Donatas Paulauskas

EILĖRAŠČIAI

Į viršų

lietuviška erotika

1.

ot gyvatė,
įsiraitė nasruos
ir kūkčioja,
o nuodus
pro aną galą
leidžia – – –

2.

tūpčioja
tūpčioja
kaimo bobos
beskindamos
varpas
o viduriuos
taip gera – – –
kad net ano
nebereikia.

Į viršų

raktikauliai

tįsta stipinai,
nesueinantys.
vienas į rytus –
dabar taip
madinga.
tuščiaviduriams.

Į viršų

***
atsikrenkšti

bet vis dar
stovi burnoje
atlapotas
žodžio skvernas
paremtas aprudusia
piligrimo
lazda.

vasarą poezija rujoja
gerklėse.

Į viršų

***
pakuteno dantį griliažas.
keturis kartus,
jis labai savarankiškas.

o aš prašau:
išgimdyk mūsų vaisių.
tą kuris kišenėj,
žemiau dešiniosios krūties.
spėlioju:
galbūt mandarinas?

Į viršų

***
jau užaugau:

įkaliau vinį
į tvorą

išgėriau visą beržo
šlapimą

pramigau skerdžiamus
gaidžius

ir jau išeisiu:

su šiaudu
tarp kojų pirštų

mėšlinom panagėm

riebia šūdmuse
ausy

kad žinotų iš kur aš

nes naktim geriu
šiltą pieną.

Į viršų

***
Prie vyšnios
vynuoginė sraigė
kasės pilvą,
ganydama seilėtus
kauliukus po
žvynuota
žemės karpa,
netoli Kairienės
klevo brydės,
kur aklas šuo
karklais pasmaugė
pragertą speigo
balsą.

Į viršų

kaimo subtilybės

bobos kaime dažnokai
kariasi.

prilekia koks kanibalas vietinis,
čiumpa pakartą bobą
ir neša trobon.

gražiai išprausia,
išsiverda papų sriubos,
neretai alkūnių.
nespėja suvalgyt –
žiū kita styro.

ką bedarysi,
vargšelis tik taikos prie mados:

kaimo bobas vadina elitu.

Į viršų

šviesių šaknų moteris

turiu tik vieną bukumą.
daugelis turi po du.

todėl rytietiškai
– – įspaudžiu spenelį,
pabučiuoju apatinę lūpą,
praplėšiu plėvelę,
įsikišu stagarą,
ir
s t a g a r u o j u

Į viršų

***
        ne eilėraštis – grybelis
        Daiva Čepauskaitė

grybelių
nors žandus prisikišk:

pabarstyk kregždės
aguoną
nuo pečių,
papjaustyk svogūną,
ne lietuvišką – egzotišką,
numesk vieną ašarą
į pipiro tarpupirštį,
palaižyk
ir nusičiaudėk:
uch tos musmirės

Į viršų

Dievo antakiai

Pražilo ir nuslinko Dievo antakiai.
Prisiaugint nedrįso –
manė pavadins bedieviu,
o buvo šluotražiai kaip girios,
kaip girtos obelys kvepėjo.

Susigraudino ponas Dievas
ir prapliupo ledinukais švino,
kai ant žalmargės uodegos pritūpė
ž i l i   v o r a t i n k l i ų   r i f a i.

Į viršų

sekmadienio obelis

1.

Sukniubę obels skruostikauliai,
paširdžiuos
atgnybė cikados.

Už bažnyčios arkos
bedievių spragilų
prinokinus
kaulėta žemėlapio išvarža
tylėjo.

šiandien sekmadienis –
dažo kelius.

2.

Mindo
kaštoninių skarelių dėvėtojos
sekmadienio buožes:
atsisės vyno ir duonos katile,
ir skaičiuos pėdas:
tėvas – motina – sūnus

3.

Išsiimė motulė strėnas,
pakišo po nublukusia pagalve
ir laukia strėnų fėjos.

panagėse dar liko obuolių kvapas.

...nes vasarą obelys mylisi –
iš meilės, kariasi,
už dešimties
galvų.

Į viršų

žaibolaidis

Varvantis liūnas,
žaibolaidis.
Pilvą įtraukęs, nagus nusikirpęs
žvairuoja virš plukdomų
plaustų, žabų gerklom rėkiančių.

Tik atmena sraigę,
kur seilėm tekėjo
tą naktį kai lijo sandalais,
kai krito į galvas
harmonijos tvaikas.
– – – – – – – – – – – –
Priglaudžia mintį,
numeta tašką.

Į viršų

ruduo

1.

surupšnojai
dienos gabalus.

o aš tik stebiu, stebiu
kaip kramtos ruduo.

2.

du lakoniški pirštai.

išmatuoji:
dydį
svorį
pajėgumą

ir dėk
kaip maldos žodžius,
prie ausų –
išgirsi
krentantį skiemenį.

2005 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt