškelia ant savo keteros, nežabodama
smalsaus žvilgsnio.
Dar vėliau supratau: tai normali žmonijos būsena – suktis ratu.
Visos spiralės istoriškai nužydėjo, o žiedai vėlgi sukrito ratu. Litera-
tų ir filosofų pastangos išvesti žmoniją į kitą erdvę, jų pranašiškos
pozos pasirodė besančios labai pavojingos. L. Tolstojus prieš savo
valią psichologiškai ir ontologiškai išvalė kelią bolševizmui. Poetų –
revoliucijos šauklių – moteriškas paviršutiniškas emocingumas
socialinių kataklizmų periodais gali tapti net nusikalstamas.
Prisiklausiau visokių nesąmonių apie stojišką akistatą su siena.
Su tuo niekaip nesiderino antropocentrinis žmonių savęs sureikšmi-
nimas, atėjęs iš Renesanso epochos. Juk gamta ir mūsų aplinka
nesustingsta garbės sargyboj, kai kokia nors jos dalis (pavyzdžiui,
žmogus) keičia savo organinį rūbą. Atrodė, be reikalo sudegė ant
laužo Dž. Bruno – psichologijos požiūriu visos žvaigždės ir planetos
iki šiol sukasi aplink žemę. Tada galutinai nusivyliau psichologija –
ištikima sveiko proto tarnaite. Ji spekuliatyviai gali paaiškinti
viską, o kartu – nieko.
Pasitelkiau metafizinius žaidimus. Stengdavausi, kad į vieną drobę
subėgtų ne tik alkani šunys, ne tik pamestos ir labai švarios žmonos.
Ateitų į svečius ir tie, kurie mato toliau, nes tai padaryti leidžia jų
suvoktas daugialypis pasaulis. Bet jie išlindo į kitą drobės pusę ir ten
esančioms dulkėms suteikė metafizinę prasmę. Dulkės tapo per
daug sunkios ir, – priešingai, nei tikėtasi, – apgavo. Prasmė iš akių
nusileido į ūsus, barzdą, ir dar žemiau – latakais nuplaukė paskui
drumzliną Viešpaties akį. Ji mirksėjo, žadėjo kažką, bet buvo jau
per toli, kad galėčiau nuo jos atsistumti.
Du minusai duoda pliusą. Šią aritmetinę tiesą patirdavau užsi-
merkdamas tamsoje. Tada pakeldavau ranką, kaip atminties likutį,
ir balsuodavau už dangų (atavistiniai romantizmo gestai). Ir ji
sudrėkdavo nuo besileidžiančių debesų. Tęžtantį kūną merkė lietus
ir nevaldomu srautu užliedavo smegenis. Jaučiau: nauja, vandenligės
pakylėta gentis – aklavietės dainiai – įžengia į geometrines gatves.
Ji, ši gentis, mediciniškai ir technologiškai nuvalo visus gėlėtus
ornamentus. Kad įstrigtume tarp odos ir nepadoriai ryškaus kraujo
(sąžinės sinonimo – A. Verba). Limfoje. Gal tai trečias tikrasis kelias –
kelias į aklavietę? Balkšva limfa krūpčiojo, susitraukiant raumenims.
Ji lašėjo šalia takų ir kelių. Kaip aptvaras, skiriantis nuo žolės.
Fotosintezė absorbavo tik tamsą ir pažėrė aibę elegantiškos pilkumos
atspalvių. Jie sukosi kazino ruletėje ir patys išlošdavo savo pavadinimus.
O gerai pamaitinti įvairiom spekuliacijom tapo netgi „dvasia“.
Karinga dvasia, vyriškai tiesiaeigiška, kuri skaidria sėkla apvaisina
moteriškai pasyvią materiją. O paskui tolsta nuo jos, bet pavargsta
ir sustoja, ir vėl nori grįžti atgal, bet paaugliškai drovisi. Tada išnyra
misterija, stumteli vieną kito link, ir jie susijungia šokio ritmu.
Prasideda nauja misterijos dalis. Ir viskas kartojasi, nors niekas negimsta.
Kaip gerai vieni kitus supranta analitikai ir analinio sekso gerbėjai.
Štai nuslydau į pusiau metaforinius bandymus pagauti pavadinime
pažymėtos temos uodegą (bent). Tik ji ir liko rankoj. Driežas pabėgo,
kad tamsiame urvelyje ataugintų kitą. Ši išsiveržė iš pasąmonės ir –
prieš mano valią – tautologiškai susisuko į ratą: prilygindamas
aklavietę logikai ir priežastingumui, aš pats rašinio struktūrą
sutvirtinau dviem europietiškais keiksmažodžiais – „kodėl“ ir
„kas“. Ir ne todėl, kad esu nuodėmingas (be abejo, esu), bet todėl,
kad esu kalinys.
Belieka suvokti, kad tai yra palaima (saugiau, mažiau rizikuoji
pasiklyst), ir išpuošti savo kamerą spalvingais žaisliukais – kelių
eismo taisyklėmis, sukantis ratu. Arba patraukti į meno lankas.
Jose gajus mazochizmas, kaip vėliavnešio sinonimas. Pagautas savęs
deginimo įkarščio, gali tapti kameros bendražygių sąžine, į kurią jie
gesina cigaretes, džiaugdamiesi, kad nėra tokie kvaili. Menininkai
beviltiškai sugadinti žmonės. Net šį buitinį ir konkretų skausmą
jie suvoks kaip apsivalymą kančia ar mistiško kelio į niekur būtinas
kliūtis, kurios juos praturtins dvasiškai, o žvilgsniui suteiks
neregėto aštrumo.
Bet ar verta taip barokiškai blaškytis, juokinant savo artimuosius?
Geriau jau kultūros riteriai susikauptų ir paskirtų savo jėgas
tobuliausios formos – rato – šlovinimui. Ir įtikintų daugelį, kaip
gražu vaikščioti ratu. Rato centrą galima pavadinti įvairiai – žeme,
Dievu, gėriu. Argi tai svarbu? Vis tiek nuo jo nenutolsi. Čia slypi
universalios aklavietės grožis. Ji neturi nieko bendra su tvora, siena
ar suskilusia meile. Nes tvorą ar sieną galima išgriauti, o suskilusią
meilę sulipdyti. Ir tai jau niekad savo forma neprilygs ratui.
Dar vienas aklavietės privalumas – ji paneigia primityvų tiesiaei-
giškumą. Pašalina iš tikslo ir siekių patosą. Joje visi laimės žiburiai –
tik kilometriniai stulpai, žymintys kelio atkarpas, judant ratu. Šiais
stulpais patręštas laikas tampa monotoniškai skaidrus, tad nebėra
prasmės kalbėti apie praeitį ar ateitį. Jos suvirškinamos amžinai
skaisčios dabarties labui, kur pažinimas prilygsta žaidimui stikliniais
karoliukais. O empirija yra tik dekoracija ar fonas ritualinei pozų
kaitai. Juk „pažindamas žmogus nesusiliečia su pasauliu“ (B. Paskalis).
Jis išdidžiai keliauja ratu ir jaučia taurią minimalistinę palaimą.
Tačiau ką daryti su iliuzijom? Jos tempia į viršų kaip didaktiškai
mokytojai. Apakina ir apkurtina, užlipdžiusios akis ir ausis
romantiškais kliedesiais. Numeskim joms kaulą – suvaidinkime
scenoje (rate) bedieviškai nutrūkstantį pasaulį. Visas apriorines
tiesas paverskime tuščiomis, estetiškai šaltomis kriauklėmis, kurios
derėtų ne tik prie jūros krantų, bet ir prie dykviečių. Gal tada nuo
kalnų nusileis vėjas, ir kriauklės pradės švilpti. Jūs užsimiršite,
numirsite ir pasijusite esą anapus rato. Tol, kol iš laimės iliuzijos
subrinks ir užkimš kriauklių ertmes.

Daugirdas, Romas. Laisvas kritimas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

 

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]