|
<< Atgal
Vaidotas Daunys
Esė iš knygos ŠEŠTOJI DIENA
Kai sakome, kad žmogus
gimsta ne vieną kartą, o daug kartų ir vis iš naujo, vis peržengdamas tam tikrą
ribą, tai nėra vien abstrakti ar banali tiesa...
Yra sakoma, jog poezijos žodžiu
ar eilute, ar visu eilėraščiu niekuomet nėra pasakoma viena tiesa...
Poetu būti yra arba garbinga,
arba gėdinga...
Eilėraštis gimsta iš
gomurio...
Esama klausimų, kurie nėra
nei prasmingi, nei beprasmiai...
Istorijos pabaiga nėra
žmogaus pabaiga, nors pasaulio pabaigą istorijos pabaiga galbūt ir reiškia...
Yra sakoma, kad lietuviai
poetų tauta. Ką tai reiškia?...
Kiekvienas žmogus kuo nors
verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku...
Turėjai būti kelyje. Kelias
buvo užsupęs. Jautei, kad jūra arti. Lėkei sausuma, o tyvuliavo naktis...
Į viršų
***
Kai sakome, kad žmogus gimsta ne vieną kartą, o
daug kartų ir vis iš naujo, vis peržengdamas tam tikrą ribą, tai nėra vien abstrakti
ar banali tiesa. Tai kūrybinis žmogaus principas.
Turiu galvoje, kad žmogus iš esmės yra kūrybinė
būtybė: kai jisai taria eilėraščio skiemenį po skiemens, kai deda žodį prie
žodžio, ar net tuomet, kai iš ryto žengia per slenkstį, liesdamas naujagimės dienos
nuojautą, jisai kaskart ir atranda save kaip kūrybinę, t. y. nuolat gimstančią,
būtybę.
Ką reiškia gimti iš naujo? Ko gero, tai reiškia
peržengti priešybes, išsilukštenti iš jų ne tiek sulipdant ar sunaikinant jas, kiek
pranoksiant. Gimti vadinasi, pasaulį atrasti iš naujo, atrasti jį kaip beribę, o
kartu ir kaip paliečiamą, apšviestą, nedviprasmišką gyvybę. Tai nuogos (gimusios)
žmogaus gyvasties privilegija: išvysti, ištarti, paliesti pasaulio daiktus ir formas;
atrasti pasauli kaip vientisą, šitaip pranoksiant tai, kas suskeldėję.
Bet ar nuoga širdis, ta taurioji gyvastis, yra
pajėgi išsaugoti tai, ką atranda? Kodėl ir kokiu būdu ji praranda?
Josemarija Escriva de Balagueras, Opus Dei
įkūrėjas, kilnusis ispanų kunigas, kurį Romos katalikų bažnyčia šiemet yra
paskelbusi palaimintuoju, sako: Būk nuogas kaip širdis, idant piktoji jėga, kai
gundys tave, neturėtų už ko nutverti. Bet šita šventa tiesa nepaneigia kitko: kai
piktoji jėga nepajėgia žmogaus nutverti, nuogą žmogaus širdį į pagundą gali vesti
geroji jėga. Ar mažai žinome katalikų, kuriems jų nuogas širdingumas yra
išvirtęs į savimylą? Teko matyti katalikę, kadaise persekiotą saugumo, kuri dabar ne
be sarkazmo demonstratyviai rėžia saugumiečiui (neatgailaujančiam): ,,Aš tave myliu,
be abejo... Kas gundo krikščionišką meilę šitaip ištarti? Blogoji jėga ar
geroji?
Adomas Mickevičius kadaise irgi yra kalbėjęs apie
nuogos širdies būseną. Tie jo kalbėjimai (vėlyvaisiais jo gyvenimo metais) buvo
susiję su mesianistinės brolijos Dievo darbas, kuriai jis priklausė, ideologija.
Eilėraštyje Regėjimas randame išraiškingą mintį: Garsas staiga palietė
mano kūną, ir sielos grūdas tapo nuogas... Iš tokio sielos nusiteikimo buvo kylama
į mesianistines erdves. Šis pakilimas pasirodė esąs vienas didžiausių gundymų:
mesianistinė puikybė kai ką iš brolijos persekiojo kaip apsėdimas, o pats Tovianskis,
brolijos dvasinis vadas, pats jis į save žvelgė kaip į Dievo pasiuntinį...
Kodėl nušvitęs (gimęs) žmogus aptemsta? Kodėl
nuogas sielos grūdas apkarsta?
Sektantai, kurie pilni puikybės įkurti savųjų
tikėjimų bažnyčias, savąjį kelią irgi pradeda entuziastingo nuogos širdies
proveržio genami. Jie kalba apie atvirumą Šventajai Dvasiai, bet pamažu ima vis labiau
šaukti ir vis mažiau klausytis, jie šaukia apie visuotinį džiaugsmą neskirdami
meilės nuo apžavėjimo; jie praranda savybę regėti pustonius, todėl Dvasios
Ramintojos vis labiau ima nepastebėti kukliuose dalykuose; galų gale ir dideliuose
dalykuose nebeskiria dvasių, už viską labiau imdami niekinti pasaulį, kuris jiems
atseit per mažai dėmesingas; be abejo, jie puola kurti nuosavą bažnyčią, ir
šis puolimas jų pasąmonėje visuomet susijęs su ambicingu kerštu tai Bažnyčiai,
kurioje jie nesugebėjo priklaupti ir ištesėti.
Mums dabar dažnai atrodo, kad protestuojančių
sektų ir sektantų gausumas yra visuomenės, kuri tampa laisva ir normali, bruožas.
Deja. Tai greičiau yra dekadansas visuomenės, kuri nežino, ką daryti su savo
krikščioniškosios dvasios palikimu, nežino, kaip paversti jį gyvojo tikėjimo (ne
muziejinio) kokybe. Tai yra visuomenės nuosmukis, kūrybinės klausos praradimas.
Atkreipkime dėmesį į sektantą, kuris miesto gatvėse šaukia apie Dievo žodį;
dėsninga yra tai, kad beveik visada jis pasirodo esąs praradęs vidinę klausą. Jo
žodžiai ne gimsta vienas iš kito, o yra brukami į viešumą kaip eksponatai. Tai
žmogaus, kaip kūrybinės būtybės, dekadansas.
Dabar jau šiek tiek kukliau kalbame, kad Lietuva
gimsta, atgimė ar turi atgimti. Vadinasi, pats laikas pradėti galvoti, ką gi reiškia
gimti. Problema yra ta, kad tie, kurie labiausiai didžiavosi, jog yra tikrieji
atgimusieji, pernelyg anksti patikėjo savo išskirtinumu. Jų apsėdimas pasireiškė
tuo, kad aplink save jie vis daugiau blogio vaizdavosi. Šitaip jie Lietuvai daug blogo
padarė.
Todėl pagrindine paskutiniųjų poros metų bėda
laikyčiau ne blogus žmones, o gerus. Goethe's Faustas klausia Mefistofelio: Kas tu
esi? Šis atsako: Esu dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogo, o daro gera.
Lietuvoje būdinga kas kita: jos nelaimė yra žmogus, kuris nori gero, o daro bloga.
Jeigu tai ne Mefistofelio išdaigos, tai kieno gi?
1992 m. gruodžio 5 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Yra sakoma, jog poezijos žodžiu ar eilute, ar visu
eilėraščiu niekuomet nėra pasakoma viena tiesa. Poezija yra daugiareikšmė,
daugiaprasmė, jinai yra netiesinė (pavartokime čia sąvoką, taikomą ir
teologijai).
Iš tikrųjų eilėraštyje nėra vienos tiesos, nes
jame niekuomet nėra vieno žodžio. Jeigu galėtų egzistuoti vienas žodis, tuomet jisai
reikštų vienišiausiąją prasmę, kokia tik įmanoma šiame pasaulyje. Tačiau
kiekvienas žodis, kurį mes matome eilėraštyje, mums liudija ne ką kita, kaip kitą
šalia esantį (buvusį ar būsimą) žodį.
Šitas judesys nuo žodžio prie žodžio išreiškia
jautriausią būties intymumą. Žodis glaudžiasi prie žodžio arba vienas kitą
perlieja, atsako vienas kitam, panašiai kaip žmogus žmogui. Vienaprasmis žmogus yra
vienas, vieniausias, vienišiausias. Ir tik tuomet, kai jisai daro judesį, kai jis
pasisuka į tai, kas yra jau ne jisai pats, tuomet atpažįstame jį ne kaip bevaisę
nebūties atplaišą, o kaip sutvertąją būtybę, kaip kūrinį. Apie žmogų viską
pasako jo akių, kalbos, rankos, minties judesiai. Sugebėjimas išlikti tame judesyje,
toje kūrybinėje sintaksėje, sugebėjimas užpildyti erdvę nuo čia iki čia liudija
žmogaus sugebėjimą kurti.
Nes juk yra žmonių, kurie klijuoja savo gyvenimą
iš įvykių kaip iš vienaprasmių šukių. Kiti, atsidėję politikai, šitaip mėgina
klijuoti istoriją, valstybę, iš reiškinių, tarp kurių tarytum nėra ir negali
būti jautraus perėjimo, posūkio, susikalbėjimo. Toks suklijuotas žmogus ar tokia
valstybė anksčiau ar vėliau subyra. Keisčiausia, kai šito nejaučia tie, kuriems
patiktų vadintis konservatoriais. Jie yra linkę konservuoti vertybes sterilioje
plokštumoje, be tęstinumo instinkto, be judesio, kuris vienija priešus ir apkasus.
Žmogus tai žodis. Jisai yra kažkieno
ištartas, o kartu jisai pats kitus ištaria. Pagal tai, kaip žodis jaučia kitą žodį,
mes atpažįstame jį patį: juk jame pačiame skiemuo gula prie skiemens, balsis prie
balsio, per priebalsį. Kai žmogus yra tapatus pats sau, kai jo pasaulis nėra
sueižėjęs, tuomet jis turi autentišką judesį kito žmogaus atžvilgiu.
Tačiau kai žmogus patsai savyje yra susiskaldęs,
jis kuria pavidalus (eilėraščio ar valstybės), kurie nuo pat pradžių yra
susvetimėję, dirbtiniai. Eilėraščio lemtingasis pavidalas yra posmas, kelių
eilučių išbaigtas junginys, kitaip vadinamas strofa. Tai yra ovalinė būties forma,
turinti pradžią, pabaigą, begalybę, turinti savo dramatišką žodinių santykių, t.
y. judesių, istoriją. Strofa yra lemtingasis posūkis, kuris rodo, ar kūrybinis vyksmas
buvo vaisingas, ar bergždžias. Žodis strofa yra kilęs iš graikų kalbos jis
reiškia posūkį; šitaip buvo vadinamas choro judesys kai jisai dalyvaudamas
senovės graikų tragedijoje, pasisukdavo iš dešinės į kairę.
Ką reiškia pasisukti iš dešinės į kairę?
Eilėraščio erdvėje tai šį tą reiškia. Tačiau politinėje erdvėje tai reiškia
labai daug. Talentingas pasisukimas iš dešinės į kairę arba iš kairės į dešinę
yra Dievo dovana. Dažniau mes susiduriame su netalentingais, dirbtiniais,
konjunktūriniais, demagoginiais, ciniškais pasisukimais. Todėl mūsų politiniame
gyvenime nėra nei strofų, nei chorų, viskas suirę. Vyrauja vien aistringi ir pabiri
grupinių interesų dariniai. Iki tikro teatro toloka, kol kas viskas labiau primena
balaganą, t. y. juokdariavimą, kai iš vakaro gulamasi kairėje, o rytais atsipeikėjama
dešinėje.
Mūsų politinis gyvenimas nėra strofinis. Jis yra
katastrofinis. Kata graikiškai reiškia ,,žemyn, o strophe, kaip minėjau
posūkį. Katastrofa yra pasisukimas žemyn, t. y. pripažinimas, jog normaliai
stovėdamas žmogus ar visuomenė tikrų judesių nebegali atlikti. Pulti veidu į purvą
arba geriausiu atveju veidu į samanas (apie tai kai kurie bičiuliai poetai
labai mėgsta garsiai kalbėti) tapo įprasta mūsų bendruomenei. Konkrečių pavyzdžių
iš savo aplinkos galėtų pateikti kiekviena politinė santara.
Mes dažnai kalbame apie ekonominį skurdą, apie
tai, kad atsidūrėme ekonominiame dugne. Bet kartu mes sėdime ir politinio gyvenimo
dugne. Kada tai prasidėjo, iš kur yra atsineštas šitas įprotis dugne sėdėti,
įsivaizduojant, kad sėdi apkasuose vardan didžiųjų idėjų?
Vargu ar tai yra atsinešta iš Aušros
gadynės ir iš 1918 metų, iš kur ne vienas politikas norėtų savo patriotizmą
kildinti. 1940-aisiais įvyko Lietuvos valstybės katastrofa. Dabar mes tarytum mėginame
prisikelti, pakilti. Tačiau keisčiausia, kad patys mėginimai yra pilni katastrofinės
dvasios. Tai reiškia, kad reikia mažiau kalbėti apie tai, kokia sveika Lietuva buvo
prieš šešis dešimtmečius, ir atidžiau paieškoti savo katastrolizmo simptomų tame
Atgimime, kuris prasidėjo prieš penketą dešimtį metų. Būtent šituo metu,
regis, buvo nesusitarta, nepasimokyta, nesusikaupta. Pati epocha mums perdavė savo ligą.
Mes smaginomės stichija, dažnai nesuprasdami, kad šitaip griūvanti epocha mums
perduoda save.
Juozas Miltinis, sėsliausias pasaulio pilietis, ne
taip seniai ėmėsi mokytis graikų kalbos. Tai tikriausiai ir būtų vienas tikriausių
pavyzdžių, kaip reikia statyti nepriklausomą Lietuvą. Maestro irgi yra ilgai
galvojęs, ką gi reiškia tas graikiškas žodis katastrofa. Atradimas buvo
netikėtas, bet labai taiklus: katastrofa tai yra perestroika.
1993 m. vasario 24 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Poetu būti yra arba garbinga, arba gėdinga.
Garbinga ne todėl, kad, būdamas poetu, vienas kitas žmogus susilaukia žinomos garbės,
o kad garbės pagundose jisai sugeba išsaugoti gėdos jausmą. Vadinasi, garbingas poetas
garbingumą suvokia kaip intymų jausmą, apie kurį ir kalbėti viešai beveik nedera. Ir
nekalbėkime.
Tad gal verta kalbėti apie tai, jog būti poetu yra
gėdinga? Vargu. Gėdinga yra ne todėl, kad, būdamas poetu, tas ar kitas žmogus patiria
gėdos jausmą, o kad vardan garbės jisai gėdos jausmo nepatiria. Kaip tik dėl to jis
yra linkęs taip begėdiškai kalbėti, kad mums garbingiau yra tik patylėti. Tad ir
patylėkime.
Bet apie ką tuomet kalbėti? Ar šiais laikais iš
viso dar įmanoma ką nors pasakyti apie poetus? Ne tik įmanoma, bet ir būtina. Kai
poetas, užuot susirūpinęs savo eilėraščio eilute, griebiasi mikrofono ir taškosi
seilėmis bei raugėja, būtina pasakyti: gėdinga.
Ir atvirkščiai: kai aptaškytasis susipranta ne ten
patekęs ir susigėsta, būtina pasakyti: tai yra garbinga.
Vadinasi, apie poetus visuomet yra ką pasakyti.
Tiesa, ne visi iš jų nori būti tobuli ar išganyti. Bet tai jų pačių problema.
Gottfriedas Bennas mano esant reikalinga priminti,
jog kol kas vakarietišką eilėraštį sudaro forma ir žodis, o ne raugėjimas.
Tai yra tiesa, tačiau ką daryti, kai raugėjimas yra autentiškas, išgyventas, kai juo
poetas atskleidžia sunkią savo vaikystę, savo pasipriešinimą negerai socialinei
aplinkai ar kitus reikšmingus savigraužos momentus?
Ką nors padaryti tokiais atvejais yra labai sunku.
Ko gero, tokiais atvejais reikėtų pasilaikyti sau formą ir žodį, išeiti į
miestą ar gamtą, pagalvoti apie tai, kokia nuostabi sausrymečio svajonė yra lietus.
Kažkam juk reikia gelbėti Europą, kuri vis dar (beje ar deja) yra Vakaruose, kad ir ką
sakytų poetai, įpratę kalbėti, jog viskas yra atvirkščiai.
Be abejo, Europą gelbėti esama įvairių būdų.
Vieni poetai vis dar laikosi nuomonės, jog Europą (aišku, kartu su Roma) išgelbės
žąsys. Kiti (bene du klaipėdiečiai) yra įsitikinę, jog išgelbėti gali kasos
aparatai, kuriuos reikia laiku įtaisyti ant kiekvieno Lietuvos prekystalio. Vis dėlto
priimtinesnė nuomonė, jog Europą mes gelbstime skirdami poeziją nuo raugėjimo.
Galbūt tam ar kitam poetui šitaip pasirodysime esą pernelyg žiaurūs. Nieko
nepadarysi. Vienas garsus kino režisierius (rusų) dar garbesnėje auditorijoje pasakė
tostą už Europos imuniteto išsaugojimą. Jisai teisus.
Nėra poetų, kurie nežinotų, ką reiškia būti
įnirtusiam prieš poetus.
Esama to, dėl ko vieni poetai nutyla, o kiti ima
kalbėti. Dažniausiai jie nesutaria dėl mirties, rečiau dėl meilės.
Yra poetų, kurie kas antrame savo eilėraštyje
jaučia potraukį nužudyti žmogų, daiktą ar žodį. Žudymo būdai įvairūs. Štai
vienas poetas mėgsta eilėraštyje kažkam paleisti žarnas arba pats pasileisti. Tačiau
vos tik pasakysi, kad jo poezija mirusi, jisai staiga įsižeis.
Vadinasi, jisai ne toks jau nekaltas, kaip atrodo:
jisai pasirodo, turi ir slapto orumo, ir noro gyventi. Tai gana banalu, bet taip yra.
Ekstravagantiškiausias poetas yra labiausiai
miesčioniškas. Jis yra labai banaliai egoistiškas. Jam jo gyvybė yra svarbi tiktai
dėl jo paties. Tačiau kartu dėl savęs paties jis gali atimti gyvybę kitam. Todėl jis
yra blogiau už miesčionį. Jeigu jis nebūtų poetas, būtų geriau.
Nėra poetų, kurie nenujaustų, jog ginčas dėl
eilėraščio žodžio, eilutės ar strofos yra jų gyvybės ir mirties klausimas. Dėl to
tiek daug nirtulio, kuris kartais būna labiau susijęs su garbe, o kartais labiau su
gėda.
Mažai kas tiki, jog iš tiesų egzistuoja toks
dalykas kaip poezijos pavasaris. Ne vien todėl, kad mūsų poetai savo Poezijos
pavasarį rengia tuomet, kai pavasaris, tiesą sakant, jau pasibaigęs. Problema yra
gilesnė: visi kalba apie poezijos pavasarį tam, kad nutylėtų, jog iš esmės yra ne
poezijos, o poetų pavasaris. Galbūt dėl to šio renginio metu ne itin sekasi kalbėtis
apie poeziją, kuri išrodo pernelyg abstrakti.
Pagaliau pati Poezijos pavasario knyga šitai
atspindi. Atrodytų, jog būtina kažką pasakyti apie poeziją, kuri šiame leidinyje
skelbiama. Bet čia esama tiek prieštaringų poetų, kad pirmiausia reikia kalbėti apie
juos. Leidinio sudarytojas Eugenijus Ališanka šiemet laužė ledus. Jeigu būtume
nuoseklūs, kitais metais turėtume pasikviesti kelis sudarytojus, kurie parengtų kelias
knygas (vienoje kasetėje) su skirtingų poetų kūryba.
1993 m. gegužės 29 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Eilėraštis gimsta iš gomurio. Balse girdėti visas
eilėraščio pirmapradis nuogumas kartais naivus ir tobulas o kartais tiktai naivus.
Tačiau yra dar ir rankos judesys. Ranka juda
erdvėje, lyg norėdama pakartoti balso kelionę. Delnas ieško nematomo kontūro, o kai
atranda, parodo: štai balsė, štai priebalsė, štai jų jungtis... Šitaip gimsta
rašmuo.
Todėl, nors eilėraštis gimsta iš gomurio, bet jis
gyvena iš rankos judesio, iš delno malonės. Balsas įrodo poetą, delnas parodo.
Rašmuo kyla iš delno, iš rankos judesio, bet tas
judesys nėra paprastas. Jo brėžiama linija turi pradžią ir pabaigą, pakilimą ir
nuolydį, jungtį ir sankirtį. Rašmens judėjimas turi viską, kas būdinga ir visai
žmogaus gyvenimo kelionei. Jis turi pradžią, pabaigą, tarp kurių visuomet yra
kulminacija, įvykis. Todėl rašmuo turi ne vien reikšmę, jis turi ir prasmę.
Kai delnu rašau erdvėje rašmenį Alfa, aš su
nuostaba pajuntu, koks užburiantis yra šis pradmenims brėžinys: delnas slysteli iš
niekur, po to jis nubrėžia ovalą ir vėl pasitraukia į niekur; jis slysteli iš
begalybės, sukuria regimąjį pasaulį ir vėl pasitraukia į begalybę; tu matai
sutvertą pasaulį, kuris kartu yra ne užvertas, o atvertas į begalybę. Alfa yra
pradžia. Omega yra kas kita. Kai brėži erdvėje Omegą, jauti, kaip delnas viską
užskliaudžia, prirakina prie žemės. Jeigu kas gali šitą Omegą atskliausti, tai
tiktai Alfa, naujoji pradžia.
Mūsiškio raidyno pirmoji raidė (a) yra tik tolimas
graikiškosios Alfos prisiminimas. Mums sunku pakartoti tą pirmapradį judesį. Mums
mūsų raidynas atrodo esąs sustingęs. Negana to: nebe mūsų ranka kalbina rašmenis, o
toji technika, kuri yra pakeitusi delną. Kompiuteriniame amžiuje klesti ženklų,
rašmenų, raidynų gausa, o trūksta rankos, kuri jaustų autentišką brėžiamo
rašmens skonį. Rašmuo, kaip ir kiti žmogaus rankų padaryti daiktai, nyksta. Viską
pakeičia šriftai.
Ar tai turi ką bendra su poezijos nuosmukiu? Be
abejo. Poeto balsas yra lydimas jo rankos. Parašyti rašmenį yra toks pat menas kaip ir
parašyti eilėraštį. Mūsų laikais daug kam atrodo, kad sukurti eilėraštį tai
tas pat, kas pasakyti ką nors įdomaus arba keisto. Iš tokio įsitikinimo randasi daug
rašančiųjų, kurie yra keisti ir įdomūs kaip kompiuterinis gyvenimas. Jie tiražuoja
sugalvotus ar išgalvotus dalykus, jie vis nori kažką įsidėmėtina pasakyti, tuo tarpu
eilėraštis yra eilėraštis ne todėl, kad juo kas nors pasakoma, o todėl, kad jis
įvyksta. Eilėraštis yra įvykstanti forma, turinti judesį iš begalybės, turinti
kulminaciją, kuri vėlgi grąžina judesį begalybei. Delnas, jaučiantis rašmenį
tai delnas, jaučiantis poezijos formą. Eilėraštis įvyksta tik tuomet, kai ji liečia
ranka.
Žmogaus diena yra kaip rašmuo. Kelias nuo ryto
lig vakaro. Kelionė. Yra sakoma, kad tuo pačiu keliu grįžti yra negerai. Iš tiesų:
žmogaus diena yra ne linija, o rašmuo. Kartais visa savo esybe tai jaučiame, tuomet
matome praėjusią dieną labai aiškiai, jos kelio ryškumas mums atrodo esąs tobulas. O
kartais viskas subyra: diena atrodo esanti pilna rašmenų, o be rašmens.
Kurgi dingsta toji kelionės forma tuomet, kai
žmogus užmiega? Ar ji išnyksta, ar būna pati viena gyvuodama? Tai yra ir
eilėraščio mįslė. Ar mano ranka užrašytas eilėraštis yra gyvas tik tuomet, kai
aš jį skaitau ir kai skaito kas kitas? O gal gyvena pats vienas ant balto popieriaus
lapo juk jis buvo kurtas kaip būties forma, kaip gyvoji būtybė?
Manau, kad tai, ką mes sukuriame, moka gyventi ir
mums miegant. Nėra atsitiktinio rašmens, eilėraščio, žodžio. Niekas neišnyksta,
nesudega. Eilėraštis yra sukurtoji būtybė, kuri moka viena pati kalbinti tylą ir
daiktus. Pragyventa diena kaip rašmuo kalbasi su nakties dangumi, su gamta
tuomet, kai mes tik sapnuojame.
Valdas Kukulas vienoje iš savo publikacijų
Lietuvos ryte yra įdomiai pasakęs: Gamtoje nėra rašmenų... Gamtoje tikrai
nėra rašmenų, bet gamtoje yra žmogus, kuris palieka rašmenis. Kai nebelieka žmogaus,
argi ir jo rašmenys išnyksta? Ne, jie glaudžiasi gamtoje. Skaityti gamtą kaip
rašmenį kaip tai neišvengiama ir paprasta!
Vytautas Katilius, jautriausios sielos rašytojas,
visai neseniai mus palikęs, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jau nebegalėjo
kalbėti. Gulėdamas patale, jis vis rašė ranka ore galbūt tobuliausius savo
kūrybos rašmenis. Argi galėjo išnykti tai, ką jis šitaip tuščioje erdvėje
užrašė? Argi toji erdvė taip ir pasiliko tuščia?
Vilniuje, prie Neries, prie paties kranto, susmegęs
į žemę guli akmuo. Dalis rašmens, kurį kadaise nežinoma ranka jame iškalė, dar
matyti. Ten galima išskaityti ir alfos ir omegos užuominas, užskliaustas apskritimu.
Štai ir rašmuo gamtoje! Kai jį palytėsime delnu, kai iš gomurio ištarsime, kai
perskaitysime, tuomet ir pats Vilnius galbūt pasirodys esąs atrakintas.
1993 m. rugpjūčio 21 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Esama klausimų, kurie nėra nei prasmingi, nei
beprasmiai. Jie paprasčiausiai yra. Vienas tokių klausimų, ko gero, štai toks: ar
yra kokia nors prasmė viso to, ką vadinam gyvenimu?
Kokia prasmė gyventi? Kiek valandų turi diena
ir naktis, tiek kartų kasdien pasijunti esąs pačioje šitokio klausimo šerdyje ar
kiaurymėje. Klausimo šerdyje jautiesi esąs tuomet, kai, atrodo, yra jėgų pasakyti,
jog prasmė egzistuoja. O kiaurymėje kai nėra jokio pasakymo, jokio atsako, jokio
vardo nei žodžio, vien aiškumas, kad viskas beprasmiška.
Bet juk tuomet, kai pasakai, kad gyvenimas neturi
prasmės, ošteli vėjas, ir pagalvoji: taip, viskas beprasmiška, bet jeigu beprasmybė
štai egzistuoja tavo akivaizdoje, tai kokia turi būti kokia nors to
beprasmiškumo prasmė? Jeigu klausiame, vadinasi, viliamės, kad prasmė egzistuoja?
Viltingumas, akivaizdus tikėjimas yra susijęs su
tuo ką Paulius Tilichas vadina ryžtu būti (courage to be). Rusai į savąją
kalbą tai verčia kaip ,,vyriškumą būti. Tačiau tai netikslu jau vien dėl to, kad
vyriškumas savaime nėra nė kiek vertingesnis už moteriškumą. Vokiečiai šį
ryžtingumą būti norėtų apibūdinti galbūt kaip narsą būti, o gal kaip
drąsą būti. Tačiau anglų courage to be yra išsamesnis, jis išreiškia
tam tikrą iš pačios širdies kylantį žmogaus ryžtą (plg.: prancūzų ,,coeur
reiškia širdį).
Lietuviškai galima būtų pasakyti: širdingumas
būti. Tačiau mūsų sąmonėje širdingumas yra tapatinamas vien su jausmingumu. Mes
esame primiršę širdies, kaip prasmės sergėtojos, prigimtį. Jeigu esame
primiršę tai, kas spurda mumyse iš pačių mūsų prokalbės ir probūties gelmenų,
prisiminkime dažniau bent jau medžius. Jie turi šerdį. Galbūt todėl jiems užtenka
jėgų išbūti prasmėje netgi tuomet, kai aplinkui siautėja beprasmybė.
Jeigu prasminga klausti apie gyvenimo prasmę, tai
juo prasmingiau būtų paklausti: kokia yra prasmė rašyti tai, kas pavadinta
Šeštąja diena?
Rolandas iš Kito pasaulio šį mano klausimą
supras. Supratimas yra nemenka paguoda mums abiems, kartais esantiems pačioje šio
klausimo šerdyje, o kairtais kiaurymėje.
Šią akimirką, kol rašau šiuos žodžius, aš
galiu tik numanyti, kas bus paskelbta penktajame Lietuvos ryto puslapyje. Tačiau
tuomet, kai šie mano žodžiai jau išspausdinti ir bus skaitomi, pakaks žvilgtelti į
šalia esantį puslapį, kad suabejotum visos savo skilties prasme.
Tame puslapyje bus kalbama apie nelaimės
ištiktąjį, apie nužudytuosius, apiplėštuosius, išprievartautuosi, sudegusius
gaisruose ir žuvusius keliuose, apie nusižudžiusius, apie vagis ir beprasmybės
ištiktuosius. Nė viena mano eilutė negali paguosti nužudyto ar suluošinto vaiko. Nė
viena mano eilutė nėra verta skausmo, kurį šią akimirką patiria neteisybės
ištiktasis. Kokia gi tuomet prasmė rašyti šias eilutes, už kurias vis tiek
galingesnė atrodys neteisybė?
Hier stehe ich, ich kann nicht anders. Keista
teisybė dvelkia iš šitų Martino Lutherio žodžių Aš stoviu čia ir negaliu
nieko kito.
Galiu tik užrašyti žodžius. Galiu kalbėti apie
tai, ko jau niekada nepasakys (man taip atrodo) nužudytasis, miręs arba pasmerktasis
myriop. Galiu sakyti, kad žodžiai yra gyvi ir kad toji gyvybė turi prasmę, kol mirtis
egzistuoja. Tai, ko gero, yra prasmingiau nei tylėti.
Anksčiau esu rašęs apie žvaigždes. Apie tai,
kad žvaigždė yra kaip ir garbė arba toli nuo žmogaus, arba arti. Tai galima
būtų pavadinti žmogiškosios garbės žvaigžde.
O ar yra mirties žvaigždė? dabar klausia
manęs viena miela mokytoja. Ir pirmoji mano mintis tokia: Taip, be abejo. Yra ir
mirties žvaigždė... Juk žmogui mirštant randasi ir žvaigždė, kuri krenta.
Bet ar tai yra mirties žvaigždė? Juk mirdamas
žmogus, tiesą sakant, nemiršta. Jis tiesiog persikelia į kitą šviesos ar tamsos
pasaulį, ir krentančioji žvaigždė apie šitą jo kelionę mums liudija.
Mirties žvaigždės iš viso nėra dabar taip
manau, kaip nėra ir vien tik mirties žmogaus. Žmogus gali teikti ir gyvybę, ir mirtį,
jis gali rinktis. Jis gali ir nusidėti, ir keltis. Taip ir žvaigždė ji gali duoti
gyvybę, bet gali ir atimti.
Mistikai regi (širdies akimis) Viešpaties
šviesą. Bet yra žinoma, kad mistinė šviesa gali ir apakinti. Saulė mums atrodo
šviesi, bet jos šviesa mūsų akims gali tapti juoda, aklina. Mirusieji irgi atsiduria
Viešpaties šviesoje: vieni (vertieji) šią šviesą atlaiko, o kiti joje sudega, tai
yra antroji mirtis. Apie šitą žmogaus išbandymą mums ir primena krentančioji
žvaigždė.
1994 m. kovo 12 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Istorijos pabaiga nėra žmogaus pabaiga, nors
pasaulio pabaigą istorijos pabaiga galbūt ir reiškia.
Viltinga mintis, kad žmogus nesibaigia (t. y. kad
amžinasis gyvenimas yra įmanoma realybė), leidžia suvokti pasaulio pabaigą ne kaip
sensaciją, o kaip žmogaus apmąstymų, jo egzistencijos ašį. Istorijos pabaiga (kaip
ir pasaulio pabaiga) vyksta kasdien, šią akimirką, nes būtent šią akimirką aš
turiu apsispręsti, kas man yra gėris ir blogis, meilė, gimstantis žmogus ir
žūstantysis, mirštantysis. Aš galiu tai išgyventi kiekvieną akimirką laisvai,
nevaržomai, nepaisydamas įvairiausių pranašų, kurie prievartauja praeivius, šaukdami
apie pasaulio pabaigą.
Pabaigos jausmas yra toks galingas nubudimo jausmas,
kad žmogus tampa ramus ir aiškus. Netikslu būtų pasakyti, kad jis tiki istorijos
(pasaulio) pabaiga. Jis tiesiog žino apie ją. Jis nežino kitko: kaip pasaulis vis dar
laikosi ant savojo gyvybės siūlo, koks maloningas Delnas visa tai palaiko?
Kaip visa tai laikosi, kaip nesugriūna, kuo visa
tai laikosi?.. Kolapsas, regis, viską čia pat ištiks visuomenę, ekonomiką. Ar tau
nekeista, kad troleibusai vis dar važiuoja, nors, atrodo, nėra iš ko jiems
važiuoti? Šitaip prieš metus mes važiavome po vidurnakčio, tamsa buvo užgulusi
miestą, šviesos išblukusios tarytum po karo ar prieš karą. Grįžome naktiniu
troleibusu į namus, į apokaliptinius naujuosius rajonus, kurie atrodė išmirę,
pajuodę, išbalę tamsoje. Arvydas Šliogeris tuomet ir šnekėjo apie kolapsą, kuris
štai šitą miestą ištiks. Jis yra katastrofistas, tuomet pagalvojau, bet
jis teisus... Jis kalbėjo apie kolapsą, apie visuotinį istorijos kūno susmukimą,
suglebimą, pabaigą. Praėjo metai, ir iš tiesų lieka vienintelis klausimas: kaip
visa tai vis dar laikosi? Kuo laikosi Lietuvos ekonomika, kuri jau seniai turėjo
sugriūti? Kur yra tasai dugnas, apie kurį buvo tiek daug prišnekėta, kad tiesiog
nebeįdomu tapo apie tai galvoti? Kurgi įvyko Lietuvos istorijos pabaiga, pranašauta
tuoj pat po rinkimų, kurgi jinai yra įvykusi, jeigu viskas tęsiasi, jeigu viskas tas
pat tos pačios vienų ar kitų nuodėmės, klaidos ir atsivertimai?
Arvydą Šliogerį kai kas nesunkiai apkaltintų
perdėtu pesimizmu, tragizmu, kuris, be abejo, yra svetimas krikščioniškai dvasiai. Bet
yra keista, kad būtent Arvydas Šliogeris apokaliptiškumą išgyvena jautriau nei
daugelis tų, kurie neabejoja esantys krikščionimis. Daugelis krikščioniu neišgyvena
Apokalipsės kaip realybės. Jie suvokia ją mitologiškai, knygiškai, sufantazuotai.
Todėl jiems yra nesunku vienur sėti paniką, kitur už tą sumaištį nesijausti
atsakingiems, vienur kviesti į lemiamą kovą su blogiu, kitur (esant neparankiam
politiniam momentui) atidėti Armagedoną tam tikram laikui. Jie lyg ir nujaučia, kas yra
Apokalipsė, bet, matyt, su tuo nujautimu yra taip apsipratę, kad žiūri į ją kaip į
nuosavybę, su kuria apsiprantama.
Esu šiek tiek nustebęs, kaip Algirdas Saudargas
juokauja apie Apokalipsę. Interviu viename dienraštyje jis sako, jog apokalipsės
artėjimą gali skelbti tik Šventasis Tėvas, o jei jį skelbia koks žmogus entuziastas,
krikščionys žiūri į tai labai skeptiškai. Tačiau mes juk žinome, kad
Apokalipsės artėjimas paprasčiausiai jau yra paskelbtas, vargu ar Šventasis Tėvas jį
dar kartą paskelbs. Šventasis Tėvas tiesiog liudija apie Apokalipsės artėjimą kaip
apie tikėjimo realybę (kaip apie tikėjimo žinau), bet šitai liudija ir
kiekvienas tikras krikščionis (entuziastas), kiekvieną kartą ištardamas
savąjį tikiu. Nėra taip, kad gyvenime mes žaistume Apokalipse ir istorijos
pabaiga, o kažkas vienas visą atsakomybę prisiimtų rimtai.
Visuomenės kolapsas ir visuotinė Apokalipsė nėra
tas pat. Kolapsas yra vienas iš Apokalipsės ženklų. Jis yra galinga bejėgystė, liga,
šv. Jono Apreiškime vienaip ar kitaip paminėta. Žmogaus drama yra ne šiaip jo
pasaulio ir jo istorijos kolapsinis suglebimas ar sustingimas, o nežinia iš kur kylantis
susitaikymas su šita hipnotine bejėgyste. Susitaikymas yra keisto apžavėjimo
padarinys. Ilgai žiūrėdamas į mirtį, žmogus ima nebetikėti ja. Ilgai matydami
irstančią Lietuvą, mes imame nebetikėti, kad jinai irsta. Žinome, o nebetikime. Arba:
vis lyg ir tikime, bet nebenorime žinoti. Tai yra vadinama visuomenine stagnacija.
Stagnacija šis žodis buvo per švelnus apibudinti agoniškiesiems sovietiniams
metams, bet jisai labai tinka dabar agoniškaisiais nepriklausomo Lietuvos gyvenimo
metais.
Kas geriausiai galėtų žinoti apie tuščią
Lietuvos biudžetą, apie tai, kad, šitaip gyvenant, Lietuvoje rytoj bus dar tuščiau?
Geriausiai šitai galėtų žinoti tirščiausia Lietuvos klasė valdininkų. Tačiau
būtent jų vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra riebiausias 640 litų. Todėl jie
žino, bet netiki, žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. Daug turėdami, ima dar
daugiau.
Kas geriausiai galėtų diagnozuoti kolapsą?
Gydytojai. Bet jų vidutinis atlyginimas Lietuvoje mažiausias 160 litų. Todėl
Lietuva yra pasmerkta iliuzijoms.
Nežinau, koks yra vidutinis rašytojų ir poetų
atlyginimas. Bet jie vargu ar išgelbės Lietuvą. Jiems nėra jokio reikalo skirti
valstybės stipendijas. Nebent tiems, kurie patys prašosi.
1994 m. gegužės 7 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Yra sakoma, kad lietuviai poetų tauta. Ką tai
reiškia?
Poetas yra tas, kuris kalboje savo namus atranda,
kalba jam reiškia Dievo palaiminimą, jis yra kalbantysis, ir tai yra jo išsigelbėjimas
pasaulyje, kuriame, regis, jokios išeities nebėra. Pasakymas, jog lietuviai yra
poetų tauta, reiškia: jie yra kalbančiųjų tauta.
Tačiau, šitai supratę, mes tą pačią akimirką
pamatome ir kitką: lietuviai šiaip jau yra ir plepančiųjų tauta. Ar plepėjimas turi
ką bendro su poezija? Turi. Ir labai daug ką. Jeigu kalba kuriančiajam žmogui yra jo
namai, tai plepalai yra vieši namai, vos nepasakiau viešnamis, nors nebūtų jokio
nusikaltimo šitaip pasakyti. Plepantis poetas yra viešnamio personažas. Tai yra jo
reikalas, tačiau tuomet nepadori tampa jo arogancija, su kuria jis niekina plepančiųjų
minią ar tautą.
Jeigu lietuviai iš tikrųjų yra plepančiųjų
tauta, tai poetai dėl to yra itin kalti. Jie patys yra gerokai patvirkinę tautą,
priplepėję būtų ir nebūtų dalykų, netikrų žodžių, ypač tai visuomet
būdavo matoma viešuose jų namuose ar vietose.
Kokia didelė gamtos neteisybė yra plepantis poetas!
Dailininkas ar muzikantas šia prasme yra visuomet teisus. Garsas ar potėpis yra jų
tikrieji namai. Jie turi teisę tylėti. Jie netgi turi teisę plepėti. Poetas yra kas
kita: jis neturi teisės nei tylėti, nei plepėti. Ar lietuviai iš tikrųjų yra poetų
tauta?
Trisdešimt metų yra pralėkę nuo pirmojo
lietuviškojo Poezijos pavasario. Tai yra tiek metų, kad jau galima būtų kalbėti apie
reiškinio brandą. Bet vos tik mėginame dabar apie tai pakalbėti, pamatome, jog tai yra
ne reiškinio, o mūsų pačių brandos klausimas. Branda reiškia galimybę kalbėti.
Kalbėti reiškia išvengti netikrų žodžių.
Kalbėti apie Poezijos pavasarius ir išlikti tikram
yra labai sunku. Tai yra beveik tas pat, kas, pavyzdžiui, kalbėti apie Salomėją
Nėrį. Labai teisingai klausia Viktorija Daujotytė: Kaip neiškreipti tikrumo, kaip
nepaversti poetės išaukštintu pavyzdžiu, bet kartu kaip nesubanalinti?..
Kaip nesubanalinti Lakštingalų slėnio, tos
viešiausios ir intymiausios mūsų poezijos vietos, kurioje trisdešimt metų poetai vis
užkurdavo savąją ugnį, premijuodavo vieni kitus, skaitydavo eilėraščius,
prikalbėdavo įvairiausių dalykų ir tikrų, ir tuščių?
Manyti, kad Poezijos pavasariai tarybiniais metais
padėjo mūsų tautai išlikti, yra labai rizikinga. Tautai, kuriai buvo užčiaupta
burna, kuriai už pasakytą žodį tekdavo kalėti ir kentėti, viešas poezijos žodis
iš tiesų labai daug ką reiškė. Jis reiškė galimybę tyliai, bet viešai kalbėti
apie priverstinę tylą. Šitoks kalbėjimas buvo tylusis tautos suokalbis. Lakštingalų
slėnyje buvo supratingai tylima, ne vien kalbama. Taip formavosi mūsų kalbioji tyla,
mūsų intymusis pasitikėjimo vienas kito jausmas, kuris ir buvo svarbiausias,
netikėčiausias mūsų visų atradimas 1988-aisiais, t. y. Sąjūdžio gimimo metais.
Justino Marcinkevičiaus eilėraščio eilutė, kažkada pasakyta galbūt Lakštingalų
slėnyje, buvo pranašinga: Kiek daug tylėjimo gamtoj, / Ir koks kantrus augimas
vyksta, / Tik atsidustame giliai / Ir tuo pačiu pasakom viską...
Tačiau Poezijos pavasariai kartu būdavo toks
laikas, kai tauta lyg ir įteisindavo savo priverstinį tylųjį būvį. Viešose Poezijos
pavasario vietose būdavo ne vien tylima, bet ir nutylima, ne vien kalbama, bet ir
tuščiažodžiaujama. Gausybė poetų yra priplepėję sufantazuotų, sufabrikuotų
dalykų. Poezijos pavasariai buvo toks metas, kai tas netikrumas tautai buvo peršamas
masiškai. Tauta plodavo ir netikriems dalykams, kartais netgi ovacijas keldavo. Kartais
atrodydavo, kad poezijos kalba yra vieninteliai tikrieji tautos namai, vienintelė
priebėga, kurioje ji dar gali išsigelbėti. Tačiau kitais kartais poezijos aikštės
virsdavo viešaisiais namais, kur išprievartauta tauta buvo priversta susitaikyti su
visomis dviprasmybėmis.
Poezijos pavasariai nebuvo mūsų tautos aukso
amžius. Greičiau tai buvo mūsų išbandymų amžius. Jeigu yra žmogaus išmėginimas
ugnimi, tai turėtų būti ir išmėginimas poezija. Buvo kartūs laikai. Vienas tuščias
ar melagingas žodis iki šiol tau teikia kartumo. Ačiū Dievui, jei vis dar teikia. Nes
tai yra kur kas geriau nei apsalusiųjų kalbos. Jeigu apsaltum, tai reikštų, kad
Viešpats tave yra išspjovęs iš savo burnos. Tai reikštų, kad esi išvarytas iš
vienintelių savo namų.
Poezijos pavasariai yra laikas, kai poetai apipilami
gėlėmis. Kokia gražiausia poezijos gėlė? Pelynas.
Poezijos antologijoje Tremtinio Lietuva esu
perskaitęs vieną eilėraštį, prie kurio dabar vis sugrįžtu. Man vis atrodo, kad tai
yra vienas geriausių tos knygos kūrinių. Jis pažymėtas tokia keista data: 196...
Galbūt jis rašytas tuomet, kai vyko pirmieji Poezijos pavasariai. Jo autorius yra
Valentinas Ardžiūnas. Eilėraštis pavadintas ,,Anapus. Eilėraščio kalbantysis
(tardomasis) žiūri pro tardytojo langą ir sako: Dieve mano! riba taip menka / tarpu
šiapus Anapus! / Juk tą klevą pasiektum ranka... / Nepasieksi. Čia kapas.
Tai ir yra mūsų visos poezijos ir visos tautos
metatiziškoji lygtis: menkoji riba... Kaip neiškreipti jos tikrumo, kaip nesubanalinti,
kaip nepaversti lozungu, nes vos tik paversi jinai išnyks.
1994 m. gegužės 24 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne
kiekvieną vadiname verslininku.
Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą:
kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo
gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju. Kūrėjas yra
išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame
išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.
Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki
nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja
kiti išskirtinieji.
Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo
įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas
filosofas (kitoje epochoje) Plotinas reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai
atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe jis
grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.
Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir
įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti
kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.
Siūlyta buvo be humoro argi šiandien kas kalba
su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su
humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas
išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be
humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra
gudresnių už Platoną.
Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi
nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo.
Nežinia kodėl ar dėl pavydo, ar dėl garbės kas antras menininkas yra
prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta
prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš
prigimties teisėta.
Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti
nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.
Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo
žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo
toks palankus menininkams.
Plotinas sako: Grožio gausu regos srityje, rasi
jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas
gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių,
būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra darko gražu
tatai paaiškės. Plotino traktatą Apie grožį dar anos Lietuvos laikais
išvertė Rapolas Serapinas.
Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie
verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje
individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo
gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.
Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti
bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, tokia yra nerašyta visuomenės
konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, limpant prie
bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į
kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas
bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.
Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo
ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose
ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati:
kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai
visuomenė mėgaujasi ja.
Žodis verslininkas pas mus yra apgaubtas
labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra
kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės
mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.
Šią daugumą sudaro ,,valstybinis reketas, t. y.
valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji tautiniai
reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga
turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.
Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon,
ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais,
kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.
Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems
žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni.
Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė
jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas
sako, jog esama gražių verslų.
Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač
Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės
tikrumas.
1994 m. lapkričio 26 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
***
Turėjai būti kelyje. Kelias buvo užsupęs. Jautei,
kad jūra arti. Lėkei sausuma, o tyvuliavo naktis.
Turėjai būti kely. Bet pakirdai ir girdi; gieda
gaidys už lango, kimiagiesmis, višta kudakuoja, žemė visa savo vietoje. Tu
savo žemėje. Pasaulio pakraštyje, namie, kur niekas nelaukia, nes visi žino: esi.
Vos brėkšteli durys prasiveria, Rolandas
įžengia. Lagaminai kresteli į grindis, skersvėjis ūžteli. Rolandas, oriagiesmis,
pasisveikina; Rytas: jau išaušo. Atsakau pro miegus: Jau žinau.
Rolandas irgi turėjo būti kelyje. Bet jau nebe.
Kažkas be galo kilnaus turėjo įvykti visatoje,
jeigu štai ir gaidys, ir vėjas, ir mintis, ir balsas žmogaus štai praneša
vieni kitiems apie išaušusį rytą. Kiekvienas rytas stebuklas, o ypač tasai, kuris
štai yra šeštasis.
Šeštąją dieną Viešpats sutvėrė žmogų.
Bet šeštąjį rytą Jisai pakirdo patsai iš savęs, nubudo ir pradėjo tai, ką
pradėjo. Rytas stebuklas. Diena tėra faktas.
Ką Jisai ėmėsi tverti pirmiausia: balsą, veidą,
žingsnius? Ką saulė išvydo tuomet, kai aukštėliau įdienojo? Kas saulę išvydo?
Viešpats pašaukė. Balsas, kursai atsiliepė, buvo
žmogaus, Viešpats sutvėrė pašaukdamas. Žmogus gimė atsiliepdamas. Ne
skraidančiąja lėkšte jis buvo atskraidintas į Žemę, ir ne iš žemės, gėlės,
žuvies ar žvėries jis buvo išvestas. Jis buvo sutvertas, suimtas, suglebtas iš oro,
iš šūktelėjimo, iš kvėpavimo, iš balso, kuris priklauso abiem ir Jam, ir jam,
atsiliepusiajam. Žmogus buvo sutvertas ne iš molio, o iš nieko, iš to, kas šyla ore,
kas yra nepamatomas, neišsklaidomas, ne vienišas, ne beprasmis. Jis buvo sutvertas iš
pačios pačiausios prasmės iš balso, kuris tuo pat metu yra ir Jo, ir jo.
Galbūt žmogus yra Viešpaties atvaizdas, bet prieš
tai jis yra Jo atbalsis. Štai ateina pašauktasis žmogus, ne tiek svarbu, iš kur jis
ateina iš žemės ar iš kosmoso, kur kas svarbiau, kodėl jis ateina, jis ateina
todėl, kad atsiliepia.
Ovidijus abejojo: jisai sakėsi nežinąs, iš ko
kilo žmogus iš atskraidintosios dieviškosios sėklos ar iš tos dangiškos sėklos,
kuri jau glūdėjo pačioje žemėje. Tu abejoji taip pat.
Tačiau, atrodo, vienas dalykas yra tikras,
neabejotinas: žmogaus balsas liudija jo kilmę, iš žmogaus balso Viešpats atpažįsta
save. Ovidijus, matyt, galvojo taip pat: jis sako, jog visi gyviai žvelgia žemyn į
žemę ir tik žmogaus veidas yra pakeltas aukštyn dangun į žvaigždes. Žmogaus
veidas yra atgręžtas į ten, iš kur jis išgirdo esąs pašauktas. Žmogus žvelgia
taip, kaip girdi. Jis yra žvelgianti, girdinti, atsiliepianti būtybė. Tiek, kiek jis
yra toksai, tiek jis ir yra žmogus.
Adomui Mickevičiui vienu metu pasigirdo, jog yra
šaukiamas. Jis sustabdė savąjį vežimą plynose stepėse, atsigręžė. Žvelgė
aukštyn, į šiaurę, ten, kur buvo likusi jo Lietuva. Klausėsi. Po to pasakė
vežėjui: ,,Važiuokime. Niekas nešaukia.
Tu jį supranti. Kartais ir tau pasirodo, jog
šaukia, o kartais šaukia ir nežinai kas. Šitas jausmas dažniausiai apninka kely.
Kelyje, kelionėje. Tyvuliuoja naktis, medžiai nyra į tamsą ir vėl iš tamsos.
Girdi, kaip alsuoja laukai, kuriuos taries pažinojęs, regėjęs, apleidęs. Dabar
sugrįžti. Sustoji tamsos apsiaustame miestelyje, klausaisi. Tuoj atsiliepsi, tik vis dar
abejoji, kas šaukia.
Vienoje pajūrio bažnyčioje gailiai girgžda
veriamos durys. Šmėsteli rudas šventojo Pranciškaus apsiaustas, raudonas kunigo rūbas
šviečia altoriaus papėdėj, luošas žmogus vis vaikštinėja, vis ieško sau vietos,
jaunuoliai, gitara pritardami, gieda Osana! švelniagiesmiai. Kunigas lenkiškai
sako, mergaitė jo žodžius persako lietuviškai: ,,.. Jisai mums davė gyvenimus ne tam,
kad kiekvienas tarsi šventas likarpas kentėtume ir mirtume, o kad atvertume sau ir
saugotume kiekvieno kito žmogaus orumą...
Be abejo: tasai, kursai šaukia tave, yra kitas.
Kiekvienas tau.
1995 m. vasario 25 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji
diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|