Ričardas Gavelis

       DURYS, ARBA TAURUS KASDIENYBĖS PRASMINGUMAS

       Marazminė poema iš korektorių gyvenimo

 
       DRAMATIS PERSONAE
       ŠLAVĖJAS
       VYRAS (korektorius)
       ŽMONA
       Ir kiti

       Korektoriaus buto kambarys. Jis vėliau galės virsti kitokiomis patalpomis. Čia svarbiausia – aukšta siena, prie jos gali būti sustatytos sofos, spintos, televizoriai, telefonai bei kitokie įprasti daiktai. Tie daiktai gali keistis, tik stena visą laiką ta pati. Joje įtaisyta galybė lentynų su stalčiukais. Pačiame sienos viduryje yra durys. Jos matyti tarpais ryškiau, tarpais blankiau, o kartais suvis pranyksta prieblandoje. Sunku įspėti, ar durys tikros, ar tik nupieštos, ar pro jas įmanoma išeiti, ar ne. Kambarys tiesiog neįtikėtinai švarus: viskas čia kuo kruopščiausiai išvalyta, išplauta, išblizginta, niekur nė menkiausios dulkelės. Gal todėl jis atrodo sterilus ir negyvas. Kambaryje pasirodo Šlavėjas – pusamžis sportiško sudėjimo vyriškis. Jis vilki įprastą šlavėjų rūbą – oranžinę striukę be rankovių. Tempte tempia daugybę Šepečių šepetukų, skudurų skudurėlių, įvairiausių švarinimo priemonių. Susikaupęs apžiūri butą, net atsiklaupia ir keturpėsčias aprėplioja kampus, kur dar gali būti užsilikusių dulkių. Pradeda solidžiai valyti kambarį: trina grindis šepečiais ir skudurėliais, mikliai blizgina jas vašku ir specialiais lakais. Darbuojasi taip kruopščiai ir atidžiai, kad valymas, rodos, niekad nesibaigs. Tik išgirdęs kažkieno žingsnius, Šlavėjas skubiai susirenka švarinimo įrankius ir išeina
       Į kambarį atsargiai įslenka sunkiai nuspėjamo amžiaus Vyras Korektorius. Vangiai paslankioja pasieniu, praveria keletą stalčiukų, bet nieko iš jų neisima. Jis vilki griežto kirpimo kostiumu, pasirišęs kuktų kaklaraištį. Dar kiek paslankiojęs pasieniu, ūmai nusivelka švarką, kabina jį ant kėdės atlošo, nusiriša kaklaraištį Ir iškart smarkiai pasikeičia. Švarkas ir kaklaraištis jį maino tiesiog akyse – net jo balsas gerokai pakinta Nusivilkęs švarką, Vyras mąsliai prisėda ant sofos, išsitraukia iš kelnių kišenes saldainį, susigrūda į burną. Popierėlį užsimiršęs numeta ant grindą. Po akimirksnio kone griūdamas pakelia popierėlį ir skubiai slepia jį kišenėje. Giliai mąstydamas, žiaumoja saldainį Į kambarį įeina Žmona – gan aukšta, gan liekna moteris itin krintančiu į akis biustu, taikyte besitaikančiu išlipti iš visų jos dėvimų rūbų
       Kol kas nė vienas neprabyla, tarytum nė nemato vienas kito. Abudu vaikšto po kambarį, varsto stalčiukus, kažko ieško už baldų. Abiejų judesiai lėti ir vangūs. Tarpais vyras išvis sustingsta keista poza. Paskui ūmai atsipeikėja, traukia iš kišenės dar vieną saldainį, skubiai jį žiaumoja, popierėlius vis kimšdamas atgal į kišenę. Kai Žmona nelauktai prabyla, vyras krūpteli ir susigūžia

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums arbatos?

       Vyras baisiai persigandęs

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums arbatos? Su cukrum? .. Tu galėsi užsikrimsti saldainiais.

       VYRAS (mykia; matyt, saldainis užklijavo jam burną). Mmmm!

       Žmona skubiai eina prie sienos, varsto stalčiukus, lyg ko juose ieškodama. Vyras pritariamai linkčioja. Žmonos judesiai vis lėtėja, pagaliau ji suvis nurimsta, parėmusi ranka galvą

       VYRAS. Mmmm! Mmmmm! (Pagaliau praplėšia burną) Ahhrbhathos!
       ŽMONA. Arbatos? Kokios arbatos?

       Atsargiai uždaro stalčiuką ir prieina prie vyro

       ŽMONA (pamokomai). Arbatą reikia kaisti. Reikia paimti keturis žiupsnelius arbatžolių, suberti į porceliano indą, užpilti aštuoniasdešimties laipsnių temperatūros vandeniu...
       VYRAS. Pagal Celsijaus skalę?
       ŽMONA. Tik pagal Celsijaus... Paskui reikia išmaišyti... Uždengti dangteliu...
       VYRAS. Nebūtinai dangteliu. Galima ir...
       ŽMONA. Negalima!

       Žmona taip užrinka, kad Vyras išsigąsta ir nuolankiai atsisėda ant sofos kampučio. Ilga pauzė

       VYRAS (nelauktai; be galo pikantiškai). Yra toks anekdotas: anglas, prancūzas ir graikas ateina pas arbatos pardavėją. Arbatos pardavėjas labai išsiblaškęs... Graikas kalba angliškai... Prancūzas geria vyną. Arbatos nemėgsta... Anglas rūko... (Šneka vis lėčiau ir neaiškiau) Taip... rūko pypkę... Reikia įspėti, kuris iš jų...

       Nutyla ir nuolankiai žvelgia į Žmoną. Ši pasilenkia, įsirėmusi rankomis į kelius, žiūrinėja grindis

       VYRAS (ūmai). Šiandien dirbau už du. Pavargau kaip juodas jautis.
       ŽMONA. Kas jautis? Tu jautis?
       VYRAS. Perkeltine prasme. Tai tokia idioma: jautis yra juodas... jautį erzina raudona spalva... jautis ryja žalią žolę... jautis duoda baltą, pieną...

       Vėl visiškai susipainioja ir sumišęs nutyla. Stipriai suspaudžia delnais galvą, tarytum, prilaikytų, kad toji nenusiristų nuo pečių. Žmona tuo tarpu atsisėda ant stalo kampo, gan rizikingai balansuoja. Smarkokai apnuogina savo dailias kojas, nesąmoningai gundo Vyrą

       ŽMONA. Rodos, minėjai arbatą su pienu?
       VYRAS (kaip aidas). Su pienu?
       ŽMONA (svajingai). Verčiau užsiimtumėm kuo kitu. Tiek metų kartu gyvenam... Ilgais žiemos vakarais galėjom geriau pažinti viens kitą. Būtų ką prisimint senatvėje...
       VYRAS (kaip aidas). Ką prisiminti?
       ŽMONA. Gal dar ne vėlu? Gal dar galėtume pradėti?
       VYRAS. Ką pradėti?
       ŽMONA. Ką nors pradėti...

       Ji vis rizikingiau balansuoja ant stalo kampo, stengdamasi kuo geriau aprodyti savo išvaizdųjį biustą. Siunčia vyrui slaptus ženklus, kurių šis nesupranta

       ŽMONA. Na, na...
       VYRAS. Jei dėl elektros energijos, tai...

       Žmona purto galvą

       VYRAS (stengiasi prisiminti). Platūs laukai... Kaimo troba... Mes negerdavome arbatos... Gerdavome pieną, rūgpienį, pasukas, išrūgas, grietinę, naminę, vandenį, pieną, rūgpienį...

       Žmona energingai purto galvą, vos nenugriūna nuo stalo kampo

       ŽMONA. Gal atsirastų jėgų... Galbūt labiau pasistengę... labiau pasistengę... Gal dar galėtumėm turėti sūnų.
       VYRAS (pašokęs). Kaip, kaip?
       ŽMONA. Galbūt labiau pasistengę mes dar galėtume pasigimdyti sūnų.

       Vyras nelauktai susigūžia, įtariai apsidairo

       VYRAS. Nekalbėk man apie sūnų. Aš niekuomet, aš visuomet... Troškau... Sapnavau... Sūnus! Dieve mano! Sūnus!
       ŽMONA. Juk mes dar visai jauni. Mes dar tokie jauni...
       VYRAS. Sūnus?.. Tikras sūnus?.. (Vaikšto, skausmingai purtydamas galvą) Kiek progų praleista, kiek laiko nuėjo vėjais. Tikras sūnus!
       ŽMONA. Jis jau galėtų rėplinėti po grindis, atstatęs nuogą užpakaliuką, ir knerkčioti...
       VYRAS (svajingai). Šlapintis į lovytę...
       ŽMONA. Jis jau galėtų lakstyti po kambarį ir žvilgčioti į stalčiukų vidų...
       VYRAS. Ir netgi laigyti po laukus... Tik į gatvę mes jo neleistumėm. Gatvė sugadina.
       ŽMONA. Mes jam nupirktumėm šuniuką...
       VYRAS. Jis jau galėtų būti paaugęs... Gal net domėtųsi mergaitėmis...

       Ūmai sustoja ir įdėmiai įsižiūri į žmoną. Ši balansuoja ant stalo kampo, vis labiau apnuogindama dailias kojas, demonstruodama išvaizdųjį biustą

       ŽMONA. Juk mes dar visai jauni... Mes dar tokie jauni...

       Vyras prieina prie žmonos, skubiai apkabina, bando energingai pamyluoti. Jau glosto jos apnuogintas kojas ir dailųjį biustą
       Staiga į vidų triukšmingai įbilda Šlavėjas, stumdamas prieš save senovišką etažerę ant ratukų. Etažerė prikrauta stiklinių, cukrinių, tešlainių, pyragaičių, mažų virduliukų ir t. t. Vyras su žmona sumišę atšlyja vienas nuo kito

       ŠLAVĖJAS. Arbata! Arbata! Avižiniai tešlainiai! Pagerintas cukrus! Vyšnių uogienė! Prabanga! Gerovė! Šauni nuotaika! Vaišinkitės, gardžiuokitės, laižykitės! (Įdėmiai dairosi aplinkui, uodžia orą) Laiminga šeima, džiugūs žmonės! Palūkėkit! (Prišoka, pastato vyrą greta žmonos) Laimingos šeimos nuotrauka! (Išsitraukia iš užančio fotoaparatą, fotografuoja) Dėkui. Ačiū labai. Žiūriu – ir pavydas ima. Didžiai dėkui. (Linkčiodamas atatupstas išeina lauk, spragsėdamas fotoaparatu) Dieve, Dieve, kokia laimė! Akys raibsta! (Pusbalsiu, tačiau labai įtaigiai) Patariu verčiau pakalbėti apie darbą. (Išeina)

       Vyras su žmona ima siurbčioti arbatą. Siurbčiojo, neišpasakytai ilgai – čia tyliau, čia garsiau, tarsi grodami kokią melodiją

       ŽMONA (po ilgos ilgos pauzės). Patausotum save. Grįžti iš darbo pavargęs, nervingas. Tavo apatiniai rūbai būna permirkę prakaitu. Net nosinės visuomet atsiduoda prakaitu.
       VYRAS. Aš negaliu savęs tausoti. Tu nė neįsivaizduoji, kiek žmonės daro klaidų. Kaip manai, kiek šiandien ištaisiau grubių ir menkesnių klaidų bei šiaip netikslumų?
       ŽMONA. Penkiasdešimt?
       VYRAS. Šalta.
       ŽMONA. Šimtą?
       VYRAS. Šilčiau, bet dar labai šalta.
       ŽMONA. Šimtą... dvidešimt?
       VYRAS (triumfuodamas). Tris šimtus septyniolika!
       ŽMONA. Vajėzusmarija! (Net apsilaisto arbata)
       VYRAS. Taip, žmonės daro daug klaidų... Žinai... (įtariai apsidairo) Kartais man rodosi, kad žmonės daro vis daugiau klaidų. Korektoriaus profesija išnyks dar negreit.
       ŽMONA. Aš didžiuojuosi, kad tu korektorius. Nemanyk, aš suprantu... Bet argi būtina taip baisiai persidirbti? Galima būtų padidinti etatų skaičių.
       VYRAS (priekaištingai). Argi bet kurį paskirsi korektorium! Mūsų darbui reikia tvirtų žmonių. Mūsų sveikatą tikrina kruopščiau nei reaktyvinių lėktuvų pilotų sveikatą. Korektorius privalo nežinoti, kas yra abejonė. O kiek būna painiavos... Kol randi tinkamą paragrafą...
       ŽMONA. Tai jūs nemokat visų taisyklių atmintinai?

       Kambario kampe tyliai pasirodo Šlavėjas. Matuoja stalčiukų aukštį ir plotį, tarpais kažką žymisi bloknote. Mimika ir judesiais pabrėžia, kad visai nesidomi šeimos pokalbiu

       VYRAS. Visų taisyklių? Niekas nemoka visų taisyklių. Jos surašytos tomuose, foliantuose, rulonuose, brulionuose... Visą laiką keičiasi. Vienos kitoms prieštarauja. (Susizgribęs) Tačiau tik tariamai! (Ilga pauzė) Sklinda legendos, jog kitados gyveno korektorius, mokėjęs visas taisykles, išskyrus vieną. Jis taip ieškojo paskutiniosios, kad išprotėjo.
       ŽMONA. Taip taip, jis labai norėjo sužinoti paskutiniąją, svarbiausią taisyklę ir...
       VYRAS. Iš kur žinai šitą legendą?
       ŽMONA. Mus mokė mokykloje.

       Vyras niauriai žvelgia į žmoną. Regis, jam kyla įtarimas, kad visas šis pokalbis yra jau daug sykių atkalbėtas. Stengiasi sugalvoti kažką nauja

       VYRAS (galvodamas). Taisyklių tiek daug, visos jos skirtingos. Kai kurios tariamai viena kitai prieštarauja. O kartais išvis nerandi jokios taisyklės. Ir ką daryt?

       Šlavėjas savam kampe skubiai išsitraukia naują užrašų knygelę, kažką joje žymisi. Oranžinei striukei prasiskleidus, užantyje matyti gausybė užrašų knygelių, bloknotų, parkerių, šratinukų, fotoaparatų, kino kamerų ir t. t.

       VYRAS. Ar bent supranti, kas yra korektoriaus darbas? Kokia baisi įtampa? O jei ko nepastebėsi? O jei prasprūs kokia šlykštynė, purvas, kraujas, jeigu, sergėk Dieve, prasprūs netgi... Baisu ir pagalvoti. Taisyklės tokios painios. Žmonių tiek daug... Pavargsti, užmiršti, kuris yra kuris, kas yra kas.... Ne, tiesiog baisu!
       ŽMONA. Aš vis norėjau tavęs paklausti: o jei nerandi deramos taisyklės... (Virpančiu balsu) Taip ir palieki... galbūt klaidingai?
       VYRAS. Ne, jokiu būdu ne. Tada apskritai viską išmeti.

       Šlavėjas ūmai susirenka visą savo rekvizitą ir išeina. Vyras su žmona vėl ilgokai siurbčioja arbatą

       VYRAS (užsisvajojęs). Bet aš tikiu, jog kada nors klaidų visai neliks! Ateis toks laikas, būtinai ateis! Aš apie jį daug svajoju... Žinai... Bet tiek to, man gėda.
       ŽMONA. Nesigėdyk, čia visi savi.
       VYRAS. Ai, kad aš nežinau...
       ŽMONA. Na, nesigėdyk, nesigėdyk...
       VYRAS. Žinai, aš parašiau eilėraštį... Bet kad...
       ŽMONA. Oi, paskaityk, paskaityk, būtinai!
       VYRAS (dar kiek pasimaivęs, deklamuoja).

       Delnas iš kurio
       korektorius ima
       stalas prie kurio
       korektorius sėdi
       langas pro kurį
       korektorius žiūri
       tai galėtų būt vėliava
       aš galėčiau ją nešti
       tačiau tai yra neklaidybė
       vienas
       aš jos nepakeliu
       matau
       žmonės žmonės žmonės
       ačiū šaukiu jiems
       kad klaidų neradote ačiū
       vienas aš neklaidybės nepakeliu

       ŽMONA. Įstabu! Turbūt nuo mažumės buvai kitoks negu visi. Didieji žmonės jau vaikystėj esti ypatingi.
       VYRAS. Aš anksti suabejojau mokytojų žodžiais. Jie teišmanė savo aritmetiką, trigonometriją ar chemiją, jie nežinojo pagrindinių, esminių taisyklių.
       ŽMONA. Turbūt anksti suvokei savo pašaukimą?
       VYRAS. Taip. Sykį vienas mokytojas norėjo mane nubausti. Jis norėjo sumažinti man elgesio pažymį. (Perdėtai kukliai) Bet aš tuo metu jau turėjau šiokios tokios įtakos. Mokytojas buvo ištaisytas. Tai buvo klaidingas mokytojas.
       ŽMONA. Koks tu buvai tvirtas! O aš, prisipažinsiu, dažnai paikiodavau.
       VYRAS. Aš tai irgi buvau pasiutėlis berniokas! Visokiausių pokštų pramanydavau. Sykį įsikoriau į antrą mergaičių bendrabučio aukštą... (Kikena) Prisiklijavau nosį ir ūsus... (Juokiasi) Mūsų direktoriaus nosį ir ūsus... (Garsiai juokiasi) Įėjau į vieną kambarį, ten buvo keturios merginos, jau nusirengusios... (Skaniai kvatoja) Jos pamanė, kad aš direktorius, ir tada, supranti... (Kvatoja iki ašarų) Oi, negaliu!
       ŽMONA. Ak tu, šelmi!

       Vyras kreta, šluostosi ašaras, linguoja visu kūnu iki žemės. Bet ūmai sustingsta, be galo surimtėja. Karingai išpučia krūtinę

       VYRAS. Bendrabučiuose pasitaikydavo ir skaudesnių akimirksnių. Sykį aptikau lošiančius kortomis. Jie lošė bridžą ir gėrė pomidorų sultis, kurių nebuvo bendrabučio bufete. (Nervinasi, vaikštinėja sudėjęs rankas už nugaros) Aš juos perspėjau, o jie iš manęs šaipėsi ir neklausė. Tai šitaip?! Jiems teko pasigailėti! Aš grįžau į savo kambarį, pasirišau kaklaraištį, užsidėjau beretę ir vėl nuėjau pas juos. O jie tebelošė ir tebegėrė sultis! Ir čia gavo pamatyti, jog tai jau nebe juokai! Jie bemat sudegino kortas, išpylė sultis ir meldė dovanojami!!! Taip, melste meldė dovanojami!!!

       Žmona iš išgąsčio pamaži pradeda slinkti, sprūsti nuo sofos, kol palieka klūpėti ant grindų, visa drebėdama

       VYRAS (kiek aprimęs). Prisiminimų yra visokiausių. Pamenu... (Trina kaktą, eina prie stalčiukų, traukia iš vidaus popierius) Pala, kada tas buvo?

       Žmona patogiau įsitaiso ant grindų, pasiima veidrodėlį, pudruojasi. Pasitaiso plaukus ir biustą

       VYRAS (vis kilnodamas popierius). Klaidos slapstosi, bet tu jas pamatai skvarbia akim... Juk tai palaima! Aš laimingas, kai tvarkau žmones, matau, kaip jie gražėja, tvarkingėja. Tampa panašūs į žmogaus idealą... Turbūt tai ir yra laimė. Kai esi pašauktas padėt žmonėms būti geresniems, gražesniems, nedaryt klaidų... Smagu, smagu tuomet yra gyventi! Bet aš tikrai tikiu, jog ateis laikai, kai korektorių nebereikės. Kokie tai bus laikai!

       Žmona baigė gražintis ir pradėjo nuobodžiauti. Krapšto pirštu grindis, kasosi kojas, bando pagauti musę

       VYRAS (žiūrinėja popierius ir nuotraukas iš stalčiukų). Dabar jau prisiminsiu... Dabar jau... Tą vasarą mane paskyrė vedėju... Aha, o paskui, nuskendo šitas, kaip jį... O kas čia per snukiai? Katras čia aš? Nejaugi čia aš? Tada man įteikė medalį. Ar neįteikė medalio? Gal čia visai ne tie metai? Arba ne tas medalis? O gal ne tas aš?

       Kiek sunerimsta, atidžiai žiūrinėja nuotrauką, čiupinėjasi veidą, stengiasi palyginti. Žmoną, regis, apniko niežulys: ji labai kruopščiai ir gan grakščiai kasosi įvairias kūno vietas

       VYRAS. Velniai žino... Tiek painiavos...

       Skubiai apsivelka švarką, pasiriša kaklaraištį. Iškart smarkiai pakinta. Vėl tyrinėja nuotraukas

       VYRAS. Tarytum aš, ta prasme, kad tas aš, kuris tą vasarą... ar ne tą vasarą? O katrą vasarą? Reikia patikrinti.

       Skubiai eina prie lentynos, išsitraukia labai storą tomą. Radęs ko ieškojo, lygina nuotrauka knygoje su nuotrauka rankoje

       VYRAS. Aišku, aš. (Skaito vedžiodamas pirštu) Na, žinoma, kad tą vasarą!.. O kas čia per vaikai? Žiūrėk, kokie vaikai!

       Žmona paima nuotrauką, žiūrinėja ją iš pradžių sėdėdama ant grindų, paskui klūpėdama, dar vėliau – gulėdama ant pilvo.

       ŽMONA. Vaikučiai... O mudu vaikučio neturim...
       VYRAS. Neliūdink manęs. Vaikai – mūsų ateities gėlės. (Varto lapus) Šitais metais nukritau iš medžio ir nusibrozdinau kelį. O šitais mane apkoliojo praeivis, buvo sudorotas... O kas šitais?
       ŽMONA (gailiai). Aš taip norėčiau sūnaus...
       VYRAS (pamokomai). Ne vien mūsų norai, mieloji. Yra dar ir pareiga.

       Tvarkingai sudeda popierius į stalčiukus. Nusiriša kaklaraištį, nusivelka švarką. Ūmai be galo nuliūsta ir susigraudina

       VYRAS. Nejau niekas nepratęs mano giminės? Nejau niekas nepratęs mano idėjų?
       ŽMONA. Pirmiausia jis būtų kūdikis, paskui lankytų darželį, mokyklą. Dabar būtų jau gerokai paūgėjęs... Jam gal net pradėtų kaltis ūsai...
       VYRAS (visiškai susigraudinęs). Aš galėčiau jam skolinti savo skustuvą...

       Žmona suaimanuoja ir atsiverčia ant nugaros. Vyras priklaupia greta, ji glaustosi jam prie kojų. Vyras labai susijaudina, skubiai susikemša į burną saldainį, popierėlį užsimiršęs numeta ant grindų. Abu kvėpuoja vis tankiau ir giliau, nejučia stipriai apsikabina, regis, pasiryžę pasimylėti čia pat, ant grindų
       Į kambarį įtykina Šlavėjas, sustoja ties išsikėsnojusia ant grindų pora

       ŠLAVĖJAS. Ajajajajai! (Rodo į nusviestą ant grindų popierėlį) Šiukšlinate?

       Vyras su žmona sumišę keliasi, tvarkosi sujauktus rūbus. Žmona skubiai taisosi sijoną, bliuzelę, išridena lauk arbatinę etažerę

       ŠLAVĖJAS. Žmogus jūsų labui stengiasi, pluša, o jūs... (Pakelia popierėlį, kemša jį į specialų maišelį)
       VYRAS. Vienas popierėlis...
       ŠLAVĖJAS. Pakanka pradėti, o paskui nebesustosi... (Išsitraukęs šepetėlį, šiūruoja tą vietą, kur gulėjo popierėlis)
       VYRAS. Bet...
       ŠLAVĖJAS. Nelaukiau. Nesitikėjau. Gėda!
       VYRAS. Mes kalbėjome apie sūnų ir...
       ŠLAVĖJAS. Vienas popierėlis, paskui kitas popierėlis... Šimtas popierėlių... Paskui – ištisos krūvos šiukšlių, dvokiantys sąvartynai... O dar korektorium tarnauja!

       Vyras visiškai sugniuždytas. Šlavėjas kaip maišą kelia jį nuo grindų, sodina ant sofos, apkabina per pečius

       ŠLAVĖJAS. Na, nesikrimskit jau taip, nesikrimskit... Aš tik noriu, kad jūs suprastumėt, kad suprastumėt...

       Vyras lėtai pakelia galvą, keistai pakreipia į šoną, tarytum jo kaklas būtų išnarintas

       ŠLAVĖJAS. Juk nereikia įrodinėti, kad švara ir tvarka yra dvasinės egzistencijos pagrindas. Visi nori švaros. Visi trokšta tvarkos. Dėl to kovojo ir Platonas... Ir Spinoza... Ir Leibnicas... Visi gerai prisimename Kanto „Septynis nešvaros negalimumo įrodymus“. O kur dar Santajana ir jo „Švaros karalystė“? Galime šiuo aspektu pažvelgti ir į rytietišką epistemą. Tik prisiminkit – Rytų poetas, prieš rašydamas eilėraštį, kruopščiai išsišluodavo kambarį...

       Korektoriaus kaklas vis labiau persikreipia, akys išsprogsta

       ŠLAVĖJAS. Gal ir nėra jau taip malonu sekti švaravimą ir tvarkojimą...
       VYRAS. Kaip, kaip?
       ŠLAVĖJAS (nestabtelėjęs varo toliau). Bet juk kažkas turi dirbti tokį darbą, argi ne? Kas – iš pašaukimo, kas – sekdamas tėvų pėdomis. Turėtumėt ypač gerai tą suprasti – juk švarinimas yra tam tikra korektūra, labai svarbi purvino pasaulio korektūra... tam tikrų purvinų klaidų taisymas, argi ne? Purvų, taip sakant, nupurvinimas ir depurvacija, argi ne?
       VYRAS (visiškai susisukusiu sprandu). Kaip, kaip?
       ŠLAVĖJAS. Mes abu esam vieno fronto kariai. Abu įsikinkę į tą patį vežimą.

       Vyrą pradeda kankinti nenumaldomas žiovulys

       ŠLAVĖJAS. Jūs švarinate informaciją, o informacija, kaip žinia, tiesiogiai susijusi su entropija, kitaip tariant, su šiukšlinimu, šiukšlina Visatos mirtimi. Kiekviena šiukšlė didina entropiją, stumia pasaulį link klaidelinės mirties, argi ne?

       Vyras žiovauja vis plačiau

       ŠLAVĖJAS. Panašiai regime problemą ir kibernetiniu aspektu... arba ne, geriau imkimės struktūrinės lingvistikos. Hermeneutizuokime frazę „švara ir tvarka mus gelbsti“.
       VYRAS (matyt, jau užsnūdęs). Ką?
       ŠLAVĖJAS. Gelbsti. Gelbėti, gelbėjimas, gelbūnas, gelbukas, gelbynė.
       VYRAS. A, taip, taip pamenu. (Siaubingai žiovauja) Noriu miego. Esu labai pavargęs. Noriu pails...

       Nebaigęs žodžio užmiega. Šlavėjas patogiai paguldo jį, pažiūri į laikrodį. Tyliai išeina

       Veiksmo vieta nesikeičia. Ji negali keistis. Visada prieš akis ta pati siena, stalčiukai ir švara. Vyras snūduriuoja ant sofos, o kambarį užvaldė jo sapnas, vizija arba haliucinacija
       Į sceną suguža daugybė visokiausių žmonių. Jų rūbai ryškūs, jie gali atrodyti kaip modernaus baleto trupė: jų judesiai plastiški, kiek stilizuoti
       Raumeningas jaunuolis, didžiai patenkintas savimi, demonstruoja raumenis, atlieka ypatingo sudėtingumo sportinius pratimus. Ant aukščiausios spintos sėdi rubuilis vaikiokas ir per vamzdelį apšaudo visą viziją džiovintais žirniais. Liesas senukas juodu senoviško fasono kostiumu sėdi mokykliniam suole ir elgiasi visai nederamai jo amžiui: svaido į praeinančius kempinę, kaišioja liežuvį, visą laiką kelia ranką. Dvi itin ryškiai išsidažiusios moterys slampinėja pasieniais, kraipydamos klubus, tarpais paniekinamai nužvelgdamos viena kitą. Solidus vyras žingsniuoja šen ir ten, laikydamas rankose grafiną, matyt, nerasdamas, kur jį pastatyti. Juokinga maža senutė kibildžiuoja iš kampo į kampą, tolydžio į ką nors atsitrenkia ir krizena plonu balseliu. Nedidukas pilietis su berete čia įeina vidun, čia vėl išeina. Niekas nešneka, girdėti tik senutės krizenimas. Visi juda gan ramiai – jokios isterijos, jokių pernelyg staigių šūkčiojimų. Į sceną vieningai įžengia dvi apskritaveidės neaiškios lyties žmogystos, įtariai visus apžiūrinėja. Grindyse prasiveria slaptas liukas, pro jį išlenda be galo nupiepęs, susisukęs žmogelis, tempdamas už pavadėlio pririštą akinančio grožio merginą. Plikagalvė moteris vaikštinėja tarp visų lyg išprotėjusi Ofelija. Tolumoje pasigirsta žingsnių garsas. Visa plastinė darna bemat pairstą, visi pradeda judėti aštriai ir konvulsiškai. Apskritaveidės žmogystos krenta ant grindų ir pradeda pasalūniškai šliaužti link išsidažiusių moterų. Solidusis vyriškis godžiai geria vandenį tiesiai iš grafino. Senutė krizendama tampo plikagalvę moterį už nosies. Išsidažiusios moterys nesėkmingai bando suvilioti senuką, rodydamos jam šlaunis, aptemptas kelių spalvų kojinėmis, sumautomis vienos ant kitų. Sportininkas atsisėdęs glosto akinamo grožio merginą. Nupiepęs žmogelis kemšasi į burną čia cigarą, čia pypkę. Pasigirsta neaiškus šnabždesys, švilpesys, čeženimas. Kai bendra isterija pasiekia apogėjų, visi ūmai sustingsta, tik rubuilis vaikiokas nuo spintos ramiausiai apšaudo visus džiovintais žirniais. Šiuo momentu vizija staiga užtemsta

       Šlavėjas sėdi prie didelio popieriais apkrauto stalo ir atidžiai žvelgia . dvi neaiškios lyties žmogystas, kaip du vandens lašai panašias į ką tik matytąsias vizijoje. Sakytumei, skaito joms paskaitą ar veda seminarą

       ŠLAVĖJAS. Vakar vėl du saldainių popierėliai (Žiūri į užrašus) Saldainiai „Rudeniniai“. Kodėl jis svaido tuos popierėlius?

       Žmogystos gūžčioja pečiais

       ŠLAVĖJAS. Dvi nuotraukos. Trečia nuotrauka. Visos kelia įtarimą.

       Neaiškios lyties žmogystos energingai linkčioja galvomis

       ŠLAVĖJAS. Įsižiūrime. Jo kelnės suglamžytos. Kišenės pilnos saldainių. Galbūt jų ten ir nėra, tačiau mes privalome galvoti, kad jų ten yra.

       Žmogystos energingai linksi galvomis

       ŠLAVĖJAS. Gal čia nieko tokio ir nėra? (Žiūrinėja nuotraukas. Sunerimęs) Gal nėra? Privalo būti!

       Žmogystos įsiteikiamai linksi galvomis

       ŠLAVĖJAS (profesoriaus tonu). Koks yra mūsų tikslas? Pažinti žmogų! Privalom perprast jį kiaurai! Turim išnaršyt jo dvasią ir kūną, kadangi mes jį mylim. Mums malonu jį tirti, aptikti slapčiausias jo sielos kerteles. Juk mes mylim jį! Negalim palikti jo vieno, nesirūpinti juo. Mūsų užrašai – žinojimo apie žmogų triumfas! Mes norim žinoti apie jį visui viską. (Įsijautęs, kone susigraudinęs) Mes trokštam, kad tarp mūsų neliktų jokių paslapčių, mes norim su juo sutapti, norim, kad jis taptų mumis, o mes taptume juo. Kiekvienas, kas yra mylėjęs, supras tą norą. Mes...

       Jis užsikerta, nes abi žmogystos ūmai pašoka ir nuskuba už kulisų. Po mirksnio grįžta su svečiu – solidžiu vyriškiu, kuris kaip du vandens lašai panašus į slankiojusį vizijoje su grafinu, tik visiškai kitaip apsirengęs. Žmogystos labai pagarbiai pasitraukia į šalį, praveria grindyse liuką ir skubiai jame dingsta

       ŠLAVĖJAS (prisistato). Pagrindinės veiklos vyriausiasis inspektorius.
       SVEČIAS (prisistato). Khmm.
       ŠLAVĖJAS. Prašom prašom. Džiugu džiugu. Itin malonu sulaukus. Džiaugiamės matydami.
       SVEČIAS (nekantriai). Khmm!
       ŠLAVĖJAS. Taigi matote kambarį, aprūpintą nūdienės technikos pasiekimais. (Vedžioja svečią) Štai telefonas. Pakėlę ragelį, girdime signalą. Padėję ragelį, nieko negirdime, tačiau mus girdi. Štai radijo imtuvas, lempa, fotoaparatas. Štai knygos.
       SVEČIAS (sunerimęs). Khmm?
       ŠLAVĖJAS. Taip, knygos. Be knygų jau negalima. Nebegalima dabar visai be knygų.
       SVEČIAS (vis vien nepatenkintas). Khrhmhrhrr! (Sklaido fotografijas) Khmm?
       ŠLAVĖJAS. Nuotraukos. Toks ritualas. Žmogus nori sustabdyti laiką. Todėl stengiasi užfiksuoti menkus epizodus, kurie jam primena kitus menkus epizodus, kurie jam primena dar kitus menkus epizodus, kurie jam primena dar menkesnius epizodus ir taip toliau. Nekenksminga.
       SVEČIAS. O?..
       ŠLAVĖJAS. Mityba? Normalus racionas. Kuo daugiau varškės, pieno, daržovių. Viduriai niekuomet neužkietėja.
       SVEČIAS. O?..
       ŠLAVĖJAS. Arbata? Be abejo. Ypač kritiniais momentais.
       SVEČIAS (atsiklaupęs ant grindų, kruopščiai jas tyrinėdamas). Khmm.
       ŠLAVĖJAS (atsiklaupęs greta). Dulkių koncentracija itin menka. Plaukelių, skutelių, šapelių, lašelių išvis nėra.
       SVEČIAS (atsigulęs ant grindų, žiūri po sofa). Khmm?
       ŠLAVĖJAS (atsigulęs greta). Ne, ne, jokiu būdu.

       Svečias atsistoja

       ŠLAVĖJAS (atsistoja). Ligų procentas menkas. Mikrobai švaroje dūsta.
       SVEČIAS (dairosi patempęs lūpą). Khmm...
       ŠLAVĖJAS. Ne, ne, nieko negali atsitikti. Tikrai nieko. Visiškai nieko.
       SVEČIAS (abejodamas). Khmm?..

       Svečias eina prie stalčiukų, praveria vieną, nusišypso, greit uždaro. Praveria kitą, nepatenkintas susiraukia, pamoja šlavėjui. Šis priėjęs liūdnai skėsteli rankomis. Svečias praveria trečiąjį stalčiuką, persigandęs atšlyja, skubiai jį uždaro. Baimingai dairydamasis, atsisėda ant sofos. Šlavėjas kukliai prisėda greta

       ŠLAVĖJAS. Nereikia manyti. Aš senas vilkas. Nieko negali nutikti. Jie jau sušvarinti.
       SVEČIAS (dar labiau abejodamas). Khmm...
       ŠLAVĖJAS (keisdamas tonaciją). Nešvaros recidyvai tikrai neįmanomi, gerbiamas tamsta. Jie jau pajuto švaros būtinumą, todėl yra laisvi. Argi kas savo noru atsisakys laisvės?

       Svečias pradeda krapštytis nosį. Šlavėjas paslaugiai pakrapšto jam kitą šnervę

       SVEČIAS (dėkodamas). Khmm.

       Išsikrapštęs nosį, svečias pakyla ir solidžiai išeina lauk

       ŠLAVĖJAS (liūdnai). Jokio polėkio, jokios fantazijos. Argi taip galima?.. Kur poetinis pradas? Jis pats niekuo nebetiki, todėl toks priekabus... Nejau jis nebesugeba pajusti širdim?

       Iš liuko triukšmingai išlenda neaiškios lyties žmogystos, prišliaužia prie Šlavėjo, suklaupia abipus jo kojų

       ŠLAVĖJAS (tęsia paskaitą ar seminarą). Ateities planai. Kokį mes regime ateities žmogų? Jis turės suprasti, kad švarumas – vienintelis jo kelias. Mes panaudosime visas priemones žmonijai kreipti šiuo keliu. Mes ją priversim. Mes išauklėsim žmoniją taip, kad nejaučiantys potraukio absoliučiai švarai mirs iš liūdesio. Jie pranyks, teliks vien švarieji. Tegyvuoja švara!

       Neaiškios lyties žmogystos be garso skanduoja šį šūkį, purto virš galvos sugniaužtus kumščius – vis lėčiau ir lėčiau, kol visai sustingsta

       Kambaryje prie sienos su stalčiukais lyg ir prašviesėjo. Žmona guli vonioje ir maudosi. Ji plauna kūną lėtai Ir kruopščiai, trina kiekvieną odos lopinėlį. Jos kantrybė ir atkaklumas net pranoksta šlavėjo atkaklumą, šiam valant kambarį. Prie vonios kabo įvairių dydžių ir spalvų plaušinės bei kempinės, pilna visokiausio muilo gabalų, šampūnų, losjonų, kremų ir t. t. Prausiasi ji neišpasakytai ilgai. Pagaliau išlipa iš vonios ir apsisiaučia chalatą. Sustingsta vidury kambario it statula, tik tarpais kosčioja, lyg norėtų atkreipti kieno dėmesį. Į vidų eina Šlavėjas, uodžia orą

       ŠLAVĖJAS (konstatuoja). Žemuogių muilas.

       Šlavėjas šįsyk nepaprastai rimtas, beveik asketiškas. Išsitraukia iš oranžinės striukės užančio dailiai išsiuvinėtą skudurėlį, pradeda valyti sienas ir baldus. Pamažu priartėja prie Žmonos, atsargiai valo jai kaklą. Praskleidžia chalatą, valo jai biustą. Žmona šlavėjo nepastebi. Ūmai nueina prie sofos ir atsisėda. Šlavėjas, vis toks pat rimtas ir asketiškas, nuseka jai iš paskos, baigia valyti biustą. Užskleidžia chalatą viršuje, kiek praskleidžia jį apačioje ir valo Žmonos kelius. Žmona pagaliau jį pastebi

       ŽMONA. Vyras kažko negrįžta.
       ŠLAVĖJAS (nepertraukdamas darbo). Šiandien jam dvi pamainos.
       ŽMONA. Lauki ir lauki. Visuomet nuvargęs, visuomet be jėgų...
       ŠLAVĖJAS. Toks jau jo darbas. Korektoriai visada pavargsta.
       ŽMONA. Suprantu. Aš jį labai gerbiu. (Nuoširdžiai) Ne todėl, kad jis mano vyras, ne. Aš labai gerbiu jį kaip žmogų. Jis toks protingas. Ir talentingas.
       ŠLAVĖJAS. Taip, jis labai talentingai taiso klaidas.
       ŽMONA. Jis pajėgtų dar daugiau.
       ŠLAVĖJAS (beveik pasipiktinęs). Daugiau?
       ŽMONA. Na, jis galėtų dirbti ir svarbesnį...
       ŠLAVĖJAS. Svarbesnį? (Baigia valyti Žmonos kelius, užskleidžia chalatą) Korektorius – tai pasaulio siela! Ką reikštų taisyklės, paragrafai, įsakymai, jeigu nebūtų korektorių? Ką jie reikštų? Nieko! Jie tebūtų besieliai negyvosios materijos gabalai!
       ŽMONA (išsigandusi). Gabalai?
       ŠLAVĖJAS. Gabalai! Tik korektorius įkvepia jiems gyvybę. Korektoriams reikia statyti paminklus! Tik didelės dvasios žmogus gali būti korektorius.
       ŽMONA. Ak, kodėl jūs ne korektorius.
       ŠLAVĖJAS. Argi šiukšlė ant grindų – ne klaida pasaulio harmonijoje? (Kiek praskleidęs chalatą, rodo į Žmonos kelį) Argi dėmelė ant baltos, švarios odos – ne klaida?
       ŽMONA. Kur, kur?
       ŠLAVĖJAS (dar sykį rodo). Tarkim, čia... Kažkodėl manoma, kad gali būti genialūs menininkai ar mokslininkai. O kodėl negali, būti genialaus šlavėjo? Retas kuris ligi galo suvokia, kokia svarbi yra švara. Metafiziškai šnekant – kas yra Dievas? Dievas yra švara. Ar galit įsivaizduoti purviną Dievą?
       ŽMONA. Ne.
       ŠLAVĖJAS. Na, matot. Suprantama, nesu religingas. Tai metafora. Kitimų Knygoje yra sakoma – muzika kuriama dievams. Ir šluojama yra dievams... Atleiskit, aš be reikalo taip kalbu.
       ŽMONA. Kalbėkit, kalbėkit...
       ŠLAVĖJAS. Ne. Nereikia tuščių žodžių. Reikia dirbti. Dirbti, dirbti, dirbti.

       Žmona nedrąsiai paglosto šlavėjo plaštaką. Jis santūriai, asketiškai išlaisvina ranką. Žmona vėl švelniai suspaudžia jo plaštaką, jis vėl išsilaisvina. Dar po kelių Žmonos atakų rankos nebeatitraukia. Abu tyli ir žiūri vienas į kitą. Ūmai į kambarį greitu žingsniu įšlubčioja mergytė su kasytėmis ryškiai geltonais kaspinėliais, skubiai padaro reveransą ir sučiulba kreipdamasi į lentynas su stalčiukais

       MERGYTE. Dovanokit, jūs nematėt čia tokio senuko su kvadratine dėžele?

       Šlavėjas ir Žmona apstulbę įsistebeilija į mergytę

       ŽMONA (elegiškai). Ko tau reikia, vaikeli?
       MERGYTE (dar kartą padaro reveransą). Tokio lieso senuko su kvadratine dėžele?

       Ši mergytė atsirado nežinia iš kur ir nežinia kodėl, tačiau sutrikdė intymų Šlavėjo ir Žmonos sėdėjimą. Šlavėjas lėtai, lyg užhipnotizuotas, pakyla nuo sofos, prieina prie mergaitės ir pradeda tam tyčia sukonstruotu šepetėliu valyti jai suknelę

       MERGYTE. Ačiū, ačiū, nereikia. Ką jūs, ačiū, ačiū.

       Atatupsta išeina iš kambario, vis padarydama reveransą. Kartu išeina ir valinėjantis jos suknelę Šlavėjas. Žmona palydi juos žvilgsniu, ryžtingai nueina prie spintos. Pradeda traukti iš vidaus visokiausias sukneles, sijonus, kostiumėlius, naro kostiumus ir t. t. derina viską prie savo biusto. Retkarčiais padaro reveransą – matyt, ją giliai paveikė mergytės pasirodymas
       Į kambarį nuolankiai įcimpina pilietis nudrengtu lietpalčiu ir juoda berete. Tyliai švilpteli, iš paskos įseka pora milžiniško ūgio žmogystų. Jos, deja, neturi galvų, todėl už visko kliūva. Žmona tebedėlioja prie biusto įvairius sijonus, o tarpais ilgaaulius batus. Pilietis su berete kosčioja, paskui garsiai šnypščiasi nosį, bet žmona jo nepastebi. Lygiais laiko tarpais pilietį su berete supurto nežymūs traukuliai

       PILIETIS SU BERETE. Atsiprašau... Atleiskit... Dovanokit... (Žmona pagaliau jį pastebi) Dovanokit, o šitąjį anąjį... tamsta... tamsta docentas namie?

       Žmona apstulbusi žiūrinėja jo begalvius kompanionus

       PILIETIS SU BERETE (sumišęs). Taip, taip, juos derėjo palikti už durų. Bet žinot... Šiais laikais... Dar pavogs kas nors, ar patys ką iškrės... Žinot, kitados prie namų būdavo tokios kartys... Arkliams rišti, arba šunims... Che che... Tai juos irgi būtų galima pririšti...

       Žmona visiškai neteko žado. Lėtai traukiasi atatupsta, kol klesteli ant sofos

       PILIETIS SU BERETE (dar labiau sumišęs). Jie tokie... che che... tokie, šitąjį anąjį... Žodžiu, tamsta profesorius sakė, kad išleistos naujos taisyklės... che che... per aukšti jie, sakė... Sakė, reikia patrumpint... Tai aš, šitąjį anąjį, che che... (Visiškai sutrikęs) Aš tik norėjau... Ar pakankamai... Matot, kojų nenupjausi, jie nepaeitų... O be galvų jie gali... Che che... Be galvų jie gali... Be galvos kiekvienas gali... Aš tik paklausti... Jeigu ponas profesorius... Che che...

       Jis pamaži artinasi prie sofos. Tuo metu jį supurto itin stiprūs traukuliai

       ŽMONA (ūmai). Aš rėksiu!
       PILIETIS SU BERETE. Dėl Dievo meilės... Jei kartais ne laiku aš, žinoma... Suprantu, suprantu... Atleiskit... Su didžiausia pagarba... O kojų niekaip neišėjo... Kūrybinis aktas yra spontaniškas... Dovanokit, suprantu, suprantu...

       Išeina, linkčiodamas beveik ligi žemės. Po sekundės paknopstom grįžta, kumšnodamas bei spardydamas išsivaro begalves žmogystas. Žmona pradeda energingai purtyti galvą, matyt, norėdama išpurtyti iš jos visą šį įvykį. Porą sykių atsistoja ir padaro reveransą. Paskui šoka prie spintos, išsitraukia glėbį suknelių ir skubiai išeina

       Veiksmo vieta lyg ir nesikeičia – tebesame prie tos pačios sienos su stalčiukais. Tačiau atsirado ir naujų dalykų, pavyzdžiui, specialus korektoriaus stalas su visais papildomais įrengimais. Prie jo susikaupęs sėdi Vyras ir dirba. Taigi nesunku suprasti, kad čia korektorinė. Čia viešpatauja baisi netvarka. Ant grindų verste priversta visokiausių nuolaužų, nuoplaišų, skudurų, neaiškios kilmės ir paskirties draiskalų. Tiesa, dvi itin ryškiai išsidažiusios moterys neskubiai naikina šiukšles. Viena monotoniškai kemša nuo grindų surinktus gabalėlius į rankinę kavai malti mašinėlę ir tingiai juos mala. Kita moteris rankioja nuo grindų skudurus bei popierėlius ir milžiniškomis žirklėmis karpo juos ir smulkina į gabaliukus. Vyras tuo tarpu stengiasi atsisėsti kuo keisčiausiomis pozomis, kartais kone užsikaria ant stalo. Vis pamoja moterims, šios prieina artyn, užsideda akinius, išnagrinėja jo naujausią pozą ir nieko nepasakiusios grįžta atgal prie savo darbų Į korektorinę tyliai įkiūtina abi neaiškios lyties žmogystos, kukliai stabteli prie sienos. Varsto stalčiukus, kilnoja iš vienų į kitus kažkokius įrankius

       VYRAS. Vėluojate?

       Žmogystos nunarina galvas, bando tirštai nurausti, iš gėdos itin keistai supina kojas – nesuprasi, kaip ir išstovi nenugriuvusios
       Jas išgelbsti pasigirdęs beldimas. Ryškiai išsidažiusios moterys pakyla, kojomis stumdo į šalis šiukšles, kad būtų galima prieiti tiesiai prie Korektoriaus stalo. Į duris vis beldžia

       VISI KARTU. Prašom!

       Į vidų nedrąsiai įeina raumeningas vaikinas. Po pažastim nešasi įmantrią dėželę, nuo jos į visas puses styro spalvingi pagaliukai. Atsargiai stato dėželę ant korektoriaus stalo. Korektorius paliečia ją pirštų galiukais, pamaigo, paskui pagniaužo, galiausiai pastuksena

       VAIKINAS. Aš čia norėjau išreikšti...

       Korektorius nutildo jį valdingu mostu. Apuosto visus dėželės kampus. Prideda prie dėželės ausį, klausosi. Palaižo įvairias dėželės vietas

       VAIKINAS. Pagal mano koncepciją...
       VYRAS (nutraukia). O kam šitie pagaliukai styro? Nereikia pagaliukų. Ir čia pagaliukai. Per daug pagaliukų!
       VAIKINAS. Čia toks...
       VYRAS (nutraukia). Oi, jau tie pagaliukai... Jūs sėskit, sėskit.
       VAIKINAS. Ačiū, aš pastovėsiu. Matot, čia...
       VYRAS (siaubinga greitakalbe, kad vaikinas nespėtų įsiterpti). Pats pagalvokit: į siaurus plyšius nelenda, žmogus norės įsidėt į lagaminą – vėl negerai. Beje, argi esmė – visokie ornamentai? Ar ne svarbiau pagrindinis kontūras, a? Aš jums papasakosiu vieną nutikimą iš savo praktikos. Irgi, vanas, buvo pagaliukai... Į plyšius nelenda, supranti, į lagaminą nelenda, į dėžes irgi ne... Kviečiamės, vanas, elektromonterį, elektrifikuojam, uždegam lemputes – kad nors ką... Visi nepatenkinti, visokie barniai, supranti. Tuo metu, vanas, skambina į duris. Ir ką darysi – atidarom, negi slėpsies?

       Sportiškos išvaizdos vaikinas stengiasi susivaikyti, kas čia šnekama, bet jam nelabai sekasi. Abi moterys mirkčioja jam, rodo visokius ženklus, viena net išsitraukia iš užančio kortų kaladę ir bando parodyti fokusą

       VYRAS. Ėgi žiū – telefono tinklų inspekcija. Kodėl per garsiai kalbam telefonu. Dabar tu jiems imk ir paaiškink!

       Vaikinas užsižiopso į moteris. Vyras staiga liaujasi malęs liežuviu, užsimoja ir baisiu smūgiu sutriuškina dėželę į šipulius, sveikas lieka tik dugnas

       VAIKINAS (atsitokėjęs). Aš protestuoju, aš... nesutinku... aš...

       Vyras pakelia nuo stalo dėželės likučius, pavarto rankose. Skubiai prieina prie vaikino, purto jam ranką

       VYRAS. Sveikinu, sveikinu! Sveikinu! Labai džiugu! Nepaprastai gerai. Tik pažvelkit, kaip gerai! Sveikinu! Nuoširdžiai džiaugiuosi.

       Visai sutrikęs vaikinas nejučia pradeda linkčioti atsakydamas į sveikinimus

       MOTERYS (paeiliui, viena per kitą). Žiūrėk, visai gražiai išėjo... Kokia subtili linija... Kaip jaunam vaikinui – tiesiog įstabu... Jei kiekvienas jo metų taip sugebėtų...

       Vaikinas dar bando kažką sakyti, bet Vyras mandagiai išstumia jį lauk. Pasisuka į neaiškios lyties žmogystas

       VYRAS. Negalėjot patys? Viskas man?
       MOTERYS (paeiliui). Bet jūs taip gražiai!.. Neįžeisdamas žmogaus!.. Ak, koks smūgis!.. Jūs taip efektingai atrodėt... Įtikinamai ir paprastai... Kitas taip nesugebėtų...
       VYRAS (atlyžęs). Apskritai, žinoma, taip... Jaunimas dabar atkaklus. Geras dabar jaunimas...

       Visi vėl užsiima darbais, tik apskritaveidės žmogystos tebestovi, keistai supynusios kojas

       VYRAS (po pauzės). Argi dabar korektūra? Šit anksčiau būdavo korektūra! Pamenat, kaip liepė ištaisyti landšaftą? Vis dėlto šešiolika kvadratinių kilometrų! Ne juokas! O dabar... Daugių daugiausia – kokį upelį nusausint.

       Pasigirsta duslus taukšėjimas. Į korektorinę įklibikščiuoja liesas senukas juodu kostiumu ir milžiniškais žilais ūsais. Stumiasi į priekį be galo lėtai, nors be perstojo judina visas keturias galūnes, net pukši iš įstangos. Dar iš pusiaukelės pradeda kalbėti

       SENUKAS. Labos dienos, labos dienos! Kaip čia pas jus jauku ir miela! Bučiuoju rankeles damoms... Ką norit darykit, ką norit! Tik priimkit!.. Aš senas, aš žmogus paprastas... Aš neišrankus. Kam tos subtilybės, geriau tiesiai, paprastai... Jau mes vieni kitus pažįstam, ką jau čia, išties... Ką norit darykit, ką norit!

       VYRAS (pagarbiai). O, seniai nebuvot užsukęs. Sėskitės, sėskitės.

       Senukas šiaip ne taip prisikapsto prie kėdės, klesteli į ją, smarkiai dūsauja

       SENUKAS. Taigi du mėnesiai ligoninėj po paskutinio seanso...
       VYRAS. Taip, darbas nelengvas, ką čia kalbėt...
       SENUKAS. Ką darysi, ką darysi... Kitaip gyventi negaliu!

       Senukas be galo sunkiai kyla nuo kėdės, bando ropštis ant korektoriaus stalo. Vyras pagarbiai sodina jį atgal

       VYRAS. Na, ką jūs, ką jūs, nesivarginkit, mes jau patys, patys kaip nors...

       Vyras pamoja neaiškios lyties žmogystoms, šios atsipina kojas, prieina prie senuko, čiupinėja jam nosį, tampo už ūsų, judina rankas, lanksto kojas. Senukas pradeda palaimingai pukštauti, tarsi jam kasytų nugarą. Neaiškios lyties žmogystos baigia apžiūrą, sustoja abipus Vyro, šnabžda jam kažką į ausis

       VYRAS. Taip, aš irgi šitaip pamaniau... Teisingai... (Senukui) Mes čia pasitarėm ir...

       Vyras tvirtai suima dešinę senuko ranką, pasukioja ją lyg bandydamas tvirtumą. Tuo metu į korektorinę atsargiai įtykina skustagalvė moteris ir, niekieno nepastebėta, prisiartina prie korektoriaus stalo. Vyras susikaupęs lėtai sukioja ir timpčioja senuko ranką

       VYRAS (mąsliai). Jūs atsisėstumėt kaip nors... patogiau...

       Senukas skubiai sulinksi galva, visaip sukiojasi, kad Vyrui būtų patogiau suimti jo ranką. Pagaliau vyras sulinksi dėkodamas ir ūmai su baisia jėga raute nurauna senukui ranką su mėsos gabalais. Nusviedžia ryškiai išsidažiusioms moterims tiesiai po kojomis

       MOTERYS (paeiliui) Fe, kaip žmonės ir nešioja tokias rankas... Ir pirščiukai kreivi... Niekam tikus ranka... Pažiūrėk, kokios panagės...

       Neaiškios lyties žmogystos išvelka netekusį sąmonės senuką. Moterys su pasišlykštėjimu karpo ir mala ranką. Pasinaudojusi visuotiniu sąmyšiu, skustagalvė moteris bando apsinuoginti; rodydama keistas grimasas korektoriui

       VYRAS. Liaukitės, liaukitės! Gana, sakau!

       Pačiu laiku grįžta žmogystos ir išvelka ją lauk

       VYRAS (pasipiktinęs). Būtinai atsiranda žmonių, kurie sugadina darbo nuotaiką. Ką. ji sau mano! Čia rimta įstaiga!.. Vadinasi, kažkur ji šitaip pasiekė rezultatų! Gėda! Vadinas, atsirado tokių, kurie...
       MOTERYS (paeiliui). Ji jau ne pirmą kartą... Ji visą laiką taip... Ji gali užsilipt ant stalo ir keturias valandas rodyti nuogą užpakalį... Visur pilna jos nuogo užpakalio nuotraukų...
       VYRAS. Štai taip, per nuogus užpakalius suteršiamos pačios švariausios idėjos... Pamenu tokį epizodą iš alkanos vaikystės... Skrenda gervės... Piemenys dainuoja...

       Vos jam pradėjus pasakot, ant kelių įšliaužia barzdotas vyras, po kaklu pasirišęs didelį akmenį

       VYRAS. Migla tyvuliuoja... Kur ne kur sušvilpia ežys... Idilė visokiausia... Ir staiga, supranti...
       BARZDOČIUS (gūdžiu balsu). Akmenėlį atnešiau! Akmenėlį!

       Sunkiai užkelia akmenį ant stalo ir pats palinksta greta: akmuo parištas ant labai trumpos virvutės, tad atsitiesti barzdočius negali

       BARZDOČIUS. Ak, atvilkau akmenėlį... Akmenėlį!..
       VYRAS. Gal baigsim, ką?
       BARZDOČIUS. Širdies krauju, liūdnom ašarėlėm...
       VYRAS (atsainiai). Uždrausti dabar akmenys. Negalima. Asfaltas dabar visur.
       BARZDOČIUS. Ne, ne... Ne asfaltas, oi ne!.. Akmenėlis kaip ašara, skruosteliu riedanti...
       VYRAS (susidomėjęs). Tikrai?

       Barzdočius persilenkia per stalą, apkabina Korektorių, bučiuoja, glosto jam plaukus, laisto dirbtinėmis ašaromis

       BARZDOČIUS. Nejau nesupranti manęs, broluži? Paimk mane kaip skepetaitę, nusišluostyk manim ašarėlę!..

       Korektorius sušvilpia švilpuku, į vidų įžengia akinamo grožio mergina. Iškart eina prie barzdočiaus, švelniai kaso jam barzdą

       MERGINA. Kaip tamsta man patinki – tiesiog negaliu!
       BARZDOČIUS (dar gūdesnių balsu). Oi, sesele, imk mane kaip skepetaitę, priglausk prie gelsvų kaselių!..

       Korektorius prisitaikęs nukerpa virvutę, kuria parištas akmuo. Laužo akmens kampus, gludina jį, apvalina, mažina specialiais įrankiais, kuriuos traukia iš stalčiukų neaiškios lyties žmogystos

       BARZDOČIUS. Sesele, ar nesutiktum...
       MERGINA. O ko tamsta pageidautumei?

       Ji visą laiką nesiliauja kasiusi jam barzdą, glosčiusi paausius, pasmakrę bei kitas erogenines zonas. Akmuo tuo tarpu palieka visai nepanašus į akmenį, veikiau į bulvę

       VYRAS. Štai kokius akmenėlius mums reikia nešti, štai kokius!

       Ryškiai išsidažiusios moterys iškart šoka žavėtis tuo akmenėliu-bulve, glausto jį prie krūtinių

       MOTERYS (paeiliui). Dieve, kaip gražu....Dieve, kaip gražu...

       Akinamo grožio mergina nueina į užkulisį, barzdočius, viską pamiršęs, nuseka jai iš paskos

       MOTERYS (nesiliauja). Oi, kaip gražu, oi, kaip gražu!
       VYRAS (mąsliai).. Taigi... Nebūtų tokių – kas bulvių parūpintų.

       Vos barzdočius pranyksta, moterys atsainiai numeta akmenėlį ant grindų, grįžta prie savo darbų. Vyras plačiai nusižiovauja. Atsisėda už stato ir bemat užsnūsta

       VYRAS (šneka per miegus). Tada buvo trečiadienis...
       MOTERYS (choru). O, šneka per miegus, šneka per miegus!

       Neaiškios lyties žmogystos vikriai ištraukia iš stalčiukų du magnetofonus, prikiša miegančiam Vyrui prie lūpų mikrofonus

       VYRAS (šneka per miegus). Tik darbe siela atgyja ir pražysta. Pragysta kaip vieversys danguje. Širdį užlieja palaima. Tik darbe išsipildo slapčiausios žmogaus svajos, jo gelminiai troškimai. Tik darbe žmogų palyti visatos harmonija.

       Jam bešnekant per miegus, įeina niūrus vyriškis piktomis akimis. Neaiškios lyties žmogystos bemat slepia magnetofonus, pamaži nurenka nuo stalo įrankius. Korektorius iškart nubunda, nužvelgia piktaakį vyriškį

       VYRAS. Tai jau persigalvojot?
       PIKTAAKIS. Ne.

       Korektorius pažvelgia į veidrodį, pradeda neskubiai reguliuoti korektoriaus stalą: kažką priveržia, atsuka, kalinėja

       VYRAS. Pala, pala, kas ten jūsų?
       PIKTAAKIS. Mergaitės. Trys. Su kasytėm. Vienos stuburas nesilanksto. Ligota. Truputį šlubčioja.
       VYRAS. Na, matot, o mes norėjom užauginti jas balerinomis... O čia stuburas... Na, kam apie stuburus? Geriau balerinom, a?
       MOTERYS (paeiliui). Kaip nehumaniška!.. Nesveiku stuburu... Net šlubčioja... Kaip žiauru... Koks begėdis...
       VYRAS. Girdit – visi taip sako. Taisom?
       PIKTAAKIS. Ką taisom? Juk jos gyvos. Ji jau gimė nesveiku stuburu. Balerina ji jau nebus.
       VYRAS. Tai netaisot? .. Kaip gaila...
       MOTERYS (choru). Kaip kvaila!
       VYRAS. Taip norėtume jums padėti...
       PIKTAAKIS. Ne.
       MOTERYS (choru). Fui, koks negražus žodis – „ne“!
       VYRAS. Tik pagalvokit: dvi jaunos, sveikos mergaitės... Šoka sau baletą... Švarios, išpraustos... Kam ta trečia?
       PIKTAAKIS. Ne.

       Kiek išgąsdinęs neaiškios lyties žmogystas, įgriūna barzdočius, jau kauštelėjęs

       BARZDOČIUS. Akmenėlį ridenu, akmenėlį!

       Iš tolo jam pritaria plonų balsų choras

       CHORAS. Ir mes akmenėlį, ir mes!
       VYRAS. Gerai. Tęskite toliau.

       Barzdočius pamoja ryškiai išsidažiusioms moterims ir išeina

       VYRAS. Tai ką darysim, mielasis?

       Tarsi pagal komandą neaiškios lyties žmogystos prieina prie piktaakio, suima už alkūnių ir neskubiai, solidžiai įmontuoja į korektoriaus stalą. Piktaakis į viską reaguoja abejingai. O korektorinės darbuotojai atvirkščiai – itin sujunda. Žmogystos rišosi po kaklu servetėles, visi susineša prie stalo kėdes. Korektorius atidaro artimiausią stalčiuką ir išima iš jo druskos, pipirų, krienų, garstyčių ir t. t. Visi susėda prie stalo, atsmaukia piktaakiui rūbus, apnuogindami nugarą. Ant jos raudonais dažais nupieštas kažkoks ornamentas. Visi atidžiai jį apžiūri, o paskui pradeda kanibališką vakarienę. Nagais bei tam tyčia pagamintais įrankiais plėšia piktaakiui nuo nugaros odą, toliau didindami bei plėsdami ornamentą, matyt, likusį nuo ankstesnių vakarienių. Karts nuo karto padruskina ir papipirina šviežias žaizdas. Įmantresnius prieskonius naudoja tik pats Korektorius

       VYRAS. Na kaip? Gal pataisom?
       PIKTAAKIS. Ne.
       MOTERYS. Fui, koks neišmintingas... Jis tik vieną žodį temoka... Visai paikas... kaip vaikas...

       Visi tylėdami vakarieniauja toliau. Pagaliau, matyt, pasisotina. Šluostosi lūpas, išmontuoja piktaakį iš korektoriaus stalo

       VYRAS. Graužia? Peršti?
       PIKTAAKIS. Smarkiai.
       VYRAS. Tai ką darysim?

       Piktaakis gūžčioja pečiais, tuo gūžčiojimu užsikrečia ir Korektorius. Abu stovi vienas priešais kitą ir labai meniškai gūžčioja. Neaiškios lyties žmogystos kažką šnabžda korektoriui į ausį

       VYRAS. Kodėl? Ne, ne, nereikia. (Žiūri į laikrodį džiugiai) Darbo valandos baigėsi.

       Stengiasi išeiti, bet žmogystos užstoja jam kelią

       VYRAS. Čia dabar kas?

       Žmogystos jo neišleidžia, pradaro vieną stalčiuką, ištraukia kirvį. Pabando jo ašmenis, lieka patenkintos

       VYRAS. Kodėl aš? Aš nenoriu! Nesutinku!
       MOTERYS (Piktaakiui, paeiliui). Koks kiaulė!.. Žmogus turį per jį kamuotis!.. Prigamina visokiausių šlykštybių... Patologinis niekšas...

       Korektorius blaškosi į visas puses, tačiau neaiškios lyties žmogystos vikriai apsupa jį, įbruka į rankas kirvį. Korektorius krypuoja prie šoninių kulisų, trumpam dingsta

       VYRAS (grįžęs). Negaliu. Nedarysiu.
       MOTERYS (piktaakiui, su šventu pasipiktinimu). Erodas! Kraugerys! Matai, ką žmogui darai! Tuoj pat pataisyk, belzebube!

       Piktaakis staiga pasisuka ir išeina

       VYRAS. Jis dar grįš! Mes ištaisysim! Aš negaliu. Nenoriu. .

       Neaiškios lyties žmogystos vangiai pėdina prie sienos, atitraukia užuolaidėlę, kuri dengė tam tikrą sienos dalį. Už jos specialiame lange sėdi susisukęs, nupiepęs žmogelis, jau matytas vizijoje. Labai lėtai, kruopščiai kažką kramto, pagaliau nuryja

       ŽMOGELIS (liūdnu, vos girdimu balseliu). Aha.

       Neaiškios lyties žmogystos užtraukia užuolaidą. Vyras tarsi užhipnotizuotas dingsta už kulisų su kirviu rankose. Po kurio laiko grįžta jau be kirvio, išbalęs ir svirduliuodamas. Žmogystos paslaugiai išveda jį lauk

       PIRMOJI MOTERIS. Koks silpnas!
       ANTROJI MOTERIS. Žinia – pirmą sykį.
       PIRMOJI MOTERIS. Anas tai pats verždavosi, tik duok kirvį. O šitas...
       ANTROJI MOTERIS. Jaunas dar. .Tikras korektorius pasidarai, kai sueina bent penkiasdešimt.
       PIRMOJI MOTERIS. Aš juo nusivyliau. Maniau, jis tvirtesnis... Taip gražiai kalbėdavo... Poetiškai...
       ANTROJI MOTERIS. Nieko, įpras – bus dar geresnis už aną.
       PIRMOJI MOTERIS. Duok Dieve, bet kažin... Per skystas.

       Moterys prieina prie kulisų, smarkiai pasilenkusios žiūri. Jų galvos už kulisų, matyti tik užpakaliai

       ANTROJI MOTERIS. Visi, kaip sakoma, ten būsim.
       PIRMOJI MOTERIS. Aha, bus namie ką papasakoti.
       ANTROJI MOTERIS. Kas kardą pakels, nuo kardo ir žus.
       PIRMOJI MOTERIS. Aha, ir avarijų dabar pagausėjo.

       Abi atsitiesia, susirenka savo daiktus. Antroji išeina, pirmoji, kiek pasvarsčiusi, nueina už kulisų, tuoj pat grįžta su ryškiai geltonu kaspinu

       PIRMOJI MOTERIS. Visai dar geras kaspinas. Pravers dukrelei. Visai kaip naujas.

       Korektoriaus kambarys vis toks pat, tik dalis stalčiukų sienoje praverta. Į vidų sukiodamasis, pasišokinėdamas, sėlindamas įsliūkina Vyras. Sunkiai prisikasa iki sofos, klesteli į ją. Po mirksnio isteriškai pašoka, nusivelka švarką. Vėl atsisėda. Girdėti kažkoks bildesys. Vyras pašoka, apsivelka švarką. Bildesys pamaži nutyla. Vyras nusivelka švarką. Vėl bildesys. Vyras apsivelka švarką. Taip kartojasi dar keletą sykių
       Pagaliau vyras aprimsta, be švarko atsisėda ant sofos. Išsitraukia iš kišenės saldainį, bet, matyt, nežino, ką su juo daryli. Bando jį įsikišti į ausį, į nosį, už marškinių rankovės ir t. t. Pagaliau įmeta į pravirą stalčiuką
       Įeina Žmona. Eina prie stalčiukų. Po kurio laiko atsisuka ir be galo nustemba, kad vyras nestovi apsivilkęs švarko, kaip įprasta. Vėl nusisuka į stalčiukus, kiek palaukia, atsisukus dar labiau nustemba. Visai sutrinka, pačiupinėja stalčiuką, paskui savo biustą. Patrepsi į grindis, pabeldžia į sieną

       ŽMONA (visai sutrikusi). Šitą... Gal išgeriam arbatos?

       Vyras krūpteli, pažvelgia į ją paklaikusiu žvilgsniu, vietoj saldainio išsitraukia iš kišenės nosinę ir susigrūda ją į burną. Spokso į žmoną veršio akimis

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums... Su cukrum... Tu galėtum...

       Vyras kažką pastebi ant grindų, nepakeldamas užpakalio nuo sofos, susilenkia dvilinkas ir spokso žemyn. Žmona visai išmušta iš vėžių: bando kasytis, paskui gražintis, paskui užsitraukia aukštyn sijoną

       ŽMONA (lemena). Užpilti porceliano vandeniu... Aštuoni šimtai laipsnių... Tu jau nebe jautis?

       Vyras tebespokso į grindis, žiaumodamas nosinę

       ŽMONA (vapa). Verčiau užsiimti kuo kitu... Ilgais žiemos rytais... Labiau pasistengę... Mes dar tokie seni.

       Pagaliau ji prisimena, ką reikia daryti toliau. Atsisėda ant stalo kampo, demonstruoja biustą ir t. t. Ūmai į kambarį įbilda Šlavėjas su savuoju arbatos vežimėliu

       ŠLAVĖJAS. Arbata! Arbata! Avižiniai teš... (Susivokia) Pardon. (Atbulas išvažiuoja atgal)

       Žmoną jo pasirodymas paveikia teigiamai, ji atgauna dvasinę pusiausvyrą

       ŽMONA (nekantraudama). Mes dar tokie jauni... Aš didžiuojuosi, kad tu korektorius... (Besistengdama kalbėti kuo jausmingiau, vos nenudrimba nuo stalo, sodriai susikeikia) Tfu tu, jopšichmatj! (Visiškai kitokiu balsu) Čia tavęs ieškojo.
       VYRAS (išspjovęs nosinę). Ką?
       ŽMONA. Ieškojo, sakau.

       Vyras isteriškai puola vilktis švarką

       VYRAS. Po darbo valandų... Teisė į poilsį... Po darbo valandų...
       ŽMONA. Bet jau išėjo.
       VYRAS. Ką?
       ŽMONA. Išėjo, sakau.

       Vyras pamaži nusivelka švarką

       ŽMONA (bando dar sykį). Mes dar tokie jauni... (Nesulaukus atsakymo, nulipa nuo stalo, rengiasi išeiti)
       VYRAS. Ne! Tik neišeik!

       Žmona apsisuka ir išeina į kitą pusę. Vyras susikrimtęs uždarinėja stalčiukus. Pamaži prisislenka prie tos vietos, kur sienoje yra (ar nėra?) durys.
       Sustoja ir susimąsto
       Įeina susirūpinęs Šlavėjas

       ŠLAVĖJAS (reikšmingai). Geras oras šiandien.
       VYRAS. Ką?
       ŠLAVĖJAS. Nelyja... Ir šiaip jau... (Stengiasi sudominti) Čia kurią dieną einu gatve, žiūriu – katinas. Toks dryžuotas, kaip pižama. Ir kas keisčiausia – su uodega. Tai, žinot, tasai katinas...

       Ūmai nutyla, nes Vyras atkakliai žiūri į sienoje esančias (ar tik nupieštas?) duris

       ŠLAVĖJAS. O, velniai rautų, kaip aš lig šiol nepastebėjau, kad jūsų baldai nedarniai sustatyti. Klausykit, negi patys nematot, a? Argi taip galima? Čia – vienaip, čia – antraip... Šleivai, kreivai...

       Beplepėdamas bando nežymiai, lyg tarp kitko, užstumti duris spinta, tačiau ji pernelyg sunki. Vyras tuo tarpu lyg pakerėtas žengteli artyn prie durų. Šlavėjas vikriai užstoja jas kūnu

       ŠLAVĖJAS. Klausykit, o kodėl mums nenukakus prie upės? Grynas oras, šis bei tas...

       Vyras jo nė negirdi, artėdamas prie durų, atsitrenkia į jį visu kūnu

       VYRAS (paslaptingai, pusbalsiu). Aš gerai suprantu, jog tai paranoja, bet man rodosi, kad mane visą laiką kažkas stebi.
       ŠLAVĖJAS. Ir dabar rodosi?
       VYRAS (apsižvalgęs). Ne, dabar nesirodo.

       Vyras su pamišėlio atkaklumu braunasi pro Šlavėją link durų. Šiam vis sunkiau atsilaikyti, bet ūmai Vyras pasiduoda, sėda ant sofos, susiima rankomis galvą

       ŠLAVĖJAS. Na; ką jūs, ką jūs. Nereikia taip, nereikia.
       VYRAS (nostalgiškai). Mergaitės buvo su kasytėmis...
       ŠLAVĖJAS. Na ir kas – jei pagalvosi iš esmės? (Sėdasi greta) Ką reiškia kažkieno kasytės prieš amžinybę? Jei kažkieno kasytės klaidingos – kas gali jus smerkti? Pagalvokit pats! Juk yra amžinos sąvokos: Gėris, Grožis, Švarą, Tvarka. Deja, yra ir purvas, klaidos, šiukšlės, skausmas. Mes juk kaunamės už žmogų, argi ne? Už tikrąjį žmogų! Mes verčiam žmogų būt tokiu, kokiu jam reikia būt. Kuo tat čia dėtos kažkokios kasytės? Kažkokia atskirybė, dialektinėje vienybėje tereiškianti...
       VYRAS (paslaptingai). Kaspinai buvo geltoni...
       ŠLAVĖJAS (pamaži įsiaudrindamas). Drauge, svieskime ant vienos svarstyklių lėkštės mergaites, kasytes, visą šitą empiriką, o ant kitos žmonijos ateitį! Nejau neaišku, kas nusvers?
       VYRAS. Aš suprantu, suprantu, protu aš suprantu: švara, tvarka, neklaida. Bet širdis kartais...
       ŠLAVĖJAS. Taip, širdis! Be abejo, širdis! Kaip tik širdis! Vien širdies šauksmas! Argi tvarką ir švarą galima išmąstyti, išsamprotauti? Jas galima tik išjausti. Jos slypi ne paviršiuj, ne žodžiuose, o sieloj. Be meilės širdyje kiekvienas mūsų būtų tuščias lyg išmiręs miestas. Argi pajėgtum be meilės sava valia kankintis, nevalgyti ir nemiegoti? Argi iškęstum nenusižengęs tvarkos ir švaros celibatui? Argi rastum savy jėgų, kad ranka, pakilus prieš purvą, nevirptelėtų? Juk kartais ir purvas, ir klaida esti tokie panašūs į gyvas būtybes. Jie turi ir rankytes... Ir kojytes... ir kasytes... Tegu, tegu! Širdis neleis pamiršti, kad tai blogio valdomi padarai, kad jų žūtis – Gėrio pergalė! Kad jie... kad mes... Kad visi...

       Šlavėjas taip įsismarkavo, kad paprasčiausiai užduso. Vyras žiūri į jį atsidavusiu žvilgsniu, linksi galva

       VYRAS. Na taip, žinoma... meilė... širdis... kasytės... purvas...
       ŠLAVĖJAS (uždusęs). Na matot, kaip mudu sutariam... Klausyk, brolau! Ar ne laikas mums sakyt viens kitam „tu“? Man regis, seniai metas, brolau! Paprastai, broliškai. Pala, einu atsinešu bruderšaftą.

       Šlavėjas skubiai išeina. Netrukus vėl pasigirsta bildesys. Piktaakis vyras įstumia į, kambarį didelę dėžę be dangčio, ant jos užmestas purvinas skuduras. Niūriai apsižvalgo ir nieko nepasakęs išeina. Jam pasirodžius, Korektorius pradeda krūpčioti ir dangstytis rankomis veidą. Dar kiek pakrūpčioja ir jam išėjus. Ūmai svajingai nusišypso

       VYRAS. O juk aš galėčiau turėti sūnų... Tikrą sūnų...

       Giliai susimąsto, visiškai užsimiršta. Į kambarį įsėlina rubuilis vaikiokas, įsikiša į burną vamzdelį ir apšaudo vyrą džiovintais žirniais. Keletas žirnių pataiko, Vyras išsigandęs pašoka. Vaikiokas patenkintas sprunka lauk. Vyras baimingai žiūrinėja, čiupinėja dėžę, vis atitraukdamas ranką, tarsi ji galėtų įkąsti. Paskui įsistebeilija į sienoje esančias (ar vis dėlto nupaišytas?) duris. Grįžta Šlavėjas, nešinas ganėtinai keistos formos bruderšaftu

       ŠLAVĖJAS. Taip, taip, aš irgi žiūrinėjau: siena čia be galo nelygi, argi ne? Šioje vietoje siena be galo ruplėta. Reiktų ją užtinkuoti – kuo storiau – ir perdažyti, argi ne?

       Paima Vyrą už parankės, veda šalin nuo durų. Tik dabar pamato dėžę, krūptelėjęs paleidžia Vyro rankovę. Nebežino, ko griebtis, bando šokti ir prie Vyro, ir prie dėžės sykiu, todėl labai keistai persikreipia. Šie judesiai be galo išgąsdina Vyrą, jis irgi pradeda trypinėti ir šokčioti. Už sienos pasigirsta garsūs cypavimai bei ūkavimai. Šlavėjas bando pasprukti iš kambario, bet dabar jau Vyras pastoja jam kelią, čiumpa už kojos. Abu griūna, net gulėdami dreba visu kūnu. Dėžėje po purvinu skuduru kažkas juda. Bendra įtampa pasiekia apogėjų. Lygiai staiga, kaip prasidėję, visi drebėjimai, krūpčiojimai, ūkavimai, cypavimai mirksniu nurimsta. Šlavėjas su vyru ramiai atsisėda. Šlavėjas šnypščiasi nosį ir išeina. Vyras žiovauja, raivosi ir išeina į kitą pusę

       Šlavėjas susikaupęs vaikštinėja po kambarį. Ant sienos pakabintas brėžinys, vaizduojantis Korektoriaus išilginį skerspjūvį. Šlavėjas paima lazdelę, vedžioja jos galą po painius brėžinio vidurių labirintus. Įeina abi neaiškios lyties žmogystos, labai pagražėjusios, puošniai apsirengusios. Stebi šlavėjo judesius.

       ŠLAVĖJAS. Svarbiausia – ramybė. Jei nežinai, ką daryti, pirmiausia nusiramink pats. Paskui nuramink pacientą. Neramumo priežastys gali slypėti daug kur, kad ir čia. (Stuksena lazdelės galu į brėžinio genitalijas) Kam tai reikalinga?

       Žmogystos sutartinai gūžčioja pečiais
       ŠLAVĖJAS. Gerai žinome Diogeno nuomonę šiuo klausimu. Tačiau, norint paveikti pacientą, reikia, kad jis būtų girdėjęs apie Diogeną. Deja... Erudicijos mums stinga, stinga...

       Dėžėje, kuri dabar uždengta dailia siuvinėta lovatiese, kažkas sujuda. Žmogystos sutartinai spygteli neaiškios lyties balsais

       ŠLAVĖJAS (paaiškina). Mėšlungis.

       Žmogystos staiga atidaro grindyse liuką ir skubiai į jį sulenda. Įeina solidusis vyriškis,
       dar labiau susolidėjęs

       SVEČIAS (nepatenkintas). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Nesusipratimas. Dievaž, nesusipratimas. Akimirkos silpnumas.
       SVEČIAS (nepatikliai). Mhhrrr?
       ŠLAVĖJAS. Leiskite laiduoti – tai daugiau nebepasikartos. Tai epizodas, nelemtas atsitiktinumas.
       SVEČIAS (priekaištingai). Mhhrrr...
       ŠLAVĖJAS. Žinau. Žinau. Kaltas. Neprižiūrėjau. Pagailėjau arbatos. Pernelyg pasiklioviau.
       SVEČIAS (įsakmiai). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Bet ar reikia? Iškart?.. Gal nereikia? Aš apsiimu...
       SVEČIAS (valdingai nutraukia). Mhhrrr!
       ŠLAVĖJAS. Gerai. Klausau. Supratau. Įvykdysim. Sutvarkysim. Tai vienintelis ir paskutinysis kartas. Daugiau taip nebus. Ačiū už pastabas.

       Svečias pamato dėžę

       SVEČIAS. Mhhrrr?
       ŠLAVĖJAS. Dėžė.

       Svečias nueina prie dėžės, pakelia lovatiesę, nepatenkintas linguoja galva. Išsitraukia iš dėžės vizijoje matytą grafiną, nugeria keletą gurkšnių. Padeda grafiną atgal. Labai nepatenkintas kraipo galvą

       SVEČIAS (piktai ir įsakmiai). Mhhrrrhrr!

       Šlavėjas nežymiai raukosi

       SVEČIAS (niršiai). Mhr?
       ŠLAVĖJAS. Taip, supratau.

       Svečias išeina. Šlavėjas susiima rankomis galvą

       ŠLAVĖJAS. Štai! Šito ir buvo galima tikėtis. (Bando sakyti monologą) Ką daryti? Daryti ar nedaryti? Valyti ar nevalyti? Užsimiršti giliam sapne ar susidurt su realiais sunkumais? Ką, daryti? (Su tikru tragizmu) O Dieve, aš jau nebeturiu laiko pašluot grindis!

       Ūmai keturpėsčias kniumba ant grindų, rėplioja į vieną pusę, į kitą

       ŠLAVĖJAS (giliamintiškai). Rėplito ergo sum! (Lėtai atsistoja) Tačiau tam reikia, kad pacientas žinotų, kas buvo Dekartas. Taip, deja, erudicijos mums stinga, stinga...

       Atsisėda ant sofos, vėl bando sakyti monologą

       ŠLAVĖJAS. Prieš akis baisi bedugnė. Širdy tuštuma. Visokiausios klaikios mintys sukasi galvoj. Juodos abejonių rankos čiumpa už gerklės. Daryti ar nedaryti? Numirt, užmigt? Kas išeitį pasiūlys? Och!

       Nunarina galvą ir sustingsta. Atsidaro liukas grindyse, pro jį iškiša galvas abi neaiškios lyties žmogystos, fotografuoja Šlavėją dviem fotoaparatais

       Šlavėjas tebesėdi ant sofos parėmęs rankomis galvą, giliai susimąstęs. Jo veidas sunykęs ir išvagotas raukšlių. Galbūt jis taip sėdi jau dienų dienas. Įeina Žmona, kaip niekad svajinga ir grakšti

       ŽMONA (kimiu balsu, gerokai sumišusi). Atleiskit, sutrukdysiu. Jūs dažnai būnat užsieniuose... Nepastebėjot, ar ten dabar nešioja tokius biustus?

       Atsargiai kilsteli delnais savo dailųjį biustą, aprodo Šlavėjui

       ŠLAVĖJAS. Žinot, kažkaip neatkreipiau dėmesio.
       ŽMONA. Kaip gaila...

       Paleidžia iš delnų biustą. Ji labai sumišusi ir net truputį nuraudusi

       ŽMONA. O aš jus šiandien sapnavau.
       ŠLAVĖJAS (nuoširdžiai). Baisu!
       ŽMONA. Mudu sėdėjom ant purvinų dėžių ir valgėm kuklius proletariškus pusryčius. Aš dar pagalvojau: Čia jūs toks tolimas, oficialus, o sapne buvot artimas ir paprastas.
       ŠLAVĖJAS (nuoširdžiai). Jūs manęs geriau nesapnuoki!. Nereikia manęs sapnuot...

       Žmona nė negirdi, ką jis kalba, tik žiūri į jį lyg pakerėta. Šlavėjas išsigandęs pakyla, stengiasi paeiti į šalį, tačiau Žmona jo nepaleidžia, remia prie sienos savo įstabiuoju biustu. Visai ne laiku įeina vyras. Šlavėjas skubiai pasišalina. Vyras be švarko ir be kaklaraiščio, atrodo tiesiog pasigailėtinai

       VYRAS (gailiai). Nėra saldainių... Negaliu kramtyt... Negaliu sėdėt... Negaliu miegot... Prakaitas muša... Skauda kairę koją... Gal išgeriam arbatos?
       ŽMONA. Abejoju.
       VYRAS (persigandęs). Kuo?
       ŽMONA. Nežinau.
       VYRAS (kiek atkutęs). Negalima abejoti... Ir nežinoti negalima. (Ūmai susigūžia, apsidairo) Matai?
       ŽMONA. Ką?
       VYRAS. Žiūri.
       ŽMONA. Kas? .
       VYRAS. Visi.
       ŽMONA (nutęsia). Aa...
       VYRAS. Visiškai neturiu draugų...
       ŽMONA. Kokių?
       VYRAS. Jokių.
       ŽMONA. Pats kaltas.
       VYRAS (labai greitai). Tu nesupranti, kaip tas svarbu. Juk negalima palikti žmogaus vieno, leisti, kad jis elgtųsi, kaip jam šaus į galvą. Nuo to priklauso pasaulio darna... Aš juk nieko nelaužau, aš tik taisau klaidas. Aš vien taisau klaidas... Man paliepta – aš ir taisau.
       ŽMONA (nustebusi). Apie ką tu kalbi?
       VYRAS. O tu... apie ką?
       ŽMONA. Aš apie nieką.

       Ilga pauzė

       ŽMONA. Pavojinga dažnai palikti moterį vieną su kitu vyriškiu.
       VYRAS. Nesuprantu. Ką turi galvoj?
       ŽMONA. Šlavėją.
       VYRAS (nustebęs). O jis – vyras?
       ŽMONA (pamąsčiusi). Gal reikia paklausti.
       VYRAS. Geriau patikrinti.
       ŽMONA. Tikrai? (Mąsto) Gal ir geriau.
       VYRAS (atkutęs). Tikriau. Matai, gali pameluoti ar šiaip... Korektorius visuomet privalo tikrinti. Mane nuo vaikystės viliojo korektoriaus darbas: toks paslaptingas, toks svarbus, toks sudėtingas... Man jau tada atrodė, kad korektorius gali... kad, jei reikia, jis gali... Kad jis gali...
       ŽMONA. Ar nemanai...
       VYRAS. Manau. Be abejo, manau. O kaipgi kitaip.

       Ilga pauzė

       VYRAS. Aš vis galvoju, koks turėtų būti korektoriaus sūnus. Koks tyras, koks grynas, koks švarus... Ką?
       ŽMONA (abejingai). Abejoju, ar galėčiau tau pagimdyt tokį tyrą, švarų, gražų... Aš juk ne korektorė.
       VYRAS. Galėsi, galėsi! Tu juk mano žmona. Tik reikia susikaupti, perduoti tau visą savo sėklą, be jokių priemaišų!
       ŽMONA (abejodama). Manai, išeis?
       VYRAS. Išeis, išeis! Juk mes dar tokie jauni!

       Vyrą ūmai užplūsta energijos perteklius. Jis šokčioja, muistosi, kinkuoja galva.
       Žmona stebi jo metamorfozes labai abejingai

       VYRAS. Aš pasirengęs! O, koks tai bus sūnus! Aš pasirengęs!

       Žmona, regis, suglumsta. Lėtai sėdasi ant sofos. Kuo labiau siautėja vyras, tuo labiau ji apsnūsta. Tingiai prasisagsto bliuzelę, atsisega biusthalterį, susimąsto. Vėl užsisagsto bliuzelę. Pasikelia sijoną, susikiša po juo rankas, sakytum jau rengiasi mautis kelnaites, bet taip ir sustingsta. Vėl ištraukia rankas, prasisagsto bliuzelę. Vėl pasikelia sijoną, rengiasi mautis kelnaites, bet visai apsnūsta, plačiai žiovauja. Vyras neapsikentęs vis vien čiumpa ją į aistringą glėbį, bet labai negrabiai, apkabina daugiau sofos, negu žmonos
       Į kambarį įeina Šlavėjas. Jis visiškai suniukęs, apsivyniojęs kaklą šerpe, velka kojas. Jo puikioji oranžinė striukė dėmėta

       ŠLAVĖJAS. Ė-ė-ė! Gana! Baigiam, baigiam!

       Vyras įniršęs pašoka. Žmona, pasinaudojus proga, labai noriai užsisagsto ir susitvarko. Vyras puola Šlavėją kumščiais, bet kol prišoka – persigalvoja. Žiūri į savo kumščius, lyg pirmąkart matydamas

       ŠLAVĖJAS (šniurkščiodamas nosim). Vat taip. Ir kad man... Šiukšlins, matai, spermą ant grindų laistys... Visai pasileido.

       Šlavėjas šniurkščiodamas iškiūtina. Žmona irgi išeina. Įeina jau matyta vizijose krizenanti senutė. Jai iš. paskos seka dvi vištos – nušiurusios, pusiau nupešiotos, purvinos. Grėsmingai artinasi prie Vyro

       VYRAS. Aš nekaltas! Man liepė!

       Senutė labai patenkinta krizena, siundo vištas ant vyro

       VYRAS (kvailai šypsodamasis). Atleiskit, kažko vaidentis pradėjo. Aš gal jau eičiau, ar ką...

       Senutė netrukdo jam išeiti, tik patenkinta trina mažyčius delnelius. Atsidaro vieną stalčiuką, išsitraukia aplaužytą batoną, trupina vištoms

       SENUTĖ. Dukrelės mano, dukrelės... Išsigando jūsų broliukas, išsigando vargšelis... Nepažino mamelės...

       Tarytum krizenančios senutės sukviesti, į kambarį ima rinktis sapnų bei vizijų personažai. Šįsyk jie neryškūs, apiblukę, kai kurie net apdriskę. Sportiškos išvaizdos jaunuolis gerokai šlubčioja, atrodo smarkokai pastorėjęs. Po pažastim tamposi nutrintą odinį portfelį, iš kurio vis traukia sumuštinius. Rubuilis vaikiokas be tikslo slampinėja po kambarį, pagaliau pasičiumpa dailią vazą, akivaizdžiai ketindamas į ją nusišlapinti. Liesas senukas milžiniškais ūsais piktai visiems komanduoja. Dvi ryškiai išsidažiusios moterys vaikštinėja po kambarį, pernelyg draugiškai apsikabinusios. Solidusis vyriškis, apsisiautęs karišku brezentiniu apsiaustu, stabdo kiekvieną praeinantį, rodo kažką po apsiausto skvernu, sprendžiant iš reakcijos – šlykštaus turinio atvirukus. Piktaakis vyriškis drožinėja aštrų basliuką, ketindamas kažką nusmeigti. Pilietis su berete siaubingai išsičiustijo, apsivilko fraką, ant kaklo pasirišo peteliškę, kaklaraištį ir juodą kaspiną. Linkčioja į visas puses, pozuoja nesamiems fotografams. Visi kumšnoja vienas kitą, riejasi, šnekasi keliomis kalbomis, daugiausia neegzistuojančiomis. Triukšmas lyg turguj. Šviesos blyksniai. Jokios darnos, jokios judesių plastikos
       Akinamo grožio mergina įstumia į kambarį visai paklaikusį Korektorių. Visi pasisuka jų pusėn, daugiausia žiūri į merginą. Bet ji nekreipia į kitus nė menkiausio dėmesio, visą savo gražumą skiria Korektoriui, glosto jį, kutena, tampo už ausų spenelių ir t. t.
       Tarsi užkerėti jos nuotaikos, visi eina prie Korektoriaus, plekšnoja jam per pečius, per skruostus, per užpakalį, per ausis, per pakaušį. Staiga pasigirsta skardus, grėsmingas beldimas į sieną. Iš stalčiukų tarsi pelėnai iš urvų lenda kreivi snukučiai išsprogusiais veizolais. Jie sukelia tarp vizijos personažų baisią paniką. Raumeningasis jaunuolis trenkia šalin portfelį, nuplėšia išsičiustijusiam piliečiui beretę ir bando paslėpti po rūbais. Dvi neaiškios lyties žmogystos įvaro į kambarį skustagalvę moterį, žnaibo jai šonus, tampo už nesamų plaukų. Bildesys nesiliauja, klaidžioja iš vienos vietos į kitą. Liesas senukas ūmai nusiplėšia ūsus, bando priklijuoti Korektoriui prie kaktos, bruka į ausis, į nosį, į burną. Išsidažiusios moterys, iš kažkur prisigraibiusios mažų pagalvėlių, kerštingai bombarduoja jomis Korektorių. Apvalaini veidukai stalčiukuose linguoja tarsi saulėgrąžos. Krizenanti senutė bando sutupdyti Korektoriui ant galvos abi vištas. Barzdočius įridena į vidų statinę ir tyčia stengiasi užstumti ją Korektoriui ant kojų. Pamažu visi apspinta Korektorių, visaip tyčiojasi iš jo, kulia per kuprą, žnaibo, spjaudosi, barsto jam ant galvos pelenus ir t. t. Šiaip ne taip jam pavyksta pasprukti iš kambario, iš paskos .rėkaudami ir keikdamiesi išgarma ir kiti personažai. Tik piktaakis lieka sėdėti ant grindų, toliau ramiai drožia aštrų basliuką

       Žmona guli ant sofos apsirengusios machos poza ir giliai dūsauja. Jos atodūsių klauso abi ryškiai išsidažiusios moterys

       ŽMONA. Ach! Och! Kiek metų tenka išgyvent su žmogum, kad perprastum jo menkumą, jo tuštybę, jo...
       MOTERYS (duetu)....impotenciją?
       ŽMONA. Ne. Ne... Kad pamatytum, jog jis anaiptol nėra toks, koks visą laikę dėjosi esąs... Ach! Och!.. Kad jis tik menkas žmogelis, paprasčiausias...
       MOTERYS (duetu)....impotentas?
       ŽMONA. Ne. Ne... Tiesiog menkysta be aukštesnių idealų... Ach! Och!.. Kaip aš galėjau būti tokia akla. Išties – meilė užtemdo žmogui protą... Ach! Och!.. Bet dabar tarsi šydas būtų nukritęs man nuo akių. Dabar aš viską matau. Dabar suprantu, kad jis viso labo...
       MOTERYS (duetu, nekantriai)....impotentas?
       ŽMONA. Ne. Nebūtinai. Nors kas žino... Gal jis ir čia mane apgaudinėjo, įtikinėdamas, kad viskas taip ir privalo būti? Sūnaus mes taip ir nepasigimdėm. O gal ir gerai? Dabar aš laisva... Ach! Och!.. Visą gyvenimą juo rūpinaus. Pamanykit, Korektorius! Visi korektoriai yra...
       MOTERYS (džiugiai, duetu)....impotentai?
       ŽMONA. Nežinau. Aš nieko nežinau... Ach! Och!.. Kur mano jaunystė?

       Išsidažiusios moterys ūmai susigraudina, pradeda kūkčioti. Žmona kyla nuo sofos, mankština nutirpusias galūnes

       ŽMONA. Mane drasko vidiniai prieštaravimai. Pati nebežinau, ką daryti, Kartais noriu jį pamesti... O kartais rodosi, kad aš jam labai reikalinga, kad tik aš galiu jam padėti. Nė nežinau, kaip pasielgsiu... Ach! Och!.. Palikite mane vieną, gerosios moteriškės, aš turiu viską apsvarstyti.

       Moterys nusivylusios išeina

       ŽMONA (išeidama į priešingą pusę). Ach! Och!

       Įeina išbalęs, susivėlęs Šlavėjas. Kai jo oranžinė striukė prasiskleidžia, matome, kad jos užantyje nieko nėra

       ŠLAVĖJAS. Kas man atsakys? Kokia dvasia, kokia knyga paaiškins, kas leista aukot švento tikslo vardan? Ar gali žmogus nusižengti menkesnei taisyklei vardan didesnės? Ar įmanoma likti tyram ligi galo?.. Ar šiam pasauly įmanoma ideali švara?.. Hėgelio prasme?..

       Dvi vis dar neaiškios lyties žmogystos įsitempia į kambarį skustagalvę moterį. Panašu, kad žmogystos kuo toliau, tuo labiau vyriškėja

       PLIKAGALVĖ (rodydama į Šlavėją). As pažįstu šitą mergaitę. As ją jau mačiau. Žinau, žinau, ji tik apsimetė, o jei kas numautų jai kelnytes, tai visokiausių dalykų pamatytų!

       Žmogystos užverčia galvas į viršų, vaikštinėja, tarsi gėrėtųsi nesamais lubų lipdiniais ir nieko negirdėtų

       PLIKAGALVĖ. As ją pažįstu. Ji pardavė mane į vergiją papuašams. Ją vadina pasiutėle Mere. Jos sąžinę slegia siaubingos kaltės! Ji smarkiai nusikalto žmonijai! Einu viską pasakysiu teišėjamššš!

       Plikagalvė moteris labai didingai išeina. Žmogystos tebespokso į viršų. Šlavėjas krenta ant grindų ir pradeda be garso raudoti

       ŠLAVĖJAS (be garso raudodamas). Žmonės manęs nesupras! Jie nesupras mano tikslų! Jiems reikia rezultatų, ne idėjų! Duonos ir reginių, duonos ir reginių! Jie tematys, kad aš pralaimėjau, daugiau nieko. Ką man daryti, ką man daryti?

       Sėdasi, šnypščiasi nosį. Žmogystos pagaliau nuleidžia galvas ir išeina

       ŠLAVĖJAS. Tiktai kančia išties yra beribė. Kaip man išgelbėt save ir pacientą? Gal turiu pasiaukot jo vardan? Juk svarbiausia – žmogus!.. Žmogus... Bet aš nepasiryšiu, man pristigs jėgų... Aš silpnas... O, koks aš silpnas!..

       Dar jam nebaigus monologo, į kambarį grįžta Žmona. Ji apsirengusi itin kukliais darbo rūbais, plaukus pasirišusi skarele. Atsineša plastmasinį kibirėlį, pradeda plauti grindis. Šlavėjas netenka žado. Elegiškai įeina Vyras, žvelgdamas tiesiai prieš save. Kodėl taip, elgiasi, visiškai aišku: jis nenori matyti, kas dedasi jam iš šonų ir už nugaros. Mat jį lydi keletas vizijos personažų; barzdočius, sportiškas vaikinas ir kiti

       VYRAS (žmonai, labai tyliai). Vaidenasi.
       ŽMONA (pažiūrėjusi). Tarytum.
       BARZDOČIUS (dalykiškai). Vaidenamės, vaidenamės, o kaipgi!
       KITI VAIDUOKLIAI. Aha! Jo! Vaidenamės! Superkaifas!

       Šlavėjas ūmai atkunta, pašoka nuo sofos

       ŠLAVĖJAS. Esu pagrindinės veiklos vyriausiasis inspektorius. Kas čia dabar? Kas leido?

       Barzdočius pagarbiai rodo jam didelį popieriaus lapą. Šlavėjas smarkiai į jį įsigilina. Lieka užganėdintas

       VYRAS (žmonai). Tai matai, kokie dalykai.
       ŽMONA. Matau.
       VYRAS. Aš daug ką apsvarsčiau pastarosiomis dienomis.
       ŽMONA. Ir aš.
       VYRAS. Manau, kad klausimai, kurie jaudina mane, turėtų jaudinti kiekvieną korektorių.
       ŽMONA. Aš tave suprantu ir palaikau.
       VYRAS. Aš nedrįstu tau pasakyti, bet... (Ilgam nutyla)

       Šlavėjas klausosi jų pokalbio su augančiu nerimu

       ŽMONA. Gerai! Gerai! Jei tu net dabar negali pasakyti visos teisybės, aš tau padėsiu. Aš tau padėsiu. Aš tau ją pasakysiu. Viską pasakysiu! Tu manim patikėsi?
       VYRAS. Taip! Aš patikėsiu! Sakyk!

       ŽMONA. Tai klausyk! Tu žinai, kas yra tavo, mano, mūsų visų gyvenimas? Žinai, kas yra jis? (Rodo į Šlavėją) Žinai, kas yra jie ir kodėl jie? (Rodo į vizijos personažus) Jei vyrai nepajėgia, teisybę turį pasakyti moteris! Moterys visad suko istorijos ratą! Moteris – tai skamba išdidžiai!

       Šlavėjas skubiai prieina prie žmonos, pavadina ją į šalį. Nusigręžęs nuo visų, labai intymiai kažką rodo

       ŽMONA (apstulbusi; sužavėta, pritrenkia). Ooo!

       Šlavėjas pasitraukia į šalį. Žmona negali atplėšti nuo jo susižavėjusio žvilgsnio

       VYRAS. Sakyk! Aš laukiu! Aš nebijau išgirst teisybės!
       ŽMONA. Ką... Ką sakai?
       VYRAS. Žadėjai pasakyti man... Pasakyti man...
       ŽMONA. Pala, aš tuoj... Tuoj susikaupsiu...

       Šlavėjas reikšmingai pažvelgia į žmoną ir išeina. Ši lyg pakerėta išseka iš paskos. Vyras klausiamai žvelgia į vaiduoklius, šie gūžčioja pečiais. Beje, jie visą laiką nesiliovė kuo įžūliausiai vaidentis: rūkė, darinėjo stalčiukus, šaipėsi iš jų turinio ir t. t. Vyras ūmai šoka iš kambario, matyt, norėdamas pasprukti. Visi išgarma jam iš paskos

       Vyrui pavyko pasprukti nuo vaiduoklių. Tiesa, dėl to teko persirengti; dabar jis panašus į valkatą. Skubiai nusimeta svetimus rūbus, blaškosi po kambarį

       VYRAS. Pasprukau... Dabar, kai niekas nemato... Pagaliau... Aš išpažinsiu savo nuodėmes... Mea culpa, mea maxima culpa... Ir taip toliau... Atsitokėti niekad ne vėlu... Visad dar lieka ateitis. Nereikia pamiršti, kad visad dar lieka ateitis.

       Klaupiasi ant grindų, traukia iš kišenių visokiausias šiukšles, gelžgalius, stiklainius, senus batus ir t. t. Dar gausybę visokio šlamšto prideda iš stalčių

       VYRAS. Tai šit kodėl jie slėpė nuo manęs šiukšles... Bet aš nenusileisiu... Aš įrodysiu... Aš prisišauksiu...

       Eina prie didelės dėžės, kuri ligi šiol stypso kambaryje. Atidengia ją, nusivilia

       VYRAS. Jau suskubo... Bet man niekas nesukliudys... Kai žmogus ryžtasi, jam niekas negali sukliudyti... Žmogaus valia nenugalima. Aš prisišauksiu!

       Priklaupia prie šiukšlių krūvos, daro keistus judesius, paslaptingai murma, lyg burtų. Gana ilgai buria, daro ritualinius gestus. Pagaliau pavargsta, jo judesiai lėtėja. Pasigirsta basų kojų šlepsenimas

       VYRAS. Prisišaukiau! Štai jis, mano sūnus! Jis ateina! Aš turėsiu sūnų! Sūnų! Pats vienas!

       Į kambarį įšlepsena skustagalvė moteris

       PLIKAGALVE (labai liūdnai). O aš jau dedu kiaušinius. Su dviem tryniais... Ką darysi! (Itin įdėmiai apsižvalgo) Užrūkyt nerastum? (Paima iš Vyro cigaretę) Klausyk, broliuk, duosiu patarimą. Tu apsimesk bepročiu. Liuks dalykas, patikėk. Niekas prie tavęs nesikabinėja... Visiška ramybė... Nuoširdžiai patariu.

       Vyras jos nė negirdi, paklaikęs voliojasi po šiukšles. Moteris gūžteli pečiais, išeina labai protingu žingsniu

       VYRAS. Nepavyko! Nepavyko! Bet aš vis vien prisišauksiu savo sūnų... Jis ištaisys mano klaidas... Padarys, ko aš nepadariau... Jis bus mano kūnas ir kraujas. O jo dvasia bus šimtąsyk geresnė! Ateik! Pasirodyk! Ateik! Pasirodyk!

       Vėl imasi burtų. Nuo jo įtampos virpčioja stalčiukai, dreba grindys
       Įeina inteligentiškas laibas jaunuolis su akinukais. Vyras palaimingai kyla iš šiukšlių krūvos. Jaunuolio kakta filosofiškai suraukta. Jo veido spalva gelsvai balkšva. Jis mažumėlę nuplikęs ir smarkokai žvairuoja. Be to, jis mikčioja, šiek tiek trūkčioja visu kūnu, tarpais žagsi

       SŪNUS. Kaip gyvuoji, tėveli? Aš tavęs išsiilgau. Jau tris valandas tavęs nemačiau. Tau nieko nestinga?
       VYRAS. Ne, dėkui. O kaip tau sekasi?
       SŪNUS. Ne itin. Aš kankinuosi.
       VYRAS. Sakyk, sakyk. Aš tau padėsiu.
       SŪNUS. Kažin, tėveli. Kaip žinai, mano darbas sudėtingas. Vaikai turi pralenkti tėvus... Na, gerai jau, gerai... Mes juk neturim laukti dovanėlių iš gamtos, mes turime išplėšt jas patys, argi ne? Turim sukurti naują žmogų... O vakar tokia nesėkmė... Visa diena nesėkminga, nuo pat ryto... Pirmiausia kryžminom katytę su obuoliu. Ir kas išėjo? Obuolys su kailiu!.. Bet tai dar nieko, netgi smagu. Toksai malonus obuolėlis, tik kniaukia be perstojo...
       VYRAS. Pala, pala... (Pradeda nerimauti)
       SŪNUS. O paskui pasiėmėm tokį žmogutį ir kryžminom jį pirmiausia su blusyte, paskui su skruzdėlyte... su utėlyte... Et, visko neišvardysi... Ir supranti...
       VYRAS. Gyvą žmogų?
       SŪNUS (liūdnai). Numirę nebesikryžmina... Tai šit, sukryžminom jį su skruzdėlyte, o jis, užuot pasidaręs darbštus, užsiaugino šešias kojas – ir viskas. Ir negali paeit... Ir neatsikryžmina svarbiausia...
       VYRAS. Nesupratau... Kaip – gyvą žmogų? (Keistai žiūri į sūnų)
       SŪNUS. Tai kad jis toks... kažkoks visas... negražus buvo ir apskritai.Be to, tų žmogučių tiek prisiveisė – siaubas! Pasigaunam kokį ir kryžminam.
       VYRAS. Tu... Tu tikrai mano sūnus?
       SŪNUS (apstulbęs). Tu nepažįsti manęs, tėveli? Tu jau nusenai?
       VYRAS. Bet kokį... žmogų? Iš gatvės?
       SŪNUS (nekantriai). Taigi sakau, kad prisiveisė jų kaip... Be to, juk mokslo labui!.. O tas tai visai buvo... Negražus. Dantų rytais nevalė. Ir išvis.... Žodžiu, tą išmetam, paimam kitą žmogutį, kryžminam su utėlyte. (Suploja delnais) Oi, koks juokas išėjo! Jis rėplioja rėplioja, rėplioja rėplioja... (Pradeda rodyti, kaip anas rėpliojo, smarkiai žagsi, trumpam nutyla)

       Vyras jau nebeprašneka, tik mėšlungiškai mojuoja rankomis

       SŪNUS (atsižagsėjęs). Apie ką aš čia? Ai, nesvarbu... Geriau aš tau papasakosiu savo planus.
       VYRAS (atgavęs žadą). Nereikia!
       SŪNUS. Kodėl, mielas tėveli?
       VYRAS. Dink! Pranyk!
       SUNŪS. Kaip sakai, mielasis tėveli?
       VYRAS. Išeik, sakau! Dink!
       SUNŪS. Matau, esi blogai nusiteikęs. Gerai, aš ateisiu vėliau. Aš tave taip myliu. (Eina iš kambario) Aš pasitarsiu laboratorijoj, gal galima tave su kuo nors sukryžminti, kad nebūtum toks irzlus. (Išeina)

       Vyras sėdi susiėmęs rankomis galvą. Į vidų. pamažu susirenka trijulė: akinamo grožio mergina, liesas senukas dideliais ūsais ir piktaakis vyriškis

       MERGINA. Dieve, koks jis susisukęs! Gal kas turit lašelį konjako?
       PIKTAAKIS. Negeriu. Nesinešioju.
       SENUKAS (pamokomai). Galėtumėt, panele, taip nesižavėti alkoholiu. Va kaip!
       MERGINA. O žmogui padėt nereikia?
       PIKTAAKIS. Tai jis – žmogus?
       MERGINA. Visi mes žmonės. Ir jis.
       SENUKAS (merginai, suirzęs). Nelabai suprantu tamstos užuominas. Čia juk korektorius! Jis dirba svarbų valstybinį darbą. Tamsta galvok, ką sakai!
       VYRAS (staiga). Dieve, Dieve! (Tik dabar pamato trijulę) Atleiskit, bet...
       MERGINA. Atleidžiam, atleidžiam.
       VYRAS. Jus vaiduokliai?
       PIKTAAKIS. Pats tu vaiduoklis.
       VYRAS. Bet... Bet čia mano kambarys...
       MERGINA. Taip, taip, čia jūsų kambarys, viskas tvarkoj...
       PIKTAAKIS. Nieko sau – viskas tvarkoj. Kas tvarkoj? Atseit taip ir turi būti?
       MERGINA. O kuo nepatenkintas?
       PIKTAAKIS. Gal kiek mandagiau, mergužėle?!
       SENUKAS. Tylos!
       PIKTAAKIS. O pats tai galėtum užsičiaupi Užsičiauptum, ir viskas būtų be galo šaunu.
       SENUKAS (net išraudęs). Jūs žinot, kas aš toks! Aš, aš...
       PIKTAAKIS. Aha, žinom. Pečkurys.
       SENUKAS (dusdamas iš įniršio). Ką? .. Ką tamsta pasakei? Ką pasakei? Kai tamsta dar pėsčias po stalu lakstei, aš jau...
       PIKTAAKIS. Aha, pečius kurstei.

       Senukas net amo netenka iš įniršio. Korektorius kol kas irgi nepajėgia prabilti. Jo savijauta visai suprantama: į jo kambarį įsibrovė kažkokia trijulė, be to, dar riejasi

       VYRAS (žiūrėdamas į senuką). A, prisiminiau, jūs buvot mano geografijos mokytojas.
       SENUKAS (pasipiktinęs). Niekuomet nebuvau tamstos geografijos mokytojas! Niekuomet!
       VYRAS. Atleiskit, o kas jūs toks? Ir kaip čia atsidūrėt?
       SENUKAS. Aš? Aš esu...

       Mergina neatsargiai pravėrė stalčiuką, šis su trenksmu krinta ant grindų

       MERGINA. Oi, atsiprašau.
       VYRAS. Kas jūs tokie? Visi?
       TRIJULE (vienu balsu). Aš... (Nutyla ir susižvalgo)
       VYRAS (ūmai pasitraukęs atatupstas). Ne, ne, nepavyks.
       MERGINA (sąmoksliškai). Vaikinai, jis mus perprato. Apsimetinėt nebeverta. Imamės darbo.

       Trijulė susižvalgo ir pradeda supti Vyrą

       MERGINA. Bando pasislėpti! Oi tu, saldainėli, niekur tu nedingsi! Visur tave rasim!
       SENUKAS. Įkliuvo zuikutis, įkliuvo kūdikėlis! Tuoj mes jam plaučiukus išpešiosim, dantukus išrausiosim, ausytes nusukiosim. Bus tvarkytė!
       PIKTAAKIS. Pirmiausia jį reikia moraliai sudoroti.
       MERGINA. Keršto valanda atėjo, keršto mūs baisaus!
       SENUKAS. Išduosiu jums paslaptį, kolegos: jis pamiršo savo motiną. Ji gyvena viena vienužė su dviem vištom. Ir niekas jos nemyli!

       Trijulė supa Vyrą lėtai, plastiškai, regis, tyčia kankina jį begal vilkindami

       MERGINA. Net vištos nemyli?
       SENUKAS. Net vištos! Jos nieko nemyli! Jos isterikės! Jos išdraskė viena kitai užpakalius ligi kraujo!
       PIKTAAKIS. Taip, jis išdavė net savo tikrą motiną. Viskas patvirtinta dokumentais.
       MERGINA. Na ir klius tau, kiškuti!
       VYRAS. Neteisybė! Šmeižtas! Aš neturėjau motinos! Aš nuo vaikystės savarankiškas! Aš iš inkubatoriaus!
       PIKTAAKIS. Be to, jis visus luošindavo ir bjaurodavo! Luošindavo ir bjaurodavo!
       VYRAS. Aš gražindavau! Aš gerindavau! Aš – korektorius!
       PIKTAAKIS. Ir žmones luošindavo, ir gyvulėlius, ir žuvytes. Ir net augalus!
       SENUKAS, Ojojoi! Tada mes jam irgi rankas išsuksim, kojas patrumpinsim, veidą subjaurosim, žiedlapius nudraskysim ir dar perdažysim, ir sumaigysim, ir pernumeruosim, ir net ypatingu būdu apskabysim...
       VYRAS (bando paskutinį argumentą). O ar turit įgaliojimus?

       Trijulė regimai sutrinka

       SENUKAS (itin kukliai). Atleiskit, bet jeigu jau taip... Aš esu labai nusipelnęs personalinis pensininkas. Be manęs negalioja nė viena komisija. Taip kad...
       MERGINA. Jo, dedam jam iš peties! Kaip jis kitiems, kaip jis kitiems!
       VYRAS. Aš geras! Aš taip myliu žmones! Aš noriu turėti sūnų! Paklauskit mano žmonos! Aš stengiausi! Vaikai – mūsų ateities gėlės!
       MERGINA. Jis dar ir melagėlis. Jis dvylika metų prie žmonos nė neprisilietė. Jo žmona dėl to netgi atgavo nekaltybę.
       PIKTAAKIS. Pirmyn, kolegos! Paimsime jį šturmu!

       Trijulė čiumpa Vyrą, suriša virvele rankas, griauna ant žemės. Senukas karingai
       mojuoja didžiuliu peiliu

       SENUKAS. Mes jį tuoj suredaguosim!
       MERGINA. Mes jį išciupciupinsim, burbulėlį!
       PIKTAAKIS. Tokio peilis neima. Gal kirvį geriau atsinešam?
       SENUKAS. Arba cirkuliarinį pjūklą?

       Trijulės judesiai vis lėtesni ir vangesni, kuo garsiau jie šūkauja, tuo tingiau juda

       VYRAS (didingu balsu). Ave vita! Aš eisiu ant laužo kaip Džordanas Brunas! O vis dėlto ji sukasi!
       SENUKAS (su paskutiniais entuziazmo likučiais). Ausų! Ausų! Nepamirškit užsukt jam ausų!

       Šis riksmas jau nieko nebeišjudina. Trijulė sėdi sustingus ir žvalgosi į šalis

       MERGINA (Korektoriui). Šef, čia yra durys. Tu išeitum pro jas, ar kaip. Ir būtų ramu,
       VYRAS. Nėra durų! Aš įsidėmėsiu savo kankintojus! Jūsų atvaizdus padarys pagal paskutinįjį atspaudą mano akių tinklainėje!
       PIKTAAKIS. Yra durys – va, sienoj.
       VYRAS. Nėra durų! Nieko nėra!
       SENUKAS (demagogiškai). Aš tai šiuo klausimu neinformuotas.
       PIKTAAKIS. Bet akis gal turi?

       Senukas padeda peilį ant grindų, atsargiai sėlina lauk

       PIKTAAKIS. Ė! Ė! Palauk, kur?
       SENUKAS. O kodėl aš? Kodėl būtinai aš? Aš senas, man... šitąjį anąjį... kepenis labai skauda... O jūs jauni, pilni jėgų... (Skubiai pasišalina)
       PIKTAAKIS. Aš tuoj jį pavysiu (Kažkodėl išeina į priešingą pusę)

       Mergina susimąsčiusi užsirūko ilgą cigaretę

       MERGINA. Negaliu sakyt, kad tavo pasiūlymas man toks jau šlykštus, ar... ar labai nemalonus... Tiesiog šiandien neturiu noro. Gal kitąsyk, a?
       VYRAS (apstulbęs). Kaip?

       Mergina susimąsčiusi labai aukštai užsismaukia sijoną, iškelia į viršų akinamai gražią koją, sukioja, net pati susižavi

       MERGINA. Na taip, suprantu... Patrauklu, žinoma... Visai žmogiška... Gerai jau, gerai...

       Užgesina cigaretę, nusivelka bliuzelę, meta ant sofos

       MERGINA. O kur? Ant grindų šalta.

       Vyras iš nuostabos tik neartikuliuotai mykia. Mergina gūžteli pečiais, vėl apsivelka bliuzelę

       MERGINA (išeidama). Nenori – kaip sau nori.

       Korektorius liūdnai varsto stalčiukus, prie kojų pasidėjęs kelioninį krepšį. Stalčiukai tušti – vyras net apverčia ir purto juos. Nusikabina nuo kėdės švarką, nori juo vilktis, persigalvoja, bando sugrūsti į krepšį. Ūmai sviedžia švarką ant grindų, sutrypia kojomis. Nueina prie knygų lentynos, išsiima patį storiausią tomą, nešasi prie krepšio. Tomas išsprūsta jam iš rankų, su baisiausiu trenksmu krenta ant grindų
       Iš už sofos atkaltės išnyra Šlavėjo ir Žmonos galvos

       ŽMONA. Oi!
       VYRAS. O aš va... išvažiuoju.
       ŽMONA. Oi!

       Šlavėjas kažką pasitvarko, išeina iš už sofos. Žmonos galva tebekyšo lyg nupjauta

       ŠLAVĖJAS. Laba diena! Važiuojat? O kur važiuojat? Ar turit komandiruotę?
       VYRAS (spokso vien į Žmoną). Ir tu?.. Ir tu?..
       ŠLAVĖJAS (pamatęs nusviestą ant grindų švarką). Kas čia dabar? Netvarka?
       VYRAS (spokso į Žmoną). Jis pražudė mūsų gyvenimą... mūsų sūnų... mūsų viską... O tu... Ir, tu?..
       ŠLAVĖJAS (griežčiau). Aš klausiu: kas čia per netvarka?
       VYRAS (neatsigręždamas). Užsikimšk, tu... klizma!
       ŠLAVĖJAS. Švarkas ant grindų! Viskas sujaukta! Išdavystė! Taip, išdavystė! Maištas!

       Vyras lėtai lėtai atsisuka į Šlavėją. Žmona suklikusi pasislepia už sofos atkaltės

       VYRAS (pro dantis). Na, palauk... Dabar... dabar už viską... Už viską!..

       Priėjęs prie nustėrusio Šlavėjo, lėtai suima jį už gerklės. Tačiau nesmaugia. Stovi taip sekundę, kitą, dešimtą. Paleidžia Šlavėją

       VYRAS (vis garsiau). Nė. Aš pasakysiu. Viską pasakysiu. Pats pasakysiu. Iki galo! Aš pasakysiu amžiaus monologą! Visų mūsų monologą!

       Vyro veidas taip spindi, kad kambaryje net pasidaro šviesiau. Jis pasilypėja ant sofos (arba ant stalo, arba užsikarta ant spintos). Niekaip nesiryžta pradėti. Dar ir dar kartą įkvepia oro ir pagaliau ryžtasi

       VYRAS. Bum-bum bu-bum bu-bum! Bu-bu-bum bu-bum bu-bum! Bu-bu-bu bu-bu-bu bu-bum! (Toliau varo tuo pačiu stiliumi, labai išraiškingai, liepsningai, skausmingai)

       Šlavėjas nusižiovauja ir pradeda rinkti išmėtytus daiktus. Žmona neskubiai išlenda iš už sofos. Ji be jokio viršutinio rūbo. Neskubėdama eina prie spintos, nusikabina chalatą, apsivelka. Šlavėjas jau surinko išmėtytus daiktus, dar sykį apsidairo, nusižiovauja, išeina vilkdamas kojas

       VYRAS (nesiliauja nė mirksniui). Bu-bubu-bu-bu! Bu-bu-bu-bu bu-bum-bu-bum-un-um-bum-bum! Bum! Bu-bum! Bum-bum-bum! Bum!!! Bum!!! (Šneka vis jausmingiau, giliamintiškiau, aštriau)

       Žmona slampinėja po kambarį, įnirtingai kasosi įvairiausias kūno vietas. Taip besikasydama, pamažu išeina iš kambario

       VYRAS (po truputį lėtindamas, dėdamas paskutiniuosius, svarbiausius akcentus). Bu-bum bu-bum bu-bu-bum! Bu-bu! Bu! Bum bu! Bububumbubumbubuumbum! MMM!. Bu! Bu! Mubum! Ubmmub! MMM! MMMMMM!

       Vyras nusikrausto atgal ant grindą. Nusišluosto prakaitą. Išsitraukia iš stalčiuko mineralinio vandens butelį, godžiai atsigeria. Ūmai pastebi sienoje esančias (ar lik nupieštas?) duris. Prieina prie spintos, kurią kitados stumdė Šlavėjas, įsiremia, bando užstumti duris. Įsiręžta iš visą jėgų, bet spinta nejuda. Vyras pamaži atsipalaiduoja, stumia spintą vis silpniau, galiausiai liaujasi. Nusižiovauja ir, sagstydamasis kelnes, išeina. Kurį laiką visiškai tylu, paskui girdėti, kaip tualete gurga nuleidžiamas vanduo.

       1980

       Naujos lietuvių dramos. – Vilnius: Vaga, 1990.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt