RIČARDAS GAVELIS

       Fragmentai iš romano „JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI“

       PIRMASIS: apie mokytojus ir mokytinius, apie ekologines nišas ir buvimą savimi
       ANTRASIS: apie teisybę ir DDN, apie mūsų giminę ir manąjį paauglystės mazochizmą
       TREČIASIS: apie mano gyvenimo knygą ir širdies ydas, apie fantasmagoriškąsias
       sporas, melą ir mūsų visų prapultį
       (...)
       TRYLIKTASIS: nelaimingo numerio ir nelaimingo turinio
       KETURIOLIKTASIS; apie meilę ir mirtį – su liūdnais palinkėjimais

Į viršų

       In memoriam L. C.

       PIRMASIS:
       apie mokytojus ir mokytinius, apie ekologines nišas ir buvimą savimi

       Kalumas vienija metalus, tikslas vienija žvėris
       ir paukščius, baimė ir godulys vienija kvailius,
       požiūris vienija dorus žmones

       Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo. Seniai taip manau. Visad norėjau rašyti tau laiškus, bet taip ir neišsiunčiau nė vieno. Nors buvau pradėjęs bene šimtą, rašydavau naktimis, kai šeimyna sumigdavo, kartais ligi paryčių. Paskui griūdavau nors valandėlę nusnūsti, sklidinas keisto džiugesio, tačiau rytas, deja, vis būdavo protingesnis už vakarą. Rytą savo skausmingai kurtą laišką sudraskydavau ir išmesdavau, retai kada jis tverdavo ligi popietės. Kartais efekto dėlei sudegindavau. Popierius rangydavosi, anglėdavo, kambaryje pasklisdavo nepakeliamas dvokas. Degdama šratinuko pasta klaikiai užsmirsta.
       Ne sykį baudžiausi dar naktį, vos parašęs, įmesti laišką į pašto dėžutę, o paskui – kas bus, tebūnie. Bet taip ir neįmečiau nė vieno. Regėdavau prieš akis tavo liesą skeptišką veidą, juste jusdavau smilkstančios tavo lūpų kampe cigaretės dūmą, beveik žinojau, ką tu man atsakysi. Naikinau tuos laiškus, žudžiau savo mintis, nes tu būtum bemat į jas atsišaukęs.
       Troškau rašyti tau laiškus, bet nenorėjau gauti atsakymų.
       Net jei būčiau maldavęs neatsakinėti, nebūtum susilaikęs. Tau visad gildomai stigo klausytojų, neišvengiamai būtum anksčiau ar vėliau prabilęs. Todėl ir neišsiunčiau tau nė vieno laiško. Paskui vis vien būčiau tykojęs prie tavo pašto dėžutės, kol jį atneš, kad galėčiau atsiimti ir sudraskyti. O šitai būtų visai juokinga. Pats mėgai sakyti, kad baisiausia gyvenime – tapti juokingam. Gali didžiuotis – tavo mokytinis gerai įsidėmėjo šį pamokymą. Kaip ir daugybę kitų.
       Kaip ir daugybę kitų.
       Buvai mano. Mokytojas – argi galėjau anksčiau tau šitai pasakyti? Prisipažinti tau šitai, o paskui vėl lyg niekur nieko plepėti ir ginčytis su tavim? Aš nedrįsau, man buvo nejauku, turbūt nė pats nenorėjau tuo tikėti: anoks čia Mokytojas iš tokio paniurėlio ironisto, kone vienmečio. Įtikėjau tuo tik dabar, jau po viskam.
       Šiais skepticizmo laikais retas kuris žmogus turi gyvą Mokytoją. Jauni nenori klausytis senių – ir teisingai daro. Kaip tik seniai sutvėrė visą tą fantasmagoriją, šiandien kukliai vadinamą stagnacijos periodu – tik beprotis ar savižudis galėtų nuoširdžiai jų klausytis, iš jų mokytis. Tačiau jauni nenori klausyti ir kitų jaunų – nebent roko muzikantų. Bet joks roko muzikantas negali būti Mokytojas. Jis gali būti garsiakalbis, gali būti skelbimų lenta – tik ne Mokytojas.
       Sako, tikras Mokytojas turi būti tarsi dievas, nuo jo turi sklisti švytėjimas. Nuo tavęs joks švytėjimas nė nemanė sklisti. Būdavai piktas ir negeras, daug kam esi padaręs bloga. Ir man pačiam taipogi. Ką beveiksi – kas mums brangus, tas brangus, net jei neša nelemtį. Argi kas nebrangins savo kūno, kad ir visokių negalavimų apnikto? Gali nemėgti jo, tarpais gali net nekęsti, tačiau nebranginti negali. Taip ir Mokytojo gali nemylėti, tarpais netgi nekęsti, bet visad juo tiki. Aš tavimi tikėjau, todėl ir pražuvau. Bet geriau jau pražūtingas tikėjimas, negu išvis jokio.
       Ne, aš nesimeldžiau tau, niekad neklausiau tavęs aklai. Nesutikdavau su tavim, trokšdavau su tavim ginčytis, niršdavau ant tavęs, neklausydavau tavęs, tačiau vis vien buvai mano mokytojas. Tarpais nekęsdavau tavęs, mėgdavau padaryt tau ką bloga, norėjau net tave užmušti, tačiau vis vien likai mano Mokytojas. Kaži ar tą žinojai. Kaži ar norėjai juo būti. Tu mane pražudei, nors gal turėčiau būti už tai dėkingas – bent jau netapau gyvu lavonu.
       Tu pastūmėjai mane į Kelią, o kas iš to išėjo – pats žinai.
       Mane visad stulbino tavo gebėjimas pastūmėti kitus žmones, link idealo, į beatodairišką kovą, į pražūtį, o pačiam likti tokiam kaip ir anksčiau: netobulam, kartais šlykščiam, kartais baisiam. Ligšiol nesuprantu, kas vertė tavimi tikėti. Intelektualų savo gyvenime sutikau tiek ir tiek. Bepročių gerąja prasme – irgi nemažai. Bendravau su parapsichologais ir hipnotizuotojais, bet nė jie manęs taip neįtaigojo.
       Turi Dievo dovaną – esi apsigimęs Mokytojas. Mokytojas be mokytinių – gal toks ir tegali egzistuoti šiais katastrofiškai bedvasiais laikais. Gal taip geriausia ir tau, ir tavo galimiems mokytiniams. Suprantu, jog ši mano mintis klaiki, tačiau ji tikriausiai teisinga. Tu taip ir likai ten, o aš atsidūriau čia. Mudu esam abu labu tokiu. Abu labu pražudėm savo dievišką kibirkštį, abu labu pakilom skrydžiui ir tėškėmės į žemę toli toli nuo tikslo.
       Mokytojau, vienintelis tavo mokytinis siunčia tau sveikinimus iš anapus.

       Nežinau, kada visa tai prasidėjo. ,,Visa tai“, regis, yra ne kas kita, tik aš pats. Taigi nežinau, kada prasidėjau, užgimiau, susikūriau aš pats. Nežinau, kada žmogiškos giminės padaras, nešiojąs mano vardą ir pavardę, virto tikruoju „aš“. Pamenu, vieną ramų vasaros vakarą mudu sėdėjom bendrabučio kambaryje ir šnekėjom kaip tik apie tai. Aš skundžiausi (o gal stebėjausi), kad ligi šiol neperprantu, ar aš tikrai esu aš. Man vis rodėsi, jog kai kuriuos mano veiksmus valdo kitas žmogus – įtarus, piktas, nedoras. Tasai alter ego nebuvo tiesiog juodoji mano pusė, tamsusis mano šešėlis. Kartais jis pasirodydavo buvęs protingesnis už mane, kartais švelnesnis ar linksmesnis. Jis neretai pasielgdavo geriau, nei būčiau pasielgęs aš pats.
       Tu klauseisi lyg ir įdėmiai, o paskui pradėjai begėdiškai rakinėti dantis. Iškart pajutai mano nuoskaudą ir kreivai šyptelėjai. Tu visad akylai permatei kitus žmones, bet dažniausiai jų nepaisei.
       – Tavy pamažu kalasi naujo žmogaus daigas, – švelniai pasakei. –Tarpais padaro ką nors už tave.
       – Nenoriu jokio naujo žmogaus, – piktai atšoviau. – Pats vienas nesusitvarkau. Dar kažkokio kito man betrūko.
       – O iš kur žinai, kad tasai kitas ir nėra tikrasis tu? – giliamintiškai tarstelėjai ir, man regis, bemat pamiršai ką pasakęs.
       O aš tuos žodžius įsidėmėjau. Nesyk prisispyręs tave kamantinėjau, ar kada nejutai tokios pašalinio padaro veiklos.
       – Po velnių! – atšovei tu. – Aš visada buvau aš.
       Ir šiuos tavo žodžius įsidėmėjau. Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.
       Tačiau niekad nemokė būti savimi.
       Būti savim anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.
       – Didžiausia žmonių klaida, – sykį nenorom paaiškinai, – kad jie stabteli prie noosferos ekologinės nišos ir stengiasi žūtbūt įsikurti joje, laužydami, darkydami save, taikydamiesi kaip tik prie šitos, artimiausios ekologinės nišos. Ypač jeigu viršum jos kybo koks garbingas, vertinamas ženklas. Energingi vyrai kartais imasi pertvarkyti pagal save pačią nišą. Tai nesąmonė, pražūtingas apsvaigimas. Kantrūs ir kruopštūs žmonės lėtai kiūtina per gyvenimą, bandydami vis naujas nišas – gal kuri pasirodys jiems tinkama. Kartais šitaip randa prieglobstį, kartais taip ir lieka beglobiai.
       – O kokia išeitis? – naiviai paklausiau aš.
       – Reikia susikurti individualią nišą, – irzlokai atšovei tu.
       – Taip paprasta?
       – Oželi tu, oželi, – burbtelėjai nepiktai. – Paprasta? Nepamiršk, kad tokioje nišoje visad būsi vienas vienužis. Vienas kaip Dievo pirštas. Šit kokie dalykai.
       Puoliau karštai aiškinti, kad tokia ekologinė niša yra nedorėliška, kad gėdinga užsiimti vietą vien sau, gerai žinant, kad nieko su savim nepavadinsi, kad... Tu mane pertraukei ir pasiūlei paklausyti muzikos. Buvo bene septyniasdešimt antrieji, tu uždėjai ketvirtąjį „Cepelinų“ albumą.
       Dabar galiu rašyti ir rašyti, o tu manęs nepertrauki. Gyvą būtinai pertartum. Niekad nemokėjai išklausyti žmonių. Nors ne, dar blogiau – mokėjai, bet pernelyg dažnai nenorėjai jų klausyti. Laiškų rašymas tikrai turi privalumų. Dabar galiu išsisakyti netrikdomas.
       Juk labai svarbu, kam šneki. Nenoriu kalbėti bet kam. Nenoriu kalbėti tuštumai. Noriu rašyti laiškus kaip tik tau, nes tu buvai mano Mokytojas.
       Beje, noriu rašyti ne tau vienam. Ketinu parašyti Leninui ir Stalinui, Nyčei ir Raselui, Jėzui Kristui ir kunigaikščiui Myškinui. Turbūt jau ne vienas yra jiems rašęs, bet aš stengiuosi nekartoti svetimų minčių. Gal kada nors ir parašysiu. Kol kas man neypatingai sekasi. Kol kas dar tik smailinu savo plunksną.
       Kaip žinia, jokios plunksnos neturiu. Tad gali įsivaizduoti, kaip sunku nusmailinti tą neegzistuojančią plunksną.
       Tu išties negali man atsakyti, tatai yra ir šiokia tokia blogybė. Negaliu pasiklausti, ar nori skaityti mano laiškus.
       Tai ir neklausiu.
       Privalai perskaityti šiuos laiškus, tai tavo pareiga. Kas kitas šitai padarys, jei ne tu? Kas kitas, jei ne tu, tyčia ar nejučia mane mokęs, bet taip ligi galo nieko ir neišmokęs, kas kitas, jei ne tu, mane pražudęs, abejingai išspyręs anapus, kas kitas, jei ne tu, nūdienis Uošvio oponentas, garsiojo opuso „Persitvarkymas Albanijoje“ autorius.
       Tu privalėsi mane išklausyti – nori to ar nenori.
       Antraip pradėsiu tau vaidentis. Juk ir dabar mane junti, turėtum justi. Juk ir dabar mane dažnai prisimeni, negali neprisiminti. Aš ir dabar mažumėlę tau vaidenuosi. Atpažįsti mane vienišo praeivio povyzoje, nervingai stabteli ir nori pašaukti mane vardu, nors gerai žinai, kad čia ne aš, kad negaliu vaikštinėti Vilniaus gatvėmis. Ūmai išvysti mano kūno įspaudą ant savo sofos svetainėje, tarsi būčiau ką tik pakilęs ir išėjęs, net tariesi užuodžiąs mano kvapą, godžiai trauki šnervėmis orą nelyg didelis susijaudinęs šuo. Randi mano pastabą, dailiai įrašytą pieštuku tavo knygos paraštėje, ir užsimiršęs sėdi prie telefono, pasišovęs man paprieštarauti. Tau vis rodosi, kad aš kažkur greta.
       Iš esmės taip ir yra. Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

       ANTRASIS:
       apie teisybę ir DDN, apie mūsų giminę ir manąjį paauglystės mazochizmą

       Kiekvieno galvoje savos mintys, kiekvieno
       šaltinio savas vanduo, kiekvienos giminės
       savi papročiai, kiekvienose lūpose savi žodžiai

       Įsivaizduok tokį peizažą – tarsi statmenai arba gulsčiai ištęstuose kinų paveiksluose; drambloti kalnai su daugybe plokščių aikštelių, lipančių į viršų, akmenuotas sustingęs krioklys ir pušys, smulkutės, vos įžiūrimos pušys, jomis nusėti visi šlaitai. Visa kas dvelkia begaline rimtim, yra veik apmirę, galėtum pamanyti, jog tai uždaras, neliečiamas pasaulis, jei ne siauras dangaus rėželis – aukštai aukštai, pačiame šilko ritinio viršuje. Tasai dangus atgaivina peizažą, pralaužia spragą į kitą, kitokį pasaulį, verčia tikėti, kad ten, už kalnų, yra dar kažkas. Bet man svarbiausia yra pušys, štai toji, kiek didėlesnėje aikštelėje, maždaug šlaito vidury, palinkusi viršum prarajos, liūdnai žvelgianti žemyn į beribę melancholišką ryklę. Toji pušis nenori būti pušis, ji mano, jog tai neteisinga, ji junta, kad užgimė ne tik žaliu daigu, kuriam telemta vien medėti ir medėti, ji nori kriokliuoti ar danguoti, ji mano, jog vien medėti neteisinga.
       Sakai, prasimanau? Sakai, nėra tame peizaže šitaip mąstančios pušies?
       Klysti, aš ją gerai matau, ji yra. Aš pats buvau tokia pušis.
       Aš visada troškau teisybės. Norėjau, kad visi būtų lygūs. Nebuvau jau toks naivus, kad geidaučiau nerealios lygiavos. Visad suvokiau, kad vieni žmonės aukštesni, kiti žemesni, vieni gražesni, kiti bjauresni, vieni piktesni, kiti švelnesni – netroškau jų sulyginti ir suvienodinti. Nenorėjau kalnų paversti upėmis, o upių giriomis. Supratau, kad kalnai negali tekėti it vanduo, o upės pūsti it vėjas.
       Supratau, kad bet kokiose rungtynėse (taip pat ir gyvenimo rungtynėse) neišvengiamai yra laimėtojai ir pralaimėjusieji. Kad laimi gausiau Dievo ir tėvo apdovanotieji arba tie, kurie atkakliau ruošėsi kovai, kruopščiau treniravosi. Man neatrodė skaudu ar neteisinga pralaimėti, tačiau pati mano esybė klykte klykė, kad visi, absoliučiai visi, privalo turėti lygias teises dalyvauti rungtynėse, o dar svarbiau – lygias teises ir galimybes joms ruoštis, kruopščiai treniruotis.
       Žinau, kad tu niekad netikėjai ta mano trokštama teisybe. Gerai įsiminiau tavo mėgstamą posakį: „Paaiškinkit man, kas yra teisybė, ir aš bemat paaiškinsiu jums, kodėl jos negali būti“. Man pačiam patiko tavo pramanyta sąvoka – DDN – Didžioji Dievo Neteisybė. Tu vis skelbdavai, kad DDN yra pasaulio tvarkos pagrindas.
       O aš tikėjau teisybe, troškau teisybės, siekiau teisybės. Kitaip tariant, neklausiau savo Mokytojo.
       Neklausyti dorų žmonių būdinga visiems mums, lietuviams. Mes neklausom tų, kurie verti mus mokyti. Mes jų dažniausiai nė negirdim, nepripažįstam jų. Ir ne todėl, kad manytume esą tokie jau išmintingi, visai nereikalingi pamokymų ir patarimų. Yra kur kas blogiau: mes vis dėlto klausome pamokymų ir patarimų, tačiau tik tų žmonių, kurie pažymėti kokiu garbės ar vertės ženklu, visai nesusimąstydami, kas juos tuo ženklu pažymėjo. Mes vertinam žodžius pagal kažkieno įspaustą ženklą, o ne patys amžiams įspaudžiam tokį ženklą už išmintį. Mes tebesam banda, gudraus piemens nesunkiai sutvarkoma.
       Aš kaltinu tave nepadarius to, ką privalėjai padaryti, bet iš dalies atleidžiu tau, nes tau lemta gyventi kaip lietuviui tarp lietuvių.
       Pernelyg dažnai neklausiau tavęs, už tai brangiai sumokėjau. Tiesa, mokinys ir neturi aklai kartoti savo mokytojo, iš mokytojo jis mokosi. Tu sakei, kad DDN yra nepakeičiamas ir nenugalimas dalykas, tad reikia gyventi stoiškai, nepaisant DDN, o aš siekiau tą DDN pamainyti. Mudviejų siekiai nebuvo jau tokie skirtingi, juo labiau nebuvo priešingi. Mudu traukėm tuo pačiu Keliu, tik tu vienoj kryžkelėj prisėdai parūkyti, o aš nuklampojau toliau.
       Tu ir dabar teberūkai toj kryžkelėj, o aš atsidūriau ten, kur esu. Ir nežinia (kol kas nežinia), kas yra geriau, Anaiptol nemanau, kad manasis atvejis geresnis vien todėl, kad jis manasis. Bet ir neketinu iš anksto nuolankiai pasiduoti vien todėl, kad dabar esu čia, o tu likai ten. Tatai dar nieko neįrodo. Tatai tėra vienas faktas tarp gausybės kitų prieštaringų faktų.
       Regis, pradėjau mokyti tave logikos ir nuoseklaus mąstymo. Atleisk man. Anaiptol nesusirgau didybės manija. Aš tik balsiai kartoju gerai išmoktas tavo pamokas.

       DDN visu gražumu pasireiškė jau mano vaikystėje. Keista (o gal kaip tik dėsninga), bet nieko nežinai apie mano kilmę, tėvus, vaikystę. Niekad nenorėjai to žinoti, nė kiek tuo nesidomėjai.
       Man regis, tu slapčia tikėjai, kad žmogaus lemtis, jo gyvenimas visiškai nepriklauso nuo gimimo vietos ir laiko, nuo aplinkos, nepriklauso net nuo genų. Skrajodamas kosminėse metafizinių problemų platybėse, matyt, pamaži įtikėjai, kad pernelyg menka pripažinti mechaninio genų susidėstymo ar konkrečios aplinkos įtaką tokiai didingai būtybei kaip žmogus. Garsiai vis vadindavai žmogų šiukšle ir kirminu, tyčia jį žeminai ir menkinai, bet širdies gilumoje tikriausiai vyleisi, kad jis nepriklausomas ne tik nuo žemiškų dalykų, bet netgi nuo dievų. Tylomis garbinai žmogų, o garsiai nuolat jį pašiepdavai. Tavo nebylios vidinės pamokos visad buvo įtaigesnės už triukšmingas paskaitas.
       Nedrįstu su tavimi ginčytis: galbūt žmogus išties nuo nieko nepriklauso. Tačiau noriu suvokti, kada iš tikrųjų atsiradau. Ar tasai didžiagalvis atlėpausis Levukas jau buvau aš? Tikriau – ar tam atlėpausy buvo nors menkiausia dalelytė tikro manęs?
       Nė dabar nepamenu visko, ką pergyvenau – netgi tų dalykų, kuriuos labai norėčiau prisiminti. Prisimenu tik tai, ką prisimenu. Turbūt žmogaus atmintis taip jau sutvarkyta: išsaugo tik tai, ką išgyveno tikrasis „aš“, be atodairos išmesdama visą balastą, netgi įvykius, kurie kitados atrodė begal svarbūs – jeigu jie nepalietė tikrojo ,,aš“. Taigi tie dalykai, kuriuos pamenu apie didžiagalvį atlėpausį Levuką, tikrai yra manojo gyvenimo dalis. Visi jie yra svarbūs, antraip jų neprisiminčiau.
       Mes gyvenom siaubingame Kauno slobodkės pusrūsy, dabar tokių butų veik nebeliko. Už langų dulkėjo sporto aikštynas, smaksodamas prie lango dažniausiai matydavau vien žaidžiančių futbolą ar šokinėjančių į tolį kojas. Raumeningas, piktas kojas. Ne, langas nebuvo palubėje, mes gyvenom ne rūsy, o pusrūsy. Pasiekdavau palangę, pasilypėjęs ant taburetės. Peizažas už lango buvo statmenai ištęstas it kinų tapybos šilko ritinyje. Čia buvo ir lietaus vamzdžio krioklys, ir dramblotas niūraus tamsiai rudo namo kalnas. Tik nebuvo nė menkiausio dangaus rėželio – netgi aukštai aukštai, pačiame šilko ritinio viršuje. Priplodavau veidą prie stiklo, užversdavau galvą kiek įmanydamas, matydavau ketvirto ir penkto aukšto langus, bet niekaip neįstengdavau išvysti dangaus. O atsigręžęs regėdavau vien namiškių veidus. Jų akyse taip pat neįžvelgdavau dangaus atspindžio.
       Man gėda, bet veik neprisimenu savo motinos. Aš ją mylėjau, labai gailėjausi jos, o dabar veik neprisimenu. Žinoma, pamenu jos veidą, užguitas akis, girdėte girdžiu jos pamokymus, tačiau visa tai nesusideda į daiktą, į vientisą žmogų. Motinos vaizdas mano atminty padūmavęs ir apytamsis. Kartais man rodosi, kad ji nuo manęs slepiasi.
       Man išties gėda, bet aš gerai nepamenu nei brolių, nei seserų, išskyrus Stanislovą. Jie buvo kur kas vyresni, neįsileido manęs į savą pasaulį. Patys nuo manęs atsiribojo, tad negali ant manęs pykti. Jie niekad ir nepyko, jie maža tekreipė į mane dėmesio. Slampinėdavau pats sau vienas, kaip tas Kiplingo katinas: mano vaikiška vienatvė nebuvo slogi, aš kaip tas katinas pasiklioviau pats savimi ir pats save gerbiau, nes daugiau niekas manęs negerbė, niekas manęs nevertino. Tatai skaudžiai liūdino ir vertė pajusti DDN, dar nė nežinant, kas tai yra. Su pavydu žvelgiau į kitų kiemų vaikus: jiems buvo gerai, visad rasdavosi, kas pagiria jų supiltą smėlio pilį, kas įvertina jų išlankstytą iš sąsiuvinio lapo laivelį. O manęs niekas negerbė ir nevertino. Galbūt kaip tik tada išmokau gerbti ir vertinti pats save, nepasikliauti pasaulio nuomone apie save, galbūt kaip tik tada tapau savarankiškas ir užsispyręs, tačiau kartu begal trokštąs bendrijos ir bent menkiausio pagyrimo.
       Namie manęs niekas negirdavo. Tėvas tam neturėjo laiko. Jį pamenu ryškiausiai, ypač jo dirbtuvę. Tėvas buvo auksarankis visų galų meistras, be paliovos ką nors dirbinosi iš medžio, metalo, plastmasių ar net akmens. Išeidavo į fabriką, ten irgi kažką gamino, o grįžęs iškart imdavosi naujo darbo. Tėvas buvo nedidukas, visad labai trumpai pasikirpęs, jo išvargusios akys – ramios ir bespalvės. Net kai lupdavo mane už kokį prasižengimą, jo akys likdavo ramios ir bespalvės. Kruopščiai atskaičiuodavo dešimt smūgių, o paskui vėl imdavosi darbo. Jo dirbtuvė priminė kosminio laivo kabiną – tiek ten buvo staklikių, varstotų ir keisčiausios formos ruošinių. Dieną, ypač jei lydavo, vienui vienas žaisdavau toje dirbtuvėje. Mano sesuo Stanislova tuo metu jau ėmė vedžiotis namo vyrus, tad išgrūsdavo mane iš kambario. Iš pradžių vogčia spoksodavau pro rakto skylutę, tačiau vaizdas nebuvo įdomus. Matydavau tik keturias nuogas kojas, vienas ant kitų, vienas po kitomis, susipynusias ar iškernotas. Kojų prisižiūrėdavau pro langą tiek ir tiek. Kada kaimynai apskundė Stanislovą tėvui, jis bene pirmąsyk gyvenime nenuėjo į darbą, tykojo dirbtuvėje sykiu su manim, o paskui įgriuvo į kambarį, vielike atrakinęs duris. Pirmąsyk suvokiau, koks mano tėvas bejėgis. Apgirtusi Stanislova vien kvatojosi, o jos partneris, įžūliaakis atletas, griausmingu baritonu pareikalavo grąžinti pinigus: jis dar nieko nespėjęs suveikti tik bergždžiai susižadinęs. Stanislova imdavo pinigus iš anksto, tokia buvo jos geležinė taisyklė. Aš laukiau, kad tėvas juos užmuštų, prakeiktų, nutrenktų perkūnais, bet jis vien mirksėjo romiomis bespalvėmis akimis, o paskui tyliai verkė dirbtuvėje, net tokią dieną nesiliovęs darbuotis. Jis kitaip negalėjo.
       Stanislova po to išvažiavo į Klaipėdą aptarnauti jūreivių, o vėliau persikraustė į Leningradą, į interhotelius.
       O tėvas vis dirbo. Jis kitaip negalėjo. Jis turėjo maitinti šeimą.
       – Atmink, vaike: darbas negali teikti džiaugsmo, – sykį prasitarė. – Tačiau dirbti būtina.
       Tuomet jau buvau mokyklinis pirmūnas, taigi šokau tėvui į akis. Pasakiau jam, kad darbas yra džiaugsmas, garbė ir dvasinė būtinybė, kad darbą reikia mylėti.
       – Gyvenime nesu matęs grioviakasio, kuris mylėtų savo kastuvą, – atsakė man tėvas.
       Mane, mokyklinį pirmūną, tokie žodžiai smarkiai įžeidė. Nuo to vakaro ėmiau negerbti savo tėvo: jo pažiūros visai neatitiko komunizmo statytojo moralinio kodekso. Gerai mokėjau tą kodeksą, mokykloje padėjau įrengti stendą su jo priesakais. Stendas kabojo mokyklos fojė, prie rūbinės, jį pamatydavai vos įžengęs vidun. Be pačių priesakų, ten dar buvo nupieštas darbininkas, plačiu mostu kviečiąs visus moksleivius į komunizmą. Darbininkas buvo labai panašus į mano tėvą, nes jį piešiau aš. Visą gyvenimą ką nors piešdavau stendams, sienlaikraščiams, komjaunimo prožektoriams bei kovos lapeliams. Ypač gerai man pavykdavo įvairūs šriftai. Buvau tikras įmantriausių šriftų meistras. Per tą moralinio kodekso stendą vos netapau nusikaltėliu. Man pasidarė be galo gėda, kad kviečiantis į šviesią ateitį darbininkas yra mano tėvas, tasai grioviakasys, nekenčiąs savo kastuvo. Pasisiūliau perpiešti tą atvaizdą, bet mano prašymo niekas nepaisė. Stendas buvo sumontuotas ir suklijuotas, komjaunimo valdžia nė nesiklausė kaži kokio keturiolikinio sapalionių. Kas rytą mokykloje mane pasitikdavo optimistiškas tėvo atvaizdas ir įžūliai man tardavo:
       – Joks grioviakasys nemyli savo kastuvo! Darbas neteikia žmogui džiaugsmo!
       Nebegalėjau to pakęsti, man kilo pašėlusi mintis slapčia subjauroti tą atvaizdą, kad nori nenori tektų jį perpiešti. Vidury dienos to padaryti negalėjau, tad nutariau vogčia įsigauti į mokyklą naktį. Buvau didis slapūnas, tad veik pasiekiau savo tikslą: nebuvo kam mane išduoti. Pasidariau užpakalinių mokyklos durų rakto atspaudą ir pamaži ėmiau dildintis varinį ruošinį. Tėvo dirbtuvės medžiagų ir įrankių būtų pakakę tūkstančiui įmantriausių seifų raktų. Tačiau jo dirbtuvę ūmai užantspaudavo, o paskui atėmė. Po Stanislovos nuopuolio tai buvo antra didžioji namų nelaimė, nors mane ji galbūt išgelbėjo. Jei ne tėvo dirbtuvės žūtis, gal būčiau tapęs kokiu gangsteriu, seifų specialistu. Mane vis labiau traukė ne rakto dantukų dildinimas, o pagunda atrakinti visokiausias duris. Net primiršau tą nelemtą tėvo atvaizdą stende, vis dažniau užsisvajodavau apie atsiveriančias slaptingas duris, už kurių manęs laukė turtai ir laimė. Dievaž, galėjau tapti kokiu gangsteriu.
       Ar gali įsivaizduoti mane gangsterį? Randuotu veidu ir lediniu žvilgsniu? Kaip ir dera šiais laikais, plėščiau kooperatyvus. Arba suvis neplėsčiau, imčiausi gryno reketo. Nerašyčiau tau jokių laiškų iš anapus, tikriausiai išvis tavęs nepažinočiau. Užtat tu mane pažinotum, su baime ir keistu pavydu žiūrėtum, kaip atvykstu pietauti į kokį restoraną, kur mane pažįsta ir gerbia visi – nuo direktoriaus ligi paskučiausios indų plovėjos. Lėtai išlipčiau iš savo ,,Mersedeso“ ir paniuręs žengčiau šaligatviu, lydimas asmens sargybinių, nesidairydamas į šalis, nė nepastebėdamas tokios šiukšlelės kaip tu. Ar gali mane tokį įsivaizduoti?

       Tėvo dirbtuvę konfiskavo per kaimynų skundą. Nemanau, kad jie būtų buvę tokie jau apsigimę skundikai, gal juos tiesiog erzino staklikių ūžimas, gal jie nepagalvojo, kad iš tėvo atims visas medžiagas ir įrankius, o dar uždės baisingą pabaudą už privačią darbinę veiklą.
       Tėvas numirė po dviejų ar trijų mėnesių. Turbūt ne todėl, kad neturėjo pinigų pabaudai sumokėti. Ir ne todėl, kad be jo papildomų pajamų iškart ėmėm gyventi pusbadžiu. Manau, jis mirė iš ilgesio. Kad ir ką būtų šnekėjęs, giliai širdy jis buvo grioviakasys, mirtinai prisirišęs prie savo kastuvo. Grįžęs iš darbo, valandų valandas sėdėdavo ant kušetės ir spoksodavo į vieną tašką. Jis mirė vėžiu, metastazės jau buvo jį visą suėdusios. Medicinos požiūriu jam seniausiai derėjo mirti, tik jis neturėjo tam laiko: privalėjo dirbti, maitinti šeimą. Jis kitaip negalėjo.
       Jau visai prieš mirtį dienų dienom zulino kaži ką iš dideliausio akmens. Paklaustas, ką čia daro, atsakydavo:
       – Dievą! – ir sumišęs pridurdavo: – Mano senolis buvo dievdirbys.
       Toks buvo vienintelis metafiziškas mano tėvo poelgis. Dievas taip ir liko nebaigtas, paskui tuo akmeniu motina slėgdavo raugintus kopūstus.
       Porą metų mūsų šeimą išlaikė brolis Zigmas. Jis buvo futbolininkas, žaidė ,,Žalgiryje“ ir uždirbo nemažai pinigų. Bet paskui jam sulaužė koją, Zigmas įsidarbino vaikų treneriu ir pats vos sudurdavo galą su galu. Vėliau jis baisiai nusigėrė, matydavau jį leidžiantį dienas prie garsiųjų alaus kioskų. Nuo gėrimo jam ėmė trupėti kaulai, jis slankiodavo apie tuos kioskus, visas sugipsuotas ir aptvarstytas, su lazdele kretančioje rankoje. Kada jį galiausiai pervažiavo sunkvežimis, mūsų šeima ramiau atsiduso.
       – Dieve, Dieve, – tepasakė mama. – Taip jam tik geriau. Kiek dar galėjo kamuotis.
       Iš anų metų veik nieko neprisimenu. Jie buvo it danties skausmas, o argi prisimeni, kaip tau skaudėjo dantį. Reikėdavo tiesiog iškentėti dieną, paskui dar vieną, o paskui dar ir dar. Ryškiau prisimenu tik vieną žiemą, bene paskutinę Chruščiovo valdymo žiemą – tą, kai iš parduotuvių dingo balta duona, bet mokykloje vis dėlto pardavinėdavo saldžias bandeles. Jų būdavo tik partijos komitetų bufetuose, ligoninėse ir mokyklose. Turbūt tada pirmąsyk suvokiau, kas yra DDN. Kai kuriems tų bandelių parduodavo po dešimtį, o man tiktai dvi. Dar nesupratau, kodėl taip yra, bet tikrai pajutau Didžiąją Dievo Neteisybę. Nešdavau namo tas dvi bandeles, ilgai nešdavau, kol vieną vis dėlto suvalgydavau. Mama žinojo, kad gaunu nusipirkti dvi, bet nieko nesakydavo. Tikriausiai todėl, kad turėjau tapti daktaru, baltachalačiu pusdieviu. Man ir derėjo misti bandelėmis, o ne juoda duona.
       O paskui DDN apraizgė mane nuo galvos ligi kojų. Augdamas pradėjau suvokti, kaip apsirengęs aš, o kaip – mano bendraklasiai. Mergaitėms buvo geriau. Jos privalėjo nešioti uniformas, tad bent mokykloje visos atrodė daugmaž vienodai. O berniukų uniformą vis kūrė, projektavo, planavo, tačiau niekaip nesugebėjo pasiūti. Berniukai lankė mokyklą apsitaisę, kaip kuris išmanė. Visi Lietuvos paaugliai dėl to džiūgavo, tik ne aš. Mat augdamas pradėjau suvokti, kaip aš apsirengęs.
       Tu šito nesuprasi, aš nieko ir neaiškinsiu. Gali šypsotis kiek tinkamas, bet šitai buvo tikriausia DDN. Mama plovė grindis trijose kontorose, visi vyresnieji uždarbiavo, bet – Dieve mano! – kaip aš buvau apsirengęs! Stanislova tolydžio atsiųsdavo mums pinigų iš Klaipėdos, paskui iš Leningrado, bet mama atkakliai rašydavo ant perlaidos blanko „adresatas išvykęs“ ir nešdavo tą popierėlį atgal į paštą.
       Bet kartą Stanislova parašė laišką man ir atsiuntė perlaidą mano vardu. Ji kvietėsi mane į Leningradą, ne šiaip pasisvečiuoti – visam laikui. Ją smaugė nostalgija: ne Lietuvai, ne Kaunui, ne mūsų kiemui ar mūsų šeiniai. Ji nelauktai pajuto klaikią nostalgiją atlėpausiui didžiagalviui broliukui, kurį kitados grūsdavo lauk iš kambario, kad nekliudytų uždarbiauti. Fotografijoje Stanislova buvo lygiai tokia pat kaip anksčiau: tyra šviesiaplaukė lietuvaitė mėlynomis rugiagėlių akimis. Metai neįspaudė žymių jos veide, nesudrumstė angeliško žvilgsnio. Ji atrodė it vaidilutė, tik dar labiau išgražėjusi. Ji buvo pribloškiančiai graži. Vadinosi mane pas save, žadėjo man pasakų pasaulį, turėjau tapti viso jų profesinio kooperatyvo numylėtiniu.
       Tuomet nebeturėjau jokių iliuzijų dėl jos gyvenimo būdo. Motinos formulė ,,palaida merga“, anksčiau kėlusi man aibes klausimų, seniai paliko visiškai aiški. Juo labiau kad klasiokai išsireikšdavo kur kas tiksliau:
       – Levo sesuo – garsi Kauno kurva, – sakydavo jie. – Dabar kažkur dingo. Gal pasodinta, o gal gydosi triperį.
       Ir ūmai gavau jos kvietimą bei perlaidą – visą šimtą rublių, dar nebuvau matęs tiek pinigų vienoje vietoje. Laiške Stanislova pabrėžė, jog tai – vien smulkioms kelionės išlaidoms. Mane apniko kankinančios dvejonės. Stanislova akivaizdžiai nesilaikė komunizmo statytojo moralinio kodekso, gerbti ar mylėti jos negalėjau. Bet vis skaitydamas jos laišką, pašnabždom kartodamas jos kerinčius pažadus, pajutau, jog mane ima gaubti salsva, slogi migla. Ji buvo tiršta, kone apčiuopiama, kvepėjo rožėmis ir prancūziškais kvepalais. Ne tiek baudžiausi gerai regimų fotografijose jos buto gėrybių, kiek svajojau apie Stanislovos koleges. Didžiaakės vaidilutės supo mane, buvau jų numylėtinis. Jos glostė mane laibais pirštais ir aksominiais žvilgsniais. Pritvinkusios neapibrėžtų geidulių paaugliškos naktys virto kankinančiu košmaru. Vaidilutės buvo ten, Leningrade, jos manęs laukė, o aš buvau priverstas vartytis prakaitu dvokiančiam savo patale. Jos kamavosi be manęs, o aš kamavausi atskirtas nuo jų. Nebegalėjau apie nieką kitą galvoti. Slapčia susikroviau savo kuklią mantą ir patraukiau į paštą. Perlaidų išmokėjimo langelis tik sušnarpštė ir išspjovė žudančius žodžius:
       – Atsivesk mamą ar tėvelį, berniuk. Lai užpildo blanką. Man tebuvo penkiolika, aš dar neturėjau paso. Dar negalėjau spręsti savo likimo. Paverkiau sodelyje ant suoliuko ir parkiūtinau namo. Manęs niekas nepasigedo, krepšys su manta niekam nekėlė įtarimų – jos tiek tebuvo, kad visi nusprendė mane buvus krepšinio treniruotėje. Buvau aukštas ir judrus, troškau tapti žvaigžde, bet po pusmečio lioviausi treniruotis – paaiškėjo, kad turiu širdies ydą. Perlaidą tąsyk atidaviau motinai, ji užrašė ant blanko „adresatas išvykęs“ ir nutipeno į paštą.
       O juk, kad kiek, galėjau tapti aukščiausio rango prostitučių menedžeriu. Ar įsivaizduoji mane tokį? Nuo galvos ligi kojų apsitaisiusį pačiais firmiškiausiais skudurėliais, prisikimšusį kišenes čekių, bonų, dolerių ir narkotikų? Tingiai kaip katinas slampinėčiau po „Lietuvos“ viešbutį, dairydamasis aplinkui įžūliu, o kartu pavargusiu žvilgsniu. Būčiau sotus ligi pamišimo, vasarnamyje po grindimis turėčiau paslėpęs kokį pusę milijono ir tesvajočiau sprukti į Vokietiją ar Angliją, kontrabanda išsivežęs maišelį briliantų ar antikvaro raritetų. Ar įsivaizduoji mane tokį?
       O tąsyk mane perėmė klaikus prablaivėjimas. Galiausiai suvokiau, ką rengiausi daryti. Rengiausi nukakti pas puolusią moterį ir tapti pusiau alfonsu. Visai nesvarbu, kad toji moteris buvo mano sesuo. Tikriau – kaip tik svarbu: juo labiau privalėjau atvesti ją į doros kelią. O aš smukau itin žemai: susiruošiau naudotis nedorybės vaisiais, visa nuodinga jų saldybe. Supratau, jog nebeturiu teisės leisti komjaunimo prožektoriaus: virtau šiukšle, tegu vien mintyse, bet ligi mirtinos nuodėmės tebuvo likęs vienas žingsnelis. Mane apniko slogios mintys, čia norėjau pasikarti, čia išsikastruoti. Iš esmės buvau neregėtai doras bernelis. Rasi buvau it koks klierikas, tik be savo bažnyčios, dar privalėjau ją rasti. Tikrai galėjau pasidaryti sau ką bloga, mane išgelbėjo tik mūsų klases vadovė. Ji buvo gan jaunyva senmergė su hipertrofuotu motinišku instinktu. Šitai suprantu dabar, o tuomet ji buvo šventa mūsų visų patikėtinė ir nuodėmklausė. Ne aš vienas – visi išsipasakodavo jai tą, ko niekad nebūtų išdavę nei tėvams, nei draugams. Auklėtoja ilgai tyrinėjo Stanistovos fotografijas, lingavo galva ir čeksėjo liežuviu, paskui paglostė mane ir tvirtai paliepė toliau leisti komjaunimo prožektorių.
       – Tu suvokei savo kaltę, Levuk, – paaiškino. – Žmogus negali neklysti, svarbu laiku ištaisyti klaidas.
       Ji paliepė man skaityti kuo daugiau tikros literatūros, o jei vėl kiltų nešvankios mintys – kuo intensyviau sportuoti. Ji nuomojo kambarį pas tolydžio kvėštančią senę ir beviltiškai laukė eilės gauti butą. Mūsų mokyklai skirdavo maždaug vieną butą per penkmetį. Tiesa, jai pasiūlė pirktis dviejų kambarių kooperatinį, tačiau ji išdidžiai atsisakė. Partija Chruščiovo lūpomis buvo iškilmingai prisiekusi, kad netrukus viena koja įžengsime į komunizmą, taigi tik idiotas galėjo mokėti kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus už kažkokį butą, kurių jau ryt poryt turėjo privisti devynios galybės – ir vis už dyką. Kol vargšelė susivokė, kad komunizmo artimiausiu metu nenusimato, eilė prie kooperatinių butų pasidarė didesnė, nei iš pradžių buvo prie komunalinių. Mūsų auklėtoja pamaži visai nukvako. Man regis, ją užkrėtė jos namų šeimininkė, nors ir sakoma, kad psichinės ligos yra nelimpamos. Ji ėmė rašyti viską iš eilės demaskuojančius straipsnius ir bergždžiai nešioti po redakcijas, neaplenkdama net gamyklų laikraštukų. Ji buvo nepavojinga beprotė. Paskutinį kartą mačiau ją alaus bare. Ji įžengė į salę su fantastiška oranžine skrybėle ir aukštojo mokslo ženkleliu švarkelio atlape, užsisakė vieną bokalą, išsikrovė ant stalo kosmetinius reikmenis ir ėmė dažytis, tolydžio išdidžiai nužvelgdama smirstančius bare girtuoklius.
       Atleisk, kad nukrypstu nuo temos, bet man visad rodėsi, kad tu skraidai dausose, pernelyg menkai pažįsti realų gyvenimą.
       Anuomet mūsų auklėtoja dar nebuvo nukvakusi, aš šventai jos paklausiau. Bandau suprasti tuometinį save, tą išstypėlį liegeną Levą, bet nepajėgiu. Dabar tokių paauglių nebūna. Man regis, tokių nebebuvo ir anais laikais. Toks aš buvau vienas. Bent jau kitų tokių nesutikdavau. Man regis, niekad dėl to nesikankinau. Buvau pratęs gyventi vienas su savim ir pats save vertinti. O kai tu paskelbei man savo teoriją, kad žmogus privalo pirmų pirmiausia būti savimi, suvis nusiraminau.
       Po nepavykusios vaidilutiškos odisėjos įnikau į knygas. Jaučiausi be galo kaltas prieš save ir pasaulį. Troškau išpirkti kaltes ir tobulėti. Norėjau įrodyti pats sau, jog dar nesu suvis žuvęs. Auklėtojos pasiūlytos knygos įsigėrę į mane kaip lietus į sausas samanas. Ryte rijau pasakojimus apie tikrus žmones ir troškau tapti kuo panašesnis į juos. Visi tikrieji literatūriniai žmonės aukojosi ir kentėjo, kentėjo ir aukojosi. Po tų skaitymų vakarais man magėjo išsiplakti spygliuota viela. Privalėjau kentėti ir aukotis, tik taip buvo įmanoma tapti tikru žmogum. Mane liguistai persekiojo visokiausi herojų fiziniai trūkumai. Ėmiau justi metafizini bekojų ir paralitikų žavesį. Mane kerėjo „Apysaka apie tikrąjį žmogų“, svajojau šlubas, bekojis, berankis vis vien pasiekti tikslą – tik dar nelabai žinojau, kokį. Ypač mane pavergė Pavka Korčiaginas. Putote putojau, trokšdamas spjauti į veidą visiems jam trukdžiusiems menkystoms ir karjeristams. Apsidairęs regėjau tokius pat visai greta, ištiestos rankos atstu. Jeigu jie buvo tokie, vadinasi, aš buvau toks kaip Pavka. Man tik velniškai stigo nepagydomos ligos, fizinių trūkumų, beribės kūniškos kančios. Kone svajojau, kad mane paralyžiuotų. Būti sveikam ir normaliam rodėsi pernelyg menka, toks žmogus negalėjo būti išties didis, to mane primygtinai mokė literatūra. O aš svajojau žaisti krepšinį, būtį didelis ir galingas! Juk derėjo eiti per gyvenimą luošam ir suniokotam – mažų mažiausia kaip Gylys iš Voinič romano.
       Norint tapti tikru žmogum, pirmiausia reikėjo susiluošinti – kito kelio niekas nenurodė. Tačiau net susižaloti derėjo didingai: ką nors gelbstint, statant arba kovojant.
       Dėl nuolatinės įtampos ir susijaudinimo man ūmai ėmė klapsėti širdis. Pirmąsyk gyvenime atsidūriau daktarų rankose, jie bemat aptiko įgimtą širdies ydą ir labai nustebo, kad ligi tol nieko nejutau. Gydytojai giliamintiškai lingavo galvomis, o aš slapčia džiūgavau. Pagaliau įsigijau kūnišką trūkumą, tiesa, menkoką, bet juk manoji yda dar galėjo plėstis ir gilėti, ji dar galėjo prirakinti mane prie patalo, aš dar turėjau vilties tapti Didžiuoju Luošiu.
       Labai labai norėčiau pamatyti tuometinį save iš šalies. Kokia buvo mano išraiška, kokios tuo metu buvo mano akys? Kas tuo metu dėjosi mano smegeninėje? Kaip iš šalies atrodė mano elgesys su merginomis? Juk mylėti, kaip pats supranti, tegalėjau skausmingai, beviltiškai ir būtinai be atsako. O dar geriau – ligi grabo lentos džiūti dėl žuvusios jaunystės meilės. O dar geriau – atiduoti savo mylimąją draugui, o pats tylutėliai pasitraukti į šalį. O dar geriau...
       Visa bėda, kad neturėjau nei mylimosios, nei draugo.
       Tie mazochistiniai užmojai dar ilgokai manęs neapleido. Galutinai juos sutriuškinai tik tu, pats to nežinodamas.
       Kai šleivai vypsodamas išdėstei savąją mazochistinės pasaulėjautos teoriją, pirmą (bet ne paskutinį) kartą panorau tave užmušti. Tu prispjaudei ir privėmei į mano sielą. Žvelgiau į tave it šventikas į vandalą, nusišlapinusį ant altoriaus. Tai buvo kruvinas manųjų iliuzijų saulėlydis. Lig tol maniau, kad visi, visut visi slapčia žavisi mano paauglystės herojais, tik vieni drįsta svajoti, jog taps tokie pat, o kiti nė nedrįsta. O tu ramiai, logiškai dėstei, kad stalinistinė literatūra visad propagavo dvasinį mazochizmą. Kad mazochistinis personažas, negalėdamas realizuoti jokių savo norų ir polėkių, privalo mėgautis tuo, kad, būdamas luošas ar mirtinai ligotas, vis dėlto sugeba prilygti sveikiesiems, per baisiausias kančias pasiekti tai, kas normaliam žmogui visai paprasta. Toks personažas, mokei tu, jei nėra luošys, privalo susikurti aibę dirbtinių kliūčių visose gyvenimo srityse – nuo asmeninės iki gamybinės. Kaip elgiasi normalus gamybininkas, gavęs nerealų, neįvykdomą planą? – tyčiojaisi tu. Jis logiškai įrodo, kad reikalavimai pernelyg dideli. O kaip elgiasi mazochistinis literatūrinis gamybininkas? Jis pasiūlo savą priešpriešinį planą, kuris yra dar didesnis! Paskui dirba naktimis, ligi juosmens lediniame vandenyje, sukelia klaikias katastrofas, kad galėtų nežmoniškomis pastangomis jas šalinti. Kaip myli mazochistinis žmogus? – šaipeisi išsijuosęs. Jis dūsauja, kankinasi, rauda, bet jokiu būdu neperguli su mylimąja – anaiptol, jis ir čia susikuria dirbtinių sunkumų: išvažiuoja į kitą miestą, užsiverbuoja dešimčiai metų į Šiaurę, perleidžia mylimąją artimiausiam draugui.
       Nebegalėjau ilgiau klausytis. Panorau tave užmušti. Ilgai ir labai rimtai svarsčiau, ar nederėtų tavęs įskųsti. Tuomet jau buvai prikalbėjęs apie visui viską tiek, kad buvo už ką. Tai pirma didžioji mano gyvenimo gėda: aš tikrai norėjau tave įskųsti. Žinoma, septyniasdešimtaisiais metais tau nebegrėsė nei Sibiras, nei pašalinimas iš Universiteto, bet vis dėlto... Puikiai suvokiau, ką rengiuosi daryti. Nė pats savęs neapgaudinėjau, kad šitaip sergėsiu idealus ar demonstruosiu savo lojalumą ir dorybę. Sąmoningai norėjau tau pakenkti. Norėjau tave skaudžiai nubausti, nes tu nusipelnei bausmės. Tu dergei šventenybes, tu drįsai kalbėti apie Pavkos Korčiagino seksualines galimybes. Norėjau tave iššaukti į dvikovą ir užmušti.
       Privalai šitai žinoti. Anksčiau negalėjau tau šito pasakyti. Atmink, beatodairiškas svetimų idealų niokojimas visad yra mirtinai pavojingas.
       Beje, bausti kitus žmones tąsyk panorau pirmąkart. Matyt, mazochizmas labai greit ir natūraliai virsta sadizmu. Norėjau pakenkti tau. Piktai klausinėjau savęs: o kas tu toks? Kokią turi teisę? Mane siutino tavo niūriai piktokas veidas, protingos akys, visa tavo povyza. Visi man metų metais aiškino, kas yra tikrasis žmogus, o tu vienu ypu išvadinai tokį dvasiniu iškrypėliu. Nė neįsivaizduoji, kaip mane įžeidei ir įskaudinai. Užpuolei iš pasalų ir pervėrei gležniausią mano dvasios vietą.
       Tačiau visad turėjai vieną puikią savybę: ką nors sugriovęs, nepalikdavai nei griuvėsių, nei plynos vietos. Tu bemat imdavai ręsti naują rūmą – kartais iš naujų plytų, o kartais net iš tų pačių. Tąsyk irgi buvai nuoseklus. Tu grūste įgrūdai man keletą gerų knygų. Juokinga prisiminti, bet „Idiotą“ pirmąsyk perskaičiau devyniolikos metų. Dar juokingiau, kad kunigaikštis Myškinas irgi buvo fizinis luošys.
       Kartais man visui viskas atrodo juokinga. Sėdžiu ir dėlioju savo paties gyvenimo įvykius, tarsi kokias žaidimo figūrėles. Tarpais veik nepajėgiu šito žaidimo vertinti ramiai. Tarpais visai nebenoriu rašyti tau laiškų. Bet vis rašau, nes geidžiu tau padėti. Tasai noras nėra visai altruistiškas. Aš jau pražuvęs, aš jau nieko nebepadarysiu. O tu dar gali, kol kas dar šį tą gali.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

       TREČIASIS:
       apie mano gyvenimo knygą ir širdies ydas, apie fantasmagoriškąsias sporas, melą
       ir mūsų visų prapultį

       Ar gali ramiai mintyti tas, kurio laukas ant
       upės kranto, kurio žmona susinešė su kitu,
       kurio namuose užsiveisė gyvatės?

       Kad ir kiek stengiuosi dėstyti mintis nuosekliai, ne kaži kas teišeina. Atmintyje įvykiai susidėsto visai ne taip, kaip gyvenimo tėkmėje. Jie įgauna visai kitokį atspalvį, kitokį svorį, jie kitaip pakvimpa. Nereikšmingos smulkmenos ūmai suklesti ir iškeroja it kokie baobabai. Grėslios tragedijos ūmai virsta juokingomis istorijomis, kone anekdotais.
       Išropodavau iš savojo Vilijampolės pusrūsio tarsi koks kirminas. Aš ir jaučiausi esąs kirminas. Pasibaisėtinas pūkuotas vikšras, kurį geriausia būtų sutraiškyti. Bjaurėjausi pats savimi, nenorėjau būti savimi. Man nepatiko mano didelė galva, atlėpusios ausys, kurias slėpiau po retokais balkšvais plaukais. Nepatiko mano laibas ir duslus balsas, mano plonos lūpos ir pavandenijusios akys. Man nepatiko tasai ilgakūnis vikšras, tas baltapūkis kirminas, kasryt išlendąs iš savo urvo. Jo išbalęs veidas, šmėkšąs ant plono kaklo, jo fanatiškos akys ir balti gyvaplaukiai ant smakro. Dieve mano, kaip jis atrodė! Jo nuskalbtos kelnės buvo veik perregimos, taisyti pertaisinėti batai vis vien nuklypę, megztinis užlopytas nubrizgusios odos skiautėmis. Jo urvas irgi buvo pasibjaurėtinas: dviaukštis gultas, sudedamos lovelės ir braškanti lova su geležiniais bumbulais, tatai buvo nelyg slogaus kalėjimo kamera, sugrūsta pusiau po žeme. Net žemė nenorėjo jo nešioti, įvijo į urvą, nuskriaudė ir pažemino, savo pusrūsyje jis turbūt kėslavo prieš visą žmonių giminę.
       Jis neišvengiamai turėjo būti pavyduolis, turėjo pavydėti, vien pavydėti – visiems ir visko. Aš negalėjau jo pakęsti. Negalėjau pakęsti savęs. Nepajėgiau žiūrėti į veidrodį. Toji pamėklė iš veidrodžio kėlė man panieką ir neapykantą. Už jos balzganų akių glūdėjo smegenys, verdančios keisčiausių minčių viralą. Tas pavyduolis troško būti it kokio romano herojus, turbūt norėjo, kad apie jį patį kada nors rašytų romanus, be kita ko, jis dar buvo ir garbėtroška, galėjo net tyčia įsitaisyti fizinę negalią, kad tik įsiterptų tarp herojų.
       Argi galėjai tokį pakęsti?
       Žinoma, kiekvienas normalus žmogus tarpais nekenčia savęs. Visad savim patenkinti yra tik kvailiai. Bet normalaus žmogaus neapykanta sau dažniausiai trumpalaikė, didžiąja dalim dvasinė. O aš nekenčiau savęs viso ir visą laiką. Nubudęs sudvisusiam varganam patale, pirmiausia pagalvodavau: vėl atsibudau toks pat. Tik sapnuose badavau kitoks: išdidus, grakštus, elegantiškas. Tačiau rytą vėl aptikdavau save toki kaip visuomet. Troškau esmingai pasikeisti, bet nė nežinojau, kokia linkme turėčiau mainytis. Troškau stebuklo, tikėjau, kad vieną rytą pakirsiu visiškai kitoks. Beribė DDN smaugė mane, privalėjau ją įveikti, bet vienintelis būdas ją įveikti buvo stebuklas. Aš pats buvau įsikūnijusi DDN, tad man reikėjo įveikti save, o be stebuklo tatai neįmanoma.
       Man nepavyko tapti krepšinio žvaigžde, nepavyko tapti net klasės lyderiu. Pristigau dailės gabumų, taip ir likau karikatūrų bei šaržų piešėjas, nors bandžiau netgi kopijuoti didžiųjų meistrų paveikslus. Žiūrint multifilmą apie Bjaurųjį ančiuką, į akis nejučia suplūsdavo gailios ašaros. Turėjau rasti veiklos sritį, kurioje būčiau nepamainomas, tačiau tokios turbūt nebuvo visam pasauly. Tad kiekvieną rytą atsibusdavau suniokotas ir pasmerktas. Kiekvieną rytą atsibusdavau tarsi Zamza – virtęs šlykščių vabzdžiu. Manęs niekas nemylėjo, buvau niekam nereikalingas. Visi troško mano mirties. Galbūt numirti man ir buvo geriausia, nes neturėjau jokios ateities.
       Gali paklausti, kodėl apie šitai rašau. Nė pats nežinau. Tiesiog skaitau save it kokią keistą knygą. Galiu atsiversti bet kurį puslapį ir balsiai perskaityti, kas ten parašyta. Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nebepakis. Galiu būti bešališkas ir teisingas. Manau, jog toji knyga yra pamokanti ir naudinga. Turbūt todėl ją tau skaitau – ne visą ištisai, tik rinktinius puslapius. Nors kaži ar rinktinius, tiesiog tuos, kuriuos atsiverčiu: pradedu skaityti ir nebegaliu liautis, toje knygoje man viskas įdomu. Ta knyga – mano palikimas, o tu – mano paveldėtojas. Kiekvienas žmogus trokšta ką nors palikti pasauliui. Aš tegaliu palikti savo istoriją, palikti tik tau – tu irgi prie jos prisidėjai. Todėl privalai žinoti, kas iš to išėjo.
       Gal aš per daug iš tavęs noriu? Bet juk nenoriu, kad ką ypatingo darytum, nenoriu, kad ką baustum ar už mane keršytum. Tenoriu, kad mane išklausytum. Negi tas taip jau sunku?
       Iškart regiu tavo primerktas akis ir sarkastišką šypseną. Gerai, atstumkim šalin tą didybę, yra ir kitų, labai paprastų priežasčių. Aš tiesiog nerandu, kuo daugiau užsiimti. Dabar man niekas nerūpi, neturiu jokių problemų, viskas taip aišku, kad nors kauk. Tegaliu sklaidyti ir sklaidyti tą savo gyvenimo knygą – kitkas man nerūpi. Todėl tik apie ją tegaliu kalbėti. Apie ją tegaliu rašyti tau laiškus.
       Man maža terūpi šventųjų ir kankinių likimai. Išminčių bei politikų likimai. Man labiau rūpi mano paties likimas.

       Tu pats mane mokei, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra reikšmingas ir sudėtingas kaip ištisas kosmosas. Aš aiškinu tau ištiso kosmoso struktūrą – po galais, ko tau dar reikia?
       Mintys ir įvykiai plūsta kaip jūros bangos, užlieja krantą, ant kurio sėdžiu vienui vienas, o paskui vėl atslūgsta. Dangaus mėlynė gaudžia kaip gūdūs vargonai, mėlynės virš manęs net per daug, tai atpildas už neegzistavusią vaikystės žydrynę. Tysau ant įkaitusio pakrantės smėlio ir sunkiai dūsuoju, nes ką tik perkirtau finišo liniją. Nejaučiu kūno, nes man jo nebereikia, nejaučiu ūžaujančios širdies, kurią numaldydavo tik saujos Uošvio parūpinto Bajerio aspirino. Rieškučios aspirino – rudenį ir pavasarį, pavasarį ir rudenį.
       Dabar vis pagalvoju apie savo buvusią sveikatą, anksčiau tam neturėjau laiko.
       Turėjau įgimtą širdies ydą, viršum manęs visąlaik kybojo Damoklo kardas. Ligi šiol nežinau, kas mano širdy buvo ydinga – lyg viena pertvarėle per daug, lyg viena per maža. Niekad nesistengiau gerai to suvokti. Kai koks plepesnis gydytojas imdavo man šitai aiškinti, bemat jį pertraukdavau. Nenorėjau gilintis į savo kūno metafiziką. Visąlaik tikėjau mistiška žmogaus kūno paslaptim, turbūt pasąmoningai nenorėjau pripažinti, kad žmogus tėra darniai ar nedarniai veikiantis mechanizmas. Toks buvo bene vienintelis kategoriškas tavo pamokymų nepaisymas.
       Daugmaž numanau, kaip manimi dėtas elgtumeisi tu. Kuo kruopščiausiai išsiaiškintum menkiausias širdies veiklos smulkmenas. Apsikrautum medicinos atlasais ir kardiologijos žinynais. Tikriausiai net gautum širdies muliažą – ką čia šneku, būtinai gautum, kertu lažybų, kad prasimanytum specialų, kuriame būtų absoliučiai tiksliai išlieta tavosios širdies yda, toji nereikalinga ar kreiva pertvarėlė. Demonstruotum visiems tą muliažą su keistu džiugesiu, tarytum tai būtų tavo privalumas. Na ir, žinoma, būtum drąsiai gulęs po chirurgo peiliu.
       Tau visad atrodė, kad žmogaus kūnas tėra indas, mechanizmas, mašina, grubiai materialus objektas, teturįs su pačiu žmogum maža ką bendro. Žavėjaisi akupresūra, bet ir ją suvokei grynai mechaniškai: sutrikus kokiai mechanizmo funkcijai, tiesiog reikėjo paspausti deramą mygtuką ir šitaip sutvarkyti gedimą. Teatrališkai piktinaisi, kad kūnas tau tik trukdo: visąlaik reikalauja maisto, gėrimo, gryno oro bei moterų, negana to, dar tolydžio genda.
       O man kūnas visad atrodė sklidinas mistiškos paslapties. Nė per nago juodymą netikėjau jokiais medicinos atlasais, nervų sistemos brėžiniais nei visokiausių vidaus organų skerspjūviais. Nė per nago juodymą netikėjau jokiais medikais. Jie septynerius studijų metus minta melu, kad kūnas tėra mechanizmas, kurio detales galima pakeisti kitomis arba suvis išmesti. Argi galima pasikliauti taip manančiais žmonėmis?
       Visad jutau, kad kūnas – ar veikiau toji mistiška jo slaptis – mane valdo. Jis veikė nenuspėjamai ir nepaaiškinamai. Įsipjovęs pirštą, ilgai žiūrėdavau į besisunkiantį kraują ir jusdavau, kad sykiu su juo iš manęs išbėga kažkas nepamainoma ir nesugrąžinama. O dar smarkiau mane baugino kito žmogaus kūnas. Kai ėmiausi domėtis merginomis, kiekviena mintis apie moters kūną supurtydavo mane it elektra. Lytinis aktas man visad atrodė esąs magiškas ritualas, dviejų paslapčių susiliejimas į vieną trumpalaikę, bet visa aprėpiančią paslaptį, kuri gali net įžiebti naują gyvybę, naują mistišką paslaptį. Mano širdis buvo ne kokia pompa, varinėjanti kraują, visad jaučiau, kad tai vieta, kur slypi meilė ir žmogiškumas. Jau vien todėl nė pagalvot negalėjau, kad po ją raustųsi kaži kokie mechanikai baltais chalatais.
       Žmogaus širdį gali lytėti tik žyniai, apsivalę nuo viso to, kas žemiška, švariai nusiplovę ne vien rankas, bet ir savo pačių širdis.
       Jau regiu, kaip žiojiesi ginčytis. Nereikia. Dabar manęs jau niekuo neįtikinsi. Manoji širdies yda kėlė grėsmę, kybančią it Damoklo kardas, man daug kas buvo pavojinga, tačiau suvokiau šitai kaip neišvengiamą savo prigimties dalį, netgi ne taip – kaip savo dvasios dalį. Mano širdžiai išties kažko stigo – jaučiau šitai nuo pat vaikystės. Jai stigo mokėjimo nuolankiai susitaikyti, romumo ir kuklumo. Ji turėjo per daug tuščiagarbystės, noro pajusti savo galią ir nerimo. Mano širdis tikrai buvo ydinga, nors su tokia buvo galima gyventi ilgai ilgai, tegu ir ne itin laimingai. Tik nereikėjo persitempti.
       Tad kuo čia dėta medicina ar konkrečiai kardiochirurgija?
       Taip, tu teisus, kalbų apie tai buvo – ir nemaža. Žinoma, viską ėmėsi organizuoti Uošvis. Ir, žinoma, aš atsisakiau.
       Niekam neaiškinau savo suvokimų apie žmogaus širdį, kurios nevalia liesti chirurgo lancetu – jie nebūtų manęs supratę, nebūtų netgi išklausę. Beje, tuo metu ir aš pats ne per daugiausia apie tai galvojau. Mane paprasčiausiai ėmė baimė. Ta baimė nebuvo vien emocija be aiškesnių priežasčių. Bijojau labai logiškai ir pagrįstai. Jau buvau pradėjęs suvokti mūsų gyvenimo struktūrą. Čia man padėjo Uošvis, jis mėgo pasakoti tokius dalykus, kokių niekur kitur nebūčiau sužinojęs.
       Dabar, kai informacijos šliuzai pas jus gerokai praverti, dažnas vis vien negali patikėti, kad viskas taip tragiškai pašliję ir išderinta. Tad įsivaizduok, kaip turėjau jaustis aš, visa tai žinojęs jau kadų kadai ir negalėjęs nė kam pasiguosti – manim tiesiog nebūtų patikėję. Taip, taip, manim nebūtų patikėję. Juk net labiausiai užkietėję pesimistai, anuomet darę, rodės, beprotiškai drąsias prielaidas, anaiptol neatskleidė realios padėties. Taip jau esti kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje žmonių bendrijoje, grįstoje melu, – tebūnie tai biliardistų kompanija ar tiesiog šeima. Bet kokios taip sudarytos bendrijos eiliniai nariai net košmaruose nesusapnuoja tikrųjų žlugimo ir supuvimo gelmių, apie jas žino vien tie, kurie tvarko ir dėlioja apnuodijusius tą bendriją melus. Taip jau yra: norint ką apmeluoti, pirmiausia reikia žinoti teisybę. Aš prisidėjau prie visuotinio melavimo, tačiau meluodavau tik apie tai, apie ką žinodavau teisybę. Uošvis melavo globališkai ir kaži kodėl tarpais leisdavo man probėgšmom dirstelėti į tikrąją mūsų gyvenimo klaikenybę.
       Tad bijojau gydytojų visiškai pagrįstai ir logiškai. Ne tų konkrečių žmonių, nuostabių profesionalų, kuriuos man piršo Uošvis. Netgi ne išklerusios medicinos – Uošvis žadėjo įtaisyti mane į pačią moderniausią specligoninę. Aš paniškai bijojau tos fantasmagorijos, kurios sporos įsiskverbdavo visur, sklandė ore, užkrėtė mus visus – ir tuos gydytojus, ir mane, ir net tave. Taip, taip, net tave – kad ir kaip nenorėtum to pripažinti. Nors tu mano mokytojas, tesi viso labo žmogus, o joks žmogus nepajėgė atsilaikyti prieš tas nuodingas sporas. Jos įsismelkė ne tik į žmonių smegenis, jos įsiskverbė net į daiktus: jie nebenorėjo tarnauti žmonėms, jie galėjo sugesti ar subyrėti netikėčiausiu momentu. Ir aš turėjau gulti ant operacinio stalo? Kad manęs imtųsi žmonės, apsikrėtę tomis nelemtomis sporomis? Kad mano širdį paliestų įrankiai, persmelkti tų nuodingų sporų? Tai kas, kad tie chirurgai buvo stulbinantys profesionalai – jie buvo užsikrėtę, liga slypėjo giliai jų viduj, jos pliūpsnis galėjo prasiveržti kiekvieną mirksnį, jiems nė nesitikint. Tai kas, kad lancetus jiems vežė iš Anglijos ar Švedijos – net įstabiausias švediškas plienas, pabuvęs tų niekingų sporų knibždančiam ore, galėjo sutrupėti, darant lemiamą pjūvį.
       Tu netiki, kad tokios sporos egzistuoja? Gal jau negebi pažvelgti į dvasios veidrodį? O jei gebi – pažvelk į save. Esi tų fantasmagoriškų sporų apniktas, kaip ir visi. Jos sudarkė ir suniokojo tavo dvasią. Pagalvok pats: argi tau derėtų būti tuo, kas dabar esi? Kur tavo knygos, kur tavo veikalai, tavo minčių žvaigždėlapiai? Kur tavoji auditorija, kur tavo mokiniai, kur kalnai, į kuriuos įkopei? Ar koks žmogus, išskyrus mane, išgirdęs tavo vardą, pagarbiai nulenkia galvą?
       Jeigu net tokį talentą kaip tu suėdė šios nelemtos sporos – ką jau kalbėti apie mus, eilinius mirtinguosius.
       Įžvelk šitai:
       Kalnai. Jie didingai stūkso, net iš toliausiai jie neatrodo žaisliniai, netgi tada, kai juos, rodos, galėtum padėti ant delno, jie lieka kalnais. Statūs rauplėti skardžiai, skurdi sausa žolė ir krūmai, jų lapai visokiausių spalvų: ir geltoni, ir raudoni, ir rudi, ir žali. Visos tos spalvos neryškios, jas gaubia rūkas, ir nė gyvos dvasios aplinkui – vien suktaragiai kalnų avinai šokčioja nuo uolos ant uolos, visąlaik kopia į viršų. Jie tikisi kažką rasti ūkanotose viršūnėse, gal ten šąla ir dūlėja slapti žmonių siekiai, jų aistros ir nuodėmės. Bet žmonių čia nėra, tėra išdidūs ir grakštūs kalnų avinai, jie vis kopia į viršų, nors, rodos, ir kopti nebėra kur – aukščiau tėra sniegas, debesys ir grynas oras. Oras, oras, oras, oras.

       Mes niekad nealsavom grynu oru, mes kvėpėm į save vien tas fantasmagoriškas sporas, jos darkė mūsų kūną, mūsų dvasią, net mūsų genus – kad mūsų vaikai užgimtų jau sudarkyti. Mes nieko nedarėm, kai verkiant reikėjo daryti, ir isteriškai veikėm bet ką, kai būtina buvo rymoti. Mes pralošėm savo gyvenimą – tikriau, aš jau pralošiau, o tu dar bandai išsigelbėti, tačiau nieko nepadarysi, jeigu aš tau nepadėsiu. Aš galiu tau padėti, aš pažįstu Uošvį, nors ir ne ligi galo.
       Aš nesuprantu, kodėl jis man pasakodavo visokias baisybes, kodėl jomis beveik didžiavosi. Šito aš nesuprantu. Negi ir jam buvo būtina bent kam nors atskleisti teisybę? Jei taip, aš, žinia, buvau tam tinkamiausias. Buvau tarsi namų papūgėlė, neprijaukinama ir savavališka, kaip ir dera laukinei papūgėlei.
       Bet ne, vis vien nesuprantu, kodėl jis tomis klaikenybėmis kone didžiavosi. Jis, rodės, mėgaujasi tuo absurdišku, deformuotu, fantasmagoriškų sporų išėstu gyvenimu, kaip menininkas mėgaujasi savo genialiu kūriniu. Sakytumei kvietė mane gėrėtis kartu. Jį visa tai žavėjo, nors niekaip nesupratau, KAS čia gali žavėti. Koks kvaišelis gali pasipūtęs didžiuotis, kad geriau už kitus informuotas, koks biurgeris su partiniu bilietu gali mėgautis savo komfortiška buitimi. Bet Uošvis buvo protingas, galiausiai tu pats matai: jis ne šiaip gudrus ar suktas – jis protingas. Kuo gi toje fantasmagorijoje galėjo žavėtis protingas žmogus?
       Tai vienas esmingiausių klausimų – gal tu žinai ar sužinosi atsakymą.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

       (...)

       TRYLIKTASIS: nelaimingo numerio ir nelaimingo turinio

       Tad ką aš išaiškinau? Yra nelaimės – štai
       ką išaiškinau. Yra nelaimių šaltinis – štai
       ką išaiškinau. Yra būdas nutraukti nelaimes
       – štai ką išaiškinau. Yra kelias į nelaimių
       nutraukimą – štai ką išaiškinau.

       Neišsipildo sapnai, lankantys ligonius,
       liūdinčiuosius, žiauriuosius, įsimylėjėlius ir girtus

       Didysis Li iškart pasakė, kas yra svarbiausia:
       – Reikia laužyti taisykles. Reikia atsisakyti iškart visų įpročių. Žmonės įprato gyventi išvien neteisingai, o paskui tikisi, pamainę kokį vieną neteisingą dalyką, pasiekti laimės.

       Didysis Li tvirtai pasakė:
       – Klaidingas mąstymas teigia, kad laimė nėra būklė, o tik siekiamybė. Kad laimė galima tik kažkur ir kažkada, bet jokiu būdu ne čia ir ne dabar. Klaidingą mąstymą diktuoja blogi žmonės. Jų tikslas – nuslėpti nuo žmonių laimę, kuri visuomet yra dabar ir čia, tik reikia ją rasti ir atpažinti.

       Didysis Li sviedė man į veidą dvokiantį skudurą ir paklausė:
       – Ar supratai?
       Vos pabandžiau praverti burną, Didysis Li ėmė mušti mane tuo skuduru per veidą.
       – Blogai! Blogai! – kartojo, – Tu bandai samprotauti, o turi būti laimingas. Samprotaujantys nebūna laimingi.

       Didysis Li parodė man medį mano kieme.
       – Ar anksčiau jį matei?
       – Ne, – dorai prisipažinau. – Aš jo nepastebėdavau,.
       – Tu nieko nepastebėdavai, – liūdnai tarė Didysis Li. Klaidingas mąstymas buvo tave apakinęs.

       Tąsyk mudu parėjom iš ,,Žarijos“ baro pas mane. Mano nuostabai, Virginija jau buvo grįžusi, Didysis Li lipšniai paspaudė jai ranką. Nejučia pamaniau, kad jis pernelyg ilgai laiko ją savojoje, o Virginija pernelyg švelniai žvelgia jam tiesiai į akis. Gan greit sužinojau, kad jie jau seniai ir pažįstami, ir netgi kur kas daugiau. Sužinojau, kur ji dingdavo mano ilgais alkoholiniais vakarais.
       – Li padėjo man bent šį tą suprasti, – nuoširdžiai paaiškino Virginija. – Pati aš jau nieko nebesupratau. Greta tu: suniukęs, beviltiškas, ieškąs kažko – nežinia ko. Iš kito šono – motina, nebylus šešėlis, atiduodąs tau viską, bet nieko negalįs iš tiesų duoti. Tėvas su savo mafijoziniais užmojais ir globaline savimyla, su pasimėgavimu besigiriąs kokiomis niekšybėmis. Tarnyba su visom rietenom, barniais dėl etatų, algų ir butų. Vos mane paskyrė grupės vedėja – sprogimas: tėvelio ranka, tėvelio ranka! Aš nieko nebesupratau, vien saujom rijau tabletes. O baisiausia, kad, kai žmogui neapsakomai sunku, jis lieka vienui vienas. Vienui vienas! Li įrodė man, kad gali būti kitaip.

       – Tai, ką klaidingas mąstymas vadina gyvenimu, tėra fikcija, – aiškino Didysis Li. – Kalbėsiu tiesiai: ministras beveik visada nelaimingas, o valkata Fabijoniškių sąvartyne gali būti laimingas. Stinga pinigų – ir tu jau nelaimingas. Pažemino arba nepaaukštino – ir tu jau nelaimingas. Kur žiūrit, ką darot, žmonės? Reikia laužyt tas taisykles, reikia joms nepaklusti, nors dėlei to tektų nepaklusti sau pačiam.

       – Nepaklusk sau – mokė Didysis Li, – nepaklusk pirmai savo minčiai, antrai savo minčiai, trečiai savo minčiai. O paskui giliai įkvėpk oro ir paklusk pačiam pirmajam impulsui. Jei kitas žmogus, tavo didysis brolis, priims tavo impulsą – tatai laimė jums abiem. O jeigu nepriims – visuomet kaltink save, ne kitą, o tik save.

       Paskui buvo šnekama, kad susirinkę mes išvien girtaudavom. Tai melas. Išgerdavo tik tie, kurie konkrečiai tuo metu kaip tik to norėdavo. Buvo griežtai uždrausta siūlyti kitam taurelę, juo labiau įkalbinėti. Buvo griežtai uždrausta provokuoti kitus: išgerkit į mano sveikatą, šiandien man šventė. Li ir čia mokė laužyti klaidingas taisykles: išgerti ieškoma progos, vadinas, gerti galima lik be jokios progos; šventės atskiedžiamos alkoholiu, vadinas, švęsti galima tik blaiviai.
       Mes rinkdavomės kone kasdien, kaskart kitoje vietoje, kitame bute, dažnai ir gamtoje. Li kalbėdavo tyliai, bet labai raiškiai. Jo balsas buvo lygus kaip vandens tekėjimas, kaip švelnus vėjo dvelkimas. Jis nieko neįtikinėjo, galėjai ir neklausyti, ką jis šneka – dažnai ir neklausydavom, nes svarbiausius dalykus jis pasakydavo tik akis į akį.
       Paskui buvo šnekama ir rašoma, kad Li buvo neišvaizdus ir apykvailis tipelis, kad tiesiog nesuprantama, kaip suaugę, išsilavinę žmonės galėjo apie jį susiburti. Jeigu tai būtų tiesa – šitai tikrai būtų nesuprantama. Bet Li buvo ne toks, visiems iškart krisdavo į akį – kaip ir man, pirmąsyk pamačius jį „Žarijos“ bare. Jo žvilgsnis turėjo magnetinės galios, kuriai nepajėgdavai atsispirti. Jo šnekos buvo lėtos ir ramios, kartais daugsyk kartodavo tą patį, o paskui leisdavo tau ramiai viską pergalvoti, patikėti arba prieštarauti.
       Jis niekam neįsakinėjo. Jis nieko nevertė juo tikėti, mes patikėjom juo patys, sava valia. Jis pasiūlė mums bendrą kvėpavimą, atvėrė mums akis: to bendro kvėpavimo visai nereikėjo sukurti ar išrasti, jis seniai egzistavo, reikėjo tik įtaikyti į jo ritmą. Jis akivaizdžiai parodė, kad mes (bent jau aš) gyvenam apsikarstę dujokaukėmis ir respiratoriais, sakytumei, tyčia vengiame įkvėpti pilna krūtine, tyčia apsipurškiam dvokiais chemikalais, kad negalėtume giliai kvėpuoti.
       Kada jis pirmąkart, nieko neįspėjęs, nusirengė nuogutėlis, visi buvo priblokšti, o kelios merginos net pabėgo iš mūsų sueigos. Li nieko neaiškino, tik nusišypsojo ir nuėjo apsirengti. Kai jis nusirengė antrą, trečią, penktą sykį, niekui nieko neaiškindamas, mes ėmėm pamaži nutuokti, ką, nori tuo išreikšti. Tačiau niekaip negalėjom įveikti keisto barjero. Li nieko ir neskubino. Lūžis įvyko tvankią darganotą dieną, kai Laima, papurčiusi savo žavingas garbanas, irgi nusirengė nuoga. Didysis Li ūmai paniuro, priėjo prie jos ir simboliškai sušėrė jai per veidą.
       – Tu meluoji! – pasakė veikiau liūdnai negu piktai. – Tu apsinuoginai todėl, kad norėjai parodyti savo gražų kūną. Tu norėjai sužavėti ir patraukti. Aš nebegaliu būti nuogas. Tu sužadinai man gėdą.
       Po to įvykio keistasis barjeras ūmai griuvo. Kiekvienas mūsų galėjo ramiausiai nusirengti visų akivaizdoje – jeigu jam to norėjosi. O galėjo sėdėti prie atkampaus ežerėlio, nuogalių draugijoje, vienui vienas apsirengęs – jeigu jam to norėjosi.
       Tikrai nelengvai įveikėm gėdos jausmą, man net pasidarė gaila savęs pagalvojus, koks esu apsimelavęs ir veidmainiškas. Juk aš, kaip ir visi, vengiau savo nuogybės ne iš kokio dorovės jausmo, o vien todėl, kad bijojau pasirodyti menkas, negražus ar suvis defektyvus. Bijojau pasirodyti toks, koks esu. Bijojau būti pats savimi.
       Tokia buvo pirma svarbesnioji Li pamoka, labai panaši į tavąsias pamokas – tik visai kitokios formos. Jau tada suvokiau, kodėl Didysis Li turi tiek pasekėjų, kodėl jo pamokos tokios suprantamos. Jos buvo begal realios, tiesiog apčiuopiamos. Tavosios pamokos visad buvo grynai intelektualios, pernelyg abstrakčios.
       – Tave nuo mažumės moko užimti kuo aukštesnę vietą struktūroje, – skelbė Didysis Li. – Tave vertina pagal vietą toje struktūroje. Bet juk ne tu ją sugalvojai. Dar daugiau – tavęs nė neatsiklausė, tą struktūrą pramanydami. Negana to – tau griežtai draudžia ją keisti. Tik suabejok tos struktūros protingumu – ir atsidursi beprotnamyje. Aš nekviečiu jos laužyti, tai ne mūsų jėgoms. Tegalime spjauti į struktūrą, išsilaisvinti iš jos. Tegalime atsipalaiduoti, ištrūkti iš jos pančių.

       Li atskleidė man spalvas. Ligtol nematydavau, kad pasaulis yra toks spalvingas. Mūsų bendrijoje visi, kaip ir aš, patyrė spalvų gausą, jų skonį, vėsą ar šilumą, net garsą. Aš, paikuolis, visąlaik maniau, kad spalva tėra spalva, nė neįtariau, kad kiekviena spalva skamba savu tonu, lytint yra šiurkštesnė ar švelnesnė, ragaujant tampa sūri ar rūgšti.
       Li dovanojo man kvapus. Ligtol nė neįtariau, kad pasaulyje yra tiek aromatų. Mūsų bendrijoje visi, kaip ir aš, patyrė tą kvapų gausą, jų atspalvius, svorį ir muziką. Net mano sapnai ėmė kvepėti.
       Li dovanojo kvapus net vargšui Linukui, be paliovos rūkančiam ir šniurkščiojančiam savo alergiška nosim. Linukas niekad gyvenime nejuto kvapų. Jam nekvepėjo gėlės, jis valgė bekvapį maistą ir mylėjo bekvapes moteris. Li dovanojo jam ištisą naują pasaulį. Tatai nebuvo lengva. Net Li negalėjo tiesiog mostelėti burtų lazdele ir užkerėti Linuką. Jis vargo ilgai, po kiekvieno seanso būdavo išbalęs, visas virpėdavo iš silpnumo, bet po dienos kitos vėl sėsdavo su Linuku į kampą ir atkakliai, kantriai kankinosi. Iš pradžių Linuko sloga tik truputį atslūgo, paskui ėmė jau spėriai nykti, galiausiai dingo. Iš pradžių mes net išsigandom, nes Linukas ėmė šėlti. Jis negalėjo išsyk priimti ūmai jam atsivėrusio naujo pasaulio, kvapai neleisdavo jam užmigti, jis negalėdavo susikaupti, vien šnopuodamas uosdavo, be galo uosdavo. Bet pamaži viskas įėjo į vėžes. Kada imdavo užuosti itin stipriai, Linukas užsimerkdavo ir pradėdavo dėstyti iš kvapų melodijas, jis girdėdavo kvapus ypač aiškiai, galėdavo bemat paniūniuoti kokio kambario kvapą, kurį kiti vos teįklausydavo. Jis ne tik atgavo tai, kas iš jo buvo atimta, pasaulis sakytumei atidavė jam skolą už visus bekvapius metus, iškart suteikęs dvigubą, trigubą, dešimtgubą uoslę. Tačiau ne pats atidavė – vien. Didžiojo Li priverstas.
       Li mokėjo pamainyti žmogaus pasaulį, aukodamas tam savo gyvybines jėgas. Jis tarsi sunkdavo iš savęs vitalinius syvus ir maitindavo jais kitus. Jis darė kažką iš esmės atvirkščią Uošviui: ne slogino žmones fantasmagoriškomis sporomis, o gydė savimi kitus.

       Dabar man pačiam keista, kad taip žaibiškai ir beatodairiškai atsidaviau Didžiojo Li mokymui. Nė nepasiteiravau, kas jis toks, kodėl apsistojo kaip tik Vilniuje. Nė nesiaiškinau, iš kur ir kaip Virginija jį ištraukė. Man šitai nebuvo įdomu. Net nepykdavau, kai Virginija šnekėdavosi su juo korėjietiškai. Galbūt jis mane pakerėjo, užhipnotizavo savo magnetizuojančiomis akimis. Jo žvilgsnis tikrai buvo magiškas, ganėdavo jam ilgiau pažiūrėti, tarkim, į tavo plaštaką, ir plaštaka ūmai užtirpdavo, ją imdavo badyti mažytės neregimos adatikės. Jau nekalbu apie tai, kad galėjo matyti žmogaus aurą ir gydyti savo biosrovėmis ligas.
       Didysis Li tikrai buvo stebukladarys – juo baisiau, kad pavirto tuo, kuo vėliau pavirto.
       Jis dovanojo mums pasaulį, skirtingą nuo kitų žmonių pasaulio, tačiau bendrą mums visiems. Ėmiau gyventi lygia greta dviejuose pasauliuose. Pirmasis pasaulis buvo senas ir sukriošęs. Jame keldavausi rytą ir išeidavau į savo sumautą technikumą. Šiame pasaulyje buvau žlugęs. Naivūs ir didingi mano siekiai jame nepasiteisino, panoręs būti pranašu, kone Prometėju, virtau pilka menkystėle, dvasiniu onanistu. Šiame pasaulyje manęs niekas nedomino – išskyrus knygas. Tą pasaulį reikėjo atkentėti, išvargti, kad galiausiai kuo greičiau panirtum į visai kitokį.
       Antrasis pasaulis buvo naujutėlaitis, viliojantis ir paslaptingas. Į jį įžengdavau atsargiai, šiukštu neskubėdamas, jame buvau reikalingas. Jame svarbi buvo mano dvasia – tokia, kokia ji yra. Jame buvo svarbi kiekvieno dvasia, kokia ji bebūtų. Mūsų bendriją sudarė labai skirtingi žmonės, pirmajame pasaulyje mes niekad nebūtume susidūrę, juo labiau taip sutapę. Pirmajame pasaulyje tebuvom nuograužos, aplinkybių bei piktų žmonių apkramtytos ir išspjautos. Antrajame pasaulyje buvome tvirta bendrija, patyrusi nenumaldomą, gaivinantį bendrą kvėpavimą. Pirmajame pasaulyje vyravo iškreipta dorovė bei fantazminis marazmas. Antrajame karaliavo meilė ir tarpusavio susiklausymas. Pirmajame turėjai ką nors trypti ir niokoti – žmones, moralę ar idealus – idant pasiektum tam pasauly vertinamų dalykų. Antrajame galėjai jaustis saugus, čia nereikėjo nieko trypti.
       Turbūt manyje tebetvinkčiojo fiziko gyslelė, neatsisakiau logikos, mėgau dėlioti viską simetriškai ir racionaliai. Many tūnojo keturi vertintojai: vienas vertino pirmąjį pasaulį iš pirmojo pozicijų, kitas antrąjį iš antrojo. Dar vienas vertino pirmąjį pasaulį iš antrojo pozicijų, o ketvirtasis – antrąjį iš pirmojo. Tas ketvirtasis mane smarkokai neramino. Jisai vadino mūsų šventą bendriją nelemta sekta, nenaudinga ir net pavojinga visuomenei. Jis buvo it koks mažytis Uošvis, debiliškas uošviukas, vis kartodavo savo grėsmingą maldelę: mums tokia sekta pavojinga, ji moko žmones paklusti ne mums, o kažkam kitam, tatai yra neleistina, mes turim tą sektą sunaikinti.
       Aš pirmasis kreipiausi į Li, papasakojau jam apie tą ketvirtąjį.
       – Mus taip ir vertins, – įspėjau jį. – Mes esam labai darni bendrija, tačiau tik tarpusavyje. Mes nemokėtume apsiginti, jeigu mus užpultų. Mes turim tik vidinį saugumo jausmą, bet visai nesisaugom išorės priešų.
       Li tik palingavo galva, jis pats apie šitai buvo daug galvojęs.
       – Tu teisus, Leo, – atsakė man jis. – Su išore, apnuodyta klastingo mąstymo, turim santykiauti pagal jos taisykles, ne pagal mūsiškes. Mes nemėgdžiosim Mahatmos, neskelbsim nesipriešinimo blogiui, nes mūsų per maža. Mes negalim siųsti prieš šautuvų vamzdžius dešimčių ar šimtų tūkstančių, kaip darė jis. Mūsų kumštis turi būti geležinis, bet nukreiptas tik į išorę.
       Iškart supratau, apie ką jis šneka, gerai prisiminiau jo šiurpulingą baletą, kurį sušoko mūsų pavartėje, kai mudu pirmąsyk susitikome. Li atidžiai pažvelgė man į akis ir nusišypsojo:
       – Nesijaudink, tau neteks mokytis tejkvando. Tam yra specialūs žmonės.
       Tuomet man šitai atrodė natūralu ir būtina, juk aš pats panorau apsaugos. Tuomet man nepasirodė, kad čia kažkas ne taip. Apie mus ėmė šmirinėti karatistai ar kunfuistai, jie buvo nebylūs kaip šmėklos, tačiau suteikė ramybę ir saugumo jausmą, kurio visą gyvenimą taip troškau. Tekdavo tik sumesti jiems šiek tiek pinigų.
       Pinigai labiausiai mus slogino. Be jų niekaip nevaliojom apsieiti. Negalėjom visai atsiriboti nuo pirmojo pasaulio. Tai buvo skausminga, bet neišvengiama.

       Vis rečiau beprisimindavau savuosius dvasinius kalnus, stengdavausi prisiminti, bet niekaip neišvysdavau jų vidiniu regėjimu. Juos gaubė svaigus rūkas, jame ištirpo šlaitų kontūrai, uolos ir skardžiai, nebežinojau, ar kur nors bekopiu, ar tik vaikštau po ūkanotą slėnį, o kalnus prasimanau. Man tas ir nebuvo svarbu. Rami palaima sūpavo ir migdė mane, alsavau išsvajoto bendro kvėpavimo ritmu ir nieko geresnio negalėjau trokšti. Aplinkui mane buvo žmonės, kuriuos mylėjau, man rūpėjo jų reikalai, o jiems manieji. Tik rytais vis tekdavo keltis ir išeiti į vangią ekskursiją po pirmąjį pasaulį: technikumas, paskaitos, nieko apie nieką nesuprantantys kolegos.
       Nors ne visi bendradarbiai buvo tokie. Jau anksčiau buvau įsidėmėjęs Birutę. Ji buvo didžiaakė, sunokusių javų spalvos plaukais. Ji buvo aukšta, kone lygi su manim, gal vien todėl truputį nelaiminga: retas vyriškis ryždavosi ją merginti. Technikume toks buvau vienintelis, nors ir man buvo kiek nejauku: įpratau, kad moterų galvutės esti kažkur ties mano smakru. Birutė žvelgdavo man į akis tiesiai, nė kiek nepakeldama galvos. Jos akys buvo didelės, rudos, šiek tiek rasotos. Ji kvepėjo rugpjūčio pievos kaitra. Panorau ir ją pasikviesti pas mus. Mano slaptasis pasaulis darė įtakos ir mano kasdienybei: magėjo pasivadinti į mūsų bendriją kiekvieną malonesnį žmogų. Vos kieno gerą veidą apgaubdavo rūpesčio ūkana, iškart norėdavau tokiam padėti. O pagelbėt galėjau tik vienaip: įvesdamas į jo pasaulį Didįjį Li. Birutė įžengė pas mus begal paprastai, josios rudos spalvos akys nė kiek nenustebo, išvydusios mūsų margą bendriją: vieni nuogi, kiti apsirengę, vieni siurbia kokteilį, kiti piešia kaži ką dideliuose lapuose, nors visai nemoka piešti, dar kiti tiesiog rymo užsimerkę, tarpais įkvepia oro ir bando jį paskanauti.
       – Dieve, kaip viskas paprasta, – iškart pasakė ji. – Aš net būdoma viena nemoku taip atsipalaiduoti.
       Birutė buvo paskutinioji, kuriai Didysis Li dar leido pas mus įžengti.
       – Mes einam visi sykiu, o kartu nešamės savo pasaulį, – mokė Didysis Li. – Mes nuėjom toli, kaskart sunkiau net laikinai sugrįžti į klaidingo mąstymo pasaulį. O to pasaulio žmonėms suvis nebeįmanoma įžengti į mūsiškį. Pamatę mus, jie išsigąstų ir supyktų. Jie mus sutryptų – iš baimės ir pavydo. Klaidingas mąstymas skatina nepakantumą.

       Tarpais man būdavo nejauku, kad mes tokie atsiskyrę, kad mūsų bendras kvėpavimas teįmanomas tokioje mažoje bendrijoje. Mūsų susirinko vos pora tuzinų, ne visus artimiau pažinojau, didžiumos temačiau antrąjį gyvenimą, nebuvau nė girdėjęs apie pirmąjį, o ir nenorėjau girdėti. Ir taip žinojau, kas visus mus čia atvijo.
       Visi mes buvom savo amžiaus kūdikiai, visi mes buvom kaip dvyniai – nors ir skirtingų siekių, skirtingo proto, skirtingos dvasios. Visus mus vienijo didžiojo tikėjimo netektis. Mes kitados tikėjom ar bent labai labai norėjom tikėti, tačiau pasaulis tą mūsų tikėjimą prapuldė. Niekad netikėję ir nenorėję tikėti mūsų bendrijoje nepritapdavo. Jiems buvo gera gyventi ir pirmajame pasaulyje. Niekuo netikint gyventi labai lengva, nors ir nyku. Tačiau nykulį galima pravaikyti, užpilti svaigalais, šiaip ne taip iškęsti ligi mirties. Kur kas blogiau, kai tą nykulį dar apgaubia netekties jausmas. Tuomet begali išgelbėti Didysis Li.
       Visi mes buvom nuvytusios gėlės. Vieni per daug norėjom, kiti per mažai galėjom. Vieni iš principo nesutikom laikytis klaidingojo mąstymo taisyklių, kiti bandėm jų laikytis, tik neleido prigimtis. Visi mes buvom patyrę Didžiąją Dievo Neteisybę.

       – Nėra Didžiosios Dievo Neteisybės, – kantriai mokė mane Didysis Li. – Dievas nėra nei teisus, nei neteisus. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, nei menkas, nei didis. Žmogus yra toks, koks yra, ir turi tuo didžiuotis. Tu kremtiesi, kad neradai vietos klaidingo mąstymo pasaulyje. Tai paika. Juk neini kartis dėl to, kad nemoki žaisti šachmatais, o kiti moka. Kodėl tat kremtiesi, kad nemokėjai žaisti klaidingojo mąstymo šachmatais? Kodėl tat kaltini vargšą Dievą? Pasaulyje yra ne vien šachmatai – dabar pats tą matai, pats tą jauti, pats tą užuodi. Nėra jokios Didžiosios Dievo Neteisybės. Esi tik tu, ir esi teisingas.

       Tąsyk man pirmąsyk – trumpam trumpam – šmėkštelėjo mintis, kad antrasis mano gyvenimo mokytojas kategoriškai prieštarauja pirmajam. Nenorėjau prarasti nė vieno, nors jųdviejų mintys buvo nesuderinamos.
       Didžioji Laimos Dievo Neteisybė buvo josios grožis. Jau keturiolikos ar penkiolikos metų ji pajuto, kad yra itin graži. Iš pradžių, kaip kiekviena gražuolė, labai tuo didžiavosi, bet paskui – kaip reta gražuolė – panoro, kad ją vertintų anaiptol ne už grožį. Laimai kėlė šleikštulį visos profesionalių gražuolių karjeros atmainos: nuo kino aktorės, absoliučiai nemokančios vaidinti, ligi kokios garsenybės žmonos – nekalbant jau apie seniausiąją pasaulio profesiją. Ji norėjo, kad ją vertintų ne už grožį, o už jos dvasią, kad gerbtų jos asmenybę, o ne laikytų gyva lėle. Ji nė pati nesuprato, kas įmontavo jai į smegenis tokį norą. Ji bandė rašyti eilėraščius, bandė tapti garsia psichologe, bet kiekvienąsyk su siaubu patirdavo, kad visi jos pasiekimai niekingi, kad svarbiausia yra jos grožis. Vyrai dėl jos ėjo iš galvos, o Laima visus varė šalin, kol atsirado vienas gudruolis, perpratęs jos paslaptį. Su juo ir būtų laimingai gyvenusi, deja, gudruolis pasirodė esąs ne toks jau gudrus: menkučio barnio metu perpykęs išklojo žmonai, kad ją apgavo, kad pagarbą jos dvasiai ir talentams tik suvaidino. Laima skundėsi, kad po skyrybų visai rimtai ketino nusideginti veidą sieros rūgštim, ačiū Dievui, laiku sutiko Didįjį Li. Žinoma, Laimos atvejis buvo specifiškas: ji turėjo Dievo dovaną, tačiau ne tokią, kokios geidė. Ji verkdama, raudodama man aiškino, kad sutiktų būti šluba, šleiva, kuprota, tačiau garsi dailininkė ar poetė, ar nors mokslininkė. Aišku, ji nejučia melavo, bet ne iš piktos valios – tiesiog neįtarė, ką čionai reiškia gyventi luošam.
       Aš ją švelniai mylėjau – kaip meno kūrinį. Jos kūnas toks ir buvo – švelnus, šiltas meno kūrinys. Kartais paprašydavau ją nusirengti nuogą – vien pasigėrėti. Tikrai. Aš ja vien gėrėdavausi. Mūsų bendrijoje šitai buvo įmanoma, mes sulaužėme klaidingas taisykles: vyras galėjo gėrėtis nuoga gražuole, ir niekam nė į galvą neateidavo nustebti ar pasišaipyti, kad tuoj pat nepuola jos doroti. Laimos kūnas buvo meno kūrinys, pulti jį doroti būtų buvę iškrypėliška. Su ja buvo galima mylėtis tik patamsyje, neregint jos kūno.
       Kur kas įprastesnė, nors ir liūdnesnė, buvo be paliovos rūkančio Linuko istorija. Jis pasidavė nenugalimai smurto baimei, niekino save už tai, bet nieko negalėjo paveikti. Baimė buvo už jį stipresnė. Tą jis pirmąsyk pajuto tarnaudamas armijoje. Jų kuopos senbuviai jį ne itin kamavo, nemušė ir nekankino, tačiau vieną menkystės egzaminą jam vis dėlto teko išlaikyti. Paprastą, tačiau nedviprasmišką. Vėlyvą rudenį, kai po naktinio žygio visa kuopa slogavo ir kosėjo, seniai kreivai šypsodamiesi pakvietė jį į seržantų kambarį. Kambaryje stovėjo didelis poliruotas stalas. Seniai buvo jį visą apspjaudę baltais, geltonais, žaliais skrepliais, o Linukui pasiūlė viską nuvalyti ir išblizginti – bet tik pirščiukais, pirščiukais! Jam negrasino, niekuo nebaugino, tiesiog liepė nuvalyti stalą, ir tiek. Linukas sakėsi paskui šimtąsyk tą savo valymą sapnavęs, tūkstantįsyk save prakeikęs. Tačiau stalą labai gražiai nuvalė, dar ir įsiteikiamai juokaudamas.
       Ta istorija, kurią kitas būtų kuo greičiau pamiršęs, jį kamavo visą gyvenimą. Linukas tapo žurnalistu. Rašė aštrius, bebaimius, demaskuojančius straipsnius – suprantama, kiek tai anuomet buvo įmanoma. Jis buvo ujamas, skriaudžiamas, amžiais stokojo pinigų, vaikščiojo pusalkanis, bet nepasidavė. Vos jo ryžtas apsilpdavo, prisimindavo tą armietišką istoriją ir vėl įgaudavo jėgų. Jis pranoko pats save, galiausiai užkliudė ne bet ką, o pačią Kauno mafiją. Užkliudė, matyt, skaudokai: jam grasino telefonu, laiškais, dusyk primušė gatvėje, padegė jo viengungišką kambarėlį. Simpatiškas, išmintingas prokuroras netgi paskyrė jam apsaugą. Tuomet Linukui ėmė siūlyti pinigus, kas savaitė pridėdami prie sumos po dešimtį tūkstančių. Linukas viską atlaikė, sakėsi net pradėjęs vėl gerbti save, tačiau vieną gražią dieną jį išsikvietė tasai simpatiškas, išmintingas prokuroras. Pirmiausia, pribloškė Linuką abejingai prisipažinęs, kad priklauso mafijai. O paskui ėmė kruopščiai, ryškiai tapyti jam kalėjimo ir lagerio buitį. Su smulkmenomis, su juodu humoru. Galiausiai pranešė, kad duoda Linukui tris savaites pamąstyti, o jei sis nesiliaus –po tų trijų savaičių bus pasodintas.
       Linukas ne tik metė visus savo tyrimus, per tas tris savaites jis persikraustė iš Kauno į Vilnių. Jis liko sveikutėlis, vaikštinėjo laisvas, niekas nebegrasino jam nei telefonu, nei laiškais. Nežinomi geradariai net įmetė jam į pašto dėžutę krūvą pinigų – lygiai pusę sumos, kuri buvo žadėta. Matyt, jų akyse jis sumenko lygiai perpus. Savo akyse Linukas sumenko ligi nulio, tapo tuščia vieta. Rituališkai sudegino tuos pinigus, tačiau tai negelbėjo. Linukas nebegalėjo savęs gerbti. Milijonai žmonių puikiausiai gyvena, net klesti, neturėdami jokios savigarbos. Linukas be jos gyventi negalėjo. Jis ir negyveno, jis egzistavo ar vegetavo, kol sutiko Didįjį Li.
       Mylėjau Linuką švelnia meile, kaip jaunėlį broliuką. Aš jį supratau – pats beviltiškai bijojau fizinio smurto. Bijojau ligi pat mirties.
       Tarp mūsų dar buvo Rimvydas, negalėjęs atitokti po to, kai lėtai, kankindamasi mirė jo trisdešimtmetė žmona. Buvo Stasys, iš pradžių bandęs tapti rašytoju, paskui siaubingai kalęs pinigą, paskui virtęs lovelasu, o galiausiai spjovęs į viską pasaulyje, išskyrus Didįjį Li. Buvo senmergė Margarita, klaikiai išsidažiusi neregėtai tyros sielos moterėlė, kuri tenorėjo mus visus globoti. Buvo trys profesionalios muzikantės, kurios vienu balsu tvirtino, kad mūsų bendrija yra arčiau muzikos nei bet kas kita pasaulyje. Didžiumos mūsų bendrijos narių istorijų nežinojau, tačiau visų akyse regėjau tą patį ženklą, nevilties, pralaimėjimo ir dvasinio alkio žymę. Regėjau ją ir žvelgdamas į veidrodį. Visi mes buvome savo amžiaus kūdikiai. Pirmasis pasaulis visus mus apspjovė baltais, geltonais, žaliais skrepliais ir pašaipiai išsiviepė. Jame pavienis žmogus buvo tuščia vieta, blogiau nei tuščia vieta – iš tokios bent jau nieko nereikalaujama.
       Antrajame pasaulyje visi mes buvome artimi, visi buvome svarbūs, kiekvienas žinojo, kad be jo sustos to pasaulio ratas.

       – Be kiekvieno iš jūsų pasaulio ratas sustotų, – mokė Didysis Li. – Kiekvienas žmogus yra būtinas, kiekvienas yra pats svarbiausias. Klaidingas mąstymas neretai verčia gailėtis, kad esi niekam vertas, menkas, nereikalingas. Klaidingas mąstymas meluoja. Kiekvienas žmogus yra vertingas, didis, būtinas. Jo reikia visiems. Jis turi dalytis su kitais savo turtą, sveikatą, patį save.

       Li visus teiginius patvirtindavo savo gyvu pavyzdžiu. Jis tikrai negailėjo mums savo sveikatos: jo ekstrasensinės pastangos visiškai jį išsekindavo. Tačiau vis vien padėdavo kiekvienam, kuriam reikdavo pagalbos.
       Tuo jis taipgi skyrėsi nuo tavęs. Tu visad mokei abstrakčiai, dažnai, netaikydamas savo pamokymų sau pačiam.
       Ar bent pameni, ko mane mokei? Kartais man rodosi, kad tiesiog žinojai galybę protingų dalykų, bet nė pats jais netikėjai.

       Gal mūsų pasaulyje visi mokytojai tegali mokyti to, kuo patys netiki?

       Tais metais man buvo lengva ir gera gyventi. Sunkoka būdavo tik kasdien bendrauti su pirmuoju pasauliu. Visus bendrijos narius vis smarkiau traukė į kokį madagaskarą, o dar geriau – į suvis negyvenamą salą.
       Mes ėmėm visai nebepritapti prie kasdienio pasaulio, mes vis dažniau iš jo iškrisdavom. Tatai mane neramino. Tatai neramino ir Didįjį Li.
       – Žinoma, galima steigti kokias komunas ar kibucus, – atsainokai samprotavo jis, – tačiau tai ne mano stilius. Pernelyg paprasta pabėgti. Reikia dauginti tokias kuopeles kaip tik čia – miestuose, spūstyje. Reikia steigti rojaus filialus pragaro vidury. Žinoma, būtina šiek tiek išsikrauti, atsipalaiduoti. Suorganizuosim ir šitai.

       Tu mane kitados mokei, kad vidinius žmogaus ar žmonių bendrijos kitimus pirmiausia išduoda kalba. Tereikia kruopščiai sekti, kokie nauji žodžiai, išsireiškimai, gramatinės konstrukcijos, palyginimai atsiranda kalboje, ir bemat sumesi, kaip pakito žmonių galvosena ar kokie yra naujos valdžios užmojai. Su pasimėgavimu nagrinėjai klasikinį biurokratinės naujakalbės pavyzdį. Tuomet man šitai darė įspūdį, keletą savaičių sekiau visų pažįstamų kalbą ir džiugiai dariau išvadas – net pernelyg plačias.
       Turėjau, privalėjau pastebėti, kaip pamaži kinta Didžiojo Li kalbėjimas. Jis pradėjo vis daugiau važinėti po kitus Sąjungos miestus, nors savo veiklos centru tebelaikė Vilnių. Iš kiekvienos išvykos parsiveždavo vis naujų žodžių, naujų palyginimų, nauju frazių. Jo kalboje atsirado kaži kokių pusiau kariškų, pusiau didikiškų išsireiškimų. Privalėjau šitai pastebėti, tačiau rasi buvau apakintas. Pernelyg ilgai ieškojau prasmės, pernelyg sunkiai ją užsitarnavau, kad būčiau galėjęs ramiai analizuoti ir abejoti. Pernelyg sunkiai įtaikiau į bendrąjį kvėpavimą, nepajėgiau atsiriboti pats nuo savęs ir pažvelgti į viską iš šalies. Kurį laiką man buvo taip gera, kad visai apakau. O paskui ne už ką nebenorėjau praregėti.
       Taip jau sutvertas žmogus. Savisaugos jausmas neleidžia jam praregėti, verčia apsigauti, matyti rojaus atšvaitus ten, kur jų seniai seniai nebėra.
       O Didysis Li smarkokai pakito, jis vis mažėjo ir mažėjo. Dabar gerai šitai suprantu. Daug ką savo gyvenime supratau po laiko. Kartais man atrodo, kad viską savo gyvenime supratau po laiko. Aš vis nepastebėdavau kuo ryškiausių įspėjančių ženklų.

       – Žmogus turi atsisakyti nuosavybės jausmo, – mokė Didysis Li. – Neleistina jausti, kad tavo daiktai priklauso tik tau, tavo žmona priklauso tik tau, tavo kūnas priklauso tik tau vienam. Viskuo viskuo reikia dosniai dalytis. Antraip liksi vienas – lygiai kaip klaidingojo mąstymo pasaulyje. Tik negalima manyti, kad tavo dosnumas yra koks mokestis ar duoklė. Kol taip manai – niekuo nesidalyk. Tik kai pajusi, kad viskuo viskuo dalytis tau natūralu kaip alsuoti – žinok, kad įžengei į laisvės karaliją.

       Vėliau buvo šnekama, kad mūsų bendrija išvien ištvirkavo bei iškrypėliavo, užsiėmė vos ne sodomija. Visa tai plepalai ir paskalos. Mūsiškės atsipalaidavimo stovyklos išties vykdavo, bet jos man menkai teįsidėmėjo. Jose mes iš esmės buvome tokie pat kaip ir Vilniuje, tik nebereikėjo kasdien išvykti į pirmąjį, kasdieninį pasaulį. Tik tiek. Per tas dvi savaites mes išgyvendavom tiek laisvės ir natūralumo, kiek Vilniuje pavykdavo sukaupti per kokį pusmetį. Li įstengė nudraskyti nuo mūsų beveik visus šarvus. Aš pats esu sėdėjęs samanų patale ir žiūrėjęs, kaip prie manęs gražiai, natūraliai mylisi apsvaigusi nuo laisvės pora. Šitai išties pasitaikydavo. Bet tai nebuvo taisyklė ar mūsų tikslas. Juo labiau tatai nebuvo ištvirkavimas, kaip jį supranta dauguma. Mes nepriklausėm tai daugumai, mūsų galvose išvis nebuvo tokios sąvokos. Mes sava valia atsisakėm daugybės sąlygiškumų. Net pamatęs Virginiją kieno nors glėby, nebūčiau pajutęs nei pavydo, nei nuoskaudos, netgi jausmo, kad šitai yra nedora ar neleistina. Ji buvo lygiai tiek pat mano, kiek ir visų kitų bendrijos narių. Ji mylėjo mane lygiai tiek pat, kiek ir visus kitus bendrijos narius. Toji bendra meilė anaiptol neprivalėjo reikštis kūniškai, bet jeigu kaip tik taip pasireikštų – tas būtų natūralu. Jeigu pajustum dėl to gėdą, nuoskaudą ar pyktį – paprasčiausiai būtų reikėję palikti bendriją. Tačiau nė vienas bendrijos narys nepatyrė tokių jausmų. Mes tikrai buvom nuėję toli. Mes labai tuo didžiavomės. Tikrai pajutom, kad nėra savaime bjaurių dalykų, kad juos subjaurina tik žmonių požiūris ir vertinimas. Gyvenimas tai, deja, dar sykį patvirtino; apie antrąją mūsų stovyklą sužinojo kaži kokie neaiškūs tipai, jie atgriuvo pas mus dviem automobiliais, su gan aiškiais kėslais. Jų veidai buvo iškreipti gašlumo ir savo galios pajautimo. Tada pirmąsyk pamačiau, kokie reikalingi mums buvo karatistai ir kunfuistai. Jie pagaliau atliko savo paskirtį. Stovykla buvo beviltiškai sugadinta, kiekvieno mūsų viduje paliko šleikštulys ir kartėlis – bet argi mes buvom dėl to kalti? Ar mes buvom kalti, kad mūsų natūralus egzistavimas tiems atėjūnams kėlė šlykščias mintis? Manau, kad tik tokie ir panašūs į juos paskleidė apie mus nešvankių gandų. Prisiekiu – mes niekad nedarėm nieko nešvankaus, mes darėme tik tai, kas gražu, tyra ir natūralu.
       Dabar beviltiškai spėlioju, kas būtų dėjęsi toliau, jei nebūtų paplitę paskalos ir gandai apie mus. Ar būtume pajėgą išlaikyti savo bendrą kvėpavimą? Ar Didysis Li būtų tapęs tuo, kuo tapo? Ar gal būtume išlaikę savo bendrą kvėpavimą ir be jo, pavarę jį šalin?

       Po tų stovyklų vėl grįždavom į pirmąjį pasaulį ir vargdavom nuo ryto ligi vakaro. Būtent taip – nes vakare skubėdavom į bendriją. Žinau, kad negebėsiu tau apsakyti bendrijos jausmo, bendro kvėpavimo jausmo, bet pabandysiu. Manau, jog jis veikė kaip narkotikai.
       Pakakdavo praverti sueigos buto duris, išvysti pažįstamus veidus, išgirsti pažįstamus balsus – ir pamaži apimdavo palaima. Pirmiausia apimdavo kojų pirštus, paskui kulkšnis ir kelius. Tikrai tikrai, toks buvo pojūtis: rodės, lėtai brendi į palaimos vandenis, kol visas į juos panyri. Kartais pačiam atsipalaiduoti nepavykdavo, būdavai pernelyg pavargęs ar suirzęs. Tuomet tekdavo šauktis Didžiojo Li pagalbos. Tačiau būtinai panirdavai į palaimą. Vien to eidavai į bendriją ir niekad nenusivildavai. Galėjai mokėti už tai didžiausius pinigus. Dievaž, tai buvo lyg narkotikai.
       Tačiau visi narkotikai sukelia klaikų abstinencijos sindromą. Pasaulyje niekas neduodama veltui. Už viską tenka mokėti. Pakakdavo trumpam palikti bendriją – ir tave užgriūdavo šiurpi sumaištis.

       Aš susipainiojau, visiškai susipainiojau, Tomai. Nieko nebeatsirenku, neįstengiu vertinti, manyje viskas viskas susimaišė. Nepajutau, kada Didysis Li suniekšėjo. Nepajutau, kada pamilau Birutę. Net nepastebėjau, kaip iš mano gyvenimo dingo sūnus, didžiagalvis atlėpausis Levukas.
       Turbūt tik pamatęs, kad Levukas (jis jau senokai gyveno pas uošvę) veik nesidžiaugia, kai jį aplankau, veik neranda ko manęs paklausti, apie ką su manim šnekėti, pirmąsyk po tų apsalusių metų pasijutau klaikiai. Mane apniko abstinencijos sindromas.
       Didžiojo Li mokyme nebuvo vietos vaikams. Jo sukurtas pasaulis galėjo tik stovėti vienoje vietoje, tvyroti salsvoje migloje. Mūsų bendrija galėjo vien tarpti savyje, mėgautis savim, bet negalėjo nieko daugiau pagimdyti. Bepigu šitaip postringauti dabar, bepigu jaustis visažiniam, o tuomet aš tiesiog išsigandau, pasijutau kažko labai svarbaus netekęs. Žiūrėjau į didelę Levuko galvą, kaltinančias akis, bandžiau jam visaip įsiteikti, o jis sėdėjo ant sofos rūstaus dievuko poza ir nenorėjo man atleisti. Dar labiau mane pribloškė tai, kad net Uošvis nelauktai pasirodė esąs žmogiškesnis už mane.
       – Visai pametei sūnų, – atsiduso įžengęs į kambarį. – Ir kam jis tau reikalingas? Dieve mano, jeigu aš turėčiau sūnų...
       Tąsyk pasprukau iš Uošvio namų, nesileidau į šnekas, tačiau širdy liko pasėta nerimo sėkla. Susivokiau ir vėl kažką darąs ne taip. Bandžiau svarstyti, nerišliai samprotauti, bet mano galvoje viskas buvo galutinai susimaišę. Nebežinojau, kurlink sukti, nesumaniau, kur man eiti.
       Ir nuėjau pas tave, nuėjau kamuojamas to abstinencijos sindromo.
       Visąlaik žinojau, kur tu gyveni, bent keliasdešimt sykių buvau trypinėjęs prie tavo namų, bet taip ir neįžengęs net pro laukujės duris. Tąsyk būčiau įžengęs, būčiau pakilęs laiptais, narsiai paspaudęs skambuti. Būčiau tau viską papasakojęs, būčiau paklausęs patarimo...
       Labai lengva samprotauti apie nebūtus dalykus. Sutikau tave pareinanti namo. Žengei niūrokas ir piktas, pasisveikinai vos vos palenkdamas galvą, pažvelgei į mane tokiomis abejingomis, tokiomis bereikšmėmis akimis, kad sustingau vietoje. Tu ne tik nenudžiugai, nesusidomėjai, tavo akyse neblykstelėjo nė menkiausia jausmo ar minties kibirkštėlė. Pažvelgei į mane kaip į tuščią vietą ir tą pat mirksnį pamiršai.
       Tą pavakarę tu mane nužudei.
       Buvai vienintelis žmogus, galėjęs atpratinti mane nuo nelemtųjų dvasinių narkotikų. Tačiau tu mane atstūmei. Aš prasikankinau dar dieną ar dvi, o paskui... Ką gali daryti narkomanas? Vėl nuskubėjau į bendriją, vėl pajutau, kaip mane pamaži apima palaima: nuo kojų pirštų – ir aukštyn, aukštyn, aukštyn...

       Sūnus manęs taip ir neišgelbėjo. Tų klaikių dvasios narkotikų poveikis buvo pernelyg stiprus ir gniuždantis. Tik vieną mirksnį buvau besusivokiąs. Paskui viskas iškart vėl paniro į miglas, nes mane aplankė mano košmariška meilė.
       Aš palikau savo sūnų vieną prieš visą pasaulį. Istorija kartojasi: ar irgi turėjau viską pažinti pats. Džiūgavau, kada jis gimė, planavau jam stebuklingą ateiti, stengiausi sukurti jam pasaulį, kuriame verta gyventi, o galiausiai pamečiau jį tarsi kokį besielį daiktą.
       Tai galbūt didžiausia mano gyvenimo kaltė.
       Man išvis nereikėjo turėti vaikų. Nevykėliams ir pasmerktiesiems nevalia dauginti pasaulyje savo atvaizdo.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

       KETURIOLIKTASIS; apie meilę ir mirtį – su liūdnais palinkėjimais

       Lai tūkstantis strėlių būna paleista į žmogų
       – jis nemirs, jei neatėjo jo valanda. Bet jeigu
       jo valanda atėjo, jis gali pražūti ir nuo dulkelės

       Tikra meilė iš pradžių atrodo kaip pokštas, bet baigiasi pernelyg rimtai, net tragiškai. Ji išsiperi vidinės sumaišties laiku, prasikala lyg šlapias paukštukas, esti nepaaiškinama ir netikėta, nes ir sumaišties laikas yra nepaaiškinamas, pats yra lyg nelinksmas ir kvailas pokštas.
       Aš pamilau Birutę, kurią pažinojau trejetą metų, kurią pats įvedžiau į bendriją ir buvau kone pamiršęs; ji tapo tokia pat kaip visi ir visos, tik retais kartais atskirdavau jos tyrą šypseną sukauptų veidų sambūryje.
       Kitos tokios šypsenos kaip Birutės nėra visame pasaulyje.
       Mano ūmi meilė buvo beribė, jos bruožai pernelyg kilnūs, pernelyg neapčiuopiami, kad būtų galima juos aprašyti. Tuo metu nebūčiau pajėgęs jų apsakyti, nes toji meilė buvo mano rankos ir kojos, kūnas ir kraujas, mintys ir sapnai. Aš visas buvau išvien meilė. Dabar irgi negaliu to apsakyti, nes tai liko toli, net man pačiam atrodo kaip gildančio ir siaubingo filmo kadrai.
       Tepasakysiu tau vieną dalyką, bet jis išduos manosios meilės gylį: ji išsklaidė visus narkotinius kerus. Ji mirksniu nugalėjo klaikųjį abstinencijos sindromą. Mano meilė buvo stipresnė už viską pasaulyje. Ištisus dvejus metus pamaži tirpau narkotiniam mūsų bendrijos rūke, rodės, jo niekas nebeišsklaidys, o meilė bemat išvaikė tą ūkaną. Ji išstūmė fiktyvią ir kvailą palaimą, nes pati buvo kur kas didesnė palaima – saldybe atmiešta kančia. Ėmiau dairytis aplinkui, ne kaži ką galėdamas suprasti. Dėsčiau technikume ir uždirbau tiek, kad galėjau pramisti. Virginija buvo jau kandidatė, grupės vedėja, uždirbo daugėliau, tačiau visas likutis tekdavo Didžiajam Li. Ji buvo atsidavus jam kūnu ir siela. O man Didysis Li, visa bendrija staiga virto rutinos dalimi. Pirmasis, kasdienis, pasaulis lėtai, bet neišvengiamai prarijo antrąjį. Pamačiau, kad Li nejučia virto kaži kokios didžiulės korporacijos pirmininku. O Uošvis tapo geriausiu mano bičiuliu. Užeidavo į svečius paplepėti (pats užeidavo!), atsakinėdavau į jo klausimus, juokiausi iš jo pokštų ir nejučia galvojau, kad tik mūsų pasaulyje įmanoma tokia bičiulystė: budelio bičiulystė su auka, pelės bičiulystė su katinu. Ji laužė visus gamtos ir moralės dėsnius, bet išties egzistavo: aš nuoširdžiai su juo šnekėdavau, nė kiek jo nebijojau, nejaučiau jam neapykantos nei paniekos. Jis tebuvo senstantis gražuolis, nykiai ieškąs many neegzistuojančio sūnaus, nors gerai žinojo, kad toks niekad nebūsiu. Tarpais Uošvis virsdavo šilto šalto mačiusiu geraširdžiu dėdule.
       – Dieve, ir kam aš vargau, kam koviausi, – sakydavo tuomet. – Daug nuveikiau, daug pasiekiau – bet kam visa tai? Tu teisus – reikia valgyti, gerti ir mylėtis. Visa kita išties yra niekai ir tuštybė.
       Šitaip sakydamas, turėjo galvoje mūsų bendriją. Jis ją taip suprato. Seniai apie ją žinojo. Uošvis visad apie viską žinojo. Atrodė visai simpatiškas, pagalvodavau, kad tiesiog pavargo, norėtų pailsėti. Kartais net pamanydavau, kad prieš pasitraukdamas ūmai ims ir pridarys aibę gerų darbų.
       Tačiau taip tegalvodavau akimirksnį. Uošvio viduje vėl nugalėdavo valdžios jausmas.
       – Vienąsyk sutvarkysiu tą jūsų kiną! – grėsliai skelbdavo. – Jis pernelyg toli nuėjo!
       Ir būtų sutvarkęs, žiauriai sutvarkęs, jei Virginija nebūtų pagrasiusi savižudybe. Ji taip ramiai pasakė nusižudysianti, kad pabūgo net patsai Uošvis. Jis grasino ir taškėsi seilių purslais, bet vogčia saugojo Li nuo nemalonumų. O jų pasitaikydavo vis dažniau – niūruoliai karatistai ir kunfuistai čia vienur, čia kitur bausdavo prasikaltusius. Tie prasikaltėliai buvo iš mūsų pačių. Šito suvis nepajėgiau suprasti. Bandžiau išsiklausti Li, bandžiau iškvosti pačius nubaustuosius, tačiau visi tylėjo. Mane supo slogi tyla. Su manim šnekėdavo vienas Uošvis.
       Šit kokiam pasauly aš atsidūriau – argi buvo įmanoma jį suprasti?
       Nė mano meilės nebuvo įmanoma suprasti – beje, kaip ir kiekvienos tikros meilės. Taip, kitados aš mylėjau Virginiją. Ji ir dabar neliko man svetima. Tačiau anoji meilė buvo natūrali ir sveika. Naujoji mano meilė buvo slogi, liguista ir neleistina. Pamilęs Birutę, vidujai stojau prieš visą mūsų bendriją. Ūmai pajutau, kad nebemyliu visų vienu kartu, kaip ką tik mylėjau. Nebegalėjau jausti, kaip anksčiau, kad mes visi mylim Birutę. Vieną dieną patyriau, kad myliu ją vienas, kad tai mano vieno meilė, ne bendrijos, ne visų, o mano, mano vieno.
       Net ir bendrijos mirksniu nebeliko. Mano žvilgsnis sekė vien Ją. Visos mano kalbos nejučia krypo į Ją. Kiekvienąsyk jaudinausi Ją matydamas, jaudinausi net girdėdamas apie Ją kalbant. Mylėjau net vietą, kurią Ji lietė. Mylėjau taurę, iš kurios Ji gėrė. Manęs visai nestebino, kad taip ūmai Ją atradau, nors visąlaik buvo greta. Tik taip ir galėjo būti, nes Ji buvo kaip tik tokia.
       Jos akys buvo švelniausios ir dvasingiausios visam pasauly.
       Ji vaikščiojo tyra kaip angelas tarp mūsų, purvinų ir netobulų. Net kai nusirengdavo nuoga mūsų sueigose ar stovyklose, niekam nemagėdavo ją liesti, bent kiek sutepti. Laimos irgi nesinorėdavo liesti, nes ji buvo it skulptūra, it meno kūrinys. Tačiau ją buvo galima pamylėti naktį, visiškoje tamsoje. O Birutės nebuvo įmanoma nė palytėti, ji buvo it vaidilutė, visi tai suprato. Ji ne vaikščiojo, o sklendė, šiek tiek pakilusi nuo žemės paviršiaus. Ją globojo patsai Li.
       Tomis pašėliškos meilės dienomis labai gerai regėjau žmonių veidus. Kasdieniam bruzdesy žmonės supa tave kaip šmėklos, kaip neryškūs ženklai. Nė neįsidėmi jų, nė neprisimeni veidų. O tomis dienomis mane supo išraiškingi, nepanašus vienas į kitą veidai. Sakytum many būtų atsivėręs naujoviškas, visai kitoks regėjimas. Pamačiau Virginijos veidą: liesą, iškankintą, bugščiomis akimis, klydinėjančiu, nesukoncentruotu žvilgsniu. Pamačiau Uošvio veidą: prakaulų, išsišovusiais skruostikauliais, knibždančiomis fantasmagoriškųjų sporų akimis. Bet labiausiai mane įbaugino Li veidas. Gerai prisiminiau jį tokį, kokį pamačiau pirmąkart: išraiškų, kone kilnų, magnetizuojančiomis akimis. Dabar jis neatpažįstamai pakito. Per dvejus metus Li pariebėjo, užsiglaistė išraiškūs veido raumenėliai, duobutės, aštrūs kauliukai. Jo veidas tarsi prislopo, prarado įtaigą. Keistą kilnumą iš jo išstūmė beribis pasitikėjimas savimi. Akys nebeskleidė magnetizuojančio spindesio. Žvilgsnis tapo valdingas, įsakmus, nebe kerintis, o vien gniuždantis.
       Didžiojo Li akys tapo panašios į Uošvio akis.
       Gal savo beviltiškos meilės įkarštyje tebūčiau tatai vien užfiksavęs, ne tas man buvo galvoj ir širdy – bet ūmai pamaniau, kad Didysis Li pamaži virsta mažuoju Uošviu. Tokia mintis pribloškė mane patį. Buvau išsivadavęs iš slogių kerų, vėl pradėjau po truputį mąstyti. Nelauktai įstengiau pažvelgti į mūsų bendriją iš šalies ir išvydau nykų paveikslą. Pilkoje akmenuotoje dykynėje po žemu sunkiu dangum įžūlus, didybės manijos apniktas korėjietis vedė žmonių būrelį – be jokio tikslo, be jokios krypties, šleivais zigzagais. O tie žmonės sekė jam iš paskos it avių banda. Tiesą sakant, man buvo vis vien, visi jie man nė kiek nerūpėjo, tačiau toje bandoje, šiek tiek pakilusi nuo žemės paviršiaus, sklendė ir Birutė.
       Tasai paveikslas kankino mane dieną naktį. Neberegėjau vidiniu žvilgsniu jokių kalnų, nebenorėjau niekur kopti. Pirmiausia reikėjo ištrūkti iš tos pilkos akmenuotos dykynės, o paskui... Kas bus paskui, nė nebandžiau galvoti. Man ir nereikėjo galvoti, turėjau išplėšti, pasigrobti iš jų Birutę, ji viena man terūpėjo. Turėjau konkretų, aiškų tikslą, jis buvo mano išsigelbėjimas. Tvirtai žinojau, ką turiu daryti. Virpančiu balsu šnekinau Birutę, virpančiais pirštais glosčiau jos rankas. Nė nežinau, ar ji spėjo mane išties pamilti. Buvo Didžiojo Li apžavėta ir užburta, ją kvaišino dvasios narkotikai, taip dar visai neseniai kvaišinę ir mane. Mudu kasdien susitikdavom technikume, apnikau ją tarsi slogutis, išvien šnekinau ją, tiesiog nepaleisdavau jos rankos, stengiausi perlieti į ją savo vidines sroves. Technikumo kolegos įžūlokai šnairavo į mudu, tačiau man buvo vis vien, aš mačiau vien Ją. Tik retkarčiais blykstelėdavo mintis, kaip turiu jiems atrodyti: Uošvio žentas, kaži kokios sektos narys, kuo atviriausiai mergina apsalusią Birutę. Mudu bučiuodavomės technikumo laiptinėse. Mano kolegos buvo paprasti ir mieli žmonės. Tikriausiai anonimiškai skambino Virginijai, jeigu pavyko prasigauti pro padėjėjus bei kitokius cerberius – net pačiam Uošviui. Tačiau man buvo vis vien. Man rūpėjo tik Birutė. Visas mano pasaulis buvo Birutė. Ligtol nebuvau patyręs tikros, visa apimančios ir viską naikinančios meilės, o dabar mėgavausi ir kamavausi. Mano pirmoji meilė Virginijai atrodė lėkšta ir banali kaip bulvinis blynas. Tai buvo eilinė, biologiškai dėsninga aistra. O dabar patyriau Meilę. Kaip kiekviena tikra meilė, ji negalėjo būti laiminga. Birutė šliejosi prie manęs, glostė savo nežemiška šypsena, bet neišvengiamai artėdavo vakaras, jos akys palengva apsiblausdavo, ji imdavo ilgesingai dūsauti – ir visos mano pastangos negelbėdavo, ją pamaži užgrobdavo nelemti, slogūs Didžiojo Li kerai. Neturėjau galios pasakyti jai: neik ten, liekam vienudu. Neturėjau galios ją priversti, jos pačios viduj nebeliko galios priversti save. Ji norėdavo likti su manim, bet negalėdavo. Dešimtis sykių buvo likus su manim, tačiau likdavo tik jos kūnas. Birutės akys apsiblausdavo, ji negirdėdavo, ką šneku, ją kamuodavo baisus tų dvasios narkotikų alkis. Norėjo jį įveikti, bet nepajėgdavo. Aš ėjau iš proto. Tarp manęs ir Li vyko neregima nuožmi kova. Mudu neištarėm apie tai vienas kitam nė žodžio. Mudu nevarstėm kits kito niršiais žvilgsniais. Tačiau įtampa tarp mudviejų vis augo, vos priartėdavau prie jo, niūruoliai karatistai ir kunfuistai sunerimdavo, sujudėdavo tarsi kokie jo čiuptuvai. Dabar Li su jais veik nesiskirdavo, jie išties tapo panašūs į jo kūno ataugas, grėsliai besirangančius galingus čiuptuvus. Norėjau tiesiai jam pasakyti, kad atiduotų man Birutę. Bet aš jo bijojau. Meilė apakina ir apsvaigina, bet man ji vis dėlto paliko protą. Man rodės, jis verčiau ją papjaus, negu atiduos man.
       Gal tau tokia mintis atrodo paika ir neurotiška. Tegaliu atsakyti viena: tu nepažinojai Didžiojo Li, tu iš arti nematei jo besirangančių niūrių čiuptuvų. Jis galėjo padaryti bet kokią bjaurastį. Mane stebino tik tai, kad nieko nedaro man pačiam. Tik vėliau supratau, kodėl nedrįso manęs liesti, nors labai labai troško. Didysis Li seniai nebebuvo didis, seniai nebebuvo joks guru. Jis virto mikrotironu, mažyčiu diktatorium. Iš pradžių gydė ir slaugė mus visus, turėjo šventą siekį, bet pamaži net jį apniko baisiosios fantasmagoriškos sporos. Suvokęs šitai, pasibaisėjau. Išvengti tų sporų negebėjo net pusiau pogrindinė sekta. Jos įsiskverbė visur, galėjo priveikti net tokią bendriją, kurios tikslas būtų kova su tomis sporomis! Aš paklaikau: turbūt net mano meilę jos galėjo įveikti. Didįjį Li jos pagraužė labai paprastai. Jis pajuto valdžios troškimą, o šis nugali žmoguje viską.
       Dabar tvirtai žinau: žmones tikslingiausia skirstyti pagal tai, ar jie turi tą valdžios troškimą, ar neturi. Tai svarbiausias kriterijus. Jeigu žmogus tetrokšta tapti bandos vadu, vadinas, jame vyrauja biologinis, žvėriškas pradas. Tokio žmogaus reikia ir saugotis kaip žvėries.
       Bet niekad tokio neišsisaugosi, tokie žvėriukai patyko iš pasalų, smeigia peilį į nugarą, perkanda gerklę. Tebūnie tai pamoka ir tau, Tomai: niekad nesijausk saugus, niekad neprarask budrumo, net miegodamas bent menkiausia sąmonės kertele būdrauk.
       Jutau veik realią grėsmę, bet vis raminau save. Nė nereikėjo taip jau smarkiai ramintis; vos išvysdavau Birutę, visas pasaulis pranykdavo. Matydavau vien Ją. Negalėjau Jos su niekuo lyginti, buvo vien Ji, daugiau nieko. Ji buvo aukšta, beveik lygį su manim. Kai susitikę suglausdavom veidus, galėjau Ją pabučiuoti į lūpas nė kiek nesikūprindamas. Mudviem nereikėjo šnekėtis, supratom vienas kitą iš akių. Abu žinojom, kad vienas be kito netversim. Abu žinojom, kad vienas kitam esam tarsi gyva ateitis. Be Jos aš būčiau žlugęs. Neturėjau jokios ateities, visur tebuvo aklavietė. Aplink mane vaikščiojo sustingę lavonai, aš pats buvau šaltas kaip lavonas, jei suspausdavau delne stiklinę arbatos, ši mirksniu ataušdavo, nes nuo manęs sklido ledinis šaltis. O Birutė buvo gyva, joje pulsavo tyras kraujas, Ji atgaivindavo mane, laikydavo apkabinus, kol mano kvapas vėl pasidarydavo šiltas.
       – Aš jau maniau, kad mano gyvenime nieko nebegali būti, – tyliai sakydavo, – vėliau man pasirodė, kad dar gali būti mūsų bendrija. Tik dabar matau, kodėl gyvenau: kad sutikčiau tave. Nepalik manęs, aš be tavęs uždusiu. Aš sunyksiu, nuvysiu kaip gėlė be vandens. Nepalik manęs!
       Štai kaip Ji kalbėjo! Ką čia begalėjo reikšti šeima ir Didysis Li, Uošvis ar net didžiagalvis atlėpausis Levukas.

       Jis pagrobė Birutę iš pasalų, aš to tikėjausi, aš to beveik laukiau. Vieną dieną neradau jos technikume, kadrų skyriuje sužinojau: ji pasiprašiusi neapmokamų atostogų skubiu šeimyniniu reikalu. Šeimyniniu reikalu! Ji neturėjo nei motinos, nei tėvo, nei vyro, nei vaikų. Turėjo tik mane, o man nepasakė nė žodžio! Dingo iš Vilniaus ir Li, viskas buvo aišku, bet negalėjau suprasti, kaip ją išvežė: apsvaiginęs? užbūręs? surišęs? Vakar, dar vakar mudu svajojom apie ateitį, kurios iš mūsų niekas neatims. O kitą dieną jos jau nebebuvo.
       Laksčiau po Vilnių lyg pakvaišęs, aplėkiau visus bendrijos narius, tačiau šie tik žvelgė į mane iš padilbų ir niūriai gūžčiojo pečiais. Tik kitą rytą apsižiūrėjau, kad namuose nėra ir Virginijos. Vėl lėkiau per pažįstamus butus, ant kelių maldavau pagalbos, tačiau visos akys žvelgė į mane nykiai ir abejingai. Jau buvau praradęs viltį, bet mane išgelbėjo girtutėlis Linukas. Jis voliojosi savo bute ant kilimo neužsirakinęs durų, gėrė jau savaitę, nėjo į darbą ir apskritai spjovė į visą pasaulį.
       – Aš vėl nebeužuodžiu kvapų! – niauriai paskelbė vos apversdamas liežuvį. – Seniai perpratau tą korėjietišką žiurkę, bet bijojau prabilti. Tau gerai – jis pats tavęs bijo, tikriau, bijo tavo uošvio. O man ką daryt? Prieš pabėgdamas rinko pinigus, o tuos, kurie nedavė, atkalė jo reindžeriai. Lupo tol, kol kiekvienas atidavė, ką turėjo.
       Linukas buvo tikrai nekvailas vyrelis, net girtutėlis rezgė mintį visai nuosekliai. Išlydėdamas jis pasakė man tai, ką turbūt jau ir pats žinojau.
       – Korėjietiškai žiurkei nusispjaut į Birutę. Jam ir į tave nusispjaut. Bet jis negali pralaimėti. Jis neįsivaizduoja, kad galėtų pralaimėti. Ir jis laimės, pamatysi. Sergėkis, Levai, jis tikrai laimės. Ko jau ko, o jėgos jis turi.

       Tą pat dieną išlėkiau į Leningradą, padedamas karšto ir uolaus sąjungininko. Uošvis mirksniu parūpino bilietus, vietą specviešbutyje, prirašė ištisą puslapį reikšmingų telefonų, kurie turėjo pagelbėti man visais gyvenimo atvejais. Ne iškart suvokiau, ko Uošvis taip subruzdo. Žinoma, pasakiau jam, kad ieškau Virginijos – tačiau ką rengiausi apgauti? Uošvis viską žinojo, jis turėjo viską žinoti. Per visą sąmyšį nė nepaminėjo Virginijos, jis tik keikė Didįjį Li. Staiga supratau, kas varo jį pirmyn, kas sukėlė klaikų niršulį. Jis pajuto grėsmę savo valdžiai. Jis pamatė, kad radosi kitoks valdovas – tegu ir nedidelis, bet vis dėlto galįs valdyti bent keliolika žmonių stipriau negu pats Uošvis. Li turėjo būti sutriuškintas, sunaikintas, Uošvis apginklavo mane karališkai. Galėjau paskambinti pačiam Romanovui. Galėjau paskambinti, kažkokiam generolui ir, jei reikės, gauti kuopą kareivių. Uošvis išleido mane imti Leningradą šturmu.
       Antrąkart atsidūriau tame paslaptingame mieste. Jame gyveno mano sesuo Stanislova. Dabar kažkur jo gelmėse tūnojo abidvi mano gyvenimo meilės. Gatves ir žmones mačiau per ūkaną, apsistojau senoviško viešbučio liukse, bejėgiškai varčiau rankose Linuko prikeverzotą adresų lapelį ir nieko nieko gyvenime nebenorėjau. Likau ten tik todėl, kad neįsivaizdavau, ką turėčiau veikti grįžęs į Vilnių. Nebeturėjau nei jėgų, nei norų. Mano šleiva invalidė širdis pulsavo nelygiai, rudeniška žvarba varstė mane net šiltame viešbučio kambaryje. Nežinau kodėl, bet jutau, jog viskas baigta. Tebemylėjau Birutę, bet jutau, kad jos nebėra, kad ją prarijo baisus slibinas. Prarijo jos dideles drėgnas akis, jos nežemišką šypseną, prarijo mano meilę, mano beribę žmogišką valią. Pasijutau senas ir bejėgis, nors man tebuvo dvidešimt septyneri metai. Nebeįstengiau strimgalviais pulti į kovą, net nebežinojau, su kuo turėčiau kautis. Sėdėjau dviejų kambarių liukse ir valgiau krabų salotas, užsigerdamas ananasų sultimis: viešbučio lygis lėmė ir mano valgiaraštį. Prie lovos netgi buvo raudonas vyriausybinis telefonas. Išties galėjau paskambinti Romanovui ar net pačiam Brežnevui. Galėjau paaiškinti, ką manau apie juos ir apie visą jų sistemą. Tačiau nenorėjau nė jiems skambinti. Nebenorėjau net niekam rašyti laiškų. Aš jau buvau miręs.
       Išeitų, kad net numirėliai dar turi valią. Bent jau logikos tikrai nepraranda. Turėjau šešis Linuko užrašytus adresus, tačiau privalėjau pataikyti iš pirmo sykio. Jei būčiau pradėjęs klajoti aklai, Li būtų nuo manęs pasislėpęs. Ilgai svarsčiau, kaip įspėti, kur jo irštva, kol radau paprastą, bet genialų sprendimą. Li mėgo, kad visui viskas būtų po ranka. Vilniuje jis bazavosi ir nakvojo mūsų bute, nes šis buvo pačiam centre. Pasirinkau adresą Nevskio prospekte ir pataikiau kaip pirštu į akį. Namo numeris man nieko nesakė, bet, artėdamas prie pilko pastato su lipdytais karnizais ir figūriniais balkonais, supratau, kad jau esu čia buvęs. Čia gyveno mano sesuo, tame pat trečiame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Duris atidarė vienas Li čiuptuvų, jo vyzdžiai išsyk susiaurėjo, tačiau paties Li veidas liko akmeninis.
       – Išdavikai! – tesušniaukrojo pro dantis. – O aš vyliausi pavertęs juos tikrais žmonėmis.
       Tikrieji žmonės jam buvo tie, kurie aklai jo klausė. Jis išplėšė mus iš kasdienybės gniaužtų, tačiau vien tam, kad pavergtų, kad galėtų karaliauti. Dabar karaliavo sename Peterburgo bute. Butas buvo milžiniškas, toks pat kaip mano sesers. Sieninis laikrodis raižytu dėklu išmušė devintą, jis skaičiavo paskutines mano gyvenimo valandas. Ant sofos sėdėjo Birutė, su išgąsčiu ir viltim pažvelgė į mane, bet neprabilo. Virginija irgi buvo čia, tolydžio kaitė ir nešiojo visiems arbatą. Ji šmirinėjo šen ir ten kaip koks mechaninis automatas.
       – Ko tu nori? – pašaipiai paklausė manęs Li. – Nori mūsų visų bendros vaidilutės? Argi taip galima, Leo? O dar žmonos akivaizdoje.
       Jutau savy vien tuštumą, mano viduj plytėjo kosminis vakuumas. Kokia žmona, abejingai pagalvojau, aš seniai nebeturiu žmonos. Maniausi radęs meilę, bet ir jos tuoj nebeturėsiu. O ką turiu? Save? Tik save. Geriau būčiau taip nepagalvojęs.
       Turbūt net ameba, net virusas, net mirštantis ligonis trokšta kuo ilgiau gyventi, kuo ilgiau neprarasti savęs. Pats sau, deja, esi didžiausia vertybė. Savisaugos instinktas valdo kiekvieną. Aš ūmai išsigandau. Li šypsena nieko gero nežadėjo, jo kunfuistiniai čiuptuvai vien laukė ženklo. Mane sukaustė klaiki, bejėgiška baimė. Aš buvau vienas, be jokios apsaugos. Li manė, kad Uošvio ranka čia nepasieks. Uošvio ranka siekė ir čia, bet jis to nežinojo, todėl jautėsi visagalis. Staiga supratau, kad man išties vertėjo ateiti čia su kuopa kareivių. Naiviai pabandžiau sprukti, bet po mirksnio jau klūpėjau prieš Li užlaužtomis už nugaros rankomis.
       – Visi pakluso, – ramiai, švelniai pasakė jis, – visi suprato, kas ir kaip yra šiam pasauly. O tu tapai maištininku. Tai maištauk! Kovok! Draskykis! Sutarkim taip: kaukis kiek sugebėsi. Tau bus sunku, bet kaukis, kaukis ligi galo. Jeigu matysiu, kad kaunies iš paskutiniųjų, jeigu matysiu, kad net tavo gyvybė tau nesvarbi, jeigu šitai matysiu – atiduosiu tau tavo vaidilutę. Didžiojo Li žodis! Kaukis! Parodyk save!
       Man, dievaž, nelengva šitai prisiminti – dar ir todėl, kad visa kas liko apgaubta beribio skausmo miglos. Galėčiau parašyti poemą apie skausmą, siaubingą fizinį skausmą, tačiau rašau tau laiškus ne tam, kad verkšlenčiau ir guosčiausi. Tiesiog noriu papasakoti savo istoriją.
       Li pasisuko į Birutę, pasilenkęs kažką jai pasakė, ji krūptelėjo, o Li pažvelgė į mane, kreivai vyptelėjo ir iššiepė savuosius žvėries dantis. Jis tikrinosi, ar viską matau. Paskui vėl palinko prie jos – Birutė sėdėjo sustingusi, tad jis tingiai pakilo ir sudavė jai per veidą: nestipriai – simboliškai ir niekinamai. Sudavė dar ir dar sykį. Aš veržiausi iš geležinių jo čiuptuvų, bandžiau spardytis, bandžiau kąsti laikančias mane rankas. Atsakydami jie mane mušė. Spardė ramiai, profesionaliai, begal tiksliai pataikydami į vietas, kur sugildo tikrasis Skausmas. Aš priešinausi. O jie vėl mušė mane. Jie irgi buvo lyg mechaniniai automatai: spardė mane be pykčio, be aistros, monotoniškai ir abejingai. Vos liaudavausi priešintis, jie nurimdavo. Tačiau aš vis priešinausi, pailsėdavau ir vėl priešinausi.
       Birutė viską matė, pats vaizdas turbūt nebuvo baisus, baisus turėjo būti tik mano veidas. Jame turėjo regėtis Skausmas. Li vis šypsojosi, o Birutė staiga ėmė rengtis, rengėsi pati, niekas jos nevertė, nedraskė jai drabužių, ji nuoginosi lėtai tarsi sapne, atsainiai metė drabužius ant grindų, galiausiai liko visai nuoga ir klausiamai pažvelgė į Li – ne į mane, tik į Li. Šis vėl pasilenkęs kažką jai pasakė, Birutė sustingo, o jis vėl šėrė jai per veidą, šįsyk jau stipriau, paskui dar ir dar kartą. Aš panirau į Skausmą, skendau jame, berods rėkiau, o gal ir ne, nepraradau sąmonės, man neaptemo akys, mačiau viską net pernelyg ryškiai, besieliai Li čiuptuvai nesvaigino manęs, jie tik lygiai, vienodai kėlė man Skausmą. Tačiau aš vis dar priešinausi. Mes šnekėjomės keista skausmo kalba: vos bandau ištrūkti – mane persmelkia Skausmas; vos nurimstu – Skausmas atlėgsta. Jie mušė vis į tas pačias vietas, spardė tiesiai į Skausmą, jis klostėsi sluoksniais, virto nebe skausmu – suvis nežinau kuo. Juo ilgiau priešindavausi, juo lėčiau nurimus atslūgdavo Skausmas, jis slūgdavo pakopomis, kriokliais, cunamio bangomis. Bet aš vis dar priešinausi.
       Li jau buvo nusirengęs. Skausmas kaustė mane, stingdė valią, viską mačiau, labai ryškiai mačiau: Li užgulė Birutę, ji atsainiai pasuko galvą ir pagaliau pažvelgė į mane, tiesiai į mane, be garso šaukdama, klykdama, kad ją laiko galia, stipresnė už fizinę jėgą, ji šaukėsi mano pagalbos, suspurdėjau iš paskutiniųjų, Skausmas tūkstantąjį kartą smogė vis į tas pačias vietas, Li irgi žvelgė į mane, jis dar nebuvo pradėjęs, jo akyse pamaži radosi nuostaba ir dvejonė, žiūrėjo tiesiai man į sielą, kaip mokėjo tik jis, galbūt beliko dar sykį suspurdėti, Birutės akys maldaujamai žvelgė į mane, pajutau, kad Li dvejoja, galbūt beliko kartą kitą suspurdėti. Bet staiga pagalvojau, kas bus, jei Skausmas jau niekad nepraeis, Li vis delsė, žiūrėjo tiesiai man į sielą lūkuriuodamas, kol jos visiškai nebeliks, turbūt taip ir nutiko, privalėjau dar ir dar suspurdėti, bet nevaliojau, galvojau vien apie Skausmą, kuris niekad nesibaigs, staiga pasidaviau, sustingau laukdamas, ar atlėgs Skausmas, ta išdavikiška pauzė mane pražudė, Li iškart viską suprato, perskaitė pralaimėjimo rašmenis mano akyse. Jis jau pradėjo, turėjau šokti pirmyn, perkąsti jam gerklę, įsakinėjau savo raumenims, tačiau jie neklausė, jie vien mėgavosi, kad Skausmas atslūgo – kriokliais, cunamio bangomis, dar mirksnis kitas, ir visai atlėgs.
       Manęs niekas nebelaikė, bet buvo jau vėlu. Net susivokęs nuolankiai klūpėjau ir su siaubu žvelgiau į didžiąją savo gyvenimo gėdą. Jau paleistas iš čiuptuvų bijojau net sujudėti, kad tik vėl negrįžtų Skausmas, kuris pasirodė stipresnis už mano dvasią, už mano sielą – už visui viską. Taip ir likau nuolankiai klūpėti ligi pat galo, kol viskas pasibaigė, kol Li atvirto nuo bejėgio Birutės kūno ir pergalingai pažvelgė į mane. Aš supratau, kad pats pralaimėjau, o Li suprato, kad aš supratau, todėl nieko nepasakė, tik paniekinamai vyptelėjo ir ėmė rengtis.
       O Virginija visą tą laiką kaitė ir nešiojo visiems arbatą, ji judėjo tarsi egiptietiška mumija, kurios viduje kažkas įtaisė prisukamą mechanizmą. Ji visą laiką kaitė ir kaitė, nešiojo ir nešiojo arbatą.
       Išeiti man niekas nekliudė. Sustojau pavartėje ir užstaugiau žvėries balsu. Negaliu tau meluoti, čia, anapus, mes negalime meluoti ar ką nuslėpti. Aš nesipriešinau ligi pat galo. Li buvo išgama, bet ir aš ne ką geresnis – aš nesipriešinau ligi pat galo, neįstengiau priešintis, nors manęs niekas nė nežudė, iki to dar buvo toli, mane tik mušė, tiksliai ir monotoniškai spardė į pačias skaudžiausias, pačias jautriausias vietas. Aš pats pasidaviau, supratau šitai, dar stovėdamas pavartėje. Juk spardomas nė nepraradau sąmonės. Buvau tobulas menkysta, Berijos rūsyje mane būtų palaužę pačią pirmą naktį. Nors Li buvo rafinuotesnis net už Beriją: jis nereikalavo nieko pasirašyti, jis reikalavo tik nejudėti, nieko nedaryti.
       Buvo vėlyvas žvarbus vakaras. Aš atsisėdau ant akmeninio grindinio ir pasiryžau laukti. Gal tuo metu atrodė, kad Li paleis Birutę, kad sulauksiu jos ir įstengsiu jai ką nors paaiškinti. Gal dar kaip nors atrodė, o gal tiesiog norėjau tokiu būdu nusižudyti: sėdėti ant tų akmenų, kol pats pavirsiu akmeniu. Kažkur visai greta miegojo mano sesuo Stanislova. Galėjau užeiti pas ją, bet nenorėjau. Vieną mirksnį visai rimtai rengiausi vis dėlto išsikviesti tą kareivių kuopą, bet ir šis noras praėjo. Suvis nieko nebenorėjau, aš jau anksčiau buvau miręs, beliko atlikti formalumus.
       Rytą mane išvežė geraširdės senutės iškviesta greitoji. Buvau dar aiškia sąmone, nors jau smarkokai karščiavau. Mano kišenėje buvo stebuklingieji telefono numeriai, galėjau paskambinti nors ir pačiam Romanovui, galėjau atsigulti pačioje geriausioje Leningrado palatoje, prisivaryti geriausių pasaulyje vaistų, tačiau nenorėjau.
       Mane paguldė senos apirusios ligoninės koridoriuje. Iš pradžių gulėjau ant grindų, paskui kažkas numirė, man atnešė sudedamąją lovelę. Per suskilusias koridoriaus sienas lėtai, nykiai sroveno rudas vanduo. Koridoriaus gale kažkas tolydžio aimanavo ir rėkė. Mano diagnozė buvo aiškutėlė: plaučių uždegimas. Man leido kažkokį drumzliną skystį iš nevalyvo, prastai išvirinto švirkšto. Visąlaik karščiavau, bet nekliedėjau, vis dar galėjau kam nors paskambinti, bet nenorėjau. Aš nenorėjau naudotis jokiais Uošvio telefonais. Nenorėjau prašyti jokios pagalbos iš sesers. Man rodėsi, kad pagaliau esu toks, koks iš tiesų visad ir buvau: atlėpausis bernelis iš slobodkės pusrūsio, kuriam lemta tik tai, kas jam lemta, nieko daugiau.
       Jau antrą vakarą pradėjau smarkiai dusti. Suvokiau šitai beviltiškai ramiai. Ką galėjo reikšti toji mažytė kančia prieš didžiąją kančią, kurią patyriau vos prieš porą dienų. Mačiau priešais save ne rudo vandens paplautą sieną, o nuogą Birutę ant odinės sofos, jos klykiančias akis, pamėklišką Li šypseną. Turbūt net norėjau numirti, nebepamenu. Niekad nebūčiau įstengęs pats nusižudyti, bet ramiai, su keista viltim išlaukiau, kol mirtis pati prie manęs prisiartino.
       Nesitikėk, kad papasakosiu tau ką nors didingo ar baisaus, Tomai. Mirtis yra tiesiog bjaurus dalykas, ir tiek. Kai pats mirsi, nelauk jokių didingų vizijų, savo gyvenimo paveikslų ir panašių grožybių. Pats patirsi, kaip visa tai įvyksta; labai labai sunku, labai labai bloga, prasmengi į kaži kokią bedugnę, paskui apakina begal ryški, visa apimanti, nežemiška šviesa, o apačioje jau regi juodą ir beribį Mirties Šešėlių Slėnį.
       Paskutinysis su manim atsisveikino Didysis Li. Jo veidas išniro iš tos akinančios, nežemiškos šviesos ir sušniaukrojo:
       – Tu mirsi plaučių uždegimu.
       Jis buvo teisus. Mano vargšei invalidei širdžiai pristigo deguonies. Ją tikriausiai būtų išgelbėjusi paprasčiausia deguonies pagalvė. Tačiau toje ligoninėje net po mano galva nebuvo pagalvės – tik kažkoks kietas, purvinas gniutulas. Aš miriau tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintųjų metų lapkričio ketvirtą dieną.
       Amen.
       Parašiau trumpą laiškelį Emanueliui Svedenborgui. Jis bus įdomus ir tau.

       Gerbiamas metre!
       Jūsų rašiniai, be abejo, yra didžiai naudingi jau vien tuo, kad atskleidė žmonėms kai kuriuos pomirtinio gyvenimo dėsningumus. Tačiau Jūs nejučia apsimelavote, tikriausiai ne iš blogos valios – gal vedžiojusios Jus po anapus dvasios suteikė Jums netikslią informaciją.
       Jūs teigiate, kad toje akinančioje nežemiškoje šviesoje apsireiškia ugniaveidžiai angelai, šnekasi su tavim, klausia, ar esi pasirengęs mirčiai. Nieko panašaus – geriausiu atveju pasirodo koks nususęs korėjietis su savo pseudopranašystėmis, kurias man kadų kadai išsakė apylinkės terapeutas.
       Jūs rašote, jog žmogus nesuvokia, kad jau mirė. Tai irgi netikslu. Žinoma, jei laukia, kad jo sąmonė išsijungs, taip ir nesulaukia. Tačiau net aš, nieku būdu nesitikėjęs, kad dar galėsiu rašyti šiuos laiškus, iškart supratau, kad atsidūriau anapus.
       Sutinku, kad anapus jausmai ir mintys ištobulėja, išsivalo. Visiškai sutinku, kad buvęs gyvenimas stoja prieš akis su visomis smulkmenomis, kad negali apie jį pameluoti ar ką nors nuslėpti.
       Tačiau visiškai, kategoriškai nesutinku, kad anapus mus nušviečia „dieviško visasupratimo šviesa“. Tai melas, melas ir dar kartą melas. Mirę mes suprantame lygiai tiek pat, kiek supratome gyvendami – kitaip tariant, nesuprantame nieko.

       Žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus – net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš ūkis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą.
       Net laiškus rašyti tegali mintyse.
       Net epigrafus laiškams tegali rinktis iš kitados įstrigusių atmintin indų patarlių.
       Aš pavydžiu jums, ypač dabar, kada galite daryti tai, ko aš kitados negalėjau. Aš pasitraukiau, nes ilgiau gyventi nebeįstengiau. Nenusižudžiau, tačiau pasidaviau. O pasidavusiam vis vien teliktų negyvenimas, net jei egzistuotų žemėje.
       Aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau.
       Begal pasikliauju tavimi, Tomai. Turbūt suprasi mane, jei pasakysiu, kodėl: todėl, kad turi protą, bet visiškai neturi valdžios troškimo.
       Tik tokie žmonės gali ką nors gera padaryti – net jei tampa valdžios vyrais.
       Tik nevalia gaišti laiko ir tausoti jėgų. Aš išvien gaišau laiką ir tausojau jėgas. Pats matai kas iš to išėjo.
       Aš neleisiu tau nurimti. Jeigu susitaikysi, aš tau vaidensiuos.
       Negalima ramiai dūlinti link mirties, anaiptol ne todėl, kad anapus suvis nieko nėra. Kaip tik todėl, kad čia šis tas yra, bet yra taip maža, kad čia, anapus, nelieka nieko kito, kaip beviltiškai ilgėtis žemiškojo gyvenimo.
       Neduokdie tau kada taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš.
       Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyt žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti: seniai pamečiau iš akių Virginiją, nieko apie ją nežinau. Seniai pamečiau iš akių Li Čin Chajų – žinau, kad pakliuvo lyg į kalėjimą, lyg į beprotnamį, tačiau tas buvo seniai. Net tave beįžiūriu vis rečiau ir rečiau. Žinau, kad greit suvis nieko nebeįžiūrėsiu. Greit visas pasaulis galutinai išnyks. Sakytumei antrą kartą mirsiu, man beliks vien praeitis, prisiminimai, negyvenimas. Nebegalėsiu niekam rašyti laiškų.
       Pagalvok apie mane, prisimink mane – nors retkarčiais. Daugiau aš nieko neprašau. Gal dar galėsi mane prisišaukti. Gal aš dar pajėgsiu nors sykį išvysti tave. Dabar tavęs nebematau, nieko nebematau. Nepajėgiu nieko daugiau pasakyti. Galbūt tai paskutinieji mano žodžiai.
       The rest is silence.

       1987–1988

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt