|
<< Atgal
Aleksandra Fomina
Apsakymai iš knygos NEPAPRASTOJI
PADĖTIS
Latvijos Nepriklausomybės
diena
Nykumoje
Veža
Į viršų
Latvijos Nepriklausomybės diena
Mėlynai mėlynas antradienis stoties rajone, ir
staiga gatve praeina didelis liūdnas žmogus. Jis eina į spektaklį Viešpatie,
vidury baltos dienos mane užplūdo tinginystė. Jis eina ten todėl, kad nenori toliau
sėdėti balkone ir rūkyti. Todėl, kad jis bijo antradienių, bijo net labiau nei
pirmadienių, ketvirtadienių šiaip nemėgsta, o savaitgalio apskritai nekenčia.
Stoties rajone oras dvelkia pigiom cigaretėm,
čeburekais ir šviežiu tinku. Žmogus mato, kad gatvės paskendusios rūke, ir jam
atrodo, kad ryto šiandien nebuvo, buvo iš karto sutemos, o trečią valandą popiet
užklupo vakaras. Jis eina siaura ir tiesia kaip kišenė Šv. Stepono gatve. Ant kampo
stovi kinų kilmės pilietis ir švilpauja.
Labas, sako pilietis žmogui ir šypsosi.
Žmogus irgi sustoja ir šypsosi. Jis žino, kodėl kinų kilmės pilietis su juo
sveikinasi: todėl, kad žmogus neseniai apsikirpęs atrodo kaip jauna mergaitė. Iš
tikrųjų visi kažkodėl skiria mergaites nuo žmonių: tai yra didžiausia pasaulyje
neteisybė.
Žmogus stovi ir galvoja, ką čia tokio atsakius
piliečiui. Ką beatsakytų, išeis apgaulė: jeigu pasilabins, kinas pagalvos, kad jis
irgi jam patinka. Jeigu nepasilabins, kinas pagalvos, kad žmogus yra chamas, o toli
gražu taip nėra. Kol žmogus galvoja, pravažiuoja mašina ir jaunuolis odine striuke
rodo jam pro langą trečiąjį rankos pirštą. Galiausiai tenka apsimesti, kad žmogus
apskritai nieko nepastebėjo, nes, tiesą sakant, nieko neįvyko.
Todėl jis toliau leidžiasi prišiukšlinta Šv.
Stepono gatve. Pamato namą, kuriame kažkada gyveno jo draugas. Dabar jis nei gyvena
tenai, nei tebėra draugas. Netiesa, kad draugai visada lieka draugais. Jie tiesiog nueina
sau, ir tada jau niekam nebesvarbu, kas kaip vadinasi.
Namas apsilupęs, durys kabo ant vienos vinies, bet
trečiame aukšte dega šviesos. Prie laiptinės stovi apsikabinusi porelė ir kažkaip
keistai muistosi. Žmogui einant pro šalį, mergina staiga atšoka nuo savo jaunuolio, o
tas nuleidžia galvą ir segasi kelnes. Kaip gerai, kai žmonėms malonu gyventi. Jie,
žinoma, nesupranta, kad jam visai nesvarbu, kaip jie tą daro.
Mėlynai mėlynas antradienis juda link nakties, kuri
jau bus trečiadienis. Žmogus, staiga supratęs, kad tikriausiai jis yra mergaitė, ta
proga nusiperka pakelį ledinukų ir vis dėlto nueina į spektaklį Viešpatie, vidury
baltos dienos mane užplūdo tinginystė. Jis išeina iš pusės spektaklio, supratęs,
kad kažką pamiršo. Scenoje gražūs žmogeliai toliau ploja ir dainuoja romantiškas
daineles. Žmogus važiuoja troleibusu ir bando prisiminti, ką galėjo pamiršti. Ir
prisimena, kad gi šiandien yra šventė: Latvijos Nepriklausomybės diena.
Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji
padėtis: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
Nykumoje
Atstumą iki akvariumo galima nustatyti pagal
formulę, kurioje taip pat naudojamas pirštinių nusimovimo ir apsimovimo greitis. Dabar
žiema, savaime suprantama. Ši vieta yra, ir mes bėgam iš jos neaiškią naktį iš
penktadienio į šeštadienį, bėgam taip pat, kaip ir visi: išalkę, mirtinai
prigrūsta transporto priemone, truputį įkaušę.
Mirtina transporto priemonė per dieną gabena savyje
tūkstantį akvariumų. Mūsiškis kartais tampa toks pat neperšaunamas, kaip ir daugumos
šio paslaptingo krašto gyventojų. Reikia gi apsisaugoti dėl viso pikto. Ypač žiemą,
nes vasarą beveik nebereiks: visi tradiciškai džiaugsis gyvenimu, apdainuos
žaliuojančią gamtą ir svajos apie tolimus kraštus. Tie garsėja savo nušvitusiais
žmonėmis, o jų labai reikia, nes po tokios žiemos ledą nuo akvariumo reikia lupti su
pirštais ir kalti su plaktukais. Mes čia visi apledėję nuo kulnų iki pirštų
galiukų. Visi laukia vasaros kaip kokio išsigelbėjimo, lyg nuo to laukimo kažkas
pasikeis. Pavyzdžiui, ji ateis greičiau, nei priklauso pagal kalendorių. Arba pagal
liaudies prietarus: šlapias kovas, sausas mojus. Ir kas toliau? Sėdėjimas sulankstomam
krėslelyje ant jūros kranto. Laukimas nejudant iš vietos. Bet tik ne mums.
Nusprendžiame šiek tiek pagudrauti. Šokame į štai tokią tiršto oro nemalonių
kvapų pripildytą pūslę ir dairomės, kur ką galima surasti.
Tiesa, niekas nesidomi, ką pagalvotų patys
nušvitusieji, jei atsidurtų štai čia tarp mūsų: nugara prie nugaros, rankos
desperatiškai įsikibusios į slidų kaip ledas turėklą, tarp kojų išsipūtęs
portfelis, veido išraiška kaip mirtinai pavargusio dinozauro. Gera pranašams
gyventi ten, kur nereikia žiūrėti į tūkstančius tokių veidų aplinkui. Ten, kur
nereikia slėpti plaukų, ausų, akių ir kitų svarbių organų po storais audiniais ir
mezginiais. Ten, kur viešose vietose galima pamatyti nutrintą gelsvą lentelę su
užrašu: Važinėti ant traukinio stogo griežtai draudžiama!! O žmonės vis tiek
paslapčia važinėja. Kodėl gi jie niekad neatvažiuoja pas mus pasisemti įkvėpimo?
Turbūt todėl, kad bijo sušalti ir pakeliui pamesti visą savo žinių bagažą. Kad
žinotų koks Sai Baba, jog pasaulyje yra tokių slidžių paviršių, tokių nepagaunamų
kojų, tai iškart suabejotų savo paties būtimi. Mes laukiam vasaros, o vasarą lauksime
pinigų, o pinigus praūšim patį pirmą vakarą mažyčiam restoranėlyje ant upės
kranto, arčiausiame nuo sostinės kaime, kurio gyventojai slaptai priklauso narų
bendrijai.
Bet mes pasiryžę judėti ne tik akvariume ar link
jo. Laukiame tik vasaros, bet visą kitą galėtume surasti patys. Ne, mes nesame tie, kas
pabėga ir sugrįžta nušvitę. Svarbu pasirūpinti, kad mūsų radinius matytų visa
liaudis. Jei tik žinotų Džimas Morisonas, kad anąkart tu įsigudrinai taip pasiilgti
jo asmenybės, jog netvirtu žingsniu nuėjai į naktinį supermarketą ir vaikiškų
žaisliukų skyriuje užsiprašei tokio daikto, kad man teko su visu krepšeliu palįsti
po prekystaliu. Gal jūs turėtumėt surenkamą Morisono figūrą? ir jaunoji
pardavėja, vos ne Čiupa-Čiupsą čiulpiantį, raudonavo, baltavo, dūsavo, tačiau
žinovo tonu pasiūlė kažkokį nevykusį supermeną, kurio ūgis netgi vaikui iki
bambos. Pažadėjo paskambinti į sandėlį. Net užsirašė į sąsiuvinuką figūros
vardą bei pavardę.
Netgi jei tas vardas būtų užrašytas ant kiekvieno
stulpo, vis tiek pas mus niekas neatvažiuos. Čia nieko nėra, išskyrus mus. Ir juos,
krašto gyventojus, kurie nepanašūs nei į mus, nei į nieką pasaulyje. Jie tokie
paslaptingi, kad nors galvą į sieną trankyk. Šią bjauriai negražią sutemų valandą
jau tampa aišku, kad tokiam krašte kaip mūsų vargu ar gims ir užaugs nors vienas
žmogelis, bent iš tolo primenantis minėtus guru. Čia inertinių telefagų šalis,
giliai susikaupusių segtukų šalis, nors greičiausiai pirmoji. Kita vertus, galima
pasiguosti vos pagalvojus, kad iš gero gyvenimo žmonės netampa guru.
Tačiau iš visko matyt, jog iš tokio gyvenimo, kaip
šioje unikalioje dykumoje, jie netampa visai niekuo. Jie tiesiog ištirpsta. Ši vieta
dega, žmonės čia dingsta vos suspėję peržengti gimtų namų slenkstį. Mistinėje
pilkoje erdvėje jų neįmanoma nei pamatyti, nei išgirsti. Jie nardo į nematomybę taip
pat lengvai ir paprastai, kaip Haris Poteris, ir nereikia jokių specialių lietpalčių.
Jie nuostabūs tyleniai; juos labai puošia kuklumas išvydę kokį ryškesnį daiktą
jie pašoka kaip įgelti Tačiau vis tiek nepraranda savitvardos: iš jų neištrauksi nė
žodelio, ir net partizanai imtų pavydėti šiam meniniam sugebėjimui neišduoti
gyvybiškai svarbios informacijos. Jie tiek įnikę tylėti, kad jiems net priešų
nereikia, jau nekalbant apie kankinimus ir žiaurumą. Tai, ką jie laiko asmenišku ir
slaptu, neišduodama net draugams. Šios žemės gyventojams nereikia tvardytis, kad
būtų šaltakraujiški; kartais ima atrodyti, kad jų nesutrikdytų net Vezuvijus, o jų
vaikai tiktai atsitiktinės cheminės reakcijos padarinys.
Nereikia mokytis išnykti tiesiog reikia
pasistengti, nuo pat pradžių pasistengti kuo ilgiau ir kuo smarkiau nebūti Nesirodyti,
neišsiduoti, kad esi, atsiliepti tik išgirdus grėsmingą policininko šauksmą.
Atrenkant profesionalius šnipus šitie žmonės laimėtų visus konkursus. Jie vaikšto
pro sienas, mato vienas pro kitą, jų judesiai ištobulintai nerangūs, kaip gumbuoti
pagaliai tarp ratų. Jie turi talentą iš visur, kur tik nubloškia likimas, vis tiek
traukti tos ribos link, kur prasideda jų asmeninis išnykimas. Tai visai ne sunku:
išlipai iš transporto, susiradai urvą ir šniurkšt! Nuo tos minutės jie
nebeegzistuoja; aplink jų gyvenamą vietovę sklinda neaiškūs duslūs garsai, ir
panašu, kad netgi šie mažumėlę vėluoja sureaguoti. Jie negirdi net visai paprastų
sutartinių garselių, liudijančių, kad teritorijoje dar neblėsta gyvybė. Susitikę
jie apsimeta, jog o galbūt ir visai natūraliai neatpažįsta viens kito ir skuba
nuleisti akis.
Žinau, kad šiuos žmones Morisonas irgi turėjo
omeny. Jei nebūtų per arti priėjęs prie septyngalvės gyvatės, norėčiau
pažiūrėti į jo veido išraišką, kai pamatys mus visus ir paklausyti, kokie
garsai jam gali gimti po to. Tačiau surenkamo Morisono kol kas neatvežė, o to kito
nebeaptiksi gyvųjų tarpe, jeigu nekreipsim dėmesio į netvirtus paranojiškus gandus,
jog jis išgyveno kažkur Afrikoje.
Viskas, ką teturime tai akvariumas. Ten bent jau
matai savo figūrėlės atspindį stiklinėje sienoje. Ir netgi jei pastūmęs jį nosim
atsitrenkį į savo kietą, klausiantį anfasą, net tada yra vilties: juk atvaizdas juda
ne šiaip sau. Jis juda tavęs link.
Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji
padėtis: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
Veža
Maira įlipa į troleibusą ir atsisėda, plačiai
išžergusi ilgas kojas. Galinės sėdynės transporte kažkuo primena apžvalgos
aikšteles arba mokytojų neapkenčiamus paskutinius suolus klasės kambaryje. Puiki
vietelė: tu matai visus, o tavęs niekas. Beveik niekas, nes sėdintys šalia irgi
turi galimybę pasijusti karaliais ir būti nematomais žiūrovais tokių reginių,
kokiems neprilygtų joks serialas. Sėdi sau ir ramiai spoksai į veiksmą, pati kiek
įmanoma jo išvengdama. Net nerizikuoji pasirodyti nemandagi ir neišsiduodi, kad iš
tikrųjų irgi baisiai nemėgsti svetimų žvilgsnių. Juk paprastai jeigu žmogus į tave
žiūri, vadinasi, jis iš tavęs kažko nori, todėl veltui dalinti žvilgsnių nereikia.
Ne veltui alaus mėgėjai visada atsisėda į galą: kad jiems nepavydėtų. Jei kas ir
pagauna tavo žvilgsnį, tai yra tavo problema.
Juos mėto posūkiuose, ir Mairos polietileninis
maišas nučiuožia nuo kelių, viliojančių visus paskutinių suolų vyrus: jos kelnės
plonos, glaudžiai aptemptos, ir ji sėdi patyrusio krepšininko poza. Ji visada taip
sėdi ir net neįtaria, kad daugelis tų vyriškių, nepriklausomai nuo solidžios
išvaizdos ir tikrosios profesijos, jau nebevaldo savo minčių. Jie miega su ja čionais,
myli ją tiesiog troleibuse, kol Maira susimąsčiusi kramto gumą ir važiuoja į kokią
nors aukštesnę kirpėjų mokyklą ar siuvėjų motorisčių kursus. Jie ilgėsis jos
akių, su nežmoniška jėga apvestų mėlynu pieštuku, ir jos beveik natūralių,
šiaudų spalvos kirpčiukų, ir jos nenugalimo abejingumo. Matyt, jiems ji atrodo
ramybės įsikūnijimas.
Troleibusas yra nenuspėjamas padaras, keičiantis
savo vidinį pasaulį kažin kokiais būdais, nepriklausančiais nuo viso likusio
pasaulio. Todėl ir laikinai jame apsistojusių keleivių mintys taip akiplėšiškai
šokinėja nuo vieno objekto iki kito: šokinėja nenustodamos ir kartais net įkvepia.
Viską lemia atstumas tarp išvykimo punkto ir paskirties vietos. Keleiviai paprastai
nekreipia dėmesio į tai, ką mato ir girdi. Tačiau įkvėpimas neišlips kartu su jais
reikiamoj stotelėj, o lyg koks paslaptingas troleibuso bildukas liks spoksoti į
įlipančius ir išlipančius, nevalingai klausysis svetimų pokalbių ar tiesiog
mėgausis tuo, kad jis yra. Tai retas sugebėjimas, net nežinomas daugumai keleivių.
Tačiau jei tas įkvėptas bildukas pradeda
reikštis, galima net praleisti reikiamą stotelę ar nepastebėti, kaip keičiasi
transporto priemonės turinys. O jis keičiasi stebėtinai greitai, monotoniškai
atnešdamas vis naujas bangas žmonių, net pamiršusių, kad aplinkui yra kiti žmonės.
Pavyzdžiui, jeigu Mairai staiga šautų į galvą mintis atsisukti, o ne bukai žiopsoti
į išaugančias prieš akis nugaras, tai ji galėtų pamatyti net kelias savo pačios
kopijas. Tokias pat abejingas, be perstojo įlipančias ir išlipančias, tiesiog
stovinčias, kramtančias gumą, glamžančias polietileninius maišus arba mažyčius
rankinukus. Jos, kaip ir pluši Maira, taip pat važiuoja iš neaprėpiamų pilkų
pavasarinių laukų. Jos irgi gyvena juose išmėtytuose pilkuose bunkeriuose, kuriuose
kruopščiai apgalvotas tolimesnis jų veiksmų planas: gauti išsimokslinimą, sutikti
gerą vaikiną arba bent jau dirbant paprasčiausią darbą užsikalti kuo daugiau
pinigų. Už juos nusipirkti visų pirma geriausią kosmetiką. Po to aukštos
kokybės pėdkelnes su likra ir būtiniausiai aukštakulnius batelius.
Aukštakulniai bateliai bunkeriuose laikomi
neatsiejama moters dalimi. Detektyviniuose filmuose veikėjos, avinčios tokiais
bateliais, įsipainioja į kraupiausias istorijas pirmiausia todėl, kad dėl kulniukų
nespėja greitai pabėgti iš įvykio vietos arba patraukia nusikaltėlių dėmesį
nenatūraliais savo žingsnių garsais. O Maira, pavyzdžiui, mėgsta aukštus kulniukus
visai ne dėl to, kad patinka aštrūs pojūčiai. Ji jais avi dėl galimybės jaustis
pakylėtai, žingsniuoti oriai, lėtai ir solidžiai. Tokie bateliai leidžia niekur
neskubėti, vaikštant tik maršrutu mokykla-namai-bariukas šeštadieniais. Tai yra
nenukrypti nuo bendro gyvenimo ritmo. Tuo pačiu aukšti kulniukai yra karališko tono
požymis, taip pat, kaip ir galinė sėdynė. Jie padeda automatiškai žingsniuoti
ieškant gero vaikino: žinoma, tik ten, kur galima rodyti kojas nepažeidžiant
viešosios tvarkos. Mairos kojos toli gražu ne patrauklios, bet ji tiesiog žino, kad jas
privalu rodyti viešai: o gal atsitiks stebuklas, ir jos grožybes pagaliau pastebės
potencialus sužadėtinis arba, blogiausiu atveju, koks žymus verslininkas.
Apie tokią išskirtinę galimybe Maira skaitė
daugybėje žurnalų: tai spalvingi žurnalai, pavadinti moterų vardais, kupini puikių
gyvenimiškų pavyzdžių. Jie yra skirti ir subalansuoti specialiai merginoms, o
specialistais reikia pasitikėti. Maira niekada neabejoja jų patarimų veiksmingumu. Ji
net nesitiki pokyčių tiesiog žino, kad jie ateis patys, o ji turėtų tik klausytis
patarimų. Ir todėl jai niekad nieko neatsitiks, kadangi niekas niekada neįvyksta
vietoje, judančioje ratu tam tikru ritmu. Tikriausiai su ja sutinka ir kiti keleiviai, ir
tokiems irgi niekad nieko neatsitiks. Jie atvažiuos kur reikia ir gyvens kaip reikia. Ir
tik jaunuolis tamsiais akiniais toliau stovės atsirėmęs į turėklą, beveik
prispaustas prie Mairos kairios šlaunies, ir apsimetinės, kad žiūri pro langą.
Jis taip norėtų kažko kitko nei šis senas ir
neįdomus laiko stūmimo būdas, nuo kurio net spėjo pavargti, nes būtent šiuo momentu
po juodais jo akinių stiklais vyksta ryškūs vaidinimai ir švysteli aštrios
haliucinacijos: tiesiog kažkoks netikėtas judesių sūkurys. Jis šiandien ypač
jautrus, galbūt dėl oro, o gal nuo tablečių, kurių prisirijo. O troleibusą pasirinko
todėl, kad jam trūksta bendravimo ir paprastų tiesų iš paprastų žmonių lūpų.
Kaipgi galima prisipažinti, kad jis tiesiog išklero po eilinio liūdesio priepuolio,
užplūdusio nuo dykinėjimo ir ezoterinės literatūros. Jis taip norėtų būti kitoks.
Pamėginti priversti juos visus norėti kažko vieno, ne tokio banalaus ir konkretaus,
kaip jų egocentriški ir smulkmeniški siekiai. Jis tiesiog fiziškai ilgisi
pribloškiančio tarpusavio supratimo arba to ypatingo žmonių ryšio, kuris iš esmės
visada yra, bet išeina į dienos šviesą tik gražiuose filmuose arba realiose
ekstremaliose situacijose. Jis taip nori, kad nepakartojamas pojūtis visą laiką būtų
čia, o ne tik televizijos ekranuose ar sėdint virtuvėje prie butelio su draugais.
Tačiau dėl įgimto naivumo ar išsilavinimo stokos jis nuolat painioja vaidybinius
filmus su dokumentiniais ir iš tikrųjų pats nepastebėjo, kaip priprato neskirti filmų
nuo realybės.
Kai Maira atvažiuos į savo kirpyklą, o jos kopijos
pas savo gerus vaikinus, pagyvenusias mamas ir nupenėtus katinus, jis tiesiog
svirduliuodamas nuo pojūčių išlips stotelėje šalia parko ir ritmingais žingsniais
nueis per patį kosmosą. Stebės harmoniją ir grožėsis ja, žingsniuodamas milžino
žingsniais tiesiai per žolę ir įsivaizduodamas, kad jis yra riteris-kosmonautas.
Neverta nieko tikėtis iš tų smulkių žmogelių, iš tų jų kasdieninių rūpesčių,
jei pasaulyje yra svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, vaikščioti parke ir ieškoti
supratimo, kad būtų kaip kine, kur ant suoliuko netikėtai susitinka du visuomenės
nesuprasti genijai. Vaikščioti parke zigzagais, užsidėjus tamsius akinius. Tegul visi
kiti toliau lieka savo vietose it šachmatų figūros: viso labo tipažų rinkinys, kurių
užprogramuotos mintys tiesiog vertos nusivylimo. Jie ir toliau vykdys savo socialines
funkcijas, tik retkarčiais susidomėdami filmais ar emocijomis.
Ir tas irgi yra gerai, nes dėl to mieste
viešpatauja tvarka, nes visi turi darbo ir taip palaiko figūrų išsidėstymą planetoje
o štai jis, kvailelis, bando ją palikti, nors kiekvienas mokinukas žino, jog Žemė
traukia kūnus baisinga jėga. Pabandytum iššliaužti, vieną kartą išropoti iš
rutinos, ir niekas beveik niekas nesupras ir nesužinos kodėl, dėl Dievo
meilės, viso to reikėjo. Ir panikuodami ims lipti atgal: juk siekiant išvengti
katastrofos, traukiniai privalo nuolat laikytis tvarkaraščio. Ir vėl užsimaus
nepralaidžią ramumo kojinę ant savo nesudrumstų veidų, tuomet kai jaunuolis bus
sulaikytas parke besišlapinantis ant krūmo: dėl užaštrintų pojūčių jam atrodo,
kad šis procesas reiškia simbolinį savivalos aktą. Ir gerieji vaikinai policininkai
čia pat paims iš jo baudą, spardydami taip, kad jis bus priverstas skubiai nutraukti
savo pažintinius skrydžius. Jis pabėgs nuo jų kliuvinėdamas: juk seniai nusileidusi
prieblanda nepastebima jo tamsiems akiniams, ir palaipsniui baigiasi tablečių poveikis,
palikdamas tik viso kūno nuovargį.
Tokiu būdu jie privers jaunuolį sugrįžti į
pasaulinę ramybę ir palaikyti tvarką, simbolizuojamą Mairos: ji kaip tik susideda
įrankius į lagaminėlį, jausdama, jog įvykdė savo pilietinę pareigą. Troleibusas
atvažiuos, kaip įprasta, pavėlavęs, bet visgi atvažiuos: juk šiandien darbo diena.
Piko valanda jau praėjusi, todėl matomumas salone irgi toks, kaip įprasta, ir visi
pavargę panarina galvas. Tuo momentu, kai riteris-kosmonautas sunkiai nusileis ant
galinės sėdynės, Mairai šaus į galvą, jog šitą arba labai panašų vaizdą ji jau
kažkur mačiusi. Tačiau jaunuolis niekuo neprimins jai kažko konkretaus, o ir pats
neatskirs jos veido nuo tūkstančių kitų kopijų, kadangi jau prasidėjo
atchodai, ir būtų neblogai pasnausti tiesiog čia. Jis užmerks akis pamiršęs
nusiimti tamsius akinius, ir išsidrėbs lyg girtas senis.
Ir tada Maira nuspręs, jog kadangi jų akių
kontakto momentu nesujudėjo nė vienas jo abejingo veido raumuo, vadinasi, jis taip pat
yra kažkieno kopija. Jų gi nemažai šiame pasaulyje tokių jaunuolių,
važinėjančių troleibusais, su tamsiais akiniais ir įžūliomis manieromis. Vadinasi,
neverta net žiūrėti jo linkme ir juo labiau knistis prisiminimuose: vis tiek jokios
naudos, tik laiką sugaiši ir išeikvosi protines pastangas. Ir nusišieps pagalvojusi,
kad gal kas nors ir sutinka gerus vaikinus troleibusuose, bet tik ne ji, Maira: juk ji
supranta, kad tai yra nepadoru, žema ir nenaudinga. Troleibusas yra tam, kad juo
važinėtum, o ne tam, kad su vaikinais šnekėtum. Tam, kad galėtum persikelti iš
mokyklos į namus, iš namų šeštadieniais į bariuką ir atgal, ir nėr čia ko
spoksoti iš galinės sėdynės.
Tačiau tokios sudėtingos mintys vangiai užsilaiko
šviesioje Mairos galvoje, tad gal būtų geriau palikti ją per šį nuostabų sustingimo
momentą: akimirką, kai trumpam suabejojama pastovumo naudingumu. Tegul ji toliau sėdi
su savo polietileniniu maišeliu ir aukštais kulnais, kaitindama vyriškos giminės
atstovų vaizduotę (tų, kuriems labiau patinka blondinės). Tegul viskas lieka kaip
įprasta. Visi žibintai užges, o žvaigždės toliau tebešvies, ir troleibusai visada
važinės pagal tvarkaraštį sningant ar lyjant, o į kosmosą skraidys tik raketos ir
tik pagal raketų tvarkaraštį.
Praeis dar daug laiko, kol tai supras vaikinas,
užsimerkęs po tamsiais akiniais. Tegul jis snaudžia, ilsėdamasis po sunkios dienos,
kol vairuotojas neprivažiavo troleibusų parko ir nesėkmingai pabandęs vesti derybas
neįspyrė jam dar kartą. Tas spyris kažką primins kosmonautui, bet tik trumpam: reikia
susikaupti, kad rastum kelią namo. Tegul jis brenda tamsoje, nekankindamas savo
nuvargusio proto bandymais prisiminti tą kažką, nors ką gi čia beliko prisiminti, jei
aplinkui vien judantys ratu tipažų rinkiniai, kuriuos Žemė traukia baisinga jėga.
Fomina, Aleksandra. Nepaprastoji
padėtis: Apsakymai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|