Kazys Binkis sulaukė gražaus pagerbimo – išleistas jo kūrybos dvitomis. Poetas, kuris mūsų vaizduotėje visada iškildavo jaunas ir maištaujantis prieš susiklosčiusias kūrybos formas, dabar jau įteisintas klasikas, jo stilistika nieko nešokiruoja ir neįžeidžia...
       Pirmą kartą vienu sykiu galime gėrėtis jo lyrika, poemomis, eilėraščiais vaikams, pjesėmis ir teoriniais straipsniais, vertimais. Visa tai panašu į didelę pomirtinę dailininko ekspoziciją: ant sienų vienas šalia kito išsirikiuoja daugelio metų darbai ir eskizai. Galima viską iš naujo suvokti, ieškoti naujų vertinimo kriterijų, paralelių. Minint rašytojo 80-ąsias gimimo metines, pasirodė keliolika rimtų straipsnių. K. Binkio kūrybą analizavo literatūros mokslininkai V. Kubilius ir V. Galinis, šiam dvitomiui poetišką interpretaciją pateikė E. Mieželaitis, svarstymus ir atsiminimus spaudoje paskelbė poetas A. Miškinis. Daug autentiškos medžiagos E. Balionienės užrašytuose S. Kudrevičiūtės-Binkienės atsiminimuose; juos praėjusį rudenį išspausdino ,,Švyturio“ žurnalas.
       Per keletą dešimtmečių daugiausia ginčytasi dėl K. Binkio lyrikos. Tai natūralu, nes lyrika – brandžiausia jo kūrybos dalis. Atrodo, kad dar ne viena poetų karta galės pagal ją tikrinti savo žodžių svorį ir skambesį.
       Dvitomyje spausdinamas pluoštas neįėjusių į rinkinius K Binkio eilėraščių. Ne visi jie lygiaverčiai, tačiau papildo, padeda geriau suprasti jo kūrybos ištakas ir ieškojimų kryptį. 1919 m. parašytame „Ką, jaunoji, pamanei...“ yra eilučių, pranašaujančių būsimą „Keturių vėjų“ poetą, sodraus, tapybiško ir reljefiško vaizdo meistrą:

       „Melsvi, balsvi reginiai“ vėliau virto savitomis formomis, gavo žodinę raišką, kur klasikinė eilėraščio schema tarsi sprogo, plūstelėjo naujoviškos dermės, alogiška sintaksė. Kompozicija grindžiama nauja psichologine būsena, kitokiu išgyvenimu. Vietoj klasikinės simetrijos atsiranda asimetrija, blykčioja metaforos ir įvaizdžiai:

       – vėliau savo ieškojimų laikotarpį K. Binkis taip apibūdino irgi į rinkinį neįėjusiame „Tragedijos antrakte“.
       Visų pirma užburia laisva ir nevaržoma jo lyrikos nuotaika, poetiškas ūpas. Grakščiai ir žaismingai iš poeto sielos srūva pavasarinio smagumo ir laisvės sklidini posmai. Tokia nuotaika alsuoja ne tik „Keturių vėjų“ laikotarpio eilėraščiai, bet ir patys ankstyvieji. K. Binkiui mažiausiai tinka mokyklinė tiesa, kad poetus formuoja tradicija, norma, taisyklės... Pirmiausia norisi galvoti apie veržlią prigimtį ir temperamentą. Tai buvo gaivių vėjų trokštąs kūrėjas. Jo užmojai sutapo su ištisa plejada mūsų rašytojų, kurie ieškojo laisvesnės raiškos, natūralesnės nuotaikos. Turėtume prisiminti ir ankstyvąjį I. Šeinių, ir J. Savickį, ir B. Sruogą... Futurizmas ar ekspresionizmas K. Binkiui buvo tik dienos programa, o kūrybos esmė – toliau ir giliau. Ne vieną sykį esame jam priskyrę bendras „Keturių vėjų“ kaltes, siejome su sąjūdžio paviršium, o kiek net teoriniuose samprotavimuose tais šūkiais buvo užsikrėtęs, išryškėjo tik dabar, į vieną vietą surinkus straipsnius ir pasisakymus. Jų esmė – tikras ir nuoširdus rūpinimasis kultūriniu palikimu, literatūros padėtim, tikrųjų vertybių kėlimu į dienos šviesą:
       „Mes laižomės prie tų didžiųjų, o jie vadina mus analfabetais. Mes skundžiamės jiems, kad mus skriaudžia, o jie iš mūs tyčiojas. Mes rodome jiems savo frakus, o jie mus driskiais pravardžiuoja.
       Ir toliau taip bus, kol nepamatysim visoj platumoj savo dvasios ubagystės“ (Raštai. – V., 1973. – T. 2. – P. 327).
       Vietoj anuometinėje Europoje madingos absoliučios laisvės ir per didelės „kultūros dozės“ K. Binkis ragina imtis liaudies dainų, skulptūros ir tapybos darbų leidimo, sielojasi dėl kūrybos nuvertinimo visuomenėje.
       Naivu tvirtinti, kad jis nesižavėjo to meto modernistais, kad buvo izoliuotas ir nuo rusų, ir nuo vokiečių ar prancūzų sąjūdžių, tačiau, turėdami jo kūrybos dvitomį, matome, jog tos įtakos nelietė jo kūrybos šerdies.
       Po „auksinio“ laikotarpio – tobulos formos ankstyvųjų eilėraščių, po „Utų“, kurios stebina grakštumu ir skaidrumu, po geriausių „Keturių vėjų“ periodu sukurtų dalykų ateina „kaimiškų“ poemų – „Kriaučiaus Motiejaus“, „Sparnuoto Mato“, „Raulo keliauninko“ – metas. Šie kūriniai sugėrė dalį ankstesnės K. Binkio poetinės patirties. Naujos čia galbūt tik pačios intencijos... Sakytume, atvirkščias K. Binkis. Kiek prieš tai jis buvo pasišokęs ieškoti naujovių, tiek šiose poemose – anachroniškas. Priešybės keistai dera: kurį laiką orientavęsis į modernias sroves, K. Binkis pasuko į švietėjišką XIX a. galo tradiciją.
       Tokios metamorfozės prašosi paradoksiškos prielaidos: ar intuityvaus talento K. Binkis nepajuto vienos mūsų profesionalėjančiai poezijai gresiančios bėdos – užsidarant programose ir manifestuose, kelių nuotaikų variacijose, pažeidžiama ir natūrali literatūros raida?
       Mūsų literatūra ilgą laiką buvo sinkretinė, žanrinis neišsirutuliojimas būdingas net Vaižgantui, šiam netolimos praeities vaizduotojui. Jo proza – savotiškas kaimo žmonių gyvenimo epas, kur susipynę beletristiniai ir publicistiniai aprašymai, žmonių paveikslai, moraliniai pamokymai, lyriniai intarpai. Galbūt K. Binkio poemos – šuolis atgal į tokią sinkretinę lietuvių poezijos tradiciją, į tariamą jos ryšį su kaimiečio buitim ir psichologija, bandymas aprėpti naujųjų laikų kaimo gyvenimo visumą?
       Vienu turbūt nepajėgsime įtikėti – kad šios poemos tikrai meniškos. Joms kenkia paviršutiniškumas, kaimo žmonės vaizduojami kaip manekenai, be valios ir minčių, jų išgyvenimai stilizuoti lyg „Kavalerija rusticana“ tipo operetėje. Žavi nebent turgaus paveikslų ar šiuolaikinių primityvistų stiliumi nutapytos vietos (panašiai kaip J. Nalivaikienės tapyba):

       – taip Tamošiui ir Elžbietai atrodo prieškarinio Kauno gatvėse „konkė“. Atpažįstame ir „Vokiško pavasario“ stilių, tik jau be lyrinės jėgos, sukarikatūrintą, suprastintą. Išblėso ir poetinis šėlas, ir dvasios maksimalizmas.
       Tokį rašymo būdą perėmė T. Tilvytis, per jį pasiekė ir mūsų dienas, transformavosi į iš paviršiaus nieko bendro neturinčius, bet iš esmės giminiškus stilius. „Prastuoliška“, profaniška maniera prisipildė naujų syvų ir įgijo „tikros“ poezijos teises. K. Binkis natūraliai jautė mūsų poezijos dvasią, formaliai nesistengė forsuoti neįprastų formų, jeigu ką ir šokiravo, tai tikėdamas, kad poezijai daug kas atleidžiama, kad ji privalo gerti ir iš kitų šaltinių.
       Pjesėse ir straipsniuose K. Binkis atsiskleidžia kaip mąstytojas ir visuomenininkas, aktyvus moralistas, tačiau, palyginti su lyrika, čia trūksta žavesio ir improvizacijos. Tiesa, šie bruožai blyksteli „Keturių vėjų“ laikais parašytuose straipsniuose „Mes, jauni iškeltagalviai“, ,,Vasaris vėjas“, „Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus...“ Bet čia vėl pasigendame preciziškos minties (šiuo aspektu mūsų literatūros istorijoje bene išskirtinės asmenybės B. Sruoga ir Vaižgantas, kurie literatūriniuose straipsniuose nevengė sąmojo ir lyrinių nukrypimų, kartu išlikdami profesionalai). Nuo pirmųjų teorinių samprotavimų K. Binkis, kaip menininkas ir literatūros vertintojas, nuėjo ilgą kelią. Vėlyvieji jo straipsniai žavi minties aiškumu ir konkretumu, pažangia orientacija. K. Binkis jau ne tiek jautrus gamtos ir meilės dainius, vėjavaikis Alijošius, kiek aistringas publicistas, kultūros puoselėtojas, ypač aštriai pasisakantis prieš vakarietišką ,,fachmano“ tipo asmenybę, prieš kultūrinę inerciją ir miesčioniškumą.
       Iš jo pjesių skaidrumu ir jaunatvišku entuziazmu skiriasi „Atžalynas“, kuris dar ilgai nenueis nuo mūsų scenų (jei bus naujai interpretuojamas). ,,Generalinė repeticija“ pradėjo naują laikotarpį mūsų teatre, panašiai kaip K. Čapeko dramos Čekoslovakijoje ar B. Brechto Vokietijoje. Gaila, jog ankstyva rašytojo mirtis nutraukė daugelį sumanymų (nelyginant F. Diurenmato pjesės įžangą skaitome jo pradėtos dramos apie fizikus nuotrupas).
       Pirmą kartą lietuvių dramaturgijoje taip laisvai ir drąsiai imta komponuoti sąlygiški vaizdai ir paveikslai, laužyti nusistovėję teatriniai kanonai. Scenon išvesta sukrečianti istorinė tiesa, mažojo žmogaus problematika. Į teatrą kliūstelėjo pats gyvenimas, istorinis laikotarpis, kai pradėta realizuoti fašistiniai mitai. Šią tikrovę savo kailiu patyrė milijonai žmonių, tarp jų – šimtą kartų baisesnę ir šiurpesnę – K. Binkio draugas ir amžininkas B. Sruoga. Jaunatviškas ir valiūkiškas aukštaičių temperamentas, vaizduojant šią istoriją, ir K. Binkio „Generalinėje repeticijoje“, ir B. Sruogos ,,Dievų miške“ atsiskleidė rezignacine ir sarkastiška puse. Vaizdavimo objektu tapo gyvenimas, kur pamintos visos teisės ir moralės normos, kur nebeliko nei velnio, nei dievo, kur žmogus atsidūrė niekieno žemėje.

       1973

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.

Į viršų

       Neužmirštuolės katedros nišoje

       5 EDUARDO MIEŽELAIČIO EILĖRAŠČIAI

       Tiesą sakant, nedidelis penkių eilėraščių ciklas ,,M. K. Čiurlionio laiškai“. Eskize atsiremiama į tekstą, spausdintą knygoje ,,Dvidešimt Poezijos pavasarių“ (1985).
       Dvidešimt poezijos metų – menki juokai ir žmogaus, ir poezijos gyvenime. Ne daugeliui pasaulio poetų tenka laimė išsaugoti kūrybos ugnį per tokį laiko tarpą. E. Mieželaitis išleido dar keliolika lyrikos knygų, tolumoje dunkso jo „Žmogus“, daug kam ir dabar atrodantis vienintele poeto viršukalne... Ką darysi, kad ir mūsų dienomis skaitytojas atkreipia dėmesį pirmiausia į pripažintas, premijuotas knygas! Nėra tas daiktas toks jau blogas, tačiau ką daryti pripažintajam? Nerašyti daugiau iš viso? Būna ir taip. Šlovė, R. M. Rilkės žodžiais, yra situacija, kai kiti išsivežioja tavo pradėtos statyti tvirtovės akmenis. Tada gali griebti iš naujo – metai po metų plūktis toje pat aikštelėje, antroje, trečioje... Vargu ar kas nors pamatys.
       Tikra poezija panaši į stilingą katedrą. Net akmuo iš, Partenono ar gotikinės bažnyčios turi visą jos grožį, net dulkė. Čia kaip klasikiniu tapusiame A. Čechovo pasakyme: „Žmoguje viskas turi būti gražu...“ Įmanomi, tiesa, ir variantai. Galingoje visumoje prapuola vienas kitas disonansas, kartais – tik suteikia išskirtinio žavesio.
       Kas norėta tuo pasakyti? Jeigu pripažįstame didžiulę E. Mieželaičio poezijos, kaip visumos, reikšmę, tai pabandykime pasigrožėti ir jos detalėmis. Ir miniatiūriniuose gabaliukuose, nelyginant minėtos katedros atskalose, turi alsuoti visumos grožio dvasia.
       Miniatiūrinių dydžių estetika kažkodėl mūsų nuolatos apeinama. Prisimenu, kelerius metus iš eilės važiuodavau į Latvijos pajūryje stovinčius rašytojų kūrybos namus. Namai kaip namai – plokščias daugiaaukštis. Daugelį metų latviai gyrėsi, kad Dubultų stotelėje irgi iškils stilingas paminklas. Vieną pavasarį tikrai iškilo. Toks pat grandiozinis. Mažos tautos troškimas daryti didelius daiktus? Kiek čia natūralaus, spontaniško poreikio kurti, o kiek potroškio pasirodyti, sublizgėti, pritrenkti?
       Negaliu atsikratyti jausmo, kad toks kūrybinis polėkis panašus... į skraidančią vištą. Poetas M. Martinaitis yra pasakojęs istoriją, kaip jam skrendant dar „kukurūziniu“ lėktuvu iš Kapsuko, vėjas įsuko ir išnešė pro skylę kaimietės vištą! Toji iš pradžių plest plest, o paskui suglaudė sparnus ir – pasikliovusi dievo valia, ėmė kristi iš padebesių. Istorija kaip istorija, bet niekaip negalėdavau atsakyti į klausimą – ką pagalvojo žmonės, pamatę iš padebesių nukritusią perekšlę? Dievo čia ar velnio ženklas? Nei tas, nei kitas vištomis nesimėto.
       Nei dievui žvakė, nei velniui šakė – ir tas latvių paminklas. Baisi ta gigantomanija. E. Mieželaičio sumanymai irgi retkarčiais pribloškia. Imam galvoti, kad A. Baranauskas su „Anykščių šileliu“ tėra kūdikis. Nieko, deja, panašaus. Prisipažinsiu, jog E. Mieželaičio globališkumas man irgi svetimas. Gal tai „leistina“ jam vienam? Juk ir viena ištrupėjusi neužmirštuolė fajansinėj senovės kinų vazoje byloja apie visą kultūrą.
       Naivu tvirtinti, kad A. Baranauskas neturėjo globalinių idėjų. O jo pasiryžimas matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį? O F. Tiutčevas, kurį visados keliame kaip pavyzdį, jog poetui nereikia daug išsišakoti? Jis parašė septynis tomus apie Europos diplomatiją. Dantė – veikalą apie monarchiją... Bet grįžkime prie kelių katedros akmenėlių.
       Poetas be kosminės idėjos – menkas poetas. T. S. Eliotas, mano galva, nebuvo labai didelis poetas, konstatavęs, kad žemė yra bevaisė. Matau čia apskritai idėjų nebuvimą (arba jų subanalėjimą). Bevaisės žemės situacijoje pradėjo ir M. K. Čiurlionis; jo laiškus cituoja E. Mieželaitis. Taip „knygos knygoje“, anot Ch. L. Borcheso, principu poetas laimi dvigubą tiesą.

       XX a. bevaisėje žemėje sykiu su M. K. Čiurlioniu E. Mieželaitis stato taurią žmogiškumo tvirtovę. Deja, nežinau šiuo metu kito pasaulyje kuriančio lyriko, kur žmogaus idėja būtų taip tauriai, su tokia meile ir pasiaukojimu ginama. Tikros lyrikos kalba. Tai mums, lietuviams, didelė garbė. Tik visuomet esam linkę savo geriausius žmones nutylėti. Mums vaidenasi, jog kažkur pasaulyje gimsta ir didžiausios idėjos, ir talentingiausi žmonės. O mūsų svajonė – nuvažiuoti ten, pasimokyti ir tada, sugrįžus, tarkim, iš Paryžiaus, Romos, Londono ar Berlyno, kurti stebuklingus dalykus. M. K. Čiurlionis buvo matęs Europą, ten studijavęs, E. Mieželaitis irgi nemažai apkeliavo, tačiau geriausi jųdviejų kūriniai – gimę iš lietuviškos patirties. Pasaulis nebent išsklaidė jų iliuzijas, išgrynino savimonę, suteikė drąsos ir įsitikinimo, kad nesame menkesni. Kad žmogus pašauktas būti žmogumi. Galima ,,pasisemti“ kultūros, technikos, bet ne žmoniškumo.
       Bet kokios mūsų humanizmo tradicijos, idėjos pirmiausia yra subrendusios čia, lietuviškoje žemėje, pasaulėjautoje, Donelaičio, Strazdo, Čiurlionio, Krėvės, Vaižganto savimonėje. Galop – mūsų gamtovaizdy ir mūsų nepaaiškinamoje dvasios sandaroje. Kodėl, tiesą sakant, ji turėtų būti paaiškinama?
       Tautos gyvos tol, kol turi ką aiškintis. Išsiaiškinusios vienas paslaptis, puola prie kitų. O paslapčių neišsemiamybė! Viskas aišku tik miesčioniui, kuris irgi, deja, nepaaiškinamas – sotumu ir amžinumu...
       Geras eilėraštis – taip pat iki galo nepaaiškinamas. O. V. Milašius ta proga pripažindavęs tik apreiškimo pažadintą įkvėpimą. Ir lietuviška šio žodžio daryba su „į“ liudija kažką iš šalies, stovintį šalia, įkvepiantį. Visos senosios kultūros, pradedant senovės Egiptu ar Indija, turėjo antrininko problemą. Kuriantis žmogus nėra tas pats, kuris rūko pypkę, eina pasivaikščioti, oriai sėdi prezidiume. Jo antrininko, jo kuriančiosios sielos čia mažiausia. Kas ir kur eliminavo dieviškąjį kūrybos pradą, kurį galima paprasčiausiai vadinti ir spontanišku?
       Spontaniškumas gelbsti net tokius racionalius kūrybos metodus, kaip klasicizmas ar realizmas. Studentas būdamas, per praktiką vienoje vidurinėje mokykloje aiškinau V. Lenino straipsnį apie L. Tolstojų, kaip tos epochos veidrodį... Moksleiviai, žinoma, nieko nesuprato tol, kol pyktelėjęs sušukau: ,,Leninas norėjo pasakyti, kad Tolstojus pasakė tai, ko nenorėjo pasakyti...“
       Kaip antrininką šiame cikle E. Mieželaitis pasitelkia M. K Čiurlionį. Tiesą sakant, jis pats ateina į eilėraščius, be ypatingų pastangų, iš sielos gelmių – poetui įsigyvenus į jo pasaulėjautą, jo grožio sampratą.
       Bevaisę žemę gali išgelbėti tiktai titaniškos pastangos, čiurlioniškoji saulės idėja. Tą galima suvokti protu, bet kur gauti įkvepiančios energijos? Kokie nematomi kosminės šviesos pliūpsniai apšviečia žmogaus galvą? Tai mums nežinoma. Nepadės nei struktūralizmas, nei ateities mašinos.

       Užuomina istoriškai konkreti. E. Mieželaitis atgręžė kūrybos spindulius į žmogų, sugrąžino Europos humanistinės kultūros idealą. Būtent idealą. Atsuko į šviesą, trykštančią iš Europos kultūros. Lietuvos žemėje. Be jokių provincialumo kompleksų. Pasaulyje nėra mažų ir didelių tautų. Nėra skirtingo humanizmo – vienas didžiosioms tautoms, o kitas – mažesnėms. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis tą suprato (kokia kaina?). Prisiminkime J. Bobrovskį, atmetusį pompastišką klasikinės vokiečių filosofijos toną, einantį klausti išmirusius prūsus, kaip vadinasi gervė, ungurys, karklas... Norintį įvardyti pasaulį nekaltos aukos žodžiais. Tai taurios atgailos momentas, kuris ir padarė J. Bobrovskį tikru poetu.

       Bevaisėje žemėje, gimstančiam kontinente poetas išeina į vidurį, formuodamas naują – sakralinę, muzikalią ir plastišką – kalbą. Ji suprantama tam, kas myli Bodlerą, Rembo ir Verleną, Bachą, Šopeną ir Mocartą... Daugelis saulėtųjų pasaulio kūrėjų stovi už poeto pečių, kalba sykiu su juo, jo lūpomis – artima sanskritui kalba.

       E. Mieželaitis kalba ne tik savuoju, bet ir ištiso lietuviškojo kultūros arealo vardu. Šiame posme atpažinsime ir čiurlioniškos bangos lūžtvę, ir A. Mickevičiaus „Krymo sonetų“ kosminį grožį. O dvi eilutės „Gimsta man ne s e x – a r t o, o r e x  – a r t o / P r o j e k t u o j a m o  m o d e l i o  p a n o r a m a “ būtent lyrinėj nuotrupoje tobuliausiai išreiškia jo globalinę Homo humanus idėją.
       Gimę ir augę per karą arba po karo, kuo tik nesižavėjome: ir kareiviškais atvirukais, ir jauno Jevtušenkos drąsa, ir Kamiu „Svetimu“, Kafkos niūriomis vabalų metamorfozėmis... Kas pasakys kodėl – iš vargo, tamsume ar dar dėl dešimties priežasčių? Kad nesugebėjome pakilti į šviesiausius poezijos, muzikos, dailės, architektūros kūrinius? Nepajusdami šviesos, plaukiančios iš Tenai? Suvokti tauriausius žmonijos meno kūrinius, paversti juos sielos savastimi – ar tai lengva ir paprasta? Idealai juk didelė dovana žmogui. Už dorą širdį, teisingą gyvenimą. Ir jokie idealai, jeigu jie pažemina žmogų, uždaro ji nepaliauja jam baksnoti pirštu ,,Tu esi žemės kirminas... Nuodėmėje pradėtas... Dulkė buvai ir į dulkę pavirsi...“
       Tai jau idealų katastrofa.
       J. Janonio lotyniška citata „Ave, vita, moriturus te salutant!“ – ne jo. Paradoksas. Mes aukštiname J. Janonį, prisimindami eilutę, kurios jis n e s u k ū r ė . Tačiau po ja p a s i r a š ė  gyvastimi. Vietoje Caesar įstatęs vita. Ne Cezario, ne valdovo, valdžios simbolio pašlovinimas, o gyvenimo vilties, atūžiančios iš visatos gelmių, sveikinimas, pačiam pasitraukiant į šešėlių karalystę. Idealą paliekant.
       Taip ir mūsų epochos idealai. Miniai patinka tie idealai, kuriuose ji atpažįsta ir pateisina save. Tačiau nejaučia, kad seniai yra praradusi savo paskirtį, nepateisinusi savęs žemėje – begalybės akivaizdoje. Praradusi idealias projekcijas. Susigrąžinti jas, pajusti jų esimą visai šalia – nebūtina titaniškos pastangos. Kartais užtenka pažvelgti į mažytę neužmirštuolių puokštę ant stalo, į pirmą mėlyną žibuoklę, iškeliančią dangaus lopelį iš žemės.
       Susigrąžinti idealybę – užtenka žmogui pakelti akis aukštyn.
       Ir tokia skaudi netektis: per tuos 20 metų, bijau, jog neklystu, esame praradę E. Mieželaitį. Mums užstojo jį jo knygos. Pirmiausia žiūrime į k n y g a s , o ne į g y v ą  š i r d į ,  kuri reikalingiausia. Ir visai mūsų kultūrai, ir žmonėms. Tai ne nauja drama – tragedijoje „Juozapas ir jo broliai“ prieš 70 metų dėl to sielvartavo Janis Rainis... Poetus galėtume šiek tiek labiau mylėti tol, kol jie gyvi. Perdėta ir pavėlavusi meilė yra nesveika.

       1985

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.

Į viršų

       Iš Semeniškių ir iš Amerikos

       Jono Meko poeziją sunku priskirti kuriai nors krypčiai ar generacijai, apibrėžtai poetinei mokyklai ar sąjūdžiui. Tikras paradoksas, nes jo „Semeniškių idilės“ alsuote alsuoja senosios lietuvių poezijos ir prozos tradicijomis. Visa mįslė turbūt, kad jis, kaip poetas, formavosi lietuvių kultūros ir kaimo buities gelmėje. Jo pozicija susiklostė tarsi savaime, kaip kūrybos rezultatas, kaip visuma. Vėliau jau ir jis pats kiek naivokai bandė pagrįsti ją ,,Laiškuose Simonui Daukantui“.
       „Semeniškių idilės“, autoriaus prisipažinimu, remiasi į Donelaitį ir Žemaitę. Pakankamai stipri ir elastinga, be abejo, čia ir sava poetinė spyruoklė, sava nepakartojama šiaurės Lietuvos sodiečio patirtis, 3–4 dešimtmečio realybė, kurią poezijoje buvome įpratę suvokti iš simbolistų (V. Mykolaičio-Putino, F. Kiršos) ar neoromantikų (ankstyvosios S. Nėries, A. Miškinio, J. Kossu-Aleksandriškio) ir iš paskutinės prieškario poetų kartos (H. Radausko, V, Mačernio, A. Nykos-Niliūno ir kt.) ar iš maištingų K. Binkio, K. Borutos, V. Montvilos eilėraščių.
       J. Mekas, karo sąmyšyje nublokštas svetur, iš atsiminimų, ilgesio ir nostalgijos sukūrė naują tos realybės versiją, be įprastinių poetinių standartų. 26 „Semeniškių idilės“ – sakytum, sena, kaip „senas lietaus šniokštimas, senas šis mūsų kalbėjimas...“, kaimo buities, papročių ir darbų, gamtos misterija su visais niuansais atkuriama iš praradimo tolumos, tarsi, metaforomis šnekant, prapultyje atgaivintų daiktų melodija. Tai begalė darbų, rūpesčių, džiaugsmų, kur nėra vienos vyraujančios nuotaikos ar idėjos, o visa gyvenimo pilnuma, ištisi jausmų klodai, nerafinuoti, refleksijos neišdžiovinti. Viskas pripildyta neaiškios, nedisciplinuotos, bet vientisos galios, tylaus bruzdesio, neišsipildžiusios paslapties, žemės ir dangaus gyvastingų garsų. Tatai gal dar ir nebūtų taip gražu, jeigu melancholiška, viršum visko ir visur tvyranti nuotaika, – kad viskas jau yra buvę, kad tai jau ne realybė, o jos atšvaitas sieloje, pastanga suvienyti visus tuos daiktus į menišką formą ir laikytis jos pačiam kaip vienintelio, teisaus ir prasmingo gyvenimo, taip pasipriešinant tėvynės praradimo skausmui ir civilizacijos paskleistai tuštumai. Tas šiek tiek nusižiūrėtas į Donelaitį metų ciklas atrodo kaip prarastas rojus, gyvų, pažįstamų žmonių, šiurkščios jų šnekos, kasdienio triūso amžinybė:

       Nors mūsų emigracija į kitus kraštus trunka jau ne pirmas šimtmetis, ligi J. Meko neturėjome tokios gražios ir pilnos, tokios realios T ė v y n ė s vizijos, regėjimo iš begalinio, savam krašte gyvenančiam žmogui galbūt netgi sunkiai suvokiamo tolio.
       Šis rekviem prapuolusiam laikui, daiktams, buičiai sykiu nepaklūsta nė vienai girdėtai poetinei intonacijai: nei Donelaičio iškilmingumui, nei skubriam Žemaitės šnekėjimui... Tai rami, pilna rimties ir santūraus graudulio kaimiečio šneka apie laukų darbus, vaikystės dienų draugus, kaimynus, tetas, nejučiomis virstanti tikra poezija, – taip smarkiai poeto sąmonėje viskas įstrigę, taip brangu ir pažymėta vienintelės amžinatvės ženklu. Kai realybė taip sužmoginama, persunkiama gyvo ir tikro jausmo, nepasigendame ir tradicinių lietuviškosios kaimo kultūros atramų – senajame pagoniškajame tikėjime ar krikščionybės pasaulėvaizdyje.
       Geriausiomis idilėmis reikėtų laikyti „Senas yra lietaus šniokštimas“, „Septynių brolių miegančiųjų dienos“, „Vasaros naktys“, „Žiema“. Vienur kitur pasigirsta ir ne tokios poetiškos, proziškesnės intonacijos, tačiau tiek daug senos ir visuotinės kaimo žmogaus, žemdirbio patirties, kad nejučiomis pagalvoji, jog sąmonės patyrimai tokiais atvejais pradeda nebesiskirti nuo daiktų, pasaulio fenomenų, – septynių brolių miegančių dienos, kai kiekvienas, apsigobęs maišu, ieškojo lietuje paklydusių galvijų, buvo bene aukščiausioji dovana, žemės lemtis, kaip duona ar šaukštas... Tariamas amžinumas ir būtinumas suteikia ritualinių, apeiginių bruožų net tokiems iš pažiūros niekingiems darbams kaip mėšlavežis.
       Turėtume pripažinti, kad šioji mūsų žmogaus sąmonės pusė ligi J. Meko nebuvo taip smarkiai užgriebta, išryškinta ir išnagrinėta – nei Donelaičio, nei Krėvės, nei Vaižganto (jų kūryboje tai yra, bet greta kitų dalykų, ne tiek būties centre); tikriausiai todėl, jog kaimiečio sąmonėje dar per stipriai laikėsi tradicinės tikėjimo dogmos. J. Meko laikais galutinai suiro ir pasikeitė žemės dirbimo būdas, nuėjo į praeitį ištisa žemdirbystės kultūra. Didžiuliame ir triukšmingame Amerikos katile poetas tai turėjo itin aiškiai ir tragiškai pajusti.
       „Idilės“ mūsų literatūroje liks kaip himnas nueinantiesiems daiktams. O kas toliau? Kaip klostėsi po to poeto kelias? „Idilėmis“ sąmoningai ar nesąmoningai pasipriešinta profesionaliajai mūsų poezijai, kuri kelis paskutinius dešimtmečius orientavosi į madingas Europos sroves. Antrasis pasaulinis karas, galutinai sudaužęs amžiaus pradžios mitus, dar sykį privertė suabejoti Europos kultūra ir humanizmu. Tokioje situacijoje, netekus ne tik žemės po kojomis, bet ir kultūros fono, nesutapus su politikuojančia emigracija, gimtoji žemė ir kultūra liko vienintelė atrama, o „atsivežtinės“ tikrovės įspūdžiai – vienintelė reali patirtis. Tačiau kiekviena patirtis sensta, darosi iliuzinė ir netikra. Tai paliudijo ir emigracinės literatūros slinktys, kur lietuviškoji realybė, ypač lietuviškas kaimas, mažesnio talento poetų ir prozininkų pradėta stilizuoti ir ornamentuoti. Skaitytojams žinomos A. Škėmos ir A. Mackaus pastangos žūtbūtinai išsiplėsti iš tokios nostalgijos, pritapti prie naujosios gyvenimo situacijos, egzistencinės literatūros patirties. J. Mekas po savo „Idilių“ ir čia stovi atokiau. Po išdailinto „Gėlių kalbėjimo“ jo „Pavieniai žodžiai“ vėl prisipildo gyvo, skausmingo reagavimo, bet čia nerasime A. Škėmai ar A. Mackui būdingo depresinio sutapimo su Vakarų dvasios krize, religinių aspiracijų, dialogo su personifikuota krikščionybe, bet išgirsime nuskaidrintą pokalbį su savo siela, pasauliu, gamta. Vis dėlto „Pavieniai žodžiai“ daro dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės, traukia tyras, su sąmoningesniais psichikos klodais nesutapęs jausmas, nors tuo pat metu suabejoji jo galia, jo pajėgomis sukurti įtikinamesnę poetinę konstrukciją (R. M. Rilkė yra rašęs, kad poezija gimsta ne iš jausmų, o iš patyrimų...). Ką reiškia vadinamasis grynas santykis su realybe arba poeto deklaruojamas ne protas, ne išmintis, ne klausimas, o malonė? Šiuolaikinė poezija ar filosofija, muzika ar tapyba turi dešimtis atsakymų, kurie prieštarauja vieni kitiems, nuoširdumas ir tikrumas juose pinasi su neįprasčiausia demagogija ir šarlatanizmu. Aišku bene tik tai, kad nei intuicijos, nesąmoningųjų žmogaus galių akcentavimas, nei racionaliųjų momentų persvara savaime dar nieko nereiškia: svarbiau fonas – tradicijos, kultūros, gyvenimo... Lygindami galėtume prisiminti kad ir naująją japonų literatūrą, kur sensualizmas turi tvirtas atramas seniausiuose jų kultūros kloduose, kaip ir J. Meko akcentuojamas jausmas čia dar siejamas su gilia gamtos, žmogaus ir visatos kontempliacija (J. Kavabata). Man atrodo, kad J. Meko sensualizmas gana seklus, išoriškai siejamas su Europos kultūros ir tradicijos krize, o iš tikrųjų kilęs iš poetinio likimo. „Semeniškių idilės“ išsėmė patirties klodus; vėliau J. Mekas daug jėgų atidavė avangardiniam kinui (geriausieji jo filmai kūrybinės nuotaikos universalumu bene prašoka naujosios jo poezijos lygį); kaip poetas, nenorėdamas kartotis (nors „Idilių“ vaizdai vis dėlto varijuojami paskutiniuose jo knygų skyreliuose), nesurado ir naujų įkvėpimo šaltinių. Tikroji kūryba bando suderinti kelis momentus: psichikos savitumą (talentą), gyvenimo pamokas ir kultūrinę patirtį. Jų sąveikoje, jų dermėje kartkartėmis blyksteli kristalas – meniška forma. „Pavieniai žodžiai“ labiau deklaruoja tą dvasios tuštumą, negu kuria ją atspindinčias formas. Grafinis išdėstymas gelbsti (patiki, jog taip nusiteikus būtina laikytis „už kalbos“ – sulėtinti ją, suskaldyti), tačiau naujos estetinės formulės, naujos struktūros taip ir negimsta. Lėkštokas jausmingumas kartais J. Mekui gerokai kaišioja koją (eilėraščių ciklas, prasidedąs dalimi „Kaip ramiai, šaltai kaip viskas miega...“, arba ciklas „Amerika“), daug kur poetinė raiška suartėja su ketvirtojo dešimtmečio neoromantiniais standartais, nepralenkia vidutiniško emigrantų eiliavimo. Profesionalios poezijos patirties, amato nepaisymas kartais dvelkteli anachronizmais – XIX a. galo neištobulinta poetika, kur žodis stovi ties poetiškumo ir banalybės riba:

       Arba iš „Pavienių žodžių“: „žiūriu/ aš / į / ranką, / kaip raizgos / gyslos – / bet / neiš- / skaitau / aš gyveni- / mo / mįslės...“
       Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą, – visa tai ir lieka tik tam tikra išoriška pozicija, plaukiančia ir iš tikrovės, ir iš asmeninės J. Meko patirties. Amžiais puoselėta tradicija, profesionalusis menas išlaiko ne tik žavesį, bet ir nesugriaunamą esmę, vidinius įstatymus.
       Nelengva ir apkaltinti poetą netikrumu; jo deklaruojamos „tuštumos“ jausmas ir tikras, ir gražus.

       1972

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.

Į viršų

       Ežys ir Grigo Ratai

       Kartais girdime tėvišką patarimą: „Liaukitės išradinėję dviratį!“ Vienas poezijos, kaip ir gyvenimo, paradoksų ir yra tas amžinas dviračio išradinėjimas. Pagalvojęs negali ir nesistebėti – negi iš naujo išrasti dviratį toks jau niekingas daiktas? Išradėjui džiaugsmas, kad išrado, o visiems kitiems – kad važiuoja... Toks dviratis, man atrodo, yra ir naujoji Albino Bernoto lyrika, sudėta į penktąjį rinkinį. Užuomina apie dviračius noriu pabrėžti A. Bernoto poezijos tradiciškumą. Tradiciškas pats jo eilėraštis – įprastas mums, lengvai suvokiamas po A. Maldonio, M. Martinaičio, J. Juškaičio eilėraščių. Tai kaimietiška poezija, kaimietiška ne tuo atžvilgiu, kad joje apstu žemdirbių buities detalių. Čia pati pasaulėjauta, laiko ir erdvės supratimas yra kaimietiškas. Šis poetas ,,su agrarinės kultūros kompleksu“, pasakytų M. Martinaitis... Įvairiausių „kompleksų“ laikais – geras ar blogas tasai, kurį minime, – gali paklausti žmogus. Geras, kada padeda atsirasti tikrai poetiškiems posmams.
       Vaikystė (prarastasis rojus), žemė ir motina, medžiai ir paukščiai, darbas ir duona – svarbiausi šios poezijos simboliai, kertiniai jos etinės sąmonės akmenys. ,,Ir aš, kai širdį liūdesys labai suspaudžia, / Sakau, kad nieko nėr, tik remiasi į ją / Senųjų Urvinių nematomieji paukščiai“, – deklaruoja autorius eilėraštyje apie gimtąjį kaimą. Urvinių vardas neatsitiktinis, jis atsiranda po to, kai pačiam poetui kyla klausimas: „Ir už ko laikytis, kad išliktum?“ Išliktum šiais laikais, kai ,,virsta ąžuolai, suskyla akmens“. Gelbsti tie patys dalykai kaip ir prieš tūkstantmečius, prieš šimtus ar dešimtis metų. Tasai pats „dviratis“.

       Žemdirbių buities daiktai, patys darbai, jų vardai ženklina ypatingas etinio nuskaidrėjimo valandas. Kartais patys nustembame, kaip esam nutolę nuo savo tėvų kaimietiškos kalbos, nuo tų sąvokų, kurios jiems buvo tiesioginės. Reikia manyt, ne vienas jų smarkiai nustebtu išgirdę, kad „įsitverti į duonos riekę ir eiti“ yra graži metafora... Nustebtų ir Maironis. Šiaip ar taip, patys kartais nejaučiame, bet per kelis dešimtmečius gerokai pasikeitė patsai grožio idealas poezijoje (grožis! – sąlygiškiausia istorinės estetikos sąvoka?..).
       A. Bernotas nepriklauso prie tų poetų, kurie itin drąsiai imtųsi reformuoti, keisti tradicines raiškos priemones. Jis gana nuosaikus. Jeigu šie žodžiai nebus kieno nors palaikyti peikimu... „Geriau ežiu žeme – / Nei Grigo ratų vežime“, – aforistiškos eilutės galėtų būti priešinamos kosminiams poetų užmojams. Ką gali išskirti žmogaus akis begalinėje visatoje? Milijonus žvaigždžių? Betgi akis ne taip surėdyta. Dešimt varganų žolelių žemėje – ir tos mūsų vyzdyje susilieja į vieną žalią dėmę... Įsižiūrėti į mikrokosmosą (atmušantį didįjį pasaulį), į vieną žolę ar vabalą – irgi ne blogesnis būdas prasmingas metaforas nujausti. Galų gale tai daug žmogiškiau, natūraliau.
       Didžiosios laiko dramos juk vyksta ir čia pat, po mūsų kojomis. ,,Jau nukryžiuotą už visas kaltes kaip Kristų / Kryžmuos laukų kanaluos vandenį mačiau...“ Dabartinėje mūsų lyrikoje nėra tokio prasmingo, mokykliškai šnekant, išplėstinio palyginimo, ginančio... vandenį. Vandeniui apsaugoti skirtas ir kitas A. Bernoto eilėraštis „Neišeik, pasilik“, kur yra eilutės:

       Ar poezijos reikalas saugoti gamtą, – ims kas nors maištauti. Ne gamtą, o pačias brangiausias gyvybės esencijas, pradmenų pradmenis, – atsakysime, tačiau ir taip atsakyti per maža. Svarbiausia, kad humanistinės mūsų meto idėjos poeto labai jautriai išgyventos, tiesiog iškentėtos ir – tik šiuo būdu – virtusios poetiškais įvaizdžiais, išsiliejusios lakiais posakiais. Dabartinė laiko ir žmogaus drama vyksta plačiame gamtos ir istorijos fone, per maža pasakyti „fone“ – gamta ir istorija yra šios dramos dalyvės, dažniausiai – teisėjos, ir žmogus bejėgis su savo ambicijomis, pretenzijomis, pykčiu, užsispyrimu ar tiesiog – neatsakingu kvailiojimu. Žemdirbių kultūros kompleksas pasirodo besąs ištisa pasaulio ir visatos samprata – estetinė ir dorovinė sistema, nors tiksliai ir nesuformuluota.
       Pagoniškos ugnies motyvas, pažįstamas iš ankstesnių poeto eilių, čia virsta didelės įtaigos Perkūno paveikslu:

       O vis dėlto galime paklausti, kokia A. Bernoto nepakartojamo savitumo žymė, kuo jis skiriasi nuo kitų panašiomis temomis rašančių poetų ir... nuo savęs paties, ankstesniojo. Rodos, režisierius J. Miltinis yra rašęs, jog studijų Paryžiuje metu jiems kaldavo į galvą, esą tikras menas gimsta kovoje su tuo, kas jau sukurta... Ši tiesa itin svarbi A. Bernoto kūrybai perprasti. Kokių dešimties metų tarpas, skiriantis „Paglostyk žolę“ nuo „Slenksčio“, matyt, ir buvo ne šiaip sau kovos, o skausmingų grumtynių metas už save patį, už poeziją. Skausmingas atsinaujinimas, vidinė kūrėjo drama, tvirtybė ir bejėgiškumas – apie tai mes daugiausia žinome, deja, tik iš literatūros apie pasaulio klasikus. O kaip tas vyksta nūnai? „Pirmyn, pirmyn kasdien per žvirblio žingsnį...“ Vyriškai traukdamasis nuo ankstesnių, gana populiarių savo paties eilių, poetas turi pakankamai ironijos ir skepsio:

       Tai poezija apie pačią poeziją, apie skausmą, lydintį kelis žvirblio žingsnius... Tačiau tokia jau poezijos prigimtis, ir ne tik poezijos – visų menų. Atradimų čia iš tikro nedaug. Labai sunku įsivaizduoti vieną kurį lietuvių ar kitos tautos poetą, stovintį dykumoje – be pirmtakų, be tradicijos, be konteksto. K i e k v i e n a s  j ų  į v a i z d i s ,  n e  l y g i n a n t  v a i s i u s  a n t  š a k o s ,  p a s i r o d o  b e s ą s  i l g a i  i r  s u n k i a i  b r e n d ę s .  Kad ir Maironio „tėvynė“ – kaip įsivaizduoti ją be S. Daukanto, A. Baranausko, A. Mickevičiaus „tėvynės“?
       Skaudi metafora – mažiausioje poetinėje ląstelėje, o toliau – laisvai plaukianti melodija, vienijanti tas metaforas į sklandžių ketureilių grandinę su netikėtais vingiais ir posūkiais, stabtelėjimais ir nutrūkimais, žiūrint kaip plaka žmogaus širdis, – tokia, mano galva, yra A. Bernoto poezija, kuri jam pačiam išlieka viliojančia, vienusyk ,,kreivu galu vinies“, „pakaruokliškai ir švelniai“ mojančia svajone, iliuzija, gyvenimo prasme ir šiokiu tokiu ginklu. „Šiokiutokiu“, nes šiuolaikiniam pasauly lyrika nėra visagalė. Šis skausmingas praregėjimas jau yra įsiveržęs į pačią lyrikos šerdį, jinai tapo nervinga, retkarčiais net tulžinga, irzli. Liovėsi giedojusi kaip gaidys užmerktomis akimis. Čia jos stiprybė, žemiškos misijos supratimas.
       Dviratis, matyt, tas nenugalimas technikos donkichotas, ir mūsų dienomis drąsiai puolantis į kovą su amžinaisiais vėjo malūnais, o ežys gali drąsiai pretenduoti į keleivius Grigo Ratų vežime. Amžiaus prieštaravimai ragina ieškoti pusiausvyros gamtoje, o gamta savo ruožtu grąžina mus prie amžinųjų žmogiškumo šaltinių. Iš jų geriant atsiranda poezija, įvertinanti, ginanti, smerkianti ar puolanti mūsų pačių kuriamą pasaulį.

       1981

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.

Į viršų

       Veidai ir vaizdai

       Ką tik baigiau skaityti pirmąjį jaunųjų kūrybos almanacho numerį ir iš karto pagalvojau – kodėl gi ,,Veidai“? Gal geriau būtų buvę „Vaizdai“? O gal – „Veidai ir vaizdai“? Šaukštai, žinoma, po pietų. Dabar jau regėsime „Veidus“, ilgainiui įprasime, kaip prie daug ko, ir – bus gerai... Pirmoji natūrali reakcija, paėmus šį gražų leidinį į rankas, turėtų būti malonus džiaugsmas, šiek tiek entuziazmo, meilės reikėtų surasti savo sielų užkaboriuose (jeigu dar nesame visiškai abejingi kūrybiniam jaunimui). Nesakau, kad tas žavėjimasis ir pritarimas turi duoti peno vienos V. Vasiliausko novelės herojui: ,,Ir aikčiojau prie jo drobių kaip pradedanti menotyrininkė“ (reiklusis M. Jonaitis iš Klaipėdos apie šią frazę sako, esą ji „dvelkia nemaloniais rašančiojo kompleksų prisiminimais...“).
       Taigi veidus įsivaizduoju kaip naujų kūrėjų veidus, žmones, stovinčius už žodžių ir sakinių, o vaizdus – tai, ką amžiaus pradžioje J. Biliūnas ar J. Janonis vadino dailės vaizdais ir vaizdeliais... Dabar tai atrodo per menka, dabar pirmiausia trokštame drobės, ko nors monumentalesnio.
       Vienaip ar kitaip žiūrėsi, o kuklūs vaizdai ir vaizdeliai – pats gražiausias šio leidinio bruožas (gal leidėjų ketinimai ir kitokie?). Skaudus, nepretenzingas kuklumas almanacho didžioji tiesa, arba, V. Daunio žodžius perfrazuojant, tiesos ilgesys. Jeigu būtų mano valia, visus perspaudimus ir pertempimus iš karto atmesčiau, kaip antai, pretenzingą H. M. Majevskio užmojį iš šalies padaryti aštunto dešimtmečio lietuvių poezijos skerspjūvį, ar tų pačių lietuvių diletantiškas pastabas apie latvių frezijos tradiciją ir dabartį. Bet apie tai –vėliau.
       Skaudi tiesa – naujas žodis dabartinėje lietuvių literatūroje, ypač prozoje; įdomiausia, tą žodį taria, jį eseistiškai įprasmina jaunosios prozininkės – jų poziciją geriausiai išreiškė V. Juknaitė, ne per seniausiai ,,Literatūroje ir mene“ taip suformulavusi savo pasisakymo pabaigą:
       „Iš praėjusios amžių sandūros mes paveldėjom sukrečiančią kultūrinę jaunų džiovininkų tradiciją – nokstančias jėgas, žūtbūtinį gyvenimą paremti žodžiu. Amžiaus pabaiga iš kuriančio žmogaus reikalauja ko kita – žodį paremti gyvenimu. Perspektyva nepatraukli, bet jei kūryba nėra vien malonumas populiarinti save, ar beliko koks kitas kelias?“ (Literatūra ir menas. – 1986. – Saus. 11)
       V. Juknaitės apsakymų šiame almanache nėra, tačiau yra D. Kalinauskaitė ir, tiesa, kiek silpnesnė – R. Adomaitytė. Du pirmosios kūrinėliai „Parvažiavo brolis“ ir „Kazimiero gaisras“, įskaitant žodį apie kūrybą, daugiau negu kito pirmoji knygelė. Ta proza lipdoma iš tikro molio – priemiesčių (gal visa Lietuva jau tėra vieni priemiesčiai?..) kasdienio gyvenimo gurvuolių. Su viena sąlyga: ten irgi plaka nenusakomo ilgesio žmogaus – tėvo, motinos, mergaitės – širdis. Ir brolis – menininkas, šių skurdžių namų lūkestis – parsibastęs vėlyvą vakarą kiemo virtuvėlėje sugeba iš savo gyvenimo išspausti tokią istoriją – kaip su viena dailininke iš studijos gėręs ant geležinkelio tilto šampaną... Kiek panaši figūra – Liudvikas– blykčioja ir R. Adomaitytės apsakyme „Kalnas“, tik čia autorė „minkštesnė“, atlaidesnė, ji savo išrinktajam dar palieka mizerišką, mūsų akimis žiūrint, kalno iliuziją, dvasinės švaros simbolį. Išvada peršasi savaime – ne vieną dešimtmetį didesni ir mažesni vyrai šturmavo kalnus, žadėjo mus išvesti vos ne į pažadėtąją žemę, o dabar kas lieka po vakarykščio šampano – ir gyvenime ir mene?.. Jeigu tokia toli gražu nemoteriška, tik moterų kuriama proza atlaikytų, gal iš tikrųjų turėtume kuo pasidžiaugti (jeigu čia tinka tas žodis)?
       Vyrai vyrais ir lieka. Gražia kalba jų žaidimus aprašo A. Ramonas trumputėje novelikėje ar vaizdelyje „Per upę“. ,,Ponia Stocka“, apie kurią, iš pasisakymo sprendžiant, pats autorius geresnės nuomonės, man tėra K. Almeno istorinių fantasmagorijų lygio – geriau tiktų į egzotinę lenkų moterų prozos chrestomatiją... O po tokį kūrinėlį kaip pirmasis gal turėtų parašyti kiekvienas talentingas lietuvių prozininkas. Visuose juk mumyse gyva liaudiškoji stichija. Ir kalbos, ir dvasios, kur sunku atskirti didvyriškumo ir profaniškumo, tuščių pagyrų ir didelių žygių užmojį.
       Silpnesni ir E. Vaičius, ir V. Račickas, nors abu galima pagirti už gražias intencijas. Tiktai pirmasis, imdamasis Daukanto temos, nesuranda savo požiūrio, skaitydamas negali atsikratyti įspūdžio, kad B. Vilimaitė jau seniai taip „išrašė“ Žemaitę, R. Granauskas – J. Gurauskį, ir dar, ir dar. Antrasis prozininkas irgi eina teisingu keliu – pateikia vaizdelių iš vaikystės, pokario Lietuvos kaime. Bėda, nuolatos pasilengvina sau užduotį smagiu šmaikštavimu, o pagrindinis herojus lietuvis Vytukas nuo Utenos per arti Pavliko Morozovo (ypač kai išgėręs tėvas bando dainuoti „Moskva, Moskva...“).
       Tiek apie leidinio prozą. Poezijoje, perfrazuojant V. Kukulo mintis apie latvių poeziją, svarstykles mūsų pusėje nusveria vyrai. Daugelis girdėtų pavardžių: A. Balbierius, K. Rastenis, J. Liniauskas, T. A. Rudokas, M. Urbaitis, J. Keleras, o klaipėdiškiui E. Kelmickui, kaip jis pats kitoje vietoje sako, ar nebus tik pridėta – net 20 eilėraščių!
       Poeziją skaitant, jau ir recenzentui nelengva! Kas dabar padės nustatyti, kur, anot V. Juknaitės, „malonumas populiarinti pačiam save“, o kur tikros eilės. Malonumas populiarinti save – labai gerai pasakyta ne vien tik apie literatūrinį Lietuvos atžalyną. Ar daugelis menininkų pasaulyje atsilaikę prieš šią pamėklę? Ar atsilaikys „Veidai“? Tai, atrodo, pagrindinė almanacho problema, kardinali problema – pridurkime, kad svariau būtų. Jaunystėje, ko gero, tas malonumas dar saldesnis, dar įžūlesnis. Populiarinam, tiesą sakant, ir save, ir kitus, kiekvienas pagal sąžinę, protą ir sugebėjimus. Tik gal lazdos neperlenkim ten, kur nereikia. Mūsų poetai, tarkim, tiesiog spausdinami, skelbiami. Gerai, kad jie gavo tribūną, kad galų gale bus mažiau klaustukų – o kas tas A. Balbierius? O kodėl ligi šiolei nėra K. Rastenio knygos? O J. Keleras? – kodėl jo neišleidžia?.. Gal išėjus almanachui kam atsivers akys, turėsime su kuo palygint ir įsitikinti, kas gerai, o kas blogai. Kurie iš tikrųjų jauni, o kurie dar nedebiutavę paseno.
       „...Manęs klausė, ką iš įžymiųjų dailininkų laikau jauniausiu. Aš atsakiau: „Pats jauniausias – tai pats vyriausias septyniasdešimtmetis Bonaras“. Paryžiuje dabar kuo jaunesnis dailininkas, tuo jis labiau pasenęs. Jauni dailininkai – seneliai, o seneliai – audringi jaunuoliai“. Šią citatą paėmiau iš tarybinio meno klasiko Roberto Falko atsiminimų apie prieškario Paryžių (Literatūra ir menas. – 1986. –Kovo 1). Atrodo, aktualu ir mums...

       Čia pirmas posmas iš K. Rastenio (jam jau seniai per 30) eilėraščio „Šokis“. Jis dar tebesvinguoja su T. A. Rudoku... Jeigu žmogui patinka, lai sau šoka, ko čia kimbi! – pasakys man kas nors. Ir bus teisus. Tik keista, kad per tą šokimą K. Rastenis užmiršta elementarius dalykus – pavyzdžiui, kada iškrinta rasa. Ryte ar naktį („Sugrįš iš karo kaimo vyrai, / Kaip visuomet rytais iškris rasa...“).
       Tuo pačiu metu „prigulęs pokaičio“ J. Liniauskas išleidžia į miestą tokią besietę paukščių:

       Kas pasakys kodėl ir kam? Todėl, kad autoriui patinka. Meninis motyvavimas jau nedaug ką bereiškia mūsų eiliavimuose. J. Liniauskui gal negražu pasakyti: sušnara švendrynai, tada jis pagražina ,,Tarsi narcizai sušnara švendrynai...“ Kas pamatuos, kaip atpigo pasaulis, medžiaga, natūra, žodis ir garsas?
       Kartų problema literatūroje, man atrodo, iškils (ar jau iškilo?), jeigu jaunesnieji rašytojai trauksis nuo etinės, drauge ir meninės atsakomybės, nutarę lengvesniais, tiesesniais keliais pergalingai žygiuoti į Parnasą. Tai įžeidžia vyresniuosius, kurie literatūros pažangai aukojo savąjį gyvenimą ir komfortą. Dvi simptomiškas detales norėčiau čia pateikti. Vyresniųjų požiūris:
       „Juo giliau į istorijos mišką lendi, tuo daugiau tiesų prieš akis sumirga... Prisipažinsiu, būna valandėlių, kai pasirodo, jog atsakomybės našta nepanešama“ (Mus lydi istorijos balsas/Su romanistu P. Dirgėla kalbasi poetas V. Skripka // Literatūra ir menas. – 1986. – Kovo 1).
       Ir jaunesniųjų:
       „Problemos prasideda tada, kai estetizuojamas nesugebėjimas pakelti šią žmogišką naštą. Tada tie, kurie nelinkę estetizuoti ir į viską žvelgia ramiai, kraipo galvas – ko aniems trūksta?“ (Jonaitis M. Muziką girdi žmogus // Literatūra ir menas. – 1986. –Vas. 22).
       Dvi kartos – du požiūriai į atsakomybę, naštą, į gyvenimą ir į meną. Juo didesnis menininkas, tuo jam sunkiau, todėl niekaip negaliu suprasti, kaip galima kraipyti galvą ir į viską žiūrėti ramiai? Galutinio kūrybos rezultato, aišku, nelemia rami ar nerami kūrėjo laikysena, tačiau skaudžių mūsų krašto ir visos žemės problemų nė viena estetinė programa šiandien neišvengia, be to, įtariu, kad dažnai taip ginamos ne estetinės pozicijos, o kasdienė buitis. Čia sunkesnė našta iš tikrųjų visados kliudo. Apsukę ratą, vėl grįžome prie nelemto savęs populiarinimo malonumų. Nepasakyčiau, kad tuo serga A. Skačkauskas, A. Gailius, E. Kelmickas. Apie E. Skačkausko, o ir kitų dailininkų, kompozitorių eilėraščius prieš metus rašiau šiam almanachui, iš kitų kūrybos išskirčiau A. Gailiaus eilėraščius „Melencolia“, ,,Šv. Jeronimas celėje“, E, Kelmicko „Nakvynė. Rudens šalna“, „Smiltynė. Perkėla“, ,,Žmogus naktį“. Nežinau, ką teigiamo pasakyti R. Daugirdui, kurio poetinė programa beveik išsemta „Post scriptum“: „Atrodė / vienintelis prasmingas daiktas – / skaičiuoti moterų krūtis“. Tikriausiai į tokius dalykus nereikia rimtai žiūrėti. Kaip ir į J. Erlicką. Man nereikalingi, bet žinau, kad daugelis mėgsta. Pasakyti, jog nerimta ar negražu, būtų tas pats, kaip atimti iš vaiko žaisliuką.
       Galop apie almanache skelbiamą eseistiką (tebūnie leista šį sykį aplenkti kelias vertingas publikacijas, pavyzdžiui, A. Sverdiolo „Kultūra ir laikas“. Ji reikalinga ir tuo, manau, jau šis tas pasakyta). Prie pokalbių stalo sėda jaunieji latvių ir lietuvių poetai. H. M. Majevskis savo esė ,,Kartos ženklas“ pradeda nuo 1971 metais išėjusio O. Baliukonytės rinkinio „Laukinės vaivorykštės“. O kaip žmogui išaiškinsi, kad jis tik pusę paskaitė, kad be knygelės išleidimo datos, viskas ne taip? Jis ramiai sau skaldo malkas toliau, kai pritrūksta argumentų, šokteli net į XVII a. Angliją! Visai neaišku, kodėl G. Cieškaitės poezijai įteisinti reikalinga citata iš H. Garder ar Gardner knygos „The Metaphysical Poet“ apie ,,,...užgaidos pomėgį“. Nei daugiau, nei mažiau. Ar mūsų amžiaus žmonių užgaidos turi tas pačias priežastis ir šaltinius? Matyt, lygiai tiek, kiek ir Rygos senamiesčio poniučių įgeidžiai, jeigu jau visur ieškosime metafizikos... Kai H. M. Majevskiui reikia ką nors lietuvių poezijoje paaiškinti, jis mielai skolinasi sąvokas iš mūsų kritikos, pavyzdžiui, iš K. Nastopkos. Tačiau kitame puslapyje jis jau pamiršta, kad kultūrinio poliglotizmo formuluotė K. Nastopkos straipsnyje reiškė „primintą praėjusių amžių žodį“, ir toliau į tą formuluotę įlieja savą turinį, supriešindamas kartas, kur reikia ir kur nereikia. Kaip kitaip suprasti tokią pastraipą apie jam patinkantį V. Rubavičių („primena T. S. Eliotą, tik be dabartinio anglų poezijos patriarcho karūnos“ – kaip erelis be plunksnų – S. G.):
       „...V. Rubavičius pasitelkia ir mūsų šimtmečio poetinį realizmą, ir prieškarinę radikaliąją lenkų poeziją („Kvadrigos“ grupė), dažnai suartėjamą ir su T. Ruževičium. Taigi mokydamasis iš daugelio, V. Rubavičius ištobulino savitą raiškos estetiką, tam tikra prasme nukreiptą prieš kultūrinį poliglotizmą – ir tuo, kad į vaizdų sistemą sąmoningai įjungiama racionalistinė kultūros realijų bei faktų interpretacija, kad subjektyvioji empirinė patirtis konfrontuoja su intelektualine, – ir praplečiančia kontekstą „citatų poetika“.
       Į normalią kalbą išsivertus, tikriausiai išeitų, jog prieš vieną „velnią“ V. Rubavičius išleidžia dešimtį ar šimtą – dar baisesnių? Bet nepriekaištaukime mūsų poetes mylinčiam jaunuoliui, A. Grybauskas nusideda nė kiek ne mažiau. Štai gabaliukas iš jo komplimentų nedidelių tautų kultūroms:
       „Pasaulyje yra tiktai kelios didžiosios kultūros, o mažųjų – gal šimtą kartų daugiau. Vadinasi, viso pasaulio kultūrų foną sudaro mažųjų tautų kultūra, o didžiosios tik išsiskiria jame...“
       Žmogus gali pagalvoti, kad čia nuskamba raginimas susivienyti visoms mažoms kultūroms ir galutinai ,,pribaigti“ senovės Indiją, Egiptą, Eladą ir Romą, ką jau kalbėti apie naujesnį klasikinį didžiųjų tautų palikimą... Ar mažieji teisūs vien dėl to, kad jų šimtą kartų daugiau? Žymusis Levi-Štrosas yra griovęs europocentrizmo idėją, bet ne iš tokių pozicijų. Juk nedirbamos žemės pasaulyje irgi daugiau negu sukultūrintų dirvų, tačiau dėl to ana nėra vertingesnė.
       Skaldo tas malkas ir V. Kukulas, kada pradeda gretinti V. Bložės „Polifonijas“ ir J. Ruokpelnio eilėraštuką, suradęs ten „bendrą“ persirengimo motyvą.
       Ko čia dabar kelti balsą – visi juk suklysta, o jaunimas visada pradeda iš pradžių! Bet gal geriau pradėti ne nuo A ir B? Juolab, leidinys dar tik eina į pasaulį. Man atrodo, pati nerimčiausia zona ir yra panašūs jaunų žmonių pasikalbėjimai, pašnekesiai šiaip sau, iš kepurės. Yra ir kitų dalykų, dėl kurių reikėtų bent šiek tiek susitarti. Pavyzdžiui, kas per daiktas jaunieji rašytojai... Vien per paskutinį pusmetį šia tema prisiklausiau priešingų nuomonių, ką čia pusmetį – per savaitę. „Literatūroje ir mene“ A. Žalys visai neseniai prie jų priskyrė net A. Verbą su O. Baliukonyte... H. M. Majevskis tuo tarpu „Veiduose“ A. Verbą jau nuo 1977 metų pastato ,,greta ryškiausių vidurinės kartos poetų“. V. Kukulas, „Pergalėje“ recenzuodamas paskutinę A. Verbos knygą, nukelia poetą dar labiau į praeitį – greta A. Masionio, nors tada, kai A. Masionis mirė (1974), A. Verba dar nebuvo debiutavęs (1977). Neįžeiskime bent E. Pimpytės.
       Apytikriai susitarti reikėtų ir dėl kitų priežasčių – pačių jaunųjų labui. Jeigu vieną kartą žinotume, kuris rašytojas jaunas, o kuris tik... nevykėlis (jo karta kuria, o jis, metams slenkant, tik pasistumia prie jaunesniųjų), ir leidykla, ir almanachas galėtų atsikratyti grafomanijos. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip „ginsis“ redakcinė komisija, sudarytojai, leidykla. ,,Veidai“ – vieni, o literatai – įtūžę, nėra ko pavydėti.
       Didžiausios problemos – dar priešaky. Nebūtinai vyresnieji visados teisūs; bet nėra ir didelės prarajos tarp tiesų, negali būti. Kad ir kur bėgtume, vis vien teks sugrįžti prie ,,Bonaro“ – Donelaičio, Baranausko, Maironio geriausių dabarties kūrėjų. Įsilieti į bendrąjį lietuvių kultūros procesą, man atrodo, pirmoji šio almanacho pareiga. Reikia galvoti ir apie tai, kad geriausiai šią savo pareigą jis atliktų pamažu išvirsdamas į periodinį žurnalą, kur lygiomis teisėmis konkuruotų proza, poezija, eseistika ir vertimai.

       1986

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt