|
<< Atgal
Ričardas Gavelis
RYTĄ, SAULEI PATEKANT
Kiekvieną rytą nubusdavau dar su tamsa, ūmai
pajutęs tylą. Ji įšliauždavo į nekieto miego pilkumą ir iškart apraizgydavo visa,
ką pamatydavo baugščiai prasimerkusios akys. Sienos apaugdavo ja kaip gebene, baldus ir
grindis ji godžiai pasiglemždavo tarsi pamišęs vijoklis, jų nebelikdavo, nieko
kambaryje nebelikdavo - vien ji. Tokia būdavo pati pirmoji. O paskui susirinkdavo ištisa
tylų kolekcija. Taip, šitai derėtų vadinti keista tylų kolekcija. Kiekviena tyla
būdavo vis kitokia. Tais rytais gerai išmokau jas skirti. Viena švelniai, bet tvirtai
apnarpliodavo mane. Lentynose, tarp knygų, įsitaisydavo kita tamsesnė ir sunkesnė,
rami it stovintis vanduo: neišsakytų minčių tyla. Galėdavau atsikelti tuomet po
antklode susirangydavo prakaituota, sudvisusi tyla. Galėdavau pažvelgti pro langą
į benamių kiemo kačių tylą, minkštą kaip jų letenų pagalvėlės ir paslaptingą
kaip nesiliaujantis jų sliūkinimas pasieniais nežinia kur, nežinia ko. O ant
laiptų nuguldavo dar kitokia: puri ir pilka, joje bent galėjai palikti pėdsakus. Nė
nežinau, kaip aš jas visas pakeldavau. Stengdavausi neužsimerkti. Dievaž, jeigu
praplėšęs akis nebeužsimerkdavau, tylos pamažu susirikiuodavo, galėdavau jau daug
ramiau nužvelgti visą rinkinį lyg tose medžioklėse, kur svarbiausia
nesutrikdyti miegantį tigrą gaubiančios rimties.
O paskui įprastas ritualas: smilkstančio
popieriaus ir tabako šapelių spragsėjimas, vos girdimas išpučiamų dūmų švilpesys.
Dar cigaretė, ir dar cigaretė, paskui - kosulys, trys ar keturi prikimusio šuns
amtelėjimai. Tačiau netgi tada tylos nepasitraukdavo, ramiai lūkuriuodavo, kol
kriauklėje nugurgės vanduo, nuplaudamas rytmetinės kavos likučius. Ilgiau
nebeištverdavau tarp skendinčių prietemoje sienų. Mane smaugdavo dusulys, įprastas
ryto dusulys tarytum visos tylos vienu metu stengtųsi sulįsti į plaučius.
Nusileisdavau žemyn, palikdamas laiptų tyloje trisdešimt dvi pėdas. Visuomet
trisdešimt dvi. Tą lemtingąjį rytą pirmąsyk apsirikau skaičiuodamas. Buvau beveik
nulipęs, kai į mano rytą įsibrovė garsas. Tylos, visa tylų kolekcija, ūmai sudužo,
nors ne, kažin kur susmego, pranyko kaip atvaizdas pasitraukus nuo veidrodžio. Kažkoks
žmogus kopė laiptais į viršų. Pirmą mirksnį pamaniau, jog man vaidenasi. Šituose
laiptuose negalėjo atsirasti žmogus. Čia egzistavo tik tylos purumas, mano pėdos ir
niekad nesisklaidanti prieblanda. Čia negalėjo būti jokių žmonių. Tačiau žingsnių
aidas artėjo, pasirodė senyva žmogysta neryškus šešėlis dulkėto lango fone.
Mudu prasilenkėme tylėdami, prietamsyje net neįžiūrėjau ištįsusio kaulėto veido,
kuris vėliau tapo manuoju. Įsidėmėjau tik rankas. Jos buvo liesos, gyslotos ir
neramios, be perstojo taikėsi ko nors nusigriebti lyg skęstant. Paskui viršuje
trinktelėjo durys, o aš išėjau į kiemą ir atsisėdau ant pakrypusio suolelio.
Lyg ir buvau jį matęs seniau, be abejo, buvau
matęs, nors aiškiai neprisiminiau. Panašiai būna staiga sutikus žmogų, regėtą
sapne. Mintys susipainioja, nežinai, ar jau esi su juo bendravęs ir tik paskui
susapnavai, ar jis atkeliavo tiesiai iš sapno ir sutrukdė tau skaičiuoti žingsnius.
Trisdešimt keturi, o gal trisdešimt penki ir iš kur jis, po galais, išdygo tokią
ankstyvą valandą, barbendamas laibais pirštais į turėklus? Turbūt šitaip aš tąsyk
pagalvojau. Nors ne, aš apie jį negalvojau nei tada, nei kitą rytą, nei dar kitą.
Paprasčiausiai sėdėdavau ant įšalusio per naktį suolelio laukdamas, kol saulė
išvaikys iš mano kambario paskutines dar užsilikusias tylas. Turbūt prisiminiau jį
tik tą rytą, kai ant suolelio radau murziną, nušiurusią katę, vieną kiemo tylos
valdovių. Ji gulėjo ištiesusi kojas, lyg negyva bijojau ją nustumti šalin.
Atsisėdau atokiau, šnairuodamas į pasišiaušusį jos kailiuką. Suolas buvo pakrypęs,
man vis rodėsi, kad ji slysta link manęs. Pagaliau katė prasimerkė ir tingiai
pažiūrėjo kažkur į viršų, paskui į mane. Jos akys buvo sklidinos gelsvos tylos.
Nejučia ir pats dirstelėjau aukštyn. Tą akimirksnį labai gerai atsimenu. Buvo jau
gerokai prašvitę, juste jutau, kad netrukus už mano nugaros, virš dantytos stogų
linijos, pasirodys saulė. Namo langai buvo panašūs į užgesusias akis, o viename
netikėtai pamačiau jį. Sėdėjo tiesiai prieš mane, pasitempęs ir sustingęs.
Nejučia pasivaideno, jog regiu vaškinę lėlę.
Keista, kad iš karto jį pažinau. Langas buvo
tolokai, tačiau veidas tarytum atplaukė oru prie manęs ir sustingo, rodės, kad sėdim
vienas priešais kitą surėmę kelius. Įdubę nesveikos spalvos skruostai, pakumpusi
nosis, blyškios seno žmogaus lūpos - galėjau įžiūrėti smulkiausius bruožus,
suskaičiuoti kaktos raukšles, apgaubtas plevenančios miglelės. Tą miglą magėjo
atsargiai nuvalyti kaip voratinklius nuo seno paveikslo. Ištisą amžinybę taip ir
sėdėjome trise: jis, aš ir katė, kuri irgi sustingo lyg iškamša. Jutau jo
žvilgsnį, įbestą tiesiai į mane. Kažkodėl sutrikau, pradėjau sukiotis,
neturėdamas kur dėti rankų, net katė stryktelėjo nuo suolelio ir, nedraugiškai
šnairuodama, nuslinko pasieniu. Veltui tikinau save, kad negaliu matyti, kur jis žiūri.
Rodės, jis tikrai žiūri į mane, tuo žvilgsniu įspėja, gal net baugina. Bet kiemas
pagaliau nušvito, tada jau aiškiai pamačiau, kad jis žvelgia kažkur pro šalį,
barbendamas į palangę nerimstančiais pirštais. Regis, tuomet ir praminiau jį Teodoru.
Kažkoks vardas žmogui juk reikalingas.
Ta vasara jau seniai praėjo, bet ir dabar kartais
pastoviu prie apdulkėjusių stiklų, pasižvalgau į daiktus ir žmones. Nors kelias
minutes rodosi, kad ištrūkau iš savo nykaus kambario, gal net vykstu į šventę, kur
manęs visi laukia. Deja, tas džiaugsmas neilgas kiemas jau užmiršo tą vasarą.
Kartais labai norėčiau, kad jame vėl būtų ir kreivas suolelis, ir murzina katė, ir
mėlynakis žmogus, rytmetinis sėdėtojas. Bet kur tu dabar juos berasi? Tiktai benamės
katės amžinos jos tebesliūkina pasieniais, nežinia kur, nežinia ko. O rankų
visai nesuvaldau, jos gyvena atskirą gyvenimą, kartais stebiu jas beveik susidomėjęs.
Jos prieš mano valią verčia knygų lapus, dažnai susimąsčiusios rėplinėja po
palangę, pabarbena į stiklą nelyginant paukščiai. Keista justi, kad tavo kūno
dalis tau nepaklūsta. Bet ilgainiui pripranti.
Ar bereikia sakyti, kaip nekantravau kitą rytą.
Saulė jau nušvietė viršutinius aukštus, netrukus turėjo pabusti garsai, tačiau jo
lango stačiakampis žiojėjo tuščias nelyginant juoda kiaurymė sienoje. Katės
slampinėjo pasieniais, subedusios akis į kažkokį man neregimą tolį. Kiekvienas jų
kailio plaukelis skelbė, kad tik jos vienos viską žino, viską supranta, kad laukti
neverta. Bet kažkodėl tikėjau (turbūt jau tada tikėjau), jog Teodoras būtinai
pasirodys, ir jis pasirodė: pailgas raukšlėtas veidas skambtelėjo kiemo erdvėje kaip
liūdnas bliuzo akordas.
Neskaičiavau, kiek dienų tyrinėjau jo veidą. Visi
rytmečiai susilydė į vieną ilgą, kone begalinį akimirksnį, galbūt tebesitęsiantį
kažkur kitur, kitame laike. Nulipęs laiptais, beveik visada rasdavau Teodorą jau
parimusį lange. Jo veidas būdavo ramus, kiek elegiškas, keisdavosi tik žvilgsnis.
Kartais rodydavosi, kad jis kenčia, kitąsyk-kad kažkuo abejoja, o kartais kad
kažin ko manęs prašo, kone maldauja. O gal tik aš įžiūrėdavau tiek daug
surinkau dar vieną kolekciją, beprasmę nuotaikų kolekciją. Beje, Teodoras išties
stengėsi man kažką įteigti (kaip lengva tai pasakyti dabar, jau viską supratus).
Norėdavau įspėti ką, bet ir bijodavau. Turbūt taip jaučiasi žmogus,
neatsispyręs pagundai ir ištraukęs iš slaptavietės svetimą dienoraštį, bet niekaip
nesiryžtąs atversti pirmojo puslapio.
Tais rytmečiais, žiūrėdamas į Teodorą lyg į
veidrodį, dažnai pagalvodavau: o kokį jis regi mane? Juk matydavo (žinau, kad
matydavo) ir mano ilganosį veidą, ir nervingas rankas, ir akis. Tik dabai galiu
suprasti, ką jis pajusdavo tais ankstyvais rytmečiais, pamatęs mano tiriantį
žvilgsnį. Tarpais rodosi, kad galbūt jeigu labai panorėčiau kieme vėl
galėtų atsirasti ir plytomis paramstytas suolelis, ir nušiurusi katė, ir... Tačiau
net rankos manęs nebeklauso: lesa sienų tinką arba sugula ant knygos lapų, niekinamai
žvelgdamos į tvarkingas žodžių eilutes. Menu tos vasaros saulėtekius, saldų
laukimą, kuris nutrūko taip skaudžiai ir beprasmiškai, palikdamas vien tylas. Dabar
mano kambaryje net dieną nebūna skardžių garsų jie dūsta stokodami oro, kaip ir
mano plaučiai. Nebūna kvapų juos užgožia aitrus rožinės spalvos sienų tvaikas.
Čia ir gardžiausias valgis negardus liežuvis bemat apsivelia beskone lipnia mase.
Čia nebūna net skirtingų dienų, jos jau seniai vienodos, o rytmečiai netgi
rytmečiai prarado savo slaptą prasmę. Galiu kiek tinkamas stypsoti prie dulkėto
lango tematysiu juosvą asfaltą, žmones, kurie manęs nedomina, kartais kokį
perkarusį rūsių katiną.
Kažkurį rytą pabudau kiek vėliau. Kol skilbinai
leidausi laiptais, patekėjo saulė. Kieme buvo vėsu, net žvarboka, prisimerkęs nėriau
į lauką lyg į šaltą vandenį ir staiga išgirdau kažką šlepsenant. Vos nepuoliau
atgal: nenorėjau, kad Teodoras prie manęs prieitų, negalėjau leisti, kad jis
prabiltų. Jis privalėjo amžinai likti ten, antrojo aukšto lange, anapus stiklo.
Lengviau atsidusau pamatęs, kad palei sieną
žingsniuoja kaimynė. Ji oriai nešė savo storą apdribusį kūną, brūžuodama
asfaltą numintais basučių padais, retkarčiais kažką tarstelėdama greta
bidzenančiam murzinam pudeliui. Tą vaizdą dažnai prisimenu lyg kokį seniai seniai
matytą filmą.
Oras buvo be galo grynas, vaiskus. Vėjelis vos vos
judino kelių padžiūvusių krūmelių šakas. Moteris slinko, didelė ir sunki,
mėsingos šlaunys ritmingai kilnojo trumputį, kone trūkinėjantį per siūles žalią
sijonėlį. Pudelis šmirinėjo šen ir ten, painiojosi jai po kojomis, rodės, ji tuoj
užklius už jo ir parvirs, sudrebindama visą namą. Bet ji tik retkarčiais kažką
burbtelėdavo šuniui (matydavau krutančias lūpas) ir vėl didingai iškeldavo raudoną,
liepsnote liepsnojančią galvą. Ji pati atrodė kaip pudelis: rusvaplaukis, su
kiaušinio dydžio plaukų mazgeliu ant pakaušio.
Išvydęs šį liūdną maskaradą, šią pakelės
užkandinės bufetininkę, šią persenusią prostitutę iš amerikietiško kino filmo,
aš privalėjau viską suprasti. Matyt, paprasčiausiai nenorėjau. Abejingai atsisėdau
ant suolelio ir pakėliau akis. Teodoro langas buvo tuščias. Nieko nesupratau, spoksojau
čia į blyksinčius saulėje stiklus, čia į tolstančią moters nugarą. Nereikėjo
daug stengtis, kad vėl išvysčiau iki smulkmenų pažįstamą veidą, kuris lėtai lyg
sapne išniro nebe lango stačiakampyje, o čia pat, ištiestos rankos atstu. Žiūrėjau
į jį ilgai, bet atsako neįspėjau. Ką regėdavo tos padėrusios akys, įsmeigtos į
saulės nutviekstą kiemą?
Dabar gerai žinau, kad jokiu būdu nereikėjo vėl
atsisėsti ant sukrypusio suolelio dienai brėkštant. Turėjau pasitraukti, palikęs
Teodorui jo rytą ir jo tylų kolekciją. Dabar... Dabar nebėra net suolo, teliko vien
plytos, kuriomis buvo paremtas.
Tą paskutinį rytmetį atsisėdau ant suolelio
ankstėliau, beveik visai nemiegojęs. Sėdėjau lyg apdujęs, įkyriai vaidenosi, jog
tamsiuose languose įžiūriu grotas. Abejinga katė vėl tysojo ant suolo lyg negyva,
ištiesusi liesas, apskretusias kojas. Matyt, čia buvo jos nuolatinis guolis.
Užsižiūrėjęs į ją, nė nepastebėjau, kada pasirodė Teodoras. Katė prasimerkė ir
pirmoji pažvelgė į viršų, paskui į mane. Tada trakštelėjo rakinama spyna.
Raudonplaukė dručkė jau išėjo pro duris,
dirstelėjau į ją, kartu sekdamas Teodoro veidą. Jis palaimingai atsilošė, paskui
susikaupęs palinko į priekį. O moteris pamažu tolo nuo sienos, įkypai kirsdama
kiemą. Teodoro žvilgsnis įsibedė į balkšvą dėmę ant asfalto, prie kurios artėjo
dručkė. Jos plaukai degė kiemo prieblandoje. Teodoras staiga prisimerkė, apakintas
pirmųjų saulės spindulių, papurtė galvą. Mačiau, kad jis žvelgia į mane
šįsyk negailestingai. Jo akys buvo mėlynos mėlynos. Tas mėlynumas įsiurbė ir mane,
ir moterį, ir kiemą, rodėsi, net sustabdė laiką. Raudonplaukė moteris sustingo
žengdama žingsnį, katė, šokanti nuo šiukšlių dėžės, pakibo ore. Supratau, kad
jau nebegaliu nei pabėgti, nei užsimerkti. Pagaliau suvokiau, ko jis, ko aš, ko mes abu
laukėme. Visai paprastai, nė kiek nesistebėdamas, išvydau save, išvydau ten, žemai,
prigludusį prie besigūžiančios kiemo tylos, išvydau iš antro aukšto, iš viršaus:
liesą figūra nenustygstančiomis rankomis, mėlynas akis, kurios prigeso išsigandusios
to, ką pamatė.
Baugu buvo tik patį pirmąjį mirksnį, kol
visiškai patikėjau. Paskui jutau vien gildantį liūdesį, vien širdgėlą, kuri
sukaustė mano seną pavargusį kūną. Jis tebesėdėjo ten, apačioje, nudelbęs akis,
galėjau tik pasisukti ir lėtai nueiti šalin, prisimindamas paskutinįjį jau mirusį
rytmetį.
Pabudęs dar vyliausi, kad jis pavėluos (juk
pavėluodavo ligi šiol), nors gerai žinojau, jog. priėjęs prie lango, pirmiausia
išvysiu jį, traukiantį kažkelintą cigaretę. Prieblandoje įžiūrėjau jo veidą,
aukštą kaktą ir tiriančias akis. Astminis dusulys, ypač neduodąs ramybės rytais,
smaugte smaugė. Žiūrėjau į purviną sieną apsilupusiu tinku, tikindamas save, jog
šiandien man pasiseks. Mano deivė jau puošėsi, slampinėjo po virtuvę, užsimetusi
tik nudrengtą rausvą apatinuką, susisukusi ugninius plaukus ant popierinių
papiliočių. Rodės, girdžiu jos žingsnius per visas sienas. O gal ji jau stovėjo
prieš veidrodį ir dažėsi lūpas ta prie nieko pasaulyje nederančia violetine spalva.
Paskui virė savo magiškąjį gėrimą balintą kavą, nenujausdama, kad šis rytas
galbūt paskutinis. Jai ir nebuvo šitai svarbu: juk deivėms nerūpi žemiški
dalykai. Mintyse jau mačiau jos tobulą kūną, kol kas pridengtą juokingais apdarais.
Pavadinau ją Ėja, toks yra jos tikrasis vardas, kurio ji pati nežino. Ėja kiek
paėjės pasieniu, gerai viską įsivaizdavau, tada pasuks į kairę, įkypai
kirsdama kiemą. Šuo kaip visuomet apuostys šiukšliadėžes, o ji išdidžiai
žingsniuos purvinu asfaltu, vilkdama storas, tinimo ligos apniktas kojas. Visa tai bus,
jei tik jis nesėdės ant suolelio, nervingai pūsdamas balkšvus cigaretės dūmus.
Priėjęs prie lango, išsyk pamačiau jį ir
išgirdau rakinamos spynos spragtelėjimą. Žara bemat turėjo nurausvinti dangų,
artinosi ir ji, ryto deivė, išskleidusi vėjyje plevėsuojančius plaukus. Iš pradžių
vien plaukų liepsna kovojo su juoduma, paskui visas Ėjos kūnas užsiplieskė akinančiu
raudonumu. Ji žengė atlikti aušros ritualo, vedama savo palydovo, apsigaubusi
saulėtekio tunika, skaisti ligi pat panagių tarsi sviesdama į ryto liepsną savo
jauną nemarų kūną, savo amžinojo buvimo spindesį. Liūtas risnojo greta, didingu
saulėtekio žvėries žvilgsniu apmesdamas neaprėpiamą savo valdą. Tik tada ir saulė
drįso išnirti virš stogų ir pasiųsti pirmuosius spindulius. Dar keliolika ilgų
sekundžių gėrėsiuos jos kūnu, regimu pro ploną audeklą, kol ji pranyks, ištirps
ore. Net prisimerkiau nuo tos akinančios šviesos. Ir tada pajutau skvarbų tylos
žvilgsnį. Akys paskutinį kartą pagavo grakščios deivės atspindį ir užsimerkė.
Kai vėl pravėriau vokus tik stora nevalyva moteriškė iš po žalio sijono
išsipešusiu apatinuku krypavo per kiemą. Lėtai nusigręžiau nuo lango, žinodamas,
kad jis, sėdėdamas ant perkrypusio suolelio, pagaliau suprato, deja, pernelyg vėlai
suprato.
Virpančiomis rankomis sugraibiau cigaretę,
nepaisydamas, kad dusulys dar labiau ims smaugti. Kas galėjo išsklaidyti tylas, kas
surikusį būtų mane išgirdęs? Pagalvojau, kad visuomet surankioju tik praradimus ir
neišsipildymus baltus, švarius lapus, primenančius tai, kas buvo ir ko nebėra.
Niekas nesužinos, kas liko palaidota ten, pačiame dugne. Užgožęs viską savo akių
mėlynumu rytmetinis sėdėtojas pakils ir nueis į nežinią, o aš, deja, liksiu čia,
nes negaliu niekur išeiti.
Springdamas karčiais dūmais, dar galėjau
(tikriausiai galėjau) prieiti prie lango, pažvelgti į grįžtančią savo deivę,
vizginančią žaliasijonę uodegą smarkiau nei jos pudelis, išdidžiai nešančią
didelę kampuotą galvą. Dabar ji amžinai liks perrengta, pasmerkta vaikščioti šiais
liūdno karnavalo rūbais. Cigaretė susmilko iki galo, nudegino pirštus, bet nėjau prie
lango, gerai žinodamas, kas manęs laukia.
Rytą ir dabar retkarčiais žiūriu pro langą,
matau dulkėtą asfaltą, nuskurusius katinus (šit ir dabar du sliūkina pasieniu),
kartais dručkę kaimynę išsipešusiu apatinuku, mažytį plaukų kuodelį ant jos
pakaušio. Vis dažniau kamuoja astmos priepuoliai, man rodosi, kad juos kaip ir tą
nenumaldomą nykulį sukelia apsilupinėjusios kambario sienos. O jeigu pabudęs gerai
įsiklausau, pajuntu susyk visą tylų kolekciją lyg tose medžioklėse, kur varovai
atsargiai sėlina supdami tankmę, nors tigras jau seniai seniai išbaidytas.
Gavelis, Ričardas.
Įsibrovėliai: apsakymai. Vilnius: Vaga, 1982.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|