Juozas Erlickas

GYVENIMAS PO SNIEGU
(dviejų dalių priedas prie oro prognozės)

Veikėjai:
SALIAMONAS
SI BEMOL – jo duktė
PONAS DO – jo pavaduotojas
SNIEGO ŽMOGUS ir SNIEGO ŽMONA – jo liaudis
MOLIO MOTIEJUS DON CIFERBLATNAS – liaudies sūnus, laikrodininkas iš 5-osios ateljė
BORDELIURAS

 
***

Veiksmas vyksta vienoje Lotynų Amerikos šalyje

Pirmoji dalis

SCENOJE – viena Lotynų Amerikos šalis šiauriniame Trečiojo Pasaulio pakraštyje. Į abidvi puses driekiasi neužmatomi pernykščio sniego plotai. Siaučia pūga. Kai paryčiui jinai aprimsta ir pro debesų tarpą švysteli mėnulis, tie žiūrovai, kuriems užteko kantrybės sulaukti, kol baigsis pūga, pamato nedidelį, bet gana jaukų Sniego žmonių namelį. Pripustytoje virtuvėje sėdi S n i e g o  ž m o n a ir atsilošusi žiūri į dangų. Matosi, jog moteriškė kiek sunerimusi. Neilgai trukus, danguje kažkas ima rėkti ir bildėti, žnekteli ant žemės ir lotyniškai nusikeikia

SNIEGO ŽMONA (atsidūsta ir paima keptuvę). Vėl nuo stogo nukrito... (Eina prie viryklės) Kas rytą laipioja pažiūrėti, iš kur vėjas pučia. O vėjai pas mus stiprūs, šiauriniai, – tai kartais ir neišsilaiko mano Sniego žmogus. Dažnai, galima sakyti... Bet vis nepriprantu. Toks jau charakteris...

Šlubuodamas įeina Sniego žmogus

SNIEGO ŽMOGUS. Tvarkoj. (Pasipurto, pabyra smėlis) Šaltis spaudžia...
SNIEGO ŽMONA. Užvalgyk ko nors karšto. Gal ledų patirpdyti? Ar patroškinti? O gal užplikyti su ramunėlėmis?..
SNIEGO ŽMOGUS. Užplikyk su ricina. (Atsiverčia laikraštį) Užšalo.
SNIEGO ŽMONA. Ką spaudos organai berašo? Kas naujo Sniego karalystėje? Kokios prognozės?
SNIEGO ŽMOGUS. Geros. Sniego lygis vėl pakilo. Šiandien sniego numatoma daugiau negu vakar, o rytoj – daugiau negu šiandien.
SNIEGO ŽMONA (sumišusi). Kas bus, jei ir toliau taip kils gerovė?
SNIEGO ŽMOGUS. Kitais metais planuojama sniego kiekvienam gyventojui keturiais metrais aukščiau nei šiemet...
SNIEGO ŽMONA. Kad tik neprasmegtume...
SNIEGO ŽMOGUS. Šaltis bus sustiprintas. Įvedamas tryliktas žiemos mėnuo.
SNIEGO ŽMONA. O kas girdėti Užsniegyje? Paskaityk trečiam puslapy.
SNIEGO ŽMOGUS. Po senovei. Kaip ledynai nušliaužė, taip ten ir nebesninga.
SNIEGO ŽMONA. Tai kaip jie gyvena?
SNIEGO ŽMOGUS. Taip ir gyvena. Purve iki kaklo.
SNIEGO ŽMONA (su užuojauta). Vargšai... Juk visai kaip paršeliai. Kada jie išsivystys iki mūsų?
SNIEGO ŽMOGUS. Rasta paskendusių...
SNIEGO ŽMONA. Gana! Skrandį sugadinsi. (Ištraukia organą) Betgi šitą laikraštį aš tau nupirkau prieš penkiasdešimt metų!..
SNIEGO ŽMOGUS. Argi per tą laiką kas pasikeitė. (Ima valgyti) Sninga ir sninga. (Greitai pavalgo ir atsiriaugėja) Eisiu sniego kasti. (Paima kastuvą) O kur mūsų sūnelis? Nors kotą palaikytų ar pakomanduotų.
SNIEGO ŽMONA. Kūdikis tebemiega.
SNIEGO ŽMOGUS. Tebemiega! Bet kiek galima! Kai grįžo iš Paryžiaus, baigęs tuos Aukštuosius laikrodininkų kursus, tai vis miega ir miega... Kas ten per mokslai tokie buvo?..
SNIEGO ŽMONA. Argi mums mokytą suprasti! Gal taip reikia.... Tu štai likai antriems metams penktoj klasėj, – nuo to laiko ir mosuoji kastuvu. (Su panieka) Žingsniuojantis ekskavatorius.
SNIEGO ŽMOGUS. Na na! Tam irgi reikia mokslo. (Demonstruoja techniką) Devyniasdešimties laipsnių kampas. Rankos su aparatu – pirmyn. Žiūrėk atidžiai: čia itin svarbu judesių koordinacija. Posūkis liemeniu. Metimas per dešinį petį. Metimas per kairį. Metimas per dubenį... Devyniasdešimt devyni procentai talento, vienas procentas – darbo. Tada mažiausiai pavargsti. (Numoja kastuvu) Tu nesuprasi. Gaila, kad sūnus ne mano pėdom nuėjo... Talentą turi – oho! – būtų daugiau už mane nukasęs! Bet jį laikrodžiai patraukė. O kas iš tų laikrodžių? Aš neturiu, ir man nereikia. Vis tiek, jeigu Rūmuose pasakys, kad vietoj šeštadienio turi būti penktadienis, – taip ir bus. Tai kam laikrodis?..
SNIEGO ŽMONA. Nuo tų laikrodžių taigi jam ir užėjo... Anąsyk prisipažino vaikas: esą ranka nebekylanti taisyti stovintį laikrodį. Labai man, sako, gražu, kai laikrodis neina, bet rodo. O vos tik pradeda eiti, aš, sako, ir nebespėju iš paskos. Matau, kaip gyvenimas eina pro šalį, o nepaveju – ir tiek.
Geriau jau miegoti. Sapnuodamas, sako, puikiausiai visur suspėju...
SNIEGO ŽMOGUS. Nesąmonės! Imsiu štai...

Ryžtingai atsidaro duris į Miegamąjį, Pasigirsta bundančio vulkano garsai. Iš Miegamojo išbėga mėlynais drabužiais apsitaisiusi mergaitė, perskrenda kambarį, pasičiumpa iš keptuvės Sniego žmonių pusryčius, purpteli pro langą ir dingsta sniego sūkuriuose. Sniego žmona persižegnoja, įeina M o l i o  M o t i e j u s   d o n  C i f e r b l a t n a s . Tai aukštas, dailus vyras, per didumą net sulinkęs. Burna – kaip sėtuvė, nosis mėlyna, akys svajingos

MOTIEJUS. Kur jinai?
SNIEGO ŽMONA. Man pasivaideno...
MOTIEJUS. Tai Karaliaus Saliamono duktė. Si Bemol. Aš ją ką tik sapnavau. Kodėl, kodėl mane pažadinot?! (Kenčia, tarsi vietinės kino studijos filmo nūdienos tematika herojus)
SNIEGO ŽMONA. Štai ir be pusryčių likom... (Pauosto keptuvę) Tėvas sako – sniegą kasti reikia.
MOTIEJUS. Sniegą? (Pasipiktinęs) Šitaip pavargau besapnuodamas, –dar mat sniegą kasiu! Pamėgintumėt patys tiek išmiegoti – dvidešimt penkias valandas be poilsio, be pietų, be vakarienės!.. Ar žinot, kur aš buvau, ką veikiau?!
SNIEGO ŽMOGUS. Nežinau, ką ten veikei, o dabar – marš sniego kasti!
MOTIEJUS. Taigi taigi kaipgis! O kažin ką pats, papà, veiksi nekasęs?
SNIEGO ŽMONA. Kaip tu drįsti, vaikeli, tėvo neklausyti?! Paims šautuvą...
MOTIEJUS. O kaip jūs drįstat su manim šitaip kalbėti! Ar žinot, kas aš toks?
SNIEGO ŽMOGUS (drąsiai). Tu mūsų sūnelis...
SNIEGO ŽMONA (meiliai). Molio Motiejus don Ciferblatnas.
MOTIEJUS. Papà... Mamàn... (Abiem gal kiek ir ceremoningai nusilenkia, tačiau šitaip jis buvo mokintas Paryžiuje) Deja, jūs klystate.
SNIEGO ŽMONA. Tai kas tu toks?
MOTIEJUS (žvilgsniu išmatuoja Mėlynosios paukštės skrydžio trajektoriją). Žentas.
SNIEGO ŽMONA. Kieno?
MOTIEJUS (baksteli pirštu į dangų). Jo.
SNIEGO ŽMONA. Iš kur žinai?
MOTIEJUS. Sapnavau.
SNIEGO ŽMONA. Kokia laimė! Tai aš tada... Kaip čia išeitų?.. Karalienė antros eilės?..
SNIEGO ŽMOGUS. Marš abu sniego kasti, kol nesusinervinau!
SNIEGO ŽMONA. Ar iš proto išėjai, tėvai? Kur matyta, kad Jo žentas sniegą kastų!
MOTIEJUS. Už tokius žodžius aš liepsiu tamstą, tėveli, į kalėjimą sapne uždaryti. Penkiolikai parų už buitinį chuliganizmą.
SNIEGO ŽMONA. Pasigailėk, sūneli... Tėvas vis dėlto...
MOTIEJUS. Tada – lygtinai. Ir viso gero. Išeinu laimės ieškoti.
SNIEGO ŽMONA. Kur tu ją rasi! Šitiek sniego!
MOTIEJUS. Eisiu į Rūmus. Šiąnakt mane pamilo Karaliaus Saliamono duktė. Manim nesirūpinkit, – rūpinkitės savimi. Sudievu. (Išeina į Miegamąjį)
SNIEGO ŽMONĖS (gieda lopšinę ir šoka ratelį su nematomomis namų dvasiomis).

Suūžia vėjas ir išsigandusios namų dvasios slepiasi kamine. Pro atvirą langą tyliai įskrenda kairysis baltųjų Sniego peteliškių būrys...

***

SNIEGO RŪMAI, pastatyti už 45 kilometrų į Vakarus nuo Šiaurės pašvaistės. Švilpia vėjas. Dangumi skrieja debesys ir palydovai. Soste, po Bokšto laikrodžiu, prie Valstybės vairo miega K a r a l i u s  S a l i a m o n a s . Jis labai apsmukęs bei apiplyšęs, tačiau su devyniasdešimt devyniais visų laipsnių ordinais ir ypatinguoju skambalėliu. Įeina ponas D o . Tai riebiai nuaugęs viduriniosios kartos personažas, kuriam viskas prieš akis

PONAS DO (skambina sidabriniais varpais). Rytas aušta Sniego karalystėje!
SALIAMONAS (sapnuoja). Amžiną atilsį...
PONAS DO. Naujas rytas!
SALIAMONAS. Amen.
PONAS DO (skambina garsiau). Aušta naujas!
SALIAMONAS. Pakaskit ties poliarine žvaigžde. Tebus man lengvas pernykštis sniegas...
PONAS DO. Rytas Sniego karalystėje!
SALIAMONAS (pabunda). Tai aš dar gyvas? Sapnavau, kad jau miręs.
PONAS DO. Atrodai visai kaip miręs. Bet pagal Valstybės popierius (varto juos) išeitų dar gyvas. Be to, esi įtrauktas į Amžinuosius sąrašus. Taigi...
SALIAMONAS. Šitiek metų kas rytą pabundu gyvas. Ką tai galėtų reikšti. Ne į gera. (Žiovauja) Kiek valandų?
PONAS DO (rodo Bokšto laikrodį). Pas mus visuomet tas pats. Be penkių minučių dvylika. Saulė teka, leidžiasi, – bet tai tik formalumai.
SALIAMONAS. Tai mūsų laikrodis neina?
PONAS DO. Neina, užtat rodo. Kelią, kuriuo nukrypstamai žengiame. (Iškelia rankas) Abidvi rodyklės.
SALIAMONAS (sumišęs). Ar aš irgi žengiu?
PONAS DO (vėl ima skambinti). Rytas aušta! Ir vėl naujas kaip ir aną kartą!
SALIAMONAS. Kas tas toks yra? Ko jis čia šūkalioja? (Įsistebeilija į poną Do) Kas tu toks?
PONAS DO (išdidžiai). Tarp paskutiniųjų aš – pirmas!
SALIAMONAS. O kelintas aš? (Apžiūrinėja save) Ir apskritai – kas aš toks? Ir ko čia sėdžiu?
PONAS DO (sau). Kiekvieną rytą tas pats. Nusibodo.
SALIAMONAS. Alio?
PONAS DO (atsiverčia Valstybės popierius). Tikrasis narys (burbuliuoja)... ordino kavalierius (nusičiaudėja)... tarybos pirmininkas. Tarp pirmųjų – pats paskutinis...
SALIAMONAS. Gana! Dabar nė tiek nesuprantu, kas esąs. Verčiau aš miegosiu.
PONAS DO. Bet čia dar ne viskas.
SALIAMONAS (išsigandęs). O kas dar?
PONAS DO. Tu – mūsų Sniego šalies valdovas. Karalius Saliamonas.
SALIAMONAS (nustebęs). Aš? Ir seniai toks esu?
PONAS DO. Nuo Paskutiniojo Visuotinio Kracho. Devyniasdešimt
devyneri metai.
SALIAMONAS. Mat kaip! Tai kiek tada man?
PONAS DO. Prieš šešiasdešimt turėjo sukakti lygiai šešiasdešimt, bet taip ir nesukako.
SALIAMONAS. Kodėl nesukako? Kaip šitaip gali būti? Apšviesk man protą.
PONAS DO (nueina prie Altoriaus ir su specialiais svertais atverčia bronzinius Pirmosios knygos viršelius. Palypėjęs sidabrinėmis kopėtėlėmis atskleidžia puslapį. Iš knygos nusidriekia nuo senumo pažaliavęs šviesos spindulys ir apšviečia Karaliaus Saliamono galvą). Prašom pasiklausyti citatos iš Pirmojo Sniego Pranašo Karolio Pirmosios Knygos Cokolinio tomo. Puslapis Titulinis. (Gedulingai) „Ir bus jums tada taip, kaip nebuvo jiems niekada. Ir kai jus tatai ištiks, būsite tuomet jau tenai, kur ir jie dabartės yra. Gaudeamus igitur. Dixi“. (Užskleidžia viršelius. Pažyra aukso dulkės)
SALIAMONAS (pamažu prisimena). Prieš šešiasdešimt metų aš išleidau dangun žengimo instrukciją?..
PONAS DO. Taip.
SALIAMONAS. Kuo greičiau aukštyn – tuo pirmyn atgal?
PONAS DO. Tikrai taip.
SALIAMONAS. Ir mes visą laiką žengiame sutartinai koja... koja... (Užsikerta)
PONAS DO. Koja galvon ir pro duris.
SALIAMONAS. Tai kuriam danguj mes dabar esam?
PONAS DO. O kurio reikia?
SALIAMONAS (skaičiuoja). Devinto.
PONAS DO. Jei reikia devinto, tai devintam ir esam.
SALIAMONAS (nustebęs). Vadinasi, kaip aš pasakau, taip ir turi būti?
PONAS DO. Taip ir būna. Tu karalius.
SALIAMONAS. O tu – Durininkas. Prisiminiau.
PONAS DO. Durų operatorius. Atleiskite... Antras žmogus valstybėje.
SALIAMONAS. Bet kurgi mano didenybė?
PONAS DO. Čia. (Atneša lazdą)
SALIAMONAS (nusiraminęs). Dabar jau žinau, kaip jums gyventi. (Pagrūmoja) iš Šiaurės – į Pietus. Ir eikit visi po... pamiegoti!
PONAS DO. Bet prašom išklausyti naujausius pranešimus apie padėtį Sniego karalystėje.
SALIAMONAS. Ką? (Blykčioja akimis ir kaukši dirbtiniu žandikauliu)
PONAS DO. Apie padėtį... (Persižegnoja)
SALIAMONAS. Kam padėti? Už ką? Niekam nepadėsiu. (Ima rūkti ir užgęsta)
PONAS DO (nusiraminęs). Vėl akumuliatoriai išsieikvojo. (Atsineša specialius vamzdžius ir įsuka Saliamonui į ausis. Išvynioja laidą ir įkiša į rozetę. Karaliui iš ausų pažyra kibirkštys, o iš burnos pliūpteli mėlynos ugnies liežuvis) Vienas...
SALIAMONAS. Vienas... vienas... vienas... vienas...
PONAS DO. Du...
SALIAMONAS. Vienas... vienas... vienas... vienas...
PONAS DO. Tuoj viskas bus tvarkoj. (Pareguliuoja) Trys... keturi... Naujausi pranešimai apie padėtį Sniego karalystėje!
SALIAMONAS. Ak, apie padėtį? Bet ar ne laikas miegoti?
PONAS DO. Prieš miegą sveika žinių paklausyti. Labai padeda.
SALIAMONAS (oriai). Na gerai, pasakok. Kokia yra ta padėtis?
PONAS DO. Gera, Karaliau. Viskas netvarkoj, kaip ir vakar.
SALIAMONAS. Vadinasi, viskas tvarkoj, jeigu viskas netvarkoj. Gausi ordiną už geras žinias. O kas girdėti?
PONAS DO. Nieko negirdėti.
SALIAMONAS. Tai gerai, kad nieko negirdėti, o gal kas nors matyti?
PONAS DO (paduoda specialų vamzdį). Prašom apžvelgti valdas. Nieko nematyti. Viskas po sniegu.
SALIAMONAS (dairosi pro vamzdį). Visur balta. Visur gražu. Ramu. Bet kas ten šeštam kvadrate iš po sniego kyšo?
PONAS DO. Tai piligrimai broliai Grimai, pasiuntiniai iš Siaubo Arabijos, kuriuos vakar pakišom po sniegu.
SALIAMONAS. Už ką?
PONAS DO (sau). Sensta Karalius. Anksčiau jam tokie kvaili klausimai nekildavo... (Karaliui) Šiaip sau. Dėl visa ko. Bet gal įsakysit ištraukti?
SALIAMONAS. Ne ne. Tegul ilsisi ramybėje. (Numeta vamzdį) Ir nėr čia ko dairytis!.. Ko nematai, to ir nėra, kaip kitados pasakė vienas... (Užsikerta) Vienas... vienas... Kas vienas?
PONAS DO. Vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt paskutinis pakištasis po sniegu.
SALIAMONAS. Gali būti. Gali būti, kad ir nepaskutinis. O kaip piliečių nuotaikos? Niekas nesiskundžia?
PONAS DO. Vienas skundėsi. Ėmėmės priemonių. Dabar tyli. Turbūt patenkintas.
SALIAMONAS. Ką padarėt?
PONAS DO. Pakišom. Pagal instrukciją.
SALIAMONAS. Kuo skundėsi?
PONAS DO. Kad pas mus atseit viskas po sniegu pakišama. (Pasipiktinęs) Sugalvok tu man!
SALIAMONAS. Vadinas, gerai ir padarėt, kad pakišot. Tegul ataušta. Matyt, bus perkaitęs. Tik būtų gerai dar kiek pasnigus ant viršaus.
PONAS DO. Smulkiai?
SALIAMONAS. Galima ir stambiau. Nesismulkinsim.
PONAS DO. Pasistengsim. (Užsirašo į bloknotą) Pasnigsim.
SALIAMONAS. O kaip šįryt mano mylimos dukrelės sveikata?
PONAS DO. Gera. Miršta kaip ir vakar. Uždegėm žvakes.
SALIAMONAS. Kviesk čionai. Kiek galima mirti. Šitiek vaško jau išeikvota!
PONAS DO. Klausau. (Išeina)

Karalius Saliamonas retomis atokvėpio nuo valstybės reikalų valandėlėmis yra linkęs kelti savo kultūrinį lygį. Tad ir šiuo metu jis sėdasi prie sintezatoriaus ir visa karališkąja esybe atsiduoda menams

SALIAMONAS.
            Ten, kur ledų kalnai ir sniego pilys,
            Aš gyvenu pavargęs, nusivylęs, –
            Aš giltinės kaip mylimosios laukiu,
            Tačiau esu į sąrašus įtrauktas.

            Jau šitiek metų mirė viens po kito, –
            Užklojo sniegas aukštus jų kapus.
            O aš vis tebeinu kiekvieną rytą
            Aplink save – kaip avinas – ratu.

            Mes turim šitaip eiti iki galo,
            O galas jau nebetoli visai –
            Todėl, jei kur matai – žolytė kalas, –
            Išraut ją ir suvalgyt privalai.

            Baltuos pusnynuos šitiek metų dirbę,
            Pavėjui ėję nuo senų senovės, –
            Kovokite, kad sniegas neištirptų,
            Nes ką gi po sniegu jūs rasit, ponai?..
SI BEMOL (įeina vaitodama). Mirštu!..
SALIAMONAS. Kaip, dukrele, mirdama jauties? Kaip sveikata? Pasakok.
SI BEMOL. Sveikata gera. Bet mirštu, ir viskas.
SALIAMONAS. Kasdien tas pats. Ar negalėtum, dukrele, mirti nors kas antrą dieną? O dar geriau – sykį per savaitę.
SI BEMOL. Taigi žinai, tėveli, kad aš jau kelinti metai mirštu iš nuobodulio ir niekaip negaliu numirti. (Verkia) Bet jau nebeilgai būsiu šioj žemėj. Pakentėk.
SALIAMONAS. Kodėl nevartoji vaistų, kuriuos kiemsargis anąsyk išrašė?
SI BEMOL. Sniegą kasti? (Susverdėja) Dukart per dieną? (Suklumpa) Po keturias valandas prieš valgį? (Krinta pakirsta apopleksijos)
SALIAMONAS. O gal ir pasveiktum?
SI BEMOL. Gal ir pasveikčiau. Tik aš, tėveli, verčiau mirsiu, bet nedirbsiu. Pats taip mokinai.
SALIAMONAS. Tas teisybė, bet galėtum dar pagyventi, kol numirsi...
SI BEMOL. Nuobodu.
SALIAMONAS. Ar varnas suskaičiavai?
SI BEMOL. Aštuoniolika.
SALIAMONAS (paima asmeninius skaitytuvus). Dvi vakarienei. Lieka šešiolika. Ne kažin kas... Ką kitais metais valgysim?.. Bet jei pakėlus kubu? (Skaičiuoja) Keturi tūkstančiai šimtas devyniasdešimt šešios pakeltos plius šešiolika paprastų... Kiek bus?
SI BEMOL. Liaukis! (Numoja) Man tas neberūpi. Aš jau, gali sakyti, tik svečias šioj sniego pakalnėj...
SALIAMONAS. Pasimaivytum prieš veidrodį, ir praeitų...
SI BEMOL. Jau maiviaus.
SALIAMONAS. Tai pasvajok.
SI BEMOL. Apie ką? Argi pas mus yra apie ką svajoti?
SALIAMONAS. Gali svajoti apie vakarienę. Užvalgysi varnienos ir palengvės.
SI BEMOL. Nevalgysiu... Man nuobodu kramtyti.
SALIAMONAS. Bent nusipraust galėtum. Juk rytoj...
SI BEMOL. Kas iš to prausimosi? Anksčiau kasdien prausdavaus, o argi pasaulis nuo to pasikeitė?
SALIAMONAS. Tas tiesa, bet...
SI BEMOL (griežtai). Ir dantų nesivalysiu!
SALIAMONAS. Nesuprantu, ko tau trūksta! Kuo jūs, jaunoji karta, vis nepatenkinti? Giliau kvėpuok! Apsidairyk tiktai! Kiek pas mus sniego. Kaip viskas spindi! Balta balta, kur dairais. (Ryžtingai) Ir dar toliau išbaltinsim. O argi šito man reikia? Dėl ko aš šitiek metų kovoju? (Susverdėja) Viskas juk dėl tavęs!
SI BEMOL. O man gal irgi nereikia. Man šita spalva nusibodo.
SALIAMONAS. Aš geriau žinau, ko tau reikia. Tai ateities spalva. Argi tu nenori šviesiai gyventi rytoj?
SI BEMOL. O dėl ko šiandien negalima?
SALIAMONAS. Dėl to, kad nėra kada. Šiandien mes turim žengti į priekį. Kai apsistosim, – tada ir pradėsim.
SI BEMOL. O gal pabandykim žengti atgal. Juk praeity, esu girdėjusi, Sniego žmonės irgi kvėpuodavo...
SALIAMONAS. Per daug girdi. Rytoj, ir viskas! Ir jokių kalbų!
SI BEMOL. Bet kada tai bus – rytoj? Juk man jau triskart po dvidešimt...
SALIAMONAS. Cituoju pranašą. „Ir kai jus tatai ištiks, būsite tuomet jau tenai, kur ir jie dabartės yra.“
SI BEMOL. O aš sapnavau šiąnakt žalią sapną...
SALIAMONAS. Tokie sapnai pas mus uždrausti.
SI BEMOL. Ir Molio Motiejų Don Ciferblatną...
SALIAMONAS. Čia dar kas toks?
SI BEMOL. O! Jis visai kitoks negu aš. (Svajingai) Dvi kojos... dvi rankos... Ir dar jis kažką turi. (Bando prisiminti)
SALIAMONAS (su panieka). Vadinasi, toks kaip aš. Ko čia sapnuoti?
SI BEMOL. Prisiminiau! Jis turi galvą!
SALIAMONAS. Pamanykit! Aš irgi turiu.
SI BEMOL. Bet jis galvoja!
SALIAMONAS (kikena). Nieko neišeis! Mūsų žmogaus galva tam nepritaikyta! O ir jokio reikalo nėra vargintis. Vis tiek gyvensim taip, kaip reikia.
SI BEMOL. O jis galvoja, kad po žiemos turi ateiti pavasaris.
SALIAMONAS. Nesąmonė. Niekada pas mus šito nebuvo ir nebus. Ir iš kur tokie atsiranda. Rodos, tiek buvo stengtasi... auklėta...
SI BEMOL. Jis įsiveržė vieną naktį į mano sapną. Uždusęs, išsigandęs... Krito po lova ir paklausė: „Ar turi laiko?“ – „Kiek tik nori, – atsakiau. – Pas mus visuomet be penkių minučių dvylika.“ Jis apsidžiaugė ir tarė: „Pagaliau ir aš pataikiau kur reikia“. Užrakino duris ir padovanojo man arbūzą.
SALIAMONAS. Arbūzą? (Įtariai nužvelgia Si Bemol liemenį) Argi nežinai, kad šitas vaisius pas mus uždraustas! (Apsilaižo) Kur jis? Duok šen.
SI BEMOL. Suvalgiau.
SALIAMONAS. O kur – tas?..
SI BEMOL. Išėjo dar parnešti. Žadėjo šiąnakt sapne vėl sugrįžti. (Droviai) Alyvom sužydėti...
SALIAMONAS. Aš draudžiu tau sapnuoti tokius košmarus! (Pasipiktinęs) Kas čia darosi! Argi jau sapnuoti nebėra ko! Juk mūsų fonduose pilna puikiausių auklėjamųjų sapnų...
SI BEMOL. O aš vis tiek sapnuosiu jį. Molio Motiejų don Ciferblatną...
SALIAMONAS. Pastatysim prie lovos sargybą. Kai tik jis pasirodys, tuoj ir sučiupsim.
SI BEMOL. Nedrįsk taip daryti, tėveli! Aš galiu pasveikti. Nuobodu.
SALIAMONAS (švelniai). Nori, aš tau papasakosiu, kaip krokodilas mano dėdei koją nukando?
SI BEMOL. Nuobodu. Ir tas tavo dėdė nuobodus. Štai Molio Motiejaus don Ciferblatno dėdė sykį pats buvo koją nukandęs!
SALIAMONAS. Motiejui?
SI BEMOL. Krokodilui. Dabar ligoninėj gydosi.
SALIAMONAS. Kodėl ligoninėj, jei draugui nukando?
SI BEMOL. Krokodilas ligoninėj. Dėdė kalėjime. (Žiovauja) Pajuokintum, tėveli, ar ką... Kišk galvą į kaminą, o aš tuo tarpu krosnį pakursiu.
SALIAMONAS. Nėr kada. Matai, kad aš prie Valstybės vairo. (Išdidžiai paskambaliuoja devyniasdešimt devyniais visų laipsnių ordinais ir ypatinguoju skambalėliu)
SI BEMOL. Irgi darbas! Pamanyk. Nuobodybė.
SALIAMONAS. Ką tu išmanai! Šitokią valstybę vairuoti. (Pasuka vairą, valstybė pakrypsta į dešinę. Virpteli Bokšto laikrodžio rodyklė) Vairas nusidėvėjęs. Reikėtų naują pirktis, o raudonųjų nėra.
SI BEMOL. Parduok valstybę – nusipirksi vairą, o man batelius. (Svajingai) Jie bus raudoni, labai gražūs...
SALIAMONAS. O ką tada vairuosiu? Netrukdyk! Vos suvaldžiau – ties posūkiu kad sumėtė!.. Stabdžiai irgi nebenauji.
SI BEMOL. Nuobodu. Aš einu miegoti.
SALIAMONAS. Tik jokių!.. (Ponui Do) Padainuok jai lopšinę, kad nesapnuotų košmarų.
PONAS DO (svajingai).
            Kaip nuostabu gyventi po sniegu, –
            Kaip nieko negirdėt pro sniego sienas.
            Mes neskaičiuojam niekad valandų,
            Nestatom tiltų ir kelių netiesiam.

            Pas mus aukščiausi žemėje pusnynai,
            Nematomi takeliai po sniegu.
            Nerasi niekur tu tokios tėvynės,
            Kur žmogui taip nekaršta ir jauku.

            Nors sniegas krinta, bet pusnynai kyla!
            Jei nori, – atvažiuok pas mus ir tu,
            O jeigu nepatiks, pakišim tyliai –
            Tarytum aukso žuvį – po ledu...
SALIAMONAS (žiovauja, nutilus paskutiniams akordams). Ar priešai dar nepuola? Apsidairyk.
PONAS DO. Kad mes neturim priešų.
SALIAMONAS. Kodėl neturim? Visi turi, kuo mes blogesni?
PONAS DO. Kad iš mūsų nebėra ką atimti...
SALIAMONAS. Tai ką daryti? O įdomu būtų pakariavus! Gal ir galą gautume... (Užsisvajoja)
PONAS DO. Nemirsi, nė negalvok. Neturi teisės. Esi įtrauktas į sąrašus...
SI BEMOL (pro miegus). Labas vakaras.
SALIAMONAS. Jinai vėl sapnuoja! Bet užkirsim kelią. Pirmyn!
(Šturmuoja Miegamąjį)
SI BEMOL. Seniai tavęs laukiau. Lipk pas mane. Į Arbūzą. Geriau pro užpakalines duris.
MOTIEJAUS BALSAS. Tuojau. Tik batus nusiausiu.
SALIAMONAS. Gaudyk jį!
PONAS DO. Kurioj pusėj?
SALIAMONAS. Girdėjai? Užpakaly.
PONAS DO. O kur užpakalis?
SALIAMONAS. Ieškok priekyje.
MOTIEJAUS BALSAS. Atsikąsk arbūzo. Labai skanu, kas supranta.
SI BEMOL. Kažin kodėl pas mus šitas vaisius uždraustas?
MOTIEJAUS BALSAS. Dėl to, kad liaudis nesupras.
PONAS DO (išlenda iš po lovos). Neradau.
SI BEMOL (švelniai). Kur tu lipi, mano Molio Motiejau?
MOTIEJAUS BALSAS. Aš trumpai. Į objektą WC. Nuo tų vaisių apatinis blokas išsiderino. Neliūdėk.
PONAS DO. Gerai jie ten įsitaisę sapnuose!.. Visi patogumai... Reiktų ir man užsukti... Gal ką ir išneščiau pro užpakalines duris.
SI BEMOL. Kokia vienatvė!.. Jis negrįš!..
SALIAMONAS. Neleisk išeiti. Laikyk jį.
PONAS DO. Toli nenueis, jei batus pasidėjo. (Staiga pargriūva)
SALIAMONAS. Kas atsitiko?
PONAS DO. Jis man davė per ausį.
SALIAMONAS. Ir gerai padarė. O ko ant grindų ieškai?
PONAS DO. Auksiniai dantys iškrito...
SALIAMONAS. Iš ausų? Nereikia tokiose vietose laikyti...
PONAS DO. Buvau paslėpęs, kad ponia Durininkienė nerastų. (Susirenka dantis) Ne, šitaip nieko neišeis. Turim pakliūti į tą sapną.
SALIAMONAS. Bet kaip pakliūti? Kur durys?
PONAS DO. Reikia užmigti. Kitaip aš jų nerasiu. Bet rytais tokia nemiga...
SALIAMONAS. Pabandyk padauginti vieną baltąją mešką iš dviejų apelsinų ir užmigsi.
PONAS DO. Trys greipfrutai.
SALIAMONAS. Žiūrėk tu man! Tikrai nemiga. O kiek bus, kai atimsi iš savęs šimtą raudonųjų?
PONAS DO. Šimtą? Iš savęs? (Ima knarkti)
SALIAMONAS. Jau miegi?
PONAS DO. Miegu.
SALIAMONAS. Tai rodyk kelią.
PONAS DO. Prašom eiti paskui mane.
SALIAMONAS. Kur suki į vakarus? Nenukrypkim nuo kurso.
PONAS DO. Ne per paradines, karaliau. Mes įeisim pro užpakalines duris.
SALIAMONAS. Neteko girdėti, kad sapnai ir užpakalines turėtų...
PONAS DO. Jei yra paradinės, – turi būti ir užpakalinės. Elementaru. Visuose durininkystės vadovėliuose tatai parašyta. (Įsižeidęs) Dar jis ginčysis! Diletantas...
SALIAMONAS. Kaip protauja miegodamas!
PONAS DO. Atrodo, tas sapnas dviejų aukštų. Jie viršuje.
SALIAMONAS. Tai užlipk laiptais ir užrakink.
PONAS DO. O jei mane išmes pro langą?
SALIAMONAS. Stenkis kristi žemyn galva, kad kojos nenusilaužtum.
PONAS DO. Ačiū. Tamsta man kaip tikras tėvas.
SALIAMONAS (paprastai). Šiuolaikinis valdovas privalo toks būti. Pirmyn! Paskui tave!

Abu kopia laiptais į antrąjį aukštą. Ponas Do atsidaro užpakalines duris, jie įeina į Si Bemol sapną ir sustingsta ant slenksčio, nustebinti jo didybės. Sapno dešinėje ošia mėlyna jūra ir smaragdo bangos daužo marmurinius krantus. Tolumoje matyti burlaivis – tai olandų jūrininkai žvejoja strimeles. Kairėje pusėje į dangų šauna absurdiškos uolos, po kurias ryžtingai laksto kalnų ožiai ir alpinistai, vaikydamiesi pasiklydusias nekaltas aveles. Alpių pievose žydi edelveisai, aguonos ir valstietės moterys. Alumnato uolos papėdėje, ant moderniškai išsivysčiusio Arbūzo šakos tupi ir svajoja S i  B e m o l  ir M o l i o  M o t i e j u s  d o n  C i f e r b l a t a s . Motiejus apsirengęs škotų aristokrato rūbais: su skrybėle, gitara ir šautuvu ant peties. Si Bemol vilki paprastais, bet švariai išskalbtais piemenaitės drabužiais. Jos rankose – cimbolai ir kraitelė laukinių vaisių. Netoliese matyti purpurinėm spalvom nudažytas, gėlėmis išpuoštas kinų architektų namelis su smailiu stogeliu ir veranda. Ant jo durų užrašyta: WC

SI BEMOL.
            Atėjo meilė, tartum traukinys
            Širdies mažoj stotelėje sustojo!
            Ir štai jau lipa iš vagono jis,
            Taip šauniai mušdamas kairiąja koja.
MOTIEJUS.
            Ir štai lipu jau iš vagono aš
            Lengvai, tarytum vandenilis H (aš).
SI BEMOL.
            Jo rankose du sunkūs lagaminai –
            Ar tilps tiek meilės mano širdyje?
            Iš kur ateina meilė – nieks nežino:
            Ji šiandien čia, o ryt – vėl kelyje...
MOTIEJUS.
            Iš kur aš atėjau, to nieks nežino.
            Aš šiandien čia, o ryt – sudie, merginos...
SI BEMOL.
            Gal liksiu perone aš be suknelės,
            Nespėjus atsisveikinti su juo.
            Ir ašara tiktai nukris ant kelio,
            Sunki tarsi paminklinis akmuo...
MOTIEJUS.
            Pradūręs širdį, kaip šaltasis ginklas
            Dingstu, – bet liks tau po širdim paminklas...
SALIAMONAS. Raudona... Mėlyna... Balta... (Susimąstęs) Kažkur jau esu matęs šitą spalvų derinį...
PONAS DO. Turbūt prie gastronomo. (Dalykiškai) Veidas išblyškęs, akys raudonos, nosis – mėlyna...
SALIAMONAS. Siamo katinas?
PONAS DO. Siamo ne nosis mėlyna...
MOTIEJUS. Kaip skanu dviese valgyti arbūzą, ar ne?
SI BEMOL (staiga pravirksta). Jei skanu, vadinasi, visai ir neskanu.
MOTIEJUS. Kas tau?
SI BEMOL. Taip jau tėvelis nuo mažens mokino... Ir pranašo knygose šitaip parašyta: tikėk tuo, ko nėra, ir bus taip, kaip yra.
MOTIEJUS. Vadinasi, jei aš tave paliksiu, busiu su tavim. (Prinokęs nukrenta nuo arbūzo šakos)
SI BEMOL. Ką? (Ištikta siaubo, nupuola nuo šakos su kąsneliu uždrausto vaisiaus dantyse)
MOTIEJUS. Nesijaudink. Aš trumpam. Pamiršau vandenį nuleisti. (Eina į purpuro namelį)
SI BEMOL. Kokia kančia! Šoksiu į jūrą! (Užlipa ant uolos) Jeigu trumpai, vadinasi, –ilgai.
SALIAMONAS (švelniai). Einam, dukrele, namo. Fu, kaip troškina. Dar amžinąja sloga susirgsi.
SI BEMOL. Geriau amžinoji sloga šiandien, negu amžinoji šviesa – rytoj. Grįžkit atgal, kol Žentas nepamatė. (Namelyje girdėti Motiejaus giedojimas ir vandens šniokštimas)
SALIAMONAS. Kaip tu drįsti manęs neklausyti. Juk matai, kad čia nieko gero. Tokios permainos mums nereikalingos.
SI BEMOL. Sudie! (Pasvyra jūron 45 laipsnių kampu) Aš netikiu, kad jis grįš...
MOTIEJUS (iš purpurinio namelio). Grįšiu! Tegu mane perkūnas trenkia, jeigu meluoju!

Tučtuojau blyksteli žaibas ir sugriaudžia griaustinis

SI BEMOL. O! (Krenta į jūrą)
SALIAMONAS. Sakau – nesapnuok. Štai kuo tas baigiasi. Ar aš dėl to kovojau? MOTIEJUS (išeina iš namelio labai corect). Matai. (Nustebęs) Ne į mane...
SI BEMOL. Jis grįžo! (Burbuliuoja) O maniau – nebegrįš! (Tiesia iš bangų rankas) Gelbėk, kad grįžai!
MOTIEJUS (nustebęs). Ką ten darai?
SI BEMOL. Skęstu!
MOTIEJUS. Jei skęsti, vadinasi, – neskęsti?

Si Bemol kažką dviprasmiškai burbuliuoja

MOTIEJUS (apsimauna baltas pirštines ir kyšteli ranką vandenin). Šalta... Nori, kad ir aš paskęsčiau? O sakei, kad myli...
SALIAMONAS. Trauk ją! Trauk! Įstatymo vardu!
MOTIEJUS. Čia dar kas tokie! (Užsideda prancūziškus akinius)
SALIAMONAS. O kažin kas tu toks?
MOTIEJUS. Čia aš klausinėju.
SALIAMONAS. O aš neatsakinėju.
MOTIEJUS. Tuoj aš jį nušausiu. (Nusiima nuo peties šautuvą ir prisitaiko)
PONAS DO (išsigandęs). Atrodo, kažką suvalgiau. (Bėga ir slepiasi namelyje)
SI BEMOL (iškyla ant devintosios bangos keteros). Tai mano tėvas!
MOTIEJUS. O antras?
SI BEMOL. Tą gali šauti. (Dingsta po vandeniu)
MOTIEJUS (ponui Do). Ei! Iškišk galvą.
PONAS DO (iškiša užpakalį). Ką tamsta sakai? (Motiejus šauna. Ponas Do išvirsta pro duris nušautas ir aukštielninkas)
MOTIEJUS (Saliamonui). O tu, jei esi tėvas, būk savo vietoj.
SALIAMONAS. O kur mano vieta?
MOTIEJUS. Tik ne dukters sapne. Čionai aš karaliauju.
SALIAMONAS. Kokios tavo pažiūros?
MOTIEJUS. Mėlynos.
SALIAMONAS. O mano – baltos.
MOTIEJUS. Tada mums nepakeliui.
SALIAMONAS. Bet kaip aš išeisiu iš sapno, jeigu nesapnuoju? Čia jo darbas. (Rodo į kritusįjį)
MOTIEJUS. Štai kaip! (Ištraukia žadintuvą, prisuka ir kyšteli nušautam ponui Do prie ausies. Žadintuvui suskambėjus, Sapnų pasaulis išnyksta. Saliamonas ir ponas Do atsitokėja Si Bemol Miegamajame)
SALIAMONAS. Ji gyva!
PONAS DO. Koksai košmaras! (Čiupinėjasi) Tiesiai pataikė...
SALIAMONAS. Nereikia prisiryti per pusryčius. Gal būtų ir kitaip pasibaigę.
PONAS DO. Dar gerai baigėsi. O galėjo... Ilgai neišgulėsi negyvas ant smėlio. Saulei kepinant...
SALIAMONAS. Nebūčiau taip palikęs. Nesijaudink. Būčiau palaidojęs.
PONAS DO. Būčiau grįžęs padėkoti kurią naktį...
SALIAMONAS. Kitą sykį jis mūsų taip lengvai neatsikratys. Aš tau suleisiu migdomųjų. Tokiais atvejais labai padeda barbamilas. Šešios porcijos į sostinę (paploja sau per užpakalį) ir šimtas gramų. (Pademonstruoja specialų veiksmą)
PONAS DO. Geriau penki šimtai. (Pakartoja veiksmą) Ir jokio barbamilo. Efektas tas pats, o sostinė sveika.
SALIAMONAS. Prašom nesiginčyti. Kas turi sostinę, o kas tik paprasčiausią... (Išmintingai) Štai taip!
SI BEMOL (pabunda). Kaip nuobodu! Mirštu. Kodėl aš juo nepatikėjau!..
SALIAMONAS (švelniai). Ko gi tu, dukrele, norėtum? Viską padarysiu. Tik nebesapnuok.
PONAS DO. Viską! (Apsičiupinėja žaizdas)
SI BEMOL. Aš noriu nei šio, nei to.
SALIAMONAS (Ponui Do). Girdi?
PONAS DO. Kur jis yra?
SI BEMOL. Nei čia, nei ten jo nėra.
PONAS DO. Tada gal ir surasiu. (Išeina)
SI BEMOL. Mirštu...

Saliamonas staiga ima virpėti ir švilpti

SI BEMOL. O kas gi tau, tėveli?
SALIAMONAS. Luktelk. (Virpa ir švilpia) Štai ji! (Staiga nuslysta nuo sosto ir susmunka ant grindų)
SI BEMOL. Kas atsitiko?
SALIAMONAS. Man į galvą šovė mintis. (Atsistoja svirduliuodamas)
SI BEMOL. Kokia nelaimė. Pakentėk. Aš tuojau. (Apriša Karaliaus galvą žaliaisiais šilkais) Ar dar gyvas?
SALIAMONAS. Atrodo, kad gyvas. Tik galvoj negerai.
SI BEMOL. Seniai juk tau niekas nebešaudydavo į galvą. Kas gi čia bus atsitikę?
SALIAMONAS. Kokia mintis! Ne veltui kojas pakirto. Dabar aš viską supratau. Laikas tau, dukrele, tekėti. (Išmatuoja) Nebemaža jau...
SI BEMOL. Už ko? Juk visi, į kuriuos aš meiliai pasižiūrėdavau, – patys po sniegu tučtuojau palįsdavo...
SALIAMONAS. Aš žinau, už ko! Išleisim už mūsiškio, už savanorio. Eime į kiemą.
SI BEMOL. Kur jis dabar, mano Molio Motiejus don Ciferblatnas? (Pravirksta)
SALIAMONAS. Štai! (Rodo kieme stypsančią Sniego kaliausę) Prašom mylėti ir gerbti.
SI BEMOL. Pasigailėk...
SALIAMONAS. Nesiginčyk su invalidais. Man galvoj negerai.
SI BEMOL. Ar tai ir yra mano ateitis? (Nusivylusi) Be dantų... Profilis – negraikiškas...
SALIAMONAS. Ir neturi toks būti. Mes juk ne į tą pusę orientuojamės...
KALIAUSĖ (tuo tarpu galantiškai nusilenkia Si Bemol ir pabučiuoja ranką). Kapitonas Bordeliuras. Esu kitados tarnavęs pas Karalių Ūbą, amžiną jam atilsį. Bet laikas pačiam imtis vairo. Tik padorios valstybės nerandu. Atkeliavau pas jus – tokia ramybė... Apsnigau ir užsnūdau. Dėkoju, kad pažadinot. Pats laikas užkąsti. SALIAMONAS. Kas jis toks? Ką jis kalba?
BORDELIURAS. Sniegą iš ausų išsikrapštyk! Ir greičiau į Rūmus. Prie vaišių stalo. Paskui mane.
SALIAMONAS. Matai, koks! Ar nesakiau! Mūsiškis! (Bordeliurui) Bet prašom neįsakinėti. Čia aš pirmas!
BORDELIURAS. Tada – paskui tave!..

Saliamonas žengia į Rūmus, tačiau Bordeliuras netikėtai pasikėsina į Karaliaus sostinę

SALIAMONAS (suklumpa). Kaip tu drįsti?!
BORDELIURAS. Čia ne aš. (Mosteli salės pusėn) Liaudis maištauja.
SALIAMONAS. Kuris?
BORDELIURAS. Tas. (Mosteli) Iš dešimtos eilės.
SALIAMONAS. Tuoj aš jam parodysiu. (Žengia link liaudies) Inteligentas turbūt...
BORDELIURAS. Reformų užsimanė... Aš padarysiu. Turiu patirtį... Viskas vyksta pagal planą...
SI BEMOL. Tai provokacija. Bordeliuras! Aš mačiau. Nereikia meluoti.
BORDELIURAS. Nereikia neteisingai meluoti. O meluoti teisingai – būtina. Ir prašom nesikišti į politiką.
SALIAMONAS. Ak šitaip. Tada aš ne jam, o tau parodysiu.
BORDELIURAS. Neturiu kada žiūrėti. Paskui parodysi. Valgyti, valgyti ir dar kartą... O geriausiai – keturis kartus, bet neskaitant vakarienės.

Visi eina į Rūmus

BORDELIURAS (ryžtingai).
            Pirmyn į Rūmus, ir neklauskit vardo!
            Visus iškirsiu, – tik paduokit kardą!
            Europoj tarnavau aš karo vyru
            Karaliui Ūbui ir karaliui Lyrui.

            Už nuodėmes iš knygų išvarytas,
            Apkeliavau ir Vakarus, ir Rytus.
            Ir priėjau aš tokią keistą vietą,
            Kur veda keturi keliai į Niekur.

            Kur Sniego žmonės po sniegu kovoja
            Už darbą, šviesią ateitį, rytojų.
            Kur nemirtingi ištarė karaliai:
            Per amžių amžius – amen – savo šaliai.

            Aš čia gyvensiu, man čionai patinka!
            Pusnynai kyla – kairę! – sniegas krinta.
            Skaičiuosime metus nuo mano eros –
            Karūną duok ir dink iš atmosferos!

SALIAMONAS. Geri žodžiai! (Niūniuoja) „Ir dink iš atmosferos...“ Apie ką čia?..
BORDELIURAS (užkliūva, eidamas pro duris, už pono Do). O šitas – kas toks? Jūsų aviacija?
SALIAMONAS. Tai mūsų Durininkas. Durnius sutrumpintai.
PONAS DO. Prašyčiau manęs netrumpinti kur nereikia. (Bordeliurui) Esu Durų operatorius, Ponas Do. Aukštuosius durininkystės kursus baigiau Ženevoje. Europa. Gal girdėjote?
BORDELIURAS. Šturmavau kadaise. Bet ką čia tu darai?
PONAS DO. Ieškau nei šio, nei to.
SI BEMOL. Radai?
PONAS DO. Jau buvau pačiupęs. Tik laikiau nei šiaip, nei taip... Kad ims rūkti!.. Ir išsprūdo.
SI BEMOL. O kur jis dabar?

Ponui Do lieka tik skėstelti rankomis ir kojomis

SALIAMONAS. Aš liepsiu tave šiąnakt ant klijų pastatyti.
PONAS DO. Pasigailėk.
BORDELIURAS. Taigi va jis!
SALIAMONAS. Kur?
BORDELIURAS. Štai! (Pareguliuoja Poną Do) Jeigu būtų šis arba tas, – argi ieškotų nei šio, nei to?
SALIAMONAS. Reiks dar pagalvoti. Čia rimtas klausimas.
BORDELIURAS. Nesivargink. Aš jau pagalvojau. (Įsižeidęs) Bet, atleiskite, gal pas jus irgi įprasta reikšti dvi nuomones kaip kai kuriose neišsivysčiusiose šalyse?
SALIAMONAS. Jei klausimai du, tada – taip.
BORDELIURAS. Ne ne, čia vienas.
PONAS DO (Bordeliurui). Ačiū, pone. Išgelbėjai.
BORDELIURAS (pasiveda poną Do į šalį). Kiek algos gauni?
PONAS DO. Nieko negaunu. Aš Durnius iš pašaukimo. Bet čia kitokių nereikia.
BORDELIURAS. Aš tau mokėsiu dukart po nieką. Tarnausi man. Jei gerai dirbsi – metų pabaigoj dar tris nulius prirašysiu.
PONAS DO. Prieš kablelį?
BORDELIURAS. Prieš.
PONAS DO. Kokia laimė! Koks turtas! Viską padarysiu.
BORDELIURAS. Būk pasiryžęs!
PONAS DO. Visada! (Atiduoda pagarbą senuoju stiliumi)
BORDELIURAS. Aristokratai jau mano pusėje.
SALIAMONAS. Ką sakai?
BORDELIURAS (dairosi po Rūmus). Sakau, kaip čia pas jus viskas ne taip. Reikia pertvarkyti. Kas tas toks?
SALIAMONAS. Veidrodis.
BORDELIURAS. O kas ten jo viduj stovi išsižiojęs?
SALIAMONAS. Tu. Kas gi kitas.
BORDELIURAS. Aš? Prašyčiau neįžeidinėti. Kaip galiu būti ten, jeigu esu čia. Įsakysiu šitą chamą ištremti į Pietus. Po vakarienės. Nekenčiu! (Saliamonui) Nuo šiolei ten stovėsi tu. O aš sėdėsiu čia. (Atsisėda į sostą) Kokia grand kėdė!..
SALIAMONAS (išsigandęs). Tai mano sostas!
BORDELIURAS. Koks šiandien pirmas patiekalas?
PONAS DO. Antra varna.
BORDELIURAS (įtariai). O koks tada trečias?
SALIAMONAS. Mes tik po dvi kepam. Reikia žiūrėti sveikatos.
BORDELIURAS. Nemėgstu aš varnų. Irgi radot valgį! Duokit man šnicelį ,,Meška šiaurėje“.
SALIAMONAS. Kad neturim. Stabdžiai susidėvėję, – nėra kaip valstybę pristabdyti. Baltosios meškos nebespėja su mumis. Varnų tai dar pasigaunam. Varnos, matai, su sparnais. Beje, labai skanu, kas supranta...
BORDELIURAS. Nėra šnicelio – duok tortą. (Griežtai) Du tortus. Kairįjį ir dešinįjį.
SALIAMONAS. Prašom neįsakinėti. Kas čia karalius?
BORDELIURAS. Kas? Aš nežinau. Kur jis yra? Reikia paieškoti. (Palenda po sostu, paskui bando palįsti po Si Bemol sijonu, bet ta susidrovėjusi atšoka) Nerandu. Ieškokit patys.
SALIAMONAS. Mes nelaikom tortų. Liaudis jų nemėgsta. Paskutinį – dešinįjį – sunaikinom dvidešimt pirmaisiais metais, skaičiuojant nuo mano gimimo.
BORDELIURAS. O bezè?
SALIAMONAS. Bezè... (Pravirksta) Jis kalba prancūziškai!
BORDELIURAS (nustebęs). Kas jam?
PONAS DO. Turėjo kitados karalienę Karmen, kuri pabėgo prieš šešiasdešimt metų į Paryžių, pas karalaitį Ožislovą, palikusi jam šitą. (Rodo Si Bemol)
BORDELIURAS. Pardon. Buvau kartą sutikęs Grand Operoj. Labai kultūringa madam. Rūko pypkę ir arabiškai keikiasi.
PONAS DO. Tamsta painioji su jūrininku Sindbadu.
BORDELIURAS. Gali būti. Esu labai alkanas.
SALIAMONAS. Maistas kenkia dantims.
BORDELIURAS. Aš neturiu dantų.
SALIAMONAS. Tai užvalgyk ko lengvesnio. Sniego yra...
BORDELIURAS. Sniego!.. Atrodo, metas daryti perversmą. Bet gali jėgų neužtekti. Tiek jau to. Neškit varnas.
SALIAMONAS. Tai kad... Rytoj Naujieji... Varnos supakuotos ir bus išdalytos gyventojams.
BORDELIURAS. Štai kaip! Vis juokaujam?..
SALIAMONAS. Jokiu būdu. Nulį valgom, dvi minty...
BORDELIURAS. Ar iš proto išėjot! Kur matyta – dalyti. Dauginti reikia arba atimti. Nuo šios vakarienės aš panaikinu dalybos veiksmą. Taip ir perduokit Švietimo ministerijai.
SALIAMONAS. Įdomi mintis! Kodėl man pačiam neatėjo į galvą?
SI BEMOL. Buvo atėjusi aną savaitę. Bet liepei po sniegu pakišti, kad galvos neskaudėtų...
BORDELIURAS. O koks čia riestainis? (Pakramto) Supuvęs.
SALIAMONAS. Tai Valstybės vairas. Jie nevalgomi.
BORDELIURAS. Čia jau įdomiau. (Sukinėja vairą) Oho!

Bokšto laikrodžio rodyklės neatsakingai suvirpa. Pro langelį kyšteli galvą išsigandusi gegutė, nusikeikia ir vėlei pasislepia

SALIAMONAS. Atsargiau. Reikia laikytis šiaurės krypties. Už raudonojo brūkšnio amžinoji šviesa...
SI BEMOL. Jeigu laimė taip arti... Kam tad reikėjo mane šitiek metų apgaudinėti?..
SALIAMONAS. Svarbu turėti tikslą, o laimė – kelyje, dukrele. Su artimaisiais geriausia atsisveikinti, kai iki jos dar lieka penki kilometrai, jei nenori gydytis...
BORDELIURAS. O kuriam kilometre esam šiuo metu?
SALIAMONAS. Tam pačiam. Matai, mes vis ratu... spiralinis vystymasis...
BORDELIURAS. Pabandysim tiesiai. Kaip nors prašoksim. (Pasuka vairą. Dangus aptemsta, blyksteli žaibas ir sudunda griaustinis.)
SALIAMONAS. Sakiau – neliesk! Išjunk griaustinį! Suk į Šiaurę! Kokia nelaimė! Kas dabar bus?
BORDELIURAS. Kas nors bus. Niekada taip nebūna, kad nieko nebūtų, kaip sakydavo mano bičiulis Ali Baba keturiasdešimčiai plėšikų. Aš toj kompanijoj buvau keturiasdešimt pirmasis...
SALIAMONAS. Ką man daryti? Gal aš jau pasiduosiu?..
BORDELIURAS. Būk savimi.
SALIAMONAS. Po dvidešimt devynerių metų pertraukos. Verčiau aš mirsiu.
PONAS DO. Tu liksi amžinai gyvas. Nesirūpink. Esi įtrauktas į sąrašus.
SI BEMOL. O! Kad greičiau atskristų mano Molio Motiejus don Ciferblatnas!.. Kad tik suspėtų...

Pirmosios dalies pabaiga

Antroji dalis

SNIEGO ŽMONIŲ NAMELIS. S n i e g o  ž m o n a  sėdi virtuvėje ir žiūri į lubas, nuo kurių nukorę keli pažaliavę antrosios rūšies varvekliai. Pasigirdus viršuje, o paskui – apačioje įprastiniam triukšmui, paima keptuvę ir atsistoja prie viryklės. Per sceną tykiai kaip sniegas pereina Minutė

SNIEGO ŽMONA (sunerimusi). Vėluoja šįryt Sniego žmogus...
SNIEGO ŽMOGUS (beldžia už durų). Kas ten?
SNIEGO ŽMONA (nustebusi). Čia aš. Tavo žmona. Eikš.
SNIEGO ŽMOGUS (po kiek laiko vėl beldžiasi). Kas ten?
SNIEGO ŽMONA (atidaro duris). Čia aš. Eikš į vidų. Kur tu?

Sniego žmogus staiga įšoka pro langą, šlubuodamas perbėga į kitą kambario pusę, krinta ant grindų ir slepiasi po lova, rodydamas žmonai paslaptingus ženklus

SNIEGO ŽMONA (nesupratusi ženklų). Versti? (Apverčia keptuvės turinį)
SNIEGO ŽMOGUS (į dūmtraukį). Tai ne aš pasakiau. Tai ji, Sniego žmona.
SNIEGO ŽMONA. Ko gi šįryt toks keistas?
SNIEGO ŽMOGUS. Nuo stogo nukritau.
SNIEGO ŽMONA. Bet juk ne pirmas kartas. Kas čia tokio? Galėtum jau ir priprasti.
SNIEGO ŽMOGUS (baikščiai dairydamasis, užkala langus ir užrakina duris). Bet šiandien vėjas iš Pietų!
SNIEGO ŽMONA. O kas iš to?
SNIEGO ŽMOGUS. Sniego Karaliaus Saliamono Rūmai taigi Šiaurėje.
SNIEGO ŽMONA. Tikrai! Aš ir stebiuosi, kodėl dovanų niekas neatneša? Juk šiandien – Naujųjų rytas!
SNIEGO ŽMOGUS. Gal Naujieji šiemet uždrausti? Nors ir buvo paskelbta...
SNIEGO ŽMONA. Gal čia nieko tokio. Juk pernai irgi Naujųjų nebuvo. Ir užpernai... O prieš penkiasdešimt metų kad ir buvo, – vis tiek po to prasidėjo gruodžio mėnuo.
SNIEGO ŽMOGUS. Bet vėjas pūsdavo iš Šiaurės!..
SNIEGO ŽMONA. Tai ką dabar daryti?
SNIEGO ŽMOGUS. Jei gyvensim kaip pernai, – iš Šiaurės į Pietus, o paskui ateis ir paklaus?.. Kas tada?
SNIEGO ŽMONA. Paklaus! Viešpatie... (Žegnojasi) Už ką?
SNIEGO ŽMOGUS. Gal šiemet reikia gyventi iš Pietų į Šiaurę?
SNIEGO ŽMONA. Iš Pietų! Bet aš nemoku šitaip...
SNIEGO ŽMOGUS. Išleis instrukciją, įsisavinsi ir išmoksi...
SNIEGO ŽMONA. Įsisavinsi... Mano amžiuj! Geriau jau tu nušauk mane.
SNIEGO ŽMOGUS. Nušauk... Aš mielai. Bet jei paskui ateis ir paklaus?.. Ne, reikia mudviem keliauti į Rūmus ir patiems paklausti.
SNIEGO ŽMONA. Teisybę sakai. Geriau patiems paklausti, negu būti paklaustiems. Keliaujam.
SNIEGO ŽMOGUS. Tik pirma reikia namus padegti. Kad kas neapvogtų. (Padega)
SNIEGO ŽMONA. Koks tu protingas, Sniego žmogau! (Didžiuojasi vyru)
SNIEGO ŽMOGUS. Kai nukritau nuo stogo, toks ir pasidariau. (Labai pasipučia)
SNIEGO ŽMONA. Reiktų gal ir man palypėti? Kaip sakai?
SNIEGO ŽMOGUS. Taigi namai jau sudegė, stogas nugriuvo. Kur belipsi?..
SNIEGO ŽMONA. Kokia nelaimė!..
SNIEGO ŽMOGUS. Užtat koks gaisras buvo! (Šnypščia ir mosuoja rankomis, vaizduodamas gaisrą)
SNIEGO ŽMONA (linguoja galva). Gal ir gerai, kad nelipau ant to stogo...
SNIEGO ŽMOGUS. Nebegaištam, Sniego žmona. Pirmyn!
ABU. Eina per kalnus
          Ir per laukus
          Sniego žmona ir
          Sniego žmogus.

          Kur Sniego Rūmai,
          Ledo statulos,
          Mūsų gyvenimo
          Įstatai guli.

          Vėjas šiaurinis
          Liovėsi pūtęs,
          Kaip mums gyventi, –
          Į kurią pusę?

(Susikibę už rankų žengia į priekį ir prasmenga pusnyje)

 
***

 
SNIEGO RŪMAI. Prie valstybės vairo budi kapitonas B o r d e l i u r a s .  P o n a s  D o  kala prie sienos karaliaus Saliamono portretą, labai meistriškai įstatytą į bronzinius buvusio veidrodžio rėmus. Nors iš pirmo žvilgsnio ir nelengva būtų pasakyti, kieno teptukui priklauso ši drobė, vis dėlto nesunku atspėti, jog tai Venecijos mokykla su nežymia Sirakūzų įtaka – Saliamonas atrodo visai kaip gyvas. Prikalęs portretą, Ponas Do atsitraukia, pasižiūri iš toliau, priėjęs nušluosto dulkes ir prisega puokštę žiemos gėlių

SALIAMONAS (iš portreto). Ar aš tikrai liksiu amžinai gyvas?
PONAS DO. Nesirūpink, juk esi įtrauktas į sąrašus.
SALIAMONAS. O būna... Iš pradžių įtraukia, o paskui, žiūrėk, ir ištraukia... (Pravirksta)
PONAS DO. Būna. Bet ne pas mus. Nusiramink.
BORDELIURAS. Jis darė klaidų. (Žvelgia į priekį)
PONAS DO. Kas jų nedaro!..
BORDELIURAS. Aš.
PONAS DO (nusega nuo portreto gėles ir padeda prie Bordeliuro kojų). Tikiu tavimi. (Atsiklaupia) Vienatini...
BORDELIURAS (uždeda delną jam ant galvos). Būk pasiryžęs.
PONAS DO. Visada! (Atiduoda pagarbą naujuoju stiliumi)
SALIAMONAS (iš portreto). Tik nepamirškit: visa tai, ką jūs dabar turit, iškovojau aš.
BORDELIURAS (ponui Do). Šventuosius Indus perkelk į Vakarinę tribūną. Ant Valstybės šaukšto turi kristi pirmieji ryto aušros spinduliai. Dabar pamaišyk.
PONAS DO. Kad puode tuščia.
BORDELIURAS. Tegul Sniego žmonės klausosi, kaip skamba. Reikia pasitikėti liaudimi. Ji viską supras.
SALIAMONAS (verksmingai). Ordino noriu. Vieno tetrūksta – būtų lygiai šimtas.
PONAS DO. Gausi, jei ilsėsies ramybėje.
SALIAMONAS. O kaipgi kitaip?
PONAS DO. Visko pasitaiko!.. Kitas, amžinai gyvas, žiūrėk, kad pradeda... Storiausi tomai taip ir verčiasi vienas po kito... O tu, čionai pasilikęs, privalai viską perskaityti... sukonspektuoti...
BORDELIURAS. Šventuosius raštus pakreipk keturiasdešimt penkių laipsnių kampu į mane. (Ponas Do pakreipia. Šviesos spindulys iš Pirmosios Knygos dabar apšviečia Bordeliuro galvą) Kas tau dar neaišku?
PONAS DO. Dėl pranašo Karolio mumijos...
BORDELIURAS. Sakiau – pastatyk kojomis į dangų.
SALIAMONAS (iš portreto). ...į dangų.
PONAS DO. Bijau, kad kepenys neiškristų.
BORDELIURAS. Žiūrėk, kad tau neiškratyčiau. (Pagrūmoja. Ponas Do apverčia) Kaip vyksta Aukštųjų Kėdžių gamyba?
PONAS DO. Dvi jau pagamintos. Gal ir užteks?
BORDELIURAS. Jokiu būdu. Mūsų valstybėje kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą. Kuo aukščiau sėdim, tuo labiau esame išsilavinę...
SALIAMONAS (linkteli). ...avine...
BORDELIURAS. Dangaus mokslų Akademiją likviduosim. Ar aš ko mokinaus? O ko dabar nemoku? Ko nežinau? (Suklūsta) Kas ten?
PONAS DO. Atėjo Sniego žmonės. Prašo juos priimti.
BORDELIURAS. Priimti? Ar yra toks veiksmas mano politinių pažiūrų sistemoje?
PONAS DO (atsiverčia valstybės popierius). Ketvirtas veiksmas, įvestas vietoj dalybos.
BORDELIURAS. Kviesk.

Įeina Sniego žmogus ir Sniego žmona

BORDELIURAS. Kratykit kišenes. Priimu, atimu, sudedu, dauginu, konfiskuoju ir likviduoju. (Ponui Do) Kas dar?
PONAS DO. Trauki...
BORDELIURAS. Traukiu šaknis, auksinius dantis ir iš kišenių traukiu.
SALIAMONAS. Toks pats aš buvau jaunystėje...
SNIEGO ŽMOGUS. Kad mes... (Išverčia labai gilias, bet tuščias kišenes)
BORDELIURAS. Tai ko atėjot?
SNIEGO ŽMOGUS. Patarimo.
PONAS DO. Patarimus dalijam nemokamai.
SNIEGO ŽMOGUS. Kaip dabar gyventi, kai vėjas pasikeitė?
BORDELIURAS. Lygiai taip, kaip ir pernai, tik pradėkit iš vakaro.
SNIEGO ŽMONA. Mes taip nemokėsim.
BORDELIURAS. Nemokat – negyvenkit. Argi kas liepia?
SALIAMONAS (iš portreto). ...niekas neliepia.
SNIEGO ŽMONA (išsigandusi). Kad aš ir negyventi nemoku. Vis to laiko nebūdavo...
SNIEGO ŽMOGUS. O aš gal ir negyvenau?.. (Bando susimąstyti) Tik kasiau ir kasiau tą sniegą... Bet gal pagaliau pradėsim gyventi pagal Saulės kalendorių? Gal bus įvestas ir pavasaris?
BORDELIURAS. Bus. Tik ne šiandien. Kai grįšim atgal. Ne viskas iš karto.
SNIEGO ŽMOGUS. O kas bus šiandien?
BORDELIURAS. Šiandien mūsų čia nėra. Mes esam rytoj. Negi taip sunku suprasti? Atėjo Naujieji laikai...
SNIEGO ŽMONA. Ar jau? (Persižegnoja)
BORDELIURAS. ...būkit viskam pasirengę.
SNIEGO ŽMOGUS. O kuo Naujieji skiriasi nuo Senųjų?
SALIAMONAS (iš portreto). Aš kaip tik rengiuos apie tai rašyti disertaciją. Ten bus viskas išdėstyta. Mat kitados ir pats buvau pradėjęs naujuosius, bet viskas baigėsi senaisiais...
SNIEGO ŽMOGUS. Ir kiek tai tęsis?
BORDELIURAS. Iki gyvos galvos.
SNIEGO ŽMOGUS. Kieno galvos?
BORDELIURAS. Tavo. O paskui – amžinas pavasaris. (Ponui Do) Taip ir paskelbk laikraščiuose. Gali ir tvaną jiems pažadėti... (Sniego žmonėms) O gal jums kas nepatinka?
SNIEGO ŽMOGUS. Kad vis ta šlapdriba...
SNIEGO ŽMONA. Ir dar ta privaloma amžina sloga...
SNIEGO ŽMOGUS. Kažin kodėl pas mus viskas amžinai?
SNIEGO ŽMONA. Ir privaloma?
BORDELIURAS (susidomėjęs). Jūs, aišku, studijavot Oksforde?
SNIEGO ŽMOGUS. Aš mokiausi dešimt metų.
SNIEGO ŽMONA (didžiuodamasi vyru). Po dvejus metus kiekvienoj klasėj.
BORDELIURAS (Ponui Do). Matai, ką reiškia neturėti aukštojo išsilavinimo. Pasirūpink, kad kiekvienas kuo greičiau gautų po Kėdę. (Sniego žmonėms) Po pietų –mano vestuvės. Dėl to šįryt aš toks ir linksmas. Eikit į Žiemos sodą. Skelbiu visuotinę talką. Gaudysit varnas vestuvių puotai.
SNIEGO ŽMONA. Šitoks darbas žemina Sniego žmoną.
SNIEGO ŽMOGUS (atšoka į šalį). Mes ne kartu atėjom. Aš ją pralenkiau...
BORDELIURAS. Savanoriškoj talkoj kiekvienas privalo dalyvauti. Marš!
PONAS DO (išveja Sniego žmones). Prašom pro šitas duris...
BORDELIURAS. Kaip jaučiasi nuotaka? Raportuok.
PONAS DO. Miršta.
BORDELIURAS. Iš meilės, tikiuosi!
PONAS DO. Kad dar negavom (parausta) meilės.
BORDELIURAS. O kur tie šeši vagonai, kuriuos turėjo atsiųsti iš Paryžiaus?
PONAS DO. Dingo. (Išblykšta)
BORDELIURAS. Kaip tai – dingo?
PONAS DO. Taip jau būna. Dingsta meilė, – ir niekas nežino kur...
BORDELIURAS. Jei šitaip dirbsi, gali atsitikti, kad vieną naktį dingsi ir pats. Ir taip pat niekas nežinos – kur...
PONAS DO. Pasigailėk. (Puola ant kelių) Pro antrąsias duris išnešė. Pagal DFC programą. Aš ir pats šeimai vos du kg...
BORDELIURAS. Ir kaip veikia? Padeda?
PONAS DO. Kaip čia pasakius... Dabar ponia Durininkienė priima. Bet tik darbo valandomis. Ir tik dukart per savaitę. Ir reikalauja, kad būčiau su uniforma.
BORDELIURAS (su panieka). Ko norėti – Paryžiaus gamyba. Štai kai tėvyninės pridirbsim!.. Bus pati didžiausia pasaulyje. Pro jokias duris neišneš. (Griežtai) Kviesk nuotaką ir svečius. Pradedam vestuves. Apsieisim be importo. Muzika!
PONAS DO (mosteli). Trys keturi! (Muzikantai negroja)
SALIAMONAS (iš portreto). Penkis pažadėk.
PONAS DO. Penki. (Muzikantai tyli) Kiekvienam po penkis! (Suskamba muzika, vestuvės prasideda)

***

ŽIEMOS SODAS. Sniego žmonės gaudo varnas

SNIEGO ŽMOGUS. Eik kairiuoju kraštu! Laikyk už kojos! Kas tau?
SNIEGO ŽMONA. Įspyrė į galvą. Aš nebeištversiu. Gana to jungo!
SNIEGO ŽMOGUS (skubiai nusilenkia į Šiaurę). Tai ne aš pasakiau. Tai ji, Sniego žmona. Aš ištversiu. (Lenkiasi į Pietus) Aš su ja neturiu ničnieko bendro. (Lenkiasi į Rytus) Mes susitikom prieš penkiasdešimt metų visiškai atsitiktinai. (Lenkiasi į Vakarus)
SNIEGO ŽMONA. Šitiek metų gyvenom pavėjui... Ko mums trūko?
SNIEGO ŽMOGUS. Man nieko netrūksta. Aš turiu lygiai tiek, kiek nustatyta.
SNIEGO ŽMONA. Matosi...

Žiemos sode pasirodo labai pavargęs M o l i o  M o t i e j u s  d o n   C i f e r b l a t n a s

MOTIEJUS.
            Aš molio princas, aš vardu Motiejus,
            Aš nuolat ieškau ko nepasidėjęs.
            Grįžtu aš iš sapnų auksinės knygos,
            Bet kelyje užpuolė baisios ligos.

            Ak, kaip mane kelionėje kankina
            Du broliai Tymai ir sesuo Angina.
            Turiu jų dėdę Gripą aš nudėti,
            Bet kurgi mano juodas pistoletas?

            Pakilo ponas Celsijus virš nulio, –
            Ant upės kranto sniego griaučiai guli.
            Aš gulsiu lovon kautis su sloga,
            Bet kur mana prancūziška špaga?

            Mane užpuolė parazitų gretos
            Ir Šiltinė su Giltine – dvi tetos.
            Jos vedas į svečius mane už rankų!
            Ak, kurgi dėdė Šveikas su patranka?..

SNIEGO ŽMONĖS. Molio Motiejus don Ciferblatnas!
MOTIEJUS. Aš vėluoju į Sniego rūmus. Ką jūs čia darot?
SNIEGO ŽMOGUS. Varnas gaudom. Po pietų – Kapitono Bordeliuro vestuvės.
MOTIEJUS. Pavėlavau. (Suklumpa) Vis dėlto jam pavyko pralenkti laiką...
SNIEGO ŽMONA (uždeda ranką jam ant kairiojo peties). Mūsų vaikelis molinis...
SNIEGO ŽMOGUS (uždeda ranką ant dešiniojo). Pirmas yra paskutinis...
MOTIEJUS. Man reikia jūsų pagalbos.
SNIEGO ŽMONA. O ką mums daryti?
MOTIEJUS. Sukilti.
SNIEGO ŽMOGUS. Sukilti? (Išsigandęs) Ne ne, aš nemoku.
SNIEGO ŽMONA. Puikiausiai moki. Juk prieš mane jaunystėje ne sykį buvai sukilęs. Gal čia tas pats.
SNIEGO ŽMOGUS. Na, jeigu tas pats... Bet kad aš visada pralaimėdavau...
SNIEGO ŽMONA. Iš pralaimėjimų ir mokomės...
MOTIEJUS. Surepetuosim sukilimą. (Pasiveda Smego žmogų į šalį ir duoda jam atitinkamus nurodymus)
SNIEGO ŽMOGUS (išklausęs pabėgėjo į šalį ir netrukus vogčiom grįžta pas Sniego žmoną). Ar laikrodininkas čia gyvena?
SNIEGO ŽMONA (apstulbusi). Kas toks?
SNIEGO ŽMOGUS. Ar laikrodininkas čia gyvena, klausiu?
SNIEGO ŽMONA. Ne, tau gal pasimaišė. Sniego pakramtyk.
SNIEGO ŽMOGUS. Tai slaptažodis. Kaip nesupranti? Dabar tu turi mane paklausti, koks jūsų laikrodžio numeris?
SNIEGO ŽMONA. Kadgi tu niekada laikrodžio neturėjai!..
MOTIEJUS (nusivylęs). Nesuprantu, kaip galėjau kitados jums gimti ir šitiek metų išbūti jūsų sūnumi!.. Aš privalėjau gimti Rūmuose. Bet argi kas manęs paklausė! (Pro ašaras) Ir, beje, visada jūs, tėvai, šitaip elgiatės...
SNIEGO ŽMONA. O aš nesuprantu, iš kur jis gavo laikrodį.
SNIEGO ŽMOGUS. Neturiu aš jokio laikrodžio.
SNIEGO ŽMONA. Tai ko man galvą suki?
SNIEGO ŽMOGUS. Tai slaptažodis. Kad atpažintume vienas kitą.
SNIEGO ŽMONA. Aš ir taip tave puikiausiai pažįstu.
SNIEGO ŽMOGUS. O jei aš būsiu užsimaskavęs? Varna, pavyzdžiui. (Vaizduoja prieš vėją skrendančią varną)
SNIEGO ŽMONA (su didžiu rūpesčiu linguoja galvą). Koks tas tavo numeris?
SNIEGO ŽMOGUS. Šeši A.
SNIEGO ŽMONA. Kodėl A?
SNIEGO ŽMOGUS. Na, tegul bus – šeši B.
SNIEGO ŽMONA. O kodėl būtent šeši?
SNIEGO: ŽMOGUS (rūsčiai). Todėl, kad ne penki.
SNIEGO ŽMONA. Iš karto reikėjo taip sakyti. Ko čia nervinies? Dabar aišku. Tik dar pasakyk A ar B? (Sumišusi) Štai koks klausimas...
SNIEGO ŽMOGUS (pagalvojęs). C.
SNIEGO ŽMONA. O iš pradžių sakei – A. Kodėl? Norėjai apmauti? (Motiejus atsisėda ant Vėpūtinio ir pravirksta)
SNIEGO ŽMONA (švelniai). O gal, sakau, būtų galima ir be to slaptažodžio sukilti?
MOTIEJUS. Be slaptažodžio jokiu būdu negalima.
SNIEGO ŽMONA. Užsispyręs kaip taburetė. Na, gerai. (Sniego žmogui) Sakyk jau... Koks tas numeris?
SNIEGO ŽMOGUS. Šeši C.
SNIEGO ŽMONA (labai įtemptai galvoja). O kiek dabar valandų?

Ilga ir kankinanti pauzė. Sniego žmonės skėsteli rankomis

MOTIEJUS (atsidusęs paspaudžia jiems rankas). Savi.
SNIEGO ŽMONA. Pagaliau atpažino!..
MOTIEJUS. Dabar surepetuosim...
SNIEGO ŽMONA. Viešpatie! (Parpuola) Pasigailėk...
MOTIEJUS. ...Sniego Rūmų šturmą. Tu, mamàn, būsi Rūmai, o papà tave šturmuos.
SNIEGO ŽMONA. Kokie iš manęs Rūmai! Ką čia bešturmuosi griuvėsius.
SNIEGO ŽMOGUS. Matei, kaip jie atrodo? Taip ir stovėk.
SNIEGO ŽMONA. Šitaip?
SNIEGO ŽMOGUS. Kodėl tu vaizduoji baltąją mešką?
SNIEGO ŽMONA. Tai gal taip? (Užima gynybos poziciją) Pulk, kad jau iš proto išėjai. (Sniego žmogus puola) Ne taip smarkiai. (Iškelia rankas)
SNIEGO ŽMOGUS. Nepasiduok. Priešinkis.
SNIEGO ŽMONA. Verčiau pasiduosiu. Ką jau čia...
MOTIEJUS. Taip ir nugalėsim. (Ryžtingai) Į Sniego Rūmus! Žalieji – į kairę. Mėlynieji – į dešinę. O aš – tiesiai. Nepamirškit slaptažodžio. Galiu būti užsimaskavęs. (Nusvirduliuoja tiesiai)
SNIEGO ŽMONA. Mėlynieji... Žalieji... (Sumišusi) Gal man verčiau nešturmuoti?
SNIEGO ŽMOGUS. Eik į kairę. Jei nepažaliuosi, – pasuk į dešinę.
SNIEGO ŽMONA. Koks jūsų laikrodžio numeris? (Nueina į kairę)
SNIEGO ŽMOGUS. Ar laikrodininkas čia gyvena? (Nueina į dešinę)

***

SNIEGO RŪMUOSE – vestuvės. Oras dvelkia ozonu ir losjonais. Užkulisiuose groja muzika, girdėti reikšmingos Aukštosios visuomenės diskusijos. Periodiškai skelbiami šventiniai šūkiai: Gėriau ir gersiu! Juokdavaus ir tuoksiuos! Šokdavau pro langus ir šoksiu! Griūdavau ir griūsiu! – ir kt. Viskas labai skoninga, rafinuota, vietom gal net pernelyg konfidencialu...
Ogi Si Bemol Miegamajame tuo metu vyksta Oficialioji vestuvių ceremonijos dalis. Kapitonas B o r d e l i u r a s  šoka vestuvinį šokį, S i  B e m o l   stovi su degančia žvake kairėje ir Sniego mantija dešinėje. P o n a s  D o  priiminėja pavėlavusius vestuvių puotos dalyvius

BORDELIURAS. Svečius iš Užsniegio – pro užpakalines, mūsiškius – pro paradines!
PONAS DO. Ne pirmą dieną dirbu, – žinau, kur gėrybės sukrautos. (Lenkiasi svečiams) Prašom pro šitas duris. Judu – pro anas... O tamstai – negalima. Sanitarinė valanda. Tris paras. O paskui vis tiek neleisim. (Lenkiasi) Jūs prašom pro šitas duris... Judu – pro anas... O tamsta dar čia? Prašom pasisukti šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Pasilenkti devyniasdešimties. Kodėl be ordino? (Smūgiuoja) Ačiū.
SNIEGO ŽMOGUS (ateina prie durų). Ar laikrodininkas čia gyvena?
PONAS DO. Duok, jeigu atnešei.
SNIEGO ŽMOGUS (sumišęs). O koks mano laikrodžio numeris?
PONAS DO. Kam tas numeris? Visus priimam.
SNIEGO ŽMOGUS. Bet aš neturiu laikrodžio!..
PONAS DO. Tada prašom pro šitas duris... O dabar pro anas. Tiesiai į ateljė.
SNIEGO ŽMOGUS. A a a! (Žnekteli, paskui žagteli)
PONAS DO. Už durų – durys, o už tų durų – Svečių kambarys. Nekviestų svečių. Gylis – du metrai. Tai mano kursinis projektas. Medalį gavau. (Lenkiasi svečiams) Prašom pro šitas duris... Judu – pro anas...
SNIEGO ŽMONA (ateina prie durų). Koks jūsų laikrodžio numeris?
PONAS DO. Prašom pas laikrodininką. Pro šitas duris, o dabar pro anas...
SNIEGO ŽMONA. Labas vakaras. (Žnekteli) Ar laikrodininkas čia gyvena?
SNIEGO ŽMOGUS. Koks jūsų laikrodžio numeris?
SNIEGO ŽMONA. O kiek dabar valandų?
SNIEGO ŽMOGUS. Nesuprantu, kaip su tavim galėjau tiek metų išgyventi?..
SNIEGO ŽMONA. O aš nesuprantu, iš kur tu gavai laikrodį?

Pasigirsta dundėjimas, tarytum kas netoliese spragilais kultų javus, ir pliauškėjimas, lyg ežero pakrantėje tylų vakarą būtų skalbiamas žlugtas

PONAS DO. Paskutiniai...
BORDELIURAS (baigia vestuvinį šokį). Kokia tolesnė programa?
PONAS DO. Toliau? (Žiūri instrukciją) Jie pradėjo gyventi ilgai ir laimingai.
SALIAMONAS (iš portreto). Tik nepamirškit, kad šitą teisę jums iškovojau aš!
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?
SI BEMOL. Pagaliau... O jėgų visai nebėra... (Suklumpa) Duris uždaryk. Skersvėjis traukia.
PONAS DO. Klausau. (Užtrenkia duris)
SI BEMOL. Ir ventiliatorių išjunk. (Ponas Do išjungia) Kas ten dabar? (Svyruoja) Musę antai pagauk. Skraido čia visokie... Vėjus kelia...

Ponas Do bėgioja po kambarį ir gaudo. Si Bemol vėl suklumpa

BORDELIURAS. Atsargiau! Kvaily tu! Europoj studijavo – musės pagauti neišmoko... Šitaip gaudyk. (Parodo) Pažangiai. Šveicarų sistema.

Ponas Do persekioja musę

BORDELIURAS. Tai gal pradedam? Gyventi ilgai ir laimingai.
SALIAMONAS (iš portreto). Pradėkit, vaikai. Greičiau pabaigsite
SI BEMOL. Palaukit penkias minutes. Reikia įsibėgėti.

Už kulisų staiga pasigirsta tolimas garsas, lyg būtų nutrūkusi smuiko styga. Kiekvienam aišku, jog tai niekas kitas, kaip tik viršutinė nata iš įsimylėjėlių dueto, sugiedoto Pirmajam veiksme

SI BEMOL (susijaudinusi). Ak, kur dabar jis, mano Molio Motiejus don Ciferblatnas?

Saliamonas tyliai išlipa iš portreto ir, pasiramsčiuodamas lazdele, nukiūtina į užkulisius. Svečių klegesys ten paūmėja

BORDELIURAS. Molio Motiejus don Ciferblatnas... Aš apie jį ir pirmajam veiksme kažką girdėjau. (Ponui Do) Eikš čia. Musę pagavai?
PONAS DO (atneša musę). Štai. Kur ją dėti?
BORDELIURAS. Surišk sparnus už nugaros, įmesk į rūsį ir ištardyk. Aš neskraidau – ir ji neskraidys. Bet pirma pasakyk, kas tas Molio Motiejus?
PONAS DO. Labai aukštas, su šautuvu ir skrybėle. Jis mane nušovė.
BORDELIURAS. Kaip tai nušovė?
PONAS DO. Šitaip! (Krinta ant grindų) Bimm!
BORDELIURAS. Sapnavai?
PONAS DO. Tik vieną sykį. O Jaunoji kasnakt jį sapnuoja. Sapnas labai didelis, dviejų aukštų... Su tokiais kalnais!.. Ir jūra ten yra. Jie užsidaro ir nežinia, ką veikia. Gal... (Burbuliuoja)
BORDELIURAS. Ar esi sapnavęs, kad krinti nuo stogo?
PONAS DO. Kiekvieną naktį.
BORDELIURAS. Žemyn galva?
PONAS DO. Žemyn.
BORDELIURAS. Eidamas miegoti užsimauk gaisrininko šalmą. Turėtų padėti. Ir grybų nevalgyk.

Iš Užkulisių svirduliuodamas pareina Karalius S a l i a m o n a s , nešinas spec. buteliu ir varnos koja, grįžta į portretą ir vakarieniauja

SI BEMOL (apžiūrinėja surištą musę). Tai musė cėcė. Paleisk ją, Bordeliurai, į laisvę. Tegul man įkanda. Aš užmigsiu ir susapnuosiu... Koksai simpatiškas galvijas... Kad tu toks būtum!
BORDELIURAS (įsižeidęs). Aš toks ir e s u. Argi man ko trūksta? Pati Ūbienė mane didžiai vertino.
SI BEMOL. Štai trūkumų sąrašas. (Išsitraukia) Prašom susipažinti. (Skaito) Dvitaškis...
BORDELIURAS. Man dvitaškio trūksta? Neatkreipiau dėmesio.
SI BEMOL. Trisdešimt penkių dantų...
PONAS DO. Na, čia niekai. Įkalsim varinius.
SI BEMOL. ...Kairiosios akies...
PONAS DO. Įsuksim lemputę.
SI BEMOL. ...saugiklio galvoj...
BORDELIURAS. Ar ne per daug tu, mieloji, reikalauji? Aš vakar ilgai diskutavau su savim, ir man pasirodė, kad ničnieko netrūksta. Atvirkščiai. Aš jau dvidešimt penkis kartus buvau vedęs, ir vis šis tas atlikdavo. Kur – vienas, kur – du... O kartais (nustebęs) – ir su trim galvom...
SI BEMOL. Deja, mes, šiuolaikinis jaunimas, į ateitį žiūrime visai kitaip... (Dairosi pro spec. vamzdį)
BORDELIURAS. O kaip jūs žiūrite?
SI BEMOL. Dabartės meilė lošia svarbiausią rolę.
PONAS DO. Suprask, vaikeli, viena: tos meilės pas mus nėra tiek daug, kad kiekvienam užtektų.
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?

Pasigirsta belsmas į duris

PONAS DO. Visi jau susirinkę. Kas gi čia galėtų?..

Atidaro duris, įeina užsimaskavęs M o t i e j u s . Jis vilki dailiai pasiūtu juodos gelumbės kostiumu, pasirišęs tamsų kaklaraištį, rankoje laiko juodą cilindrą

MOTIEJUS. Atleiskite. (Dairosi) Velionis turbūt kitoje salėje pašarvotas?
BERDELIURAS. Ko jis nori?
PONAS DO (Motiejui). Kas tau nepatinka?
MOTIEJUS (rodo Si Bemol). Ji man patinka.
BORDELIURAS (Si Bemol). Kodėl patinki? Aš draudžiu patikti.
MOTIEJUS. Aš tik norėjau pasiteirauti, ar velionis...
BORDELIURAS. Tai gal pradedam?
SALIAMONAS (patraukęs iš butelio, susverdėja portrete). Atleiskite. Nekreipkite į mane dėmesio.
MOTIEJUS. Jeigu jūs užtruksit, gal aš galiu čia ir pavalgyti?
BORDELIURAS (Ponui Do). Ar po sniegu dar yra vietos?
SI BEMOL. Jei tu taip – aš niekada!
BORDELIURAS (Ponui Do). Pakabink jam šaukštą druskos iš Valstybės puodo.
MOTIEJUS. O sriubos nėra?
SI BEMOL. Ir nebuvo.
MOTIEJUS. O iš antrųjų?
PONAS DO. Žinot, antrieji pas mus visuomet pirmieji. Štai aš pavyzdžiui...
MOTIEJUS. Bet aš ne apie tai.
SI BEMOL. Yra, tik tamstai nepatiks. Čia viskas taip...
MOTIEJUS. Tai duokit druskos.

Ponas Do pakabina šaukštą. Motiejus atsisėda, išsitraukia iš cilindro arbūzą, perplėšia per pusę, užsiberia druskos ir valgo

SI BEMOL. Tai jis!
MOTIEJUS. Ne ne, manęs čia nėra.
SI BEMOL. Jis yra, bet nėra... (Susverdėja)
MOTIEJUS (gedulingai). O velionis geras buvo... Visada susikaupęs, tvarkingas, su kaklaraiščiu... Ir visada kažkodėl nustebęs. Aš manau, jis ir dabar toks pat.
SI BEMOL. Tamsta neklysti. Bet šiais laikais mažai tokių belikę...
MOTIEJUS. Du.
SI BEMOL. O kas antras?
MOTIEJUS. Pirmas tai velionis buvo. (Paduoda jai pusę arbūzo)
SI BEMOL. Atsimeni, kai aš sapnavau...
MOTIEJUS. Tai aš sapnavau, kad tu sapnuoji.
SALIAMONAS (netyčia išmeta butelį). Atleiskite, nekreipkite į mane dėmesio. (Lenkiasi paimti, bet susverdėja ir vos neiškrenta iš rėmų. Pasiremia varnos koja ir vargais negalais šiaip taip pasiekia išmestą vertybę)
BORDELIURAS. Apie ką jūs?
MOTIEJUS. O tamsta labai panašus į velionį. Irgi nustebęs.
BORDELIURAS. Ko pats, tiesą sakant, norėjai, pamiršau?..
MOTIEJUS. Atiduoti paskutinę pagarbą. Tarp kitko, – velionis man dar šimtą raudonųjų skolingas. Bet aš nereikalauju, nemanykit. Kad jau taip išėjo... Nors pasitaiko, kad jie kaip tik dėl to... Šiais laikais, žinot...
BORDELIURAS. Kur tas velionis yra?
MOTIEJUS. Nežinau. (Dairosi) Aš pats ieškau.
SALIAMONAS (iš portreto). Jei čia apie mane, tai privalau perspėti: klysti. Aš liksiu amžinai gyvas. Esu įtrauktas...
MOTIEJUS. Ne ne, ne apie tave. (Žemai nusilenkia Saliamonui) Didžiai vertinu tamstą už tai, kad sugebėjai sustabdyti laiką. Aš, žinot, pagal išsilavinimą esu laikrodininkas ir puikiai suprantu, kaip tatai yra sunku.
SALIAMONAS (nusišluosto džiaugsmo ašaras). Dėkui. (Rodo Motiejui paslaptingus ženklus)
MOTIEJUS. Ačiū. Nevartoju.

Saliamonas paslepia butelį už rėmų

SI BEMOL (Bordeliurui). Nesikabinėk. Jei žmogui gedulas, tai suprask...
MOTIEJUS. Ačiū. Bet ne visi dabar supranta.
BORDELIURAS. Čia vestuvės, o ne laidotuvės. Ir mane stebina...
MOTIEJUS. Aš pats stebiuosi. Vienas mirė, kiti – tuoj pat vestuves kelia. (Si Bemol, priekaištingai) Galima buvo palaukti.
SI BEMOL. Aš nekalta.
MOTIEJUS. Patikrinsim.
SALIAMONAS (iš portreto). Toks amžius.
MOTIEJUS (griežtai). O reikėtų pagalvoti ir apie tuos, kurie išeina.
BORDELIURAS. Gal jau pradedam?
MOTIEJUS. Aš prašau jus...
BORDELIURAS. Ką noriu, tą ir pradedu. Vestuvės mano.
MOTIEJUS (griežtai). O laidotuvės! Kieno jos?
BORDELIURAS. Muzika! (Nusilenkia Si Bemol) Tango.
MOTIEJUS. Tada aš būsiu priverstas išeiti.
SI BEMOL. Ne ne! (Bordeliurui) Gedulas. Suprask! (Verkia)
MOTIEJUS. Jeigu velionis Svečių kambaryje arba Valgomajame, – aš nueisiu pabudėti. Sykiu ir pagiedosiu...
SI BEMOL. Prašom.
BORDELIURAS. Bet nėra čia jokio velionio!
MOTIEJUS. Kaip nėra? Negalėjo jis išeiti?..
SI BEMOL. O kodėl ne? Jeigu nepatiko? Tarp kitko, aš irgi... Manot, labai jau čia... BORDELIURAS. Na na!..
SALIAMONAS (staiga uždainuoja). Gruodžio mėnesį mirusius prašom a-atsistot. Pakelk... (Įsižeidęs) Atleiskite. Nekreipkite į mane dėmesio.
MOTIEJUS (prieina prie lango). Vyšnių sodo kitados žaliuota... Iškirtot?
BORDELIURAS. Ir jokio Vyšnių sodo nebuvo! Gal tamsta ne čia pataikei?
MOTIEJUS. Deja, turiu tamstą nuliūdinti. Kol kas dar pataikiau kur reikia. O tamsta gal ir...
BORDELIURAS. Kaip jis drįsta!
PONAS DO. Gal... (Kužda Bordeliurui ausin)
BORDELIURAS. Gal tu esi iš kitos pjesės?
MOTIEJUS. Ne iš kitos. Iš šitos. (Griežtai) Bet nenukrypkim į šalį.
PONAS DO. Jokiu būdu. Pas mus tai neįprasta.
MOTIEJUS. Gal jūs nežinot, kur esat?
BORDELIURAS. Iki šiol aš viską žinodavau.
MOTIEJUS. Iki šiol! O kiek dabar valandų?
PONAS DO. Pas mus visuomet dvylika.
MOTIEJUS. Ar laikrodininko niekas neieškojo?
BORDELIURAS. Kokio dar?..
PONAS DO. Ieškojo.
MOTIEJUS. Matot! (Priekaištingai) Kam tad apsimetinėti. Gana, Pakvieskit, prašau, man velionį.
BORDELIURAS. Nekviesiu.
SI BEMOL. Pakviesk.
BORDELIURAS. Nekviesiu, ir viskas.
SI BEMOL. Kodėl?
BORDELIURAS. Man nepatogu trukdyti.
SI BEMOL. Žmogui gedulas... Suprask.
MOTIEJUS. Jis apsidžiaugs, mane pamatęs. Kaip tamsta nesuvoki!
SI BEMOL. Jis apsidžiaugs supratęs, kad nepamatė. (Ima giedoti)'
BORDELIURAS. Kas tau?
SI BEMOL. Nekreipk dėmesio. Nervai.
MOTIEJUS (Bordeliurui). Matai! Tamsta čia juokus kreti, o moteriškei ir pasimaišė.
SI BEMOL. Taigi. Čia reikalas rimtas.
BORDELIURAS (Ponui Do). Jeigu taip, tai eik ir pakviesk.
PONAS DO. Ką pakviesti?
BORDELIURAS. Tą.
MOTIEJUS. Pagaliau! Kam tad reikėjo tiek slapukauti?
SI BEMOL. Visada pas mus šitaip...
PONAS DO. Kur jis yra?
BORDELIURAS. Ieškok.
PONAS DO. Kad bent žinočiau, kada mirė? (Ieško) Galėčiau orientuotis pagal žvaigždes...
MOTIEJUS. Neseniai. Juk viskas vyksta šiąnakt.

Pradeda snigti

PONAS DO. O kas mirė?

Motiejus susišukuoja; pasitaiso kaklaraištį ir visiems žemai nusilenkia

BORDELIURAS (Ponui Do). Jis?
MOTIEJUS. Deja, tai tiesa, ponai. (Verkia) Aš.
SI BEMOL. Iš meilės! Štai, Bordeliurai, kaip reikia... Ar gali?
MOTIEJUS. Nespėjau paskui laikrodžius. Taip staiga pasikeitė klimatas – kur man... Jūs – jau rytoj, o aš... Gyvenimas praėjo pro šalį, o aš taip ir pasilikau ant griovio krašto. O! Jūs nematėt, kas lieka, kai praeina gyvenimas? Dykynė... Krūva šiukšlių... Valgyti, gerti – nebėra ko... Mylimoji ištekėjusi... Atsidusau labai susisielojęs, o įkvėpti jau ir nebebuvo ko...
SALIAMONAS. Jis turbūt sapnuoja...
MOTIEJUS. Saliamonas teisus. Aš dabar sapnuoju, kad esu miręs ir pašarvotas Sniego rūmuose. Tik neatsimenu, kurioj salėj... Čia toks suplanavimas...
BORDELIURAS. Duok jam su šaukštu per galvą.
PONAS DO (paima Valstybės šaukštą). Turėtų padėti.

Abudu grėsmingai priartėja

MOTIEJUS. Neskubėkit. (Iškelia ranką) Juk jūs tik mano sapne ir tegyvenat... Nėra nei tokios šalies... Nei tavęs, Bordeliurai... Esu tik aš, vargšas laikrodininkas iš 5-osios ateljė. (Atsidūsta) O laikrodžiai eina... eina... eina... Girdite?.. (Kažkur toli pasigirsta laikrodžio dūžiai) Ei, ką jūs darot?! (Bordeliuras ir Ponas Do tylėdami pliekia jį šaukštais. Saliamonas linksi) Kaip jūs drįstat! Tai mano nuosavas sapnas!..

Laikrodis muša garsiau. Pradeda pustyti. Sapno dalyviai darosi vos beįžiūrimi pro krintantį sniegą, palieka gulintį Motiejų ir vienas po kito žengia į portretą

SALIAMONAS. Tegul tai bus tau pamoka, vaikeli. Aš taip pavargau... (Palaiminęs Motiejų, triskart nusilenkia, atgręžęs veidą į šiaurę, išeina iš proto ir iš portreto ir dingsta sniego sūkury. Neilgai trukus vėl išnyra, pasičiumpa pamirštą butelį ir dingsta amžinai) Atleiskite.
BORDELIURAS. Aš niekur nedingsiu. (Dingsta) Dar pamatysit, koks aš... (Pagrūmoja lazda iš Anapus)
PONAS DO (susirūpinęs, Motiejui). Nepamiršk durų užrakinti išeidamas. Raktą pasuk du kartus. Į kairę ir į dešinę. (Žengia į portretą)
SI BEMOL. Sudie. (Užpučia žvakę)
MOTIEJUS (tiesia rankas). Tu pasilik... pasilik...
SI BEMOL. Gal aš dar sugrįšiu... sugrįšiu...
MOTIEJUS. Gal... (Lieka vienas) Kam jūs mane pažadinot?

Iš Bokšto laikrodžio iššoka gegutė, apsidairo ir pašaipiai sukukuoja

MOTIEJUS (gedulingai).
            Aš kasnakt paskui į laikrodį bėgu
            Per pernykšti pageltusį sniegą,
            Pasilenkęs į šiaurę, į vėją, –
            Aš nespėjau, nespėjau, nespėjau...

            Skuba laikrodis, lenkdamas laiką,
            Aš į koją su juo nepataikau!
            Pirma laiko varpai nuskambėjo, –
            Aš nespėju, nespėju, nespėju...

            Sausis ištiesė baltąjį kilimą
            Ir nusivedė manąją mylimą, –
            Ir tuščiai visą naktį skubėjau, –
            Aš nespėjau, nespėjau, nespėjau...

GEGUTĖ (griežtai). Liaukis. Nusibodo.
MOTIEJUS (Krūptelėjęs išsitraukia kišeninį laikrodį). Jau po devynių. Vėl į ateljė pavėlavau. (Išbėga nusigandęs)

Iš skirtingų pasaulio šalių pamažu ateina S n i e g o  ž m o g u s   ir S n i e g o  ž m o n a

SNIEGO ŽMOGUS. Palypėsiu ant stogo pažiūrėti, iš kur vėjas pučia.
SNIEGO ŽMONA. Tik būk atsargus, Sniego žmogau... Orai dabar nepastovūs...

Kažkur toli pasigirsta švelni Sen Sanso melodija Bokšto laikrodžiui ir kameriniam orkestrui. Tyliai krinta sniegas ir apsnigti žiūrovai skirstosi iš teatro

Pabaiga

1988

Erlickas, Juozas. Gyvenimas po sniegu: Pjesės. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt