|
<< Atgal
Ričardas Gavelis
ŠOKIS APLINK PORTRETĄ
Tai net nebuvo šokis tikrąja to žodžio prasme,
o kažkas panašaus į apeigas, į paslaptingą makumbą, o gal net į vandens pavertimą
vynu niekuo netikinčių žiūrovų akyse. Sėsdamas prie pirmo eskizo, Levas P. nė
neįsivaizdavo, kad įsivels į tokią ilgą ir painią istoriją.
Levas P. norėjo nutapyti puikų portretą. Gerų
portretų jis jau turėjo daug. Labai gerų tris. Trūko tiktai šedevro, kitokio
portreto jis nė nemanė tapyti. Todėl sėdėjo ant taburetės ir krapštė nosį. Jis
niekaip negalėjo rasti savo rudų kelnių, o ketino eiti ieškoti dažų. Drobė jau buvo
paruošta, nors dar nebuvo padaryta nė vieno eskizo, netgi piešinuko. Reikėjo
susirankioti visas darbo priemones, deja, neprasimanysi jų, kol neatsiras rudos kelnės.
Pusvalandį pamąstęs, Levas P. nusprendė, kad
kelnės tyčia slapstosi. Bet kurgi: po dažų tūbelių krūva pirmajame kambaryje, ant
stalo po popieriais, o gal vonioje kartu su nešvariais drabužiais? Levas P., tiesa, buvo
gerai susipažinęs su Ieškojimų teorija, tačiau ji tiko vien gyviems daiktams. Per
pastarąsias tris dienas jis jau beveik realizavo savo planą užbaigė tris puikius
rudų kelnių piešinius, kuriuose jos išrodė tarsi gyvos. Jei pavyktų galutinai jas
įdvasinti, joms būtų galima prilaikyti Ieškojimų teoriją, bet tai galėjo užtrukti
pernelyg ilgai.
Dėl viso ko Levas P. patraukė nuo sienos didelį
kartoną, ant kurio buvo nubrėžtas nė kiek ne mažesnis grafikas. Už kartono nieko
nebuvo. Grafikas buvo gana paprastas, prieš mėnesio dienas skaitmenys: 1, 2, 3. Tai
reiškė, kad, pavyzdžiui, liepos septynioliktą reikės atlikti akciją Nr. 3. Šiandien
nebuvo liepos septynioliktoji.
Abiejuose kambariuose tvyrojo prieblanda, nes
užuolaidos tebebuvo užtrauktos. Kiek pagalvojęs, Levas P. nuėjo į kitą kambarį ir
atidarė drabužių spintą. Tačiau ten pamatė tiktai kaklaraiščius ir segtukus
marškinių rankogaliams. Pažįstami visokiausiomis progomis dovanodavo jam vien
kaklaraiščius ir segtukus rankogaliams. Tad jis baisiausiai nekentė bet kokių progų,
savaime aišku, ir kaklaraiščių su segtukais. Kiekvieną kartą širdies gilumoje jis
tikėdavosi gauti ką nors gražaus ir naujo, deja, kaskart, išvyniodamas eilinę dovaną
ir išvydęs vėl tą patį, dusdavo iš pykčio ir nuoskaudos.
Levas P. uždarė spintą ir atsisėdo ant grindų,
kramtydamas plaukų galiukus. Kol kas jis buvo nuogas, ir jam jau darėsi šalta.
Po valandėlės jis nukiūtino prie sekcinės spintos
ir greit pervertė lentynas, kuriose rado aibę visko, tik ne rudas kelnes.
Užsklendžiant dureles, viduje pasigirdo duslus bildesys. Kelnės nebildėtų, pamanė
jis, šiaip kas parvirto.
Levas P. neskubėdamas įsidegė pypkę ir vėl
atsisėdo ant grindų. Iš apačios viskas atrodė daug įdomiau, bet vis tiek reikėjo
kur nors susimedžioti dažų. O be rudų kelnių tai padaryti buvo neįmanoma. Bet kokios
pastangos gauti gerų dažų, išėjus su kitomis kelnėmis, suprantama, buvo pasmerktos
nesėkmei. Žiūrėdamas į dažų krūvą, Levas P. pabandė įtikinti save, kad jų
daugiau ir nereikia, tačiau tuoj pat nutarė, jog taip išsisukti nepavyks.
Kažkas bakstelėjo Levui P. į koją. Jis ramiai
pasitraukė. Tai buvo vėžlys. Ant jo kiauto švytėjo trys drugeliai, nupiešti baltais
dažais. Levui P. dingtelėjo, kad reikia dar sykį užmesti akį į grafiką: prie šios
dienos datos skaitmuo 2. Vadinasi, šiandien reikia maitinti vėžlį, kuriam ant
nugaros nupiešti du drugeliai.
Kurį laiką jis dvejojo: pirma pamaitinti vėžlį
ar pirma susirasti rudas kelnes. Paskui, kiek pagalvojęs, garsiai pasakė: vėžlys juk
taip pat žmogus! Tai nuskambėjo labai gražiai, ir jis nuėjo kopūstų lapų į
virtuvę.
Kopūstlapius pasidėjęs ant stalo, Levas P. ėmė
ieškoti vėžlio Nr. 2. Tasai, matyt, buvo susitaręs su rudomis kelnėmis nuo jo
pasislėpti; neliko nieko kito, kaip pasikliauti Ieškojimų teorija. Pagal pagrindinį
jos teiginį, norint ką surasti, reikia sėdėti ir laukti, kol ieškomasis atras tave.
Laukimo vieta vadinama laukimo punktu. Levas P. laukimo punktu pasirinko stalą, ant kurio
ir atsisėdo, kojas susikrovęs tiesiog ant kopūstlapių.
Vėžlys Nr. 2 atropojo, kai pypkė užgeso. Lapus
jis šlemštė neskubėdamas, kaip ir pridera žinovui.
Skiediklio buteliukai, guašas, sangvinas ir
piešiniai mėtėsi kur pakliuvo, kaip visada. Buvo tikrai nepanašu, kad tučtuojau
prasidės didysis darbas.
Levas P. nulipo nuo stalo, pasilenkė ir iš po
fotelio ištraukė pustuštį butelį. Energingai truktelėjo tiesiai iš kakliuko. Tai
buvo slyvų sultys.
Nubraukęs apatinę lūpą dviem kairės rankos
pirštais, Levas P. išėjo į koridorių, ir netrukus klanktelėjo užkabinamas
kabliukas. Po valandėlės grįžo į kambarį nušvitęs.
Jis jau galėjo eiti dažų. Rudas kelnes rado
tualete.
Kai nutrauki darbą, geriausia įtikinti save, kad
tai buvo neišvengiama ir kad tai išeis tik į naudą. Šįkart reikėjo įsidegti
pypkę, nes tabakas buvo blogas ir geso. Levas P. pastūmė į šalį žalsvai
primargintą popieriaus lapą ir siekė ranka degtukų. Jis mėgo dirbti prietemoje. Kai
kurių elementų apdailai reikia tinkamo apšvietimo, bet ne visam darbui.
Pypkę įsidegė greit, dūmai pritemdė ir taip
blankią šviesą. Popieriaus lape ryškėjo didelis veidas, kurio apačią jis vos
paštrichavo. Būsimo paveikslo apačia Levui P. buvo visiškai aiški, ir jis nesiruošė
jos kartoti kiekviename eskize. Blogiau klojosi su viršutine veido dalimi. Vieną kartą
jis nupiešė net visą kūną, tačiau vis vien nepasidarė aiškiau.
Levas P. prisiminė Psichės veidą ir brūkštelėjo
žaliai kažkur apie akis, paskui viską ištepliojo pirštu. Užsimiršęs pasikasė
nosį, ir ji taip pat pasidarė žalia. Tik tada jis nubraukė pirštus į kelnes, kurios
kažkada buvo baltos, o dabar nuo pirštų valymo atrodė taip, kad bet kuris pseudohipis
nesvyruodamas būtų paklojęs už jas šimtinę.
Kodėl tu pieši žalią veidą? paklausė
Audra.
Levas P. mėgo dirbti vienas.
Nemoki kitokio?
Kai Levas P. dirbdavo ne vienas (tai yra buvę du
kartus jo gyvenime), jam sekdavosi lygiai taip pat, kaip bet kuriuo kitu atveju.
Moku, atsakė Levas P.
Tai kam pieši žalią? Veidų nebūna žalių.
Refleksų teorija, pasakė Levas P.
Kažkada kažkas pastebėjo, kad grynos spalvos nėra. Tada visi ėmė maišyti spalvas.
Paskui visi ėmė tapyti veidus kokios nori spalvos.
Jo nuomone, toks paaiškinimas žavėjo logiškumu.
Levas P. buvo rimtai išstudijavęs logikos dėsnius ir pagrįstai tuo didžiavosi.
Kalbėti jis nemėgo.
Ko ji čia atėjo? Trukdyti? pagalvojo Levas
P. Situacija jam pradėjo nebepatikti. Jis pabandė įsivaizduoti Audrą nuogą, paskui
kitaip apsirengusią, dar vėliau kad jos nėra.
Kodėl nebepieši? pasiteiravo Audra. Levas
P. vėl truputį patepliojo žaliai. Audra nuėjo prie lango ir praskleidė užuolaidą.
Kurį laiką abu nė nekrustelėjo.
Tau trukdo, pasakė ji ir vėl užtraukė
užuolaidą. Ji kažko tikėjosi.
Levas P. žiūrėjo į piešinį, pakreipęs galvą.
Ką tu nori padaryti?
Aš noriu nupiešti labai gražų veidą.
Nupiešk mano, pasiūlė Audra.
Dirbti pašėliškai nesisekė. Jau dvi savaitės
Levas P. stengėsi nutapyti kairę akį, bet ji buvo vis ne tokia, kokios reikėjo. Jis
bandė dirbti prie žvakių šviesos, išmėgino visokiausias lempas, net tokias, kurios
skleidžia ultravioletinius spindulius, tačiau nuo to nebuvo nė kiek geriau. Vakar jis
pabaigė Audros piešinį ir išsiuntė jai paštu. Levas P. nemėgo blaškytis dėl
smulkmenų. Darbas pasiekė tokią stadiją, kai reikia labai susikaupti. Jis
neatsakinėjo į telefono skambučius ir nieko neįsileisdavo.
Dabar Levas P. sėdėjo, parėmęs smakrą keliais,
ir mąstė. Jis jau seniai išnarstė mintyse visas kaires akis, kokias tik jam kada nors
buvo tekę matyti, deja, tarp jų nerado nieko panašaus į tai, ko norėjo. Taigi akį
reikėjo sugalvoti. Didelė drobė buvo paruošta dideliam darbui, bet kol kas šmėkšojo
tik akies kontūrai, apsupti spalvų maišalynės.
Vakar vėžlys Nr. 1 apvertė skiediklio buteliuką,
įlipo į dažus ir ištepliojo trispalviais brėžiniais visą kambarį. Vėžliai Nr. 2
ir Nr. 3, nulindę į virtuvę, bandė bendromis jėgomis apversti šaldytuvą.
Šaldytuvas buvo priaugęs ledo ir ruošėsi artimiausiu laiku sugesti.
Levas P. sustumdė neplautas lėkštes, tačiau ant
stalo nesisėdo. Jis tris kartus perėjo per kambarį, galvodamas apie vėžlius. Visi jie
buvo vyriškos lyties, ir kurį laiką Levas P. analizavo šią situaciją. Ant vienos
sienos kabojo trys velniai ir didelis plakatas, kuriame storas belytis žmogus nešė
lentelę-rodyklę Unisex Power. Piešinį Levas P. išsikirpo iš kažkokio žurnalo, nes
jam labai patiko, kad žmogus toks storas ir kad jo veide tokia nenusakoma beviltiško
ryžto išraiška. Rodyklė rodė į lubas.
Ant lubų jis nepamatė nieko, tik plyšius, bet ir
juos nelabai teįžiūrėjo, nes lubos buvo gana aukštai. Levui P. greit nusibodo toks
užsiėmimas. Todėl jis žvilgtelėjo į kairę, kur ant sienos prie pat grindų žalias
akis vartė septyni juodi katinai. Jis ilgai suko galvą, ką čia dar pridėti, paskui
paėmė mažytį teptuką, juodų dažų ir atsigulė ant pilvo prie pat septinto katino.
Kai Levas P. atsikėlė, ant sienos juodavo
automobilis, truputį mažesnis už katinus, - 1929 metų Fordas be vairuotojo. Pamažu
praskleidęs užuolaidą, jis įleido siaurą šviesos ruoželį, kuris nuvinguriavo prie
paveikslo ir uždegė akį blyksinčia mėlyna spalva.
Levas P. pasilipo ant kėdės, kad geriau matytų.
Akis atrodė visai neblogai. Jis truputį šoktelėjo, akis linksmai sumirksėjo. Levas P.
nulipo žemėn ir susimąstęs ėmė maišyti dažus. Maišė ilgai, vis pridėdamas
geltonos spalvos. Paskui atsargiai ėmė dėlioti taškus lėliukėje.
Po geros valandos jis nudrožė į kitą kambarį ir
ilgai žiūrėjo į veidrodį. Reikalai taisėsi. Dar truputį patepliojęs, paliko
ramybėje kairę akį ir pradėjo krapštyti nosį. Reikėjo išsiaiškinti, ką daryti
toliau.
Daugiausia rūpesčių paprastai keldavo kairysis
apatinis paveikslo kampas. Levas P. įdėmiai žvelgė į drobę ir stengėsi suregzti
kokią nors išganingą mintį. Ką gi, teks imtis sunkiausio darbo: kibti į tą
kairįjį kampą.
Vėžlys Nr. 2 nužirgliojo per kambarį, nė
nemanydamas aplenkti popierių.
Levas P. nevalgė tris dienas, nebuvo laiko. Prie
kojų mėtėsi daugybė mažyčių teptukų. Kiekvienas kvadratinis milimetras drobėje
turėjo atrodyti idealiai: šedevrą reikia tobulai nudailinti.
Vėžliai kartais užsukdavo pažiūrėti, kaip
sekasi darbas, ir vėl nucimpindavo į kitą kambarį, kur buvo pastoviai įsikūrę.
Šalia geltonų kojinių mėtėsi tušti pieno buteliai.
Levas P. atsistojo ir įjungė patefoną. Jis
nemokėjo atlikti apdailos be muzikinio akompanimento. Veido niuansams paryškinti tiko
Brubeko trio. Akis, itin svarbią portreto vietą, jis galėjo tapyti, tik klausydamasis
Bliuzo šaknų.
Muzika užgrojo taip tyliai ir grynai, kad nieko
geriau ir nesugalvosi. Vienas garsiakalbis kabojo storajam hermafroditui stačiai virš
galvos. Brubekas nė kiek nesibjaurėjo tokia draugija, jo fortepijonas kaip visada
skambėjo preciziškai ir intelektualiai. Pakeisdamas teptuką, Levas P. sumušdavo
kulnais jam pavykdavo išgauti painią ritminę struktūrą. Jis neblogai nusimanė
apie mušamųjų kompoziciją, ir vienintelė tema, kuria jis kalbėdavo neprašomas,
esą, bet kuris orkestras mielai priimtų jį būgnininku.
Atėjo metas pereiti prie fono, veidas buvo
pamirštas, tik ne kairė akis. Akompanimentui čia derėjo vien Čarlzas Mingusas.
Levas P. susirado koncertą, ir Mingusas ėmė ypač
niauriai dėstyti savo harmoninę koncepciją, kurioje vyravo disonansai: portrete
šešėlių sprendimas reikalavo idėjinio kontrasto su linija.
Kiekvienas teptuko brūkštelėjimas artino darbo
pabaigą. Paskutiniai dažų lašai kvepėjo ašaromis, bet vis dėlto tai buvo pabaiga.
Levas P. vėl įsijungė patefoną, rizikuodamas
perkaitinti lempas: portretas vėl šaukėsi Brubeko.
Lygiai trečią valandą po pietų jis atsistojo, ką
tik nutapęs kairę akį. Brubekas, sėdėdamas garsiakalbyje, kratė savo žilus plaukus
ir baigė paskutinius Bliuzo šaknų pasažus. Levas P. nuėjo į tualetą, ir po
akimirkos pasigirdo nuleidžiamo vandens gurgėjimas. Sugrįžęs į kambarį, jis
nusimovė kelnes, kažkada visai baltas, ir bloškė per petį. Paveikslas buvo baigtas.
Nedidukas, nesiskutęs, nenusikarpęs nagų,
visiškai sulysęs ir bent kiek kumptelėjęs, Levas P. pergalingai užsimovė rudas
kelnes, kurias iš anksto buvo pasidėjęs šalia savęs.
Paskui susikaupęs, lėtai surinko numerį.
Audra, aš jau baigiau.
Sveikinu, išsiblaškiusiu balsu tarė ji.
Fone buvo girdėti linksmas baritonas. Tu mane visiškai pamiršai. O aš tavo
piešinį pasikabinau virš stalo.
Geriau būtum virš lovos, pasakė Levas P.,
o baritonas anapus laido šūktelėjo: Audra, mesk ragelį, nes aš supyksiu ir
išeisiu.
Levas P. ilgai mąstė. Audra du kartus pakartojo
alio. Tada jis padėjo ragelį.
Buvo apskaičiuota, kad kiekvienas paveikslas jam
atsieina 3,7 jaunos gražios merginos, todėl jis nė kiek nesusikrimto.
Dabar reikėjo įstatyti paveikslą į gerus rėmus.
Šitai neatėmė daug laiko.
Levas P. atsargiai suvyniojo paveikslą į popierių
ir pasikišo po pažastimi. Gatvėse buvo pilna žmonių, jis stumdėsi ir
neatsiprašinėjo. Paveikslą pavyko išsaugoti.
Kai Levas P. įžengė į didelį kambarį, ten buvo
tik žilas pliktelėjęs vyras. Jis sėdėjo labai oriai.
A, čia jūs, suniurzgėjo jis. Palikite,
ryt pažiūrėsim.
Ne, mes jo nepriimame, pakartojo jis.
Levas P. ilgai stebeilijo į jį mėlynomis tyromis akimis, paskui pažvelgė į savo
paveikslą.
Bet juk tai šedevras, pasakė galų gale.
Taip, tai šedevras, na ir kas?
Klausimas buvo grynai retorinis. Už pliktelėjusio
vyro nugaros kabojo kažkokia teplionė, ant stalo stovėjo telefonas, plastmasinis. Levas
P. pažiūrėjo į jį pavargusiom akim.
Na, šedevras, sutinku. Bet nėra vietos. Ir
priėmimo laikas jau pasibaigęs. Be to, tematika netinkama: abstrakti filosofija, nieko
daugiau.
Eidamas namo, Levas P. vos nepakliuvo po septintuoju
troleibusu ir suirzo: tik jam ir gali taip atsitikti septintas taip retai važinėja.
Vėžliai pasitiko jį prie durų. Levas P.
peržengė juos ir nunešė portretą į kambarį. Viename kampe jau riogsojo trys
paveikslai. Kiti mėtėsi, kur pakliuvo. Jis atsargiai pastatė portretą į tuščią
kampą. Tai buvo neabejotinas šedevras.
Vėžlys Nr. 3 įropojo į kambarį. Visas jo šonas
buvo ištepliotas geltonais dažais.
Levas P. susirinko visus pinigus, kiek rado, stvėrė
didelį krepšį ir išėjo į miestą. Jis nužingsniavo į universalinę parduotuvę ir
už visus nusipirko kaklaraiščių ir segtukų marškinių rankogaliams.
Gavelis, Ričardas.
Neprasidėjusi šventė: apsakymai. Vilnius: Vaga, 1976.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|