Ričardas Gavelis

       Apsakymai iš knygos: „TAIKOS BALANDIS“

       Taikos balandis
       Nukryžiavimas
       Vilniaus arhatas

Į viršų

       Taikos balandis

       Kai pirmąsyk pamačiau tą mėlyną šėtoną, man turbūt protas buvo užtemęs. Juk turėjau iškart suvokt, dar ir kaip turėjau. Tiesa, karštis svilino neregėtas, net akyse raibo, galvoj tarytum perdžiūvusio šieno buvo prikimšta. Visai kaip tą vasarą, tą velnionišką vasarą. Ne prieš gerą tokia kaitra, išsyk pamaniau, ne prieš gerą. Miestas apsisiautė baltom dulkėm, o jau smarvių smarvelių kiek uždvokė – joms vienoms karštis krovė į naudą. Pargrįžau namo visas šlapias, nors gręžk, o prie laukujų durų jau laukė ta įsikūnijus prapultis, lyg iš anų laikų atskridus. Nė patupėt negalėjo, vis virto ant dešinio šono, rėmėsi sparnu, stripinėjo savo nucibusiom kojelėm, kad suvis nepargriūtų. Visai glušas karvelis, nupiepęs apsigimėlis, nė nebandė skrist ar bėgt, tik nudėbė mane pabaisingu žvilgsniu. Ne piktumas buvo tose gelsvose akelėse ir ne baimė, bet kaži kodėl visa nugara nuėjo pagaugais. Rodės, iš tų akelių kažkas kitas žvelgia, tartum ne šio pasaulio padaras. Rodės, ilgiau į tas gelsvas sagutes pažiūrėtum – visai apkvaištum, lyg jos iš tavęs būtų pamaži siurbusios gyvastį. Taip negera pasidarė, taip negera, dar maniau, paspirsiu tą dvėseną, bet sakytum kojas būtų atėmę. Tik atsargiai lankstu apsukau, net artintis pabūgau. Ne veltui sako, kad karveliai atneša mirties žinią. Šlykštus visas buvo, purvinas, dvokiantis – net blogumas apėmė. Nė nepastebėjau, kad šlubuoja dešine koja.
       Paskum gavau ne tik tą pastebėti, įsiminiau kiekvieną jo plunksną. Aš tą mėlyną šėtoną ir dabar regiu prieš akis kaip gyvą, jo karpuotos trinagės raižo man širdį.
       Tikri stebuklai, kad išvis dar turiu tą širdį. Visi stengėsi ją užgniaužt, uždusint, visas pasaulis. Randų joj liko nesuskaičiuotinai. Nelengva manąją sugildyt, būdavo, kitas net rauda, širdį jam kaip adatom bado, o man visos adatos į randus pataiko, nieko nejuntu. Tokia jau yra tikro lietuvio širdis, nieko nepaveiksi.
       Pakilau į kambarį – visai karštis perėmė. Tarytum kokia tvanki sunkenybė ant viso miesto užgriuvo, lenkė prie žemės, net kojos nebelaikė. Visų langai atlapoti, visi žmonės skerspūtes manosi, kėpso be jėgų, nuogi išsirengę. Tik tasai senis kacapas po langais su savo šleivu šunėku tuzginasi. Pats klišakulnis, ir šuva klyvas, atseit, kiniškas. Kiūtinėja abu pakampėm, visur kaišioja nosis, senis susisukęs kaip kriauklė, maskoliškai burbuliuoja, lietuviškai nė žodžio. Šuo kaip špygutė, kiauksi kiniškai, tasai irgi savaip vograuja, kurią dieną abu vienu balsu užlos. Norėjau užsidaryt langą, bet taip ir apmiriau. Būva, kad lauki išsipildant blogo sapno, lauki, bet slapčia viliesi, kad nelaimė tave aplenks. Bugščiai dairaisi, rodos, nieko pikta nematyti, jau visai nurimsti, o tada ir trenkia perkūnas iš giedro dangaus. Taip ir tąsyk: šlubas karvelis jau tupėjo mano kambary.
       Lyg ir negalėjo taip greit apie namą apsisukt, jisai vos paskrido, vis ant žemės puldavo. Bet juk negali netikėt savo akim. Kito tokio padaro visam pasauly nerasi. Tupi po kėde, akutes varto, tąsyk jau geriau įsižiūrėjau: plunksnos nutriušusios, šūdais ištepliotos, balkšvos kirmėlikės po jas ropinėja, kaklas apipešiotas, mažne plikas, nubertas kruvinais šašais. Ir vis stripinėja kaip girtas, akutės žvairos, bet yra, jaučiu, jų žvilgsny kaži kas pabaisinga, nuo to net šleikštu palieka. Gyslom vaikšto šiurpuliai, o burnoj kaupiasi negeras kartėlis. Puoliau vyt lauk tą pragaro išperą, o jis neskrenda, nors visi langai atlapoti. Slapstosi po kėdėm, po lova nuklibikščiavo,
       net ant stalo užšoko. Ir vis spitrėja į mane, mirties akim spitrėja. Niekaip negaliu išvaryt: prisiliest prie jo baisu, o iš tolo baidant anas į kampus sprunka, lyg pasislėpt norėtų, įsikurt pas mane visam laikui. Pagaliau užspeičiau kampe, pačiupau storą knygą, manau, pridobsiu. Paskui jau kaip nors į laikraščius susuksiu, rankom neliesdamas. Pasilenkiau, o širdis tik tvata, rankos ėmė drebėt. Jau užsimojau, o jis ūmai suplakė kleivais sparnais ir šoko man tiesiai į veidą.
       Šioj žemėj tokių dalykų esu patyręs, kokių niekam patirt nelinkėčiau. Bet šitaip šiurptelėjęs niekad nebuvau. Tasai padaras plaka man sparnais veidą, balkšvos kirmėlikės skraido į šalis, lavono dvokas gniaužia kvapą, o karpuotos trinagės taiko iškabint man akis. Gelsvos žlibės beprotiškos ir, baisiausia, stebeilija be jokios pagiežos, be įniršio, šaltai lyg pati mirtis. Širdis sustingo, rodės, net pats laikas sustojo. Rodės, jau niekad nebeištruksiu laisvėn. Nebijojau, kad tasai mane užkapos ar akis išles – ką jis beišles, gaišena nususus. Bet šiurpus klaikas apėmė: lyg kas būtų į ausį sušnabždėjęs, kad nuo šiol visą laiką taip ir bus. Toji smirdinti dvėseliena plasnos man ant veido, į nosį lįs kirmėlikės, ir bus baisu baisu, kaip nuogam kūdikiui, pakliuvusiam tarp žvėrių. Ir niekad šitai nesibaigs, ir nieko daugiau pasauly nebebus. Jeigu žmogui šitaip ima rodytis – visai prasti popieriai. Nesučiuopiau, kaip tasai vis dėlto išskrido, o aš likau, visas drebėdamas. Dėl visa ko net persižegnojau, nors jaučiau, kad pikta dvasia čia niekuo dėta.
       Tik visiškas kvėša gali bijotis piktų dvasių. Tik davatka nutriušus gali pasikliaut dievuliu. Viską pasauly daro žmonės, vien jų reikia bijot, tik žmonės yra ir piktos dvasios, ir dievai. Su tigrais džiunglėse bendraučiau, gyvačių duobėj išgyvenčiau, bet jei kas išmestų negyvenamoj saloj su kitu žmogum – neištverčiau. Geriau iškart pasikart. Bet kokį žvėrį galiu mylėt, bet kokį gyvulį. Ir vilkas yra geras, ir gyvatė graži, ir asilas protingas. Tik ne žmogus. Pikčiausi šunys pjaunasi, vienas parvirs, atgręš beginklį pilvą – kitas jam žarnų nepaleis, gerklės neperkąs. O žmogus – būtinai. Žmogus pats blogiausias padaras, o svarbiausia – gudrus. Piktas dvasias pramanė, kad savo blogumą užslėptų, primestų vargšėm dvasiom visą savo šlykštybę.
       Iškart supratau, kad tasai karvelis – visai ne karvelis. Žmogum jis man pakvipo, žmogaus dvasia.
       Ir tik vienas žmogus galėjo šitaip dvokti – Kazimieras Rugaitis. Ne išsyk šitaip pagalvojau, žinoma, ne išsyk. Tik dabar viskas pamažu dėstosi į daiktą, nors dar ne viską suvaikau. Bet nesigailiu. Per vėlu dabar gailėtis, be to, mano viduj tiek visko privirė, tiek svetimos bjaurasties, kad ją vienu sykiu išspjovęs, pasijutau kaip ir pasveikęs. O pasauliui, žinia, kiekvieną sveiką žmogų reikia pražudyt.
       Rugaitis tyčia prie manęs apsigyveno, tikrai žinau. Kad kasdien jį matyčiau. Toksai ponulis galėjo kur Antakalny įsitaisyt, prie pušynėlių, o mūsų rajonas paprastas. Sako, aną butą vaikams palikęs, bet aš nujaučiu, kad jis vien stengėsi mane uždusint. Visą gyvenimą tykojo, juto smagumą kankindamas, net miręs nepaliko manęs ramybėj. Anksčiau kasdien po langais slankiodavo. Kad man kąsnis burnoj strigtų, kad visas pasaulis bespalvis paliktų. Bamblinėjo, pilvą išvertęs, rankas už nugaros sudėjęs. Veidelis raudonas, apvalutis, su kaimynais šnekteli, mergaites pakibina. Suprask, tokiam senbezdai dar jaunos mergaitės rūpi. O į mane nė dėmesio nekreipė, lyg visai nepažintų. Būva tokių žmonių: jeigu tavęs nekenčia – žiūri pro šalį, atseit, nepažįsta. O jei prisieina kartu tarnaut ar šiaip bendrą bylą turėt, toksai niekaip tavo vardo, pavardės neįsidėmi. Stovi, akis varto, veblena sau: na, šitas... kaipgi jį... na, tasai... O juk žinai, kad tavo vardas pavardė jam kepenis ėda, naktim užmigt neleidžia. Tokie tad esti žmonės, o Kazimieras Rugaitis – pats pirmiausias apsimetėlis. Jis ne tik odos spalvą kaip chameleonas mokėjo keist, bet ir akių spalvą, ir balsą. Jisai savo sielą galėjo triskart per dieną kaitaliot.
       O per tuos karščius pradingo kaip į vandenį. Jau maniau – atsipusiu savaitėlę kitą, bet kur tau. Sako nežinomi viešpaties keliai. Žmonių keliai nežinomi, žmonių. Pradingt Rugaitis pradingo, bet savo vietoj paliko tą mėlyną karvelį, kad ramybės vis vien neturėčiau. Niekad nemaniau, kad besielis padaras galėtų taip žmogų persekiot. Jis man išsiurbė visą kraują, ištąsė visas smegenis. Pats pražuvo, bet ir manąją prapultį atnešė. Priskreto prie manęs, vienas nė žingsnio žengt negalėjau. Kur beeičiau, kleivojo iš paskos, skraidžiojo, vis ant žemės puldamas. Būdavo, nusileidi laiptais į kiemą – ano lyg ir nėra, žengi žingsnį – ir pajunti, kad jo gelsvos akutės ne tik į nugarą, o tiesiai tau į širdį spokso, siurbia paskutiniausias jėgas. Rankos apmiršta, pakaušis šąla, sakytumei, ten ledo gabalas riogso ir tirpsta. Ne prakaitas veidu žliaugdavo, ne mano kūno syvai, o kažkoks bjaurus ledinis vanduo. Visaip tą padarą vaikiau, viską dariau – niekas negelbėjo. Nė nepajutau, kad Rugaitis nebestypso po langais, nedūlinėja tarp namų. Viena man berūpėjo – tasai pamėkliškas karvelis. Apsėdo jis mane kaip slogutis, dievaž, naktim slogindavo. Būdavo, guliu patamsy pramerktom akim, ir vaidenasi, kad jis už lango tupi, laukia, kol užsnūsiu. Ir tokia negalia apima, kad, rodos, užmigsi – tikrai nebekelsi, tasai pragaro karvelis numarins tave miegantį. O dieną šimtąsyk mano balkoną puldavo. Ant turėklų nenusilaiko, tai plumpteli vidun ir rėplinėja, viską savo dvoku persmelkia. Žiūri į jį ir nieko negali suprast, tik klaikas ima. Bet dargi ko bijojau, niekaip nepermaniau. Kiek ten to paukščio tėra: sugniaužtum viena ranka – šlapia vieta teliktų. Juk nei nagų jis turėjo, nei kokių ilčių, o vis vien buvo baisu. Gal ne tiek baisu, kiek negera. Toks negerumas, toks neramumas apnikdavo, kad nors verk. O svarbiausia – pats sau nieko paaiškint negalėjau. Kol ramiai svarstydavau – karvelis kaip karvelis, tik smirda, bet vos pažiūrėdavau į tas jo akeles, vien slėptis magėjo, nors po žeme lįsk. Rodės, nevalia prie jo nė prisiliest, tarytum kokia dvasia jį būtų sergėjus. Palytėsi – rankos kojos tau nudžius, smegenys išpus. Nemirsi, dar blogiau: tysosi kaip rastas ir į pasaulį juodus pūlius leisi. Kartais atslūgdavo tokios mintys, būdavo, jau pačiumpu kokį pagalį, jau įsidrąsinu, bet pamatau tas besieles giltinės akis, ir vėl rankos suglemba. Visą pasaulį, tasai mėlynas šėtonas man užstojo. Nebeužuodžiau liepų kvapo, nebejutau barščių skonio, pabudęs pirmiausia prisimindavau jį. Iš viso miesto, visos žemės, viso dangaus liko vienas pamėkliškas karvelis.
       Kaip aną velnionišką vasaros vidudienį iš viso pasaulio tebebuvo likęs vienas Kazimieras Rugaitis.
       Net pradėjau slapstytis nuo to karvelio, slankiojau katinų takais, bet jis mane uoste užuosdavo, pajusdavo nežemišku jutimu. Niekur negalėjau pasislėpt, jis lakstė paskui mane kaip dūšia be vietos. Pažiūrėjau į veidrodį – savęs gaila pasidarė: veidas nubalęs, skruostai įdubę, akys žybčioja beprotiška ugnimi. Jaučiu – reikia nugalabyt tą karvelį. Bet niekaip negalėjau prisiverst, nevaliojau prie jo nė prisiartint. Ir pagalbos nebuvo ko prašytis. Vilniuj juk kaimynas kaimyno nepažįsta, nė vardo nežino. Nebėra lietuviškos bičiulystės, pradingo ji amžiams. Ir su kuo čia bičiuliausies, jei tų lietuvių aplink trys ir pusė. Gal su tuo šuniniu kacapu? Vienas turi viską daryt, pats su savim šnekėtis, pats sau guostis. Aplinkui tik šmėklos, tegu ir žmogiškais veidais. Jau maniau, taip ir nusmaugs mane ta pragaro išpera miegantį. Tik tada prisiminiau savo žalsvuosius miltelius.
       Geri milteliai. Ką nori nugalabys: kirmėle, žiurkę ar šunį. Dukart esu sapnavęs, kaip įteikiau Kazimierui Rugaičiui tortą, visą tais milteliais nubarstytą. Priviriau karveliui gardžiausio lesalo, o miltelių šūstelėjau, kad geram arkliui būt ganėję. Maišau maistą ir nė per nago juodymą netikiu, kad tasai lestų. Bet susyk puolė kaip smakas. Viską švariai surijo, rodės, net apsilaižė. Iškart pasidarė ramu ir gera, prisėdau, pats vienas burnelę išlenkiau, laukiu, kada anas stips. Žiū, jau parvirto ant šono, tad pasiėmiau kibirėlį, einu išmesiu. Tik pasilenkiau – tasai kad puls ant manęs. Dar aršiau nei anąsyk. Pasipūtė, papuro ir nuplasnojo sau, šnypšdamas kaip gyvatė. Nė nemanė stipt, tik dar labiau ėmė šlubuot dešine koja.
       Kad ne tas klibikščiavimas, turbūt niekaip nebūčiau susivokęs. Per visą gyvenimą vienui vieną padarą taip troškau nugalabyt, kaip tą karvelį. Vienintelis per visą gyvenimą regėtas padaras šitaip klibikščiavo. Mano galvoj tarytum kokie ratukai kitaip persisuko, akys ėmė kitaip regėt. Tik tada pagaliau susigaudžiau, kad senų seniausiai nematyti Kazimiero Rugaičio.
       Tarsi juodą raištį nuo akių būtų kas nurišęs. Tarsi, išvien patamsiuos tūnojęs, būčiau ūmai išvydęs šviesą. Tarsi griausmingas balsas būtų tiesiai ausin pasakęs: atsibusk, Povilai, argi jau suvis nieko nebesupranti?
       Vienui vieną padarą lygiai taip troškau nugalabyt – Kazimierą Rugaitį.
       Pastojo jis man kelią tą velnioniškai karštą vasarą, prieš trisdešimt ketverius metus, pastojo ir jau nesitraukė. Kaitra buvo neapsakoma, smegenys galvoj užvirė, pukšėjo tartum košė. Tik todėl ir įkliuvau į pasalą. Manęs penkerius metus niekas pagaut neįstengė, o čia tasai iššoko kaip pilypas iš kanapių. Šuniškai nutykojo: paėjau į šalį nusimyžt, o jis strykt ir stovi priešais, akis vartydamas. Pasiduok, sako, bandite, žarnas paleisiu, bekiauši. O pats žiūri man į tarpkojį, akių neatitraukia. Lai žiūri, jei tikro lietuvio nematė. Ir vis vapa: tu bekiauši bandite! Na, galvoju, prisigyvenai, Povilai, penketą metų bunkery tupėjai, kad tave šitas špicas pagautų. Dievaži, augumo buvo kaip pono Valatkevičiaus špicas. Argi stribai ūgesnių susirinks? Stoviu, rankas iškėlęs, o tasai vis spokso man į tarpkojį, net žiežirbos iš akių lekia. Žinojo, gyvatukas, kas jam koją pamuše. Man net šaltis šakumą perėmė. Matau, iš akių matau, kad ano galvoj jau viskas įvykę, jau išties esu bekiaušis. Na, galvoju, Povilai, sakyk sudievu savo tarpkojui, visi tavo vaikeliai iš anksto į dangų eis, nė nepradėti. Laikų laiklaikius stovėjau priešais tą špicą, gėdingai išsivertęs, visur tą stovėjimą atsiminiau – ir lagery, ir namo pargrįžęs, visą gyvenimą atsiminiau. Kiti pirmą meilę prisimena, kokią didžiulę šventę, o aš vien tą stovėjimą. Stypso priešais mane tasai špicas: ant vieno delno padėtum, kitu priplotum – paliktų truputis smarvės, daugiau nieko. O tu stovi kaip kokia begėdė išsivertęs ir nieko nieko negali.
       Tasai negalėjimas nusitęsė per visą mano gyvenimą. Kėliau ir guliau su tuo negalėjimu po širdim. Pirmiausia negalėjau turėt laisvės, jokios laisvės, nė menkiausios. Pjuvenas rijau, uogas ant šakų supuvusias, ir vis geru žodžiu minėjau Kazimierą Rugaitį. Kasdien dvasios akimis jį regėdavau. Paskui gyvent nei dirbt, kuo noriu, negalėjau. Maniau, jis tik mano galvoj man kelią pastojo, na, dar tą velnionišką vasaros vidudienį. O pasirodė – tikrų tikriausiai pastojo, kiekvieną mano žingsnį sekė, stribas prakeiktas. Nė tų stribų senų seniausiai nebeliko – tik jis vienas visoj Lietuvoj. Ligi gyvenimo galo toks liko. Nedrįso pribaigt, nedrįso išromyt, tai nutarė pamaži numarint. Kur benusidanginčiau, visur jo ranką jutau. Jis man visas gyslas po vieną ištąsė, širdį randais išraižė, nežmogum mane pavertė. Visi gyveno, kaip gyveno, visi ką nors galėjo. Tik mano vieno likimą persunkė negalia, o tą negalią pagimdė Kazimieras Rugaitis. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis stodavo man ant kelio ir be garso sakydavo: tu bandite bekiauši! Mano kraują gėrė, mano mėsa užsikąsdavo. Jau, rodos, į žmones išeidavau, pamiršdavau, ko prisimint nenorėjau, imdavau šį tą galėt. Ir būtinai nežinia iš kur išdygdavo jis. Nė nematydavau jo, girdėt apie jį negirdėdavau, tik paskum viskas išaiškėdavo. Kaip šūdas paviršiun išplaukdavo. Čia yra tokia nuomonė, kad tamsta neatitinki, veblendavo koks nupiepelis, kad tamstos, vanasi, praeitis. Kokia nuomonė, klausdavau, kaip tos nuomonės vardas? Bet nė klaust nereikėjo, iš anksto žinojau: Kazimieras Rugaitis. Jis prisiekė mane praryt. Iš vieno valsčiaus į kitą blaškiausi, o jis iš paskos sėlino. Speitė mane į kampą, matyte mačiau, kaip mėgaujasi, viliasi kada nors visai mane sutraiškyt. Juo labiau pats kilo, juo smarkiau mane gramzdino. Patyręs, kad jį vėl paaukštino, išsyk žinojau, kad mane dar giliau į purvą įmurdys. Jis visą mano gyvenimą užnuodijo. Ne tik man kraują siurbė. Mano žmona jauna vėžiu pasimirė – jis kaltas, vien jis. Tikriausiai naktimis būrė, nuodingus spindulius leido, kad tik ji nusibaigtų. Jeigu žmogus visas persunktas neapykantos, apie jį pradeda skraidžiot nuodingos dulkelės, jos gali ir niekuo dėtus žmones pražudyt. Sūnus su mašina užsidaužė – be Rugaičio rankos neapsieita. Nežinau, kaip kelią nuslidino ar stabdžius sugadino, bet čia jo darbas. Visa, kas mane gyvenime blogo ištiko, – Kazimiero Rugaičio kliautys. Jis mane kaip tą akmenį, lašas po lašo pratašyt norėjo. Vienui vieną norėjo palikt, kad kaukčiau kaip vilkas, pats jam pasiduočiau.
       Nužudžiau jį mažiausiai tūkstantį kartų. Galabydavau jį mažne kasnakt. Dieną jis darydavo savo juodą darbą, o naktį aš su juo atsiteisdavau savaip. Kartais sunkiai besulaukdavau vakaro. Per dieną patirdavau tiek skriaudų, tiek žmonių blogumo, kad širdy susikaupdavo didžiausias juodulys, mausdavo visus kraujuojančius širdies randus. Tasai juodulys kaip voras rėpliodavo po visą kūną. Ištisą dieną svajodavau, kad atsigulęs būtinai susapnuosiu ką nors gražaus: kvapnią stebuklingą pievą, o gal jūros pakrantę ir laisvę, kuria galima suvis išplaukti iš šio dvokiančio pasaulio. O vos užsnūdęs pradėdavau žudyt Kazimierą Rugaitį. Jis manęs neapleido netgi sapnuose, mudu buvom lyg surišti virve. Sapnai būdavo keisti: labai jau gyvi, kitąsyk nubudęs nesugaudydavau, ar sapną prisimenu, ar tikrą dalyką. Dar gerai, jei sapne būdavau visai kitoks, nei gyvenime. Kada kepiau jam tą tortą su žaliaisiais milteliais, buvau negras virėjas, minkiau tešlą didžiulėj virtuvėj su raudonom spintelėm. Bet neretai sapne pasirodydavau visai toks pat, kaip ir dieną. O Kazimierą Rugaitį visad sapnuodavau tokį, koks buvo iš tiesų: mažiuką, susivėlusį ir išdidų kaip povas. Net pašiurpdavau, sapne pagalvojęs: o jeigu šitai dedasi iš tikrųjų? Juk žmogų nugalabyt – ne dvokiantį karvelį nudobt. Nenorėjau aš sapnuot tokių sapnų, tikrai nenorėjau. Bet rytą lyg ir geriau ant širdies patapdavo. Žinojau, kad Rugaitis nepražuvo, kad ir vėl mane persekios, bet didysis siutas kaži kaip apmalšdavo, jutau, kad ne viską jis iš manęs atėmė, nors sapnai man dar paliko. Geriau jausdavaus, jeigu sapne aš būdavau visai ne aš. Tarytum išeidavo, kad ne aš Kazimierą Rugaitį nugalabijau, o lemtis ar Dievas, ar pati gamta. Sykį sapnavau, kad esu bitė. Gerai žinojau, kad mano geluonis mirtinai nuodingas vienam vieninteliam žmogui, kiti mano įkandimo nė nepajaustų. Saugojaus, kad neįgelčiau kam per klaidą, veltui neišleisčiau nuodo, mirtino vieninteliam žmogui. Dūzgiau ir dūzgiau ištisą naktį, bet vis dėlto prisitaikiau ir įgėliau Rugaičiui -jis tuo metu savo viloj gurkšnojo čekišką alų. Sapnavau, kad esu Perkūno žynio palaimintas kardas, kaip tik manim lietuvis karžygis turi perskrost Kazimiero Rugaičio krūtine – mat anas mūsų pilį kryžiuočiams išdavė. Esu buvęs net akmeniu, krintančiu anam ant galvos. Lėkiau žemyn ir džiūgavau, matydamas, kaip jo pakaušis vis artėja. Šit kokie sapnai mane lankė: tikrai buvau akmuo, bet visui viską regėjau, galėjau netgi svarstyti, į kurią vietą trenksiuos. Taip jau išėjo, kad mudu su Kazimieru Rugaičiu tarytum visą gyvenimą rungėmės. Jis dieną mane priveikdavo, o aš naktį jam atsikeršydavau.
       Rodės, diena buvo kaip diena, kai pagaliau susivokiau. Karštis atslūgo, visi žmonės lengviau atsikvėpė, o aš ūmai perpratau šlubojo karvelio paslaptį.
       Mirė Kazimieras Rugaitis, pasimirė, bet manęs nepaliko ramybėj. Ne veltui žmonės sako, kad karveliai – tai mirusiųjų vėlės. Anoks tai buvo karvelis, pagaliau supratau, kad jo vardas – Kazimieras Rugaitis. Tarytum antras regėjimas būtų atsivėręs. Staiga viską taip ryškiai išvydau, žvelgdamas į tą mėlyną šėtoną, net Kazimiero Rugaičio eigastį pažinau: lygiai taip pat šlubčiojo dešine koja. Manė, kad priveiks mane gyvenime – ir bus jo viršus. Prie naujos valdžios pritapo, ponuliu pasidarė, o mane šiukšle pavertė. Bet pamiršo, kad tikrąsias sąskaitas pateikia vien mirtis. Sukriošo didysis stribas, subyrėjo į gabalus, o aš likau sveikutėlis, dargi visai drūtas vyras. Oi, koks pavydas ir nuoskauda turėjo jį apimt! Juk džiūgavo, mane žemėn įtrypęs, save didžiu žmogum laikė. O giltinė atėjus visai kitokią bylą pradėjo. Visą gyvenimą jis mane smaugė, bet nepergalėjo. Dabar pasimirė, kad ir kažkokio skyriaus vedėjas ar net pusministris buvo, o aš paliksiu ir dar metų metus nugyvensiu. Jis mane šiukšle laikė, o aš jį pergyvenau. Tad ir nusprendė net iš ano pasaulio mane persekiot, vylėsi bent iš proto išvarysiąs.
       Tiktai Kazimieras Rugaitis galėjo taip pasielgt, tikrai galėjo – aš jį kaip nuluptą pažįstu.
       Daug jis man į širdį prišiko, visko nė neįsiminsi. Visad į mano gyvenimą lindo. Kol Vilniuj pas sūnų priregistravo, per jo malone tikrus kryžiaus kelius turėjau praeit. Negana to, dar tyčia greta įsikūrė, kad pačia savo povyza man gyvenimą nuodytų. Bet neišdegė, nieko jam neišdegė – tai šit kokiu būdu nutarė mane pribaigt. Bet ir vėl apsišovė.
       Viską perpratus, apėmė kone palaima. Reikėjo tik kuo greičiau pridobt tą mėlyną šėtoną. Dabar net jo besieles akutes pažinau. Juk jos persekiojo mane visą gyvenimą. Keistai surėdytas tasai pasaulis: visokias smulkmenas pameni, o pamatęs svarbių svarbiausią dalyką, išsyk jo nė nepažįsti.
       Reikėjo tik gražiai tą mėlyną pabaisą nutykot. Kokį pavojų įtaręs, būtų dar kuo pasivertęs. Negalėjau prašaut pro šalį, atėjo laikas visiškai Kazimiero Rugaičio atsikratyt, pribaigt net jo mėlyną plazdančią vėle. Visą gyvenimą su juo grūmiaus, beliko paprasčiausi darbai. Galėjau nusimegzt kokį tinklą, galėjau susimeistraut spąstus. Tūkstantįsyk žudžiau jį sapne, bet taip ir nenugalabijau. Turėjau sudorot bent jo dvokiančią vėlę. Visą gyvenimą slapčia to mirksnio laukiau, nė pats nesuprasdamas, ko viliuosi. Jaučiau, kad ateis ypatinga valanda, tik nežinojau kokia. Ir pagaliau atėjo, beliko ranką ištiest.
       Nudobiau aš tą karvelį. Gajus pasirodė besąs kaip katė. Plunksnos į šalis lėkė, kirmėlikės ligi pat lubų skraidžiojo. Sako, katinas turi septynias gyvastis, o tasai mėlynas šėtonas turbūt kokias dvi dešimtis turėjo. Sudraskiau jį į skutus, visai sumaitojau, po kaulelį išnarsčiau, kol pagaliau amžiams sustingo. Valandą laiko rankas kvepiančiu muilu ploviausi – nė tas negelbėjo. Atsiguliau visas sudvisęs, jokios ramumos nepajaučiau, jokio džiaugsmo. Po galvą slankiojo įkyrios mintys: negalėjo Kazimieras Rugaitis taip lengvai pasiduot, kokią niekšybę jis dar pramanė?
       Užmigau sunkiai, ir iškart aplankė pažįstamas sapnas: vėl pradėjau galabyt Kazimierą Rugaitį. Net sapne širdį negerumas apėmė: gyvųjų tarpe jo nebėr, ir jo vėlę nusmaugiau, o jis vis vien nepranyksta. Nėra nuo jo išsigelbėjimo kaip nuo kokio maro. O dar patį bjauriausią sapną sapnavau: buvau visai toks, kaip gyvenime, net savo butą pažinau. Ėjau galabyt Kazimiero Rugaičio į jo namus. Tik tiek sapnas nuo gyvenimo ir skyrėsi: iš tikrųjų niekad tiksliai nežinojau, kur anas gyvena. Pastovėjau prieš veidrodį, pažiūrėjau sau į akis. Iš pradžių norėjau pasiimt kirvį ar peilį, bet paskui supratau, kad turiu pasmaugt jį plikom rankom, kad kiekvieną dvesiančio kūno virptelėjimą pajusčiau, kad jo gyvastis man per pirštus nutekėtų. Įgriuvau į jo kambarį kaip gyvas kerštas, jis nė burnos pravert neįstengė, iškart suprato, kas jo laukia. Anksčiau jį galabydavau lyg ir nenorom, tarytum iš prievartos, o šįsyk pajutau keistą smagumą. Bandė nuo manęs slėptis, į visus kampus lindo, o aš nė neskubėjau. Kur turėjau skubėt – juk žinojau, kad vis vien nugalabysiu, kaip jau tūkstantįsyk esu galabijęs. Vis į akis jam žiūrėjau: tos pačios geltonos besielės akelės. Blaškėsi po kampus, stalą apvertė, knygas iš lentynų ant grindų išgriovė. Žaidžiau su juo kaip katė su pele, kol pagaliau pabodo. Čiupau ir plikom rankom pasmaugiau. Ilgai nesikankino, vos smarkiau spustelėjau – sprando kauliukai trakštelėjo, ir baigta. Atsisėdau, cigaretę užtraukiau – anas amerikoniškom buvo visą stalą nukrovęs. Menkas dūmas – man jau veikiau „Primos“ reikėjo. Šitų tik pakučiai dailūs – nieko neprikiši.
       Tada ir prasidėjo tikras slogutis. Kažkas ėmė baladotis į duris, paskui spyną išlaužė. Sugriuvo į kambarį gal penki vyrai, čiupo už rankų. Paskui kažkur vežė, uždarė šaltoj kamaroj – iškart senus laikus prisiminiau. Ne tokiose esu tūnojęs. Atsisėdau ant grindų, rūkau amerikoniškas cigaretes ir laukiu, pakol sapnas baigsis. Dar ne tokių baisybių esu prisapnavęs. Rytas išaušo, paskui visai įsidienojo. Atėjo toksai vaikiniokas su ūsiukais, žiūrėjo į mane, žiūrėjo, o paskui paklausė: ar žinojot, kad Rugaičiui buvo belikę gyvent koks mėnuo? Ar žinojot, kad antras mėnuo nė nevaikšto, kad vėžys baigia jį sugraužt? Ar žinojot? Ištardysim, sako, vėliau, dabar man kaip žmogui tokie klausimai rūpi. Kam šitai padarėt? Kas jūsų ranką valdė?
       Nieko aš jam neatsakiau, pasėdėjo jis, pasėdėjo ir išėjo. O aš visai rimtai pagalvojau: kodėl tasai sapnas ligi šiol nesibaigia? Jau kelissyk bandžiau pabust - niekaip neišėjo. Sėdžiu šaltoj kamaroj ant grindų, amerikoniškas cigaretes jau baigiu ir visai nieko nebesuprantu. Tūkstantįsyk Kazimierą Rugaitį galabijau, tūkstantįkart šalto prakaito išpiltas nubudau, bet šitaip baisu dar nėra buvę. Dažnai ir anksčiau pamanydavau: o kas, jeigu viskas iš tikrųjų dėjosi? Bet juk negali būt, kad iš tikrųjų. Argi toks ponulis vienas namie merdėtų? Jam geriausioj ligoninėj palatą paruoštų ir gėlėm apkaišytų.
       Visą gyvenimą kenčiau nuo Kazimiero Rugaičio, net savo dvokiančią vėlę jis ant manęs užsiundė, į šitą šaltą kamarą įkišo. Nepaliko manęs Kazimieras Rugaitis ramybėj ir, matyt, jau nebepaliks. Nė pats nežinau – gyvas jis ar miręs. Baisi mintis po galvą šliaužioja: o gal teisybę sakė tasai vaikiniokas su ūsiukais? Tūkstantįsyk galabijau Kazimierą Rugaitį, nejau būčiau nugalabijęs, kada jau nė pribaigt nebereikėjo? Nejau būtų tokią klaikią niekšybę sumanęs: pats dvėsdamas, savo mirtim ir mane pražudyt? Cigaretės visai baigiasi, taip ir nusprendžiau: jei nežinia iš kur naujas pakelis rasis, žinosiu, kad čia sapnas. O jeigu nesiras?

       1986

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.

Į viršų

       Nukryžiavimas

       Jis netikėjo jokiais dievais. Tačiau kai paskutinysis sveikas vairo traukės varžtas lūžo, vos pradėjus sukti į sankryžą, Tomas nejučia padėkojo aukštesniosioms jėgoms. Jeigu šitai būtų nutikę, važiuojant geru greičiu, iš jo būtų likusi košė. Priekiniai „Opelio“ ratai bejėgiškai išklypo skersai kelio, nevaldomas automobilio priekis ėmė brėžti puslankį į kaire. Juodas „Volvo“ vos suskubo išvairuoti, jį apvažiuodamas.
       Meistras sutvarkė viską per dvi valandas. Suremontavo automobilį, tačiau nepragaišino keistos nuojautos, kad užeina nelemtas laiko tarpas. Tomui kaipsyk sukako trisdešimt treji, jį kamavo nesveiki bauguliai, nors niekas lyg ir nesirengė jo nukryžiuoti. Bet ėmė rodytis, kad jo gyvenime stinga darnos, todėl būtinai turi nutikti kas nors negera. Tikriausiai persidirbo: netgi dingojosi, kad jo kažkas visąlaik tyko. Dvi dienas Tomas vairavo itin atsargiai, o trečią užsimiršo ir įprastai pavarė Laisvės prospektu gal šimtu dvidešimčia. Pašėlęs velniūkštis, visąlaik ginęs jį pirmyn, tik pirmyn, vėl užvaldė ir rankas, ir smegenis. Ne laiku užvaldė: kažkas supokšėjo pavarų dėžėje, paskui sudardėjo velenas, jis stabdė šaltakraujiškai, ramiai suvokė, ką daro. Gal todėl tik įsiskėlė du šonkaulius, nors iš mašinos teliko vaizdinga laužo krūva. Kaip tyčia neturėjo nė dienos laisvo laiko išvykai į kokią Olandiją, o apsipirkti Vilniaus automobilių aikštelėse jam rodėsi per brangu. Suskis Tomo šefas nepasiūlė firmos automobilio ir toliau ramiai važinėjo juo pats, nors savų turėjo net du.
       Tomas nebuvo važiavęs troleibusu bent penketą metų. Stotelėje jutosi nejaukiai ir jaudinosi, lyg rengtųsi skristi per Atlantą. Dievagojosi išlipsiąs prie pirmojo laisvo taksi. Troleibuso viduje jį pirmiausia pribloškė kvapai. Spūstis buvo nežmoniška, tačiau labiausiai vis dėlto slogino kvapas. Jis buvo aitrus, bet sykiu apgaulingai salstelėjęs. Be to, dar dvelkė įkaitinta guma ir vakarykščios degtinės raugu. Bet pagrindinis kvapas buvo įtaigiausias: nutrauktų sapnų, neišvengiamo skurdo nuojautos ir beprasmio egzistavimo kvapas. Tomas jautėsi čia svetimas, troleibuso pasaulis rodėsi slogus ir priešiškas. Labiausiai ardėsi pagyvenusios moteriškės, jos negailestingai trankė jam alkūnėmis šonus. Tomas su siaubu laukė, kad kuri nors užkliudys subintuotus šonkaulius. Jutosi esąs auka, o gal atgailautojas už nebūtas kaltes.
       Neapsikentęs išties suskato lipti lauk prie artimiausios taksi stotelės, ėmė atsargiai slinktis priekinių durų link, tačiau taip ir pravažiavo laisvų taksi virtinę, nes išvydo ją. Ji sėdėjo nugara į troleibuso priekį, matydama visą saloną, o gal rodydama save. Ji visuomet šitaip sėdėdavo. Vėliau patyrė, kad ji įlipa maršruto pradžioje prie žiedo. Namas, kuriame gyveno, buvo apsilaupęs ir gūdus. Tik kada ji išeidavo pro duris, namas iškart nušvisdavo. Troleibuso vidaus netgi ji nepajėgė praskaidrinti, tiesiog sėdėjo tarsi atgijusi fantazija, dievybės įsikūnijimas. Jos plaukai buvo tamsūs, nors ir ne visai juodi. Krito laisvai ir natūraliai, tačiau tos šukuosenos pavydėtų geriausi kirpėjai. Jos veidas pailgas, lūpos plonos, nosis siaura ir tiesi, o akys pilkos. Kur kas vėliau jis galėjo įsižiūrėti į jas iš visai arti. Rainelės nebuvo vientisos, jose dar galėjai įžiūrėti mažyčius gelsvus ruoželius. Jos krūtų speneliai buvo ne rauplėti, kaip kitų – neapsakomai švelnūs it rusvi pumpurai.
       Tą pirmąją dieną Tomas dar nieko ypatingo nesugebėjo, vien apstulbęs sustingo ir vos nepravažiavo Taurakalnio stotelės. Jos vaizdas persekiojo visą dieną, o naktį ji pakilo į orą ir sklandė aplinkui, deja, nė nepasukdama galvos jo link. Apyilgis sijonas tyliai pleveno, juodas švarkelis taip ir liko susegiotas, ji skraidžiojo taip pat griežtai ir stropiai, kaip sėdėjo troleibuse.
       Kitą rytą jis labiausiai bijojo, kad nepataikys į reikiamą troleibusą. Beviltiškai stengėsi pamatyti ją iš lauko, tačiau vienintelę atbulai įtaisytą sėdynę kiekvienąsyk dengė aklina žmonių siena. Jis vis nelipo, nė nebežiūrėjo į laikrodį. Nelauktai atvažiavo neprikimštas troleibusas, žmonių sienoje šįsyk buvo properša, anga į kitokią erdvę, o toje kitoje erdvėje sėdėjo ji. Šįsyk buvo apsivilkusi mėlyną suknelę, nedengiančią kelių. Josios kojos buvo kerinčios ir slaptingos, o nuo liemens ją gaubė švytėjimas, kurį tarėsi matyte matąs. Jis įsitaisė visai arti, įsikibęs strypo su talonėlių žymekliu. Nuo jos tikrai sklido neregimas švytėjimas, nors gal tik jis vienas jį tematė. Troleibuso pasaulis liko atžarus, Tomą tolydžio trikdė reikalaujančių pažymėti talonėlius baksnojimai. Jie kaskart sujaukdavo tobulą atidaus Tomo žiūrėjimo rimtį. Čia niekas nesakė „prašau“ nei „ačiū“, troleibuso pasaulis buvo irzlus ir nykus. Net ji neįstengė pagražinti šito pasaulio. Gal nė nesistengė, ji pati buvo ištisa visata. Šitai patyrė vėliau, kada jau ištobulino savo stebuklingą gebėjimą. Pirmosiomis dienomis vien žiūrėjo į ją ir siuntė telepatines žinias. Siuntė taip įtaigiai, kad ji turėjo nors dalį jų suvokti. Tačiau visad liko išdidi. Retsykiais ramiai nužvelgdavo jį: gan trumpai, svajingomis pilkomis akimis. Nė sykio nenusišypsojo - kaip, beje, ir jis pats. Tomas nepajėgė šypsotis, jam išvien gniaužė kvapą. Juo labiau nebūtų įstengęs prabilti. Galėjo vien žiūrėti, tad žiūrėjo ir žiūrėjo, įsidėmėdamas kiekvieną jos išraiškos smulkmeną, kiekvieną jos akių žybsnį. Jos krūtinė buvo aukšta, bet nelabai didelė, tačiau lemtingiausias liko neregimas švytėjimas, kerintis ir atimantis valią. Galbūt ji tyčia jį kankino. Galbūt buvo pratusi, kad prie jos kojų skausmuose raitytųsi bent keletas jaunų vyrų. Tačiau jis nepyko ir neįsižeidė: ji leido į save žiūrėti, o vien šitai atvėrė duris į palaimos karaliją. Jos veido oda buvo glotni, bet gyva. Priglaudęs prie jos pirštus, jusdavai, kad oda kvėpuoja. Jos pilvas buvo plokščias, netgi šiek tiek įdubęs, ant jo nesusimesdavo nė viena riebalų raukšlelė. Kada išmoko išjungti laiką, ištyrinėjo ją tarsi neatrastą žemyną, tarsi beribį kosmosą.
       Stebuklingasai gebėjimas užgriuvo jį netikėtai, gal dešimtą, gal penkioliktą rytą. Aplankė kaip neregėtas stebuklas, bet Tomas nė mirksnio nedvejojo, patikėjo viskuo iškart. Tiesiog toks jau buvo tasai dievų ir demonų siųstas akimirksnis. Troleibuso pasaulis tąryt buvo netgi bjauresnis nei visuomet, vis labiau irzo ir nirto, gale kažkas rusiškai barėsi, jį vis baksnojo talonėlių žymėtojai, Tomas užsimerkė ir ėmė maldauti viso pasaulio, kad suteiktų jam nors mirksnį rimties. Kad leistų netrukdomam gėrėtis ja. O kai atsimerkė, viskas jau buvo įvykę.
       Veikiau kaip tik niekas neįvyko: laikas stebuklingai išsijungė. Sustingo gatvės vaizdas, dar ką tik vangiai slinkęs pro šalį. Vidury žodžio sustingo besibarančiųjų lūpos. Sustingo visų žmonių veidai ir rankos. Už langų suakmenėjo popieriaus skiautelės, sklandę ore. Paliko tylu, net troleibuso kvapai priblėso. Tarsi statula sustingo ir ji, bet tapo tik dar labiau kerinti ir viliojanti. Tomas neapstulbo ir neišsigando, jautėsi laisvas tarsi sapne. Iškart įtikėjo, jog tai jam, vien jam skirtas stebuklas. Ji sėdėjo, grakščiai palinkusi į priekį, ją gaubęs neregimas švytėjimas dar sustiprėjo. Jos laibas kūnas dabar buvo ypač grakštus, pilkos akys ryškios kaip niekad. Ūmai suvokė, jog gali nekliudomas ją palytėti. Palietė jos skruostą begal atsargiai, pačiais pirštų galiukais. Oda nebuvo vėsi kaip statulos, joje slypėjo gyvybė. Slapto švytėjimo aura persiliejo jam į pirštus. Jis tapo santūriu jos valdovu ir galėjo ramiai mėgautis. Nė mirksnio nebijojo, kad pasaulis nelauktai pajudės, dabar jis visiškai valdė laiką. Galėjo daryti su ja ką tinkamas, tačiau tik atsargiai glostė jai skruostą, paskui kaktą ir akių vokus. Norėjo pažinti ją palaipsniui, to švento stebuklo nebuvo galima sutepti lytėjimo goduliu ar geismu. Tomas tik ištyrinėjo jos veidą pirštų galiukais, dar panardino plaštakas į jos purius plaukus, paskui atsitraukė ir vėl įjungė laiką. Troleibuso pasaulis vėl suklegėjo, vėl barėsi ir baksnojo jam į šonus, bet šitai jo net nebeerzino.
       Pavėlavo į darbą, šefas piktokai jį subarė, o Tomas netikėtai sau pačiam atsakė, kad esama ir svarbesnių dalykų. Visą dieną juto nerimą, galiausiai pakvietė sekretorę Rasą vakarienės. Vakaras nutekėjo žinoma vaga, Rasa nė nesulaukė, kol jis pabrėžtinai lėtai atsegios visas sagutes bei kabliukus, skubiai nusirengė pati. Jos kūnas buvo tikra Dievo dovana, jis išdidžiai pasistengė ir klausėsi jos aimanų bei šūkčiojimų kaip malonios muzikos. Tačiau galiausiai nepajuto nei pasisotinimo, nei atsipalaidavimo, naktį miegojo neramiai ir visąlaik sapnavo laukinius arklius.
       Kitą rytą jau neabejojo, kad pataikys į reikiamą troleibusą, palaukė, kol ji atidžiai pažvelgs į jį ir išjungė laiką kaip tik tada. Norėjo, kad žiūrėtų į jį, nors ir žinojo, kad ji nieko nemato ir nesuvokia. Šįsyk išdrįso prasegioti jos žalsvą bliuzele ir glostė jos krūtine. Ji anaiptol nebuvo atsaini tobulybė, tąryt ant jos krūtinės iššoko keletas spuogelių, bet kaip tik tuos spuogelius jis labiausiai mylėjo. Jį žavėjo viskas: jos trapūs raktikauliai, liemenėlės nėriniai, nuo krūtų sklindantis vos juntamas šviežios žolės kvapas. Paskui kankinamai lėtai pažino jos pečius su švelniausiais balkšvais pūkeliais, atsargiai palaižė liežuviu kaklą, norėdamas įsiminti jos odos skonį. Nepanoro leistis giliau nei tą rytą, nei dar keletą rytų. Tačiau išjungtas laikas vis plėtė galimybes ir norus. Kažkurį rytą vieta šalia jos liko laisva, išjungęs laiką, jis prisėdo greta ir virpančiais pirštais išrengė ją ligi pusės. Tik tąsyk įsitikino, kad ji nėra suakmenėjusi. Galėjo pakelti jai ranką, pakeisti jos pozą. Ji sakytum miegojo letargo miegu, užmigdžiusi ir visus kitus, išskyrus jį. Gal šitaip išreiškė slaptą norą priklausyti jam, o gal ir ją valdė dievai ar demonai. Jis nepajuto geismo, glostydamas jos stačias krūtis, vien troško perduoti, perlieti į jas visą savo beribę meilę, stengėsi nedaryti nieko, kas galėtų ją įžeisti. Jis darė tik tai, ką ji leido daryti. O leido ji visai nedaug: apglostyti kvepiančias žole krūtis, liežuviu patikrinti, ar odos skonis ties bamba toks pat, kaip kaklo ir pečių, atsargiai palytėti stačius rusvus spenelius. Čia ir derėjo liautis, vėl užsegti jai liemenėle, apvilkti nusmauktą ant klubų apatinuką. Sutvarkęs ją ir vėl įjungęs laiką, beveik pasiryžo išties prisėsti prie jos ir užkalbinti. Tačiau to nepadarė, pats nežinojo kodėl. Gal pabūgo, kad ji pasirodys tesanti eilinė irzlaus troleibuso pasaulio gyventoja. Bet gal tiesiog bijojo, kad realiai susipažinęs jau niekad neįstengs išjungti laiko. Ji buvo neprilygstama kaip tik tokia: užmigusi stebuklingu letargu, dosniai atskleidžianti neįmanomas paslaptis. Ideali netgi labiau negu svaja ar sapnas.
       Darbe slampinėjo visai apdujęs, netgi neišlaukė iki dienos galo, ūmai ištrūko namo ir užsisakė išsyk dvi „orchidėjas“. Susirengė tikrą erotinį pasaulį, paneles išsireikalavo vertingiausias ir nuosekliai įkaitino jas, kol tos visai pašėlo, net pamiršo profesionalumą ir ėmė dūkti savo smagumui. Kada jos išėjo, pasijuto toks neįmanomai vienišas, kad vos neužsisakė dar kokių nors – vien pasėdėti ir patylėti, niekam daugiau.
       Stebuklingi rytai užėmė vis didesne jo gyvenimo dalį, visa kita pasitraukė toli toli į šalį, Tomas lyg ir dirbo, lyg ir gaudė užsakymus, lyg ir gaudavo kažkokius pinigus, tačiau tas neatrodė svarbu. Dešimtį sykių galėjo nuvažiuoti į Olandiją ar Šveicariją automobilio, bet nepajėgė praleisti nors vieno ryto troleibuse. Jau pažinojo visus jos drabužius, iš anksto spėliodavo, kaip bus apsivilkusi, ir vis dažniau įspėdavo. Vieną rytą ji pasipuošė naujutėlaičiais apatiniais, jis nė mirksnį neabejojo, kad pasipuošė jam. Manėsi, kad ji vienaip ar kitaip junta jo žavėjimąsi. Nieko neprisimena, bet pasąmonėje žino, kas su ja dedasi. Galbūt nuosekliai susapnuoja šitai naktimis. Dabar išjungdavo laiką ilgam, žiūrinėdavo jos kūną iš visai arti ir iš toliau, kelissyk nesusivaldęs švelniai pabučiavo. Jos kojos buvo ypač kerinčios, stebuklingasis letargas atpalaidavo visus raumenėlius, jis pamėgo ištiesti jas ir vedžioti po nuogą odą pirštais, tarsi norėdamas ją pabudinti. Pažino kiekvieną jos kūno kertelę, tik niekad nedrįso išrengti jos visiškai nuogai, pažvelgti ten, kur jam nederėjo žvelgti, juo labiau tą slaptą vietą palytėti. Juto, kad ji šito neleidžia. Juto, kad šitai ją įžeistų. Slaptingajam stebuklui buvo nulemtos aiškios ribos, jeigu kurį rytą, pažvelgęs į ją pajusdavo visai natūralų geismą – neišjungdavo laiko, paprasčiausiai nuvažiuodavo iki Taurakalnio stotelės, mėgaudamasis jos judesiais ir retais žvilgsniais į jį. Skausmingai atidėliojo tą dieną, kai vis dėlto ją užkalbins. Šitas nelemtas žaidimas, kad ir koks stebuklingas, negalėjo tęstis be galo. Jis nuogąstavo, kad kurį rytą nesusivaidys ir padarys ką nors bjauraus. Išjungto laiko laisvė ėmė darytis slogi ir pavojinga. Gerai žinojo, kad sykį sutepęs stebuklinguosius rytus, jau tikrai niekad nepajėgs išjungti laiko, tikriausiai nebegalės nė susipažinti su ja nykioje Vilniaus realybėje. Jis neturėjo teisės visko sugadinti, ji nebūtų šito atleidusi, vien sau pačiam būtų padaręs blogiau.
       Pamaži išmoko neklystamai patykoti jos pavakare ar vakare. Troleibusas, kuriuo važiuodavo, savotiškai švytėdavo iš vidaus. Lydėdavo ją ligi namų, bet niekad neužėjo net į laiptinę. Paskui neretai iki vėlumos praslankiodavo apie purviną ir gūdų namą, spėliodamas, kurie langai galėtų būti jos. Rajonas čia buvo nemalonus ir tikriausiai pavojingas – jeigu Vilniuje apskritai beliko saugių rajonų. Tačiau Tomui šitai nerūpėjo: vien jo figūros pakako numaldyti bet kokiems plėšikėliams. Jis galėjo ramiai vaikštinėti kur tinkamas ir bet kuriuo paros metu. Kartais net norėdavo, kad ją kas užpultų, kad galėtų įsikišti ir ją apginti. Geresnio būdo susipažinti nė nesugalvotum. Deja, įžūlūs vaikėzai apsiribojo nešvankiomis pastabomis, kurių ji tarytum nė negirdėdavo. Ji buvo išdidi. Ji buvo žavinga. Tomą vis smarkiau apėmė nerimas, tasai nerimas įsitempė kaip styga, virpino širdį ir varė į smilkinius negerus pulso tvinksnius. Kartais nelauktai išvysdavo ženklus, keistas vizijas: smėlėtą dykumą, visišką būties tuštumą, seniai klampojančius per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvę.
       Negelbėdavo nė siautimai su „orchidėjomis“ ar Rasa. Vieną vakarą nerimo styga jau visai pavojingai įsitempė, jis pajuto, kad būtinai privalo tuoj pat surasti ją. Antraip teliks smėlėta vienatvės dykuma, visiška tuštuma, seniai klampojančios per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvė. Atsiprašė Rasos, liepė jai niekur neišeiti ir skubiai paniro į stebuklingą troleibuso pasaulį. Jutimai neapgavo, ji išties važiavo namo vėlai, šįsyk atstu lydėdamas ją netgi prasimankštino, nes pakeliui spietėsi labai jau įtartinų vaikinų būreliai. Įprastai sekė ją iki laiptinės, tačiau užbaigė vakarą ne taip, kaip visada. Tankiai užstatytas bevardžiais namais kvartalas staiga virto dykuma, visiška būties tuštuma. Suvokė, kad stebuklai baigiasi, kad rytoj neišvengiamai turi užkalbinti ją, susipažinti ir galbūt netgi iškart pasakyti, kad ją myli. Jis neturėjo ko slėpti, jo norai buvo šventi ir gražūs. Matyt, panoro atsisveikinti su savo stebuklingu gebėjimu, nes padarė tai, ko niekad nebuvo daręs. Išjungė laiką, kada ji stabtelėjo prie laukujų durų, tiesiai po ką tik įsukta lempute. Pirmąsyk išrengė ją nuogutėlę, tarsi bijodamas, kad nykioje Vilniaus realybėje niekad tokios neišvys. Ji atrodė slaptingai ir kiek grėsliai: žodžiais neapsakomas geismo be geismo objektas. Žinojo visas jos kūno kerteles, išskyrus vieną vienintelę, kurią ir palytėjo virpančiais pirštais. Panėrė ranką į purius plaukus, atsargiai paglostė lyties lūpas. Tai buvo visų stebuklų galas, čia reikėjo sustoti. Skubiai aprengė ją, sutvarkė ir paėjęs tolyn įjungė laiką, – šįsyk jau nebesustabdomai.
       Grįžęs elgėsi su Rasa neįmanomai švelniai, ji nustebusi užklausė, kas jį per tą valandą pamainė. Tomas tik kažką numykė, jo mintys gyveno ateinančiame ryte, jis nė neplanavo, ką darys ir kaip kalbės, žinojo, kad viskas stebuklingai pasiseks savaime.
       Kitą rytą niekaip neaptiko reikiamo troleibuso. Nė vienas nevažiavo pro šalį, apgaubtas neregimo švytėjimo. Tai buvo neįtikėtina, jis bandė ir kitą rytą, o trečiąjį neiškentęs nuvažiavo prie jos namų ir ėmė nykiai laukti. Nerimo styga turbūt trūko, jis buvo pasiryžęs sugriauti visus namus, jeigu nesulauks, skambinti į visas duris, suplyšti į gabalus, tačiau vis vien ją surasti. Galbūt ji sunkiai susirgo, gal jai nutiko nelaimė, tikriausiai ji nesąmoningai laukia jo, o jis vien slampinėja apie namą, sutrikęs ir bejėgis.
       Jį užpuolė iš pasalų ir gerokai pavargo, bet vis dėlto užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. Drūti vaikinai tik tuomet parodė policijos pažymėjimus, o kažkokia susivėlusi moterėlė visąlaik kartojo: taip, tai jis, tikrai jis, tikrai šitas kampuotas, Goda man daugsyk jį rodė, kai pamačiau čia slankiojant, išsyk paskambinau. Tomas nieko nesuprato, nebent tai, kad jį, regis, vis dėlto rengiasi nukryžiuoti.
       Pradėjo suvokti savo padėtį tik vėliau, bet vis vien nepajėgė atsikvošėti. Realybės kraupumą užplūdo jo smegenis labai nuosekliai, tačiau vis vien liko neįtikėtina kaip negeras sapnas. Jis niekaip negalėjo įsigyventi į tai, kas vyksta. Rodės, visa tai dedasi kažkam kitam, jis tėra liūdintis ir sujaudintas žiūrovas, bet tuoj galės išjungti laiką ir ištrūkti iš viso to košmaro. Jos vardas buvo Goda. Ją rado lifto kabinoje dar gyvą, bet nepajėgė išgelbėti. Ji buvo žiauriai prievartauta į burną ir labiau įprastai. O vagina dar išdraskyta kažkokiu kietu daiktu, negana to, kiaurai prabadytos visos sienelės, vidaus kraujavimas ir buvo lemtingas.
       Tomas atsėdėjo akistatą su ta moterėle. Ji taip ir nesusišukavo, pasirodė besanti Godos motina. Apstulbęs klausėsi savo istorijos, papasakotos iš kitapus. Tai buvo košmaras, bjaurus šmeižtas, stebuklų mėnesio niekingas iškraipymas. Bet gal klaikiausia buvo išvysti patį save iš šalies kreivame, viską darkančiame veidrodyje.
       Moterėlė čia rėkė, čia pasikūkčiodama raudojo. Tasai kampuotas snukis persekiojęs vargšele gal mėnesį laiko. Terorizavęs josios mergaitę, seniai rengęsis savo šiurpiam darbui, už kurį tris amžinybes degsiąs visuose pragaruose. Goda skundusis ir bijojusi, ji pati norėjusi kreiptis užtarimo ir pagalbos. Goda vengusi važiuoti į darbą, ji prašiusi rasti butą kitame rajone, kad tik pabėgtų nuo to šėtono. Šimtąsyk rodžiusi motinai šitą monstrą, jis slankiodavęs apie namus, dėbčiodamas į visus savo šėtoniškomis spangėmis. Jodvi nemiegodavusios naktimis, nusipirkusios brangiausią spyną. Jodvi merdėjusios iš baimės ir slapto siaubo. Šitas šėtonas žinojęs, kad jodvi gyvena vienos, todėl ją ir pasirinkęs. Ji pati buvo dusyk nusileidusi žemyn, norėjusi pulti jį, aprėkti visų akivaizdoje, sukviesti kuo daugiau kaimynų. Tačiau abusyk jai atėmę žadą, vos pamačius šito siaubūno žvilgsnį. Jis mokąs hipnotizuoti, tą pat tvirtinusi ir vargšelė Goda. Troleibuse jis tiesiog atimdavęs jai valią, ji sėdėdavusi ir bijodavusi net krustelėti. Goda buvusi kukli, nepasakodavusi smulkmenų, bet juk viską galima numatyti. Tikriausiai bandęs ją maigyti, gal net kišęs rankas po sijonu – juk žinia, kaip elgiasi tokie iškrypėliai. Jie nenormalūs, juos reikia šaudyti!
       Iš pradžių Tomas net nesuvokė, apie ką čia šnekama. Bet realybė vis niršiau įsigraužė į smegenis. Jis pagaliau įsisąmonino, kad Godos nebėra. Pagaliau suprato, kad čia šnekama apie jį. Rodos, nesyk žiūrėjo į save veidrodyje, tačiau tokio žmogaus niekad nematė. Ėmė nebesuprasti, kur atsidūrė. Gal čia suvis nebe tas pasaulis? O gal tai jis nebėra joks Tomas ir niekad juo nebuvo? Moterėlė paspringo ašaromis, kūkčiodama raudojo, o jis tylėjo, netgi nesiteisino. Ką jis turėjo pasakoti: kaip išmoko išjungti laiką? Kokius argumentus turėjo išsakyti: kad myli net kates, o išjungęs laiką dargi nedrįso išrengti jos visai nuogos? Jis tylėjo visą laiką, jam reikėjo esmingai pamąstyti. Rasa paliudijo, kad tą vakarą buvo kažkur išlėkęs. Niūrus kapitonas net gūžtelėjo pečiais: tokią merginą turėjai po ranka, o... Kapitonas dirbo ramiai ir kruopščiai. Ant Godos rūbų, o svarbiausia - pilvo odos, buvo rasta jo plaukelių, ekspertizės išvada buvo neginčijama. Kaip jis turėjo aiškintis: kad išjungus laiką lytėjimas vis vien likdavo tikras? Jis neklykė esąs nekaltas, nesirovė plaukų ir nesidievagojo. Galiausiai juk netikėjo jokiais dievais. Vieną vienintelį kartą nesavomis lūpomis, su kvaila viltimi paklausė, ar jie nerado spermos pėdsakų: juk būtų galima įrodyti, kad tai ne jo sperma. Viltis išties buvo kvaila: juk šis tragiškas spektaklis, nelemtas nukryžiavimas iš anksto buvo sumanytas taip, kad jam neliktų jokios išeities. Jokios spermos, jokių įtartinų tipų laiptinėje tą vakarą, jis vienintelis tegalėjęs padaryti šitai ir padaręs. Niūriajam kapitonui viskas buvo taip aišku, kad Tomas jį netgi užjautė. Kažkodėl buvo sklidinas užuojautos visiems: nudelbusiai akis Rasai, savo noru papasakojusiai apie smulkias jo seksualines keistenybes. Šefui, kuris mikčiodamas aiškino, kad Tomo žvilgsnis jau savaitę buvo visai paklaikęs. Netgi kaimynams, kurie, pasirodo, registravo „orchidėjų“ vizitus: su data ir net valandomis. Jis buvo visų užspeistas ir sugniuždytas, realaus pasaulio nebeliko. Liko smėlėta dykuma, visiška būties tuštuma, seniai klampojančios per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvė.
       Žinoma, neprisipažino dėl to, ko niekad nebuvo padaręs net mintyse. Begalinėmis dienomis ir naktimis jam nerūpėjo nei teismas, nei nuosprendis. Galvojo apie visai kitokius dalykus. Galvojo apie savo sudaužytą automobilį. Apie nervingą troleibuso pasaulį ir jo negera lemiantį kvapą. Tuo kvapu viskas ir prasidėjo. Galvojo apie tai, kad žmogui nelemta išsiveržti iš užburto rato. O pabandžiusiojo laukia neišvengiama prapultis. Jeigu būtų suvažinėjęs į Olandiją, jeigu būtų toliau daręs pinigus ir dėl nieko nesukęs galvos, jeigu tebūtų erotingai kamavęs „orchidėjas“ ir Rasą – užburtas ratas būtų girgždėdamas sukęsis toliau. Viskas būtų gerai, gyvenimas būtų stabilus ir tikras, niekad nebūtų tekę susitikti niūriojo įsitikinusio savo šventu teisumu kapitono, nebūtų prireikę išjunginėti laiko, nebūtų reikėję nė žymėti dešimčių, šimtų sumaigytų troleibuso talonėlių.
       Nenorėjo net sau prisipažinti, kad jį tebelaiko pagavęs neregimas Godos švytėjimas, irzlaus troleibuso pasaulio kerai. Žinojo, kad niekad iš ten neištrūks, važinės ir išjunginės laiką mintyse, nes tam tikriausiai turės ilgus ilgus vienatvės metus. O kol kas jam paliko tylėjimas ir įklimpusios pusnyse kupranugarių vilkstinės visiška neviltis.

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.

Į viršų

       Vilniaus arhatas

                        skiriu John Lee Hooker ir Muddy Waters

       Aurelijus ūmai perprato gyvenimo esmę. Tatai įvyko ne taip jau paprastai. Ir anksčiau daug galvodavo apie gyvenimo esmę. Tačiau perprato ją tik tada, kai pasikorė.
       Aurelijus pasikorė lietingą penktadienį Karoliniškių landšaftiniame draustinyje, tam tyčia nusipirkęs ilgą brezentinį pavadį dideliam šuniui.
       Anaiptol nesijautė esąs didelis šuo. Tą penktadienį jautėsi esąs tiesiog niekas. Aurelijaus gyvenimas buvo netekęs prasmės.
       Kitados, rodės, neatmenamais laikais, Aurelijus buvo mokytojas. Nesąmonė, pataisė pats save Aurelijus – kitados jis dirbo mokytoju, o paskui jau nebe. Tačiau mokytojas buvo ir bus ligi amžių pabaigos. Jis gimė tam, kad mokytų jaunus žmones. Įrašai jo likimo knygose neleido elgtis niekaip kitaip. Į jo pamokas verždavosi net kitų klasių moksleiviai. Aurelijus mokė bendrojo pasaulio mokslo, mokė visko iš esmės, todėl mokyklos direktorius bei šiaip valdžia jo nekentė ir visąlaik grasino atleisti iš darbo. Aurelijus dėstė literatūrą, tačiau jo pamokos anaiptol nebuvo literatūros pamokos. Taip, jis kalbėjo apie literatūrą. Tačiau taip pat apie menus apskritai, apie politinę filosofiją, erotiką ir net ekonomiką. Jis taip manė: literatūroje yra visi šitie dalykai ir dar daugybė kitokių. Jis neklausė jokių direktorių, jokių švietimo ministerijų, jokių inspektorių. Jis mokė paauglius suprasti pasaulį. O gal mokė kaip tik to, kad pasaulis yra iš esmės neperprantamas.
       Visos mokyklos merginos, išskyrus gal porą, buvo beprotiškai jį įsimylėjusios. Neįtikėtinas dalykas: juk Aurelijus buvo nedidukas, neišvaizdus ir netgi nė trupučio ne „sexy“. Tačiau merginos kraustėsi dėl jo iš proto kone tiesiogine prasme. Kai kurios net bandė žudytis, žinoma, grynai vaikiškai. Jei būtų buvęs seksualinis maniakas, būtų miręs nuo išsekimo, nuo persisotinimo jaunais mergiškais kūnais. Tačiau teturėjo vieną vienintelę jaunutę meilužę iš dešimtos klasės. Jų meilė buvo tokia tyli, taip paslėpta nuo viso pasaulio, jog kartais Aurelijus suabejodavo, ar ši išties egzistuoja. Ar tikrai yra tos beprotiškos meilės valandos po pamokų ir neįmanomai slapti tarpusavio ženklai. Sakytumei Aurelijus slėpė šitai netgi nuo pats savęs. Sakytumei tatai buvo tik panorėta ar veikiau susapnuota.
       Aurelijus rašydavo pažymius į žurnalą, išvesdavo trimestrinius, tačiau tai tebuvo apgaulė, skirta kvaišiems aplinkiniams. Iš tikrųjų težymėdavo vienintelį pažymį. Vadino jį visapusiško žmogaus koeficientu. Išvesdavo tą koeficientą pagal sudėtingą savo sumanytą schemą. Jo mokomi paaugliai anaiptol nebuvo stebuklingi. Dešimtuko per visą jo mokytojavimo laiką tenusipelnė du žmonės. Absoliučiai pablūdęs išverstakis vaikinas ir labai graži, bet labai romi mergina. Aurelijus neprisiminė jų vardų nei pavardžių, nesidomėjo, ką jiedu pasiekė realiame gyvenime. Jį labiau domino, ką pasiekė jis pats. O pasiekė jis didelę didelę gyvenimo špygą.
       Iš pradžių atėjo atgimimas ir tautinės mokyklos koncepcija. Aurelijaus niekad nestebino žmonių idiotizmas, tad ir tąsyk nenustebo. Toliau dėstė savo pamokas apie viską ir spjovė į visus tikrintojus. Mokytojų jau ėmė stigti, tad atleisti jo vis vien negalėjo. Jo buvusi dešimtokė pamažu baigė mokyklą ir dingo. Studijavo dizainą Paryžiuje. Iš pradžių kone kasdien rašė aistros kupinus laiškus, paskui liovėsi. Tatai Aurelijui nelabai terūpėjo, jis buvo užimtas kuo kitu. Bandė suprasti, kodėl pasaulis jo taip nemyli.
       Klaikų pinigų stygių pirmiausia pajuto pirkdamas knygas. Jų lyg tyčia atsirado visokiausių, tačiau visos buvo neįmanomai brangios. Keletą mėnesių Aurelijus gyveno pusbadžiu, bet kai prisiėjo net iš tiesų pabadauti, parašė direktoriui prašymą atleisti. Knygų atsisakyti Aurelijus negalėjo. Jis mąstė lengvai ir paprastai: mokytojo algos knygoms nepakanka, nepakanka apskritai niekam. Vadinas, reikia ieškoti kito užsiėmimo, kuris užtikrintų ganėtinas pajamas. Aurelijus nesirengė mestis į verslą ar kitokias nesąmones. Jis buvo gimęs mokytoju, tik mokytoju ir rengėsi likti.
       Tokia buvo didžioji jo gyvenimo klaida. Mieste knibždėte knibždėjo jaunų milijonierių, tad Aurelijus ėmė ramiai ieškotis privačios mokyklos, kur išties padoriai uždirbtų. Jau po dviejų savaičių jį apėmė neviltis. Rado muzikos mokyklų, anglų kalbos mokyklų, daugybę biznio mokyklų. Netgi vieną dizaino mokyklą. Tačiau nė kvapo vienintelio dalyko, kurio nuoširdžiai ieškojo. Šiame mieste niekam nereikėjo visapusiško žmogaus mokyklos. Jaunieji milijonieriai pirko elektroninius autopianinus už septyniasdešimt tūkstančių dolerių ir rentėsi pilis su keturiais baseinais. Tačiau, bent kol kas, visiškai nesirūpino savo vaikų ateitimi. Gal jų vaikai tiesiog buvo dar per maži? Aurelijus šitame mieste buvo niekam nereikalingas.
       Pirmiausia jis labai pasipiktino. Buvo tikras savo darbo profesionalas, kokių reta. Galbūt apskritai vienintelis toks šiame mieste. Jam privalėjo mokėti po šimtą dolerių už valandą ar dar daugiau. Bet niekas to nepripažino, o formaliai Aurelijus tebuvo bedarbis literatūros mokytojas. Naujasis Vilniaus pasaulis jo nepamilo. Dar blogiau: šis pasaulis jį ignoravo. Šitam pasauliui joks Aurelijus paprasčiausiai neegzistavo. Tad jis nusprendė išties nebeegzistuoti.
       Žinoma, nusprendė anaiptol ne iškart. Pirmiausia pabandė įrodyti, jog vis dėlto egzistuoja. Padirbėjo keliose vietose vertėju, bet mažai tepešė. Mokėjo bent keturias kalbas, tačiau tik tiek, kad galėtų apylaisviai skaityti. Vertėjauti aukštu lygiu jam buvo per sunku, be to, beviltiškai neįdomu. Tad Aurelijus pabandė mokyti privačiai. Repetitorių pasaulėlyje pasijuto išvis beviltiškai. Niekam nereikėjo žinių, visiems tereikėjo garantuotai įstoti į universitetus. O šia prasme Aurelijus buvo vėpla, jis netgi nieko nepažinojo tuose universitetuose. Gal jau tada būtų nusipirkęs ilgą brezentinį pavadį, tačiau sutiko buvusį mokinį. Jo pavardės, kaip ir visų kitų, neprisiminė.
       Visi buvę mokiniai Aurelijų dievino. Tasai mielas praturtėjęs jaunuolis be ilgų šnekų įteikė jam tūkstantį dolerių. Kokių gerų knygų tąsyk Aurelijus prisipirko! Taip pat atrado reikšmingą žaidimą. Nuėjo į senąją mokyklą ir persirašė buvusių mokinių pavardes bei adresus. Greit surado tuos, kurių tėvai arba jie patys smarkiai praturtėjo. Tūkstančių jam niekas nebedalijo. Tačiau savaitgaliais Aurelijus pietaudavo ir vakarieniaudavo karališkai. Netgi ėmė nusimanyti apie brangvynių rūšis. Tačiau šis žaidimas labai greitai įstrigo gerklėje – kone tiesiogine prasme. Kažkurią dieną, kramtydamas lašišą, Aurelijus ūmai mintyse primetė, kiek gerų knygų netrukus suvalgys. Dar keletą karališkų pietų bei vakarienių įstengė pakelti, o paskui pasidavė. Sužiaumoti tokius kiekius puikiausių knygų tapo nebepakeliama. Jis išvien jautė burnoje rišyklos klijų skonį.
       Mokytojai kaipsyk rengėsi streikuoti dėl menkų algų. Aurelijaus skola už komunalines paslaugas augo vis grėsmingiau. Jam jau prigrasė išjungti dujas bei elektrą. Negana to, jis suprato, jog didžiausius turtus susikrovė anaiptol ne tie jo mokiniai, kurių visapusiško žmogaus koeficientas buvo didžiausias. Nesakytumei, kad praturtėjo vieni kvailiai – bet tarp Aurelijaus koeficiento ir gero gyvenimo jokio tiesioginio ryšio nebuvo. Aurelijaus egzistavimas neteko prasmės. Tuomet jis ir nusipirko ilgą brezentinį pavadį dideliam šuniui, nors jokio šuns neturėjo. Aurelijus rengėsi pasikarti.
       Penktadienis buvo lietingas, jis ilgokai laukė, kol lietus daugmaž liovėsi. Sunkoka buvo išsirinkti gerą šaką, visi medžiai buvo kreivi ir nupiepė. Tačiau Aurelijus buvo atkaklus žmogus. Jis pasiekė savo tikslą.
       Palaimingai sūpavosi ant šakos, jau beveik užduso, jau patyrė priešmirtinę erekciją, tačiau paskutinį akimirksnį vis dėlto nuburbėjo žemėn. Gyvenimas dar sykį parodė jam didele špygą. Gyvenimo špyga kvepėjo šlapiais spygliais ir Karoliniškių draustinio šiukšlėmis. Aurelijus mirtinai panoro tuoj pat pravesti ypatingą pamoką, tačiau nebuvo kam. Tad pabandė mokyti pats save. Šitai pasirodė netikėtai malonu. Dar kybodamas kilpoje, Aurelijus patyrė keistą praregėjimą. Gal japonišką satori, gal indišką nirvaną. O veikiausiai grynai lietuvišką Vilniaus pasaulio praregėjimą. Aurelijus ūmai perprato gyvenimo esme.
       Gyvenimo esmė labai paprasta. Atsisakymas – štai visa ko esmė, mokė save Aurelijus. Joks žmogus šiame pasaulyje negali patenkinti visų savo norų. Žmogaus norai beribiai, o pasaulio siūlomos galimybės ribotos. Vilniaus pasaulis yra itin savotiškas – jo siūlomos galimybės visai ribotos. Išmintingas vyras, mokė save Aurelijus, atsisako savo norų, idant pritaptų prie bet kokio pasaulio. Tarkime, ir pats tikrai turėjo seksualinių norų, bet šit buvo atsisakęs jų jau bent keletas mėnesių. Gyvenimo esmė ta, toliau mokė save Aurelijus, kad atsisakytumei kuo didesnio kiekio norų, tada būsi laimingas.
       Žmogus nori gyventi patogiame, šiltame name. Tačiau tai tėra noras. Maža ko galima geisti. Galima įsigeisti nuosavos viduramžių pilies. Tačiau išmintingas vyras gali gyventi griuvėsiuose, rūsiuose, šildymo trasų požemiuose. Jis gali gyventi kartono dėžėje ar pašiūrėje ant Neries kranto ir vis vien studijuoti išminčių knygas.
       Žmogus nori važinėti automobiliu ar nors troleibusu. Tačiau tai tėra noras. Galima vaikščioti pėsčiomis, Vilnius nėra jau toks didelis miestas. Ir po Lietuvą galima vaikščioti pėsčiomis, Lietuva nėra jau tokia didelė šalis. Žiūrint išmintingo vyro akimis – visas pasaulis nėra jau toks didelis. Kur reikėtų skubėti? Kam? Kuriems galams keliauti? Apskritai pajudėti iš vietos? Kyla nenumaldomas noras? Pirmyn! Kelionės Lietuvos keliais ir miškais nūdien būtų sklidinos nuotykių, pavojų, galbūt net raganų ir slibinų. Išmintingas vyras savo valia atsisako transporto. Išmintingas vyras gyvena pėsčias.
       Kuo mažiau norų – ir pasaulis nuolankiai guls prie tavo kojų. Jei Vilniaus pasaulis nenori Aurelijui nieko duoti – juo blogiau Vilniaus pasauliui. Aurelijus kilo į kalną, išlipdamas iš landšaftinio draustinio lengvai ir su skaidria nuotaika. Ką išmintingam vyrui reiškia moterys? Nieko! Jos tėra noras. Noras patenkinti gamtinį geismą, noras turėti šeimą ir vaikų. Tokius norus sunaikinti visai lengva. Juos it rūką išpusto žvarbus Karoliniškių vėjas. Nėra jokių moterų, kantriai mokė save Aurelijus, jos visos tėra norai, kurių galima atsisakyti. Jos visos tėra niekingi norai su niekingomis noro skylutėmis, kurias išmintingas vyras gali paprasčiausiai amžiams pamiršti. Jos visos tėra metafizinės laimės norai, kurie niekuomet neišsipildo. Štai kas yra moterys. Kitaip tariant, jų iš esmės lyg ir nėra.
       Rodės, sunkėliau bus su maistu. Žmogus jaučia keistą norą valgyti. Tačiau ir šį norą galima nugalėti. Vilniaus pasaulis nebesiūlė Aurelijui maisto. Tad jis valgė vis mažiau ir mažiau. Iš pradžių buvo tikrai sunku. Tačiau Aurelijus ne vien badavo, jis be paliovos mokė ir mokė save. Ėmė misti savo paties mokymu. Jam tekėle skaidrią šypseną aplinkinių nusiskundimai, esą trūksta šito ir ano. Tie žmonės neperprato gyvenimo esmės. Jie gyveno klaidingai. O Aurelijus pasilypėjo viena pakopa aukštyn - jis apskritai liovėsi valgęs. Tik neišmintingų norų pasaulyje šitai rodėsi neįmanoma. O Aurelijus jau pasiekė pirmąją arhato, visagalio išminčiaus stadiją, perėjo pro pirmuosius užkerėtus vartus. Išmoko patenkinti alkį kvapais arba valgančių žmonių vaizdu. Į valgančiuosius buvo galima žiūrėti už dyką. O kvapų buvo pilnas visas Vilnius, nuo jų stačiai tekdavo gintis, kad nepersivalgytum. Kvepėjo medžiai ir automobiliai, žmonės ir šunys. Kvepėjo Vilniaus bažnyčių skliautai ir jaunos dailios merginos su niekingomis noro skylutėmis. Kad nepersivalgytų, Aurelijus dažnai vaikščiojo, užspaudęs skudurėliu nosį. Atsisakydamas norų, vis labiau plėtė pasaulį. Rado jame tokių dalykų, kokių nė neįtarė esant. Išmoko sugerti saulės spindulių energiją kaip gėlė. Kasdien iš ryto rinkdavosi, kokia gėle šiandien virsti. Vieną dieną būdavo kvapni, puri rožė. Kitą – elegantiška trapi gerbera. Bet dažniausiai – karališkoji chrizantema, išdidžiai nevystanti ištisas savaites. Netrukus užslinko ūkanoti orai, tad saulės spinduliai tapo ypatingu delikatesu, vertesni už visas lašišas. Saulės spindulių nereikėjo kramtyti. Viskas ėjo tik į gerą. Saulė Vilniuje jau išvis nebesirodė, bet Aurelijus išmoko naudoti kosminių spinduliu energiją. Kol kas gan primityviai – jo kūno sistemos dar neveikė vien kosminių spindulių dėka. Jam vis dar reikėjo vandens. Jis vis dar gėrė, taip pat kvėpavo. Jam dar reikėjo tobulėti, be galo be krašto tobulėti. Turėjo tapti tikru arhatu. Būti vienusyk keliose vietose ir skraidyti. Gerti žmonių dvasią, o kvėpuoti muzika.
       Žmonės Aurelijų jaudino labiausiai. Jie taip ir liko be galo netobuli, jie buvo sklidini įvairiausių norų. Jie valgė, gėrė ir mylėjosi vienas su kitu. Nė nebandė tobulėti, juo labiau virsti arhatais. O didysis mokytojas Aurelijus visai nebenorėjo nieko mokyti. Kartu su kitais norais išnyko ir noras mokyti. Taip pat ir noras skaityti. Aurelijus vien žaidė žmonių likimais, stumdė žmones tarsi šachmatų figūrėles. Tačiau žaidė vien gėrio žaidimą. Jau mokėjo iškart atskirti gerus žmones nuo blogų. Jų skyrėsi viskas: akys, kvapas, kosminė aura. Gerų žmonių aura buvo panaši į kokį gerą dalyką: gėlę, šunį ar knygą. Blogų žmonių aura būdavo negeros formos: panaši į slibinus, mirtį arba politikus. Gerus žmones Aurelijus palaikė. Retsykiais telepatiškai perduodavo jiems patarimą, kokių norų derėtų atsisakyti pirmiausia. Blogus žmones Aurelijus bausdavo. Įteigdavo jiems kuo daugiau neįvykdomų norų, kad visą gyvenimą kankintųsi. Gėrė jų dvasinę energiją, nors ji ir buvo neskani. Kas nors juk privalėjo valyti dvasiškai užterštą pasaulį. Tiesa, Aurelijus nejuto jokios pareigos. Tačiau vis vien baudė blogus žmones. Gal toks elgesys tebuvo senųjų norų likutis, o gal jam tiesiog reikėjo ką nors gerti.
       Gerti vandenį ar šiaip kokius skysčius Aurelijus liovėsi antradienį, sausio septynioliktąją. Jis vis dar sekė laiką – iš papratimo, nors jau seniai žinojo, kad laikas neturi jokios prasmės. Jam vis mažiau kas beturėjo prasmę. Gal tik oro sudėtis, nes jis vis dar kvėpavo. Ir dar – kad ir kaip būtų keista – žmonės. Kai pats dar buvo žmogus, ne arhatas, Aurelijus patyrė daug skausmo, bet ir savotiškos laimės akimirksnių. Vis dar prisiminė, ką reiškia būti žmogumi, tad žmonės jam buvo įdomūs. Galiausiai, arhatas tėra išeivis iš žmogiškojo pasaulio, jam natūraliai rūpi jo kilmė. Net žmonių pasauliui rūpi, iš ko jis yra kilęs.
       Aurelijui taipogi rūpėjo, iš ko jis yra kilęs. Iš tikrai keistos padermės. Toji padermė elgėsi nenuspėjamai, siekė nežinia ko ir kamavosi dėl savo trukumų. O paskui, į valias pasikamavusi, tuos trūkumus kruopščiai puoselėdavo. Žmonių padermė buvo draskoma prieštaringų norų – kokį norą beišpildydavo, vis vien likdavo nelaiminga. Padermė, iš kurios buvo kilęs Aurelijus, su smagumu žudydavo pati save, o paskui raudodavo dėl pralieto kraujo. Visa tai nebežeidė ir nebeskaudino Aurelijaus. Į bet ką pasaulyje tegalėjo žvelgti su skaidria šypsena. Turėjo arhatišką laimės sampratą. Pasaulis buvo toks, koks jis buvo, ir neturėjo pabaigos. Jeigu Vilniaus miestas ūmai būtų virtęs beore erdve – tatai nebūtų reiškę pasaulio pabaigos. Aurelijus jau galėjo nebekvėpuoti. Net jeigu jo paties mintys būtų virtusios nirvanos tuštuma – tatai nebūtų reiškę pasaulio pabaigos.
       Aurelijus tebevaikščiojo Vilniaus gatvėmis dieną ir naktį – miego jam senų seniausiai nebereikėjo. Pamaži ėmė nebesugaudyti, ko jam apskritai bereikia. Kodėl apskritai vaikšto tomis beprasmėmis bereikšmio miesto gatvėmis. Kitados, kai buvo žmogus, stengėsi tarnauti kitiems žmonėms, juos mokyti. O dabar atsisakė visų norų, bet ir visų pareigų. Jis tapo tikru arhatu, lyg ir nebe žmogum, taigi žmonės jam ėmė neberūpėti. Svarbiausia, kad jam neberūpėjo nė pats Aurelijus, kuris juk irgi tebuvo žmogus. Tuomet ir suprato, jog pagaliau pasiekė galutinį tikslą.
       Arhato esmė labai paprasta. Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra.

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt