|
<< Atgal
Ričardas Gavelis
Apsakymai iš knygos NUBAUSTIEJI
Teisybės akimirksnis
Šaknys
Į viršų
Teisybės akimirksnis
Mokas Mokovičius susipyko su savim. Tatai buvo
visai nelauktas, neįmanomas dalykas, iš pradžių niekas kieme tuo netikėjo. Tasai
septyniasdešimtmetis vyras buvo be galo tvirtas ir niekad nedvejojantis. Negalėjai nė
susapnuot jo abejojančio, juoba visiškai sutrikusio. Jo pečiai buvo tiesutėliai,
figūra išlaki, o ant liemens nesusikrovę nė lašo riebalų. Pirmąsyk jį sutikęs,
ilgėliau pasiklausęs jo šnekos, galėjai palaikyti jį gerai išmuštruotu atsargos
generolu. Jis atrodė lyg iš bronzos nulietas.
Mokas Mokovičius niekad nebuvo nei generolas, nei
apskritai kariškis.
Tačiau beveik visi kaimynai pagarbiai jam
paklusdavo. Jų kiemas buvo savotiškas, tokių Vilniuje reta: ištisas nedidelis
kvartalas, iš kraštų apstatytas sunkiais niūrokais keliaaukščiais, o tarp jų
nemenkas plotas, apsaugotas nuo vėjų bei prašalaičių žvilgsnių. Atskiras
pasaulėlis su savais gėlynais ir medžiais, takeliais ir suoliukais, sava visuomenės
hierarchija, netgi sava mitologija. Čia vyko vidaus karai ir vidaus tragedijos,
turinčios prasmę tik šiame kieme. Mokas Mokovičius mėgo skirti ginčininkus, taikyti
susivaidijusius. Jis mėgo visus mokyti. Galėjo ilgokai postringauti, kaip reikia
gyventi, bet nevengė ir paprastų dalykų: kaip sodinti medelius ir prižiūrėti gėles,
kaip įrengti sūpuokles ir kaip maitinti kūdikius. Mokė neįkyriai veikiau
išdidžiai, su tvirčiausiu įsitikinimu. Jo veidas atrodydavo kone įkvėptas, tačiau
pamokymai būdavo trumpi ir logiški. Pasakęs savo, nueidavo šalin kaip žmogus,
pratęs, kad jo paliepimai iškart būtų vykdomi.
Apeidavo kiemą kaip savo valdą, paskui
pavaikštinėdavo po gretimas gatves. Nūdieniame Vilniuje atrodė lyg atklydėlis iš
visai kitų laikų. Šviesiai pilkas kariško sukirpimo švarkas, idealiai išlygintos
angliško tvido kelnės ir baltut balti girgždantys batai. Jie girgždėjo kiekvienas
kitoniškai. Eidamas dabitiškai ramsčiavosi grakščia lazdele, o berijiška pensnė,
rodės, buvo suaugusi su kumpa erelio nosim. Mokas Mokovičius atrodė lyg egzotiškas
paukštis, staiga nutūpęs Vilniaus gatvėje. Žengdavo jis tvirtu žingsniu,
elegantiškai užkalbindavo gražesnes moteris, pajuokaudavo su vyrais, jei šie mokėjo
vertinti sąmojį. Juodas limuzinas tolydžio atveždavo jam visokiausių gardumynų.
Tuomet Mokas Mokovičius būtinai užkviesdavo ką nors į svečius ar išnešdavo
lėkštę kokio gardumyno kiemo vaikams. Jis su niekuo nesipyko, o kartais vienišos
moterys, vakarėjant nejučia atsidurdavo jo bute ir neišeidavo ligi ryto. Tačiau jis
buvo toks mielas, jog kaimynės stengėsi to nepastebėti ir netgi neskleidė apkalbų.
Nebent vyrai slapčia pavydžiai atsidusdavo: duokdie, kad mes, jo metų sulaukę...
Ką ir kalbėti Mokas Mokovičius buvo gyvas
vidinės darnos pavyzdys. Gal tik jo veido išraiška tarpais būdavo keista. Yra veidų,
kuriuos ženklina neišdildomas mįslingumas. Sakytum toks veidas nėra kuo ypatingas. Bet
kaži kodėl atrodo, kad tasai žmogus išvien sprendžia kosminę problemą ar kamuojasi
dėl jam vienam težinomos svarbių svarbiausios .paslapties. Moko Mokovičiaus veidas
tarpais būdavo kaip tik toks. Kartais atrodydavo, kad jo santūrūs pamokymai ir
prieškarinio Kijevo dabitos manieros tėra graudus apsimetinėjimas, o vyzdžių
gilumoje, pačiame dugne, glūdi kruopščiai slepiama širdgėla ir begalinis nežinomų
tolių ilgesys. Galbūt kaip tik dėl tos išraiškos žmonės taip norom jo klausydavo,
galbūt kaip tik todėl visai netraukė su juo pyktis. Pažvelgus jam į akis rodėsi, kad
jis žino kažką, ko tu nežinai ir gal niekad nesužinosi.
Ir šit Mokas Mokovičiuis susipyko su savim. Tatai
atsitiko nelauktai, be jokios regimos priežasties. Niekas jo nenuskriaudė, neištiko ir
jokia nelaimė. Mokas Mokovičius neturėjo artimųjų, kurie būtų galėję jį
įskaudinti ar sugniuždyti. Jis tiesiog susipyko su savim. Pradėjo pogarsiai šnekėtis
vienui vienas, atsisėdęs ant pajuodusio suoliuko po dviem senais kaštonais. Visai ne
taip kaip sukriošėliai ar mažumą kvaištelėję: rodės, senyvas aktorius repetuoja
dialogą už abu personažus. Čia ramiau, čia pikčiau ginčijosi su savim, pats
klausdavo, pats atsakydavo. Nepakentė, kad jam kas trukdytų. Jei prisiartindavo koks
kaimynas, skubiai pakildavo ir išdidžiai nueidavo šalin. O kartais rymojo prie kiemo
vartų ir žiūrėjo kažkur į tolį tarsi lydėtų išplaukiantį laivą, kuris jau
niekad niekad nesugrįš. Praeiviai nejučia irgi pažvelgdavo į tą pusę, tačiau
tolumoje išvien stūksojo pavargę Vilniaus namai.
Beveik iškart po tų neregimo laivo palydų Mokas
Mokovičius ėmė nesulaikomai senti. Per kokį mėnesį neįtikėtinai sukriošo, nors
narsiai grūmėsi su savo negandu. Jis nenorėjo pasiduoti. Rodės, jo viduj tolydžio
riejasi du skirtingi žmonės, o jis pats pavirsta čia vienu, čia kitu. Vienas buvo itin
jaunyvas, dar pilnas galių senis, iš visų jėgų besikabinąs gyvenimo pilnatvės
visiems pažįstamas Mokas Mokovičius. O kitas sukriošęs senelis, nebegalįs nieko,
net prisiminti, koks pats kadaise buvo. Šis net rengdavosi kitaip: nežinia iš kur
ištraukė beformį švarką, apsmukusias kelnes ir šiaudinę skrybėlę. Jis slankiojo
po kiemą kaip šmėkla, kažką niurzgėdamas panosėje, prie visų kibdamas. Piktai
svaidė lazdelę į lesančius karvelius ar taikiai slampinėjančiuls katinuls. Sakytum
tiedu žmonės itin niršiai kovėsi naktimis, o rytą nugalėtojas rinkdavosi ir
aprangą, ir išvaizdą. Tik akys buvo abiejų tos pačios: sklidinos nenumaldomo ilgesio
ir negera lemiančios slapties. Rodės, juos kamavo ta pati širdgėla, lygiai graužė ir
gildė abudu. Elegantiškasis Mokas Mokovičius liovėsi visus mokęs, sėdėdavo nuošaly
ir barbendavo lazdele į grindinį tarsi žmogus, viską praradęs, todėl nebegalįs
nieko duoti kitiems. Įkyrusis niurzga ūmai nužvelgdavo pašnekovą tokiomis protingomis
ir iškamuotomis akimis, kad tasai nejučia sutrikdavo ir net pajusdavo tam nevalyvam
seniokui pagarbą. Niurzga tuo tarpu nuslinkdavo į kiemo kampą, prie atmatų krūvos,
rausinėdavo ją lazdele, o paklaustas, ko čia ieško, niauriai atšaudavo: Gyvenimo
prasmės, gerbiamasis, gyvenimo prasmės!
Tasai sukriošęs senis pamėgo vaikščioti į
kavinę gretimam name. Nepatekęs vidun vakarais, narsiai atakuodavo durininkus rytais ir
džiaugėsi kiekviena pergale. Graudu būdavo žiūrėti, kaip į salę įslenka senas
senas susikūprinęs žmogus, sunkiai klesteli ant minkštasuolio kampe ir išskleidžia
prancūzišką laikraštį, visada tą patį prieškarinį Figaro numerį.
Pareikalaudavo irgi visad to paties: puodelio arbatos su pienu ir karštų tostų su
Strasburgo paštetu. Esą tik taip jis pusryčiaudavęs Paryžiuje.
Jis niekuomet nebuvo Paryžiuje.
Ilgainiui padavėjos įprato jo nepastebėti. Jo
niekas nekalbindavo, niekas neprisėsdavo greta. Keletą minučių laikraštis dar
virpčiodavo rankose, o paskui seniokas užsnūsdavo, nepatogiai nusvarinęs galvą į
šoną, retkarčiais suknarkdamas.
Elegantiškasis jo antrininkas į kavinę niekuomet
neidavo. Tiedu žmonės, besikaunantys Moko Mokovičiaus viduje, netgi atsiliepdavo vienas
apie kitą tik trečiuoju asmeniu. Sumaištis ir tuštybių tuštybė, sumaištis ir
tuštybių tuštybė, vis kartojo elegantiškasis Mokas Mokovičiuis, nors,
žinoma, senatvė menkas džiaugsmas. Jis nieko nesuprato, kitą dieną
atsišaukdavo sukriošęs bumbeklis, jam visiškai nieko neskauda. Jam sielos
neskauda. Jis nieko nieko nesuprato. Bambeklis tuoj įsikarščiuodavo, imdavo painioti
žodžius, kažką burbuliuoti. Mindžiojo kiemo gėles, susimąstęs netyčia
partrenkdavo kokį lakstantį vaiką. Ne viena kaimynė buvo beužrinkanti, bet vos tik
pamatydavo jo akis, visas pyktis atslūgdavo. Tos akys, matyt, norėjo prišaukti aną,
kadaise be žodžių išlydėtą laivą, kuris, deja, niekuomet nebesugrįš.
Gamta pamaži dirbo savo darbą. Anksčiau slaptoje
nakties, dvikovoje dažniau laimėdavo pasitempęs, dabitiškasis Mokas Mokovičius. Dabar
mažne kas rytą kieme pasirodydavo senasai sukumpėlis ir nusliūkindavo į kavinę
reikalauti Strasburgo pašteto. Juodasis automobilis su gėrybėmis vis rečiau
pasirodydavo kieme, jo šaukdavosi vien elegantiškasis, o antrasis Mokas Mokovičiuis
sykį išvarė atvažiavusį limuziną lazda, išvarė kaip šunį, piktai barbendamas į
priekinį stiklą.
Juodu siejo tik viena neblėstantis potraukis
prie moterų. Tačiau kiemo gyvanašlės, dar prieš kokius metus vogčia užsukdavusios
į Moko Mokovičiaus butą, dabar atšlydavo net jam pažėrus rafinuočiausių sąmojų
ir komplimentų. Jos gerai atsiminė, kad anas niurzga senis tas pats Mokas
Mokovičius ir negalėjo nė įsivaizduoti, kad turėjo kitados su juo ką bendra.
Antrasis Mokas Mokovičius asistuodavo moterims visiškai kitaip. Šalia kiemo vartų,
prie didelės parduotuvės, buvo įrengtas lauko prekystalis. Ant jo tarpais atsirasdavo
įvairiausių retenybių. Bemat išsirikiuodavo triukšminga, šurmuliuojanti eilė. Ji
vilnydavo, dalijosi į frakcijas, trikdė kiemo ramybę. Vien Mokui Mokovičiui ji
teikdavo palaimą. Pasikvėpinęs ir netgi kiek atsitiesęs, jis nuslinkdavo prie eilės
ir ilgai rinkdavosi gražiausią moterį. Itin galantiškai paklausdavo jos, ko ir kiek
pirkti ji pageidaujanti. Paskui, išsitraukęs visagalį savo pensininko pažymėjimą,
nupirkdavo visa ko be eilės ir įteikdavo išrinktajai. Gan greit jis jau turėjo
ištisą gražuolių haremą, tiesa, platonišką, tačiau jam pakako ir tokio.
Išrinktosios užsukdavo į kiemą, ieškodamos Moko Mokovičiaus. Vien joms jis nelauktai
prabildavo išmintingai ir liūdnai, kerėdamas savo daugialypėmis akimis. ,,Juk be galo
svarbu žinoti, sakydavo, ką nugyvenai gyvenimą ar... Dabar aš atsiteisiu,
liūdnai linguodavo galva, už viską atsiteisiu, nes visa kas esti pasveriama ir
atseikėjama. O dieve, koks aš buvau aklas, koks aklas! Gražuolės mirksėdavo
didelėmis akimis ir supratingai linkčiodavo, o Mokas užsimerkdavo ir deklamuodavo:
Ir kaip paikai jis išminties paklausė,
Kai toji apgavikė šnabždėjo jam į ausį:
Palauk rytojaus laiko dar turi.
Deja, parduotuvės haremo istorija baigėsi
tragiškai. Veteranų firma irgi be eilės pirko moterims prekystalio retenybes
tačiau už deramą atlygį. Firma kentė ilgai. Bet pagaliau nusprendė pamokyti
neprašytą konkurentą. Dėl meilės visais laikais buvo kenčiama, bet Moką Mokovičių
tas įvykis galutinai pakirto. Juk ne skausmas svarbiausia, vis kartojo jis,
svarbiausia pažeminimas. Juk ne konkretus faktas svarbiausia, svarbiausia
idėja. Veltui jį guodė auksaplaukės ir juodaplaukės gražuolės, veltui dar ilgai
lankėsi kieme, didelėmis akimis ieškodamos Moko Mokovičiaus. Vos prie lauko
prekystalio atsirasdavo pirmosios dėžės su gundomais užrašais, jis prasmegdavo
skradžiai, jo niekas nebegalėdavo rasti.
Elegantiškasis dabita su juodmedžio lazdele po to
įvykio mirė. Dingo kariško sukirpimo švarkas ir balti girgždantys batai. Berijišką
pensnė pakeitė apvalūs akinukai įskilusiu stiklu. Visiškai nugalėjęs, kieme liko
sukumpęs, drūta lazda besiramstantis senis, slankiojąs pasieniais, visiems įkyrintis,
visus erzinantis. Mokas Mokovičius beveik visai liovėsi skustis. Jo įdubę skruostai su
ilgais baltais šeriais atrodė kraupiai. Tik akys vis vien neužgeso. Jose netgi atsirado
naujų kibirkštėlių Tarsi griebęsis šiaudo, jis ėmė iš visų šaipytis. Jo
sąmojai buvo kandūs ir piktoki, tačiau visada taiklūs. Jis netgi pasišovė rašyti
aforizmų knygą. Bet smarkiausiai visiems grasino pasakysiąs visą teisybę. Jūs
nežinot, ką tai reiškia, atkakliai kartodavo. Aš pasakysiu visą visą
teisybę, šit ką aš padarysiu. Viską, ką per gyvenimą ištylėjau. Man tik reikia
šį tą patikslinti. Jis kartojo tatai žmonėms ir balandžiams, o ypač katėms.
Šios, prisiminusios dailiosios lazdelės smūgius, sprukdavo sukeldamos sarkastišką
Moko Mokovičiaus šypseną: matot, pabūgot teisybės!
Jis nukamavo visą kiemą: užuot mokęs, ėmė
kiekvieno prašyti patarimo. Jo klausimų ištekliai buvo neišsenkami. ,,Man juk nerūpi
šiaip nugyventi gyvenimą, nepaprastai rimtai sakydavo, man svarbu esminę
problemą išspręsti. Suprast, ką dariau ir kodėl. Dieve dieve, kad kas žinotų, ką
aš esu daręs! Jūs su manim nešnekėtumėt. Jo šiaipjau nedrebančios rankos po
tokių žodžių sutirtėdavo ir imdavo mėšlungiškai grabalioti orą, tartum norėtų
kažką nustumti į šalį, nuo kažko pikto atsiginti. Kaimynai girdėdavo, kaip jis
kukčioja naktimis. Turbūt jo didžioji paslaptis, visi klausimai be atsakymų
patamsiuose ištrūkdavo į laisvę ir sklandydavo apie jį, skaudžiai gildė, nedavė
ramybės. O rytą jis atsisėsdavo ant suolelio ir žvelgdavo į visus maldaujančiomis
akimis. Mokas Mokovičius užduodavo keisčiausius klausimus. Tačiau juose nebuvo
paprastos smalsos ar vaikiško naivumo. Begal klausinėdamas, jis rezgė keistą tinklą,
norėjo sugauti jam vienam težinomą žuvį. Tie klausimai tik atrodė esą padriki,
juose slypėjo pamėkliška sistema. Ištisas valandas aiškindavosi su visais iš eilės,
ką šie veikę tokių ir tokių metų tą ir tą dieną. Niekas neprisimindavo, o Mokas
Mokovičius mąsliai linguodavo galva: Visi pamiršo tą dieną, visi. Blogai, labai
blogai. Oriai apeidavo parduotuves, nuodugniai ištirdavo kainas, o tada pusdienį
margindavo lapus kabalistiniais skaičiavimais, daugindamas rublius iš metrų ir
dalindamas iš dienų. Savaitę klausinėjo kiemo vaikų, kuo jie norėtų būti užaugę.
Staiga užspeitė kieme gyvenantį filosofijos docentą, kone įsikibo į atlapus: ,,Jūs
mokytas žmogus, atsakykit: kas bus toliau? Na, kas bus toliau? Filosofas atsakė seno
anekdoto žodžiais: Šiuo klausimu yra dvi nuomonės: pesimistai sako, kad bus
blogiau; optimistai sako, kad blogiau jau nebebus. Tarsi to telaukęs, Mokas
Mokovičius ėmė remti prie sienos kiekvieną sutiktąjį, nuožmiai reikalaudamas
išpasakoti savo sapnus. Jam ypač patiko, jei kas sapnuodavo realias istorijas, Jis
trindavo rankas ir džiūgaudavo: Štai šitaip, štai šitaip! Taip aš ir maniau!
Palengva kiemo gyventojai apsiprato su naujuoju Moku
Mokovičium. Pirmykštis Mokas Mokovičius, egzotiškasis paukštis su pensnė ir lazdele,
buvo beveik užmirštas. Rodės, jo niekad ir nebuvo. Visi įprato prie senioko
keistybių, bet, geriau įsižiūrėjęs į jo akis, ne vienas krūptelėdavo. Moko
Mokovičiaus akys buvo gyvos kaip niekad, dabar jose žaižaravo nesuprantamas įniršis.
Bugštesni kaimynai netgi paskelbė, kad jis tuoj išprotės. Bet jis nė nemanė pamesti
proto. Tik klausinėjo vis daugiau, vis garsiau, vis painiau. Jo klausimų prisipildė
visas kiemas, jie voliojosi žolėje kartu su medžių lapais, atsispindėjo langų
stikluose, nuo jų nebeliko kur slėptis.
Ir ūmai Mokas Mokovičius nutilo. Jis tylėjo dieną
ir antrą, ir trečią, tylėjo visą savaitę. Sėdėjo ant pamėgto suoliuko, įrėmęs
smakrą į sunertas ant lazdos bumbulo rankas, ir ilgesingai žvelgė į praeivius. Šie
stengėsi apeiti suoliuką kuo didesniu lanku. Jie bijojo to žvilgsnio, jis dirgino juos,
kaži kodėl badė sąžinę ir žeidė savimeilę. Nuo jo svaigo galva, pynėsi mintys,
magėjo kažkur lėkti ir kažką kalbėti, atgailauti ar piktintis. Kaimynai apeidavo
suoliuką lankstu ir atsidusę pagalvodavo apie tuos gerus ramius laikus, kai Mokas
Mokovičius energingai vaikštinėjo po kiemą ir mokė visus, kaip sodinti medelius. Dar
sykį atsidusdavo pagalvoję, kad tasai Mokas Mokovičius jau niekad nebegrįš.
Tačiau jie apsiriko. Anų dienų Mekas Mokovičiuis
pasirodė dar vieną sykį.
Tai atsitiko antrosios tylėjimo savaitės viduryje.
Moterys, plepėjusios laiptinėje, neteko žado. Mažiau būtų apstulbusios, jei ant
laiptų būtų pasirodęs vaiduoklis. Tatai ir buvo beveik vaiduoklis. Mokas Mokovičius
stebuklingai išsitiesė ir netgi išpūtė krūtinę. Jo skruostai buvo glotniai nuskusti
ir nė kiek neįdubę. Iš jo sklido jaunatviška jėga, ryžtas ir nesuprantamas
įniršis.
Buvo šeštadienis, kiemo gyventojai triūsė, dar
labiau dailindami savo mažą ir jaukų pasaulėlį. Kai pasirodė Mokas Mokovičius, visi
apmirė. Net karveliai ant palangių liovėsi burkavę. Tai buvo Moko Mokovičiaus triumfo
akimirksnis. Jis pasidabino rūbais, kurie prieš pusšimtį metų turbūt buvo
dekadentiški. Jam po kaklu pūpsojo didžiausias kaspinas. Jis avėjo kanarėlių spalvos
batais tokių kiemas dar niekad nebuvo regėjęs. Tvirtu žingsniu pasuko į kiemo
vidurį, kur vyrai plušėjo kasdami duobę mažam fontanėliui. Sustojo prie pat jų
aukštas, liesas, išlakus, prabilo garsiai ir tūžmingai. ,,Dabar aš pasakysiu
visą teisybę! Visą visą teisybę. Aš busiu jūsų sąžinė, kalbėjo jis.
Pasakysiu viską. Aš prisipažinsiu, bet ir kaltinsiu. Tylėti nebegalima. Aš per ilgai
tylėjau. Deduška staryj, jemu vsio ravno, kartojo ir kartojo, viską pasakysiu,
visą teisybę. Klausykit!
Jis sukniubo tyliai ir grakščiai, net
nešūktelėjęs. Susmuko elegantiškai atmetęs į šalį dešinę ranką, susmuko prie
pat būsimo fontanėlio duobės, prie apstulbusių vyrų kojų. Net jo berijiška pensnė
nenukrito nuo nosies. Ištįsęs ant žvirgždo, buvo panašus į egzotišką, visai be
reikalo pašautą paukštį.
Gavelis, Ričardas. Nubaustieji:
Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1987.
Į viršų
Šaknys
|
Oi motule, oi širdele,
Pasbijojau kareiviauti,
Pasbijojau kareiviauti,
Tai pavirtau ąžuolėliu. |
Aldevinas Vėbra gerai neprisiminė, kaip šitai
prasidėjo. Toji diena buvo be galo karšta, rodės, net smegenys tirpsta ir tęžta. Nuo
kaitrumos negelbėjo nė storos seno namo sienos. Neprisiminė, kaip užėjo tasai slogus
siutas, bet neužmiršo, kad cigaretės dūmų kamuolys priminė jam katiną, pamaži
virstantį gėlių krūmu. Miestas virto išdegusia dykyne. Palaidi Vilniaus šunys tysojo
paunksmėse iškorę liežuvius. Katės sulindo į rūsius, o paukščiai nuleipę
nepaskrido. Net troleibusai važinėjo lėčiau negu visuomet. Tik kambario kolegos vis
siurbčiojo karštą kavą ir ginčijosi net pamiršę, kad bet kurį mirksnį juos gali
užklupti centro direktorius, saldžiabalsis idiotas. Užtikęs vargšus programuotojus su
kavos puodeliais rankose, būtų išdrožęs triuškinantį pamokslą apie darbo drausmę,
asmeninę atsakomybę ir kolektyvo patriotizmą, pražudydamas triskart daugiau laiko, nei
jo atima kavagėris.
Berods mintis apie direktorių pirmoji sudirgino
Aldeviną. Jausdamas, kaip krūtine rieda stambūs prakaito lašai, nejučia įsivaizdavo
tą storulį vilnoniu kostiumu ir standžiai suveržtu kaklaraiščiu. Vien nuo to vaizdo
pasidarė silpna. Aldevinas apdujęs žvelgė į bendradarbius, tikriau, valdinius
(gėlių krūmas virto išpampusiu pitonu). Pajuto nesuprantąs kažko esmingo, tarsi
padaras iš kitos planetos. Jie, be abejo, laikė save inteligentais, nes turėjo
universiteto diplomus. Tačiau jiems prakalbus Aldevinas imdavo suvis nieko nesuprasti. Ir
darbe, ir vaišėse jie šnekėdavo apie sodo namelius ar automobilių atsargines dalis,
šnekėdavo neapsakomai rimtai, lyg serbentų krūmai ir Žigulių padangos būtų
gyvenimo esmė. Jis kažko nesuprato. Pasaulyje egzistuoja ir padangos, ir sodai, šitai
gali žmonėms rūpėti, tačiau jie šnekėjo vien apie tai. Moterys dar apie vaikus.
Kitkas neegzistavo. Jie, rodės, neskaitė knygų, netgi nemąstė tiesiog gyveno.
Džoiso ar Borcheso vardai sukeldavo jiems šoką. Užsiminus apie muziką, jų akys
pasidarydavo tuščios. Juos visiškai patenkino Pugačiova. Dėl to anaiptol nesijautė
nepilnaverčiai, veikiau atvirkščiai. Aldevinui, kuris mirtinai susikrimsdavo, kad lig
šiol nežinojo kokio populiaraus Kjerkegoro posakio, šitai buvo nesuprantama.
Tąsyk jie siaubingai įsikarščiavo. Pokalbio tema
buvo ganėtinai pagrisusi: tautinės variacijos. Jaunimas negerbia lietuvybės, nė
nesuvokia, ką reiškia žodis Lietuva. Tauta išsigimsta. Lietuviais esame mes gimę,
Lietuvoj ir mirsim. Kur mes einam, kas su mumis dedasi? Kur du lietuviai, ten peilis po
kaklu. Baisiausia, kad Aldevinas iš anksto žinojo, ką kiekvienas pasakys. Jeigu
žodžiai galėtų materializuotis, jų tautiniai pokalbiai būtų seniai virtę daugybe
absoliučiai vienodų daiktų. Gal šitai pamatę jie pagaliau liautųsi? Pažinojo juos
kaip nuluptus. Šis ritualas buvo būtinas, kaip ir daugybė kitų apeigų. Nepaaimanuoti
dėl tautos likimo būtų daugmaž tas pats kaip ateiti į darbą be kelnių. Padorumas to
reikalauja. Lietuvybė tarsi perukas plikai galvai. Aš galbūt esu menkysta ir
vidutinybė, bet labai myliu savo tautą. Kaip malonu pasididžiuoti savim: Lietuva
didvyrių žemė.
Aldevinas nulaižė nuo lupų prakaitą ir staiga
pradėjo niršti. Po širdim suruseno lėta ugnis, pranašaujanti kažką negera lyg
nežinomos ligos priepuolį. Ant palangės nutūpė įžūlus paukščiukas, pakreipęs
galvą apžiūrinėjo kambario vidų (tą paukščiuką vėliau jis labiausiai kaltino).
Savo poza Aldevinui jis kaži kodėl priminė garsų poetą, kūrybos vakare skaičiusį
savo eiles, kas trečias žodis skausmingai aimanavusį: Lietuva, Lietuvai, o Lietuva!
Sausakimšoj salėj baltavo nosinaitės, buvo girdėti šniurkščiojant. Aldevinas
sutriko. Dairėsi po salę: moterėlės kūkčiojo nuoširdžiai, jų niekas nevertė.
Rodės, dalyvauja pigiame farse, vienintelis iš kelių šimtų žmonių blaiviai klausia:
ko raudat, po galais? Ar jau visai neturit dėl ko krimstis? Pažiūrėkit į veidrodžius
nors pusvalandį, nors dešimtį minučių, nejau nesuprasit, kad verkti reikia
dėl ko kito, visai dėl ko kito?
Jį staiga apėmė tokia neviltis, tokia baisa, kad
panoro sprukti iš kambario ir apdaužyti kumščiais tualeto duris. Dabar jis tvirtino
sau, kad nieko nebūtų nutikę, jei prie jo nebūtų prikibęs Laurynas. Gerai atsiminė,
ką tasai pasakė, nepakenčiamai vartydamas akis, purtydamas kuplią ševeliūrą:
O ką šiuo klausimu mano ponas viršininkas? Ką
apie tai rašė Markas Kurcijus Aurelijus Seneka, Rabindžaharatas Tagvorė ir
Liuvanbanchulaodzekunfu?
Veidai viršum kavos puodelių pašaipiai šypsojosi.
Aldevinui net nutirpo pirštų galiukai. Štai jie, lietuviai: didžiuojasi savo
neįšprusimu, tiesiog triumfuoja. Turbūt jaustųsi dar pranašesni, jei išvis
nemokėtų rašto. Mėgaujasi savo skauduliais, gavę į kailį. Kas antrą dieną verčia
valdžią, o pamatę idiotą direktorių nubąla ir pradeda mikčioti. Impotentai, kurie
didžiuojasi savo impotencija. Dar baisiau ją poetizuoja.
Dabar gerai suvokė, kad jo niršulys buvo
bergždžias ir juokingas. Šiaipjau Aldevinas buvo itin santūrus žmogus. Jaunystės
šėlsmas seniai praėjo, sulaukus trisdešimt šešerių dera būti solidesniam. Tačiau
tąsyk ugnis po širdim ūmai liovėsi ramiai rusenus, pliūptelėjo liepsnos kamuoliu.
Paukščiukas anapus stiklo pašaipiai žiojinėjo snapą. Aldevinas mėgino jį
nubaidyti, bet tasai nė kiek nepabūgo. Karštis tiesiog sprogdino smegenis. Aldevinas
iškošė viską pro dantis, pabrėždamas kiekvieną žodį, kiekvieną skiemenį.
Rodės, adatėlėm smaigsto kolegas prie aksomo it gražius ir besmegenius drugelius.
Pasakė, kad nusišikt ant tokios lietuvybės ir tokių lietuvininkų, kad jam jau bloga
nuo visų tų atodūsių, verkšlenimų ir bereikšmių simbolių. Pasiūlė jiems
įsikurti aštuonioliktam amžiuje. Rėkte išrėkė, kad viena Šekspyro eilutė
vertesnė už visus jų postringavimus, nors jis buvo anglas. Kad vienas Mandelštamo
eilėraštis nusveria visus jų tautinius poetus. Kad jį ima tampyti nuo geltonkasių
seselių, svirčių ir juodbėrėlių, nuo briedžio plaukimo per upę ir visų kitų
nesąmonių. Pareiškė, kad jų tautiškumas opijus kvailiams ir pasiteisinimas
bejėgiams. Kad svarbiausia nukalti, išsapnuoti neegzistuojančią Lietuvos dvasią.
Galiausiai išvadino visus dvasios impotentais ir tvirtu balsu pasakė visai
nesidžiaugiąs, kad yra lietuvis. Atsistojo parvertęs kėdę ir atsisveikinimui
iškošė: ir kas man lėmė gimt šitoj Visatos subinėj!
Vos išėjęs pro duris pajuto, kad pasielgė
šlykščiai, o svarbiausia kvailai. Vidurius stingdė keistas negerumas. Tarsi
pasiklydus miške, kai visai nebežinai, į kurią pusę eiti. Svarbiausia, kad taip
kategoriškai apie Lietuvą jis niekad negalvojo. Rodės, jį buvo apsėdus kažkokia
pikta dvasia. Lyg iš po žemių išniręs direktorius įsmuko į jų kambarį. Atrodė,
jog tai jau kartojosi šimtą, tūkstantį, milijoną sykių tik keistas negerumas
viduriuose neslūgo. Ūmai pagalvojo, kad yra teisus. Būtų galima tikėti jų šnekomis,
jeigu jie dabar pasiųstų direktorių, kur jam ir dera atsidurti. Deja, jie tik bals,
raus ir mikčios. Taip yra visada, visame kame, per amžių amžius. Aldevinas Vėbra dar
pagalvojo, kad geriausia jam būtų buvę gimti negru.
Namo jis grįžo suirzęs. Žmona jau barškino
puodus; išeidavo ir pareidavo anksčiau už jį. Per vakarienę netikėtai su ja
apsibarė ir užsidarė didžiajame kambaryje. Bet Platonas šįsyk buvo klaikiai
nuobodus, Men epochos peizažai bedvasiai, o Kamiu paprasčiausias kvaiša. Nedavė
ramybės nenykstantis šleikštulys viduriuose ir slogi, svetima mintis: nereikėjo sakyti
paskutiniųjų frazių. Reikėjo tik iškoneveikti juos, ir viskas. Tačiau vidinis balsas
prieštaravo: lyg kiti, sėdintys kituose kambariuose, būtų geresni. Už ką tat pulti
kaip tik šituos? Visai persiutęs Aldevinas sviedė šalin Kamiu tomelį ir pagalvojo:
tebūnie prakeiktas šitas kraštas, šitie žmonės ir aš pats. Palaukęs, kol žmona
išeis iš vonios ir atsiguls, surūkė virtuvėje porą cigarečių ir nuėjo gulti
nesivalęs dantų. Kartėlis burnoje ir suerzintas liežuvis jį trikdė. Keista, užmigo
beveik iškart, tačiau, regis, po kelių mirksnių vėl pabudo. Laikrodis rodė trečią
nakties.
Aldeviną Vėbrą pabudino sapnas. Ilgokai negalėjo
atsikvošėti, dingojosi, kad laikrodis rodo trečią nakties ten, sapne, nors sapne
laikrodžio tikrai negalėjo būti.
Jis prisimindavo sapnus retai. Dažniausiai
sapnuodavo niūrius miesto peizažus, namų sangrūdas ir beveidžių žmonių minias, o
kartais laukinius arklius, kopiančius į nuplikusią gelsvą kalvą. Neretai į sapną
įsibraudavo koks įgrisęs, visą dieną regimas daiktas ar veidas: kumpa Lauryno nosis
ir tankūs plaukai, vos besilaikantis balkonas už įstaigos lango ar Einšteino portretas
iš iksų ir ygrekų, atspaustas skaičiavimo mašinos.
Šios nakties sapnas buvo bespalvis, grėslus ir
niūriai didingas. Sapne jis pats, rodės, užgimė iš chaoso, niūkios tamsos, kuri
pamažu įgavo neryškias apybraižas. Kažkas grėsminga kybojo jam viršum galvos, sviro
ant jo iš abiejų pusių. Gal tai buvo pakrypę pilies kuorai, o gal milžiniškos
eglės, palinkusios abipus pilkšvos lomos. Jis nesuvokė nė kas yra jis pats, bet
palengva vaizdas ryškėjo, jis išvydo plėnimis nuklotus pilkšvus klonius ir pajuto
garuojančio nuo įstangos arklio kvapą tuo arkliu jis turėjo kažkur nujoti,
kažkur suskubti. Tik tuomet širdį užplūdo jausmai, painūs ir nesuprantami: gėla
dėl neatliktos pareigos, noras piktai, vyriškai pravirkti, neapykanta, juoda kaip
nakties glūduma. Sukilo mintys ar prisiminimai: kardo ašmenys, sukrešęs kraujas ir
žvėrių apgraužti žmonių kaulai. Pamaži pradėjo justi apsunkusį, nuvargusį
kūną. Jojo nesirinkdamas kelio, kartais arklys kluptelėdavo, o jis mintyse maldavo: kad
tik nenulūžtų kojos. Už neaukštų kalvelių dunksojo šimtametė giria (eglės ar
pilies kuorai dingo), kurią jam žūt būt reikėjo prijoti. Jis stojo vienui vienas
prieš visus ir šitai žinojo. Giria buvo niūri ir tolima, dangus žemas, rodės,
stengiasi prilenkti jį prie žemės. Magėjo klupti ir nebekelti, bet reikėjo lėkti
pirmyn, tik pirmyn. Net lovoje keletą ilgų akimirksnių tebejuto geibstančio arklio
raumenų mėšlungius. Sapnas Aldevinui sukėlė keistą baugulį. Realumo jausmas buvo
toks stiprus, kokio gal niekad nebuvo patyręs. Ramiai begulint vis dar rodėsi, kad
Vilnius su visais daugiaaukščiais ir nuobodžiu nakties taksi burzgesiu ūmai dingo,
dingo netgi žvaigždėtas dangus, virš galvos kybo visiškai kitoks žemas ir
slegiantis. Laikrodis rodė keturias minutes po trijų.
Aldevinas nutykino į virtuvę, atsisėdo ant
maloniai vėsios medinės kėdės ir užsirūkė. Tik baigdamas antrą cigaretę suvokė,
kad lig tol niekad nerūkydavo naktimis, kad traukia dūmą taip susikaupęs, tarsi
atliktų kokią apeigą, viltųsi užkerėti nykią Vilniaus naktį. Nejučia pamanė:
kaip gaila, kad sapnų negalima užsakyti nei pakartoti.
Berods viskas prasidėjo kaip tik šitaip. Aldevinas
Vėbra dar kiek panaktinėjo, o atsigulęs visiškai nieko nebesapnavo nei tą naktį, nei
dar gerą pusmėnesį.
Sapnas vėl sugrįžo po dviejų ar trijų
savaičių. Ta diena buvo varginanti. Centras pagaliau gavo naują skaičiavimo mašiną,
vyrai kiaurą dieną suplukę tampė sunkias dėžes, keikdami visą pasaulį. Direktorius
tokiais kartais dingdavo iš akiračio it vėjo nupūstas. Popietė lyg tyčia pasitaikė
tvanki (apie tai Aldevinas pirmiausia pagalvojo pakirdęs naktį). Jis pats irgi
pasiraitė rankoves, turbūt nejučia stengėsi susitaikyti su kolegomis, kurie dabar su
juo šnekėdavo tik būtiniausiais darbo reikalais. Tačiau net sustojus parūkyti, kai
vyrai burnojo tvarką, paverčiančią diplomuotus specialistus ir net vieną technikos
kandidatą krovikais, visi nuleisdavo jo sąmojus negirdom. Niekas tiesiogiai į jį
nesikreipė ir jam neatsiliepė. Grįžęs namo, jis išgiežė niršulį ant žmonos ir
griuvo į lovą tik vėlyvą naktį, ilgai ir nuobodžiai skaitęs šimtąsyk skaitytus
Dilano Tomo eilėraščius, beveik nesuprasdamas žodžių. Sapnas valdingai nutraukė
plevenančią snauduly eilutę: the night is near, time and acid. Aukšta laukinė žolė
kvepėjo prakaitu ir ašarom. Galbūt jo arklio praikaitu ar jo paties ašarom. Nykiai
maudė juosmenį, skaudėjo atmuštas šlaunis ir šakumą. Jis juste juto arti girią,
rodės, jau lyti ją, uodžia, net palaižo liežuviu: ne tik spyglius, bet ir kamienus,
kriošmedžių dūlėsius, samanas, miško voratinklynus. Net arklys pajuto girią, jo
raumenys nebetrūkčiojo, tarsi radę naują galių šaltinį. Miškas vis artėjo,
tačiau kaži ko stigo, kažkokios žymės, pačios svarbiausios žymės. Jis nežinojo,
koks tai turėtų būti ženklas: dūmai ar vandenys, paukštis ar žvėris. Švininiai
debesys kone griuvo jam ant galvos. Kiekviena lauko žolelė kvepėjo skirtingai, nuo tų
kvapų galvoje kilo sumaištis. Balkšvos plėnys dulko arkliui iš po kanopų, jų
debesys lydėjo jį, o jis vis lėkė į priekį, vien į priekį. Jis privalėjo
suskubti. Galėjo kristi arklys, griūti dangus, prasiverti žemė, bet jis privalėjo
suskubti. Dešinėje iš už kalvelės išplaukė akmenimis nusėtas laukas, sunkūs
apvalainiai rūsčiai slėgė žemę, kitados galbūt irgi kažkur skubėję. Jis
prisiminė senolio pasakojimus apie tą laiką, kai žmonės dar buvo akmenys. Jei kada
bus begal sunku, mokė senolis, padėk ranką ant akmens ir įsiklausyk į jo širdį
visi mūsų sentėviai tau atlieps ir pagelbės. Norėjo prilaikyti arklį, bet šis
nepakluso, rodės, arklys geriau žino tikslą nei jis pats. Tasai beprotiškas lėksmas
vis labiau baugino. Akmenuotasai laukas lėtai slinko pro šalį, nebuvo jam galo, o
giria, rodės, tik labiau nutolo. Jis pajuto, kad šitai niekad nesibaigs, ir iškart
prabudo, netgi ne prabudo, tik ūmai liovėsi jautęs arklio kvapą. Labiau atsitokėjęs
pirmiausia pažvelgė į laikrodį. Buvo be dvidešimt penkios. Nykiai maudė juosmenį,
skaudėjo atmuštas šlaunis ir šakumą. Aldevinas Vėbra įšsyk pagalvojo, kad vakar
buvo karšta diena, kaip ir andai. Pabandė prisiminti, ar nerūkė prieš guldamas. Ar
tvankią popietę, tampant sunkias dėžes, aplink neskraidžiojo mažas įžūlus
paukščiukas. Dar pusiau miegodamas ūmai įtikėjo, kad tarp visų daiktų, visų
įvykių yra galybė keistų sąryšių. Kad egzistuoja tam tikros įvykių sekos,
būtinai duodančios dar vieną daiktą, dar vieną nutikimą, dar vieną tokį pat sapną
arba dar vieną mirtį. Jei ant tavo stalo nei iš šio, nei iš to parvirs lempa, be to,
lipdamas žemyn nikstelėsi koją ant trečio laiptelio, o budėtojas prie centro laukujų
durų rūkys pypkę po keturių dienų gatvėje sutiksi septyniasparnį angelą. Jei
tavo vazoje akimirksniu nuvys gaivi rožė, ant palangės tupės trys pilki karveliai, o
gatve iš eilės pravažiuos septyni ,,Kamazai, vien ,,Kamazai tavo dėdę
Panevėžyje visai nelauktai ištiks infarktas.
Aldevinas Vėbra panoro atsikratyti to sapno. Jis jau
nemasino, vien kėlė baugulį, kone fizinį siaubą. Aldevinas nebenorėjo kažkur lėkti
beprotiškais šuoliais, negalėdamas suvaldyti garuojančio arklio. Nebenorėjo atlikti
tos nežinomos, be galo svarbios pareigos. Jis bijojo vėl užmigti. Bijojo nueiti į
virtuvę ir užsirūkyti. Gąsdinosi, kad už lango tikrai nebeišvys žvaigždėto
dangaus, o vienodų daugiaaukščių vietoj plytės begalinis rieduliais nusėtas laukas.
Panūdo pašokti ir išbučiuoti miegančią žmoną, tą mirksnį mylėjo visus savo
menkadvasius kolegas, mylėjo įgrisusį Vilnių, benzino garų tvaiką, išdaužytą,
ištrupėjusį asfaltą, nugeibusias miesto liepas. Pamažu ėmė brėkšti, laikrodis
rodė be septyniolikos minučių penkias.
Sapnas ėmė kartotis kasnakt. Iš pradžių
Aldevinas stoiškai registravo, kiek tokių naktų jau praėjo, bet po septynioliktosios
liovėsi skaičiavęs. Beviltiškai bandė suardyti nežinomą įvykių seką, galbūt
prišaukiančią nelemtąjį sapną. Pataikavo žmonai ir netgi savaitei metė rūkyti.
Tačiau tie požymiai nepriklausė slaptingajai sekai (jeigu tokia išvis egzistavo).
Jokie regimi požymiai jai nepriklausė. Orai atšalo, ant palangės nebetūpė įžūlūs
paukščiukai. Aldevinas Vėbra stengėsi elgtis neįprastai, pietaudavo vėlyvu metu arba
išvis nepietaudavo, pakeitė stalinę lempą ir išmetė visus senus, pamėgtus
šratinukus. Kaip buvo pratęs, visus tuos poelgius kruopščiai planavo ir svarstė. Tik
retkarčiais susigriebdavo darąs kaži kokias nesąmones. Tuomet niršiai kibdavo į
darbą, tačiau nė įdomiausios programos negelbėjo. Jam vis vien atrodė, kad nugyvena
tik trumpą mirksnį, o paskui vėl ilgam panyra į begalinį šuoliavimą, kerinčius
sapno kvapus, vėl pajunta širdy nepaaiškinamą gėlą ir neapykantą. Jis griebėsi net
šiaudo, viskuo apkaltino tamsą ir pasiprašė į nakties pamainą. Žinoma, vos
prisnūdo dieną, sapnas vėl grįžo. Buvo klaiku joti ir joti į nežinią, baisu
dieną, anaiptol nesapnuojant. Sapnas brovėsi į kasdienybę valdingai ir pagiežiai.
Tarnyboje Aldevinas kaip visad pasitiesdavo ant stalo programų lapus (žolė kvepėjo
prakaitu ir ašarom) ir imdavo taisinėti kolegų netikslumus, retkarčiais
brūkštelėdamas paraštėje kokį pasiūlymą ar šovusią galvon idėją. Bendradarbiai
pamaži atlyžo, kartais šnektelėdavo su juo, bet tarp jų stojo neregima siena (kardo
ašmenys, sukrešęs kraujas), sakytum nepraleidžianti šiltesnių jausmų. Šiaip
kultūros naujienos, gretimam kino teatre rodomų filmų aptarimai, ginčai dėl
skaičiavimo technikos pasiekimų (kriošmedžių dūlėsiai ir miško voratinklynai akyse
virto tenėsiais). Aldevinui ėmė atrodyti, jog visi jie pakito (balkšvų plėnių
debesys vejasi, tuoj pavys), pakito net fiziškai. Žmonos irgi klausydavo neįdėmiai,
tolydžio šyptelėdamas, kaip šypsosi apykurčiai (dieve, kad tik arklys nenulūžtų
kojos). Gražina tarpais nužvelgdavo jį su baime, sakytum norėdama prabilti, bet vis
nutylėdavo. Jis nė to nepastebėjo.
Blogiausia, kad sapnas kartojosi su visomis
detalėmis ir visad nutrūkdavo toje pačioje vietoje. Visa, kas be paliovos absoliučiai
tiksliai kartojasi, gali išvaryti iš proto: gatvė, kvapas, idėja, veidas, žodis. Juo
labiau sapnas. Aldevinas iki smulkmenų išnagrinėjo akmeni, pro kurį šuoliuojant
sapnas ūmai nutrūkdavo, o jis pats sunkiai atitokdavo, kaskart menkiau besivildamas
nubusti savo lovoje. Akmuo buvo didumo sulig geru lokiu, gal netgi kiek panašus į
gulintį lokį. Arba į gulsčią milžino galvą: dvi apvalios rievės, o tarp jų
gumbas. Buvo pamėkliško žalsvai melsvo atspalvio (sapne atsirado spalvos). Girios
pusėn atgręžtasis galas iš viršaus nusklembtas. Sapne Aldevinas labai baiminosi, kad
ant to akmens nekristų jo šešėlis: senolis nesyk įspėjo, kad esama akmenų
pamėklių, ryjančių šešėlius, kartu ir žmonių sielas. Pabudęs jis rimtai
pagalvodavo, kad po švininiais sapno debesimis jokių šešėlių negali būti, bet kitą
naktį sapne vėl mirtinai bijodavo.
Tasai akmuo stodavo prieš akis ir namie, ir darbe.
Rasdavo jį tarp programos lapų ir Rilkės eilučių. Sykį susigriebė besisaugąs, kad
jo šešėlis nekristų ant garuojančio kavos puodelio. Reikėjo kažką daryti, kažko
imtis.
Vieną rytą Gražina vėl bugščiai jį nužvelgė
ir pagaliau prabilo, stengdamasi žiūrėti vien pro langą, į visą vaizdą
užstojančius daugiaaukščius. Aldi, pasakė, aš bijau miegoti su tavimi vienam
kambary. Naktį tu pakinti, aš tavęs bijau. Aldevinas apstulbęs padėjo ant stalo kavą
(ačiū dievui, buvo ūkanota, jokių šešėlių). Ar aš blaškausi, ką nors šneku?
Ne, tu miegi kuo ramiausiai, bet supranti... Aš ūmai nubundu vidury nakties ir suvokiu,
kad tavęs bijau. Tu miegi tylutėliai, kvėpuoji lygiai, bet... supranti, lyg iš tavęs
sklistų kokios bangos, ar kaip. Tu tarytum švyti iš tikrųjų, žinoma, nešvyti,
tu paprasčiausiai miegi, bet lyg spinduliuoji kažkokius baisius jausmus, tave gaubia
kažkokia slaptinga aura. Suprantu, jog viską įsikalbu, bet aš bijau, Aldi.
Aldevinas Vėbra nemėgo prašytis pagalbos.
Sulaukęs trisdešimt šešerių, jis apie viską turėjo savo nuomonę ir buvo pratęs
bet kokius sunkumus įveikti pats. Visko pasiekė savo galva, valia ir darbu. Šauktis
kito pagalbos jam atrodė gėdinga. Tačiau šįsyk Aldevinas Vėbra pasidavė.
Pažįstamas neuropatologas tik šyptelėjo ir
draugiškai paplekšnojo jam per petį. O paskui išrašė, anot jo, pragariškų
migdomųjų, ilgai lakstė po kabinetus tvirtindamas receptą ir sumišęs tarstelėjo,
kad jei sutriksią, hm... reikalai su žmona, reikėsią sumažinti dozę.
Ramybė užplūdo jau pačią pirmą naktį.
Aldevinas miegojo kaip akmuo. Kaip didelis akmuo nusklembtu galu, su dviem apvaliom
rievėm ir gumbu tarp jų (dabar jo formą ir nenatūralų atspalvį prisimindavo su
šypsena). Ramybė buvo palaiminga. Jis mėgavosi viskuo tarsi vaikas: gatvėmis,
kambariais, nugeibusiomis Vilniaus liepomis, net suniukusiais kolegų veidais, net
idiotiškiausiomis programomis. Visa kas paliko tikra ir gryna jokių nepasiekiamų
girių, jokių plėnių nei tūkstančio žolių kvapų. Ir netgi, hm... reikalai su
žmona kuo puikiausi.
Tačiau kažko stigo gal anųjų gėlos ir
neapykantos, jas prisimindavo su keistu ilgesiu. Kažko vis labiau ir labiau stigo. Naktys
be sapnų buvo vienodos ir tetrukdavo akimirksnį. Gulu į savo laikiną karstą, juokais
sakydavo Gražinai. Viskas aplinkui buvo įprasta ir harmoninga, bet jo viduj dėjosi
kažkas sunkiai apibūdinama. Kartais rodėsi, kad krūtinėj plazda didelis, negalįs
išskristi paukštis. Neuropatologas ūmai pasirodė panašus į Mefistofelį apgaviką,
taip ir negrąžinusį jaunystės. Viskas aplinkui darnu ir gera, tikino jis save, ir
ūmai susivokė, kad nejučia skaičiuoja pragariškąsias tabletes tas ramias ir
beprasmes naktis be sapnų. Šitai lyg ir nebuvo keista jis mėgo viską skaičiuoti.
Bet jis skaičiavo dar likusias tabletes kaip kalinys skaičiuoja dienas, likusias iki
išsvajotosios laisvės. Žvelgdamas į tuos raudonus rutuliukus staiga suprato, kad
privalo nujoti ligi niūriosios girios, privalo suskubti. Kad garuojantis arklys laukia
nesulaukia jo kažkur už laiko ir erdvės ribų, laukia ir akmenuotas laukas, ir
švininis dangus, ir tūkstančio kvapų slėnis.
Aldevinas Vėbra išbėrė visas tabletes į
šiukšliavamzdį ir prisiekė sau žūt būt prajoti pro tą pamėklišką žalsvai
melsvą akmenį.
Sapnas įsiveržė į tvankią naktį tarsi žvėris,
pagaliau ištrūkęs iš narvo. Spalvos buvo ryškios kaip niekad, degte degė, sakytum
lomoj, lauke, danguje raizgytųsi liepsningos spalvų gyslos. Pamėkliškąjį akmenį
prajojo nuostabiai lengvai, tik užmetė į jį akį ir nušuoliavo tolyn, link
tvoskiančios kvapų maišatim girios. Žolė iš lėto tamsėjo, pasirodė pirmieji
krūmeliai. Prasidėjo pagirys, bet jis jau žinojo, kad nelėks tiesiai į tankmę,
pavarys arklį palei girios pakraštį ieškodamas ženklo, svarbiosios žymės. Arklys
ūmai sužvingo, lyg jau būtų pajutęs tai, ko abu ieškojo. Kažkur čia pat turėjo
būti ąžuolynas, nežinia kaip išaugęs gūdaus miško pakrašty. Ten jo, jo vieno,
laukė visi trys vaidilučiai, seni žyniai ir vaidilos, ten tarsi bedugnė žiojėjo
tuščias aukuras be ugnies. Arklys prunkštelėjo ir vėl sužvingo, nerdamas į siaurą
griovą, tik jis galėjo rasti kelią, tik arklys žinojo šventąją vietą. Širdį vėl
pamaži užplūdo gėla. Paklausė savęs, kas jis yra žmogus ar vien kaži kur
gabenamas daiktas. Ar turi tikrą vardą, ar tik pavadinimą. Nenorėjo būti daiktas,
širdperša užplūdo visą krūtinę, lėtai išsiliejo į rankas ir kojas, temdė
protą. Ūmai panūdo šokti nuo arklio ir bėgti kur akys veda. Širdim nujautė kažką
nelemta, regėjo juodą paukštį, gobiantį jį sunkiais sparnais. Griova kiek
praplatėjo, jis suuodė vėjelio atneštą pūvančių gilių kvapą. Kvapai ir spalvos
tvoskė į akis ir šnerves, stačiai varydami iš proto. Staiga ausyse suskambo garsai,
jis suvokė, kad ligi šiol pasaulis skendėjo tyloje. Sučirškė paukščiai, suošė
medžiai, jis išgirdo arklio šnopavimą ir duslų kanopų cvaksėjimą. Nusmelkė
siaubas rodės, neregima ranka nori pasiimt jį iš šio pasaulio. Bandė nušokti nuo
arklio, lankstėsi į šalis, trūkčiojo užtirpusias kojas, kol suprato, jog yra tarytum
prilipęs prie prakaituotos arklio nugaros, suaugęs su arkliu, kad bėga tarytum jis
pats, pats save neša į nežinią. Pro baimę ir slogią nežinią vos prasiskverbė
mintis: matyt, taip nori dievai. Apie dievus jis pagalvojo pirmą kartą. Laikrodis rodė
aštuonias minutes po penkių. Aldevinas nė nebandė aiškintis sapno, nė neklausė,
kodėl po gildančio noro suskubti staiga pasimagėjo bėgti, bėgti šalin, visai
priartėjus prie tikslo. Juto vien gailesį, kad sapnas taip greit nutrūko, norėjo tuoj
pat vėl užmigti ir sapnuoti toliau. Gražina buvo nubudus, trūkiai alsavo, jos akys
tamsoje švytėjo it katės.
Aldevinas niekuo negalėjo jai pagelbėti, negalėjo
pagelbėti nė sau. Protu jis nieko nebesuvokė. Neišmanė, kas pasiuntė jam tą
gildantį sapną. Neperprato, kodėl sapnas jį taip keri, bet kartu kelia siaubą.
Aldevinas Vėbra nenorėjo protauti vien justi širdperšą ir neapykantą, bijoti,
kad nesuskubs, ir beviltiškai stengtis nušokti nuo virpančios arklio nugaros, sapne
kaskart žinodamas, kad šitai niekad nepasiseks. Kad nulips nuo arklio tik šventajam
ąžuolyne, prie pat aukuro, kur stovės vaidilos bei žyniai ir žvelgs į jį
klausiančiom akim.
Jis jautė, kad būtina išsapnuoti visą istorija,
pasiekti jos galą (jeigu ji išvis turėjo galą). Pajusdavo gildantį ilgesį, jei
sapnas nors porą naktų negrįždavo. Rodės, gyvenime bemat atsiverdavo spraga, kurios
nebuvo kuo užtaisyti. Gražina, matyt, jau lankė tą patį pažįstamą neuropatologą,
bet iš paskutiniųjų stengėsi elgtis lyg niekur nieko. Aldevinas buvo besigundąs
viską jai apsakyti, bet pabūgo. Kaži ar ji būtų supratus. Kaži ar kas nors pasauly
galėjo jį suprasti. Jam ėmė rodytis, kad Gražina keistai pakito. Jos akys tapo
žydros, nors anksčiau, regis, buvo žalios. Rankų pirštai pailgėjo. Iš pradžių jis
sutriko, tačiau tuoj pat pajuto, jog šitai jam beveik nerūpi. Jis troško vien
sapnuoti, vėl atsidurti ąžuolyne, prie dar neidegto ar jau užgesusio aukuro, prie
rusenančių ąžuolo pliauskų, justi kiekvieną širdies tvinksnį, o retkarčiais
visiškoje tyloje išgirsti nukrentant gilę. Žyniai buvo seni, o vienas vaidila jo
amžiaus, gal net jaunesnis, be galo pažįstamu veidu. Pabudęs niekaip to veido
neatsimindavo, sapnuodamas matė jį tiesiai prieš akis, bet neįstengdavo prisiminti to
kito, kadaise matyto realybėje. Jaunasis vaidila žvelgė į jį bene įdėmiausiai, nors
ir kitų vyzdėjimas kėlė baugulį ir nerimą. Visi jie kažko laukė gal jo
žodžių, gal veiksmų. O jis nežinojo, ką turi jiems pranešti, ką padaryti. Ieškojo
atsako visur: kolegų veiduose, rytiniuose žmonos atodūsiuose, nepaliaujamam gatvių
gausme. Gatvės irgi pakito. Sukdamas iš prospekto į Liudo Giros, kaži kodėl
pataikydavo į Vrublevskio, o sykį nelauktai rado skersgatvį, kurio lig tol nebuvo
matęs. Darbe užklausė kolegų, kodėl kambario baldai perstumdyti, o šie išvertė
akis. Visos jos buvo pakitusios, menkai tepanašios į žmonių akis. Buvo tokios kaip
žynių akys sapne: milžiniškos, niaurios, elipsiškom lėliukėm. Abu žyniai buvo
viršiausi, jie ir prabilo pirmieji.
Na, sakyk. Sakyk! pratarė aukštesnysis
dusliu balsu. Sakyk.
Jo plaukai buvo žilutėliai, nuo jų sklido aitrus
žvėries tvaikas. Aldevinas nejučia dairėsi į šalis, stengėsi įsidėmėti
kiekvieną smulkmeną. Vaidilučiai stovėjo atokiau, pagarbiai užleidę vietą žyniams.
Vaidilos spietėsi atskiru būreliu, tarytum kartu ir būtų čia, ir nedalyvautų visame
kame (nuo visų sklido toks. pat aitrus žvėries tvaikas). Toliausia stovėjo nuogos
vaidilutės, gaubdamosi ilgais palaidais plaukais. Į jas jis žvelgė ilgiausiai. Nieko
gero nereiškė, kad galėjo netrukdomas į jas žiūrėti. Jei. paprastam miriajam leista
spoksoti į nemarius vaidilučių kūnus, jo laukia neišvengiama bausmė. Jis vėl
pajuto, kaip krūtinę persmelkia šaltis.
Sakyk! pakartojo aukštasis žynys. Jau
norėjo atsiliepti, bet žodžiai ūmai
įstrigo gerklėje. Jis rijo seiles, bandė prabilti
ir šiaip, ir taip, tačiau žodžių nebuvo nei ant liežuvio, nei galvoje.
Šiurptelėjo pagalvojęs, kad skubėjo, beprotiškai lėkė veltui, kad pavirto nebyliu.
Galvoj sukosi neaiškios mintys, jis lyg norėjo pasakyti be galo daug, lyg tarti
vienintelį žodį, vėrė ir vėl čiaupė lūpas, bet nė pats neišgirdo jokio garso.
Lietuviai nieko nebegali, liūdnai pasakė
aukštasis žynys. Nieko. Nė balso nebeturi.
Norėjo sušukti, kad turi, turi baisą, kad viską
gali, bet neišspaudė nė garso. Magėjo vien verkti. Aukštąjį grėsmingai pertarė
kitas, mažaūgis pagiežaus veido žynys.
Jis netikras! sugergždė it neteptas ratas.
Jį reikia patikrint ugnim!
Ugnis, rodės, pati prie jo prisklendė, pati
įsisiurbė į dešinį dilbį. Jis matė, kaip plečiasi deglą atlydėjusių
vaidilučių mergiški vyzdžiai, vienos krūtis netyčia palietė jo kairį žastą. Dar
matė, kaip niaukiasi rusenantį nuodėgulį laikąs vaidilutis, kaip kreivai šiepiasi
žemaūgis žynys, o paskui skausmas užgožė visą pasaulį. Vėl praregėjo tik
suskaičiavęs ligi dviejų dešimčių. Laikrodis rodė trisdešimt devynias minutes po
penkių. Nepakenčiamai skaudėjo dešinę ranką. Aldevinas Vėbra atsargiai ištraukė
ją iš po antklodės ir įžiebė naktinę lemputę. Miegamajame tvyrojo aitrus žvėries
tvaikas. Ant dešinio dilbio žiojėjo didelė sukepusiais kraštais žaizda.
Žaizda negijo, nes rūsčiaakis vaidilutis kasnakt
lėtai ir didingai prinešdavo artyn nuodėgulį, prispausdavo rusenantį galą prie
dilbio (Aldevinas nė nekrustelėdavo, neatitraukdavo rankos), ir visus kvapus nustelbdavo
svylančios mėsos dvokas. Bet skaudžiau nei ugnis degino negalia prabilti. Jis jautėsi
žinąs, ką privalo ištarti, žinąs, dėl ko taip skubėjo. Tikrai žinojo kaži ką
itin svarbaus, ko laukė trijulė prie aukuro ir visi kiti, visame krašte. Kaži ką itin
svarbaus, nuo ko priklausė ne tik vaidilų ir vaidilučių, bet ir visų ainių, viso
krašto lemtis. Jautėsi esąs žygūnas, pačių dievų siųstas pranešti lemtingosios
žinios. Visai nesvarbus buvo jo paties likimas, toji žinia galėjo prapuldyti ar
išgelbėti visą tautą. Tačiau prabudęs niekaip negalėdavo jos prisiminti. O sapne
neįstengdavo prabilti. Ugnis įsisiurbdavo jam į dešinį dilbį, lengvos juodaplaukės
vaidilutės krūtys palytėdavo kairį žastą, ir stodavo negyva tyla. Tylėjo žmonės,
nešlamėjo neošė medžiai, net ugnis degė be jokio garso, nešnypštė ir
netraškėjo. Žemaūgis žynys pagiežiai šypsojosi, tarpais patrindamas siauručius
delnus (tai jam Aldevinas visąlaik jautė tą baisią neapykantą). Sapnas tolydžio
mainėsi, kartais prie rankos priglusdavo baltaplaukė vaidilutė, vaidilų būdavo čia
du, čia trys, čia suvis nelikdavo. Kartais jis žinodavo, kad šventoji ugnis užgeso,
reikia ją iš naujo įdegti. Žinojo, kad jis bus paaukotas naujajai ugniai. Kitąsyk
aiškiai suvokdavo, kad po liepsningojo išbandymo pats pavirs ugnimi, gaus visas
vaidilutes ir su jomis turės pradėti naują, dievišką giminę. O dažniausiai visos
galimybės tarytum reiškėsi vienąkart, net pačios prieštaringiausios, šventoji
ugnis sulydė jas taip, kad jos nebepajėgė viena kitai priešintis. Jis turėjo ir
sudegti, ir mėgautis neliečiamais vaidilučių kūnais, ir pranešti lemtingąją
žinią, ir karaliauti viską vienu kartu, tarsi būtų bent dešimtyje asmenų susyk.
Ir visas galimybes žudė jo tylėjimas, jo baisioji negalia prabilti. Jis žinojo, kad
nuo jo vieno priklauso visų išsigelbėjimas ar pražūtis, bet negalėjo ištarti nė
žodžio.
Kasdieniame gyvenime viskas galutinai susipynė. Jis
veik nieko nebepaisė, vien stengėsi prisiminti, ką privalo pasakyti žyniams. Kadaise
šitai žinojo dar prieš gimdamas, tik pamiršo. Jų namuose lankėsi nepažįstami
žmonės, Gražina gėrė šampaną ir kvatojosi, griaudėjo muzika, kurios Aldevinas
niekaip negalėjo atpažinti (bet ką, ką reikia pranešti žyniams?). Jis klajojo po
savo namus tarsi šešėlis. Sykį atsidūrė miegamajame, kai kažkoks apgirtęs barzdyla
atsainiai jaukė jo žmonos plaukus ir rūbus. Aldevinas vos ją pažino: ant jo lovos
rangėsi kaži kokia moteris neįprastos spalvos plaukais, didelėm nepažįstamom krūtim
(Gražinos krūtys buvo mažytės), svetimom geidulingom lupom, be galo ilgais, laibais
pirštais, gosliai įsikibusiais barzdylai į pečius. Jis labai susijaudino, kad jam
trukdoma tuoj pat užmigti (šiandien jau tikrai, tikrai pasakys lemtingąją paslaptį).
Stengėsi miegoti kuo daugiau, kone visą laiką, netgi darbe. Ten kažkas nuolat
perstatinėjo baldus, kolegos mainėsi kone kasdien, tik Laurynas tebevartė akis savo
kampe. Aldevinas Vėbra išmoko miegoti atsimerkęs. Staiga nubudus prieš alkis dar ilgai
mirgėdavo žyniai ir skaičiavimo mašina, griozdiški kambario stalai ir nuogos
vaidilutės. Jį trikdė ir erzino tie stalai, baltos miesto gatvės, riaumojantys
sunkvežimiai. Norėjo tylos ir rimties, kad galėtų sapnuoti, vien sapnuoti. Stigo tik
laiko. Visas atostogas nusprendė pramiegoti, kuo daugiau sapnuoti. Reikėjo dar ir
gintis: žemaūgis žynys garsiai reikalavo čia sudeginti Aldeviną, čia sukapoti jį į
gabalus, tūžmingai šokčiojo, stengdamasis užsilipti ant teisybės akmens. Nuo jo buvo
galima skelbti vien neabejotinas, akmenines tiesas. Jis buvo visai toks pat kaip anas
pamėkliškas, į mešką ar milžino galvą panašus akmuo. Tai buvo tas pats akmuo.
Pagaliau žynys vargais negalais ant jo užsikorė ir trypinėdamas trumpomis kojomis
paskelbė, kad Aldevinui reikią išrauti liežuvį. Gal tasai, atsidūręs vienas,
pasakysiąs tai, ką nutyli būdamas netikusiam kūne,
O jis vis kamavosi, negalėdamas nieko pasakyti.
Sapnuodamas, rodės, jau visai priartėja prie kaži kokių neregimų slaptųjų durų,
už kurių glūdi atsakas į visa ką, jau jau veria jas. Tačiau kaskart paskutinį
mirksnį prabusdavo.
Lietuvius žudo tylėjimas, aimanavo
aukštasis žynys. Visą Lietuvą pražudys tylėjimas.
Jis pats jautė, kad tai tiesa. Sveiko ąžuolyno
kvapas pamaži ėmė dvisti. Sapno spalvos apiblėso, net ugnis vos žaižaravo. Vaidilos
susėdo rateliu tiesiai ant pablyškusios žolės, vienas kaži ką prodainiu pasakojo,
kiti įdėmiai klausėsi. Žaizda ant dilbio buvo seniai užgijusi. Jis jau nebesivylė
pavirsiąs ugnimi, pradėsiąs naują, dievišką giminę. Jis nieko negalėjo. Stovėjo
prie slaptųjų durų, neįstengdamas jų praverti. Galbūt jas galėjo atrakinti vienui
vienas žodis, kurį jis pamiršo arba niekad jo nežinojo.
Sakyk! beviltiškai kartojo aukštasis
žynys. Sakyk, ką atnešei. Juodą žymę ar baltą?
Širdis visai sustingo į ledą, jis negalėjo ne tik
prabilti nė pajudėti. Rodės, kojos įaugo į šventojo ąžuolyno žemę kaip
medžio šaknys. Tarp šakų siautė vėjas, tikra vėtra, nuplėšti lapai leidosi ant
teisybės akmens (kaip jis iš akmenuoto lauko atsidūrė čia?). Jie vis krito ir krito
į vieną vietą, kol visai uždengė apvalias rieves ir gumbą tarp jų. Mažasis žynys
mindė juos purvinom kojom, skelbdamas nenumaldomą nuosprendį.
Jisai netikras! kartojo grėsmingu
gergždžiančiu balsu. Jis visiškai netikras!
Visi iškart sukluso: susėdę rateliu vaidilos
kėlėsi, valydamiesi nuo rūbų prilipusias žoles. Vaidilutės nejučia traukėsi
atatupstos, jų ilgi purvini plaukai išdriko vėjo plaikstomi. Niauraakis vaidilutis
pasilenkė ir tylutėliai padėjo rusenančią ąžuolo pliauską atgal į liepsną.
Sukluso net miškas, vėtra staiga nurimo. Aldevinas vėl pajuto aitrų žvėries kvapą,
gaubusį visą alką. Matė, kaip prie jo artinasi vaidilučiai, bet negalėjo pajudėti.
Priešinosi vyksmui visa esybe, sapnas negalėjo taip baigtis, neturėjo teisės taip
baigtis. Jam negalėjo išplėšti liežuvio, neturėjo teisės jo žaloti. Vaidilučiai
artinosi lėtai, bet neišvengiamai, jis iš paskutiniųjų stengėsi gintis, bet nė
nesujudėjo. Kojos tarsi ąžuolo šaknys įaugo į žemę. Dar pagalvojo, kad jie visai
nesikėsina jo sužaloti, tenori nulaužti jam šaką ir uždegti ja šventąją aukuro
ugnį. Tačiau jis dar neturėjo šakų, du vaidilučiai laikė jį už alkūnių,
trečiasis jėga pražiodė, o ketvirtasis dvokiančia, purvina ranka bandė suimti
liežuvį. Siaubas pynėsi su nepakeliama gėla, jis tik dabar suvokė, kad viskas baigta
veltui skubėjo, veltui ginė arklį į priekį, vien į priekį. Niekam nebepraneš
lemtingosios žinios (dabar ją jau žinojo), nieko nebeišgelbes nei šitų,
susirinkusių ąžuolyne, nei visų kitų, viso krašto. Jautė, kaip veidu rieda prakaito
lašai, kaip dvokianti vaidilučio ranka pagaliau sugriebia liežuvį. Siaubas persmelkė
jį visą, jis pats pavirto siaubu, pajuto, kad siaubas ir negalėjimas yra tas pats.
Negalėjo priešintis, negalėjo rėkti, negalėjo nieko pasakyti. Nieko nebegalėjo,
neturėjo paskirties, veltui gimė, veltui alsavo oru ir gėrė vandenį. Purvina ranka
grubiai išplėšė jo kūno dalį, jis nenorėjo nieko matyti, bet vis vien pažvelgė ir
liko visai priblokštas. Vaidilutis laikė suspaudęs ąžuolo šaką, jis ūmai pajuto,
kad jo rankos yra šakos, o plaukai yra lapai. Veidą nubėrę lašai turbūt buvo rasa,
jo kojos tikrai virto šaknim, įaugusiom į drėgną žemę, jis norėjo pajudėti, bet
negalėjo, norėjo surikti, bet neįstengė, o smegenis užplūdo vienui viena mintis: tik
ne šitai, tik ne šitai. Tik nepavirsti medžiu, bet kas, bet kas yra geriau. Duokit man
bet ką, aš bet ką priimsiu, be garso klykė jis, tik ne šitai! Geriau išprotėti,
numirti tik ne virsti medžiu. Melsdamas visų dievų, įbedė akis į vieną tašką.
Laikrodis rodė be vienuolikos septynias. Buvo pats laikas keltis. Aldevinas Vėbra su
nepasitikėjimu pakrimsčiojo liežuvį. Gražina tebemiegojo, svarios jos krūtys
ritmingai kilnojosi, ilgi laibi pirštai ilsėjosi, sulinkę per sąnarius.
Kavos lašai varvėjo į puodelį ilgai, Gražina
spėjo atsikelti ir apsiprausti. Kaip visad rytais, ji nieko nekalbėjo. Akmenuotą plynę
už lango gaubė lengvas rūkas. Bus geras oras, patenkintas pamanė Aldevinas. Nuėjo į
didįjį kambarį susikrauti popierių. Jis labai gerbė dokumentus, net buvo įsitaisęs
jiems užrakinamą, skarda išmuštą stalčių. Gražina dažėsi priešais veidrodį,
lubų kupolas vos regimai švytėjo.
Mašinos kaip visuomet be garso riedėjo gatve. Jis
paglostė žvilgsniu išvešėjusias Vilniaus tuopas ir neskubiai nužingsniavo prie
stotelės. Laiko buvo kiek gana. Aldevinas Vėbra niekuomet nevėluodavo į darbą. Jis
turėjo antrą nevėlavimo kategoriją, kuria labai didžiavosi.
Prie tramvajų stotelės kilo nedidelis sambrūzdis,
nes piktas susivėlęs pilvūzas norėjo garsiai prabilti. Sargybiniai skubiai
sudžeržgino spynas, tačiau kištis neprireikė: privažiavo tramvajus, ir minia
suplūdo į jo vidų. Gatvėse buvo tuščia ir ramu, šitai dar labiau pakėlė Aldevino
nuotaiką.
Direktorius kaip visuomet laukė prie liftų,
dirsčiodamas į laikrodį: labai mėgo pats gaudyti vėluojančius. Garbus ir
skrupulingas žmogus, konstatavo Aldevinas, viskas jam rūpi, dėl visko jis suka galvą.
Gera gyventi, kai aplink yra tokių žmonių. Su pasitenkinimu pagalvojo, kad, gavęs
pirmąją nevėlavimo kategoriją, galės ir pats pretenduoti į direktorius. Užlipęs į
aštuntą aukštą, atsirakino savo šarvuotą kabinetą ir neskubiai ėmė dėstyti
popierius ant stalo. Didelį, ligi pat grindų, kambario langą be paliovos drebino
puolančių paukščių smūgiai. Šią savaitę paukščių vėl pagausėjo.
Pagaliau išdėstė popierius ir, pasiėmęs
lazdelę, nužingsniavo koridoriumi raukydamas nosį. Aldevinas Vėbra niekada, gyvenime
nerūkė ir nepakentė dūmų kvapo. Visi jau sėdėjo savo vietose, tyliai dūzgė
įjungti aparatai. Aldevinas ramiau atsikvėpė (juk aną savaitę pabėgo dar du).
Prisiminė keistą sapną ir gūžtelėjo pečiais. Sapnai pasibaigia, o gyvenimas
tęsiasi, viskas lieka kaip buvę. Ir ačiū dievui betruktų prarasti šią
stebuklingą darną, šį neprilygstamą kerintį pasaulį. Jis buvo patenkintas, beveik
laimingas kaip ir kiekvieną rytą. Kaip visuomet dangumi skriejo raudoni debesys,
vėjelio gūsiai vilnijo užuolaidomis. Kaip visuomet Vilnius gaubėsi juodais dūmais ir
spjaudėsi žaibais. Kažkas pabandė šnektelėti. Aldevinas piktai pastukseno lazdele į
stalą, valdininkai klusniai nulenkė galvas. Viskas buvo įprasta ir harmoninga. Ačiū
dievui, pagalvojo Aldevinas, žvelgdamas į Lauryną, liūdnai besikasantį blizgančią
plikę, į banguojančias grindis, drebančias valdinių rankas, ačiū dievui, kad
pasaulis vėl darnus ir didingas, ačiū dievui, kad iš sapnų visuomet pabundama.
Gavelis, Ričardas. Nubaustieji:
Apsakymai. Vilnius: Vaga, 1987.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|