TEKSTAI.LT – tekstai – Petras Dirgėla, Povilas Dirgėla

Petras Dirgėla
Povilas Dirgėla

Novelės iš knygos „AISTRŲ ATLAIDAI“

DVYLIKA NOVELIŲ VAIKAMS APIE TEODORĄ MILKŲ

Į viršų

KODĖL AUTORIUI VAIKELIO LABAI PRIREIKĖ

       Trijų Driežų gatvė buvo tamsi nuo medžių ūksmės ir šešėlių, kuriuos meta aukšti skardžiai iš abiejų pusių. Nuo skardžio gurgėjo šaltinis stačiai į gatvę, ir niekas niekada neieškodavo kito vandens. Trijų Driežų gatvėj gyveno Teodoras Milkus, užtat dažnai aš eidavau atsigerti iš šaltinio Trijų Driežų gatvėje. Teodoras Milkus išnirdavo iš medžių ūksmės ir sakydavo:
       – Aš esu ketvirtas driežas.
       Tačiau jis buvo žmogus. Labai didelės buvo jo akys. Kai sutikdavo kitą žmogų, jo akys dar padidėdavo. Jis labai džiaugdavosi kitu žmogumi, kad tas sustoja ir su juo pasišneka. Jei turėdavo rūkalų, dailiai pasiūlydavo. Jei neturėdavo, dar dailiau paprašydavo. Su juo labai įdomu būdavo pasišnekėti. Jeigu viršum jo danguje pasirodydavo debesis, visada jį pamatydavai. Jeigu prie jo kojos žydėdavo gėlė, pamatydavai ir ją. Viršum reto žmogaus tepamatysi debesį, juo labiau gėlę prie jo dulkėtos kojos.
       Mudu su Teodoru Milkum ilgus metus buvome geri bičiuliai. Aš jį mylėjau labiau nei Trijų Driežų gatvę. Dar mylėjau savo motiną ir tėvą, o mūsų name gyveno paštininkas – ir jį aš mylėjau. Aš labai norėjau, kad ir jie pamiltų mano geriausią bičiulį, ir vieną vakarą pakviečiau jį į svečius. Ant vaišių stalo mama pamerkė gėlių. Kai Teodoras Milkus atsisėdo viešėti, jos pasidarė taip gražiai mėlynos. Bet ne kiekvienas tokį pasikeitimą regi.
       – Tavo bičiulis negeras žmogus, – tarė mama, kai Teodoras Milkus atsisveikino. – Jis išgėrė septynias taureles ligi dugno. Aš nenorėčiau, kad tu kur nors svečiuose ligi dugno išgertum tiek taurelių.
       – Trijų Driežų gatvėje negyvena joks padorus žmogus, – pridūrė tėvas.
       Teodoras Milkus sykį išvažiavo aplankyti savo motinos, kuri gyvena labai toli. Iš ten jis atsiuntė laišką, ir paštininkas tarė, įteikdamas jį man:
       – Liūdna gauti tokius laiškus. Tokie žmonės, koks yra tavo bičiulis, niekada nieko doro neparašo.
       Kiemsargė, išgirdusi tuos žodžius, sušuko:
       – Aš irgi taip manau! Man vis norisi pašluoti kiemą, kai per jį pereina tas tavo bičiulis.
       Tada aš dirbau labai rimtoje įstaigoje. Niekas joje nerūkydavo ir kalbėdavo tik pašnibždom. Visi mes, kurie joje dirbome, kiaurus metus skaičiuodavom, kiek kur gyvena paukščių. Darbo draugai labai susirūpino manim.
       – Tu nebegalėsi susikaupti, – gailiai sakydavo jie. – Tu imsi pametinėti kurapkų skaičių, jeigu bičiuliausies su tuo Milkum. Jis yra vėjo pamušalas, jis niekada nesusikaupia, jis negali ir pagalvoti apie vieną kurapką, tik apie visas iš karto. Tokie žmonės neturi ateities.
       Kartą, kai mudu su Milkum stovėjome prie lombardo, norėdami išpirkti jo žmonos kailinius, mano viršininkas perėjo į kitą gatvės pusę. Rytojaus rytą viršininkas man tarė:
       – Tu pametei tetervinų skaičių, ir mudu privalome labai susipykti.
       – Šią valandėlę tetervinų gyvena vienuolika tūkstančių penki šimtai dvidešimt keturi, – atsakiau aš.
       – Ne, – liūdnai tarė viršininkas. – Kol bičiuliaujiesi su tuo valkata, tu negali žinoti tetervinų skaičiaus. Pasiieškok sau kito darbo.
       Niekas mūsų dideliame mieste nebemylėjo Teodoro Milkaus. Visi jo vengė ir draudė artimiesiems su juo susitikti. Smerkė bičiulius ir pažįstamus, kurie su juo susitinka. Aš vienas bebuvau jam ištikimas. Bet aš nebegalėjau gauti darbo. Nesuprantu, kaip mano bičiulis tai galėjo iškęsti. Pagaliau aš padovanojau direktoriui raudonų rožių, ir mane priėmė dirbti skalbykloje. Išnešiodavau švarius skalbinius tiems, kurie patys tingi arba gėdijasi parsinešti. Man linksma būdavo juos apžiūrinėti. Jie labai susijaudindavo ir išrausdavo. Kiti ir durų plačiai neatverdavo, iškišdavo ranką iš savo šilto buto ir pasiimdavo švelnius kvepiančius skalbinius.
       Vieną kartą skalbykloje pamačiau išskalbtus Milkaus šeimyninius skalbinius. Kaip tik buvo šeštadienis. Švilpaudamas nunešiau juos į namus savo bičiuliui.
       – Kam tu juos atnešei? – susigraudino Milkus. – Nėra man didesnės kančios, kaip regėti tave nešiojant skalbinius. Tiktai aš esu kaltas, kad tu nebegali padaryti jokios karjeros.
       Graudžiai apsiverkęs, Teodoras Milkus vėl prakalbo:
       – Ne, mudu nebegalime toliau taip gyventi. Žinai ką? – Milkus nušvito. – Man šovė į galvą puiki mintis! Išvažiuok iš mūsų miesto kur nors toli, ten tikrai tu gausi darbo pagal savo galvą, o aš tuo tarpu parašysiu vaidinimą lėlių teatrui.
       Teodoras Milkus nesitvėrė džiaugsmu. Aš dar nebuvau matęs tokių didelių jo akių.
       – Po daugelio metų mudu susitiksime, – šaukė jis, – ir nebepažinsime vienas kito! Mudu abu dėvėsime raudonas skrybėles!
       – Na, šito tai jau nebus. To betrūko, kad vienintelis mano bičiulis manęs nebepažintų!
       Milkus susikrimto, jo akys vėl pasidarė mažos.
       – Ne, tu manęs nesupratai, – vėl nušvito bičiulis. – Aš sakiau, kad po daugelio metų mudu tiktai vienas kitą bepažinsime.
       Traukinys turėjo išvažiuoti temstant. Dulkė lietus. Peronas buvo tuščias ir nuo lietaus spindėjo. Teodoras Milkus nešė mano lagaminą tylėdamas. Jis vengė žiūrėti man į akis. Kai traukinys sušvilpė, stvėrė man už rankos:
       – Nevažiuok! Niekur nevažiuok! Prisiekiu, aš nebepasirodysiu mieste netgi naktį, tik tu neišvažiuok! Aš sėdėsiu savo namų rūsyje ištisus mėnesius!
       Jo veidas buvo kupinas nevilties. Aš išėmiau iš lagamino raudoną skrybėlę, pabučiavau bičiulį į skruostą ir tariau:
       – Štai tau raudona skrybėlė. Saugok ją kaip savo širdį, kurios tau niekam negaila.
       Dar ilgai mačiau Teodorą Milkų tuščiame perone pro traukinio langą. Jam į plaukus dulkė šiltas vasaros lietus. Skrybėlę jis laikė rankoje. Skrybėlė buvo didelė ir raudonavo skaisčiai tartum jurgino žiedas. Labai tankiai plakė gyvulių, medžių ir gėlių širdelės. Medžiai ir gėlės neturi širdelių, kol mes drauge su artimu. Išsiskyrimo valandą jos pradeda plakti.
       Dabar aš gyvenu tolimoje stepėje, apsitraukusioje pelynais tarytum senu sidabru. Po sidabrinių stepių platybes klaidžioja varganas, vienišas kupranugaris. Stepėje neauga medžiai, neželia krūmai, nežydi ryškiai ir skaisčiai jokia gėlelė, ir didelis saulėgrąžos žiedas sušvyti tau už šimto kilometrų lyg senas gražus prisiminimas. Tas vienišas kupranugaris ir klajoja mylių mylias nuo vienos saulėgrąžos prie kitos, nuo vieno prisiminimo prie kito. Bet kai ištroškęs ir perdegęs saulėje jis atkėblina pagaliau prie didelio geltono saulėgrąžos žiedo, jo mažyčiame šešėlyje atranda ne pavėsį, ramybę ir atilsį, o savo senųjų protėvių kapą. Kupranugariui pasidaro taip liūdna, kad aš einu prie jo galvos ir pasakoju jam linksmas istorijas apie savo bičiulį Teodorą Milkų.
       Tačiau vienišąjį kupranugarį aš sutinku labai retai. Ir kol jis klajoja kažin kur stepių tolybėse, niekas niekada neišklauso mano istorijų apie Teodorą Milkų ligi galo. Stepė tuščia ir nežadina prisiminimų nei artimųjų ilgesio, tačiau stepė pilna netikėtumų bei atradimų. Keliauji varstų varstus, ir staiga prieini šaltinį. Čia ir drebulės sumerkusios savo šaknis. Čia džiaugsmas staiga apima. Čia ir savo ausimis nepatikiu, kad jau pasakoju apie savo bičiulį. Širdis lekia kažin kur, kai šneku apie Teodorą Milkų bekraštėj stepėj. Tikrai žinau, jog nėra čia mano bičiulio, bet jis vaikšto mano akyse tenai, kur be galo toli susilieja dangus ir žemė.
       Tiktai niekas manęs nesiklausė. Niekam nerūpėjo mano bičiulio Teodoro Milkaus gyvenimas ir širdis, ir raudona skrybėlė. Teisybė, vaikų veideliuose regėdavau ir susižavėjimą savo bičiuliu, ir gailestį bei užuojautą jam. Ir man būtų užtekę šito, kad ramiai sau laukčiau susitikimo su Milkum, tačiau tie vaikai, kurie klausydavosi, buvo ne mano, jie su manim atsisveikindavo ir bėgdavo namo, tiek aš juos tematydavau. Ir niekaip negalėjau sužinoti, ar jie Teodorą Milkų užmiršta, ar susapnuoja dar bent kartą. O aš troškau patirti, kaip gyvena jų sielose mano bičiulis. Aš troškau savo vaikelio, su kuriuo gulčiau vakare ir kelčiau rytą, ir matyčiau, kaip jis paauga per naktį, per mėnesį, per metus su tais mano pasakojimais apie Teodorą Milkų. Aš taip troškau savo vaikelio, jog vieną naktį prisiminiau vienintelę mergaitę, kurią labai seniai mylėjau. Man pasidarė taip graudu gyventi be anos mergaitės, kurią kažkada taip mylėjau.
       Saulei tekant parašiau jai laišką:
       ,,Mano vienintele mergaite, aš negaliu užmiršti, kaip ateidavau į Trijų Driežų gatvę, laukdavau Teodoro Milkaus ir svajodavau apie tave. Milkus išnirdavo iš medžių ūksmės ir sakydavo:
       – Aš esu ketvirtas driežas.
       Ir aš drįstu prašyti tavo rankos, jogei abu susilauktume vaikelio ir laimingai ligi mirties gyventume.“
       „Šaunusis jauniki, – atsakė man mano vienintelė mergaitė, – aš niekada negyvenau Trijų Driežų gatvėje ir niekuo negaliu tau padėti. Aš jau gyvenu ligi mirties, ir abi mano rankos užimtos vaikeliais.“
       Tada aš tariau susikrimtęs: mano šviesus kūdikėli, nors tavęs dar nėra čia, tu jau esi gūdžiose tolybėse, ir mudu jau galime gyventi vienoje širdyje, aš tau kalbėsiu, tu pamažėl skrisk artyn į mano balsą, ir vieną dieną mudu išvysime vienas kitą ir jau žinosim, kas tavo mažoj širdelėj, kas mano didelėj širdy.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS ŠOKA BIČIULIO VESTUVĖSE

       Liepa su rugpjūčiu yra du labai ilgi mėnesiai paeiliui, ir paskutinę rugpjūčio savaitę Teodoras Milkus visada gyvendavo labai blogai. Pinigai šeimoje būdavo pasibaigę, apie juos namie visi tik ir šnekėdavo, tad ištisus vakarus Teodoras Milkus šlaistydavosi po miestą, sutikdavo visokių girtuoklių ir pats kiek įkaušdavo. Parėjęs atsiguldavo terasoje ir žiūrėdavo į rugpjūčio žvaigždes. Rugpjūtis dažniausiai pasibaigdavo tuo, kad Teodorą Milkų atleisdavo iš darbo už ilgas pravaikštas.
       Tą savaitgalio vakarą taip pat švietė rugpjūčio saulė, ir Teodoras Milkus nebuvo laimingas. Jis stovėjo liepų pavėsy netoli vežimėlio su karštais pyragiukais ir godžiai uodė jų kvapą. Gatve plūdo žmonių minios. Vienu tarpu plačiai atsivėrė fotografo durys anoje gatvės pusėje. Išplaukė balta jaunoji ir juodas jaunasis. Juos lydėjo septynios pajaunių poros. Praeiviai sustojo išsižioję. Jaunoji išraudo, jaunasis pabalo ir tuojau paleido nuotakos ranką. Visi dabar turėjo manyti, jog jis čia niekuo dėtas. Nuotaka supyko ir tarė:
       – Tu niekada manęs nemylėjai.
       Jaunikis buvo geras Milkaus pažįstamas, ir Teodoras negalėjo palikti jo nelaimėje.
       – Tik nesijaudinkite, brangioji, – tarė Milkus nuotakai. – Jums tikriausiai nemalonu žingsniuoti gatve ir ištekėti, kai aplinkui tiek daug žioplių?
       – Žinoma! – sušuko nuotaka. – Aš stačiai neišmanau kur dingti iš gėdos šalia šito stuobrio!
       – Mielas Cerapai, – kreipėsi Teodoras į jaunąjį – jums tikriausiai labai nemalonu vesti žmoną į ,,Brigitos“ restoraną su šituo kvailu nuometu visų akivaizdoje?
       – Taip, taip, – tarė jaunikis ir ėmė glėbesčiuoti Milkų. – Kaip mums pasisekė, kad tu ėjai pro šalį, brangus Teodorai! Man ir mano nuotakai Klarai dar taip gėda vienam kito.
       – Žinoma, aš jus išgelbėsiu, – tarė Milkus. – Tik su viena sąlyga – visą vakarą aš šoksiu su panele Klara.
       – O! – apsidžiaugė nuotaka. – Kokia puiki sąlygėlė!
       Teodoras Milkus jai nusilenkė ir iškilmingai apsidairė. Paskui susikišo į burną pirštus ir šaižiai sušvilpė. Akimirksniu Teodorą apspito berniūkščiai.
       – Nagi, graužikai, ar mokate šokti? – sušuko jiems Milkus. Jo rankose atsirado lūpinė armonikėlė. Mažyliai suspigo ir pašėlo trypti aplinkui. Jų džiaugsmas pagavo drovius didesniuosius, ir visa gatvė veikiai sukunkuliavo. Dabar sustojo ne tik pėstieji, bet ir važiuotieji. Žiopliai stumdė jaunikį su nuotaka sakydami:
       – Nagi pasitraukite, leiskite bent žvilgtelėti, kas ten dedasi!
       Niekas ir nepastebėjo, kaip vestuvininkai atsidūrė ištaigingame ,,Brigitos“ restorane. Jaunieji buvo taip dėkingi Milkui, kad užleido jam savo vietą galustalėj. Teodorui Milkui buvo liepta pakelti taurę ir pirmam pasveikinti jaunuosius. Jam atiteko ir gardžiausias kepsnys – didelis geltonas karosas su žaliųjų žirnelių įdaru. Įdarą Milkus beregint sušveitė pats, o karosą susivyniojo, kai niekas nematė: nebeatminė, kada buvo parnešęs lauktuvių savo sūneliams Dariui ir Mariui. Ir rugpjūčio pabaigoje Milkus pagaliau pasijuto laimingas.
       Kai susirinko orkestras, Teodoras Milkus oriai atsistojo ir nusilenkė panelei Klarai. Jiedu šoko taip dailiai, kad niekas nebedrįso pasirodyti, koks nemokša yra šokių aikštelėje. Aplinkui žibėjo daug šviesų, mainėsi spalvos, muzikantai griežė ir griežė. Teodoras Milkus ir panelė Klara nebepajėgė liautis šokę. Veikiausiai tai būtų pasibaigę pirmąja vestuvine naktim, jeigu Teodoras Milkus nebūtų prisiminęs savo žmonos Ramutės. Liūdnas jos paveikslas iškilo priešais. Teodoro akys vėl pasidarė didelės didelės ir graudžios. Jis buvo vedęs Ramutę be jokių vestuvių. Neatsiminė, kad būtų kada su Ramute šokęs. Pagaliau nežinojo, ar išvis jo Ramutė yra šokusi tokiame ištaigingame restorane, kur tiek daug šviesų bei spalvų. Teodorui Milkui pasidarė be galo liūdna.
       – Atleiskite, brangioji Klara, – tarė jis nusiminęs. – Aš labai norėčiau pasikviesti čia savo žmoną Ramutę. Ji tuojau pat ateitų, jeigu tik jūs leistumėt.
       – O! – apsidžiaugė nuotaka. – Kokia puiki sąlygėlė! Pagaliau aš galėsiu pašokti su savo tikruoju vyru!
       Teodoras Milkus nulipo žemyn ir paskambino.
       – Ką? – sušuko Ramutė į telefono ragelį. – Tu šokį vestuvėse, Milkau?! Ir tu nori pašokti su manim?
       Iš džiaugsmo Ramutė nebeišmanė, kokia apsivilkti suknele. Ji visą amžių tikėjo, kad sutems toks paslaptingas vakaras ir mylimas jaukus balsas pašauks ją į kilnias iškilmes, kur visi valgo iš porceliano indų ir geria iš krištolo taurių, o muzika griežia ir griežia. Ji buvo smulkutė, jos plaukai buvo juodi juodi, o akys didelės ir nuskendusios ilgų blakstienų šešėliuose. Ji buvo pikų dama iš gyvųjų kortų. Tatai ji prisiminė išėjusi į tamsią gatvę. Tatai prisiminusios visos moterys pasidaro labai laimingos. Tačiau Ramutei skaudžiai suspaudė širdį. Ji buvo apsivilkusi pačia gražiausia savo suknele, kuriai kandys buvo prakirtusios alkūnę. Dėl tos mažytės skylutės pernai suknelės nepriėmė į lombardą. Ji buvo tikra, kad ir vestuvėse visi pastebės tą skylutę.
       – Niekai, – krestelėjo galvą Ramutė. – Argi aš ten šoksiu? Argi aš ten linksminsiuos? Aš einu tik tam, kad pasakyčiau Cerapui, koks jis kvailas, kad ima Klarą už pačią. Aš jam pasakysiu: „Tu esi kvailys, Cerapai. Klara visada vedžiojo tave už nosies. Dabar ji tave negyvai ūžės.“
       Jai rodės, jog ligi šiol tik tam ir gyveno, kad pasakytų Cerapui tuos žodžius. Ji taip nekantravo įvykdyti savo slaptąją užmačią, jog nebe ėjo, o skrido lengva kaip gegutės raiba plunksna kandžių prakirstu krašteliu.
       Tuo tarpu Teodoras Milkus dirstelėjo į savo laikrodį, ir tyliai išslinko iš restorano Ramutės laukti. Priešais jį atsivėrė tamsiai mėlynas ir žvaigždėtas rugpjūčio dangus. Blyškiai apšviestais miesto stogais tarytum klaidžiojo kas iš tų aukštų erdvių nusileidęs. Gal įsimylėjėlių nesantaikos dievas buvo išleidęs medžioklėn visus savo tarnus, ir tie šlaistėsi aplinkui gaudžiantį jaunavedžių restoraną. Teodorui sugėlė širdį. Jis pamanė, jog turi atsiklaupti priešais savo Ramutę, kai ji ateis. Nė gražiausiom šeimyninio gyvenimo valandom Ramutė niekada nebuvo laiminga. „Aš atsiklaupsiu priešais ją liepų šešėlyje ir padovanosiu jai baltą leliją, o paskui mudu šoksime vestuvėse ligi saulėtekio“,– galvojo Teodoras, kad net galva svaigo. Rodės, jog užmiršta kažką, ką vėliau prisiminti bus vėlu. Jis įžengė į kokteilių barą kitoje gatvės pusėje. Ant medinių kėdučių sėdėjo daug Milkaus pažįstamų, su kuriais praleisdavo nelaimingus rugpjūčio vakarus slampinėdamas.
       – Mielas, – tarė vienam, – paskolink man pinigų, aš pirksiu leliją.
       Pažįstamas kvatojo linksmoje kompanijoje.
       – Gerai, – tarė jis Milkui, – aš duosiu tau pinigų, tik tu eik greičiau iš čia. Tu sugadintum mums visą vakarą, jeigu pasiliktum bent menkai minutei.
       Teodoras išėjo į gatvę ir patraukė ieškoti baltos lelijos. Dangus buvo dar aukštesnis, dar daugiau žibėjo žvaigždžių. Dar labiau Milkui reikėjo dabar pagerbti savo pačią Ramutę, dar jautriau ją globoti ir bent truputėlį ja rūpintis. Jis žingsniavo gatvėm tolyn ir tolyn, o baltos lelijos vis niekur nebuvo. „Dangau, – šnabždėjo žingsniuodamas, – kokia tavo šviesa, jokio žiedo ji man neapšviečia.“ Jis ėjo ir ėjo, kol susivokė, kad jau lipa pažįstamais laiptais. Išsigando ir ėmė kopti pirštų galais. Jis buvo tikras, kad dabar jį nubaus. Užkopęs apsidairė. Tai buvo jo namų terasa. Juodus šešėlius ant dangaus apšviestų grindų kryžiavo suolai, ant kurių jis miegodavo visus rugpjūčius. Tie suolai buvo lentos skersai terasą. Jam pasidarė baisu, kad ir dabar atsiguls aukštielninkas, susidės ant krūtinės rankas ir užmigs be jokios lelijos. Milkus pamažėl atsiklaupė, kaip klauptųsi priešais Ramutę su baltu lelijos žiedu. Žmonės taip dažniausiai susmunka iš nuovargio. Teodoras žiūrėjo į dangaus apšviestas terasos grindis ir jautė, kad baigta, kad užmiršo jau kažką, ką vėliau prisiminti nebebus jokios vilties. Išvyniojo didelį geltoną karosą, kurio įdarą pats buvo sušveitęs, ir padėjo atsargiai ant apšviestų grindų.
       – Mariau, – tyliai pašaukė. – Dariau! – O jo žmona Ramutė tuo tarpu stovėjo po medžiais priešais šviesius ir aukštus ,,Brigitos“ langus. Ji buvo išsirinkusi patį tamsiausią liepų šešėlį, kad niekas nepamatytų kandžių prakirstos skylutės jos suknelėje. Ji manė vilkinti pačia gražiausia suknele iš visų moterų, kurios dabar stovi miesto medžių šešėliuose.
       Staiga ją apėmė siaubas.
       „Velniai griebtų! – sušuko sau. – Aš taip ir nepasakysiu Cerapui, kad jis kvailys ir kad ta Klara dabar jį negyvai ūžės.“

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS LĖLIŲ TEATRE

       Buvo ankstyvas ūkanotas vakaras. Nelijo, tačiau visi jie žingsniavo po skėčiais: Teodoras Milkus, jo pati Ramutė, jo sūneliai Darius ir Marius. Jie žinojo prieš mėnesį, kad šį vakarą eis į lėlių teatrą. Jie pagalvojo: „Kaip reikės eiti, jeigu lis?“ Jie labai dėl to nerimavo, ir Ramutė nusprendė parduoti porelę didelių baltų triušių. Triušius jie augino naujametinėms vaišėms.
       – Naujieji metai dar labai tolį, ir mes suspėsime užsiauginti kitą porelę,– tarė Ramutė ir pardavė triušius už didelius pinigus. O už juos nupirko visiems po skėtį sendaikčių turguj. Dariaus ir Mariaus skėčiai buvo skėčiukai, Ramutės ir Teodoro vien skėčiai. Visi jie labai didžiavosi savo pirkiniais, ir jiems lengva buvo sulaukti iškylos. Bet kai jau reikėjo eiti į lėlių teatrą, dangus buvo tik ūkanotas ir nė nežadėjo lyti. Suglumę bei nuliūdę visi keturi valandėlę žiūrėjo į savo skėčius bei skėčiukus. Tie buvo tamsiai raudoni ir dar tamsiau mėlyni. Jie buvo tokie gražūs, skėčiai ir skėčiukai.
       – Pasiimkime dėl viso pikto, – tarė Marius su Darium. – Gal lis, kai reikės pareiti.
       Taigi ankstyvą vakarą jie iškilmingai traukė gatve: prieky tamsiai raudoni skėčiukai, iš paskos dar tamsiau mėlyni skėčiai.
       Teodoras Milkus kalbėjo:
       – Mano brangieji, visi jūs esate mano šeimos nariai. Šį vakarą viso miesto vaikai žiūrės jūsų tėvelio vaidinimą. Jeigu vaikai šauks iš džiaugsmo ir verks iš gailesčio, vaidinimą rodys kiekvieną vakarą. Ir kiekvieną vakarą mūsų šeima gaus daug pinigų.
       – Artimiausiom dienom mums reikia septynių rublių užsimokėti už dujas bei karštą vandenį, – tarė Ramutė.
       – Aš manau, – įsižeidė Milkus, – ši suma yra pernelyg menka, kad ją minėtume tokį vakarą. Mano vaidinimas verčia kalbėti apie vasaronių vilą ir geltoną automobilį, o ne apie dujas ir karštą vandenį.
       Kišenėse jie visi turėjo po patį brangiausią bilietą.
       Maloniai rūbininkei jie atidavė savo skėčiukus ir skėčius ir nuėjo į salę. Ji visa buvo iš rauzgano medžio, žydro aksomo ir paslaptingo kvapo. Dar paslaptingesnė iš palubių tvino šviesa. Darius su Marium iš nuostabos liežuviukų nebepakrutino.
       – Ei jūs, – guodė sūnelius Teodoras Milkus, – tik neišsigąskite, kai pasirodys Žiežula raudonom akim ir juodais karčiais. Pirmiausia, ji yra lėlė. Antra, ji pralaimės žaliaplaukei Žolinukei galų gale.
       Marius ir Darius visai prarado amą. Jų tėvelis žinojo viską, kas dėsis salėje, kuri tik iš rauzgano medžio, žydro aksomo ir paslaptingo kvapo. Jiedu galvojo: „Štai koks jis, mūsų tėvelis!“
       – Vaikai, – sušnabždėjo Milkus, – mes nusipirkome brangiausius bilietus, kaip ir pridera vaidinimo autoriaus šeimai, užtat sėdim pirmoje eilėje. Sėdėkite ramiai ir nesigręžiokite atgal. Kiti vaikai pamanys, kad mes labai jau didžiuojamės, jeigu visą laiką dairysimės į salę.
       – Mes ir į vienas kitą nežvilgtelėsim, – pažadėjo Marius su Darium.
       Žydras aksomas veikiai pakilo ir išnyko tamsioje palubėje. Užgriežė smuikai, sudundėjo būgnai, ir scenoje pašėlo šokti nykštukai. Bet greitai juos išvaikė Žiežula raudonom akim ir juodais karčiais. Salė nuščiuvo, tiktai jos gilumoj vos vos šlamėjo aksominės portjeros. Visi laukė, kas dabar bus.
       „Šaunu! – išdidžiai pamanė Teodoras Milkus. – Man pavyko pavergti vaikus vienu ypu!“
       Vaidinimo pabaigoje, kai išmušė sprendžiamoji valanda, kam laimėti – baisiajai Žiežulai ar žaliaplaukei Žolinukei, Milkus vėl pajuto, kokia tyla tvyro salėje. Tai buvo stačiai kapų tyla. „Nėra jokių abejonių, po vaidinimo žiūrovai išsikvies mane į sceną, ir aš jiems nusilenksiu tris kartus. Taip, tik tris kartus“, – pamanė Teodoras Milkus ir tuojau susigriebė išpuikęs. Kai žaliaplaukė gudrumu pagaliau įveikė Žiežulą ir žydrasis aksomas vėl nusileido, Teodoras Milkus droviai nuleido akis. Jis buvo labai susijaudinęs. Jis neišmanė, kaip reikės atsistoti ir atsigręžti į klykiančią iš susižavėjimo publiką. Niekada dar nebuvo atsitikę, kad juo kas žavėtųsi.
       – Milkau, ei! – išgirdo Ramutės balsą, kupiną panikos. Teodoras pamanė, kad teatras užsidegė, ir pašoko. Valandėlę žiūrėjo į salę nustebęs. Salė buvo tuštutėlė. Neiškvėpuotas tebetvyrojo paslaptingasis kvapas. Milkus nedrįso į Ramutę nė akių pakelti. Jam buvo gėda.
       – Milkau, – tarė Ramutė. – Mūsų šeima labai tau dėkinga, kad vien jai parodei savo vaidinimą. Mūsų šeimą jis tikrai sujaudino.
       – Dėkui, Ramute, – sušnabždėjo Milkus. Jis troško skradžiai žemę prasmegti.
       Prie rūbinės, kur jie atsiėmė savo skėčiukus ir skėčius, jų laukė teatro direktorius. Jis buvo sutrikęs ir neišmanė, ką sakyti.
       – Gerbiamas Milkau, nuoširdžiausiai sveikinu, įvykus jūsų vaidinimo premjerai, – nusišypsojo. – Jaučiu garbę paspausti jums ranką.
       – Labai dėkoju, – suvapėjo Milkus.
       – Deja, – skėstelėjo rankom direktorius, – visi genijai pradėdavo savo karjerą nuo katastrofų. Privalau jums pranešti, gerbiamas Milkau, jog jūsų kūrinys mūsų teatre nebebus daugiau vaidinamas. Bankroto mes visada vengiame.
       Jie išėjo į tamsią gatvę. Krapnojo lietus, bet skėčiukus ir skėčius jie nešėsi rankose suglaustus. Nė vienas ir nebegalvojo, kokie gražūs jų skėčiukai ir skėčiai, taip dabar jie mylėjo vienas kitą. Visi suprato, jog brangūs jų bilietai kaštavo daugiau, nei reikia sumokėti už dujas ir karštą vandenį.
       – Kurioj pusėj namai? – netekęs vilties paklausė Milkus.
       – Ne, – tarė Ramutė, – namuose mes dar labai ilgai gyvensime. Aš siūlau pažymėti šį įvykį ir pavakarieniauti ,,Ropėje“.
       Žmonos gerumas ligi ašarų sujaudino Milkų.
       – Jums tikriausiai labai nemalonu mane išjuokti, – tarė jis. –Tai va, šitai padarysiu aš pats. Aš paskučiausias nevykėlis. Gyva nelaimė su manim gyventi. Nėr žodžių, koks aš netikša!..
       „Ropėje“ Ramutė ilgai rinko valgius šventinei vakarienei.
       – Mes išgersime arbatos su citrina, – pagaliau pareiškė, – ir suvalgysime po sumuštinį su žuvies paštetu.
       Vaikai negalėjo atsistebėti, jog gražiai pavadinti valgiai yra dvigubai gardesnį. Jie tik čepsėjo. Mama nedraudė šito daryti. Šį vakarą viskas buvo leidžiama. Teodoras Milkus prarijo savo sumuštinį dviem kąsniais, paskui turėjo gerti vieną arbatą, ir jam vėl pasidarė gėda. Jau norėjo atsikelti nuo stalo ir palikti juos vienus vakarieniauti, tačiau Ramutė tarė:
       – Klausyk, Milkau, šį vakarą mes tau leidžiam išgerti taurę žalio vyno. Tu negali atsisakyti. Tu privalai mūsų klausyti.
       Vynas buvo akinamai žalias. Teodoras pamanė, kad Ramutė šiąnakt priverks kitą tokią taurę.
       – Rytoj pat aš susirasiu darbo, – pasakė Milkus. – Aš žinau vieną švarią vietelę skerdykloje.
       Ramutė jam nusišypsojo. Ji nenuleido akių nuo jo liūdno veido. Žmonos akyse nesimatė gailesčio, tiktai ištikimybė. ,,Kai aš neslapstau savo liūdesio, ji visada mane labai myli, – pamanė Milkus. – Ji baudžia mane, kai aš apsimetu esąs linksmas.“
       – Milkau, – tyliai tarė Ramutė. – Aš norių tau šį vakarą ką nors atleisti. Išsirink bet kurią savo nuodėmę, ir aš tau ją atleisiu. Nuo šiol tu nė nebūsi tos nuodėmės padaręs.
       – Gerai, – sutiko Milkus. – Atleisk man, kad mudu nepašokom to Cerapo vestuvėse.
       Ramutės akys blykstelėjo.
       – Na, šito aš tau niekada neatleisiu! Visą amžių gyvenau, kad pasakyčiau: ,,Cerapai, tu paskutinis kvailys, kad vedi Klarą“, o tu nori, jog užmirščiau tatai akimirksniu! Niekada! – ji vėl nurimo. – Aš tau, Milkau, verčiau atleisiu, kad sugyvenai dukrelę Izabelę su kita moterimi. Aš dabar suprantu, kad ji tau buvo pirmoji žmona, ir atleidžiu. Tai aš tau atleidžiu.
       – Dėkui, – sumurmėjo Milkus ir nusilenkė.
       – Tėvelis nusilenkė keturis kartus, – suskaičiavo Darius su Marium.
       – Ne, – užsigavo Milkus, – aš nusilenkiau tik tris kartus.
       Jie visi jau buvo sučiulpę citrinos griežinėlius iš savo arbatos. Pakilę nuo stalo, valandėlę žiūrėjo į savo tamsiai raudonus skėčiukus ir dar tamsiau mėlynus skėčius.
       – Niekis, Milkaus šeimyna, – tarė Ramutė. – Per Naujus metus apsieisime ir be triušienos. Svarbiausia kitąmet įsigyti baltųjų porelę.
       Jie žingsniavo tamsia gatve tylėdami. Tebekrapnojo lietus. Bet jiems visai nereikėjo tų skėčių. Jie niekada nesislėpdavo nuo lietaus. Jiems buvo nejauku nuo lietaus slėptis.
       – Savo skėčiukus mes atiduosime tetai Magdalenai, – tarė Marius su Darium. – Ji visa peršlampa, kol suvaikšto varškės.
       Jų balseliai buvo labai tylūs.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS MALDAUJA SAVO PIRMĄJĄ PAČIĄ

       – Broli mano, – tarė darbdavys, – prieš gerą dešimtį metų tamsta buvai aktorium, paskui instruktorium, paskui dekoratorium, paskui raštininku, paskui dispečeriu, cinko ėsdintoju, požemių restauratorium, alaus etikečių klijuotoju, restorano durininku... Dievaži, kuo tamsta nesi dirbęs!
       Darbdavys įbedė liūdną žvilgsnį Milkui į veidą.
       – Dabar aš studijuoju dailėtyrą, – sumurmėjo Milkus, teisindamas savo pilką išvaizdą. – Tai labai keičia žmogaus veidą.
       Darbdaviui nusibodo krapštyti degtuku ausį.
       – Broli mano, – vėl tarė jis. – Tamsta dėtas, aš nešdinčiausi iš šio miesto. Argi nepastebi, koks jis tamstai bjaurus? Kituose miestuose tamstą dargi prašytų, kad imtumeis švaraus ir gerai apmokamo darbo.
       Miestas iš tikrųjų jam buvo pasidaręs bjaurus. Jis buvo labai didelis ir tuščias. Beveik kiekvienam name buvo svarstyklės ir ką nors sverdavo. Svarbesnėse sankryžose sverdavo žmones. Vos tik Milkus praeidavo pro šalį, pajusdavo, kiek kilogramų yra sublogęs. Dangus viršum miesto vakarais išblėsdavo išblėsdavo. Tom valandom Milkus prisimindavo svajones, kurios vis labiau geidavo krūtinėj. Vis skaudžiau pamanydavo, kad jis dar bus kada žmogus. Jis iš tikrųjų studijavo dailėtyrą, tačiau laikė tatai paslapty ir nuo savo žmonos Ramutės. Ta paslaptis jam teikė jėgų kantriai gyventi. Milkus dažnai svajodavo apie tą nepaprastą dieną, kai jis pabaigs mokslus, užsidės savo raudoną skrybėlę ir pakvies Ramutę pasivaikščioti upės krantine.
       Dailėtyros studijos buvo vienintelė priežastis, bevertusi Milkų gyventi šiame mieste. Dėl savo svajonių jam lengva buvo atsisakyti visų kitų miestų, kuriuose už kiekvieno kampo atsirastų jam darbo su dideliu atlyginimu.
       Taip ir negavęs darbo, Milkus parslinko namo labai liūdnas. Namai buvo tušti. Kai namai būdavo tušti, jis atsimindavo paveikslus, kuriuos turėjo išslapstęs palubėje nuo Dariaus ir Mariaus. Labiausiai jis mėgdavo susirasti portretus dulkėtais veidais ir didelėm akim. Kiti veidai buvo nupiešti prieš daugelį šimtų metų. Milkus su siaubu stebėdavosi, kokios tyros tuose veiduose akys. Jis manė, jog tos akys slapta stebi jo Ramutę ištisas dienas. Jis jautė kažkokį ryšį tarp tų dulkėtų veidų, ilgų šimtmečių ir savo Ramutės.
       Šį vakarą jis atrado paveikslą, kuris nebuvo nusėstas dulkių. Tai buvo veidas jaunuolio, gyvenusio Egipte prieš du tūkstančius metų. Jaunuolio plaukai buvo juodi, lūpos skaisčiai raudonos, o akys didelės ir mėlynos. Veidas buvo nupieštas ant trijų sukaltų lentų. Tai buvo karsto lentos, ta jo vieta, kuri yra stačiai viršum velionio veido. Tai ir buvo velionio veidas, piešiniu atsimušęs ant karsto antvožo tartum šešėlis, kuris sklendė per ilgus amžius.
       – Būk kilniaširdis, – tarė jam Teodoras Milkus. – Palydėk mane pas mano pirmąją pačią Katrę. Vienas aš niekada nesiryšiu to padaryti. Ji mane apvogė. Ji išsiurbė iš manęs sėklą, pasigimdė dukrelę Izabelę ir paliko mane dūlėti. Dabar mano dukrelė Izabelė yra lyg mano veido šešėlis ant mano karsto antvožo. Izabelės šviesūs plaukai, raudonos lūpos, o akys didelės ir mėlynos. Man baisu, kad gal ne kiekvienas toks jaunas, trapus ir švelnus veidelis gali praskristi tokius ilgus šimtmečius.
       Jo pirmoji žmona Katrė gyveno priemiestyje, kur pavasariais jis veždavo savo sūnelius žibuokliauti. Ten buvo aukšti ir skardingi kalnai, apaugę medžiais.
       Duris jam atidarė liekna mergaitė. Stiprios įdegusios jos kojos buvo nupūstos vėjo ir kruvinai raudonos.
       – Mam! – sušuko mergaitė. – Mus aplankė berniukas!
       Teodoras pažino savo balsą.
       – Izabele, – tarė jis mergaitei. – Tu kalbi mano balsu.
       – Visi berniukai taip sako, – tarė mergaitė. – Man visiškai tas nesvarbu. Mam, – pasakė motinai, – su šituo berniuku kalbėkis tu. Čiau.
       – Čiau, – atsakė Milkus.
       Katrė buvo labai įstorėjusi ir nutukusi. Kai tokia moteris eina gatve, daug kas mano, kad ji auklėja šimtą vaikelių.
       – Aš maniau, kad tu manęs niekada nebeaplankysi, – tarė Katrė, vesdama Milkų į savo mažą sodelį. – Beje, aš radau labai gerą advokatą, kad tu visai neužmirštum Izabelės.
       Sodelis buvo prižėlęs nesodintų saulėgrąžų. Jau seniai jos buvo nužydėjusios. Jų galvos juodavo vakaro šešėliuose.
       Milkui sunku buvo prabilti, jis buvo tikras, kad prabils Izabelės balsu. Tada prisiminė, kad čia atėjo ne vienas, tasai kilniadvasis iš Egipto žemės, kuris žiūrėjo į savo sudūlėjusį ir seniai dulkėmis subirusį veidą, pakėlė ranką ir nulaužė prinokusią saulėgrąžos galvą.
       – Vaišinkis, – tarė Katrė. – Aš nemanau, kad tu atnešei Izabelei pinigų.
       – Aš atėjau ne nusižeminti ir ne verkšlenti, – prakalbo Milkus rūsčiai. – Aš atėjau tave maldauti.
       Jis pamatė baltą akmenėlį tarp aukštų nužydėjusių žolių. Milkus atsiklaupė prie jo ir žiūrėjo į jį. Milkus bijojo, kad akmenėlis pasitrauks.
       – Nepertrauk manęs, aš pasakysiu viską vienu kartu, – tarė Katrei. –Aš labai myliu Izabelę. Aš atvežu savo sūnelius čia žibuokliauti, noriu, kad ir senatvėje jiedu čia atvažiuotų, atitrūktų nuo gyvenimo rūpesčių ir susigraudintų. Aš išmokiau juos vadinti šituos skardžius Izabelės kalnais. Bet jiedu silpsta, jųdviejų veideliai blykšta. Jiedu retai tegauna pieno. Aš esu netikša, aš nesugebu tiek uždirbti, kad jiems užtektų pieno. Aš visada stengiausi, kad Izabelei užtektų pieno, ir jai turėjo užtekti, jeigu tu nepirkdavai sau daug blizgučių. Dabar atėjo toks metas, kai Izabelė jau didelė, jai jau dygsta krūtys, o mano sūneliai tebėra maži. Pagaliau ir mano pati Ramutė sulaukė jau tokio amžiaus, kada jai būtinai reikia nupirkti bent vieną blizgutį, kokių tu visada turėdavai. Ne, aš nesakau, kad tu raštu parašytum, jog aš tau duodu be teismo pinigų Izabelei auklėti. Priešingai, aš maldauju, kad tu nueitum pas prokurorą. Tau tikriausiai labai nemalonu bus eiti ir prašyti, kad mane areštuotų ir uždarytų į kalėjimą. Aš pats aplankysiu prokurorą ir pasisakysiu, koks niekingas esu žmogus: netikša, girtuoklis ir skrajūnas. Tau bereikės tai paliudyti bent galvos linktelėjimu, ir aš atsidursiu kalėjime. Ten mane vers dirbti nuo ryto ligi vakaro. Tenai aš nė valandėlei negalėsiu palūžti, niekada negersiu ir nevėluosiu į darbą, ir manęs neatleis net rugpjūčio pabaigoje. Tenai aš kasdien uždirbsiu vienodą sumą pinigų ir galėsiu šelpti savo šeimą ir Izabelę be pertrūkių. Katrele, meldžiu, neatsakyk man ir linktelėk galva, kai ateis prokuroras. Aš savo sūnelius išmokiau vadinti šituos skardžius Izabelės kalnais. Aš išmokysiu juos ir dosnumo, ir kai jie jau patys užsidirbs duoną, jie neš tau visokių gėrybių, jeigu tik dabar išgirsi mano prašymą.
       Milkus nutilo ir įsiklausė. Jis tebeklūpojo priemiesčio sodelyje ir girdėjo, kaip ambrija tolumoj šunys prieš saulėlydį. Milkus tebežvelgė į baltąjį akmenėlį. Dabar nebegalėjo šis pasitraukti, dabar jis buvo sunkus sunkus.
       – Tu lengvai nori išsisukti, – tarė Katrė.
       – Aš meldžiu tave, – dar rūsčiau nei meldė, – tarė Milkus. – Niekas kitas negali man padaryti šitos paslaugos, tiktai tu. Mano tikroji pati Ramutė mane labai myli, ir veikiai ji pati atsisės į kalėjimą. Kaimynai bei pažįstami mane laiko skuduru, manęs vengia ir niekada nepanorės su manim tąsytis, juo labiau po teismus. O nepažįstamų žmonių prokuroras neišklausys. Tu esi vienintelė mano viltis, – baigė Milkus, pakeldamas akis į Katrę.
       Jos veidas buvo išblyškęs ir pasipiktinęs.
       – Ne! – sušuko Katrė. – Šito tu iš manęs nesulauksi! Aš neleisiu, kad mano dukters tėvas būtų teistas. Tai labai trukdytų jai gyvenime. Ji negalėtų sužibėti visu gražumu.
       – Betgi ir pati Izabelė nežino, kas aš toks, – tarė Milkus. – Šiandien ji pavadino mane berniuku.
       – Gana man protą dergti! – dar pikčiau sušuko Katrė. – Kas man gali raštu parašyti, kad tu kalėjime tikrai uždirbsi? Gal nemokės tau nė kapeikos! Be to, pinigus tikriausiai tau atiduotų tik tada, kai išeitum į laisvę. Kas dabar gali raštu parašyti, kiek tu sėdėsi? Gal tu tyčia sėdėsi kalėjime, kol aš numirsiu pribaigta vargo ir sielvarto! – jos akys paplūdo ašarom. – Ne, tu lengvai nori išsisukti! – Katrė nusijuokė, nors ašaros tebeplūdo. – Ne, Teodorai Milkau, tu gyvensi su mumis, ir niekur tu nuo mūsų neužsidarysi! Daryk ką nedaręs, bet gyvensi palaidas! Nors plaukai tau degtų, nors nagai nuo kojų nukristų!
       Milkus lėtai nusigręžė į aukštą nužydėjusią žolę. Baltojo akmenėlio besimatė tiktai kepurėlė. Akmenėlis smego į šiltą žemę.
       – Ką gi, – liūdnai tarė Milkus. – Jeigu jums visiems taip malonu, kad gyvenčiau palaidas, aš gyvensiu palaidas.
       Jis atsistojo ir nužingsniavo vartelių link.
       – Izzza! – sušuko Katrė. – Palydėk mūsų berniuką!
       Ji norėjo, kad Izabelė truputėlį paėjėtų šalia tėvo. Ji norėjo pasižiūrėti. Norėjo patirti, kokia nepanaši jos dukrelė į savo tėvą.
       Milkus nė nepajuto, kaip paėmė mergaitę už rankos.
       – Oho! – papūtė lūpas Izabelė. – Mam! Tavo berniukas išdykauja.
       Mergaitė lydėjo Milkų ligi vartelių. Ji lydėjo jį vėl į laisvą gyvenimą, kuriame jis vėl galėjo daryti ką nori.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS SLENKA Į LAIDOTUVES

       Raudoni raudoni pomidorai, Ramutė juos pjaustė griežinėliais ir barstė svogūnlaiškiais. Teodoras Milkus ją tyliai stebėjo. Kai saulė pasislėpė už debesų, jis tarė:
       – Dabar aš slinksiu į laidotuves.
       – Šiemet pomidorų mudviem neteks ragauti, – pasakė Ramutė. – Šituos atiduosime Dariui ir Mariui.
       Gatvėje pūtė graudus vėjas, tačiau Milkus buvo ir laimingas. Šiandien jam gera buvo iš naujo pamanyti, koks menkniekis prieš mirtį tėra tai, kad jo niekur nebepriima dirbti. Juk Teodoras Milkus tebėra gyvas. Kai Ramutė išvažiuoja su vaikais į kaimą, Teodoras lieka namuose su katinu Leonu. Jiedu užgesina šviesą ir sugula abu į vieną lovą. Tamsoje jie vienas kito nemato ir negirdi, bet visada yra vos vos prisiglaudę vienas prie kito. Ten, kur jiedu susiliečia, ten būna labai šilta.
       Teodoras Milkus įsuko į gatvę, kurion neužpūtė vėjas. Jam pasidarė labai lengva gyventi. Visi medžiai buvo be lapų. Žolė jau geltonavo. Vasarą miesto gatvėje namus jungia krūvon jazminų, gyvatvorių, alyvų bei kiti krūmai. Namus jungia lapai, kurie šlama vienas prie kito. Dabar krūmai stirksojo be lapų, ir gatvės namai stovėjo atskirai vienas nuo kito. Prie bet kurio namo galėjai prieiti iš bet kurios pusės. Tokia gatvė labai tiko žmogaus išlydėjimui. Žmogui pasidaro nyku, ir jis užmerkia akis. Tada iš visų namų pradeda slinkti žmonės paskutinį kartą į jį pasižiūrėti ir kažką prisiminti.
       Vieną kartą Teodoras Milkus įsigeidė padovanoti savo pačiai Ramutei baltą leliją. Jis užbėgo į kokteilių barą ir pamatė Traką.
       – Mielas, – tarė jis, – paskolink man pinigų, aš pirksiu leliją.
       Pažįstamas kvatojo linksmoje kompanijoje.
       – Gerai, – tarė jis Milkui, – aš duosiu tau pinigų, tik tu eik greičiau iš čia. Tu sugadintum mums visą vakarą, jeigu pasiliktum bent menkai valandėlei.
       Dabar Milkus galėjo ramiai prie jo artintis. Dabar niekas, netgi Milkus, nebegalėjo sugadinti Trakui vakaro. Jis gulėjo karste išblyškęs ir užsimerkęs. Milkus pagalvojo skaudžiai laimingas: „Nereikia imti į galvą, jeigu sugadini kam vakarą. Tai visiškai nieko nereiškia.“ Daug pravarčiau nesimaišyti žmonėse atvira širdimi. Sekmadienį Trakas atsibudo, apsivilko baltais marškiniais, tačiau užmiršo pasisaugoti šito. Atviriausią širdimi išėjo į sodą ir pasižiūrėjo į boružę, dievo karvytę, visiškai nepasiruošęs. Staiga sukilo tokia gausybė geliančių minčių, kad Trako širdis neatlaikė ir plyšo. Veikiausiai jis pamanė, kaip gražiai kiekvienas galėtų gyventi, o negyvena. Jeigu Trakas nebūtų užmiršęs priverti širdį ir būtų bent kiek pasiruošęs žvilgtelėt į boružę, dievo karvytę, jo širdis niekada nebūtų plyšusi. Jis būtų pamanęs, jog gali vienu pirštu nutrėkšti boružę, dievo karvytę, ir kas iš to jos gyvenimo gražumo. Ir Trakas laimingai būtų sugrįžęs į kokteilių barą. Visada reikia save rūpestingai prižiūrėti ir saugoti, kad neatsitiktų tokių nelaimių.
       Eiti laidotuvių procesijoj Milkui buvo ramu. Visi slinko tylūs, užmiršę gerąsias ir blogąsias nuotaikas, akylai įsižiūrėdami į kelią. Milkus negalėjo sugalvoti nieko tokio, kas kitam dabar sugadintų nuotaiką. Pats bjauriausias įžeidimas ir labiausiai išpuikusiam teišrodė lyg švelnus vėjelio pūstelėjimas. O jiems į veidus vėjas pūtė toks stiprus ir šaltas.
       Trakui duobė iškasta buvo kapinių pačiame pakraštėlyje. Ant akmeninės tvoros tupėjo kėkštas, iš paskutiniųjų laikydamasis, kad nenupūstų vėjas. Velionio artimieji atidarė karstą ir parodė paukščiui Trako užsimerkusį veidą. Kėkštas pasižiūrėjo ir nuskrido medžių pašakėm.
       Dabar Milkus nustėro – koks dar jaunas Trako veidas. Mirtis ima senus veidus, kai juose susikaupia tiek kančios, kad žmogui pasidaro lengva atsiskirti šio pasaulio. Trako veide dar nebuvo susikaupę nei kančios, nei nuovargio, veikiausiai mirtis jį pasišaukė tik tam, kad jauni žmonės neužmirštų visai, jog reikės kada nors numirti. „Taip, taip, – sukuždėjo sau Milkus. – O aš tiek galvodavau, kodėl taip liūdna man, kai Ramutės negaliu niekuo pradžiuginti. Savo mirtim nebenudžiuginsi nieko, net jeigu tu būsi valkata ir parazitas.“ Milkus prisiminė Trako širdį, paskui ir savo širdį, kai juodu kopdavo alaus atsigerti ant aukšto kalno. Prieš tai dar atsisėsdavo papėdėje ant akmeninės tvorelės paminklo akivaizdoje ir labai kruopščiai prisimindavo, kiek vyno išgėrė vakar. Jiedu ir akių nepakeldavo į paminklą. Nerūpėdavo nei dideli darbai, nei garbė, nei gyvenimas kaip žygdarbis, nei žygdarbis kaip gyvenimas. Sėdėdavo kuo tyliau ir klausydavosi, kaip plaka jųdviejų širdys.
       „Taip, broli, – tardavo Trakas, – mano širdies balselis nieko gero nebežada.“
       „Nebežada, – pritardavo Milkus. – Vis dėlto mums reikia kopti į kalną. Mano širdis sustos, jeigu pasiliksim papėdėje.“
       Milkus prisiminė, jog ir su kitais žmonėm apie tai kalbėdavo. Per patį tylųjį miesto įmygį Ramutė staiga pašokdavo tardama: „Dieve, dieve, mano širdis taip plaka... Kodėl guli taip? Pamyluok mane.“ Ir, glostydamas jos švelnius juodus plaukus, Milkus tarp savo delnų jausdavo sunkiai dunksint jos širdį.
       „Nepavark taip per dieną, – maldaudavo Milkus. – Vieną kartą širdelė dunkstelės kaip griaustinis, ir daugiau niekada nebegirdėsiu jos.“
       „Ne. Milkau, – atsakydavo Ramutė, – tu nieko neišmanai. Mano širdis labai nori šokti.“
       Milkus prasiskverbė pro žmones prie pat bičiulio kapo ir nulenkė galvą. Viršum žemių kauburėlio nulenkęs galvą, Milkus kentėjo, kaip niekada nebuvo kentėjęs. Prisiminė, kaip šoko savo bičiulio Cerapo vestuvėse. Tai buvo vienintelė Ramutei proga pasišokti brangiam restorane ir grojant dideliam orkestrui. Tik dabar jis suprato, kad Ramutė praleido vienintelę progą. Tada ir jos atlasinė suknelė dar buvo tinkama šokti. Pagaliau ir Cerapas daugiau niekada nebekels vestuvių. Po pirmosios nakties jis pradėjo guostis: „Štai ką, Milkau, labiausiai man kenkia rūkymas. Aš neturiu ką pasakyti savo žmonai Klarai, kai ji pradeda verkti nakties vidury.“ Ne, Cerapas vestuvių daugiau nebekels. Dabar Cerapas vis laiko ranką prie smilkinio ką nors darydamas ar klausydamasis muzikos. Dabar jau ranka prilaiko savo sveiką išmintį, kad neimtų krėsti kvailysčių. Ir jeigu Klara kada nors išeitų iš jo namų ir jeigu jis dar sumanytų parsivesti kitą moterį, vestuvių nebekeltų. Susėstų dviese tyliuose namuose prie žvake apšviesto stalo, nuotaka paniūniuotų, Cerapas palaikytų ranką prie smilkinio, ir nueitų abu gulti. O Cerapas taip pat yra Milkaus metų, ir Cerapo veide taip pat dar nėra susikaupę tiek kančios, kad mirtis aplink jį jau slankiotų. Veikiausiai jie sunerimo tik todėl, kad mirtis štai pasiėmė Traką. Jie pradėjo graudintis ir liūsti, ir vis labiau geisti ką nors pradžiuginti.
       ,,Man nėra ko labai liūdėti dėl savo nelaimių, – pamanė Milkus. – Dabar visiems, kurie gimė tais pačiais laikais, kaip Trakas ir Cerapas, ir Ramutė, ir aš, dabar visiems jiems liūdna yra gyventi. Dabar mums visiems yra lygiai nelengva. Ir man nėra ko labai krimstis, man gal dar lengviau nei jiems yra gyventi, juk aš galiu pradžiuginti žmogų net laidotuvėse.“
       Kai visi ganėtinai patylėjo prie Trako kapo ir pradėjo skirstytis, Milkus pamatė seneliuką baltais ūsais. Rankoje jis laikė baltą mazgelį su lesalu kėkštui. Seneliukas trypčiojo raudonoj žolėj sutrikęs, neramus, neišmanydamas ką daryti.
       – Atleiskite, – tarė jam Milkus. – Jums tikriausiai labai nemalonu neštis grūdelius atgal?
       – Iš tikrųjų, – apsidžiaugė seneliukas, – išgelbėkite mane. Aš niekada niekam nieko negailėjau ir nenoriu, kad kas pamanytų, jog pagailėjau grūdelių tam kėkštui. Ir kas atsitiko? Kėkštas taip trumpai težiūrėjo velioniui į veidą ir taip greitai nuskrido.
       Seneliukas įbruko Milkui į ranką mazgelį su lesalu ir tuojau nukurnėjo šalin kaip vaikas. Jis išrodė toks laimingas, jis skrido kaip kėkštas medžių pašakėm, nešinas velionio veidu.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS BĖGA PAS TOKIĄ NASTĘ

       Vienas vakaras Teodorui Milkui pasirodė labai gražus. Ką tik jis buvo išėjęs iš pirties. Pats sau kvepėjo paparčių muilu, ir jam rodėsi, kad šį vakarą kažkas jo ieško lyg paparčio žiedo joninių naktį. Namai pasidarė tokie svetimi. Ramutė niekada jo neieškodavo, ji buvo tikra, kad Milkus niekur neprapuls. Be to, pareidamas jis visada parneša žemių ant savo batų. Dar prasčiau, kai Milkus pareina iš pirties. Jo kūnas tada trenkia aitriu muilu bei odekolonais, ir Ramutei ima svaigti galva. Ji stačiai pakęsti negali išsikvėpinusio savo vyro. Ir Milkus iš pirties dažniausiai traukdavo į alaus barą.
       Tačiau šį vakarą jo širdis skleidėsi tarytum paparčio žiedas, kurio ieškojo kažkas lyg tamsią joninių naktį. Su tokia širdimi vilktis į alaus barą yra nusikaltimas. Tokiai širdžiai reikia ko nors gražaus – taurės vyno arba naujos pažinties.
       Su kuo nors susipažinti šiame mieste Teodoras Milkus nebeturėjo jokios vilties. Vis dėlto nujautė, jog yra dar žmogus, kuris atnaujintų su juo seną pažintį. Ir staiga Milkus atsiminė, kaip vieną rytą atsibudo tokios Nastės kambarėlyje. Saulė jau buvo patekėjusį ir apšvietė gatavą pusryčių stalą. Iš to, kaip rudai buvo iškeptas kepsnys, galėjai numanyti, kaip Miltus buvo gerbiamas ir mylimas tuose namuose. Tada jis pagalvojo, kad Nastė vis dėlto yra labai graži. Ji skambino jam gitara, dainavo ir prašė keltis pusryčių. Bet Milkus nenorėjo, kad visa tai greitai baigtųsi, ir dar ilgai snūduriavo. Jau tada nujautė, kaip negreit tatai bepasikartos jo gyvenime.
       Iš tikrųjų, kodėl rytojaus rytą jam vėl neatsibudus aname rojuje? Milkus suskato labai greitai žingsniuoti. Jis bijojo. Buvo jau toks vakaro metas, kada kas nors kitas galėjo užimti jo rojų kiekvieną akimirką. Tiek daug žmonių slampinėja be savo rojaus vien dėl to, kad jie pavėluoja, Milkus negalėjo sau atleisti, kad buvo užmiršęs Nastę tiek metų. Ji galėjo prakeikti visą vyrų giminę per jo užmaršumą. Ji galėjo susibaigti per tą laiką.
       „Aš melsiu jos atleidimo, ir ji vėl paskambins man gitara“, – pamanė Milkus. Tai, ko buvo nestengęs per ilgus metus, dabar jis geidė atsiimti vienu mirksniu.
       Nastės langai buvo tamsūs. Priebuty kvepėjo baltaisiais dobiliukais, ir jam pasidarė graudu. Labai seniai, vaikystėje ir jaunystėje, Milkus buvo praleidęs visas progas pasivaikščioti su mergaitėm baltųjų dobiliukų pievomis. Tada jis mokėsi vaidinti teatre ir manė esąs didelei šlovei pašauktas. Tokiam jaunuoliui nedera braidyti su mergaitėm po pievas, tuo jis buvo įsitikinęs. Dabar jam ašaros užsmaugė gerklę.
       Gatvės tamsoje Milkus išgirdo tyliai ūbaujant. Tai buvo tylus šauksmas. Milkus metės į jį, tarytum būtų šaukusios jaunystės laikų mergaitės į dobiliukų pievas. Dabar jos visos jau yra pasenusios. Bet labai retai, tom valandom, kai jų jaunystės vaikinams ima skleistis širdys paparčių žiedais, jos vėl patampa mergaitėmis eikliom stipriom kojom, ir tada jos laksto naktimis po gėlių šabakštynus ir ūbauja kaip pelėdos.
       Teodoras Milkus tyliai slinko į tamsą. Girdėjo ūbaujant vis garsiau ir aiškiau. Pagaliau jis išvydo mergaitę, kuri mėtė akmenėlius į didelį šviesų langą tarp medžių ir tyliai ūbavo. Tai buvo Nastė.
       – Labas vakaras, – pasisveikino Milkus.
       Nastė atsigręžė ir aiktelėjo.
       – Taip ilgai aš negalėjau tavęs prisišaukti, – staiga pasakė.
       Milkus pasižiūrėjo į didelį šviesų langą tarp medžių.
       – Brangioji, aš niekada čia negyvenau, – tarė Milkus. – Visą amžių aš gyvenu Trijų Driežų gatvėje. Aš esu ketvirtas driežas.
       – Vadinasi, ne tu nuo manęs vakar pabėgai, – nuliūdo Nastė.
       – Ne, – atsakė Milkus. – Aš nuo tavęs pabėgau prieš daugel metų. Aš buvau tave užmiršęs, – prisipažino Milkus, nors ašaros smaugė gerklę.
       Nastė valandėlę tylėjo klausydamasi, kaip graudumas jį smaugia.
       – Tiek to, – ji žvaliai krestelėjo galvą. – Man visai nesvarbu, kad neradau to, kuris vakar pabėgo. Svarbu, kad radau bent tą, kuris kažkada pabėgo,– ji pakėlė į Milkų akis. – Ar tu tebemoki mane pamyluoti?
       – Taip, – susidrovėjo Milkus. – Šį vakarą aš labai švelnus.
       Nastė tylėdama paėmė jį už rankos ir nusivedė namo. Jos delnas buvo šaltas. Saujoje dar buvo likę akmenėlių, kuriuos ji mėtė į didelį šviesų langą, o visa tamsi naktis tebebuvo pilna jos ūbavimo.
       Jos kambarėlyje buvo visiškai tamsu. Ant stalo pabiro akmenėliai iš saujos. Vienas akmenėlis buvo Milkaus širdis. Jeigu jis būtų dar bent kiek pavėlavęs, jo širdis būtų atsidaužusi į didelį šviesų langą tarp medžių ir nukritusi ant šaligatvio.
       – Tu esi žiauri, – sušnabždėjo Milkus. – Uždek šviesą, aš noriu tave pamatyti.
       – Ne, tu manęs niekada nebematysi,– atsakė Nastė. – Daugiau aš nebedegsiu šviesos. Jei nori, – ji švelniai prisiglaudė, – aš tau papasakosiu, kaip dabar išrodau.
       – Ar tu niekuo manęs nepavaišinsi? – paklausė Milkus.
       – Ne, – dar švelniau prisiglaudė Nastė. – Aš nebeturiu lėkščių, nebeturiu šakučių nei peilių.
       – Tai gal paklosi bent baltą plunksnų patalą? – vėl paklausė Milkus.
       – Ne, – įsikniaubė Nastė jam į krūtinę. – Tavo glėbys yra mano patalas.
       – Tu praradai net savo guolį? – nustebo Milkus.
       – Mano guolis užšalo. Jūs visi taip retai mane atsimindavot. Mano guolis užšalo, aš ji išmečiau.
       – Viešpatie! – išsigando Milkus. – Tai gal tu ir išrodai labai bjauriai?
       – Ne, aš graži, – įsižeidė Nastė. – Aš pakeičiau šukuoseną ir dabar vaikštau su kasytėm. Jose įpinti du dideli kaspinai kaip tulpės, o mano suknelė trumpučiukė, – ji nuleido galvą. – Tai tu pasidarei bjaurus. Tu užmiršai mane myluoti.
       Jis norėjo pakelti ranką ir paglostyti Nastei plaukus, bet toje rankoje vėl iš kažkur atsirado lesalas kėkštui, sužiūrėjusiam velionio Trako veidą kapinėse. Kai tavo širdis yra akmenėlis ir guli tamsoje ant svetimo stalo, visada kas nors atsiranda rankoje, kurią tiesi į meilę, užuojautą ar paguodą. Teodoras Milkus atstūmė Nastę ir tarė:
       – Aš studijuoju dailėtyrą ir dabar nujaučiu kažką negera. Šį vakarą prisiminiau, kaip atsibudau šiame kambarėlyje prieš daugel metų. Jame buvo tiek daug saulės, pusryčiai buvo paduoti taip gražiai ir reiškė pagarbą visam pasauliui. Tu buvai nuostabi. Skambinai gitara, dainavai ir kvietei mane pusryčių iš balto plunksnų patalo. Šį vakarą visa tai prisiminiau, ir tai pasirodė man rojus. Aš panūdau rytojaus rytą vėl atsibusti tavo kambarėlyje. Bet dabar matau, kad jame nebebus saulės ir tu nebeskambinsi gitara, ir nebedainuosi, ir nebeprašysi keltis pusryčių, ir aš tetrokštu kuo greičiau ištrūkti iš nykių tavo namų.
       Jam pasirodė, kad jis priekaištauja. Dar niekada Milkus nebuvo to daręs. Niekas šiame mieste jo nesiklausydavo. Pagaliau niekam jis negalėjo priekaištauti vien dėl to, kad žmonės leistų nudirbti jam darbus, kurie jiems nemalonūs, ir už tai atlygintų. Nastė buvo vienintelis žmogus šiame dideliame mieste, kuriam jis galėjo priekaištauti. Milkus pajuto apmaudą, kad tiek metų buvo tatai užmiršęs. Kiek tulžies jis galėjo išlieti šičia per tiek metų! Visą pasaulį jis galėjo pertvarkyti savo priekaištais per tokį laiką!
       – Taip, tu sakai teisybę, – tarė Nastė. – Bet argi tu užmiršai, kad man nieko daugiau niekada nereikėjo – vien tik meilės. Argi tu jau užmiršai? Negi tu gali už tai mane smerkti?
       – Žinoma, – pasipūtė Milkus. – Ir aš smerkiu tave. Kaip tik pasmerkti tavęs aš ir atėjau. Tu valdei tokį rojų ir pati buvai nuostabi jo valdytoja. Dabar tu praradai viską. Dabar tu vaikštai gatvėmis, renki akmenėlius ir mėtai vyrams į langus. Dabar tu ūbauji kaip pelėda, šaukdamasi meilės. Dabar tu mėgaujiesi bet kokia meilia ranka ir nežinai, kad joje atsiranda lesalas kėkštui, nužiūrinčiam mirusiųjų veidus, vos tik ji ima į tave tiestis. Tu esi žiauri ir lesi šventus grūdelius, slapstydamasi tamsoje nuo menkiausios šviesos. Aš net nežinau, kokia skriauda tau būtų tinkamas atpildas už šitokį žiaurumą!
       Didelis kaip kalnas priekaištas visam pasauliui vertėsi iš Milkaus širdies. Milkus stovėjo kaip dievas, o priešais jį plytėjo šlykštūs ir bjaurūs laukai bei miestai. Be galo pasidarė skaudu, jog neturi pasiėmęs savo raudonos skrybėlės. Ją užsidėjęs, Milkus būtų patyręs galingiausio karaliaus karūnos svorį ant savo galvos.
       – Ir visas pasaulis kažkada buvo rojus, ir saulė visada nušviesdavo pusryčių stalą, ir tik arfos garsai keldavo žmogų iš miego, – kalbėjo Teodoras Milkus. – Bet kai pasaulyje ėmė siausti štai šitokie šventųjų grūdelių lesikai, visur ėmė plisti šlykštumas ir bjaurastis. Ir vieni pradėjo daryti tik tai, kas jiems malonu, kiti – tik tai, kas visiems nemalonu.
       Milkus šnekėjo be galo, be krašto. Nastė klausėsi jo apmirusi. Ji nebejautė nė kaip laikas teka. Naktis, rodės, tetruko vieną akimirką. Įšvitus pro langą saulei, Nastė aiktelėjo ir sudejavo. Norėjo užsidengti veidą rankomis, tačiau atitoko ir paliko jį Milkui atvirą.
       – Įsižiūrėk į mane, – sušnibždėjo ji. – Argi aš negraži? Argi aš neverta meilės?
       Milkus žodžio nebegalėjo ištarti.
       Priešais jį stovėjo septyniolikmetė mergaitė eikliom ir stipriom kojom. Supintuose plaukuose raudonavo dideli kaspinai tartum tulpės. Į jį žvelgė viena tų mergaičių, su kuriom palakstyti po pievą jis kadaise praleido visas progas.
       – Tavo veidas... – sumurmėjo Milkus, tačiau nepabaigė. Jis nedrįso žodžio ištarti apie Nastės veidą, kuris buvo raukšlėtas ir suvytęs, karštantis mergaitės veidas.
       Milkus užsimerkė su spalvotais akmenėliais akyse. Vienas akmenėlis buvo jo širdis, apšviesta pirmųjų saulės spindulių.
       – Ką aš padariau, Nastut, ką aš padariau, – sudejavo Milkus. – Kaip aš dabar namo pareisiu?

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS SUTINKA GARSŲ AKTORIŲ

       Vakarais, kai šeimyna sumigdavo, Teodoras Milkus išeidavo į terasą ir žiūrėdavo į kaimynų sodą, dangų viršum jo ir upę, kurioje atsimušdavo miesto žiburiai. Ramutė gulėdavo tamsoje atviromis akimis, niekaip negalėdama suprasti, kodėl Milkus naktimis nebemiega. Juk visą savaitę jis niekuo nebuvo jai nusikaltęs, ir guldama Ramutė palikdavo jam vietos šalia savęs.
       „Jį pradėjo graužti sąžinė už visas kaltes sykiu,– nusprendė Ramutė, ir ašaros sužibo jos akyse.– Vargšas Milkus, jis niekada nebuvo laimingas. O aš taip mažai kalčių jam atleidau.“
       Vieną vakarą Ramutė taip pat išėjo į terasą. Ji norėjo paguosti Milkų. Ji norėjo jam pasakyti: „Tu esi labai šaunus, o visa kita yra niekai.“ Kaimynų sodas, apšviestas mėnulio, tyliai siaudė. Upėje atsispindėjo miesto žiburiai. O pažvelgusi į dangų, Ramutė išvysdavo, kad viena žvaigždelė skaisčiau žiba už kitą. Nakties grožis užbūrė Ramutę. Taip retai atitrūkdavo ji nuo savo darbų, kad niekada nebuvo išėjusi terason be reikalo. ,,Dieve, kaip nuostabu yra padaryti ką nors be jokio reikalo“,– aiktelėjo Ramutė ir švelniai prisiglaudė prie savo vyro. – Mano Milkau,– sušnabždėjo.– Kodėl pasidarei toks liūdnas? Kodėl nebesikalbi su manim? Argi toks bjaurus tau atrodo mūsų gyvenimas?
       Milkus tylėjo. Iš tamsos į tamsą per šviesų sodą nuskrido paukštelis. Net pasišokėjo Ramutė, tiesdama į jį rankas. Ji tartum vaikas norėjo tą paukštelį sugauti.
       – Koks gudrus paukštelis! – sušuko Ramutė – Atsirado ir prapuolė. Bet ne, ne, mudu su Milkum dėl to nenuliūsime! Mums visai nereikia jo gražių plunksnų!
       Ji pažvelgė Milkui į veidą. Jos akys buvo didelės, jaukios ir švelnios. Dėl tokių akių senovėje prasidėdavo karai, o nuožmiausi jūrų piratai sugrįždavo į krantą ir amžiams užmiršdavo jūrą.
       Ramutei pasirodė, jog pagaliau atplaukė jos valanda.
       – Milkau, – vėl tarė ji, – tu esi pats didžiausias kvailys. Gyvenimas tave apgaudinėja kiekviename žingsnyje. Tas senas sukčius iš tikrųjų bjaurus. Viešpatie, koks tu esi kvailys!
       Ramutė tik dėl to ligi šiol gyveno, kad pasakytų tuos žodžius. Ji pasijuto labai laiminga.
       – Įsižiūrėk, Milkau, į kaimynų sodą, – kalbėjo toliau Ramutė. – Tu matai, kiek jame daug šešėlių. Tai gyvenimo kailis, Milkau. Gyvenimas nusimetė kailį ir rodo mudviem savo širdį. Netgi paukštis nuskrido į ją, tokia ji dosni. Medžiuose tokie dideli obuoliai. Ak, tu manai, kad sodo vaisiai yra kaimynų ir mes negalim jų nusiskinti. Iš tikrųjų, tu esi didžiausias kvailys!..
       Ramutė stryktelėjo staiga nuo terasos į žolę. Tarytum didelė peteliškė suieškojo tarp medžio šakų obuolį ir atnešė.
       – Imk, – tarė ji, – ir valgyk!
       – Tu jį pavogei, – rūsčiai atsakė Milkus.
       – O! – sušuko Ramutė. – Argi tu kada matei vagį, kuris džiaugtųsi taip, kaip aš? Suvalgyk šitą obuolį, ir prapuls tavo liūdnumas. Greičiau valgyk, Milkau, ir mudu abu imsime siausti!
       Milkus sutriauškino obuolį ir laukė, kas dabar dėsis jo krūtinėje.
       – Ne, – papurtė pagaliau galvą. – Aš nepradžiugsiu. Tu juk žinai, kad mano ausy auga didelė karpa. Tai per ją aš toks liūdnas. Ji yra pikto likimo kurpaitė. Aš dabar manau, jog pridarysiu dar daug blogo gyvenime, jeigu jos neišdeginsiu.
       Ramutei suspaudė širdį, ir gyvenimas vėl ėmė rinkli šešėlius iš mėnesienos sodo ir vilktis savo šiurkščiuoju kailiu.
       – Milkau, tu esi labai šaunus, o visa kita yra niekai, – pagaliau ji pasakė tai, ką norėjo pasakyti, kol nebuvo užbūręs nakties grožis.– Karpos išdeginimas juokus tekaštuoja. Rytoj pat aš tave išvysiu į polikliniką.
       Kitą rytą Teodoras Milkus sustojo prie poliklinikos durų ir pažvelgė į saulę. Jis regėjo ją lyg paskutinį kartą, nes labai bijojo. Karpos sunaikinimas išrodė baisiau nei kruvinas maištas. ,,Pakeldamas ranką prieš karpą, aš pakelsiu ranką prieš savo piktą likimą“, – galvojo Milkus.
       Laukiamajame sėdėjo vyriškis žilais smilkiniais. Po kaklu jis ryšėjo gėlėtą skarelę, o ant pirštų spindėjo auksiniai žiedai su brangakmeniais.
       – Gal ir nemalonu jums bus tatai girdėti, – nusišypsojo Milkus, – bet aš galiu prisiekti visom savo nelaimėm, jog ne kartą esu jus nusmeigęs savo špaga.
       Vyriškis valandėlę žiūrėjo į Milkų. Rodės, jis apmąsto visą Milkaus gyvenimą ir tuojau pradės liūdnai linguoti galva.
       – Taip, – tarė vyriškis. – Aš atsimenu jus. Po kaklu suplazdėjo skarelė nuo jo balso.
       – Man labai malonu, jog mane atsimenat, – susigraudino Milkus. – Dabar jūs toks garsus, kas tik netingi, leidžia apie jus gandus, o jūsų portretai pasirodė net ant degtukų dėžučių.
       Didysis aktorius atlaidžiai nusišypsojo.
       – Deja, – staiga paniuro. – Dabar aš nebegaliu fotografuotis. Karpa, jinai, mano mielas.
       – Mane čia taip pat atvijo karpa, – tarė Milkus.
       – Koks skaudus sutapimas! – sušuko aktorius, apglėbė Milkų ir nusvarino galvą.
       Prieš dešimt metų jo galva taip nusvirdavo kiekvieną vakarą. Scenoje degdavo žibintas. Jo šviesoje turėdavo pasirodyti nuostabioji Flora, ir tos akimirkos jie abu laukdavo meilės kupinom akim. Pavydo apakintas, Milkus išsitraukdavo špagą ir perverdavo savo konkurentui širdį.
       – Jau trys mėnesiai, kai mano pasmakrėj keroja didžiulė karpa, – tarė garsusis aktorius. – Visą tą laiką aš priverstas ryšėti skarelę, ir dabar visi mano, jog ryšėti skarelę po kaklu yra būtina. Taip, mielas mano, pasaulis yra sutvarkytas skaudžiai. Dideliam žmogui net karpa pasmakrėj yra jo nuodėmė.
       – Nuodėmė! – sušuko Milkus. – Jūs kalbate apie nuodėmę taip, lyg ją pažintumėt. Jums nuodėmė yra nešioti skarelę, o manęs niekas nekaltina net už tai, jog apgavau savo pirmąją žmoną Katrę, suėdžiau gyvenimą savo tikrajai žmonai Ramutei, pražudžiau tokią Nastę ir nuskyriau našlaitės dalią savo dukrelei Izabelei ir vargą savo sūneliams. Argi begalima kalbėti apie kitą kokią nuodėmę, jeigu niekas nereikalauja, kad šitą išpirkčiau!
       – Žmogeli, – pertraukė Teodorą garsusis aktorius, – argi galima išpirkti tai, ką visi parduoda? Žvilgtelėk, kiek brangiausių žiedų ant mano rankos. Juos padovanojo man tie, kuriuos aš priverčiau pergyventi išsiskyrimą, vargą, išsižadėjimą, pasitraukimą. Vos tik išeinu į sceną, jie pradeda kankintis, kam gyvena taip, kaip gyvena. O parėję namo, išsiskiria, išsižada, pasitraukia ir puola, nugramzdina į vargą artimus ir vargsta patys. Bet jie būna laimingi taip padarę. Atsidėkodami už atrastą savo laimę, neša man dovanų brangiausius žiedus ir visokių gėrybių, kurių nė negaliu su savim nešiotis. Žmogeli, – aktoriaus akyse suspindo ašaros, – tu vienas prisiimi nuodėmes, kurios yra visų mūsų. Argi kitą kartą aš neslapstau scenoje apgaulės kaip savo karpos? Argi visada teisingai verčiu žmones kankintis? Bet šiandien,– rūsčiai tarė aktorius, – aš išdrįsau pakelti ranką prieš savo likimą. Šiandien aš išsideginsiu karpą, ir niekada nieko nebeslapstysiu, netgi apgaulės. Aš manau, kad pridaryčiau dar daug blogo gyvenime, jeigu šiandien nesunaikinčiau savo karpos.
       Dabar jiedu abu drebėjo iš baimės. Abiem išrodė, jog karpų sunaikinimas yra baisiau už kruviną maištą.
       – Argi nekeista, – sumurmėjo Milkus. – Tu didelis, aš mažas žmogus, o abu sykiu keliam ranką prieš savo likimą. Manau, kad pasaulyje pasidarė nebeįmanoma pasikliauti likimu.
       Gydytojas įdėmiai apžiūrėjo jųdviejų nelaimes ir tarė:
       – Tuojau pat išdeginčiau jūsų karpas, bet aš negaliu padaryti šito. Judu numirsite, jeigu aš jas sunaikinsiu.
       Teodoras Milkus tuojau prisiminė savo raudoną skrybėlę ir vaikelius ir pasitraukė prie durų. Garsusis aktorius tarė:
       – Tačiau, daktare, aš esu labai gajus. Štai šis žmogus šimtą kartų pervėrė mane savo špaga, bet aš atgydavau vos nusileidus uždangai.
       – Deja, – atsiduso daktaras. – Tai, ką jūs prašote sunaikinti, yra jūsų gyvenimas. O jo uždanga tenusileidžia vienintelį kartą.
       Saulė kaitino miestą, kai aktorius su Milkum išėjo į gatvę. Buvo neįmanoma žiūrėti į saulę, tačiau Milkus nenuleido nuo jos akių.
       – Kaip lengvai galima prarasti tokį puikų gyvenimą! – sušuko Milkus.
       – Iš tikrųjų, – nusistebėjo aktorius, – gyvenimas tėra toks menkas nemalonumas, jeigu neslapstai jo skarele. Tereikia kasdien jausti ne karpą, o širdį.
       – Klausyk, – tarė jam Milkus. –Tu esi senas mano bičiulis. Ar negalėtum nupirkti mano žmonai Ramutei keleto baltų lelijų?
       Ramutė išblyško priimdama krepšelį su lelijomis. Niekada Milkus nebuvo regėjęs, kad ji verktų. Dabar ji užsidengė veidą rankomis ir sukūkčiojo. Jai pasirodė, jog visą savo amžių ligi šiol pragyveno be galo išmintingai ir gražiai pati to nežinodama ir negalėdama tuo pasidžiaugti. Jauku buvo prisiminti praėjusios nakties sodą ir dangų, ir miesto žiburius, atsispindinčius upėje. Ramutė nujautė, jog tatai dar pasikartos, kada nors, bent vieną vienintelį kartą dar pasikartos, ir dėl to verkė dar graudžiau, taip graudžiai, kad Milkus be galo apsidžiaugė, jog myli ją ir dabar yra su ja.
       – Aš matau, kad jūs sumanėte pašvaistyti pinigus, – tarė Ramutė aktoriui, šluostydamasi ašaras. – Gal galėtumėt nupirkti apelsinų mano vaikeliams?

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS APLANKO SAVO MOTINĄ

       Iš sunešioto drabužio dryželių buvo nupintas kilimėlis kojoms nusivalyti. Iš lininių siūlų išausti buvo lovų užtiesalai bei geroji staltiesė. Retom didelėm akim numegztos siūbavo užuolaidos. Iš storų vilnonių siūlų buvo nunertas motinos megztinis, iš šiltų raukšlių – motinos veidas.
       Per ilgą motinos gyvenimą išausta, numegzta, nupinta bei suadyta buvo Teodoro Milkaus tėviškė. Visu jautrumu patvaksėti čia vis sugrįždavo Milkaus širdis.
       Sūnaus palankynų dienomis kaip saulėtas sniegas sužėrėdavo motinos žili plaukai. Šviesi ir lengva jos galva sklandydavo lyg pienės pūkas. Verkdavo ji paskui, kai sūnus vėl iškeliaudavo. Išsirisdavo kelios didelės ašaros ir spindėdavo ant skruostų. Danguje susigrūsdavo ir vėl išsiplaukiodavo debesys, kai ji rinkdavo žiedus bei šaknis pievoje. Tyli provincijos saulė išdžiovindavo jos žibantį verksmą vaistažoles berenkant, ir motina vėl patapdavo senele pelenų spalvos veidu. Jaunieji neišmano nė ką galvoti begali tokia sena.
       Ji žinojo, kad jau išrasti yra televizoriai, šaldytuvai, skalbimo, mezgimo, malimo, sukimo mašinos, elektriniai virduliai ir dujinės plytelės. Žinojo, kad visa tai yra kituose namuose, bet niekada neklausinėjo, ar negalėtų šituos daiktus pati įsigyti. Nė elektros šviesos ji negeidė savo krosnelei apšviesti. Niekad niekur ji neskubėjo, ir niekas nežinojo, ar bent kada ji kur vėluoja ar paankstina. Tik savo pensiją ji atsiimdavo tam tikrą valandą ir vienu žvilgsniu pastebėdavo visus, kurių drabužis jau kiaurai perpučiamas, o vaikų būryje tuojau atpažindavo tą, kuris nesineša į mokyklą priešpiečių. Ji niekada ir negalvodavo, jog pasaulyje jau išrasta šis bei tas, ko verta užsigeisti.
       – Šiandien man nelenda, – tarė Teodoras prie stalo. Jis buvo apsvaigęs nuo karštų motinos valgio gariukų. Tai garavo šutinys su pupelėmis, vaikystėje apie ji Teodoras yra sušukęs: „Gruzdu gruzdu!“ Niekad apie nieką jis nėra pasakęs gražiau, ir motina jam visada išverda šį valgį, kai tik jis ją aplanko. Šiuokart Teodoras buvo labai pavargęs. Jis bijojo užmigti čia pat prie stalo ir valgio nebelietė, tik gėrė ir gėrė girą. Ji buvo šalta, beveik tokio šaltumo, kaip kažkas, kas vis didesnis slypi motinos aplankymuose.
       – Tavo švarkas jau iš labai plonų siūlų, – tarė motina. – Aš turiu tau iš storesnių.
       – Gerai, – pasakė Milkus, – švarką aš paimsiu, bet man jo tikrai nereikia.
       Paskui motina atnešė tamsiai mėlyną suknelę ir tarė:
       – Aš taip seniai bemačiau Ramutę. Veikiausiai ji jau paseno tiek, kad tiktų tokia suknelė.
       Megztas kepurytes ji įdavė parvežti Dariui ir Mariui ir paskui visą vakarą kepė jiems didelį saldų pyragą su raudonaisiais obuoliukais. Pyragas bekepdamas prišildė trobelę. Buvo taip jauku sėdėti priešais ugnį. Jųdviejų galvos vis sunko ir sviro.
       Milkus susapnavo didelį baltą puodelį su kačpėdėlės žiedu ant emalės. Iš to puodelio jis gėrė visą savo vaikystę. Dabar iš jo gėrė Darius su Marium. Milkus krūptelėjo ir atsibudo. Iš to puodelio negėrė ir niekada negers Izabelė. Milkus nebeišmanė kur dingti.
       Krėsle priešais ugnį miegojo motina. Nuo jos veido buvo prapuolęs susirūpinimas, palaima, šventumas bei kiti sūnaus aplankymo sukelti jausmai, ir jos miegančios veidas išrodė tuščias ir negražus.
       Tačiau Milkus atsiklaupė jo užkerėtas. „Štai kokia rami tu galėjai būti, jeigu ne aš, – sušnabždėjo sūnus. – Iš pradžių tu kepei saldų pyragą mano tėvui, paskui man, dabar kepi mano sūneliams, kada nors kepsi mano sūnų sūneliams... aš nenujaučiu tavo mirties, net nenujaučiu.“
       Staiga jam pasirodė, kad, taip iš toli ir tolyn kalbėdamas, iškalbėdavo visų žmonelių motiną, kuri seneliams dabar siuva įkapes, maino marškinius tebeklestintiems, laimina besituokiančius ir kepa saldų pyragą mažyliams. Milkus užkerėtas žiūrėjo į jaukioj šilumoj užmigusią motiną.
       Motina.
       Ir seneliai, ir tebeklestintys, ir besituokiantys, ir mažyliai – visi yra jos vaikai, visų žmonelių ji motina, gimusi pasaulio pradžios ajeruos ir skrendanti gyva lyg ajero šaknis vis su gyvaisiais. Ją pajutę, vyrai pradėjo piešti moterį. Ją iškalė akmenyje, ir akmuo pasidarė sunkus. Ją nupiešė smėlyje, ir jūrų jūros nebenuplovė jos veido, kurį per amžius geidžiame patirti vis tikresnį.
       Teodorą Milkų perčiaužė šaltis. Motina miegojo priešais, mažyliams kepamo pyrago šilumoje, tamsiai mėlynos suknelės ir megztų kepuryčių saugomoje. Jos veidas buvo tuščias ir negražus. Neramu, neramu yra pasaulyje, kai motina miega.
       „Dieve, atleisk mums, – sušnabždėjo Milkus, – kad tokią mažytę jai tesurenkam pensiją.“

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS RODO SAVO SŪNELIAMS AUKŠTĄ KALNĄ

       Kai pradėjo temti, Milkus staiga atsigręžė į gėlę ant palangės. Jos žiedų kvapas, prietema, tyla padvelkė tuščiais namais, kuriuose kažkas vienišas kažko geliama širdim laukia. Milkus nusigręžė į puodus ant viryklės, ir namų tuštumu padvelkė dar skaudžiau. Tenai aušo valgis jam. Ne, Teodoras nebegalėjo užpildyti šių namų tomis naktimis ir savaitėmis, kai jis nepareidavo namo.
       Ramutės veidas atslinkdavo prie tamsaus lango, kai laukimas pasidarydavo nebepakeliamas, atslinkdavo prie lango ir degdavo nuo ašarų šalia tų gėlės žiedų. ,,Geriau būčiau neaplankęs savo motinos praėjusį sekmadienį, – tarė sau Milkus. – Dabar atgijo visos mano kaltės, ir aš niekada nebegyvensiu ramiai. Niekada. Niekada.“
       Visa, kas slypėjo prietemoj, gėlės žieduose, tyloje, auštančiam valgy ir jo paties širdy, tebuvo Ramutės laukimas ir jos kančia ties vaikų akelėm. Tokia maža, tokia silpna, ji negalėjo, Ramutė, užskėsti vaikų akelių nuo beribio šalto dangaus, kuris visada matyti pro langą.
       Tokie perpučiami be jo namai, tokia nesaugi be jo vietelė tarp visa ko, kas atgrasu šiame pasaulyje. Atpildo valanda, štai ji prasidėjo, dabar tęsis ji visą amžių.
       Teodoras Milkus išlėkė į gatvę, kurioje žmonės kliudė ir stumdė viens kitą, traukdami į savo įprastas vakarines vietas.
       Šalia taksi vairuotojo sėdėjo jauna moteris. Ji buvo vakarine suknele ir nė nesiruošė kur nors išlipti. Šiame automobilyje ji buvo susiradusi sau vietelę visam vakarui. Vairuotojas troško pasakyti jai ką nors vis gražiau.
       Darius su Marium vieni du sėdėjo ant darželio laiptų. Tamsoje jie buvo susigūžę į kamuoliuką ir susiglaudę. Niekada jų Milkus nebuvo matęs tokių broliškų.
       – Mudu laukėme tavęs vėlai, – tarė Darius.
       – Taip, tėveli, tu parvažiavai labai anksti, – pridūrė Marius. Jųdviejų džiaugsmui nebuvo krašto.
       Jiedu švilpė per miestą, prilipę prie automobilio lango. Mirgėjo ir blykčiojo reklamos, langai, gatvių bei automobilių žibintai, liedamiesi į baugų, nesiliaujantį ir atgrasiai ūžiantį šviesų žaismą.
       – Tėveli, parodyk mums aukštąjį kalną, – atitoko iš nuogąsčio Marius.
       – Tikrai! Parodyk mums aukštąjį kalną! – sušuko Darius.
       Miesto šviesų mirgėjime ir ūžesy jiedu nematė nieko, kas tvirtai ir amžinai stūksotų. Aukštasis kalnas bebuvo vienintelė viltis išsigelbėti iš nuogąsčio ir neramumo.
       Aukštasis kalnas skendėjo medžiuose, jų tamsiais šešėliais dangus slapstė kalną nuo nemylinčių akių. Tik raudona pilis jo viršūnėje buvo apšviesta skaisčiai balta šviesa.
       – Kaip gražu tai, kas nemirga, – sušnabždėjo Marius, ir jaunoji moteris nuleido galvą.
       – Jums liūdna, ir jūs verksite? – paklausė Darius.
       – Aš neturiu tiek daug pinigų mokėti už automobilį, kad ilgai jums pasakočiau,– tarė Milkus sūneliams. – Labai seniai čia buvo giria. Po tą girią klajojo nuliūdęs kunigaikštis. Žemėje buvo tiek daug aukštų kalnų, kad jis nebeišmanė, ant kurio pasistatyti pilį. O kol kunigaikštis klajojo be pilies, ir visi jo žmonės neturėjo sau vietos po saule. Patys matot, koks gilus ir platus, ir šaltas dangus ir kaip neįmanoma po juo gyventi be savo vietos. Klausykite! – sudraudė Milkus vaikus. – Ir štai vieną naktį ant šio kalno kunigaikštis išgirdo vilką staugiant. Kunigaikštis išsigando ir nuėjo pas žynį, kad tas sapną išaiškintų. „Liūdnasai kunigaikšti, – paaiškino žynys. – Ant šito kalno bus mūsų visų kapas. Tik labai dar negreit, tada, kai saulė danguje pradės gesti“. Kunigaikštis susišaukė viso krašto žmones ir paskelbė, jog jie dabar pasistatys sau kapą. ,,Aš nukirsdinsiu galvą kiekvienam, kuris nuklys nuo jo pernelyg toli“, – pagrasino kunigaikštis. Jo krašto žmonės ėmė į rankas kirvius bei pjūklus netarę nė žodžio. Jie kalbėjosi širdžių plakimu. Ir kalno viršūnėje, kur turėjo būti jų kapas, jie pastatė didžiulę raudoną pilį su aukštais kuorais ir angomis iš patrankų šaudyti. Kito nieko jie negalėjo pastatyti, jų širdys taip plakė. Tada didžiai užsirūstino dievai, siuntę į žemę vilką, kad tas išpranašautų kapą, ne pilį. Amžių amžius dievai leido priešų pulkus, vienok pilis ir šiandien tebestūkso ant aukšto kalno raudona ir galinga. O dabar, – paliepė Milkus niūriai, – lipkite į taksi, ir mes švilpsim namo.
       Kai jie sugrįžo prie automobilio, jaunosios moters jame nebebuvo.
       – Jūs ją įskaudinot, ir ji bėgte nubėgo, – nusivylęs tarė vairuotojas.
       – Ne, – pasakė Marius. – Tetulei nepatiko, kad aukštasis kalnas neblykčioja.
       Taksi sustojo tamsiame medžių šešėlyje Trijų Driežų gatvėje. Teodoras Milkus išlaipino vaikus ir tarė:
       – Dabar bėkite greitai vidun. Mamytė jūsų jau laukia.
       – O tu? – išsigando Darius.
       – Aš dar turiu reikalų, – išsprūdo Milkui.
       – Tėveli, – nuliūdo Marius. – Mamytė nepatikės, kad mes buvom prie aukštojo kalno, jeigu vieni pareisim.
       – Eikite, – supyko Milkus, – ir pratinkitės gyventi.
       Jo sūneliai susiėmė už rankučių ir nupėdino. Kiemas buvo blyškiai apšviestas. Gurgždėjo akmenukai po jų kojomis. Kiemo gilumoje kūpsojo tuščia šuns būda, o ant jos stogo tupėjo katinas Leonas, ir žaliai švytėjo jo akys. Sūneliai ėjo į tas akis, nedrįsdami pašaukti savo katiną.
       Teodorui Milkui dar labiau suspaudė širdį, toki gilų ir platų matė dangų viršum savo vaikelių.
       – Važiuokite, – tarė tyliai vairuotojui.
       Jie prašvilpė tamsią Trijų Driežų gatvę ir vėl paniro į visokiausiom šviesom mirgantį bei ūžiantį miestą. Gatvėse žmonės tebesiskirstė į savo įprastas ir neįprastas nakties vieteles.
       Milkaus valgis namuose visiškai ataušo.
       Vėlu buvo skubėti jį valgyti.
       Teodoras Milkus atsilošė ir užsimerkė. Jis nebeturėjo jėgų ilgiau žiūrėti į šviesų mirgėjimą aplinkui.
       Prie aukštojo kalno išlipo ir žiūrėjo medžių šešėlin išplėtęs akis. Tais mėnesiais, kai dirbdavo, Milkus pietaudavo ramioje šio kalno papėdėje. Kirsdavo kilkę su bandele, tatai kaštuodavo trisdešimt dvi kapeikas. Milkus pats dabar netikėjo, kad čia ramiausia būdavo jam pietauti. Tokie pietūs niekada nebepasikartos, kaip ir liūdnojo kunigaikščio viešnagė pas žynį.
       Staiga Teodoras išgirdo raudą medžių šešėlyje. Priėjęs išvydo moterį vakarine suknele, kuri buvo išsirinkusi vietelę šalia taksi vairuotojo šiam vakarui. Ji raudojo, parklupusi ant drėgnos žemės.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS GIEDA SAVO DUKRELEI IZABELEI

       Pro langą Teodoras Milkus matė, kaip ta moteris stoviniavo gatvėje ir dairėsi į jo namų langus, darželį bei kiemą. Jos veidas buvo pasenęs. Ji buvo tamsiais drabužiais ir dulkėtais bateliais. Milkui pasidarė neramu. Tik išvydęs, kaip ji stebi darželį, Milkus pajuto, jog ši moteris aplankys jo šeimą. Jis pasislėpė tamsiame sandėliuke ir galvojo, ką jai pasakys. Aitriai kvepėjo krapais, ir Milkui rodėsi, jog daro baisų nusikaltimą tūnodamas tamsoje. Sukaupė visas jėgas ir išėjo terason jos pasitikti.
       Moteris kaip tik lipo mediniais laiptais. Ji sunkiai kėlė kojas. Jos smilkiniai buvo pražilę, o veidas be galo išvargęs. Iš nuovargio akys nebepajėgė slėpti, savo pasiaukojusio įdėmumo kito gyvenimui. Moteris sustojo priešais Milkų visa dulkėta ir valandėlę žiūrėjo jam į akis tartum iš debesų. Pamažu aušo liūdnas džiaugsmas jos lūpose.
       – Tai jūs... – pavargusiu balsu tarė moteris. – Pagaliau aš jus suradau.
       – Prašom į vidų, būsite viešnia, – pakvietė Milkus nukritusiom rankom. Ji vos išgirdo jo balsą.
       – Aš manau, – tarė moteris dvejodama, – verčiau mums pasilikti terasoje. Aš neturiu ką pasakyti kitiems, kurie su jumis gyvena.
       Moteris atsiduso ir nuėjo į terasos gilumą, atsisėdo ant lentų, permestų skersai terasą. Milkui suspaudė širdį, kad jis čia miega. Jis buvo tikras, jog moteris viską suprato. Moteris nusiavė ir lankstė užtirpusių kojų pirštus.
       – Aš jūsų ieškau jau penkeri metai, – pakėlė į Milkų akis. – Ieškau nuo tos dienos, kai jūsų dukrelė Izabelė pradėjo mokytis mano klasėje. Aš esu jūsų dukrelės mokytoja.
       – Aš turiu ir du sūnelius, – tarė Milkus, paraudo ir sumurmėjo: – Atleiskite...
       Mokytoja nuleido akis.
       – Vos tik pamačiau Izabelę, supratau, kad jūsų ieškosiu, – tarė ji, glostydama savo užtirpusias kojas. – Aš negalėjau atsistebėti jos akimis. Man pasirodė ir dabar tebeatrodo, kad tokiomis akimis gali žiūrėti ir pati tyriausia siela.
       – Izabelė, – pakartojo dukters vardą Milkus. – Ji yra nesukalbama, tiesa? Ji prastai mokosi? Ji nenori mokytis? Ji yra bjauri, ir jūs nebeišmanote, ką daryti?
       Moteris atsistojo. Ji pamatė, kad laikas jau eiti.
       – Taip, – vis dėlto pasakė. – Neįsižeiskite. Jūsų dukrelė nėra labai bjauri. Tik...
       Ji vėl pažvelgė į Milkų. Jos išvargusios akys ieškojo atilsio jo veide. Jos stačiai reikalavo bent mažyčio atilsio, tarytum didžiausio atlyginimo už pasiaukojimą.
       – Pavasarį mokytojus ji pradėjo vadinti berniukais, – tarė mokytoja.
       – Viešpatie, kaip ji išaugo, – susikrimto Milkus. – Ji nežino, kas aš toks, ir mane taip pat vadina berniuku.
       Mokytoja lėtai perbraukė delnu sau per veidą. Jai pasidarė baisu. Jai išrodė, jog daug daug metų vilko sunkų kryžių ir pagaliau atvilko jį į šiuos namus.
       – Atleiskite man, – tarė mokytoja. – Aš pati nežinau, ko atėjau. Sudie.
       – Palaukite! – sušuko Milkus. – Aš jums padovanosiu skėtį!
       Veikiausiai sušuko tik todėl, jog gatvės gale išvydo didelį juodą debesį. Prisiminė ūkanotą vakarą, kai su visa šeimyna oriai žingsniavo į lėlių teatrą. Jie nešėsi viršum galvų skėčius bei skėčiukus ir buvo labai iškilmingi, ir nė neprisiminė Izabelės.
       Mokytoja neatsišaukė. Rūpestingai uždarė paskum save vartelius ir pradingo gatvėje. Milkų persmelkė ūmus graudulingas džiaugsmas.
       „Dangau, dangau, – galvojo Teodoras. – Visus tuos metus, kai niekas nebenori manęs pažinti ir visi manęs vengia, visus tuos metus, kai aš tedirbu tuos darbus, kurie kitiems nemalonūs, visus tuos metus manęs be atvangos, be atvangėlės ieško šita pavargusi moteris!“
       Iš džiaugsmo Milkus šoko į kitą terasos galą ir puolė žiūrėti, žiūrėti į savo namų darželį. Kiekvienas žiedas, rodės, buvo tos moters apžiūrėtas ir paguostas. Vis dėlto gal rado jos išvargusios akys bent mažytį atilsį šitame žaliame gėlynėlyje?
       Ir Milkus balsu pradėjo giedoti iš džiaugsmo:
       – Izabele, Izabele, mano mylima mergaite, aš žiūriu į savo darželį ir matau tavo veidą ir tavo plaukelius, ir tavo akis. Ir kodėl, sakyk, tu nenori mokytis? Šį vakarą mano darželyje išdygo gyvą širdelė ir pražydo dangaus karalienės auskarai. Aš tau nešu atsigerti iš puodelio su kačpėdėlės žiedeliu baltoje emalėje. Tu niekada dar negėrei iš mano vaikystės puodelio. Tu nežinai dar, koks tyras vanduo tame puodelyje. Atsigerk jo šį vakarą ir niekada nebevadink manęs berniuku. Kai tu ištari „berniuk, berniuk“, aš metais pasenstu. Izabele, man jau negalima šitaip senti. Atsigerk iš mano vaikystės puodelio ir globok gyvą širdelę, kuri šį vakarą išdygo tavo rūtų darželyje.
       Izabele, mano dukrele, dar niekas neprarasta. Tavo veidas dar gali išlikti per amžius, kaip išliko ano egiptiečio berniuko. O jis buvo praradęs jau viską, kadangi anksti numirė. Izabele, tau negresia mirtis. Tau plaukelis niekada nenukris nuo galvos. Ir tavo akys yra tam, kad iš jų žvelgtų tyriausia siela. Tik tu klausyk savo pavargusios mokytojos ir gerai mokykis, ir nevadink mokytojų berniukais, ir nevadink manęs berniuku, ir tu prasigyvensi sau tokį pat likimą, kaip prasigyveno anas Egipto berniukas. Izabele, aš laiminu tave kelionei per amžius. Izabele, Izabele!..
       Tačiau Milkus pagalvojo, kad gieda veltui. Šiais laikais gražūs žodžiai nebeskamba.
       – Verčiau aš ją sudrausiu, – nusprendė Milkus. – Aš pasakysiu jai: „Aš esu tavo tėvas, o tu mane vadini berniuku.“ Izabelė kaipmat gailiai pravirks ir niekada nebeskaudins savo pavargusios mokytojos.
       Kitą rytą Milkus nuvažiavo į Izabelės kalnus. Tačiau prie pirmosios savo pačios Katrės namų suvokė, jog nepajėgs dabar su dukrele pasikalbėti.
       – Aš užmiršiu visus gražiausius žodžius, vos tik ją pamatysiu. Ji pasisveikins: ,,Labas rytas, berniuk!“, ir aš viską užmiršiu, – galvojo Milkus. – Man beliks niekam tikę žodžiai: ,,Tu esi nedrausminga. Tu blogai mokaisi.“ Aš nespėsiu nė pasakyti, kad esu jos tėvas.
       Teodoras Milkus nusiminė ir pasislėpė alyvų krūmuose priešais Izabelės langus. Ligi priešpiečių sugiedojo aną pačią giesmę savo dukrelei Izabelei. Kartkartėm ji išeidavo į kiemą ir išpildavo vandenį. Milkus giedojo labai tyliai. Išgirstas jis niekaip nebūtų galėjęs paaiškinti, ką čia krūmuose daro.
       – Dangau, dangau, – sumurmėjo. Milkus. – Aš negaliu paaiškinti, ką išvis darau šiame pasaulyje.
       Jis išslinko iš krūmų ir nuslinko į autobusų stotelę. Iš tikrųjų, ko gi ta mokytoja iš jo norėjo? Ji pati nežinojo, ko norinti.
       „Tikrai, – prisiminė Milkus. – Ji nuoširdžiai atsiprašė, ir aš jai atleisiu. Kažin kodėl aš laidžiau gerklę, giedodamas gražius ir niekam nereikalingus žodžius?“ Milkus sugrįžo namo labai ramus. Bet vos užlipo laiptais terason, kaip širdis vėl pašėlusiai ėmė tvaksėti. Po lentomis, ant kurių Milkus dažnai miegodavo, juodavo dulkėti bateliai. Tai buvo mokytojos bateliai. Ji juos užmiršo. Gal ir dabar tebeina basa, negalėdama suprasti, kodėl taip lengva pasidarė keliauti.
       – Aš juos jau prisimatavau, – tarė Ramutė. – Reikia tik gerai nušveisti, ir aš pasipuošiu.
       – O ne, – papurtė galvą Milkus. – Verčiau aš juos užkasiu darželyje. Gal išdygs kokia gėlelė. Gal išdygs gyva širdelė.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS MIEGA

       Tamsoje nieko nebuvo matyti, nei kaimynų sodo, nei dangaus, nei upės, nei koks pasaulis gražus, nei koks negražus. Terasoje tyliai ūkavo drėgnas vėjas.
       Teodoras atsisėdo ant lentų, permestų skersai terasą, pasistatė lietpalčio apykaklę, susigūžė nuo vėjo ir prisiminė pavargusią Izabelės mokytoją, kuri kažkada čia sėdėjo.
       – Aa, tamsta nori pasižiūrėti, kaip aš miegu, – sumurmėjo Milkus. – Na, šito aš tikrai nuo niekieno neslapstau. Mano miegas yra ramus ir kietas. Aš niekada nekrūpčioju ir nešūkauju, aš neturiu ko slapstyti nuo svetimų akių, kai miegu.
       Jo sąnariai visi girgždėjo. Jis nebegalėjo išsitiesti visu ūgiu. Iš aštuonių lentų bebuvo likusios keturios, ir Milkus begalėjo susiriesti ant jų.
       „Štai, – pamanė Teodoras su kartėliu, – pamažu praeina ir tie puikūs laikai, kai aš galėdavau miegoti išsitiesęs visu ūgiu.“
       Teodoras Milkus miegodavo aukštielninkas, veidu į dangų, dailiai suglaudęs kojas. Rankas sunerdavo ant krūtinės, ir jam miegančiam visada galėjai įduoti žvakę ar kokį kitą daiktą. Su tais daikteliais sunertose rankose Milkus būtų išrodęs tikras velionis.
       Gyvenime Milkui dažnai tekdavo prašytis nakvynės bičiulių bei pažįstamų namuose, ir visada jis pasistengdavo atrodyti šeimininkams dailiai bei jaukiai. Taigi jeigu Milkui išpultų laimė tyliai ir neskaudžiai užgesti bemiegant, rytą jį žmonės atrastų tarytum iškilmingai pakylėtą: dailiai suglaustomis kojomis, veidu į dangų, ant krūtinės sunertomis rankomis. Net jautriausiai širdžiai velionio vaizdas nekeltų išgąsčio nei pasibjaurėjimo, ji pajustų rūstų ir kilnų žmogaus išnykimą.
       Meilioji Nastė prieš daugel metų įsižiūrėjo į jį miegantį ir pasakė atsibudusiam; ,,Visi girtuokliai miegodami išrodo bjauriai, seilės kitam dryksta per smakrą. Tu miegi tyras lyg angelas. Tavo miegantis veidas lygus ir ramus. Dabar aš žinau, kad tavo sąžinė be galo skaisti.“
       Milkus labai prisirišo prie Nastės už tuos žodžius. Tie žodžiai vertė niekais visas jo kaltes. Tie žodžiai žadėjo jam kilnią mirtį ir dar kilnesnę išlydinčiųjų nuotaiką šermenyse. Jo užgesęs veidas bus toks ramus, jog niekam, net pačiam prietaringiausiam, nepasivaidens, jog štai štai Teodoras Milkus krūptels ir prisikels. Pasaulis, kurį sugėrė jo siela ir kraujas, buvo taip giliai ir ramiai nusėdęs į jo gelmes.
       Milkui pačiam tatai išrodė keista, kadangi jis įsidėmėdavo, atsimindavo ir saugodavo viską, net patį niekingiausią įvykį, net patį menkiausią širdies ar rankos krustelėjimą. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas nepraeina šiaip sau. Bet niekada Milkus nėra svarstęs, kaip gauti ar prarasti, pigiai pirkti ar brangiai parduoti, ir niekada nėra daręs jokių apgaulingų nei naudingų sandėrių. Užtat Milkus nebuvo šiuolaikinis žmogus. Ir į tai, kas aplinkui dedasi, žiūrėjo tarytum į gerai pažįstamą praėjusių šimtmečių istoriją. Tuo jis netyčia didžiuodavosi, kai vakare atguldavo ir ant krūtinės susinerdavo rankas lyg angelas. Netyčia jis pasijusdavo laimingas prieš užmigdamas tokioj nesudrumsčiamoj ramybėj. Ir kartkartėm nuoširdžiai pagailėdavo tų, kuriuos keldavo iš miego traukinių dundėjimas ar šviesos blyksnis.
       Bet šiąnakt ir ši vienintelė jo laimė buvo sudrumsta. Šiąnakt jis nebegalėjo išsitiesti taip, kad išrodytų lyg kilnus velionis. Šiąnakt pirmą kartą gyvenime Teodoras Milkus privalėjo susiriesti, atskirai sulenkti rankas ir prilaužti prie krūtinės smakrą. Šiąnakt pirmą kartą miegodamas jis išrodė kaip koks sukraipytas nelaimingasis. Pamažu sėlino naujieji laikai į Teodoro Milkaus miegą.
       Jis ilgai nealsavo iš baimės, jog rytojaus rytą atsibus su pikta mintimi, numos ranka į Ramutės akis, o raudonąją savo skrybėlę nunešęs padės prie kapinių vartų: ,,Mielieji, aukokite rudenį kapinėms sutvarkyti!“
       Jo kraujas kunkuliavo iš nevilties.
       Jis nėmaž nenumanė, kaip gyvens, jeigu jam prasidės naujieji laikai.
       Paryčiais Teodoras Milkus pirmą kartą per miegus suriko. Tai turėjo būti šiurpus riksmas, jeigu Ramutė atsibudo ir išėjo žvilgtelėti, ar jos Milkus dar gyvas.
       Dėkui dievui, jo širdis plakė lygiai ir sunkiai. Vis dėlto Ramutė aiktelėjo. Milkaus veidas buvo kančios sukraipytas. Milkus miegojo kreivai pražiota burna.
       – Dieve, koks jis kartais būna, bjaurus, – sušnabždėjo Ramutė.

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

TEODORAS MILKUS PRIIMA JAUNUTĘ VIEŠNIĄ

       Kol aš pasakojau apie Teodorą Milkų, mano vaikelis vis artėjo iš dausų į mane. Kartkartėm, griaustiniui griaudžiant ar tylai spengiant, išgirsdavau plakant jo širdelę. O sykį aš labai neatsargiai pažvelgiau į moters akis, kurios buvo įdėmios bei lėtos ir taip pat ieškojo kažko žemėje. Į tokias akis jautriau įsižiūrėjęs, išvysti būtybę, kuriai paliksi savo sielą numirdamas.
       Aš labai neatsargiai glosčiau tai moteriai plaukus.
       – Tu gali manim pasikliauti, – tarė ji.
       Ir vieną vasarą ji man pagimdė dukrelę.
       – Mūsų vaikelio vardas bus Izabelė, – pasakė motina.
       Ilgus metus mano mergaitė lakstė, gaudė peteliškes ir smaližiavo. Dažnai ji visai užmiršdavo Teodorą Milkų, ir aš nuliūsdavau. Tada Izabelė tardavo:
       – Nudžiuk, tėveli, aš jį vėl prisiminiau.
       Kai dukrelei suėjo dešimt metų, ji labai susikrimtusi žiūrėjo į raudoną saulėlydį.
       – Kodėl tu nesidžiaugi? – paklausiau aš. – Juk pagaliau tu jau didelė!
       – Taip, aš jau didelė, – atsakė Izabelė ir pažvelgė į mane vilties kupinom akim. – Tėveli, aplankykim tavo gerąjį bičiulį. Aš jį užmiršiu visiems laikams, jeigu dabar jo neaplankysim.
       Sekmadienio vakarą mamytė įdavė mudviem po skėti, ir mudu iškeliavome. Pro traukinio langus slinko miškai, laukai ir miestai. Aš pats stebėjausi, kad mudu išsirengėm taip toli. Nebegalėjau įtikėti, jog kažkada seniai, prieš daugel metų, pažinojau kažkokį Teodorą Milkų ir taip karštai jį mylėjau. Izabelė vis neramiau dirsčiojo man į veidą.
       Pagaliau mudu atvykome į miestą, kuriame tarp skardžių ir didelių medžių gūžėsi Trijų Driežų gatvė. Temo. Dulkė lietus. Peronas buvo tuščias ir nuo lietaus spindėjo.
       – Jokio Milkaus nėra, dabar aš tikrai žinau, – liūdnai tarė mano dukrelė. – Tu viską prasimanei, kad tik aš būčiau geresnė.
       Aš tylėjau.
       Mudu sulaukėm taksi ir nušvilpėm į vakaro miestą. Milkaus terasoje degė elektros lemputė. Liesa, išvargusi moteriškė skambino senu pianinu, be perstojo kosčiodama. Prie pianino, susigūžus nuo vakaro vėsos, stovėjo išblyškusi mergaitė. Jos balselis buvo graudus, jis vėrė man širdį. Mergaitė dainavo apie tai, kaip žydi gėlės.
       – Štai čia Teodoras Milkus dažnai miegodavo, – pasakiau Izabelei.
       Moteriškė paliovė skambinusi ir atsigręžė į mus.
       – Mes jau seniai išnaikinome jo blakes, – tarė piktai. – Teodoras Milkus jau seniai gyvena aikštėje prie Aukštojo kalno.
       Ji širdo, kam trukdome dainavimo pamoką, vis dėlto pasakė Milkaus adresą, ir veikiai mudu su dukrele atsidūrėme Rožių alėjoj priešais rožinius rūmus. Mūsų skėčiai permirko, kol atidarė duris žilas šveicorius. Nuo mūsų varvėjo ant švytinčių akmens laiptų.
       Žydrame laukiamajame mus pasitiko kambarinė ir pasiteiravo, kas mes tokie.
       – Vaikų Teodoras Milkus nepriims, aš nė neprasitariau apie jūsų dukrelę, – tarė kambarinė sugrįžusi. – Sekite paskui mane.
       Dabar aš nebegalėjau pakęsti savęs varvančio. Aš bijojau paslysti ant žvilgančių grindų. Atsispindėjau veidrodžiuose ir mačiau, koks juokingas menkiausias mano judesys. Užuodžiau, kaip aitriai dvokiu stepių pelynais. Buvau ir pamiršęs, koks šlykštus tatai kvapas.
       Teodoras Milkus sėdėjo už juodo rašomojo stalo, pasišiaušusio žąsies plunksnomis. Viršum mano bičiulio kabojo jaunojo egiptiečio portretas, nupieštas ant trijų karsto lentų prieš du tūkstančius metų. O ant Milkaus galvos skaisčiai žėrėjo raudona skrybėlė.
       – Aš maniau, kad tu niekada nebegrįši į mūsų miestą, – atsistojo Milkus.
       – O aš maniau, kad tu tebesėdi savo terasoje ir toliau sau gurkšnoji slyvų vyną,– nusijuokiau aš. – Bet tu šaunus. Neužmiršai mano priesako ir užsidėjai raudoną skrybėlę mano sugrįžimo dieną.
       Teodoras Milkus tylėjo.
       – Deja, – tarė, vėl atsisėdęs po egiptiečio berniuko amžinu veidu. – Tavo dovanotoji skrybėlė jau seniai suplyšo. Po mūsų išsiskyrimo man pradėjo sektis, ir aš dėviu jau septintą raudoną skrybėlę.
       – Sveikinu, – nulenkiau jam galvą.
       – Tikriausiai tu nori pasveikinti ir Ramutę? – paklausė Milkus. – Deja, dabar ji virtuvėje, ir tu turėsi palaukti, kol ji persirengs.
       – Nenorėčiau ilgai tavęs trukdyti... – aš jau buvau beužsimenąs apie savo dukrelę, bet Milkus mane pertraukė:
       – Sakyk stačiai. Aš tebesu tau taip pat ištikimas, kaip anais vėjavaikiškais metais. Ko gero, įsigijai brangią paveikslų kolekciją ir nori sužinoti, ar ji nėra suklastota? – paklausė Milkus. – O taip, mano bičiuli! Dabar niekas šiame mieste neperka ir neparduoda paveikslų be mano žinios.
       – Deja, – pratariau sumišęs. – Aš neketinu nieko parduoti nei pirkti.
       – Aha! – nusišypsojo Milkus. – Tu nori išsisukti iš bėdos.
       – Deja, – pakartojau aš. – Aš tenorėjau supažindinti tave... Bet... Tai iš tiesų juokinga...
       Didelės baltos durys staiga atsilapojo, ir pro jas įšoko mano mergaitė. Ji buvo išraudusi, jos akys žėrėjo. Akimirką ji negalėjo atsigėrėti raudona Milkaus skrybėle.
       – Labas vakaras, berniukai! – sušuko ji ir nusijuokė.
       Teodoras Milkus išblyško. Jo akys pasidarė vėl tokios didelės, kaip anais laikais, kai jis tebebuvo ketvirtas driežas Trijų Driežų gatvėje. Jis stojosi, palengva tiesdamas rankas į mano mergaitę: lyg kas būtų suėmęs jį už gerklės ir traukęs iš už ištaigingos užstalės.
       – Izabele, – sukuždėjo Milkus. – Izabele, tu vis dar tokia maža?
       Mano bičiulis staiga sudejavo ir krito aukštielninkas. Niekada nebuvau matęs taip negražiai jį tysant. Mūsų artimos bičiulystės metais jis miegodavo taip dailiai suglaudęs kojas ir sunėręs ant krūtinės rankas. Dabar jis tysojo tarytum sulamdytas žmogus. Kreivai pražiotoj burnoj stirksojo auksiniai dantys. Mano dukrelė Izabelė sukliko ir užsidengė veidą rankomis.
       Teodorui Milkui plyšo širdis. Jis buvo ir užmiršęs, kaip jam jau pavojinga žvilgtelėti į savo praeitį nepasirengus. Šitos klaidos mano gerasis bičiulis niekada nebegalės atitaisyti.
       Teodorą Milkų laidojo trečiadienio popietę. Per visą miestą jo karstą lydėjo orkestras ir žmonių minios. Visų miesto pirkėjų ir pardavėjų akyse žibėjo ašaros. Į paskutinę kelionę jie lydėjo išmintingąjį savo sandėrių bei pinklių laimintoją. Dabar šiame mieste sunkiau bus susigaudyti, kaip gauti ir kaip prarasti.
       Anksčiau ant akmeninės kapinių tvoros tupėdavo kėkštas ir laukdavo, kol artimieji atidarys karstą. Dabar kėkšto niekur nebuvo matytį. Veikiausiai jis nebegalėjo čia pramisti, ir niekas nebepasižiūrėjo velioniui Milkui į veidą, niekas nebenusinešė jo veido medžių pašakėm į amžių glūdumas. Pagaliau ir Milkaus karsto niekas neatidarė. Ramutė nebūtų pakėlusi, kad jo veidas toks bjaurus. Tiktai vėjas blaškė ilgas atsisveikinimo kalbas po kapines, kuriose nė kėkštas nebegalėjo gyventi.
       Aš tyliai kuždėjau savo dukrelei:
       – Neužmiršk, Izabele, nė vienam vaikeliui negalima užmiršti, kaip Teodoras Milkus, jo motinėlė, jo pirmoji pati Katrė, jo tikroji pati Ramutė, jo meilioji Nastė, jo sūneliai dvyniai ir dukrelė Izabelė gyveno. Viršum jų galvų švietė mėnuo, vėjas taršė jiems plaukus, aplinkui paslaptingai šlamėjo tamsūs šešėliai, ir niekas nebenorėjo jų sutikti, ir jie visi laukė laimingesnių dienų.

1974

Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt